Upyna pagerbė savo krašto kultūros sergėtoją

Upyniškiai jau septynerius metus puoselėja gražią ir prasmingą tradiciją – Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, pagerbti žmogų, labiausiai nusipelniusį šiam kraštui, jo istorijai bei kultūrai.

Praėjusį trečiadienį po šventinių mišių Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje, skirtų Nepriklausomybės dienai paminėti, žmonės rinkosi į kultūros namus. Čia vyko iškilminga nominacijos „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“ įteikimo ceremonija. Šiemet šis garbingas apdovanojimas skirtas poetei Daliai Petkevičienei, savo kūryba ir prasmingais darbais jau ne vienerius metus garsinančiai Upynos kraštą.

Susirinkusiesiems – upyniškiams, svečiams ir tiems, kurie gal dar tik pradeda pažinti poetę – apie Dalios kelią į šią nominaciją vaizdingai ir nuoširdžiai papasakojo istorikė, muziejininkė ir buvusi jos mokytoja Regina Mickuvienė. Ji prisiminė, kad pirmąjį savo eilėraštį Dalytė parašė dar trečioje klasėje, mokydamasi Varsėdžių pradinėje mokykloje. Mergaitės kūrybinį talentą pastebėjo šviesios atminties mokytoja Danutė Gulbinienė, paskatinusi ją kurti ir drąsiau išreikšti savo mintis. Vėliau, mokantis Upynos vidurinėje mokykloje, Dalios talentą puoselėjo šviesios atminties pedagogė Vaidilutė Jončaitė, savo mokinę vadinusi mokyk­los šviesuliuku ir kukliąja mergaite. 

Šis kuklumas poetę lydi ir šiandien. Sužinojusi apie jai skirtą nominaciją, ji vis kartojo: „Aš neverta. Niekas neateis ir manęs nepagerbs.“ Tačiau tądien kultūros namų salė buvo pilna žmonių, atėjusių pasveikinti kraštietės.

Nors mokykloje Dalia buvo santūri ir kukli, aktyviai dalyvavo ansamblyje „Kukutis“, dramos būrelyje, o mokytojai jai pranašavo lituanistės ar režisierės kelią. Tačiau gyvenimas pakrypo kita linkme. Vis dėlto kūrybos ji niekada neapleido. Dar mokyklos metais svajojo išleisti savo poezijos knygelę – ir šią svajonę vaikiškai, bet nuoširdžiai įgyvendino: surašė eilėraščius į savadarbę knygutę, pati ją iliustravo ir padovanojo geriausiai draugei...

Apie Dalią pasakodama R. Mickuvienė džiaugėsi, kad jai teko mokyti ne tik poetę, bet ir jos vyrą Arūną bei duk­ras – taip kūrybos ir kultūros gija tarsi natūraliai persipynė su šeimos istorija.

Pirmieji brandūs Dalios kūrybiniai bandymai pasirodė rajono laikraštyje „Šilalės ar­tojas“, tačiau jos eilėraščius skaito ir vertina ne tik šilališkiai. 2008 m. respub­likiniame poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“ D. Petkevičienė tapo dip­lomante. 2013 m. ji jau pelnė šio konkurso laurea­tės vardą, o 2017-aisiais vėl buvo įvertinta diplomu. 2023 m., minint konkurso 40-metį, ant paminklo, skirto laureatams, greta tokių poezijos grandų kaip Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Bernardas Brazdžionis ir kt. buvo iškalta ir mūsų kraštietės D. Petkevičienės pavardė.

Dalia yra ir nuolatinė „Poezijos pavasario“ dalyvė, jau išleidusi poezijos knygas „Prisnigo žiedų“, „Vėjas šakose“ ir „Juodai lakuotos plunksnos“. Autorės kūryboje atsiskleidžia jautrus bei subtilus vidinis pasaulis – jos eilėraščiai kalba apie tikėjimą, gimtinę, žmogaus gyvenimo prasmę.

Graži kūrybinė bend­rystė poetę sieja su Tauragės literatų klubu „Žingsniai“, Plungės „Vingiorykšte“, Skuodo „Nojaus laivu“. Savo poetiniu žodžiu ji yra pradžiuginusi Marijampolės, Viekš­nių, Varnių, Rie­tavo ir kitų Aukštaitijos bei Žemaitijos miestų poezijos mylėtojus.

Įteikdamas nomi­na­ciją „Upynos kraš­to istorijos ir kultūros sergėtojas“, Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas linkėjo D. Petkevičienei ir toliau kurti atvira širdimi, savo kūryba džiuginti ne tik upyniškius, bet ir visos Lietuvos žmones.

Stasio Girėno gimtinės muziejaus edukatorė Lina Gudeliūnienė pabrėžė, kad poetė yra tarsi Dariaus ir Girėno testamento vykdytoja – Lietuvos garsintoja, savo kūryba liudijanti meilę gimtajam kraštui.

Tą popietę netrūko nuoširdžių padėkos žodžių. Apie Dalios kūrybiškumą, altruizmą, meilę žmogui ir gimtinei kalbėjo Šilalės Trečiojo amžiaus universiteto atstovai ir Upynos skyriaus lankytojai, giminaičiai, bendramoksliai bei kraštiečiai.

Pati poetė kartu su savo bičiule, bend­raminte ir kūrybinių idėjų bendraautore Violeta Razminiene dalijosi eilėraščiais, gimstančiais iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties.

Iškilmingai popietei ypatingo jautrumo ir subtilumo suteikė atlikėjos Editos Tutliūtės atliekamos patriotinės dainos.

Ši šventė dar kartą priminė, jog gimtojo krašto istoriją saugo ne tik knygos ar paminklai. Ją saugo žmonės – tie, kurie savo darbais, žodžiais ir kūryba kasdien liudija meilę Lietuvai bei savo gimtinei.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.