Tarp permainingų pajūrio lietaus debesų ir saulės pragiedrulių – besitęsianti Palangos vasaros skaityklos kultūrinė programa, kviečianti sulėtėti, pasislėpti nuo vėjo ar kaitros ir patirti literatūrą kitomis formomis. Rugpjūčio 7-ąją Palangos vasaros skaitykla kviečia į vienos dienos literatūros festivalį „Banguojančios istorijos“, kuriame pasakojimai, garsai ir kūryba banguos kartu su jūra ir poilsiautojais.

Šis vienintelis Lietuvos pajūryje išlikęs medinio modernizmo paviljonas-skaitykla, švenčianti 60-metį, yra neatsiejama pajūrio kultūrinio gyvenimo dalis. Į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo Palangos vasaros skaityklą žmonės ateina su vaikais, augintiniais, knygomis ir dviračiais, o lietingomis dienomis – su skėčiais ir noru atrasti istorijas, kurios šildo.

„Nacionalinė biblioteka padeda žmonėms atrasti istorijas ir patirtis, įkvepiančias domėtis, mąstyti kritiškai ir kurti. Mums svarbu, kad literatūra būtų prieinama visiems ir visur, nes skaitymas yra vienas iš stipriausių būdų augti ir išlikti atspariam kaip žmogui ir kaip bendruomenei“, – sakė Aušrinė Žilinskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė.

Kiekvienas ras savo istoriją – nuo komiksų iki poezijos ir muzikos

Komiksų dirbtuvės visiems. Ryte skaitykloje būriuosis komiksų gerbėjai – nuo penkiamečių iki suaugusiųjų. Menininkė Viktorija Ežiukas kvies kurti savo herojus, piešti jų istorijas ir pasigaminti mažas komiksų knygeles.

Literatūrinė improvizacija. Po pietų mėgstantys skaityti ar knygą svajojantys parašyti paaugliai susitiks edukacijoje „Literatūrinės improvizacijos“. Dalyviai galės įsitraukti į diskusijas apie tai, kodėl skaitome (o kartais – kodėl neskaitome), dalytis mėgstamais autoriais ir netgi patys tapti rašytojais ir pasakotojais kurdami improvizuotus etiudus.

Radijo teatras. Popietę pajūryje pratęs radijo teatro spektaklio „Įvaikinti“ perklausa. Skaityklos svečiai susitiks ir su aktoriais Gabija Urniežiūte ir Ainiu Storpirščiu, padėsiančiais sujungti garsą, vaizduotę ir kūrybą. Lankytojai galės ne tik klausytis, bet ir kurti – teptukais, akvarele ir pajūrio vaizdais, tapsiančiais spektaklio dalimi.

Pjesės autorius A. Jurašius, režisierius J. Javaitis, garso režisierė S. Jadevičienė. Renginio partneriai: LRT, lietuvoskameros.lt.  Daugiau garso spektaklių klausykite LRT radijo teatre.

Poezijos vakaras. Vakarėjant skaitykloje svečiuosis poetas Gintaras Grajauskas. Nacionalinės kultūros ir meno premijos bei „Metų knygos rinkimų 2025“ poezijos literatūros kategorijos  laureatas žada sąmojingą pokalbį apie literatūrą, kūrybą ir kasdienybę, lydimą skaitomos poezijos, (o galbūt – ir muzikos).

Vakarinis solo stand-up. Komiko Domo Raibio pasirodyme „Nedarbo kalendorius“ juokingos ir kiekvienam atpažįstamos istorijos apie keisčiausias darbo patirtis – nuo televizijos iki paštininko ar dramaturgo.

Dariaus Žvirblio koncertas. Festivalį vainikuosianti muzika virs poetišku vakaro pasakojimu apie žmogaus vidinį pasaulį ir kasdienybės paradoksus.

„Banguojančios istorijos“ – tai diena, kai literatūra pajūryje tampa gyvu patyrimu: laisvu, kūrybišku ir prieinamu visiems. Daugiau informacijos Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje.

Festivalis tęsia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos misiją ir įgyvendina nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano kryptis, kuriomis siekiama kurti skaitymui palankią aplinką Lietuvoje.

Pastaruoju metu susidaro įs­pū­dis, kad politinės atsakomybės ir kompetencijos standartai Lietuvoje vis labiau blanksta. Vyriausybėje matome partijas pakeitusius po­litikus, Seime – teisinių proble­mų turinčius parlamentarus, o vie­šąsias diskusijas lydi klausimai dėl kai kurių aukštų pareigūnų akademinės reputacijos. Visa tai kelia abejonių, kokiais kriterijais šiandien vadovaujamasi, skiriant žmones į svarbiausius valstybės postus. Kartais atrodo, jog politi­nis lojalumas tampa gerokai svarbesnis nei profesionalumas ar nepriekaištinga reputacija.

Jau dvejus metus kartojamas šūkis „Valstybė, kuri veikia“. Tačiau vien tai, kad sistema funkcionuoja, dar nereiškia, jog ji veikia kokybiškai, patikimai ir atsakingai. Mechanizmas gali judėti, triukšmauti ar burzgti, bet nuo to savaime netampa efektyvus. Valstybei neužtenka vien užpildyti visas valdžios kėdes – kur kas svarbiau, kas jose sėdi ir kokiais principais vadovaujasi.

Diskusijų kelia ir aukščiausių valstybės vadovų pasirinkimas negyventi oficialiose rezidencijose. Mano įsitikinimu, reprezentacinės rezidencijos nėra vien tarnybinis būstas. Jos skirtos priimti užsienio svečius, rengti diplomatinius susitikimus bei užtikrinti aukščiausių valstybės pareigūnų saugumą. Todėl sprendimas likti privačiuose namuose valstybei gali reikšti papildomas išlaidas ir sudėtingesnį saugumo garantą.

Tai akivaizdu kalbant tiek apie Prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris ir antrąją kadenciją pasirinko gyventi savo namuose, tiek apie Ministrą Pirmininką Mindaugą Sinkevičių, nusprendusį reziduoti Jonavoje. Tokie sprendimai reiškia papildomą krūvį Vadovybės apsaugos tarnybai ir didesnes valstybės išlaidas. Be to, sunku paneigti, kad Premjerui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra daugiau kaip šimtas kilometrų nuo darbo vietos, gali būti sudėtingiau operatyviai reaguoti į netikėtas krizes ar skubius valstybės valdymo klausimus.

Įvairių minčių kyla ir dėl minist­rų komandos formavimo. Nors yra ir sveikintinų sprendimų. Pavyzdžiui, Dariaus Kuolio apsisprendimas tapti patarėju kultūros klausimais atrodo logiškas pasirinkimas. Ilgametis kultūros veikėjas ir buvęs politinės partijos vadovas dabar turės galimybę parodyti, kad geba ne tik kritikuoti, bet ir prisidėti prie kultūros politikos formavimo.

Vis dėlto dalis kitų paskyrimų primena sunkiai paaiškinamas politines rokiruotes. Užsienio reikalų viceministras tampa finansų ministru, vidaus reikalų ministras skiriamas Aplinkos ministerijos kancleriu. Tokie sprendimai neišvengiamai verčia klausti, ar tikrai pareigos skirstomos pirmiausia pagal kompetenciją.

Štai Užsienio reikalų viceministrės pareigas turėjusi palikti Audra Plepytė, autoritetinga buvusi Lietuvos ambasadorė Jungtinėse Amerikos Valstijose, viešai buvo siejama su sprendimu, kuris, kaip skelbta viešojoje erdvėje, galėjo būti nulemtas ne profesinių rezultatų, o politinės priklausomybės. Jei politinės pa­reigos iš tiesų tampa pirmiausia partinės priklausomybės, o ne kompetencijos klausimu, kyla pagrįstų abejonių dėl valstybės tarnybos profesionalumo principų.

Seime vis dar netyla ginčas dėl Kultūros komiteto pirmininko posto. Kęstutis Vilkauskas atsisako užleisti pareigas buvusiai kultūros ministrei, argumentuodamas paprastai: jei jo darbas buvo vertinamas gerai, kodėl jis turi trauktis? Kita vertus, ar logiška komitetui vadovauti skirti politikę, kuriai nebeatsirado vietos naujojoje Vyriausybėje? 

Valdančioji dauguma į kritiką dažniausiai atsako, kad dar nespėjo parodyti rezultatų ir neva yra puolama dėl smulkmenų. Iš tiesų galutinius vertinimus pateiks laikas. Gali būti, jog Ministras Pirmininkas ir jo komanda įrodys savo kompetenciją darbais, o šiandien keliami klausimai neteks pagrindo. Tačiau demokratinėje valstybėje visiškai natūralu domėtis, kokiais kriterijais pasirenkami žmonės aukščiausioms pareigoms.

Asmeninės savybės ar pomėgiai gali būti įdomūs visuomenei, tačiau jie nepakeičia profesinės kompetencijos. Todėl visuomenė pagrįstai tikisi, kad ministrai bus vertinami pirmiausia pagal gebėjimą vadovauti savo sričiai. Lygiai taip pat viešojoje erdvėje kilusios diskusijos dėl kai kurių aukštų pareigūnų akademinės veiklos neišvengiamai daro įtaką pasitikėjimui jais. Net jei teisiniai ar akademiniai vertinimai dar nėra galutiniai, tokios abejonės politikams kelia papildomą atsakomybę pagrįsti savo autoritetą darbais.

Įvairūs niuansai lydi ne tik valdančiąją daugumą. Tarkime, neaiški išlieka ir Remigijaus Žemaitaičio politinė strategija. Viešojoje erd­vėje svarstoma, ar jis dar kartą nesirinks pasitraukimo iš Seimo scenarijaus, kuris leistų išvengti apkaltos pasekmių. Pagal galiojančią tvarką savanoriškas atsistatydinimas nesukelia tokių teisinių apribojimų kaip pašalinimas apkaltos būdu. Tačiau rinkėjams svarbiausia turėtų būti ne formalios politinės procedūros, o pasitikėjimas. Dabar gi vis dar išnaudojamas nuolatinis „sistemos aukos“ naratyvas, kuriuo daug gyventojų aklai pasikliauja.

Diskusijų kelia ir buvusio Seimo Pirmininko Sauliaus Skvernelio situacija. Jam teismo sprendimu taikomos procesinės priežiūros priemonės, pats politikas tvirtina tapęs politinio susidorojimo auka, vis dėlto, kol vyksta teisminis procesas ir nėra galutinio sprendimo, mano nuomone, būtų atsakinga susilaikyti nuo aktyvios politinės veiklos. Tuo labiau, jog viešosios diskusijos dažniau sukasi apie S. Skverneliui taikomas priemones nei apie jo siūlomus teisėkūros sprendimus. O tai irgi neabejotinai menkina pasitikėjimą politikais.

Ar tikrai politiniai standartai turi būti tokie, kokius matome šiandien? Ar normalu, kad visuomenė vis dažniau abejoja politikų kompetencija ir reputacija? O gal atėjo metas gerokai aukščiau pakelti politinės atsakomybės kartelę, kad žodis „politika“ žmonėms vėl reikštų tarnystę valstybei, o ne nuolatinį skandalų ir kompromisų lauką?

Andrius NAVICKAS

Šilalė mini 493-iąjį gimtadienį. Per beveik penkis šimtmečius miestas išgyveno augimo ir klestėjimo laikotarpius, karus, gaisrus ir istorinius lūžius. Čia kūrė bei gyveno iškilūs žmonės, o daugelis miesto vietų iki šiol saugo reikšmingus praeities ženklus. Gimtadienio proga kviečiame dar kartą atsigręžti į Šilalės istoriją – prisiminti svarbiausius jos raidos etapus, kultūros paveldą ir mažiau žinomus, tačiau išskirtinius faktus, atskleidžiančius miesto savitumą. 

Nepriklausomybės ir Jono Basanavičiaus gatvių sankryžoje augantis Nepriklausomybės ąžuolas lygiai prieš 20 metų buvo paskelbtas gamtos paveldo objektu.

Šiuo metu jis, kaip ir dar 11 išskirtinių šalies medžių, pretenduoja į Lietuvos medžio vardą ir dalyvauja šių metų Medžių varžytuvėse.

Šilalės vardas kilo nuo kadaise čia gausiai augusių šilų, miškų ir pušynų, todėl miesto pavadinimas tiesiogiai atspindi vietovės gamtinę aplinką.

Šilalė kaip atskira gyvenvietė buvo vadinama Šilų Daržu ir Šilo Gardu. Po kurio laiko tapo Šilaukio kaimu. Istoriniuose šaltiniuose dar minima kaip Garduva ir Szylovka.

Miestas per beveik pusę tūkstantmečio metų buvo sutelktas trijų giminių rankose: Orvydai Šilalę valdė net 200 metų, vėliau apie 175 metus šeimininkavo Pilsudskiai, pas­kutinis Šilalės šeimininkas buvo Motiejus Račinskas, nusipirkęs dvarą apie 1885-uosius.

Šilalė savo metus skaičiuoja nuo 1533 m., kai dvarininkai Orvydai pastatė bažnyčią. Beje, manoma, jog dabartinė bažnyčia – penktoji.

Šilalės istorijoje būta laikų, kai po karų, bado ir maro mieste buvo likusios vos 20 sodybų, o XIX a. kilę didžiuliai gaisrai sunaikino šimtus pastatų.

Atminties aikštė – viena istoriškai svarbiausių vietų mieste: čia stovėjo pirmoji Šilalės bažnyčia, buvo senosios kapinės, čia vyko pirmasis Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas su pirmą kartą viešai iškelta Lietuvos trispalve, o šiandien čia įamžintas 180 Šilalės rajone žuvusių Lietuvos partizanų atminimas.

Šilalę jungia 14 seniūnijų ir per 400 gyvenviečių. Mieste gyvena maždaug kas ketvirtas rajono gyventojas.

Tai yra vienas mažesnių miestų Lietuvoje, kuris pagal gyventojų skaičių užima apie 52-54 vietą iš 103 šalies miestų. 

Nors šiandien apie 99 proc. Šilalės gyventojų yra lietuviai ir miestas laikomas vienu lietuviškiausių šalyje, iki Antrojo pasaulinio karo didžiąją jo gyventojų dalį – apie 80 proc. – sudarė žydų bendruomenė.

Šilalės herbe pavaizduoti stilizuoti ąžuolo lapai primena, kodėl mūsų kraštas vadinamas ąžuolų kraštu. Pirmąjį herbą 1968 m. sukūrė Arūnas Tarabilda.

Šilalės mieste stovintis „Laisvės šauklys“ yra pirmasis Kovo 11-ajai skirtas paminklas Lietuvoje. Jį supa saugomų paminklinių medžių grupė – 13 ąžuolų ir 1 liepa. Medžiai pasodinti siekiant paminėti Laisvės gynėjų dieną, kuomet žuvo 13 vyrų ir 1 moteris.

Viename iš prie Šilalės miesto tvenkinio stovinčių senųjų namų lange išlikusi 1860 m. data leidžia spręsti, jog šis pastatas gali būti vienas seniausių mieste ir pastatytas beveik 50 metų anksčiau nei dabartinė Šilalės bažnyčia.

Šiemet Šilalės evangelikų liuteronų bendruomenė mini net tris svarbias sukaktis – 220 metų nuo pirmosios bažnyčios pastatymo, 35-erius nuo dabartinės bažnyčios pašventinimo ir 20 m. nuo kunigo Jono Tartilavičiaus-Batakiečio vardo suteikimo bažnyčiai.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia slepia ne vieną įdomybę: 60 metrų aukščio bokštą, 7 išorines duris, 16 unikalių vitražų ir daugiau nei šimt­metį skaičiuojančius vargonus.

Pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis buvo pakrikštytas Šilalės bažnyčioje.

Šilalės garbės piliečio vardas nuo 2008 m. suteiktas 14 iškilių kraštui nusipelniusių žmonių: Jurgiui Kairiui, Bernd Mahnke, Pet­rui Bielskiui, Jonui Biržiškiui, Albinui Kentrai, Pranui Šerpyčiui, Zigmantui Balčyčiui, Ramūnui Navardauskui, Teresei Ūksienei, Konrad Bastian, Petrui Linkevičiui, Kaziui Misiui, Daliai Grinkevičiūtei ir Stasiui Skrodeniui.

Šilalėje gyveno ir dirbo žymus kraštotyrininkas ir rajono tyrinėtojas Vladas Statkevičius, kurio 115-osios gimimo metinės minimos šiemet – jo vardu mieste pavadinti muziejus ir gatvė.

Akmenimis grįsti miestelio gatves imta tik 1925 m. Nors akmeninis grindinys iki mūsų dienų neišliko, šiandien Šilalės mieste turime per 60 gatvių.

Moterų vardais pavadintos vos dvi miesto gatvės – Birutės g. ir Žemaitės g. Tuo tarpu vyriškais vardais Šilalėje pavadintos 18 gatvių, dalis jų – su kraštiečių pavardėmis, pavyzdžiui, A. Rubšio, A. Stulginskio, S. Biržiškio, V. Jurgučio, K. Jauniaus ir kt.

Vasario 16-osios gatvė – viena seniausių mieste. Kadaise ji buvo vadinama Vaistinės g., joje veikė Simono Gaudėšiaus vaistinė, vėliau buvo siūlymų gatvę pavadinti šio iškilaus vaistininko vardu.

Vasario 16-osios gatvėje stovi išskirtinis namas – vienintelis valstybės saugomas kultūros paveldo pastatas Šilalėje, kuris nuo pat pradžių buvo pastatytas kaip pradinė, tuomet vadinta liaudies, mokykla.

Šilalės vardu pavadintų gat­vių yra Kvėdarnoje, Laukuvoje, Žadeikiuose, Degliškės ir Dvarviečių gyvenvietėse. Šilalės gatvę galima rasti Tauragės mieste, Papušynės ir Pilsūdų kaimuose (Tauragės r.), Mosėdyje (Skuodo r.) bei Kaune.

1930 m. pradėjus elektrifikuoti Šilalę, gatves ir namus apšvietė elektra, kurią gamino prie Rubinavo malūno įrengta elektrinė, o jos generatorių suko Lokystos upės vanduo.

Šilalę skalauja dvi upės – Lokysta ir Ašutis, o per jas įrengti devyni pėsčiųjų, dviratininkų ir automobilių tiltai bei lieptai.

Šilalės miesto kapinės įkurtos XVIII a. pab., dabar yra suskirstytos į 19 kvartalų, šiandien jose yra suskait­meninta 8670 kapaviečių.

Šilalės miesto patriarchu ir tėvu yra vadinamas Simonas Gaudėšius, kuris ne tik turėjo vaistinę, bet ir įsteigė dabartinę miesto gimnaziją, įkūrė ugniagesių gelbėtojų draugiją, savo lėšomis pastatė gaisrinę su sale renginiams. 

Šilalėje galima atrasti net 20 giliukų skulptūrėlių, pirmoji jų atsirado ant Šilalės viešosios bibliotekos pasta­to, kuris iki šiol išlieka vieninteliu mieste, turinčiu net dvi dailininko Andriaus Zaikausko sukurtas giliukų skulptūrėles.

Minint Šilalės meno mokyk­los 50-ąsias veiklos metines, prie įstaigos atidengta kinetinė skulptūra, vaizduojanti tris styginius muzikos instrumentus – smuiką, gitarą ir violončelę.

Šilalės vardą garsina supertraleris (pramoninės žvejybos laivas), Skuodo rajone esantis Šilalės kaimas saugo penktą pagal dydį Lietuvos riedulį – Šilalės kūlį.

Lietuvoje yra tik du rajonų centrai, kurių pavadinimuose yra skiemenys, sutampantys su natų pavadinimais. Vienas jų yra Kaišiadorys (DO), kitas – Šilalė (LA).

Rima NORVILIENĖ, 

iniciatyvos „Negirdėti faktai apie Šilalę“ įkūrėja 

AUTORĖS ir archyvų nuotr.

1991-ieji. Liepos 31-oji. Tąnakt, saugodami nepriklausomybę at­­kū­ru­sios valstybės sie­ną, buvo nužudyti sep­tyni Lietuvos pa­rei­gū­nai. Šau­ta ir į aštuntąjį – jauną muitininką Tomą Šerną. Jis liko gyvas – vienintelis sovietų omo­nininkų išpuolio Me­dininkų pasienio pos­te liudininkas. Šiandien, kaip ir kasmet, ši da­ta minima Medininkų memoriale ir Antakalnio kapi­nėse, žiniasklaidoje pasirodo archyvinės nuotraukos, jau tapusios is­to­rinėmis, vadovė­li­nė­mis. Ta­čiau kokia šian­dien yra gyvoji šios atminties vertė – ta tikroji, ne pro­ginė? 

„Nežinau, ar daugeliui Lietuvos žmonių 1991-ųjų liepos 31-oji kažką reiškia“, – ramiai svarsto T. Šernas, sutikęs šia išskirtine istorine tema pasikalbėti su „Šilalės artojo” laikraščiu.

Kalbėdamas apie tą naktį jis nesureikšmina savo išgyvenimo istorijos. Prisiminimai išlikę fragmentiški: paryčio tamsa, užpuolimas, trumpas sąmonės sugrįžimas ryto šviesoje. Daug aiškiau išliko tai, kas lydėjo vėliau: pastangos iš naujo atrasti gyvenimo kryptį, nepasiduoti neapykantai ir suprasti, kad laisvė nėra vien istorinė pergalė.

Šiandien T. Šernas į Medininkų įvykius žvelgia ne tik kaip buvęs pareigūnas, bet ir kaip kunigas, žmogus, kuriam svarbūs atsakomybės, tikėjimo ir santykio su kitu žmogumi klausimai. Kalbėdamas apie laisvę, valstybę bei dabarties iššūkius, jis primena: laisvė nėra kartą pasiektas tikslas – ją kiekvieną dieną iš naujo kuria žmonių sprendimai ir atsakomybė. 

Šis požiūris neatsiejamas ir nuo pasirinkimo, kurį jis padarė prieš 35-erius metus. T. Šernas sako, jog anuomet tarnystė valstybei jam pirmiausia reiškė tarnystę svajonei: „Ta svajonė buvo politiškai nepriklausoma Lietuva“. 

– 1991-ųjų liepos 31-osios rytas tapo vienu skaudžiausių ir lemtingiausių Nepri­klausomybę atkūrusios Lie­tuvos istorijoje. Daliai žmo­nių jis iki šiol išlikęs atmintyje kaip diena, kai buvo išbandytas valstybės ryžtas ginti savo sienas, taigi – laisvę. O ką, praėjus 35 metams, iš tos dienos ryškiausiai prisimenate Jūs – ne tik kaip pareigūnas, bet ir kaip žmogus?

– Tikrai daugelis piliečių žino tų pačių metų Sausio 13-ąją, šis mūsų istorijos faktas yra aprašytas mokykliniuose istorijos vadovėliuose. Tačiau nedaug jaunų žmonių gali prisiminti, su kokiais įvykiais yra susijęs Medininkų vietovės pavadinimas. Nežinau, kiek Lietuvos žmonių 1991-ųjų liepos 31-oji kažką reiškia.

Praėjus 35 metams tą dieną prisimenu gana fragmentiškai. Naujoji liepos 31-osios para prasidėjo naktį, prisimenu paryčio tamsoje įvykusį posto užpuolimą. Po to trumpam atgavau sąmonę ant neštuvų išneštas į ryto saulę. Tiek turiu asmeninių tos dienos prisiminimų.

– Prieš tą dieną buvo kita istorija – jauno žmogaus apsisprendimas. Lietuvai at­­kū­rus Nepriklausomybę, ta­po­te Sąjūdžio savanoriu, ne­trukus pradėjote dirbti ku­riamoje Lietuvos muitinėje. Ką anuomet Jums tai reiškė? Kodėl atrodė svarbu būti būtent ten?

– Vertinant iš 35-erių atstumo ir suvokimo, tai atrodo kaip tarnystė valstybei. Verta prisiminti, jog mūsų valstybės tarptautiniu lygiu dar nebuvo. Daugelis šalių į mus žvelgė kaip į maištaujančią provinciją didelės valstybės pakraštyje. Norėčiau pastebėti, jog greičiau tai buvo tarnystė svajonei. Ta svajonė buvo politiškai nepriklausoma Lietuva. Be abejo, žinojome, kad laisvės be savo valstybės nebus.

Kodėl atrodė svarbu būti būtent ten? Į šį klausimą atsakyčiau kitu klausimu: kodėl daug žmonių, susikabinę rankomis, dalyvavo Baltijos kelyje? Kodėl jiems, šimtams tūkstančių, atrodė svarbu būti būtent ten, toje susikibusių žmonių grandinėje? Ką jie demonstravo? Tie žmonės parodė, kad tikrai norėjo laisvos Lietuvos. 

Kadangi valstybės be sienų ir be muitų nebūna, kažkam reikėjo kurti regimą valstybinę sieną ir muitinę. Tai taip pat buvo politinės demonstracijos forma. Į mūsų pasienių postų demonstravimą atsakė Lietuvos nepriklausomybės priešininkai. Jų atsaką taip pat galima pavadinti demonst­ra­vimu. Jie pademonstravo savo požiūrį į Lietuvą ir jos laisvę. Šioje situacijoje yra tik trys išeitys: už laisvę, prieš ir būti be nuomonės. Aš pasirinkau būti už laisvę.

– Po sužeidimo teko iš naujo mokytis gyventi. Koks buvo sunkiausias išbandymas – fizinis skausmas, prarastos galimybės ar vidinė kova su savimi?

 – Sunkiausiai mums sekasi vidinė kova su savimi. Be abejo, prarastos galimybės nepadeda turimai žmogaus savimonei ir savivertei. Būtina surasti kitokią savimonę.

– Jūs ne kartą esate sakęs, kad neapykanta žmogų griauna. Kaip pavyko nepasiduoti kerštui po to, ką teko išgyventi? Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar ilgas kelias?

– Esu sąmoningai nusprendęs nelikti toje praeityje. Tačiau žmogus nėra tik sąmoninga būtybė. Daug ką mes padarome automatiškai, iš inercijos, pagal savo emocijas. Neapykantos ir keršto atsisakymas nėra tik graži deklaracija – tai ilgas kelias. Galiu sakyti, jog atleidau žudikams, man gaila jų piktos kvailybės, bet nežinau, ar praktiškai galiu jiems palinkėti visko geriausio.

Norisi teisingumo išsipildymo. Turbūt didžiausias „kerštas” būtų, jeigu mūsų laisvės priešai pasikeistų į taikingesnius žmones. Tai ilgas kelias, bet tokiame „keršte” galėtume ir turėtume dalyvauti visi.

– Per 35 metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė ir žmonės. Ar, Jūsų manymu, pasikeitė ir mūsų supratimas, ką reiškia laisvė? 

– Prieš 35 metus Lietuva nelengvai gavo politinę nepriklausomybę ir tapo laisva. Tačiau būtų klaidinga įsivaizduoti, jog laisvė yra pasiekta būsena. 

Lietuvių kino režisierius Vytautas Žalakevičius 1972 m. sukūrė filmą „Tas saldus žodis laisvė”. Tai labai taiklus pavadinimas. Kiekvienas nori kažko, ką galėtų pavadinti laisve. Vienas nori sveikatos, kitas pinigų, trečias – išeiti iš kalėjimo ar iš ligoninės... Laisvė yra sutartinis terminas. 

Laisve galima pavadinti tik sąmoningai pasirinktą gyvenimo kryptį. Mūsų kasdieninė laisvė yra mūsų pačių mąstymo bei gyvenimo kryptis, mūsų mąstymas yra mūsų tikėjimo išraiška. 

Šv. Rašte yra pasakyta „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Mylėk savo artimą kaip save patį.” Tai įsakymai atsakomybei ir tikrieji žmogaus laisvės ištakos bei atsakomybės kontūrai. Be šios atsakomybės meilei neturėsime laisvės, tik chaotišką ir barbarišką gyvenimą.

– Žvelgdamas į šiandienos geopolitinę situaciją – Rusijos karą prieš Ukrainą, nuolatines grėsmes Europoje ir pasaulyje – ar matote paralelių su 1991-aisiais? Kokių pamokų Lietuva neturėtų pamiršti? 

– Istorija mums parodo, kas buvo anksčiau, bet retai pamoko, kaip bus ateityje. Manau, jog mums reikia turėti labai aiškų suvokimą, šalia kokių šalių ir visuomenių mes gyvename. Kaip, pavyzdžiui, Rusijos visuomenė suvokia istoriją ir savo misiją? Mums nereikėtų turėti iliuzijų ir klaidingų lūkesčių, bet ramiai gyventi savo gyvenimą, nuolat išlaikyti laisvės kryptį, gerinant švietimą, ekonomiką ir saugumą.

– Jeigu šiandien galėtumėte palikti vieną mintį Lietuvai Medininkų žudynių 35-ųjų metinių proga – ne apie praeitį, o apie ateitį, – kokia ji būtų?

– Laisvė nėra gražus žodis, ji yra labai praktiška gyvenimo kryptis. Tavo laisvė yra tavo dabartinė pastanga. Kokia gali būti ateitis be šiandienos laisvės?

– Norisi paklausti ne apie praeitį, o apie dabartį: kaip šiandien atrodo Jūsų kasdienybė?

– Esu antrasis kunigas Vilniaus evangelikų reformatų parapijoje. Mėgstu būti gamtoje, kai orai leidžia. Planuoju ir svajoju apie galimas artimas ar tolimesnes keliones. 

Jūratė KIELĖ

Vienas rodo pintinę dailių baravykų, kitas giriasi kibiru voveraičių – tokie vaizdai su miškų gėrybėmis pastarosiomis dienomis vis dažniau pasirodo viešojoje erdvėje. Prasidedant grybavimo sezonui vis daugiau žmonių traukia patikrinti „slaptų“ vietelių. Nors beveik visoje Lietuvoje veikia stiprus ryšys, gilesnėje miško tankmėje signalą gali silpninti daubos, kalvos, aukšti ir tankūs medžiai. Kaip pasirūpinti telefonu prieš leidžiantis į grybų medžioklę ir ką daryti, jei ryšys dingo, rašoma „Bitė Lietuva“ pranešime. 

Aistė JANKŪNAITĖ 

Algimanto SNARSKIO pieš.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 55

Su lenktyninke Dagne Končiūte susipažinome praėjusiais metais, kai ji į Šilalės ralį atvyko kartu su mūsų kraštiečiu Dominyku Viliušiu. Tuomet jų ekipažas buvo vienas iš atstovavusių Šilalei gimtojo krašto trasose. Šiemet Dagnė į Šilalę sugrįžta jau kitokiame amplua – kaip moterų ralio projekto „Aš – ralistė“ dalyvė.

„Kaip ir pernai, būsiu šturmanė, tačiau šįkart mūsų dalyvavimas kitoks. Kartu su vairuotoja Gabriele Gedgaude esame projekto „Aš – ralistė“ dalyvės, todėl galime varžytis tik Lietuvos mini ralio čempionate“, – sako D. Končiūtė.

Ji aiškina, jog šis projektas turi savitas taisykles. Mini ralio čempionate per sezoną dalyvauja tik penki moterų ekipažai – iš viso dešimt sportininkių. Lietuvos automobilių sporto federacija kartu su projekto organizatoriais kiekvienam ekipažui parenka vieną iš penkių čempionato etapų.

„Mums su Gabriele teko Šilalės ralis. Ir tai tikrai sėkmė – ne tik todėl, kad jau esu važiavusi jūsų rajono greičio ruožuose, bet ir dėl patogios vietos. Aš gyvenu Kaune, Gabrielė – Palangoje, tad Šilalė mums yra tarsi pusiaukelė“, – šypsosi lenktynininkė.

Anot Dagnės, projekto rezultatai paaiškės tik pasibaigus šių metų Lietuvos mini ralio čempionatui, kai bus išrinktas geriausiai per sezoną pasirodęs moterų ekipažas.

„Nors abi turime autosporto patirties, kaip ekipažas iki šiol nebuvome startavusios, todėl nusprendėme prieš debiutą pasitikrinti jėgas ir „apsišlifuoti" liepos pradžioje Tauragėje vykusiame ralio sprinto etape. Nors oro sąlygos nelepino, netrūko techninių nesklandumų, o varžybų metu patyrėme avariją – mūsų automobilis vertėsi, todėl finišo nepasiekėme, – ši patirtis tik sustiprino įsitikinimą, kad puikiai viena kitą suprantame, girdime ir papildome, o atmosfera automobilyje yra tiesiog fantastiška. Mums lengva susikalbėti, o požiūris į ralį ir lenktyniavimą visiškai sutampa.

Akivaizdu, jog projektas „Aš – ralistė" neatsitiktinai suvedė mūsų kelius – tai puiki dovana ir didelė galimybė. Esame pasiruošusios, motyvuotos ir puikiai nusiteikusios,– tikina pilotė G. Gedgaudė.

Šilalės ralyje merginų ekipažas startuos projekto suteiktu „Toyota Auris“ automobiliu ir varžysis SGC1 klasėje. Kokį startinį numerį gaus jų automobilis, paaiškės tik prieš pat varžybų pradžią.

Tarp šiųmečio Šilalės ralio dalyvių bus ir daugiau mūsų krašto sportininkų. Pernai Dagnės pilotu buvęs bijotiškis D. Viliušis šį sezoną Lietuvos mini ralio čempionate šturmano pozicijoje važiuoja su Justu Augusčiu (Kelmės ASK) „Honda Civic“ automobiliu SGC1 klasėje. Po trijų čempionato etapų abu savo įskaitose užima antrąsias vietas.

Sėkmingai sezoną tęsia ir dar vienas Bijotų ekipažas – broliai Aurimas (pilotas) ir Žilvinas Šliažai (šturmanas). Jų išskirtinai marginta „Opel Astra“ varžosi SGC2 klasėje, o po trijų etapų abu savo kategorijose yra treti.

Lietuvos ralio sprinto čempionate tarp 99 lenktynininkų ekipažų startuos ir Šilalės ASK atstovai Lukas Vajinskis bei šturmanas Šarūnas Gumauskas. Po trijų etapų L. Vajinskis SG2 klasės pilotų įskaitoje užima pirmąją vietą.

Žydrūnė MILAŠĖ

D. KONČIŪTĖS archyvo nuotr.

Liepos 31–rugpjūčio 1 d. į Šilalę vėl rinksis automobilių sporto mėgėjai – miesto šventės metu antrus metus iš eilės vyksiantis ralis žada suburti daugiau nei 100 lenktynininkų, pasirengusių išbandyti save ir savo techniką Šilalės krašto žvyrkeliuose.

Pasak organizatorių, šiemet varžybos ne tik įgijo naują pavadinimą – „NEO Rally Šilalė“, bet ir taps vieninteliu raliu Lietuvoje, kuriame vienu metu varžysis tiek Lietuvos automobilių ralio sprinto, tiek Lietuvos mini ralio čempionato dalyviai.

„Tai tikrai garantuoja įspūdingą renginį, gausų dalyvių būrį ir aukšto lygio techniką“, – „Šilalės artojui“ sako ralio organizatorius, asociacijos „Motorsport Promotion Team“ direktorius Edvinas Vašteris.

Anot jo, nors Šilalė Lietuvos ralio žemėlapyje atsirado tik praėjusiais metais, pirmosios varžybos sulaukė itin palankių tiek dalyvių, tiek žiūrovų įvertinimų. Prie to prisidėjo ir tai, kad iš Šilalės krašto yra kilęs ne vienas ralio lenktynininkas, kuriems buvo garbė savo gimtinėje priimti varžovus ir bičiulius.

Sėkmingai surengtas pirmasis ralis paskatino organizatorius sugrįžti ir šiemet. Siekiama, kad „NEO Rally Šilalė“ taptų vienu reikšmingiausių automobilių sporto renginių Vakarų Lietuvoje.

„Praėjusiais metais varžybos buvo Lietuvos mini ralio čempionato kalendoriaus dalis, o šiemet prie jų prisijungs ir aukštesnio lygio – Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato dalyviai, kuriems tai bus ketvirtasis sezono etapas. Dėl to gerokai išaugo varžybų kilometražas, tikimės ir daugiau dalyvių. Prie šio augimo prisideda ir naujasis ralio generalinis rėmėjas „NEO Taksi“ – viena didžiausių taksi ir pavėžėjimo paslaugų bendrovių“, – džiaugiasi E. Vašteris.

Sportininkai ir jų komandos į Šilalę pradės rinktis liepos 31-ąją. Šilalės sporto ir laisvalaikio centre įsikūrusiame štabe jie atliks administracines procedūras, o vėliau pradės susipažinimą su trasomis.

Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato dalyvių laukia 10 greičio ruožų, kurių bendras ilgis sieks apie 60 kilometrų. Lietuvos mini ralio čempionato dalyviai į kovą stos šeštadienį – jų lauks beveik 32 kilometrų distancija, sudaryta iš šešių greičio ruožų.

Organizatoriai informuoja, kad varžybų metu, rugpjūčio 1 d., bus uždaromi keliai ir prašo gyventojų elgtis atsakingai, saugoti save bei nesukelti nepatogumų sportininkams.

Informacija apie visų greičio ruožų (GR) uždarymo tikslų  laiką:

GR 1/3 Mikūlės – Treigiai – Laukuva: 7.25 val. – 10.15 val.;     

GR 2/4 Dvarviečiai – Girvainiai – Padievytis: 7.45 val. – 10.35 val.;

GR 5 Kazokai I – Griguliai – Kastauniškė: 11.05 val. – 14.05 val.;    

GR 6 Rudiškė – Payžnys – Dargaliai: 11.25 val. – 14.25 val.;    

GR 7 Kuodaičiai – Nevočiai – Rubaičiai: 11.45 val. – 14.45 val.;    

GR 8 Bijotai – Bardžiai – Bijotai: 14.50 val. – 17.45 val.;    

GR 9 Dvyliškė – Pakarčemis – Kalvaliai: 15.10 val. – 18.05 val.;    

GR 10 Pagrybis – Kaušai – Pagrybis: 15.30 val.  – 18.25 val.;    

Šilalė, Kovo 11-osios gatvė, nuo Dionizo Poškos g. iki Pievų g.: 7 val. – 20 val.

„Šilalės artojo“ inform.