Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame dėmesį nuolat blaško ekranai ir informacijos perteklius, skaitymas tampa ne tik svarbiu įgūdžiu, bet ir galimybe sustoti, susikaupti ir pažinti save. Vis dažniau keliant klausimą, kaip sudominti vaikus ir jaunimą knygomis, atsiranda iniciatyvų, kviečiančių į skaitymą pažvelgti kitaip – be spaudimo, be privalomų sąrašų ar atsiskaitymų, o su laisve rinktis.  

Viena tokių iniciatyvų – Skaitymo valandėlė, kurią mokyklose kviečia puoselėti naujoji skaitymo ambasadorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Tokia valandėlė skirta vaikams ir jaunimui atrasti skaitymo džiaugsmą kaip natūralų, kasdienį, vidinį pasaulį praturtinantį procesą.  

Skaitymo valandėlė: nuo idėjos iki judėjimo  

Paklausta, kaip kilo Skaitymo valandėlės idėja, ambasadorė prisimena pirmuosius įkvėpimo šaltinius – apie skaitymo pamoką išgirdo konferencijoje. Būtent tada kilo mintis ieškoti būdų, kaip skaitymą paversti ne prievole, o malonumu.  

„Pirmą kartą apie skaitymo pamoką išgirdau konferencijoje, kurioje kolegos iš Suomijos pasakojo apie savo švietimo sistemą. Skaitymo pamokos tikslas nėra supažindinti vaikus su literatūra – svarbiausia, kad jie išmoktų skaityti ir pamėgtų šį procesą. Kiekvienas vaikas vertinamas individualiai, nes jų gebėjimai skiriasi: vieni į mokyklą ateina jau mokėdami skaityti, kiti dar nė nepažįsta raidžių. Tad negalima tikėtis vienodų rezultatų iš visų, nes tai gali kelti vaikams stresą. Natūralu, kad esame skirtingi ir mokomės savu tempu. Vėliau šios pamokos padeda vaikams atrasti skaitymo džiaugsmą ir juo mėgautis“, – pasakoja Skaitymo ambasadorė.  

Ši švietėjiška idėja greitai virto realiais veiksmais – Lietuvos mokyklos buvo pakviestos skirti bent vieną pamoką laisvam skaitymui. Pirmieji iniciatyvos rezultatai pranoko visus lūkesčius.  

„Mintis, kad galima bent kartą per metus skirti tik skaitymui, man atrodė labai tinkama ir vaikams, ir paaugliams, tad dar dirbdama viešojoje įstaigoje „Laikas skaityti“ pakviečiau Lietuvos mokyklas leisti vaikams bent vieną pamoką skaityti tai, kas jiems patinka: atsinešti savo knygą, pasiūlyti draugams, kurie galbūt nežino, ką išsirinkti. Paprašiau atsiųsti nuotraukų ir jų buvo tiek daug, kad neatlaikė pašto dėžutė. Vaikai skaitė stadionuose, aktų salėse, klasėse, parkuose. Tai veikė! Žinau, kad yra mokyklų, kurios tai praktikuoja nuolat ir tikrai džiaugiasi, kad vaikai skaito mieliau“, – teigiamais iniciatyvos rezultatais dalinasi R. Elijošaitytė-Kaikarė.  

Ambasadorė siekia Skaitymo valandėlę paversti ne vienkartine iniciatyva, o prasminga, į vaikų ugdymą integruota šalies mokyklų kultūra, vykstančia reguliariai – bent kartą per mėnesį ar net kiekvieną savaitę. Toks nuoseklumas svarbus formuojant natūralų skaitymo įprotį, kurį nuolat praktikuodami vaikai gali atrasti savo skaitymo ritmą, ugdyti dėmesio koncentraciją ir patirti tikrą skaitymo džiaugsmą.  

Jeigu vaikams sunku rasti tokią valandą kartą per savaitę, tai galima daryti literatūrinių švenčių progomis – Tarptautinę vaikų knygos dieną (balandžio 2-ąją), Pasaulinę knygos dieną (balandžio 23-iąją) arba Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną (gegužės 7-ąją), kai visoje Lietuvoje vyksta akcija „Lietuva skaito“.  

Svarbu pabrėžti, kad ši iniciatyva siekia burti mokyklų bendruomenę, kurioje pedagogai galėtų dalintis gerąja patirtimi, įkvėpti vieni kitus ir kartu auginti skaitymo kultūrą. Mokyklos, jau įgyvendinančios Skaitymo valandėles, kviečiamos jungtis į bendrą tinklą, o ateityje planuojama organizuoti renginius ar konferencijas, skirtas aptarti šioms ir panašioms ugdymo iniciatyvoms.  

Skaitymas – be spaudimo ir atsiskaitymų  

Nors Skaitymo valandėlė – svarbus švietimo žingsnis, ne mažiau reikšmingas ir kasdienis skaitymas – vaikai ir jaunimas skatinami rasti bent 15 minučių per dieną asmeniniam skaitymui, kuris padeda formuoti tvarų įprotį ir stiprina ryšį su tekstu.  

Ambasadorė akcentuoja, kad toks skaitymas neturėtų būti siejamas su akademinio atsiskaitymo mechanizmais. „Tikslas – suteikti vaikams ir jaunimui galimybę skaityti tai, kas jiems patinka, kad tą valandą tiesiog susikauptų prie patinkančio skaitomo teksto“, – teigia iniciatyvos autorė.  

Rūta įsitikinusi, kad paprastumas yra didžiausia šios idėjos stiprybė: „Labai dažnai geros priemonės yra pačios paprasčiausios. Juk skaityti mėgstamą knygą – taip lengva.“  

Kaip prisijungti prie skaitymo valandėlių iniciatyvos  

Skaitymo ambasadorė kviečia mokyklas jungtis prie Skaitymo valandėlių iniciatyvos bent 15 minučių per dieną skiriant asmeniniam skaitymui. Daugiau informacijos apie tai, kas yra skaitymo valandėlės ir kokiu dažnumu bei kada rekomenduojama jas organizuoti, rasite čia.  

Kviečiame fiksuoti savo valandėles nuotraukose ar įrašuose ir atsiųsti skaitymo akimirkas adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. Taip pat raginame savo įspūdžiais dalintis socialiniuose tinkluose su grotažyme #skaitymovalandėlė.  

Komunikacinė kampanija „Skaitymo ambasadorius“ yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Iniciatyvą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.  

„Kai pirmą kartą per repeticiją išgirdau lietuvišką ABBA dainos „One of Us“ tekstą, man teko pasislėpti už natų, nes pradėjau verkti. Šis kūrinys mane palietė giliausiai. Ir lietuviškas dainos vertimas man labai patinka“, – apie miuziklo „Mamma Mia!“ repeticijas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pasakoja solistė Sandra Lebrikaitė, kuriai kartu su soliste Judita Butkyte teko pagrindinis Sofijos vaidmuo. Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera - jau gegužės 8, 9, 15 ir 16 dienomis.

2025 metų lapkričio mėnesį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko atviros „Mamma Mia!“ perklausos miuziklo vaidmenų atlikėjams atrinkti. Kaip prisimeni tą dieną?

Iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavau pavėlavusi – oro sąlygos tą dieną buvo tragiškos, lijo ir snigo. Kadangi vėlavau, turėjau palaukti, kol pasirodys visi kiti dalyviai, tad dainavau pati paskutinė. Į perklausą atėjau su lengvumu: tiesiog padainavau taip, kaip man atrodė, kokia turėtų būti Sofija. Atsimenu, važiuodama namo draugei telefonu sakiau: „Nežinau, kaip pasirodžiau – tiesiog buvau savimi“.

Mane labai džiugina, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi daug atvirų perklausų – atlikėjams tai puiki galimybė prisijungti prie įdomių pastatymų, o teatrui – atrasti naujus talentus.

Įdomu, kad  dar prieš perklausas savo 35-ojo gimtadienio proga paruošei ABBA dainų koncertinę programą „ABBA is Calling“. Turbūt būtų galima teigti, kad Sofijos vaidmeniui ėmei ruoštis gerokai anksčiau nei prasidėjo miuziklo repeticijos?

Čia – likimas! Kai su vyru grįžome iš Afrikos, kur praleidome metus, pajutau norą kažką nuveikti su ABBA kūryba. Su komanda parengėme muzikinę programą, kurioje ABBA dainos akompanuojant džiazo trio buvo transformuotos į, pavyzdžiui, baroko ariją ar retro stiliaus tercetą. Norėjau parodyti, kad ši muzika yra universali – jos melodijas, tekstus galima įvilkti į bet kokį popierėlį ir vis tiek bus skanu klausytis.

Spalio 26-ąją sudainavusi šią programą Kotrynos bažnyčioje, netrukus pamačiau skelbimą apie Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rengiamas „Mamma Mia!“ perklausas. Neslėpsiu, dvejonių buvo – svarsčiau, ar nesu per sena dainuoti Sofiją. Bet teatras yra teatras: čia įmanoma ir pajauninti, ir pasendinti. Pagalvojau: „Reikia bandyti. Du kūrinius jau moku, išmoksiu trečią ir važiuoju!“. Be to, gavau gal šešias draugų žinutes su raginimais dalyvauti. Pati visata man siuntė ženklus – privalėjau tai padaryti.

Koncertinėje ABBA programoje Vitalijaus Neugasimovo aranžuotas dainas atlikai įvairiais stiliais: kaip barokinę ariją, miuziklo baladę, žydiškais motyvais. Ar kituose žanruose gerai žinomi popmuzikos hitai tau atsiskleidė naujai?

Visiškai. Vien pažiūrėjus „Mamma Mia!“ filmą šios dainos man atsiskleidė kitomis spalvomis. ABBA muzika visiems asocijuojasi su disko stiliumi, tačiau sulėtinus tempą ir pasirinkus akustinę aranžuotę, galima išgirsti visiškai kitą kūrinio prasmę. Kai lieka tik fortepijonas, balsas ir tekstas, man net šiurpai eina per kūną. ABBA yra genijai – jų tekstai ir melodijos be galo stiprūs.

Šioje muzikoje girdžiu daugybę sluoksnių. ABBA nariai kūrė, kas buvo populiaru ir klausoma tuo metu, ir galbūt patys iki galo nesuvokė savo dainų universalumo ir vertės. Pavyzdžiui, daina „The Winner Takes It All“ man yra šedevrų šedevras. Tai – vienas iš sudėtingesnių kūrinių, kokį man gyvenime yra tekę dainuoti.

Lietuviškame „Mamma Mia!“ pastatyme atlieki Sofijos Šeridan vaidmenį. Ar ji tau kuo nors artima? Ar randi joje savęs?

Su ja jaučiu stiprų ryšį. Mane irgi mama augino viena, tėvai gana anksti išsiskyrė. Aš, aišku, žinojau, kas yra mano tėvas, bet mačiau, ką reiškia vienai auginti du vaikus. Tai nėra lengviausias gyvenimo kelias. Doną įsivaizduoju ir matau taip, kaip matydavau savo mamą. Beje, „Mamma Mia!“ filme Sofijos vaidmenį kūrusi aktorė Amanda Seyfried nepaprastai panaši į mano sesę – tie plaukai ir didžiulės akys.

Gavusi naują vaidmenį visada stengiuosi jį prisijaukinti, surasti, kuo esame panašūs. Su Sofija bendrumų randu ir kurdama šį vaidmenį panaudoju savo patirtį. Aš buvau tokia pati naivi kaip ji. Jaunystėje niekada negalvoji, kad tave kažkas gali nuskriausti. Dabar man yra 35 metai ir jei manęs kas nors paklaustų, ar norėčiau grįžti penkiolika metų atgal – tai nenorėčiau, nei akimirkai, niekada. Kad įkūnyčiau tokį Sofijos šviesumą, lengvumą, turiu tarsi nusiimti visą savo patirtį, skaudžius išgyvenimus – tai, kas mane ir suformavo. Nėra taip paprasta vėl viską matyti tomis pačiomis naiviomis akimis. Ieškau, kaip tą jos lengvumą ir žaismę parodyti išvengiant paviršutiniškumo.

Sofija yra laisvės vaikas, ji užaugo saugioje aplinkoje, saloje, bet tuo pačiu turi daug jautrių išgyvenimų. Ji mano, kad negali būti savimi, negali savęs iki galo suprasti, kol nesurado tėvo. Mano mylimiausias kūrinys – daina, kuria Sofija kreipiasi į vieną iš tėčių, klausdama, ar jis yra jos tėvas. Ryšio paieška su nepažįstamu vyru, ta vaikiška viltis ir ta akimirka, kai ji negauna trokštamos tiesos, yra be galo jautrūs momentai.

Miuziklo „Mamma Mia!“ režisierius yra Leonardas Prinsloo. Kaip vertini jo darbą, kaip apskritai jautiesi repeticijose?

Repeticijose jaučiuosi be galo laiminga ir galvoju: „Kaip gerai, kad čia esu“. Supratau, kad teatras ir miuziklai yra mano sielos dalykas. Čia viską užmirštu, neskaičiuoju valandų – tiesiog persikeliu į kitą pasaulėlį. Kiekvieną repeticiją nusifilmuoju, o grįžusi namo vietoje „Netflix“ serialų žiūriu ir analizuoju savo įrašus.

Man labai patinka dirbti su šiuo režisieriumi – jis turi savo matymą, tačiau išlieka lankstus. Su juo jaučiu kūrybinę laisvę. Jei jis pastebi, kad aktorius su siūlomu sprendimu jaučiasi nepatogiai, nemato logikos ar neranda tinkamo priėjimo prie vaidmens, jis nebijo keisti savo sumanymų. Dirbdama su juo jaučiuosi lygiavertė kūrybinio proceso dalis, o taip teatre būna tikrai ne visada. Kartais atlikėjas jaučiasi kaip įrankis – negali išreikšti net dvejonės. Tačiau šįkart jaučiu, kad šį pastatymą iš tikrųjų kuriame kartu.

Nors didžiausi uždarbiai yra privačiuose renginiuose ar koncertuose, kur dainuoju viena kaip solistė, būtent teatre jaučiuosi esanti ten, kur ir turiu būti. Kadangi gyvenime turėjau etapų be teatro, tai kiekvieną repeteciją vertinu kaip dovaną. Labai tai branginu, nes iki šio etapo ėjau ne vienerius metus. 

Muzikiniame teatre įprasta, kad vieną vaidmenį ruošia du arba trys atlikėjai. Sofijos vaidmenį spektaklyje kartu su tavimi kuria ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Judita Butkytė. Ar ruošdami tą patį vaidmenį artistai jaučiasi kaip viena komanda, ar visgi išlieka kūrybinė konkurencija?

Manau, kad čia negali būti konkurencijos. Mes viena kitą palaikome. Man labai įdomu stebėti, kaip Judita dirba – mokausi iš jos, nes ji turi sukaupusi didžiulę patirtį. Kartais stebiu ją ir galvoju: „O dieve, kaip ji čia gerai sugalvojo!“. Mes abi bandome surasti, kokia iš tiesų yra Sofija. Tai yra komandinis darbas. Bet du atlikėjai niekada nesukurs identiško vaidmens, nes kiekvienas jį mato skirtingai. Net ir tą patį judesį atlikdamos mes atrodome skirtingai, todėl kiekviena įnešame į Sofijos personažą unikalių spalvų.

Scenoje dainuoji jau dešimtmetį. Nemažai vaidmenų esi sukūrusi Panevėžio muzikiniame teatre, keletą epizodinių partijų atlikai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O koks buvo tavo pirmasis vaidmuo?

Pirmasis mano vaidmuo ir kartu pats sunkiausias buvo Agota, muzikinėje komedijoje „Ar Amerika pirtyje?!“ režisuotoje Nerijaus Petroko. Šio personažo charakteris labiausiai priešingas mano pačios prigimčiai – suvaidinti tą naivų nesuvokimą buvo gana sunku. Tačiau šis pastatymas man suteikė galimybę vaidinti scenoje su partneriu Deividu Norvilu. Iš jo daug išmokau, jis labai kolegiškas – čia buvo mano didžiausia mokykla. O lūžis scenoje įvyko gavus pagrindinį Marijos vaidmenį miuzikle „Muzikos garsai“. Būtent Marija man tapo raktu, kuris padėjo įveikti didelių vaidmenų baimę. Iki tol nuolat abejodavau savimi – svarstydavau, ar sugebėsiu, jaučiau milžinišką atsakomybę prieš publiką.

Esi profesionali operos dainininkė, tačiau vienu žanru neapsiriboji. Ar pati save pozicionuoji kaip operos dainininkę?

Esu baigusi klasikinį dainavimą, todėl ilgą laiką daugiausia dainuodavau operetėse ar mažesnės apimties operų pastatymuose. Tačiau paskutiniu metu aš save vadinu tiesiog soliste, nes mano repertuaras yra platus. Atlieku įvairią muziką – solo partijas miuzikluose, dainuoju lietuvių kompozitorių kūrinius bei sudėtingesnę popmuziką. Jaučiu didžiulę pagarbą operos solisto profesijai. Tai yra gyvenimo būdas ir man kartais atrodo, kad nesu verta vadintis operos soliste, nes negyvenu vien tik šiuo žanru. Operai reikia pasišventimo. Kad išlaikytum balsą nepriekaištingos formos, reikia didžiulės disciplinos ir daugybės darbo valandų.

Jautiesi universali atlikėja?

Visada tokia buvau. Baigusi studijas, nuoširdžiai tikėjau, kad mano kelias – operos ir operetės scena. Tačiau pats gyvenimas mane pasuko miuziklo link, o aš tam per daug ir nesipriešinau. Dar studijų laikais man visada sakydavo, kad skambu ne visai klasiškai, o kai dainuoju popmuziką, žmonės sako: „O, kaip girdisi klasika!“. Visada jaučiau, kad esu tam tikras tarpinis variantas. Man labai artima vintažinė, džiazinė dainavimo maniera – mano balsas ir atlikimo stilius primena senesnius laikus. Kai studijavau, miuziklai Lietuvoje dar nebuvo populiarūs, jie pradėjo populiarėti per pastarąjį dešimtmetį. Ir būtent miuziklas tapo ta vieta, kur jaučiuosi savimi ir galiu suderinti šias abi puses. Žinoma, nenoriu apleisti ir klasikinio dainavimo – vis dar tobulinuosi ir šiame žanre, nes tai yra mano pamatas ir bazė.

Lietuvoje neturime miuziklų tradicijos, tačiau tiek žiūrovai, tiek atlikėjai šio žanro ilgisi ir nori daugiau pastatymų. Kaip pati vertini dabartinę situaciją?

Tiesą sakant, mums dar toli iki pasaulinio lygio miuziklo standartų, kuriais gyvena Niujorkas ar Londonas, nes neturime miuziklo mokyklos. Vakaruose miuziklo atlikėjų specifika visai kitokia: jie privalo būti vienodai stiprūs šokėjai, aktoriai ir dainininkai. Šiame žanre tiek vaidyba, tiek judesys, tiek dainavimas turi savo taisykles, stilistiką.

Manau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje reiktų sukurti miuziklo studijų programą, į kurią būtų kviečiami dėstyti užsienio pedagogai. Taip užaugtų nauja karta, kuri pakeltų šį žanrą į kitą lygmenį. Žinoma, puikiai dainuojančių miuziklo atlikėjų turime ir dabar. Net ir nebaigę specializuotų studijų, jie individualiai dirba su mokytojais ir savarankiškai perpranta stiliaus specifiką. Be to, atlikėjui sėkmę šiame žanre labai dažnai lemia tiesiog prigimtis.

Miuziklo „Mamma Mia!“ premjera įvyko 1999 metais „Prince Edward Theatre“ Londone. Nuo to laiko sumanymo autorė ir prodiuserė Judy Craymer prodiusavo jau 50 šio miuziklo pastatymų 16 skirtingų kalbų daugiau nei 450 miestų visame pasaulyje. Kaip manai, kur slypi šio miuziklo fenomenalumas? Kodėl žiūrovai jį taip myli?

Žmonės tiesiog nori pasiklausyti šitos muzikos. ABBA dainos spinduliuoja pozityvumu ir kelia pačias geriausias emocijas. Net ir apie skaudžius gyvenimo įvykius, pavyzdžiui, išsiskyrimą, čia dainuojama su šviesumu, lengvumu. Atrodo, sudainuoji – ir paleidi tą skaudžią akimirką. Šiame sudėtingame ir tikrai nelengvame gyvenime visi esame pasiilgę kažko gražaus, manau, būtent todėl ši muzika mus taip stipriai traukia.  O tai, kad „Mamma Mia!“ turėsime Lietuvoje yra įspūdinga – tai tikrai didelis įvykis. Labai džiaugiuosi, kad tapau šio proceso dalimi ir galiu kurti šiame gražiame teatre. Jaučiu didelį pasididžiavimą ir visiems sakau: atvažiuokite į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – jūs neįsivaizduojate, kaip čia gražu.

Tekstą parengė Monika Augustaitytė-Mickūnienė

Verslo idėjos gimsta ne tik didmiesčiuose – jos auga visoje Lietuvoje. Būtent todėl naujienų portalas „Lrytas“ pirmą kartą savo ilgametį projektą „Verslo genas“ perkelia į regioną ir kviečia smulkiojo bei vidutinio verslo bendruomenę susitikti Tauragėje, praktinėje konferencijoje ir parodoje „Verslo genas“: kryptis – Tauragė“.

Konferencija suburs verslo kūrėjus, ekspertus ir sprendimų priėmėjus bendram tikslui – dalintis patirtimi, stiprinti ryšius ir ieškoti realių sprendimų šiandieniniams verslo iššūkiams. Bus nagrinėjamos aktualiausios temos: verslo augimo strategijos, finansų valdymas, inovacijų diegimas ir tvarumo užtikrinimas, o savo įžvalgomis dalinsis įvairių sričių profesionalai ir praktikai.„Organizuodami „Verslo geną“ jau dešimt metų matome, kiek daug stiprių, inovatyvių ir augančių verslų kuriasi visoje Lietuvoje – ne tik didžiuosiuose miestuose. Todėl šiemet sąmoningai žengiame žingsnį arčiau žmonių ir pirmą kartą konferenciją rengiame regione – Tauragėje. Tai ne tik simbolinis pokytis, bet ir aiški mūsų, kaip žiniasklaidos, pozicija: matyti, girdėti ir atliepti visos Lietuvos verslo bendruomenę.

Regionai šiandien yra gyvybiškai svarbi šalies ekonomikos dalis – čia gimsta drąsios idėjos, kuriami tvarūs verslai ir stiprinamos bendruomenės. Tikime, kad mūsų atsakomybė yra ne tik pasakoti sėkmės istorijas, bet ir kurti platformas, kuriose jos galėtų atsirasti – skatinti dialogą, dalijimąsi patirtimi ir realių sprendimų paiešką. Jubiliejiniai apdovanojimai „Verslo genas“ yra proga ne tik įvertinti pasiekimus, bet ir pažvelgti į ateitį – kokį verslą kuriame, kokias vertybes stipriname ir kokią Lietuvą norime matyti rytoj“, – sako „Lrytas“ verslo vystymo vadovė, projekto „Verslo genas“ vadovė Greta Ališauskaitė-Bagušauskienė.

Kas laukia konferencijos dalyvių:

– daugiau nei 60 pranešėjų;

– per 15 pranešimų ir diskusijų;

– 1000 dalyvių;

– daugiau nei 10 stendų su specialiais partnerių pasiūlymais;

– verslo kontaktų mezgimo galimybės su verslo, politikos, mokslo, žiniasklaidos ir visuomenės atstovais.

Visos konferencijos metu vyks paroda, kurioje bus pristatomi verslui skirti sprendimai, įrankiai ir partnerių pasiūlymai. Dalyviai taip pat galės išbandyti bandomuosius važiavimus, kuriuos pristatys JMA centras – oficialus „Subaru“ atstovas Lietuvoje bei „Tesla“.

„Verslo genas“ – jau dešimtmetį vystomas portalo projektas, vienijantis verslininkus, kūrėjus ir iniciatyvius žmones, kuriančius pokytį Lietuvoje. Renginys ne tik suteikia žinių, bet ir įkvepia veikti – kartais viena idėja, išgirsta istorija ar naujas kontaktas gali tapti svarbiu lūžio tašku versle.

Tauragės rajono savivaldybės meras Dovydas Kaminskas pabrėžia regionų svarbą šalies ekonomikai ir džiaugiasi, kad toks konferencija „Verslo genas“ vyks būtent Tauragėje: „Mums yra ne tik įvertinimas, bet ir aiškus signalas, kad regionai šiandien yra svarbi Lietuvos ekonomikos augimo dalis. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šio renginio įgyvendinimo Tauragėje, tikime, kad stipri valstybė kuriama ne vien didmiesčiuose – ji auga regionuose, kur gimsta drąsios idėjos, kuriamos darbo vietos ir stiprinamos bendruomenės.

Tauragė šiandien yra augantis, ambicingas ir atviras verslui regionas. Per pastaruosius metus matome nuoseklų verslo aplinkos gerėjimą, didėjantį investuotojų pasitikėjimą, stiprėjančias vietos įmones. Mums svarbu ne tik pritraukti naujus verslus, bet ir auginti jau veikiančius – ypač smulkųjį ir vidutinį verslą, kuris yra mūsų ekonomikos pagrindas.

„Verslo genas“ vertė slypi ne tik apdovanojimuose. Tai platforma, kuri suteikia matomumą regionų verslams, skatina dalintis gerosiomis praktikomis, įkvepia pradedančiuosius ir parodo, kad sėkmės istorijos gimsta visoje Lietuvoje – taip pat ir Tauragėje. Tokie renginiai stiprina verslumo kultūrą, skatina inovacijas ir tvarumą, o kartu kuria bendruomeniškumo jausmą tarp verslo, valdžios ir visuomenės.“

Konferencijos pabaigoje vyks jubiliejinė „Verslo genas“ apdovanojimų ceremonija, kurios metu bus pagerbti 8 nominacijų laureatai bei specialios „Žmogus, kuris šviečia“ nominacijos nugalėtojas.

„Lrytas“ kviečia nepraleisti galimybės tobulinti savo verslą ir dalyvauti smulkiam bei vidutiniam verslui skirtame renginyje. Įkvepiantis pavyzdys, išgirsta pamoka ar laiku ir vietoje sutiktas žmogus gali pakeisti ateitį. Konferencija nemokama, tačiau vietų skaičius ribotas ir registracija būtina, bilietus rasite https://projektas.lrytas.lt/verslo-genas-konferencija-2026/

Konferencija „Verslo genas“ vyks 2026 m. gegužės 22 d. Tauragėje, „Tauragės bendruomenių namuose“.

Pagrindiniai renginio partneriai – Tauragės rajono savivaldybė ir Lietuvos centrinė kredito unija. Partneriai: Ekonomikos ir inovacijų ministerija, „Tele2“, Inovacijų agentūra, Finansų ministerija, įmonių grupė „ICM Group“, „Aconitum“, „Tesla“, „Žaliųjų finansų institutas“, „Tarptautinio transporto ir logistikos aljansas“, „AJ Produktai“, JMA centras – oficialus „Subaru“ atstovas Lietuvoje, „Norsan“, Kauno technologijų universitetas, prekybos centras internete Pigu.lt ir kiti.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį amerikiečių kosminė misija „Arte­mis II“ po 9 dienų ir vienos valandos odisėjos kosmose grįžo į Žemę. Kapsulė, atsiskyrusi nuo apa­rato, iš viso įveikusio 1 mln. 117 tūkst. kilometrų atstumą, po 3 val. nakties Lietuvos laiku nusileido Ra­miajame vandenyne netoli San Diego (Kalifornija).

Įvykis neeilinis. Tai nebuvo bandymas pakartoti 1969 m. liepos 20 d. pirmąjį žmogaus išsilaipinimą šiame Žemės palydove. Jis numatytas per ketvirtąją astronautų misiją, kuri greičiausiai vyks 2028 m. Tuomet čia ketinama įkurdinti kosminę bazę, kuri lyg tarpinė stotelė vėliau taptų startu į Marsą. Šįkart keturi astronautai ištyrinėjo šešėlinę (nematomą) Mėnulio pusę.

Skrydis į nematomą Mėnulio pusę (1970 m. astronautai taip pat ją apskrido, bet nebuvo įėję į palydovo orbitą) nušluostė nosį rusams ir kinams. Mėnulio tyrinėjimuose jau anksčiau Kinija išsiveržė į trečią vietą po SSRS ir JAV. Jos pilotuojamas skrydis į Mėnulį numatytas 2030 m. Kartu su Rusija Pekinas ketina statyti tarptautinę mėnulio stotį. 

Mes jau prieš porą metų rašėme, kaip Rusija ir Amerika dalijasi Mėnulį. Tuomet priminėme, jog dar Potsdamo konferencijoje 1945 m. Stalinas juokais ar ne Harry S. Trumanui į klausimą apie Vokietijos pasidalijimą atkirto: „Ne, Mėnulio. Juk dėl Vokietijos mes susitarėme. Būtent Mėnulį turiu galvoje...“

Ilgą laiką SSRS buvo šio palydovo tyrinėjimo pirmeivis. Bet visą sėkmingą mokslinį darbą lyg ranka nuėmė 2014 m. prasidėjusi invazija į Ukrainą. Didžiulės lėšos, mestos į kosminius projektus, staiga išseko, pradėjus karą prieš šią šalį. Jau 2023 m. gruodį, po to, kai vienas aparatas prieš pusmetį sudužo palydovo paviršiuje, „Roskosmos“ vadovai pareiškė, kad kosminio aparato „Luna“ paleidimas iš 2028 m. nukeliamas porai metų. 

Paskui pridūrė: pilotuojami skrydžiai iki 2036 m. nenumatyti... Taip Rusija ima atsilikti ne tik nuo JAV ar Kinijos, bet ir nuo Indijos, kurios nepilotuojamas aparatas Mėnulio pietiniame poliuje nusileido 2023 m. 

Rusija kosmoso tyrimų srityje galėtų bendradarbiauti su Pekinu ar Vašingto­nu. Tačiau Kinija nori įrodyti savo nacio­nalinį pranašumą ir jau ruošiasi išsilaipinimui Mėnulyje, o Maskvos derybos su Vašingtonu dėl tarptautinės stoties „Lunar Gateway“ statybos palydovo or­bitoje, kurios tęsiasi nuo 2017 m., pateko į aklavietę: Rusija ėmė atsilikti kosminių technologijų srityje ir NASA tapo neįdomi... Dėl karo, įvestų sankcijų jos ekonomika ėmė buksuoti. Tad dabar svarstoma tik tai, kieno vėliava – JAV ar Kinijos – šiame amžiuje bus įbesta į Mėnulio paviršių. 

Bet ši amerikiečių misija mus skatina ir pasvajoti. Programa „Artemis“ įžiebė viltį, kad kažkada galėsime ilgiau būti Mėnulyje, ne tik jame dirbti, bet ir ilsėtis. Jau dabar JAV planuoja NASA investicijas padidinti iki kokių 20 mlrd. dolerių, skirtų Mėnulio bazei įkurti. Žinoma, sąlygos ten gyventi itin atšiaurios: žema gravitacija – šešis kartus mažesnė negu Žemėje, nuolatinė kosminė spinduliuotė, nesant magnetinio lauko, dideli temperatūros svyravimai, toksiškos Mėnulio dulkės ir t.t. Adaptuotis būtų nepaprastai sunku. 

Betgi pasvajoti galima. Tuo labiau, jog istorija rodo, kad svajonės kartais išsipildo. Juk vaikystėje, ko gero, daugelis skaitėme Jules‘o Verne‘o fantastinius veikalus, R. D. Bradbury‘io, A. Clarko, I. Asimovo kosminių odisėjų aprašymus. Nors visas fantastų svajones paprastai tenka atidėti bent šimtui metų, bet, kaip rašė garsus teorinės fizikos specia­listas Michio Kaku savo knygoje „Ateities fizika“ („Physics of Future“, 2011 m.), geriausiu atveju galime tikėtis Saulės sistemos įsisavinimo ir kelionių artimiausių žvaigždžių link ne anksčiau kaip 2100 m.

Inžinierius, fizikas, technologijų mokslų daktaras Česlovas Šimkevičius pastebėjo: juk svajonės visada kada nors pradeda veikti, bet gali būti, kad ir šioms prognozėms bus nelemta išsipildyti, nes artėjanti daugelio Žemės išteklių krizė ir žmonių susipriešinimas galutinai palaidos mūsų viltis kada nors pasiekti žvaigždes.

Vis dėl to šį rašinį užbaikime linksmesne gaida. Prieš kelis metus rašėme, jog sėkmingai parduodami sklypai Marse ir Mėnulyje. Pasaulyje yra daugiau kaip du milijonai žmonių, kuriems priklauso sklypai įvairiuose dangaus kūnuose. Štai Amerikos kompanija „Lunar Republic Society” pardavinėja Mėnulio plotus. Pavyzdžiui, 2011 m. įkainiais vieno akro (4047 kv. metrų) sklypą buvo galima įsigyti už kokius 30 eurų, o šiandien jis netgi atpigo: 1 akras kažkur Vaivorykščių („Bay of Rainbows“) rajone atsieis vos 25 eurus… Pigu? Beprotiškai. Teigiama, kad nekilnojamas turtas labai atpigo per pasaulio (suprask – Žemės) ekonominę krizę 2008–2009 m. 

Beje, kompanijos padalinys yra arčiau: atsivertę Rygoje įsikūrusios tarptautinės organizacijos regioninio padalinio „Mėnulio ambasada Baltijos šalyse” tinklapį (Lunar Embassy Baltic), taip pat rasime patrauklių skelbimų. Padalinio vadovas Alexanderis Kukelsas nusiteikęs linksmai: „Tai gali būti ir dovana šventėms. Nes tikiu, kad po pusšimčio metų, kai prasidės visavertis Mėnulio ir kitų dangaus kūnų įsisavinimas, jūsų anūkai galės tinkamai įvertinti savo paveldėjimą“...

Česlovas IŠKAUSKAS

Rajono laikraštis mini gražų jubiliejų – įsteigtam 1951-ųjų balandžio 15 d. kaip „Spalio pergalė“, vėliau tapusiam „Artoju“, o pastaruosius 32 metus leidžiamam „Šilalės artojo“ vardu – vieninteliam rajono leidiniui rytoj sukanka 75-eri. Tai ne tik skaičius ar simbolinė data – tai kelių kartų darbas ir nuoseklių kasdienių pastangų rezultatas, fiksuojant rajono gyvenimo pulsą, svarbiausius įvykius, pasakojant žmonių istorijas, telkiant bend­ruomenę, remiant kultūrą, skatinant diskusijas bei pilietinį aktyvumą. Šis jubiliejus yra ne vien proga prisiminti nueitą kelią, bet pirmiausia tai – galimybė padėkoti laikraščio skaitytojams, jo bendraautoriams, platintojams: visiems, kurie buvo ir yra šios gražios bendrystės dalimi. Ačiū už pasitikėjimą, už buvimą kartu, už tai, jog esame vieni kitiems reikalingi ir svarbūs. 

Jau daugiau nei 32 metus yra leidžiamas visiškai nepriklausomas, savarankiškas ir tik savo skaitytojams įsipa­reigojęs „Šilalės artojo“ laikraštis. Nors leidinio ištakos siekia 75-metį, vis tik dabartinei redakcijai ypatingai svarbu yra tai, jog per tuos pastaruosius tris dešimtmečius kartu su savo skaitytojais išgyvenome ir atlaikėme įvairiausius iššūkius, drauge formavome leidinio tapatybę, todėl šiandien galime pagrįstai sakyti – esame ne tik informacijos šaltinis, bet ir rajono istorijos bei jo gyvenimo metraštis.

O vartant archyvinius laikraščio numerius, akivaizdu, jog tie keliasdešimt pirmųjų dešimtmečių nebuvo lengvi. Ribotos galimybės, politinė aplinka, spaudos kontrolė ir cenzūra vertė ieškoti būdų, kaip išsaugoti svarbiausią –teisę kalbėti. Laisvas žodis ne visada buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau net ir tada, tais gūdžiais sovietiniais laikais, kai pagrindiniu šios ideologijos ruporu buvo spauda, žurnalistams vis tik pavykdavo išlaikyti profesinius principus, kartais labai nedrąsiai ir labai subtiliai parašant vieną ar kitą objektyviai kritiškesnį tekstą, iliustruojant jį tam laikmečiui, atrodytų, visiškai „netinkama” fotografija…

Atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė naujos galimybės, tačiau kartu atėjo ir nauji išbandymai. Spaudos laisvė tapo realybe, bet atsirado konkurencija, finansiniai sunkumai ir, deja, politikų spaudimas bei nepamatuoti norai turėti „savo” laikraštį. Neįtikėtinai karštai ir atkakliai troško jo ir Šilalės rajono valdžia, todėl kai Lietuvos Vyriausybė 1994-aisiais priėmė nutarimą, leidžiantį tuometinių periodinių leidinių redakcijoms privatizuoti patalpas bei turtą ir, sukūrus bendrovę, darbuotojams perimti laikraščio steigėjo bei leidėjo teises, prasidėjo net ketverius metus trukęs teismų maratonas – redakcijai teko ginti ir gintis nuo vietos valdžios siekio užvaldyti nepriklausomą laikraštį. Pavyko. Ir už tai, jog tada sugebėjome atsilaikyti prieš itin sutelktas, gausias bei finansiškai stip­rias valdžios „pajėgas”, labiausiai esame dėkingi savo skaitytojams – būtent jų palaikymas ir paskatinimas teikė jėgų kovoti už laikraščio išlikimą ir laisvo žodžio išsaugojimą.

Tačiau nebuvo lengvas kelias ir vėliau, kai politikai visais, kartais net pačiais kvailiausiais būdais, mėgino spausti laik­raštį – pavyzdžiui, kone prieš 20 metų tuometinė rajono valdžia taip supyko už kritiką, kad net ryžosi išdarkyti pastatą, kuriame patys „reziduoja”: kadangi jame yra įsikūrusi ir „Šilalės artojo” redakcija, nuspręsta ją pamokyti, paliekant tą dalį nerenovuota... 

O tai tik patvirtina, jog laisva, kritiška bei objektyvi žiniasklaida visada yra politikų ir valdžios atstovų „taikik­lyje” – kokia politinė jėga bebūtų, ji vis tiek neatsilaiko norui spaudoje atrodyti (pasirodyti) gražiau, negu yra iš tikrųjų. Deja, neatlaikė šio išbandymo ir dabartiniai Šilalės rajono vadovai – jie, kaip ir kelios kartos jų pirmtakų, irgi mano, jog didžiausią grėsmę rajono „gerovei” kelia kritiškos „Šilalės artojo“ publikacijos apie valdininkų bei politikų išlaidavimą, kartais sunkiai suvokiamus pirkinius ir jų kainas, prisidengiant viešaisiais pirkimais, straipsniai apie duobėtas gatves bei kelius, apie brangiai apmokamas savivaldybės kuriamas ir nežinia kada galėsiančias būti įgyvendintas vizijas, apie savų protegavimą bei nesavų ignoravimą, priimant į valdišką tarnybą ar net į kūriko pareigas... Rajono laik­raštis, drįstantis pasvarstyti, kad ir valdžia klysta, priima netinkamus sprendimus, neatidžiai gilinasi į prob­lemas arba jų visai nemato, ir jaunajai politikų kartai yra nepatogus, todėl savivaldybėje, kaip ir prieš tuos tris dešimtmečius, vyksta „didvyriška kova“: savivaldybei pavaldžių institucijų vadovams patariama neprenumeruoti „Šilalės artojo”, net seniūnai, ką jau bekalbėti apie savivaldybės administracijos skyrių vedėjus ar specialistus, negali teikti informacijos žurnalistams, prieš tai nesuderinę atsakymo su administracijos direktoriumi, visas bendravimas su žiniasklaida galimas tik raštu ir pan. O pastaruoju metu savivaldybėje po ilgų apmąstymų netgi gimė „saliamoniškas” laikraščio auklėjimo metodas – nurodymas visa jos pateikiamą informaciją spausdinti „pilna apimtim”. Nors su užduotu klausimu ji mažai kuo būna susijusi…

Tai, kas pagal įstatymus turėtų būti vieša ir prieinama, neretai tampa slapta, atsakymai yra vilkinami, pateikiami fragmentiškai ir formaliai. Ir nė motais, jog tokia vietinės valdžios „bendravimo” forma labiausiai atsiliepia ne redakcijai, kurią, matyt, taip tikimasi nubausti ir paspausti už tai, kad rašo „ne taip, kaip reikia”, o tiems, kurie skaito ir prenumeruoja laikraštį – nepamatuotų valdžios ambicijų ar netgi, galima sakyti, nebrandumo pasekmė yra be informacijos liekantys keli tūkstančiai rajono gyventojų. Nors visuomenės teisę žinoti apibrėžia įstatymai, tarp jų – ir Visuomenės informavimo įstatymas, aiškiai įtvirtinantis viešumo, skaidrumo bei atsakomybės principus. Viešasis interesas, kurį užtikrina žiniasklaida, reiškia, kad informacija apie sprendimus, kurie daro įtaką žmonių gyvenimui, turi būti prieinama. Ir tai nėra valdžios privilegija – tai būtina sąlyga demokratijai. Todėl neretai redakcijos darbas tampa ir tam tikra pras­me nuoseklia, kantria kova – ne prieš konk­rečius žmones ar institucijas, bet už principus. Už tai, jog svarbi informacija pasiektų bendruomenę. Už tai, jog klausimai būtų užduodami, o atsakymai – pateikiami.

Tuo labiau šiandien, kai viešojoje erd­vėje gausu dezinformacijos, laisvo ir atsakingo žodžio svarba tik auga. Nes svarbiausia yra pasitikėjimas tuo, kas jį paskelbia: skaitytojai renkasi ne tik naujienas, bet ir požiūrį, vertybes, atsakomybę. Ir iš savo patirties galime drąsiai sakyti, jog tai nėra duotybė – tai užsitarnaujama tik sąžiningu kasdieniu darbu. 

Per visus savo veiklos metus „Šilalės artojas” ne kartą įrodė, kad laikraščio vertė slypi ne tik informacijoje, bet ir gebėjime telkti bendruomenę. Iniciatyvos, skirtos vietos problemoms spręsti, diskusijoms skatinti, istorinei atminčiai saugoti ar pilietiškumui stiprinti, tapo neatsiejama leidinio dalimi. Ir galbūt tai ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio, tačiau būtent tokie darbai kuria ilgalaikį pasitikėjimą: „Šilalės artojo” skaitytojas žino – laikraštis visada bus jo pusėje ir stengsis surasti atsakymą į klausimą, kuris jam rūpi.

„Kodėl žmogui reikia vietos laikraščio? Ogi todėl, kad jisai yra arčiausiai jo, jo namų, jo bendruomenės. Kokioms medijoms gali rūpėti tai, kas yra arčiausiai tavęs? Todėl ir sakau, kad vietos laikraštis iš esmės rėžia bendruomenių ateities ir bendrabūvio, bendradarbiavimo perspektyvas. Ne veltui Vakarų komunikacijos ir žurnalistikos mokslininkai vietos spaudą tyrinėja kaip labai svarbų pilietiškumo ir bendruomeniškumo objektą”, – yra sakiusi žiniasklaidos ekspertė, socialinių mokslų daktarė Jolanta Mažylė.

Per 75-erius metus laikraštį kūrė daugybė žmonių – redaktoriai, žurnalistai, fotografai, maketuotojai, spaustuvininkai. Kiekvienas jų prisidėjo prie bendro rezultato, kuris šiandien yra matomas ir vertinamas. Tačiau bene svarbiausia šioje „grandinėje” yra skaitytojų bendruomenė – tie, kurie renkasi laikraštį skaityti, tie, kurie jį kritikuoja, siūlo temas ir palaiko. Būtent skaitytojų pasitikėjimas leidžia laikraščiui išlikti. Ir tai galime vertinti ne tik kaip įprotį ar tradiciją – kartu tai ir sąmoningas pasirinkimas remti nepriklausomą, vietos bendruomenei svarbią žiniasklaidą. Pasitikėjimas, kuris redakciją įpareigoja kasdien dirbti atsakingai, tiksliai bei sąžiningai, pateisinti žmonių lūkesčius ir jų nenuvilti. 

Laikraštis gyvuoja tol, kol yra reikalingas, todėl šiandien visiems savo gausios ir nuoširdžios bendruomenės nariams sakome ačiū: už pasitikėjimą, už laiką, už bendrą kelią. Ir už tai, kad galime jį tęsti.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Kaltinėnų pašonėje gyvenanti Stanislava Mikutienė su laikraščiu gimusi kone tą pačią dieną: 75-ąjį gimtadienį ji paminėjo vakar, balandžio 13-ąją. Stanislava nėra tik skaitytoja – ji laikraštį visada laikė savu, nes šešerius metus dirbo laiškininke Kaltinėnuose, su laikraščiu krepšyje lankė kaimynus ir ne vienam patarė, kad geriausias būdas žinoti visas naujienas – skai­tyti „Šilalės artoją“.

Rankose laikydama dovanotą „Šilalės ar­tojo“ puodelį, Sta­nis­lava tikino, jog laik­raštis apie ją ne kartą yra rašęs, tačiau kiek sykių pati dalyvavo prenumeratose, nė sy­kio nieko nėra laimė­jusi. 

„Galiu sakyti, kad man loterijoje nesiseka, bet gyvenime sėkme nesiskundžiu – štai gavau dovanų“, – juokėsi moteris.

S. Mikutienė kilusi iš Bokštų kaimo, o į Kaltinėnų eksperimentinį ūkį 1970 m. ją atvedė paskyrimas – baigusi Pajūrio žemės ūkio technikumą įsidarbino agronome. Stanislava prisimena, kad nuo pirmų dienų darbe ją lydėjo sėkmė. Bulvės tais metais užaugo tokios geros, jog pranoko visus anų laikų derlingumo rekordus – prikasė iš hektaro net 25 tonas. Kad sėklinės bulvės neperaugtų, sodindavo ne po 3, o po 5 tonas į hektarą ir gerai patręšdavo, todėl augo jos kaip ant mielių. Bet agronomė augino ne tik bulves, kurių sėkla eksperimentinis ūkis aprūpindavo visą rajoną, bet ir miežius, avižas, žolių sėklas. 

„Buvęs direktorius Jurgis Klevitskas buvo labai griežtas vadovas, bet aš jam tikau, todėl paskyrė vadovauti Rėzgalių skyriui. Ir nors trumpai tą dariau (po metų pagimdžiau pirmą dukrą), tačiau per tuos metus skyrių iš atsilikusių išvedžiau į pirmaujančius – mano nuotrauka visus metus kabėjo Šilalės garbės lentoje. Tada ir laikraštis apie mūsų sėkmę ne kartą rašė. Buvau griežta vadovė, J. Klevitsko mokinė, reikalavau, kad savo darbus visi padarytų sąžiningai, dėl to gal ne vienas ant manęs širdyje pyktį laikė. Bet kai metų pabaigoje gavome tikrai dideles premijas, visi buvo patenkinti, dar ir šventę sau pasidovanojome“, – prisimena moteris.

Stanislavai patikę dirbti ūkyje, tame matė prasmę, sako, kad žemė jai dar ir dabar kvepia, todėl, kai tik gali, mielai imasi ūkio darbų. Tačiau su Kaltinėnų eksperimentiniu ūkiu greitai teko atsisveikinti, metė ir Kaune pradėtus mokslus – visą savo energiją veikli moteris atidavė šeimai. 

Stanislava užaugino penkias dukras: anais nelengvais laikais kaip įmanydama sukosi namuose, kad tik vaikams nieko netrūktų, kad visi būtų pavalgydinti, apskalbti, sužiūrėti. Jau tris dukras augino, kai tuomečio tarybinio ūkio direktorius paprašė penimų bulių fermoje padirbėti. Neatsisakė nei tada, nei vėliau, kai perkėlė į Nuomininkų karvių fermą. O už Nuomininkų pieno ūkio pakėlimą ji netgi gavo paskyrą lengvajam automobiliui. 

„Kai pagalvoju, 11 metų jokių išeiginių neturėjau, dirbau, vaikus auginau ir viską suspėdavau. Nebuvo lengva, bet jaunam visada gerai. Miegi naktį – gerai, nemiegi – irgi gerai“, – šypsosi neleng­vus laikus prisiminusi S. Mikutienė. 

Kai dukros paaugo, laikai jau buvo pasikeitę, reikėjo iš naujo taikytis prie gyvenimo. Mikučiai iškart susigrąžino žemę ir ėmėsi ūkininkauti. Pradžia nebuvo lengva, šeima pieno ūkį pradėjo kurti nuo vienos karvės. Fermą be jokios paramos pasistatė, žemės nusipirko ir kai 2014 m. nusprendė ūkį perduoti žentui Arūnui, tvarte jau buvo 25 melžiamos karvės ir 4 veršingos telyčios. 

S. Mikutienė juokiasi, kad ne mes pirmi klausiam, kodėl žentui, ne dukrai ūkį užrašė. Ogi todėl, tikina Stanislava, jog vyras racionaliau mąsto. 

„Aš esu senas, daug patyręs vilkas. Jauna būdama viską norėjau mokėti, pati į traktorių sėsdavau, net motociklą sugebėjau susiremontuoti, bet vis tiek mano vyras daugiau visko sugebėjo. Džiaugiuosi, jog Arūnui sekasi. Dukros šeima greta gyvena, jei kokios pagalbos prireikia, net šaukti nereikia – patys pajaučia“, – kaltinėniškė neatsidžiaugia savo sprendimu perleisti ūkį jauniems.

„Šilalės artojas“, pasak jos, šiuose namuose laukiamas nuo 1970-ųjų. Kai atėjo metas Stanislavos užsitarnautam poilsiui, paaiškėjo, jog uždirbta pensija yra mažesnė už socialinę pašalpą – auginant dukras darbo stažas kaupėsi, bet pajamų negavo, todėl ir pensijos didesnės neužsidirbo. Ir tada S. Mikutienė nusprendė padirbėti Kaltinėnų pašte. Sako, tie šešeri metai jai buvo labai smagūs.

„Su žmonėmis reikia bendrauti, žinoti, kas ką mėgsta, kuo užsiima, kokių turi rūpesčių. Man šiame krašte visi savi, tai gerai sekėsi pardavimai – dabar paštininkai ne laiškus, o prekes į sodybas vežioja, skalbimo miltelius, muilą pardavinėja. Kai aš atvažiuodavau, visi klausdavo, kas naujo, tai sakydavau, kad visas naujienas gali patys sužinoti, „Šilalės artoją“ perskaitę, o iš to, ką sužinos, dar ir naudos galės turėti. Dažniausiai tokia reklama suveikdavo, nes rajono laikraštį žmonės mėgo ir dabar mėgsta. O kai kaskart kuris nors mano prenumeratorius laimėdavo loterijoje, tada būdavo šventė ir man“, – tikina laikraščio amžininkė, ir dabar perskaitanti kiekvieną numerį nuo pirmos iki paskutinės eilutės.

Visiems jos prisiminimams surašyti ne tik laikraščio, bet  jaučio odos neužtektų, nes apie tai, kiek visko teko patirti, galėtų valandų valandas pasakoti. Bendrystė su laikraščiu, kurį pamėgo skaityti dar gyvendama tėvų namuose Bokštuose, taip pat yra jos gyvenimo dalis ir prisiminimų šaltinis. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Balandį, kone kartu su rajono laikraščiu, 75-ąjį gimtadienį švenčia ir Drobūkščiuose gyvenantis veterinarijos gydytojas Antanas Palekas. „Šilalės artojas“ Palekų šeimos namus lanko jau kone 60 metų, nuo tada, kai šeima grįžo iš tremties Sibire.

Antanas gimė Sverd­lovsko srityje, Jakaterinburgo kaime, į kurį buvo ištremta jo mama ir sesuo. Tremties dieną šeimos galvos nebuvo namuose, todėl jis liko Lietuvoje, vietoj jo stribai pagriebė tėvo brolį. Žiemą iš rogių išvirtęs vyras bandė bėgti ir buvo iškart nušautas...

Tremtiniai gyveno sunkiai. Kad neprarastų 200 gramų paros normos duonos, mama dirbo, o namuose vieną paliktą sūnų pririšdavo prie stalo kojos.

Kai šeima grįžo į gimtinę, Antanui jau buvo 5 metai.

„Lietuviškai nemokėjau nė žodžio – mama iki nakties dirbdavo, o su rusiukais šnekėjau tik rusiškai, todėl teko iš naujo mokytis kalbėti. Sunkiai gyvenome grįžę. Kolūkyje už darbą algos nemokėjo, metų gale įpildavo pusmaišį miltų. Mamos ruginius kleckus, virtus be pieno, prisiminsiu visą gyvenimą“, – pasakoja Antanas.   

Tačiau sunkumai, pasak jo, išugdė tvirtą kovotojo charakterį. Jau mokykloje A. Palekas garsėjo sportiniais pasiekimais, o baigęs mokslus, tapo pirmuoju aukštąjį išsilavinimą kolūkyje turinčiu specialistu. 

„Kol mokiausi Veterinarijos akademijoje, kolūkis man mokėjo stipendiją. Grįžau į Drobūkščius ir dirbau čia 42 metus – ilgą laiką be atostogų ir išeiginių, nes gyvuliai serga ir savaitgaliais, ir per šventes. Darbas nebuvo nei lengvas, nei švarus, kasdien teko braidyti po mėšlą, bet pripratau vienoje vietoje ir geriau neieškojau“, – teigia A. Palekas. 

Visada daugiau už kitus norėjęs žinoti veterinarijos gydytojas neįsivaizduoja, kaip galima neskaityti vietinio laikraščio. Ypač svarbus jis tapo tuomet, kai Antanas tapo Drobūkščių seniūnaičiu ir nuolat sulaukdavo gyventojų klausimų apie savivaldybės priimtus sprendimus. Tokiais atvejais padėdavo per daug metų susiformavęs įprotis skaityti rajono laikraštį.   

„Perskaitom ir dabar nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Pirmiausia domina naujienos ir aktualijos – reikia žinoti, kas aplink vyksta ir kokius sprendimus valdžia priima. O kiek įdomių žmonių atrandate – vietinių ir kraštiečių, išvykusių gyventi į kitus miestus ar užsienį. Dabar turim daugiau laiko skaityti, tai dviejų laikraščio numerių per savaitę mums kaip ir mažai, skaitytume kasdien“, – juokauja per gyvenimą Antaną lydė­jusi Rima Palekienė. 

Praėjusį rudenį pora atšventė auksines vestuves, džiaugiasi 4 anūkais ir dviem proanūkiais, laukia, kol atžalų būrys dar padidės. Pasak jų, laimė priklauso nuo požiūrio į gyvenimą ir ko iš jo tikiesi. 

„Smagiai gyvenom, daug kur buvom, visko matėm. Gyvenimas turi daug spalvų, juodos nevilties ir mums teko paragauti – praradome avarijoje žu­vusį sūnų. Bet gyvenimas ne­si­baigė, negali užsisklęsti neviltyje. Reikia gyventi, viskuo domėtis ir džiaugtis tuo, ką turi“, – įsitikinęs „Šilalės artojo“  bend­raamžis.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje įgyvendintas ilgalaikis projektas, skirtas matematinio raštingumo ir loginio mąstymo ugdymui, pasitelkiant inovatyvias mokymo priemones bei šachmatų integraciją į ugdymo procesą. Be pajūriškių, jame dalyvavo 30  įvairių sričių mokytojų iš Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijų ir Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. Vienas svarbiausių projekto tikslų – efektyviai išnaudoti mokyklose įrengtas STREAM/STEAM laboratorijas, integruojant inovatyvias veiklas į formalųjį ugdymą. Šachmatai šiame projekte pasirinkti kaip universali priemonė, skatinanti mokinių analitinį mąstymą, problemų sprendimo gebėjimus ir kūrybiškumą.

Programos metu pedagogai buvo supažindinti su šachmatų pamokų organizavimui reikalingomis techninėmis ir metodinėmis priemonėmis bei išmokyti jas taikyti praktikoje. Taip pat įgijo žinių, kaip šachmatų pamokose integruoti tarpdisciplininius STEAM elementus, kuriant patrauklias ir įtraukiančias užduotis mokiniams. Įvairūs šachmatų elementai gali būti efektyviai integruojami į kone visus bendrojo ugdymo dalykus – matematiką, lietuvių kalbą, istoriją, menus, technologijas ir kt., taip padedant mokiniams siekti aukštesnių rezultatų.

Projektas užbaigtas Velykiniu šachmatų turnyru kartu su mokiniais – tai buvo strategijos, azarto, netikėtų ėjimų, geros nuotaikos kupina diena. Didžiausią įspūdį paliko jauniausieji dalyviai: mokinių grupėje prizus laimėjo Vestina Budavaitė, Adomas Dombrauskas, Benas Baublys, Kajus Budavas, Elijus Mažutis.

Taip pat labai džiaugiamės mokytojais, kurie priėmė iššūkį dalyvauti šiose varžybose. Geriausius rezultatus pademonstravo Loreta Gedeikienė, Arūnas Radavičius, Dangiras Kėbla, Artūras Žymančius, Inga Makarė, Birutė Ričkienė, Juozas Žymančius, Greta Šimkienė.

Ir svarbiausia – turnyras nesibaigė paskutiniu ėjimu, nes dalyviai dar ilgai analizavo partijas, mokėsi iš klaidų bei tobulino strategijas. 

Dėkojame Šilalės sporto klubo ,,Dvaras” vadovui Tomui Veščiūnui ir šachmatų mokytojui Audriui Bitinui už ilgalaikio projekto, skirto matematiniam raštingumui ir loginiam mąstymui ugdyti, įgyvendinimą. Tikimės, jog šis projektas ne tik praturtins ugdymo procesą naujomis metodikomis, bet ir prisidės prie mokyklų veiklos tobulinimo, skatins inovatyvų požiūrį į mokymą(-si) bei stiprins mokinių gebėjimus, reikalingus šiuolaikiniame pasaulyje. Iki kitų susitikimų prie šachmatų lentos!️

Projektas finansuojamas Europos Sąjungos #nextGenerationEU lėšomis. „Tūkstantmečio mokykla II“ programą įgyvendina Europos socialinio fondo agentūra.

Juozas ŽYMANČIUS

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktorius

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje vykusioje mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Įtraukusis ugdymas: mokykla visiems – iššūkiai ir sprendimai“ pagrindinis dėmesys buvo skirtas aktualiems šiuolaikinio ugdymo klausimams, susijusiems su kiekvieno mokinio įtrauktimi, emocine gerove bei individualių poreikių atliepimu. Renginio metu savo patirtimi, įžvalgomis ir praktiniais pasiūlymais su pedagogais bei švietimo pagalbos specialistais dalijosi pranešėjai iš Vilniaus, Klaipėdos, Plungės, Tauragės, Rietavo ir kitų Lietuvos miestų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 26

Šachmatų partijoje kartais susi­klosto situacija, vadinama vokišku terminu „zugzwang“ (cukcvangas) – kai bet kuris ėjimas tik pa­blogina padėtį, o geriausia būtų vi­sai nejudėti, tačiau taisyklės to neleidžia. Politikoje aiškių taisyk­lių nėra, todėl čia įmanoma tarsi sustingti ir paprasčiausiai laukti – gal nutiks kas nors netikėto ir atsi­ras galimybė pagerinti savo pa­dėtį. Būtent tokioje situacijoje šiandien atsidūrė Lietuvos social­de­mok­ra­tai. Esminis klausimas yra ko jie sulauks greičiau: likimo dovanos ar balso iš partijos vidaus, teigian­čio, kad „mūsų pirmininkas neturi jokio krizės įveikimo plano“?

„Valstietis“ Aurelijus Veryga iš socialdemokratų reikalauja pažadėtų viceministrų postų. Tačiau šie jau ir taip sunkiai susidoroja su savo partiečių bei „žemaitaitininkų“ politiniais apetitais, todėl mėgina mažesniuosius koalicijos partnerius įtikinti kantriai laukti. Vis dėlto kyla klausimas, ar nepersipildys trigalvio „verygininkų-vėgelistų-tomaševskininkų“ slibino kantrybės taurė. Pavojinga palikti juos situacijoje, kai jie nuspręs, jog neturi ko prarasti ir gali pasitraukti iš koalicijos...

Koalicijos durimis demonstratyviai tranko ir Remigijus Žemaitaitis, neslepiantis, kad jo svajonė – pereiti į opoziciją. Tiesa, praradus solidžią dotaciją, politikas pradėjo elgtis šiek tiek atsargiau – akivaizdu, jog vis tik postus ir įtaką Vyriausybės sprendimams norisi išlaikyti. Kita vertus, R. Žemaitaitis puikiai supranta situaciją: niekas jo iš koalicijos neišvarys, todėl pasitraukti jis gali pats, tada, kai tai bus politiškai naudingiausia.

Savo ruožtu Prezidentas, kadaise tapęs savotišku ketvirtuoju koalicijos nariu, taip pat, regis, vis labiau susirūpinęs mažėjančiu visuomenės palaikymu. Jam būtų parankiau atsiriboti nuo į politinį „Titaniką“ panašėjančio valdančiųjų laivo. Be to, būti kritiku iš šalies, kaip parodė ankstesnė Seimo kadencija, yra kur kas patogiau nei dalytis atsakomybe už nepopuliarius sprendimus.

Susidaro įspūdis, kad visi turi planą B, išskyrus socialdemokratus. Jie tiek kartų braižė „raudonas linijas“ koalicijos partneriams, jog šios prarado realią reikšmę. Karo poligono klausimas pajudėjo tik opozicijos dėka. Tai reiškia, kad šio sprendimo šalininkai dėkoja opozicijai, o kritikai palaiko R. Žemaitaitį. O kas džiaugiasi socialdemokratais? Reitingai rodo, kad tokių Lietuvoje vis mažiau. O jei dar ir Prezidentas Gitanas Nausėda iš globėjo taps kritiku, socialdemokratų padėtis dar labiau komplikuosis.

Vis dėlto nutraukti santykius su „žemaitaitininkais“ – taip pat prasta išeitis. Socialdemokratai jau priprato prie vyresniojo brolio vaidmens, kuris tik gūžčioja pečiais dėl jaunėlio išsišokimų, ir patys sau šiame vaidmenyje atrodo solidūs. Tačiau su kuo formuoti naują koaliciją? Viešai yra pasižadėję laikytis atokiai nuo konservatorių, su demok­ratais santykiai pašliję, o liberalai nepriimtini dėl savo ekonominių nuostatų. Mažumos Vyriausybė reikštų žingsnį priešlaikinių rinkimų link – scenarijų, kurio socialdemok­ratai tikrai nenori.

Nors Premjerė Inga Ruginienė poste jau išsilaikė ilgiau nei Gintautas Paluckas, vis tik viltys, kad jos asmeninis žavesys pelnys visuomenės simpatijas, ne-

pasiteisino. Atrodo, Premjerei labiausiai kenkia jos pačios pasisakymai: kai ji tyli, situacija atrodo stabilesnė, tačiau vieši komentarai dažnai sukelia abejonių net specialistams. Tuo metu Mindaugas Sinkevičius, laikomas pagrindiniu kandidatu į partijos pirmininkus, regis, mieliau koncentruotųsi į Jonavos rajoną, kur turi realių galimybių vėl būti perrinktas meru. Tačiau nacionalinio lyg­mens lyderiui reikia pasiūlyti viziją visai Lietuvai, o jos kol kas trūksta.

Todėl socialdemokra­tams belieka viena – vengti didesnių krizių bent iki vasaros ir tikėtis, jog visuomenės dėmesys politikai sumažės. Tačiau kol kas vyksta protestai, pasirodo ne itin malonūs žurnalistiniai tyrimai, net ir mokinių egzaminų laikotarpis dažnai neapsieina be skandalų.

Bet kuriuo atveju, dabartinė situacija socialdemokratams diktuoja aiškią strategiją: geriau nedaryti staigių politinių ėjimų ir apsimesti susimąsčiusiais prie kito ėjimo šachmatų partijoje...

Andrius NAVICKAS