Moterų solidarumo dieną Kremliaus kraugeriai Charkive pavertė gedulu
Kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo bei kovos už savo teises dieną, Charkivas paminėjo gedulingai – išvakarėse okupantų raketa pataikė į penkiaaukštį gyvenamąjį namą ir pražudė keliolika žmonių. Kremliaus sadistai pirmą kartą Ukrainos bombardavimui panaudojo naujos rūšies raketą „Gaminys-30“ („Izdelije-30“). Akademiko Proskuros gatvėje esančiame name ji perskrodė laiptinės stogą ir į šipulius pavertė 3–5 aukštų butus, jų liekanos užgriuvo ant apatinių aukštų butų, sutraiškydamos jų gyventojus...
Kraštinėje laiptinės pusėje esančiuose butuose niekas neišgyveno. Pirmą paieškų dieną gelbėtojai rado 11 aukų palaikus, dėl kitų 6 dingusių asmenų buvo abejonių – sprogimas kai kuriuos kūnus taip sudraskė, jog buvo aptiktos vien nedidelės jų dalys. Griuvėsiai buvo vežami kiek tolėliau, todėl jie labai akylai būvo peržiūrimi pakartotinai, kad artimieji galėtų palaidoti nors nedidelę žuvusiųjų dalelę. Ir net praėjus trims paroms po sprogimo, šių žmonių palaikai vis dar nebuvo rasti. Kai kurių turbūt ir neras, nes sprogimo epicentre karštis buvo toks didelis, jog iš kūnų galėjo nieko nelikti.
„Pažinojau 13-metę Lizą Polianską, su ja dažnai važiuodavome kartu troleibusu. Ji – į mokyklą, aš su ketverių sūneliu – į jo darželį. Labai kultūringa, draugiška, bendraujanti mergaitė buvo. Žuvo ir Lizos mama bei močiutė, jos tėtis, kiek žinau, kovoja fronte Kupianske. Negaliu patikėti tuo, kas nutiko“, – šluostydama ašaras pasakojo šalia esančio penkiaaukščio gyventoja Olia.
Moteris parodė plokštėmis apkaltus savo buto langus bei apgriuvusį balkoną ir prisiminė tos nakties įvykius.
„Buvo kiek po pirmos, kai pasigirdo pirmasis sprogimas, netrukus gavome pranešimus į telefonus apie raketų atakos pavojų. Skubiai iš lovos pakėliau sūnų bei tėvus, susėdome ant kėdžių koridoriuje, laikydamiesi dviejų sienų taisyklės. Po keliolikos minučių driokstelėjo taip, kad visi apkurtome, pažiro langų stiklai, griuvo baldai, kieme pasigirdo klyksmas. Pamačiau, kad Lizos namą apgaubė liepsnos bei dūmai. Tai prisimindama drebu ir dabar, nes jei būtų pataikę į mus, būtume visi žuvę“, – sakė Olia.
Charkivo meras Igoris Terechovas patikslino, jog per ataką žuvo 11 žmonių, 6 yra laikomi dingusiais. Be to, 16 asmenų buvo sužeista, kelių būklė yra kritinė. Reanimacijoje medikai kovoja ir už 11 metų berniuko gyvybę.
Be to, nuo smūgio bangos ir skeveldrų nukentėjo dar 17 aplinkinių namų, langai išdužo šalia esančiame licėjuje, kuriame dirbo pradinių klasių mokytoja Olena Udovičenko ir mokėsi jos 9-metis sūnelis Gordijus – abu jei žuvo per sprogimą. Berniukas lankė sporto mokyklą, buvo vaikų ledo ritulio komandos lyderis...
„Gerai pažinojau žuvusiuosius: su Liza kartu lankiau akrobatiką, Gordijaus mama Olena mane mokė pradinėje mokykloje. Mūsų rajone ne pirmą kartą sprogimai, bet iki tol jų nesibaiminau, nes atrodė nerealūs, kažkur kitur, ne visada norėdavau eiti slėptis į rūsį. Dabar esu išsigandusi, nežinau, kaip reikės gyventi toliau. Man tik 16, nenoriu mirti“, – kalbėjo Karina Belousova.
71-erių Mokslų akademijos Radioastronomijos institute dirbanti Nataša Timoševskaja per sprogimą nenukentėjo, nes tą naktį nakvojo pas seserį tolimesniame mikrorajone. Jos bute kitame name išdužo langai, suskilinėjo sienos, nugriuvo baldai. Langų ertmes medžio drožlių plokštėmis dar tą pačią dieną apkalė komunalininkai, todėl dauguma namo gyventojų pasiliko ir skuba butus tvarkyti, neketina kraustytis kitur. N. Timoševskaja irgi liko, tačiau pergyvena ne dėl suniokoto buto, o dėl žuvusios geriausios draugės Irinos.
„Matote ketvirtame aukšte atsivėrusią buto sieną su kabančiu kilimu? Ten ir gyveno Irina. Susipažinome institute: aš esu juristė, iki šiol dirbu administracijoje, o ji buvo radioelektronikos žinovė, atlikdavo tyrimus. Irina už mane dviem metais vyresnė ir silpnesnės sveikatos, todėl prieš keletą metų išėjo į pensiją. Susitikdavome dažnai – jos arba mano bute, eidavome pasivaikščioti. Ji labai nerimavo dėl fronte kovojančio sūnaus, jis keletą kartų buvo sužeistas. Tačiau pirmiau žuvo ne sūnus, o jo motina. Sakykite, kaip tikėti Maskvos taikingumu, jei ji kasdien žudo civilius? Ar tai ne terorizmas?“ – klausė raudodama N. Timoševskaja.
Ką gi daugiau bepridursi – Rusijos karas toliau žudo nekaltus žmones, negailėdamas nė vieno. Net vaikų...
Eldoradas BUTRIMAS
AUTORIAUS nuotr.
