Negailestingas karas sužlugdė visas svajones

„Iki anūkės žūties labai skeptiškai vertindavau pasakojimus apie antgamtinius ka­ti­nų sugebėjimus gydyti savo šeimininkus ir pan. Bet dabar nebesu tokia skeptiška – pavyzdžiui, prie mano velionio vyro ir anūkės jie tiesiog kaip prie magneto lipdavo, anūkei vis sakydavau, kad nebetemptų jų į sodybą, turim šunį ir dvi kates kieme, užtenka. Bet kur tau, būdama paauglė, ji parsinešė mažą leisgyvį kačiuką, kurį rado gatvėje šlapią per lietų. Ir nors prašiau nepratinti prie kambario, tegul gyvena sandėliuke, tačiau jiedu miegodavo apsikabinę. Gal dėl to, kai žuvo, tas katinas nesitraukė nuo jos pelenų”, – pasakojimą pradėjo 63-ejų Irina Pasmor.

21-erių jos anūkė Darija žuvo pirmąją karo savaitę, vos įstojusi į kariuomenę ir nusprendusi ginti tėvynę, kai prie vadavietės atskrido rusų raketa „Iskander”. Merginos kūną iš po griuvėsių atkasti pavyko tik po trijų parų, deja, gelbėtojai rado tik jos galvą ir vieną ranką... 

„Pelenus laidojom po mėnesio, kai po žiemos atšilo žemė. Ir visą tą mėnesį katinas nesitraukė nuo urnos, o kai grįžom po laidotuvių, namus radom siaubingai apverstus – gyvūnas nutraukė užuolaidas, išvartė gėles, sudaužė indus... Kai išleidom į lauką, jis pabėgo, daugiau jo ir nebepamatėm“, – neįtikėtiną istoriją pasakojo moteris.

Praėjus dešimt mėnesių po anūkės žūties, mirė ir Darijos senelis, Irinos vyras Valerijus. Jis buvo prie anūkės labai prisirišęs: kai po patirtos stuburo traumos tapo nedarbingu, rūpinosi mergaite, lydėdavo ją į darželį, mokyklą, skaitydavo knygas, kartu žaisdavo. Niekuo daugiau, anot Irinos, nesiskundė, tačiau po anūkės žūties labai pasikeitė, pasislėpęs kasdien raudodavo, o vieną rytą nebeatsibudo – naktį ištiko insultas.

„Kaimynės sako, kad Darija iš dangaus globoja mūsų namą ir visa gatvę, nes per karą nė karto čia nesprogo nė viena bomba, nors aplinkui degė namai, žuvo žmonės. Jos mama, mano dukra, planavo kurti naują šeimą, todėl Dašą, kaip mes ją vadinom, auginau nuo pat mažumės. Gimė ji Drakono metais, gal dėl to buvo be galo aktyvi ir drąsi, dar mokydamasi technikume įsitraukė į patrio­tinę veiklą. Pamatė kažkokio renginio skelbimą, nuėjo, o ten „Azovo” pulko veteranai ir futbolo komandos „Metalist” aist­ruoliai, vien vyrai. Jie kartu suformavo Nacionalinės gvardijos skyrių, pirmą karo dieną visi drauge įstojo į pačių įkurtą karinį „Kraken” būrį”, – pasakojo Irina.

Jos teigimu, iki karo Darija su draugais vežė paramą kovotojams į Donbasą, rengė apsigynimo kursus moterims bei karinio parengimo stovyklas jaunimui, inicijavo kraujo donorystės akcijas, gabeno pagalbą vaikų namams ir gyvūnų prieglaudoms, pensininkus mokė naudotis kompiuteriu bei mobiliuoju telefonu. Mergina dar suspėdavo lankyti paskaitas technikume, dirbti muilo fabrike, kas trečią parą globoti sunkiai susirgusią prosenelę. Tokį jos aktyvumą pastebėję Nacionalinės gvardijos padalinio vadai merginai pasiūlė dirbti vadavietės administratore.

Pirmą karo rytą Irina sakė atsibudo, išgirdusi tolimų sprogimų aidus. Ir pamatė anūkę, jau stovinčią prie durų ir skubančią į vadavietę. Į senelių prašymus likti namuose nereagavo, tikino esanti pasižadėjusi atvykti ginti miesto. Mergina prašė jai neskambinti ir neieškoti, nes būrys rinksis vis kitose vietose: „Kraken“ vadai nuspėjo, jog rusai į juos taikysis, nes kariuomenė iš miesto pasitraukė, jo ginti liko tik savanoriai. Taip ir buvo – pirma raketa Charkive atskrido į jų būstinę, bet, laimei, niekas nežuvo, gynėjai jau buvo spėję persikraustyti kitur. Tačiau Charkive buvo pilna išdavikų, todėl bombos skrido visur, kur tik įsikurdavo „Kraken“ vadavietė.

Kovo 1-ąją raketa pataikė į Nepriklausomybės aikštėje stovintį šešių aukštų regiono administracijos pastatą. Jo ves­tibiulyje buvo įkurtas savanorių gynėjų registravimosi štabas, į kurį pataikiusi raketa pražudė pusšimtį karių bei jais norinčių tapti asmenų. Darijai tada pasisekė – ji buvo kiek  tolimesnėje pastato vietoje ir sužeidimų nepatyrė. Pasisekė ir tada, kai raketa gretimame pastate pražudė šešis gynėjus. Tačiau kovo 3-ioji tapo lemtinga – Darija su bičiuliu lydėjo į sugriauto pastato rūsyje įrengtą štabą kelis kariais panorusius tapti asmenis, kai sprogo „Iskander“ raketa. Darija su bičiuliu žuvo akimirksniu, daugiau aukų nebuvo.

„Charkive nedirbo jokios parduotuvės, bet Dašos draugai sugebėjo gauti vestuvinę suknelę, kad pagal tradiciją netekėjusi mergina būtu palaidota aprengta baltai. Nors po sprogimo iš jos kūno beveik nieko neliko, tačiau karste viskas buvo pridengta vestuviniu rūbu. Aš nepajėgiau žvelgti į sudarkytą anūkę, norėjau išsaugoti jos gyvos atvaiz­dą“, – pasakojo I. Pasmor.

Darijos istorija susidomėjau prieš kelias savaites, kavinėje „Keliautojas” pamatęs jos nuot­rauką. Panašią buvau matęs kapinėse įrengtoje Didvyrių alėjoje pirmaisiais karo metais. Tada antkapių buvo nedaug, kelios dešimtys, o Darija buvo vienintelė mergina, todėl ją ir įsidėmėjau. Kadangi merginos kapas buvo prie tako, jos nuotrauką regėdavau kaskart, apsilankęs Didvyrių alėjoje. Net ir tada, kai kariams skirtų antkapių padaugėjo nuo keliasdešimties iki keliolikos tūkstančių...

Kavinėje kabo visų žuvusių specialaus diversinio žvalgybinio armijos padalinio „Kraken” narių nuotraukos – kavinės savininkė Jelena Avilova taip stengiasi pagerbti savo žuvusį sūnų ir jo bendražygius.

Beje, peržiūrėjęs 2022 m. ko­vą Charkive darytas nuotraukas, pamačiau, kad esu įamžinęs Dariją pražudžiusios raketos išraustą duobę ir suniokotą mašiną...  

„Nors suprantu, kad viskas yra Dievo rankose, po Dašos žūties ilgai raudojau bei keikiau visus – Viešpatį, Putiną, save. Su tokia lemtimi neįmanoma susitaikyti, norisi matyti ją gyvą, o ne paminklą ir medalius. Kita vertus, guodžia tai, jog Dašos nepamiršta nei kariai, nei draugai, kurie lanko kapą, rūpinasi manimi. Mokyk­loje jai buvo atidengta atminimo lenta, įteikti du pomirtiniai medaliai, ant kapo visada net nepažįstami padeda gėlių”, – sakė skausmo prislėgta moteris.

Paklausta, kuo po anūkės žūties moteris kaltino save, Irina prisipažino priekaištavusi sau, kad Dariją nuvedė į ukrainietišką mokyklą: „Pagalvojau, jog jei būtų lankiusi rusišką, gal nebūtų tapusi patriote, nebūtų įstojusi į „Kraken” ir gyventų toliau”. 

Irinos teigimu, Charkive dauguma mokyklų buvo rusakalbės, tačiau ji nusprendė, kad nepriklausomoje Ukrainoje anūkė turi gerai mokėti protėvių kalbą, jos prosenelis buvo kilęs iš Lvivo, kur ši kalba dominuoja.

Po truputį Irina susitaikė su mintimi, kad viskas įvyko pagal Viešpaties planą, kurio pakeisti neįmanoma. 

Kadangi tušti anūkės ir vyro kambariai kėlė skausmingus prisiminimus, moteris pardavė namą ir įsikūrė bute. Kas mėnesį dalį už Darijos mirtį gaunamos pašalpos taip pat skiria kariuomenei, „Kraken” padaliniui padovanojo dalį už namą gautų pinigų. Darijos bendražygiai ją lanko, nuveža prie ka­po, o buvęs anūkės mylimasis, pirmas ir vienintelis gyvenime, beveik kasdien paskambina ar parašo iš fronto.

„Vaikystėje Darija svajojo tapti dainininke, vėliau norėjo eiti mano pėdomis ir būti kirpėja, baigė tokius mokslus, tačiau nedirbo, tapo administratore. Pat­riotinėje veikloje ji jautėsi laiminga, sakė atradusi savo pašaukimą, ketino studijuoti aukštojoje mokykloje. Laiminga buvo, jog sutiko puikų vaikiną, įsimylėjo, o ją džiugią matydami ir mudu su vyru buvome laimingi. Karas viską sugriovė, dėl Darijos žūties yra kalta tik Maskva. Anūkei net nekilo mintis bėgti iš Charkivo, ji ryžosi jį ginti. Ir nors jos kova nebuvo ilga, ji yra verta, kad prisimintume. Papasakokite Lietuvoje, kad Darija buvo labai geros širdies, kad, kaip ir visi jauni žmonės, svajojo gyventi taikoje, norėjo mylėti ir būti mylima, pamatyti pasaulį, sukurti šeimą, o žuvo gindama savo šalį“, – braukdama ašaras prašė anūkės kare netekusi Irina.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.