Nuo šių metų rudens Kultūros paso programa plečiasi – joje galės dalyvauti ir priešmokyklinio amžiaus vaikai. Iki šiol programa suteikė galimybę šimtams tūkstančių moksleivių visoje Lietuvoje dalyvauti kultūrinėse edukacijose, o naujasis etapas atveria kultūrines patirtis dar ankstyvesniame ugdymo tarpsnyje.

„Šis sprendimas yra nuoseklus žingsnis stiprinant kultūrinio ugdymo prieinamumą. Žinome, kad ankstyvas kontaktas su kultūra formuoja vaiko smalsumą, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi, todėl siekiame, kad kokybiškos edukacijos pasiektų vaikus dar iki pradedant mokyklą“, – sako Rasa Stuglienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kompetencijų ugdymo ir kultūrinės edukacijos centro Kultūros paso kuratorė.

Investicija į ateities auditoriją

Kultūros organizacijoms šis pokytis yra ne tik galimybė pasiekti naują auditoriją. Tai ir investicija į ateitį. Vaikai, kurie nuo mažens susipažįsta su kultūra ir menu, dažniau išlieka aktyvūs kultūros dalyviai ir vėlesniame amžiuje.

„Žinome, kad pažintis su kultūra nuo ankstyvojo amžiaus padeda formuoti kūrybingą, smalsią ir kultūriškai aktyvią asmenybę, todėl siekiame, kad kokybiškos kultūrinės edukacijos pasiektų vaikus dar prieš jiems pradedant mokyklos etapą“, – teigia R. Stuglienė.

Naujos galimybės kultūros kūrėjams

Programos plėtra reiškia ir naują etapą kultūros bei meno organizacijoms ir kūrėjams. Norint, kad priešmokyklinio amžiaus vaikams būtų pasiūlytas kokybiškas ir įvairus edukacijų pasirinkimas, reikalingos specialiai šiai amžiaus grupei sukurtos veiklos.

„Kuriant edukacijas svarbu užtikrinti jų žaismingumą ir interaktyvumą. Jos turėtų būti orientuotos į priešmokyklinio amžiaus vaiko aktyvų dalyvavimą: žadintų visų vaikų norą veikti, kurti, tyrinėti. Todėl edukacijose turėtų būti naudojami žaidybiniai elementai, kūrybinės užduotys, judrieji žaidimai, pasakojimai, įvairios meninės raiškos formos, vaizdines priemonės, informacija būtų aiški, suprantama vaikui. Taip pat svarbu, kad būtų sudomintas kiekvienas vaikas ir užmegztas su juo glaudus tarpusavio ryšys, kad vaikas galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę, užduoti klausimus ir nebijotų suklysti“, – pažymi Laimutė Girdauskienė, priešmokyklinio ugdymo mokytoja ekspertė.

Nuo birželio 16 d. iki birželio 30 d. (imtinai) kultūros ir meno įstaigos, organizacijos, kūrėjai bei kultūros edukatoriai bus kviečiami teikti paraiškas Kultūros paso paslaugų atrankai. Tikimasi, kad naujasis kvietimas paskatins atsirasti dar daugiau edukacijų, orientuotų į priešmokyklinukų poreikius – veiklų, kuriose svarbus ne tik žinių perteikimas, bet ir žaidimas, judėjimas, tyrinėjimas bei kūrybinis patyrimas.

Apie Kultūros pasą

Kultūros pasas – nuo 2018 metų veikianti valstybės finansuojama programa, suteikianti mokiniams galimybę dalyvauti įvairiose kultūrinėse edukacijose ir kitose kultūros bei meno veiklose, skatinančiose pažinti Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Kultūrinės edukacijos sistema – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inicijuota, sukurta ir administruojama platforma, skirta Kultūros paso veiklų paieškai, užsakymui ir administravimui.

Kultūros paso veiklose pernai dalyvavo 361106 mokiniai, kurie apsilankė 26234 edukacijose. Šiuo metu kiekvienam mokiniui per kalendorinius metus skiriama 14 eur Kultūros paso lėšų. Kasmet prie programos jungiasi vis daugiau Lietuvos ir užsienyje veikiančių lituanistinių mokyklų, 2025 metais programoje dalyvavo 94 proc. Lietuvos moksleivių, 7 proc. daugiau nei 2024 metais, todėl Kultūros pasas pasiekia vis platesnę mokinių auditoriją. 

Pastaruoju metu darosi sunkiai prognozuojami ne tik Lietuvos orai, bet ir politinių sezonų ribos. Kadaise buvo įprasta sakyti, kad va­sara – politinis „agurkų sezonas“, kai svarbesnių įvykių beveik nebūna. Tačiau šiandien ši taisyklė akivaizdžiai nebegalioja, o vasarą griuvo jau antroji Lietuvos Vyriau­sybė. Ironizuojant galima sakyti, jog visi ženklai rodo, kad Turniškių šiltnamyje Ingos Ruginienės iniciatyva sodinti agurkai netrukus keliaus ant Mindaugo Sinkevičiaus stalo...

Tiek Prezidentas Gitanas Nausėda, tiek naujasis Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas pabrėžia neturintys esminių priekaištų Premjerei I. Ruginienei. Tačiau visuomenės vertinimai gerokai santūresni. Naujausios „Sprinter“ apklausos duomenimis, darbą baigiančią Vyriausybę palankiai vertina vos 15 proc. šalies gyventojų. Tai beveik pasitikėjimo dugnas.

Socialdemokratai aiškina, jog išseko jų viltys, kad „Nemuno aušra“ ir jos lyderis pakeis politinį elgesį, todėl nusprendė su šia partija nutraukti bendradarbiavimo sutartį. Vis dėlto tie, kurie atidžiai stebėjo pastarųjų metų procesus, galėjo matyti ir kitą tendenciją – patys socialdemokratai iš „Nemuno aušros“ perėmė nemažai retorikos ir politinio stiliaus. Todėl neatmestina, jog LSDP suskubo inicijuoti politines skyrybas, kol to nepadarė patys buvę koalicijos partneriai.

Vis dėlto svarbiausia priežastis, regis, yra kitų metų savivaldos rinkimai. LSDP pagrįstai vadinama „merų partija“, todėl jos savivaldos lyderiai baiminasi, kad prasta Vyriausybės reputacija gali turėti neigiamų pasekmių vietos rinkimuose. Svarbia dėlionės detale tapo ir tai, jog baigėsi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatytas terminas, kuriuo M. Sinkevičius negalėjo pretenduoti į Ministro Pirmininko pareigas.

Kiekvienas Vyriausybės „perkrovimas“ politikoje primena naują kreditą. Paprastai naujai suformuota Vyriausybė sulaukia tam tikro visuomenės palankumo laikotarpio – vadinamojo politinio medaus mėnesio. Be to, M. Sinkevičius yra gerokai labiau patyręs politikas nei I. Ruginienė – kadangi „naujosios Blinkevičiūtės“ projektas nepasiteisino, dabar, panašu, bus išbandomas „naujojo Brazausko“ variantas.

Tačiau yra ne vienas „bet“. Socialdemokratai jau prarado dvejus metus. O reputaciją susigadinti yra daug lengviau nei ją pataisyti. Kiekvieną kreditą, taip pat ir politinį, anksčiau ar vėliau tenka grąžinti su palūkanomis. XXI Vyriausybei teks spręsti sudėtingus ekonominius, socialinius bei geopolitinius iššūkius, o kartu atlaikyti ir naujų – senų kritikų spaudimą. Tarp jų – Ignas Vėgėlė ir Remigijus Žemaitaitis. Nėra sunku prog­nozuoti, jog pastarasis dabar aktyviai pasakos „visą tiesą“, kurią esą žino apie socialdemokratus.

Kita vertus, nors Vyriausybėje gali atsirasti naujų veidų, LSDP frakcija Seime iš esmės liks ta pati. Ji gana komfortiškai jautėsi ankstesnėje koalicijoje ir nuolat konfliktavo su opozicija, taip pat ir su demokratais. Nors po Sauliaus Skvernelio skandalo Demokratų sąjungos politinės pozicijos susilpnėjo, dabartinėje situacijoje būtent demokratai gali tapti svarbiausia jėga, diktuojančia būsimos koalicijos sąlygas.

Paradoksalioje situacijoje atsidūrė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Akivaizdu, kad ji ir toliau liks mažesniąja koalicijos partnere, todėl neatmestina, jog tarp šios frakcijos ir demokratų gali kilti rimtų nesutarimų, svarstant naujas Vyriausybės programos nuostatas.

Vis dėlto socialdemokratai turi ir papildomų kozirių. Pirmiausia – galimybę stiprinti savo pozicijas Seime, ieškant paramos kitose frakcijose. Jau prisijungė Vilija Targamadzė, taip pat tikimasi dalies Mišrios Seimo narių grupės palaikymo, girdisi ir apie galimus perėjimus iš „Nemuno aušros“, nors jos lyderis juos neigia, kaip visada taip savotiškai įspėdamas savo partiečius „niekur nejudėti”.

Jau matome ir pirmąją naujosios politinės realybės detalę – dėl darbo koalicijoje trijų partijų lyderiai pirmiausia tarėsi Briuselyje. Tikslios šio „Briuselio pakto“ sąlygos kol kas nežinomos, tačiau, pavyzdžiui, jei Demokratų sąjungos pirmininkas Virginijus Sinkevičius galimai svarsto tapti užsienio reikalų ministru, tai įsivaizduoti, kad Aurelijus Veryga atsisakytų Europos Parlamento mandato dėl ministro posto Lietuvoje yra gerokai sunkiau. 

Situacija keičiasi itin sparčiai, todėl iki penktadienio, kai skaitytojai laikys rankose laikraštį, aiškumo greičiausiai bus daugiau. Bet kuriuo atveju galima pasidžiaugti bent tuo, jog naujos Vyriausybės formavimas turėtų būti gerokai trumpesnis nei praėjusį kartą. Tai reikštų daugiau laiko parengti subalansuotą kitų metų valstybės biudžetą.

Viltingai skamba ir būsimo premjero pažadai daugiau dėmesio skirti socialiniam teisingumui, sveikatos apsaugai bei švietimui. Tiesa, nesu toks naivus, kad nematyčiau, kokia didelė praraja politikoje dažnai skiria pažadus nuo tikrovės, vis dėlto norisi tikėti, jog Lietuva, praėjus porai metų nuo rinkimų, pagaliau turės valdžią, kuria bus galima pasitikėti ir kuri neapsiribos tik postų dalybomis, o didžiąją dalį energijos skirs viešajam interesui. Nors pagrindiniai susitarimai pasiekti Briuselyje, norisi, jog naujoji valdžia būtų arčiau kasdienių Lietuvos žmonių problemų.

Politologas Mažvydas Jastramskis jau paskelbė gana griežtą verdiktą – social­demokratų atsinaujinimas esąs tik tariamas. Galbūt. Tačiau sunku nesutikti, kad nenormali buvo ir ankstesnė situacija, kai Gintautas Paluckas nuolat kartojo taisantis konservatorių klaidas, o I. Ruginienė dėl neįgyvendintų reformų kaltino koalicijos partnerius. Dabar M. Sinkevičiui teks atsakyti į svarbiausią klausimą: ar LSDP dar turi politinės energijos ir potencialo atsinaujinti? Jei ne, seniausiai Lietuvos partijai gali grėsti ilgas buvimas ant politinio atsarginių suolelio.

Andrius NAVICKAS

Nuolat girdime raginimus ugdyti jaunąją kartą tautiškumo ir patriotiškumo dvasia. Tačiau neretai pamirštame, kad vaikai ir jaunimas pirmiausia mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžio. Būtent mūsų požiūris, vertybės ir darbai formuoja jaunosios kartos supratimą apie pilietiškumą, pagarbą istorijai bei savo kraštui.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija primena naujausius nuveiktus darbus, stiprinančius šeimų finansinį stabilumą, užtikrinančius socialinį saugumą ir prieinamą pagalbą nepasiturintiems šalies gyventojams.

„Mūsų tikslas – siekti, kad valstybė būtų patikima šeimos partnerė kiekviename jos gyvenimo etape – nuo vaiko gimimo iki galimybių derinti vaikų auginimą su mokslu ar darbu, kad kiekviena šeima jaustų didesnį saugumą, stabilumą ir valstybės rūpestį“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė.

NAUJOVĖS ŠEIMŲ GEROVĖS SRITYJE

• Padidinome vienkartinę išmoką gimus vaikui. Ji auga nuo 814 iki 1 036 eurų.

• Išplėtėme išmokos vaiko priežiūrai gavėjų ratą. Kas mėnesį mokama 444 eurų išmoka skiriama ir šeimoms, susilaukusioms vaikų nuo šių metų birželio 1 d., ir visiems vaikus iki 2 metų auginantiems tėvams, neturintiems pakankamo socialinio draudimo stažo.

• Išplėtėme vaiko priežiūros kompensacinės išmokos gavėjų ratą. Šią išmoką jau gali gauti ne tik dirbantys, bet ir besimokantys ar studijuojantys tėvai bei globėjai. Kasmėnesinė 384,8 euro išmoka mokama už ikimokyklinio amžiaus vaiką, kuris nelanko darželio ir už atlyginimą yra prižiūrimas auklės, dirbančios pagal individualios veiklos pažymą arba pagal darbo sutartį.

• Padidinome vaiko išlaikymo išmoką. Nuo liepos 1 d. ji didėja nuo 133 iki 185 eurų per mėnesį. Ši išmoka mokama tais atvejais, kai vaikas negauna priteisto vieno iš tėvų išlaikymo.

• Nuosekliai didiname „vaiko pinigus“. 2026 metais universali išmoka vaikui padidėjo iki 129,5 euro per mėnesį. Gausios, nepasiturinčios ar vaiką su negalia auginančios šeimos gauna 205,7 euro per mėnesį už kiekvieną vaiką.

NEPASITURINTIEMS GYVENTOJAMS – DIDESNĖ PARAMA

• Sudarėme palankesnes paramos gavimo sąlygas tėvams, vieniems auginantiems vaikus, kuriems nenustatyta tėvystė ir nepriteistas išlaikymas, taip pat šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, – jie gaus didesnio dydžio paramą.

• Pakeitėme turto vertinimo kriterijus – nepasiturintys gyventojai gali turėti daugiau santaupų (turto), t. y. „finansinę pagalvę“, ir gauti socialinę paramą.

• Skatiname paramos gavėjus dirbti ir išlikti darbo rinkoje.

Parama bus skiriama dirbantiems žmonėms, nepriklausomai nuo darbo laiko trukmės, ir gaunantiems darbo užmokestį, proporcingą faktiškai dirbtam laikui arba atliktam darbui.

Paramos gavėjams įsidarbinus, iki tol mokėta 100 proc. dydžio socialinė pašalpa bus mokama ilgiau – 6 mėnesius (vietoj 3 mėnesių). Taip pat išplėstas jos gavėjų ratas – teisę gauti socialinę pašalpą įsidarbinus įgis ir tie žmonės, kuriems registruotis Užimtumo tarnyboje iki įsidarbinimo neprivaloma (pvz., auginę vaikus iki 3 metų).

Piniginę socialinę paramą gaunantys žmonės pirmiausia bus siunčiami dalyvauti užimtumo didinimo programose ir užimtumą skatinančiose priemonėse, o atsisakiusieji, kurie gauna socialinę pašalpą ilgiau kaip 3 mėnesius, bus pasitelkiami visuomenei naudingai veiklai atlikti.

Visą naujausią informaciją rasite https://socmin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/socialine-parama-kas-man-priklauso/ 

Redakcijai nebe pirmą kartą tenka narplioti ginčus tarp kaimynų, kurie dažniausiai įsiplieskia dėl lopinėlio žemės, bet aistros taip įsisiūbuoja, kad išardo santykius ne tik tarp šalia gyvenančiųjų, bet ir tarp jų šeimų narių. Nors yra ir kita medalio pusė – neretai greta gyvenantys žmonės tampa artimesni nei toli esantys giminaičiai. Deja, šiuo atveju situacija priešinga, o kaimynai virto vieni kitiems aršiausiais priešais.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai – viena skaudžiausių mūsų tautos istorijos tragedijų. Vien tą dieną gyvuliniais vagonais į atokiausius Sovietų sąjungos regionus buvo išvežta apie 17,5 tūkst. žmonių. Šiemet sukanka 85 metai nuo šių tragiškų įvykių. Jau 36 metus gyvename laisvoje valstybėje ir galime atvirai prisiminti bei pagerbti nužudytuosius, ištremtuosius ir negrįžusius į Tėvynę. Tačiau ramybės neduoda klausimas: ar pakanka prisiminti tik savuosius? Neretai sakoma, jog svarbiausia yra išsaugoti savo šeimos istoriją ir atminti artimuosius. Tačiau kas prisimins tuos, kurių visos šeimos buvo sunaikintos? Kas ištars jų vardus, jei visi jų artimieji liko amžiams ilsėtis Komijos, Krasnojarsko, Permės lagerių ir kitų tremties vietų bevardžiuose kapuose? Todėl Gedulo ir vilties diena yra ne tik asmeninės, bet ir bendros tautos atminties diena. Ji įpareigoja prisiminti kiekvieną – ir tuos, kurių vardus tebesaugo artimieji, ir tuos, kurių atminimo nebėra kam perduoti.

Pirmoji susisteminta informacija apie 1941 m. suėmimus ir trėmimus lietuvių bendruomenę pasiekė tų pačių metų spalio 7-ąją. Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame dienraštyje „Draugas“ (Nr. 234, 3 psl.) buvo paskelbtas „Lietuvių, apie kurių nužudymą ar išvežimą Rusijon gauta žinių, sąrašas“, kuris vėliau buvo nuolat pildomas. 1942 m. „Draugo“ numeriuose išspausdinti abėcėliniai Rusijoje atsidūrusių Lietuvos tremtinių vardų sąrašai.

Atgimimas leido pradėti ir sistemingą tremtinių bei politinių kalinių atminimo įamžinimą. Nuo 1988 m., susikūrus „Tremtinio“ klubui, Šilalės krašto žuvusieji tremtyje ir kalinimo vietose buvo įamžinami pamink­liniais kryžiais. Vėliau šį darbą tęsė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo nariai, kuriems talkino daugybė kraštiečių, bendruomenių ir visuomeninių organizacijų. 2001 m. išleistoje knygos „Šilalės kraštas“ trečiojoje dalyje paskelbtas Šilalės krašto tremtinių sąrašas, 2005 m. Šilalės kapinėse, sovietinės okupacijos metais nugriautos koplyčios vietoje, pastatytas ir pašventintas paminklas žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje bei kalėjimuose (1941–1990). Prie šio paminklo iki šiol dega žvakelės, gėlės nugula nuo tų šeimų, kurių artimųjų kapų vietos liko nežinomos...

Didžiulį darbą atliko šviesaus atminimo LPKTS Šilalės filialo pirmininkė Teresė Ūksienė. Nuo 2009 m. leidžiamuose leidinio „Erškėčių keliu“ tomuose ji siekė išsaugoti kuo daugiau tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, taip iš užmaršties prikeldama šimtus žmonių likimų. Kartu su Amžinybėn šiemet iškeliavusiu Antanu Rašinsku ji rūpinosi politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių atminimo įamžinimu Pajūrio kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę aikštėje. Nuo 2015 iki 2025 m. joje esančiose stelose iškalta 2640 nukentėjusiųjų pavardžių.

1941-ųjų birželio 14-osios giedrą ir sau­lėtą rytą į Šilalės, Te­nenių, Drobūkščių, Kal­tinėnų, Dargalių, Beržės, Eidžiotų, Karūžiškės, Laukuvos, Žvingių, Simėnų, Donylų, Rukšių, Kiaukų, Džiaugėnų, Paežerio, Lapkalnio, Lingiškės ir Gedeikių kaimų gyventojų sodybas įriedėjo kariniai sunkvežimiai. Buvo pasirengta ištremti 29 šeimas ir pavienius asmenis – iš viso 193 mūsų krašto gyventojus. Tarp jų buvo 120 vyrų ir 73 moterys, iš jų 47 vaikai – 27 berniukai ir 20 mergaičių. Dešimt vaikų savo gimtinės daugiau niekada nebepamatė...

Lietuvoje, nesulaukę ištrėmimo, buvo nužudyti 48 Šilalės krašto gyventojai, o iš viso po suėmimo kalinimo vietose ir tremtyje žuvo 91 žmogus.

Vyriausia tremtinė buvo 78-erių Viktorija Boginienė iš Šilalės, mirusi tremtyje. Jauniausia – 1941-aisiais gimusi Jūratė Stir­bytė, kuri iš Komijos su­grį­žo. Deja, jos dvejų metų se­sutė Nijolė trem­tyje mirė...

Šiandien prisimename ir Ši­­lalės krašto geradarį, vaistininką Simoną Gaudėšių, Tū­bi­nių krašto istorijos puose­lėtojai saugo mo­kytojų Račkauskų ir Noreikaitės šeimų atminimą...

Tai nebyli ir skaudi statisti­ka. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypi žmonių likimai: jie turėjo svajonių, kūrė namus, augino vaikus, dirbo savo žemę, mokė, gydė, meldėsi, dainavo ir tikėjo ateitimi. Mokytojai, studentai, ūkininkai, vaistininkai, kunigai ir daugelio kitų profesijų žmonės tapo represijų aukomis vien todėl, kad buvo Lietuvos piliečiai.

Po tremties ir kalinimo, baigusi Kauno medicinos institutą, 1960 m. į Laukuvą dirbti atvyko 1941-ųjų tremtinė Dalia Grinkevičiūtė. Gydytoja ir rašytoja negalėjo susitaikyti su melu, už tiesos žodį, atsiminimus ir liudijimus ji buvo persekiojama, šmeižiama, o po kelių metų, 1974-aisiais, atleista iš darbo. Laukuvoje D. Grinkevičiūtė gyveno iki pat mirties 1987 m. Šiandien jos gyvenimo ir šeimos istoriją galima pažinti Vytauto Didžiojo karo muziejaus ekspozicijoje Laukuvoje.

Nuo 1961 m. Šilalės greitosios medicinos pagalbos stotyje dirbti pradėjo 1941 m. tremtinė iš Raseinių krašto Janina Karevaitė-Jurgaitienė. Daugiau kaip tris dešimtmečius ji teikė pagalbą susirgusiems ir nelaimės ištiktiems mūsų rajono žmonėms, o kraštiečiai ją prisimena kaip rūpestingą, nuoširdžią ir pasiaukojančią medikę.

Šilalėje gyveno bei dirbo ir dar viena 1941-ųjų tremtinė – Elena Rabačiūtė-Kuizinienė. Kol leido sveikata, ji buvo aktyvi LPKTS Šilalės filialo narė, daug prisidėjusi prie nukentėjusiųjų atminimo įamžinimo.

Tremties ir kalinimų patirtys – tai ne tik atskirų žmonių tragedijos. Tai visos tautos žaizda, palikusi gilų randą mūsų istorinėje atmintyje. Tik prisimindami praeities skausmą, galime iki galo suvokti laisvės vertę, branginti nepriklausomybę ir atsakingai kurti ateitį. Atmintis nėra žvilgsnis vien į praeitį. Atmintis yra mūsų moralinis įsipareigojimas tiems, kurių likimus mėginta ištrinti, bet kurių vardai ir šiandien tebekalba mums apie laisvės kainą.

Loreta KALNIKAITĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo ir autorės nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Priešpaskutinę 1983-iųjų gruodžio dieną KGB Šilalės rajono poskyrio viršininko Igno Alšausko pasirašytas ir LKP Šilalės rajono pirmajam sekretoriui P. Povilaičiui adresuotas raštas, žinoma, rusų kalba ir, žinoma, slaptai, skamba grėsmingai – „Sąrašas asmenų, užimančių rajone atsakingas pareigas, dėl kurių ar kurių giminaičių gauta kompro­mituojančių duomenų.“ Šiandienos kalba tariant, tai buvo žmonių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių ver­tintų kaip nepakankamai patikimų, sąrašas. Dabar šis viešai prieina­mas dokumentas tampa liudijimu, kad net ir okupacijos metais buvo daugybė žmonių, išsaugojusių ryšį su nepriklausoma Lietuva. 

Ne vieno iš minimų žmonių jau nebėra tarp mūsų. Todėl norisi tikėti, jog šis dokumentas bus įdomus ne tik kaip istorinis šaltinis, bet ir kaip priminimas apie tai, kokiais metodais veikė viena slapčiausių sovietinio režimo institucijų. Jis atskleidžia, kaip kruopščiai buvo renkama informacija apie žmones, jų artimuosius ir net tolimiausius giminystės ryšius, o kartu leidžia geriau suprasti atmosferą, kurioje teko gyventi anuomet.

Siekdamas išlaikyti dokumento autentiškumą, jame vartotus terminus, pareigybių pavadinimus ir formuluotes daugeliu atvejų palikau tokius, kokius juos užrašė KGB papulkininkis.

Kaltinėnų gyventoja, dirbanti Kaltinėnų vykdomojo komiteto buhaltere Monika Ažubalienė, dar besimokydama Ukmergės rajono Taujėnų progimnazijoje, 1946 m. įstojo į antisovietinę pogrindinę organizaciją „Sakalai“, palaikė ryšius su ginkluoto antisovietinio „Tankisto“ būrio nariais. 1947 m. M. Ažubalienė areštuota ir nuteista 8 metų pataisos darbų lageryje bausme. Jos vyras pensininkas Petras Ažubalis, pokario metais gyvendamas Kaune, talkino nacionalistiniams gink­luotiems būriams (taip KGB įvardija Lietuvos partizanus – aut. pastaba), padėdavo gauti spausdinimo šriftų, padirbtų dokumentų. 1946 m. Karinio tribunolo nuteistas 10 metų pataisos darbų lageryje...

Iš Bokštų kaimo kilusio Šilalės autotransporto įmonės eksploatacijos inžinieriaus Albino Girkonto tėvas Adomas, saugumiečių žodžiais, buvo kilęs iš buožių, palaikė ryšius su ginkluotu nacionalistiniu būriu, tiekė jiems maistą. 1951 m. nuteistas 25 metams, vėliau bausmė sumažinta iki 6 metų. 1951 m. Adomo žmona ir vaikai ištremti į Krasnojarsko kraštą...

Šilalės paruošų kontoros direktoriaus Henriko Girčio motinos Pet­ronėlės Girčienės šeima valdė 70 hektarų žemės. Po karo ji buvo numatyta ištremti su turto konfiskavimu, tačiau pasislėpė. Du Girčienės broliai 1949 m. palaikė ryšius su ginkluotu pogrindžiu, už ką 1951 m. buvo ištremti. Dvi Girčienės seserys 1949 m.

nuteistos 10 metų laisvės atėmimu. H. Girčio brolis, 1955 m. mokydamasis Šilalės vidurinėje mokykloje, įkūrė antisovietinę organizaciją, platino antisovietinius lapelius, nors nuteistas nebuvo. Tėvas 1956 m. už valstybės turto grobimą nuteistas 2 metams laisvės atėmimo. 

Amerikoje gyveno P. Girčienės dėdė A. Paleckis, palaikęs aktyvius ryšius su, saugumiečių teigimu, reakcingomis lietuvių emigrantų organizacijomis... 

Šilalės rajono VRS vyresniojo VAI inspektoriaus Juozo Dajoro tėvas, irgi Juozas, „Obelyno“ tarybinio ūkio darbininkas, yra Tūbinių bažnyčios religinės bendruomenės tarybos narys. Palaiko ryšį su JAV gyvenančia teta Rozalija Bartkūniene, emigravusia prieš karą. 1982 m., jai mirus, gavo kaip palikimą automobilį VAZ-2106, valstybinis numeris 95-73ЛЛШ. Žmonos tėvas (autoinspektoriaus uošvis) – Upynos bažnyčios diakonas...

Jonas Zelba dirba Pajūrio vykdomojo komiteto pirmininku. Susirašinėja su Čikagoje gyvenančia teta Alisa Šambaras. 1981 m., po jos mirties, gavo automobilį VAZ 2101, valstybinis numeris 66-64ЛЛШ...

Šilalės gyventojas Vincas Šiaudvytis dirba Šilalės rajono gamybinio susivienijimo „Lietžemūktechnika“ juriskon­sultu. Jo žmonos gydytojos Aldonos Šiaudvytienės tėvas Viktoras Butkus prieš karą buvo aktyvus ginkluotos „Šaulių“ organizacijos narys. 1941 m. suimtas ir nuteistas mirties bausme. A. Šiaudvytienės dėdė kunigas, aktyviai nusiteikęs prieš sovietų valdžią, Benediktas Sugintas 1945 m. kartu su besitraukiančiais vokiečiais pabėgo į Vakarus, vėliau persikėlė į Čikagą. Ten kun. B. Sugintas buvo keleto antisovietinių organizacijų nariu, aktyviai bendradarbiavo su BALFu...

Akivaizdu, kad šita KGB informacija tėra tik maža smiltelė skaudžiame mūsų istorijos smėlyne. Net ir menkiausias pareigas užėmę, tačiau bent kiek aukščiau „leidžiamo lygio“ galvas pakėlę ir aktyvaus lojalumo valdžiai neparodę žmonės buvo sekami, kont­roliuojami ar stabdomi. Kai kurie – ypač intensyviai. Ir gebėjimas išlikti tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kai tuo tarpu dauguma tiesiog plaukė pasroviui, nebuvo lengvas...

Alvidas JANCEVIČIUS, 

žurnalistas, istorikas

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas – publikacija