Ilgametę verslo istoriją kuria ne vien gebėjimas įsitvirtinti rinkoje. Ne mažiau svarbu suprasti klientų poreikius, prisitaikyti prie jų pokyčių ir išlaikyti pasitikėjimą. Tauragės verslininkų Vido Riepšo ir Linvydo Survilos įkurta bendrovė „Vidlinas“ Šilalėje veikia nuo 1995 m. Per daugiau nei tris dešimtmečius įmonės veikla gerokai pasikeitė – nuo naudotų automobilių prekybos ji išaugo iki plataus automobilių dalių, priežiūros priemonių ir kitų prekių asortimento. O pastaruoju metu įmonė persikėlė į naujas patalpas ir dar labiau išsiplėtė.

Naujomis ir naudotomis automobilių detalėmis, priežiūros priemonėmis, įvairiomis medžiagomis, aksesuarais, padangomis bei naudotais automobiliais prekiaujanti bendrovė savo veiklą pradėjo Šilalėje. Čia dirbantis pardavėjas Andrius Vismantas pasakoja, kad pats įmonėje darbuojasi jau daugiau nei 12 metų, todėl gerai žino tiek parduotuvės istoriją, tiek nuolatinių klientų poreikius.

„Būtent Šilalėje buvo atidaryta pirmoji įmonės parduotuvė. Tik gerokai vėliau, apie 2010-uosius, verslas persikėlė ir į Tauragę. Pirmoji parduotuvė veikė „Šarūnkalnio“ teritorijoje, vėliau plėtėsi patalpos, o neseniai įsikūrėme kitame, kur kas erd­vesniame ir šiam verslui labiau pritaikytame pastate“, – pasakoja And­rius.

Bendrovės direktoriaus pavaduotojas V. Riepšas primena, jog verslo pradžia buvo susijusi ne su automobilių detalėmis, o su prekyba automobiliais.

„Veiklą pradėjome nuo naudotų automobilių iš Prancūzijos pardavimų. Praėjus keletui metų, ėmėme plėstis: 1997 m. atidarėme naudotų automobilių demontavimo aikštelę ir pradėjome prekiauti naudotomis automobilių detalėmis. Vienu metu mūsų įmonė teikė ne tik automobilių remonto ir techninės priežiūros, bet ir draudimo paslaugas“, – prisimena V. Riepšas.

Naujomis automobilių detalėmis „Vidlinas“ pradėjo prekiauti 2004 m. Plėtojant šią kryptį, Šilalėje bendrovė ne vienerius metus galėjo pasiūlyti vieną didžiausių prekių asortimentų. Pasak A. Vismanto, pasirinkimas platus ir šiandien – paprasčiau pasakyti, ko parduotuvėje nėra, nei išvardyti viską, ką galima rasti lentynose.

Ilgametė patirtis ir verslo partneriai Lietuvoje bei užsienyje leidžia klientams pasiūlyti skirtingų gamintojų produkciją ir rinktis pagal kokybės bei kainos santykį. Parduotuvėje galima įsigyti ne tik kasdienei automobilio priežiūrai reikalingų prekių, bet ir įvairių įrankių, aksesuarų, iškyloms ar buičiai skirtų gaminių.

Naujosios patalpos suteikė galimybę išplėsti savitarnos prekybos salę. Dabar klientai gali patys apžiūrėti prekes, palyginti ir išsirinkti tai, ko reikia. Ypač platus YATO

gamintojo įrankių asortimentas. Jame – įvairūs raktai ir specializuoti įrankiai automobiliams remontuoti, tinkami tiek šios srities profe­sionalams, tiek savo transporto priemonėmis savarankiškai besirūpinantiems vairuotojams.

Parduotuvės persikėlimas, pasak Andriaus, nuolatinių klientų neatbaidė. Naujoji vieta yra visai greta buvusių patalpų, todėl pirkėjai ją nesunkiai randa. Tiesa, ne visi iš karto ir pastebėjo pasikeitusią vietą.

„Pro dabartinės parduotuvės langus puikiai matome buvusias patalpas ir į jas bandančius įeiti pirkėjus“, – juokiasi pašnekovas ir sako, jog ne kartą teko kviesti klientus, kurie iš įpročio vis dar ieško  senosios parduotuvės.

Nors šiuo metu bendrovė ir toliau įsiveža naudotų dalių iš Prancūzijos, kurios parduodamos OVOKO internetinėje platformoje ir siunčiamos pirkėjams visoje Europoje. Šilalės parduotuvėje paklausiausios išlieka eksploatacinės automobilių dalys ir priežiūros priemonės. Artėjant šaltajam sezonui, daugėja žieminių padangų užsakymų, klientai užsuka pasikeisti variklio tepalų ar įsigyti kitų automobiliui reikalingų prekių.

Tepalų pasirinkimas priklauso nuo konkretaus automobilio, todėl parduotuvėje jų reikia turėti įvairių rūšių. Andrius dirba tiek Šilalėje, tiek Tauragėje, tad gali palyginti abiejų miestų klientų įpročius.

„Skiriasi ne tik žmonių tarpusavio bendravimas, bet ir jų pasirinkimai. Pavyzdžiui, Šilalės vairuotojai per ilgus metus pamėgo ir vertina „Castrol“ tepalus. Be to, Šilalėje jaučiama mažiau pykčio ir skubėjimo. Moterims klientėms dažnai ne tik parduodame jų pageidaujamą prekę, pavyzdžiui, stiklo valytuvus ar lemputes, bet ir pasiūlome nemokamai pakeisti“, – pasakoja pardavėjas.

Parduotuvėje galima rasti tepalų ne tik automobiliams, bet ir motoroleriams bei žoliapjovėms. Tai rodo, kad asortimentas orientuotas ne vien į automobilių remonto specialistus, bet ir į kasdienius įvairių transporto priemonių bei technikos naudotojų poreikius.

Šiuo metu „Vidlino“ parduo­tuvė Šilalėje veikia Parko g. 2 esančiame pastate. Darbo laikas nepasikeitė: pirmadieniais–penktadieniais dirba nuo 9 iki 17 val., šeštadieniais – nuo 9 iki 13 val., sek­madieniais nedirba. Norimą prekę galima užsisakyti arba pasiteirauti dėl jos tel. (+370-449) 5-12-44 ir (+370-655) 5-03-83.

Kai kurių prekių, pavyzdžiui, padangų, parduotuvė nelaiko vietoje – jos pristatomos pagal išankstinį užsakymą. Todėl vairuotojams patariama jų paieška pasirūpinti iš anksto. Tuo labiau, artėjant jų keitimo laikui, sandėliuose pasirinkimas gali sumažėti, tad, atidėliojant sprendimą, gali būti sunkiau rasti tinkamą variantą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Paskaičiuota, kad patogiam keturių asmenų šeimos gyvenimui Vilniuje reikia 3,5–4,5 tūkst. eurų per mėnesį. Šilalėje su tokiais pinigais būtum turtuolis? Išties regionuose kone visus pagrindi­nius poreikius – nuo būsto iki vaikų būrelių – galima patenkinti išleidžiant mažiau. Bet čia ir algos mažesnės nei didmiesčiuo­se, o šilališkiai uždirba kukliau net lyginant su aplinkinėmis savivaldybėmis. Kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacijos eko­nomiste, socialinių mokslų daktare Živile Simonaityte-Vasiliauskiene aiškinamės, kiek skiriasi Šilalės ir Vilniaus gyventojų piniginė ir nuo jos turinio priklausanti gyvenimo kokybė.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Prieš porą mėnesių skaitytojams pristačiau, atrodytų, neįtikėtinus faktus: pasirodo, Šilalės vardą galime atrasti net Afrikoje („Šilalės pėdsakai Afrikoje“, „Šilalės artojas“ Nr. 64, 2026 m. rugpjūčio 28 d.). Šįkart žvilgsnis krypsta už Atlanto, kur gyvena žmonių, kurių pavardė – Shilale – taip pat primena miesto vardą. Tarp jų yra įvairių profesijų atstovų: architektų, fotografų, kino kūrėjų, finansų specialistų. Vieni savo veikloje yra pasiekę profesinių aukštumų, kiti paliko gerokai mažiau viešai prieinamos informacijos. Todėl ar jų pavardė kaip nors susijusi su Šilale, atsakyti sunku, tačiau paieškos atveria įdomių istorinių ir genealoginių detalių.

Ką pasako skaičiai?

Prieš ieškant galimų sąsajų su Lietuva, verta pažvelgti į genealoginiuose šaltiniuose ir pavardžių duomenų bazėse skelbiamą informaciją. Pagal vienos jų duomenis, Shilale pavardė JAV aptinkama nuo 1920 m. Tų metų įrašuose nurodyta viena šią pavardę turėjusi šeima, gyvenusi Masačusetso valstijoje. Panašios rašybos pavardės, pavyzdžiui, Shilala ir Shilalie, įvairiuose JAV surašymo įrašuose taip pat pasitaiko, tačiau vien rašybos panašumas neleidžia teigti, jog visos jos turi bendrą kilmę.

Duomenų bazėje „Forebears“ nurodoma, kad Shilale yra itin reta pavardė: pasaulyje ji užima 1 mln. 907 tūkst. 068-ąją vietą pagal paplitimą ir tenka maždaug vienam žmogui iš 76 mln. 711 tūkst. 010 žmonių. JAV šią pavardę, aišku, neoficialiais duomenimis, turi apie 70 žmonių. Daugiausia jų gyvena Masačusetse – apie 63 proc., Niujorko valstijoje – 14 proc., Floridoje – 11 proc. Duomenų bazėje ši pavardė taip pat nurodoma Indijoje ir Tanzanijoje.

Šie skaičiai leidžia susidaryti vaizdą apie pavardės retumą, tačiau jų nereikėtų laikyti išsamia visų šią pavardę turinčių žmonių apskaita. Skirtingose duomenų bazėse gali būti naudojami nevienodi šaltiniai, skaičiavimo metodai ir laikotarpiai.

Ar Shilale pavardė galėjo atsirasti iš Šilalės vardo?

Kaip žinoma, Šilalės pavadinimas siejamas su bendriniu žodžiu, reiškiančiu nedidelį šilą, pušynėlį arba smėlėtą, pušimis apaugusią vietą. Tačiau ar amerikietiška Shilale pavardė turi ką nors bendra su šiuo žodžiu? Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Pavardžių kilmę nustatyti sudėtinga, ypač kai trūksta ankstyvųjų dokumentų, o į kitą kalbinę aplinką patekusios pavardės, laikui bėgant, keičia rašybą ir tarimą.

Internete galima rasti įvairių bendro pobūdžio aiškinimų apie panašiai skambančių pavardžių kilmę. Kai kuriuose jų Shilale siejama su Europos regionais, kuriuose susidūrė anglosaksų ir keltų kultūros, taip pat keliamos sąsajos su vietovardžiais ar žodžiais, apibūdinančiais geografines ypatybes. Minimi ir galimi rašybos variantai – Shillaley ar Shillaly.

Vis dėlto šie aiškinimai nėra pakankamas pagrindas Shilale pavardės kilmę sieti su konkrečiu Europos regionu. Tam reikėtų patikimų kalbotyros šaltinių bei istorinių dokumentų, leidžiančių atsekti pavardės raidą.

Kita galima kryptis – emig­racijos istorija. Iki Antrojo pasaulinio karo Šilalės krašte gyveno nemaža žydų bendruomenė, o nuo XIX a. pabaigos dalis vietos žydų emigravo į Jungtines Valstijas ir Pietų Afriką. Todėl savaime suprantama, kad, ieškant galimų pavardės sąsajų su Šilale, verta pasidomėti ir šiais migracijos procesais.

Tačiau kol kas nėra pagrindo teigti, kad Shilale pavardę turintys amerikiečiai yra kilę būtent iš Šilalės žydų šeimų arba kad emigrantai sąmoningai pasirinko savo gimtojo miesto pavadinimą kaip naują pavardę. Tokią versiją būtų galima patikrinti, tik radus konkrečių žmonių emigracijos, gimimo, santuokos ar kitus genealoginius dokumentus.

Netikėtas radinys – 1930 m. į JAV atvykęs lietuvis

Ir vis dėlto, ieškant Shilale pavardės pėdsakų, pasitaikė netikėtas radinys. Tarp praėjusio amžiaus pirmosios pusės imigrantų į JAV buvo daug lietuvių. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad 1939 m. JAV jų gyveno apie 650 tūkst. Amerikos imigracijos ir gyventojų apskaitos dokumentai šiandien leidžia aptikti konkrečių žmonių vardus, amžių, kilmės vietas ir šeimos narius. Būtent tokioje paieškoje ir iškilo Anthony Shilale vardas. 1930 m. įraše nurodoma, kad į JAV atvyko 42 metų Lietuvoje gimęs A. Shilale su šeima. Kartu minimi Antony Nikas, Francis, Džo, Wiljamas, Ana ir Helen. Šie vardai pateikiami taip, kaip jie užrašyti turimoje informacijoje, tačiau be originalaus dokumento neįmanoma patikimai nustatyti visų jų tapatybės, giminystės ryšių ar tikslios vardų rašybos.

Ar šis A. Shilale galėjo būti Antanas Šilalė? Toks spėjimas kyla natūraliai, tačiau vien vardo ir pavardės panašumo nepakanka tapatybei patvirtinti.

Papildomų užuominų galėtų suteikti šeimos duomenys. Pagal turimą informaciją, Anthony pirmosios santuokos amžius nurodytas 22 metai. Taip pat minimi 18, 17 ir 11 m. paaugliai, kurie, sprendžiant iš rastų duomenų, jau buvo gimę Amerikoje. Visi jie įrašyti Shilale pavarde.

Šis įrašas gali tapti svarbia užuomina tolesniems tyrimams.  

Architektas, kuriantis tvaresnę aplinką

Bene garsiausias tarp užjūrio šilališkių – architektas Michaelas Shilale (Maiklas Šilalė), šioje srityje dirbantis daugiau nei 25 metus. Jo 1991 m. įkurta bendrovė „Michael Shilale Architects, LLP“ įgyvendino daugiau nei 2000 projektų, 2004 m. įmonė gavo LEED (Leadership in Energy and Environmental Design) sertifikatą – vieną žinomiausių tvarių pastatų projektavimo ir vertinimo sistemų pasaulyje. Pats M. Shilale taip pat aktyviai dalyvauja profesinėje veikloje, yra skaitęs pranešimus inžinerijos, projektavimo ir planavimo draugijose, dėsto tvaraus projektavimo bei statybos technologijų kursus nekilnojamojo turto specia­listams. Jo įmonė pelnė ne vieną apdovanojimą už projektus ir jų architektūrinius sprendimus, o 2011 m. Niujorko valstijos profesionalių inžinierių draugija M. Shilale pripažino „Metų piliečiu“. 

Kitas žinomas kūrybinių industrijų atstovas – 1969 m. gimęs Davidas Shilale, fotografas ir prodiuseris, sukaupęs daugiau nei 20 metų patirties kino gamybos ir rinkodaros srityse. Per savo karjerą jis dirbo su įvairiomis įžymybėmis, sportininkais, bendradarbiavo su tokiais klientais kaip „Animal Planet“, „Blender Bottle“, „Disney“, HBO, „Reebok“ ir kt. Davidas kuria įvairaus pobūdžio vaizdo turinį – nuo dokumentinių pasakojimų iki reklamų ir socialinių tinklų kampanijų. Jo režisuota ir prodiusuota dokumentinė serija „Worcester 6 – Heroes Remembered“ sulaukė pripažinimo daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių kino festivalių.

Davidas turi savo fotografijos studiją, bendradarbiauja su komanda „Haydenettes“ ir kuria vaizdo įrašų seriją „Dinastija judesyje“ („Dynasty In Motion“), kurioje pasakojama apie pasirengimą 2025–2026 m. dailiojo čiuožimo sezonui.

Lieka tikėtis, kad kada nors jo kamera užfiksuos ir bendrapavardį Lietuvos miestą – Šilalę.

Tarp Shilale pavardę turinčių amerikiečių minima ir Masačusetse gyvenanti finansų analitikė Elizabeth Shilale. Ji dirba tarptautinėje rinkodaros ir komunikacijos grupėje „Havas Media“, veikiančioje skait­meninės ir spausdintinės žiniasklaidos srityse. Bendrovės būstinė yra Niujorke, tačiau ji dirba įvairiose pasaulio šalyse. Klientams paslaugas teikia skirtingų sričių specialistai, dirbantys žiniasklaidos, strategijos, skaitmeninės komunikacijos, duomenų analizės, programinio reklamos pirkimo, efektyvumo rinkodaros, mobiliosios reklamos, lauko reklamos, socialinių tinklų, patirtinės rinkodaros, pramogų ir sporto srityse.

Dar vienas šios pavardės nešiotojas – Geraldas Michaelas Shilale vyresnysis – dalyvavo Vietnamo kare. Grįžęs iš jo, 30 metų dirbo JAV pašto tarnyboje, o vėliau dar du dešimtmečius savo profesinę veiklą siejo su „Walt Disney World“ bend­rove.

Tai tik keli pavyzdžiai iš už Atlanto, susiję su Šilale – Shilale. Tikėtina, jog tokių pavardžių yra kur kas daugiau. 

Alvidas JANCEVIČIUS,

istorikas, žurnalistas

Šilalės, Kvėdarnos bei Upy­nos susibūrimų vietos ar­ti­miausiomis dienomis pri­sipildys jaunatvišku šur­­muliu, knygų puslapių šna­rė­ji­mu ir muzikos garsais. Šią savaitę rajone vyks net keli ren­giniai jaunimui ir suaugusiems.

Visus, norinčius aktyviai praleisti laiką bei daugiau sužinoti apie medijų ir informacinį raštingumą, pirmiausia smagiai ir prasmingai praleisti laiką pakvies Šilalės bib­lioteka. Šiandien, spalio 27 d., nuo 10 val., bus galima dalyvauti Lietuvos bibliotekų organizuojamame masiniame medijų ir informacinio raštingumo savaitės „Mirkt“ orientavimosi žygyje „Taigi viską žinau…“. Visų žygio dalyvių laukia specialus „Mirkt“ savaitei išleistas suvenyras. Žygiui reikalingas telefonas, internetas bei rašiklis. 

Popiet, 15 val., 14–29 m. jaunimas kviečiamas susiburti Šilalėje arba Pajūryje, kur vyks dvi nuotaikingos kulinarinės popietės. Atvirame jaunimo centre vyks „Maisto gaminimo popietė“ kartu su Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistėmis. Tuo pačiu metu Pajūrio paramos šeimai padalinyje (Ateities g. 4, Pajūris) jaunuolių lauks gardi „Sushi popietė“.  

Spalio 28-ąją, 17 val. Šilalės biblio­tekoje vyks renginys „Tiesa su nuolaidos kodu“. Jame dalyvaus komunikacijos kampanijų strategas ir viešosios nuomonės formavimo ekspertas Mindaugas Lapinskas. 

Kvėdarnos kultūros namai tą pačią spalio 28-ąją,18 val., pakvies į aktorės Violetos Mičiulienės monospektaklį „Pabaisų nebus“. Bilietus platina ticketmarket.lt. 

Spalio 29-ąją, nuo 11 val., Tauragės arenoje vyks Studijų mugė jaunimui. Kauno technologijos universiteto doc. dr. Ainius Lašas skaitys pranešimą „Ką man studijuoti? Geriausiai žino tėvai, draugai ar ChatGPT?“, Kauno kolegijos Alytaus fakulteto dekanas dr. Mindaugas Samuolaitis kalbės tema „Likti nereiškia likti vietoje“, Vilniaus Gedimino technikos universiteto atstovai kvies kalbėtis „Ką po mokyklos? (GEDAS. (NE)SĖKMĖS istorija)“. Toma Mockuvienė ir Agnė Gailienė pristatys projektą „Jungtys“ bei jaunimo galimybes iniciatyvose „TAPK-Tauragės Apskrities Pokyčių Kūrėjai“ ir „Jaunimas sprendžia“. 

Penktadienį praleisti bend­ruomeniškai pakvies Upyna. Spalio 30 d., 19 val. miestelio kultūros namuose vyks rudeninė vakaronė „Rudens taku“. Skaudvilės kultūros centras pristatys spektaklį „Atodanga“, susirinkusius linksmins smagi muzika, vyks gaspadinių sūrių varžytuvės.

Kotryna PETRAITYTĖ

Europos dviračių sporto čempionate Liublianoje (Slovėnija) po 21 metų pertraukos aštuoniolikmetės dvyliktokės Augustės Mikutytės iškovota istorinė pergalė atkreipė Lietuvos sporto visuomenės dėmesį į Kvėdarną, kur Šilalės sporto mokyklos treneris Kęstutis Česaitis augina naują čempionų kartą. 

Praėjusią savaitę čempionato dalyves – bronzos medalį Lietuvai iškovojusią A. Mikutytę ir 25 vietą užėmusią Augustę Audinytę pasveikino Šilalės savivaldybės vadovai, o čempionę su treneriu šiltai priėmė ir sostinės savivaldybės meras Valdas Benkunskas. 

Kartu su Europos dviračių sporto čempionato dalyvėmis Šilalės savivaldybėje apsilankė ir Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas Darius Levickis. Pokalbyje su Šilalės savivaldybės vadovais daug dėmesio skirta sportininkių techninei įrangai. Konkurencingas, pasaulinius standartus atitinkantis sporto inventorius reikalauja didžiulių finansinių išteklių, todėl jo įsigijimas mažiems regionų sporto centrams tampa esminiu iššūkiu. Kai visos varžovės čempionate važiavo su naujos kartos dviračiais, stabdančiais diskiniais stabdžiais, Lietuvos atstovės buvo priverstos rungtyniauti naudojant senesnės technologijos „V-Brake“ stabdžių sistemą. Gali būti, kad dėl to 22,1 km trasoje A. Mikutytė nuo čem­pionės atsiliko 10 sek.

Jaunajai kvėdarniškei ypač ilgam įsimins susitikimas su sostinės meru V. Benkunsku, pakvietusiu sportininkę į priėmimą be išankstinio susitarimo. Čempionę ir jos trenerį K. Česaitį sostinės savivaldybėje pasitiko administracijos direktorius Adomas Bužinskas, vicemerė Simona Bieliūnė, organizacijų vadovė Lina Koriznienė, jaunimo skyriaus vadovas Vidmantas Mitkus. Toks Vilniaus miesto savivaldybės mero komandos rodomas dėmesys, pagarba ir supratimas apie sporto įrangos svarbą suteikė vilties turėti ne tik savo kraštiečių, bet ir sostinės savivaldybės palaikymą pačiuose svarbiausiuose pasaulio dviračių sporto renginiuose. 

„Šilalės artojo“ inform.

Šilalės ir Vilniaus miesto savivaldybių nuotr.

Stiprios emocijos turi stiprų poveikį žmogui, jo priimamiems sprendimams ir veiksmams. O jeigu pavyksta sukelti stiprias emocijas visai visuomenei arba bent reikšmingai jos daliai, tai tampa pagrindu vadinamajai socialinei inžinerijai. Galima sakyti, kad šie principai apibrėžia Rusijos siekius daryti įtaką kaimyninių valstybių gyventojams. Ir tai yra ne trumpalaikiai epizodai, o apgalvotas, sisteminis veikimas.

Atsitiktinė klaida?

Rugsėjo pabaigoje Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ publikavo Aleksandro Nosovičiaus tekstą „Rusijos laukia dar viena specia­li karinė operacija. Ji bus labai trumpa“. Jame buvo aptariami procesai, susiję su galimu vakarietiško branduolinio ginklo dislokavimu Rytų Europoje. Tokie svarstymai iš tikrųjų vyksta, bet tik kaip atsakas į pačios Rusijos vykdomą vadinamąjį branduolinį šantažą. A. Nosovičius savo tekste atkreipė dėmesį į Lietuvoje vykstančius politinius debatus apie galimybę atsisakyti konstitucinės nuostatos, pagal kurią šalyje negali būti dislokuotas branduolinis ginklas, ir negaili propagandinių manipuliacijų bei atitinkamų epitetų Lietuvai. Mūsų valstybė buvo išvadinta „savižude be smegenų“, „naudinga idiote“ ir pan. Teksto autorius pamatė galimame sprendime dėl Lietuvos teritorijos atvėrimo vakarietiškam branduoliniam ginklui tiesioginę „grėsmę“ Rusijai ir pasiūlė savo sprendimą – jo teigimu, juo taptų branduolinis smūgis Lietuvai.

Tiesa, minėtas tekstas po kelių valandų buvo pašalintas iš viešosios erd­vės, vietoje jo paskelbtas paaiškinimas, kad publikacija „neatitinka redakcijos nuomonės, redakcinės politikos ir Rusijos Federacijos valstybinės politikos“. 

Vėliau „RIA Novosti“ vadovas Dmitrijus Kiseliovas, kuris ir pats yra reikšminga figūra Kremliaus valstybės remiamos propagandos sistemoje, pareiškė, jog tekstas buvo publikuotas dėl techninės klaidos ir iš viso neturėjo pasirodyti, nes, kaip ir minėta, neatitinka naujienų agentūros politikos. 

A. Nosovičius yra kito, gana aršaus propagandinio tinklalapio „RuBaltic.ru“ redaktorius. Tai taip pat buvo ne pirmas jo tekstas, publikuotas naujienų agentūroje „RIA Novosti“ – jis yra nuolatinis šios agentūros bendradarbis, paskelbęs čia ne vieną dešimtį tekstų.

Atrodytų, galima pasidžiaugti, kad provokuojančio pobūdžio straipsnis buvo pašalintas, o ir net pats jį paskelbęs resursas, finansuojamas iš Rusijos biudžeto, pripažino, jog svarstyti branduolinio smūgio kaimyninei šaliai galimybę yra nepriimtina. Tačiau jis vis tiek paliko tam tikrą pėdsaką informacinėje erdvėje ir, galima sakyti, padarė efektą.  

Pasitikėjimo stoka

Į Kremliaus propagandos tekstus kartais žiūrima kaip į tam tikrus rebusus, kuriuos išsprendus, galima sužinoti tikruosius Maskvos ketinimus. Akivaizdu ir tai, jog Rusijos propagandos sistema yra naudojama Kremliaus kaip savotiškas strateginės komunikacijos kanalas, per kurį siunčiamos žinutės ir įspėjimai tiek savo auditorijai, tiek ir kitų valstybių visuomenėms bei politiniams elitams. 

Viena vertus, A. Nosovičiaus teksto pašalinimas savotiškai parodo, jog Rusija neturi intencijos panaudoti branduolinio ginklo prieš Lietuvą, ši mintis net pačiai Maskvai yra pernelyg radikali. Bet gal tiek teksto paskelbimas, tiek jo išėmimas buvo tam tikru apgaulingu manevru? 

Verta prisiminti ir tai, kad tiek Lietuva, tiek kitos Rusijos kaimyninės valstybės yra sulaukusios netiesioginių branduolinių grasinimų. Tarkime, galima prisiminti Rusijos prezidento atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo rugsėjo pradžioje nuskambėjusį pareiškimą, kad jeigu Lietuvoje būtų dislokuotas branduolinis ginklas, šalis taptų Rusijos galimo branduolinio smūgio taikiniu. Kiti netiesioginiai grasinimai skambėjo dėl hipotetinio scenarijaus apie Kaliningrado teritorijos izoliavimą potencialaus Rusijos ir NATO konflikto atveju. Pats Rusijos prezidentas Putinas Valdajaus forumo metu pareiškė, jog tokiu atveju būtų panaudoti visi šalies turimi ginklai. Čia irgi galima įžvelgti labai aiškią užuominą į branduolinį grasinimą.

Kita problema yra susijusi su tuo, kad net oficialūs Rusijos pareiškimai nėra verti pasitikėjimo. Galima pastebėti, jog Kremlius visus juos išsuka kaip gynybinę retoriką. Net ir tas A. Nosovičiaus tekstas atitinka šią logiką – jame kalbama apie branduolinį smūgį, reaguojant į galimą branduolinio ginklo dislokavimą Lietuvoje (ignoruojant faktą, jog pati Rusija dar 2023 m. dislokavo savo branduolinį ginklą kaimyninėje Baltarusijoje). Tačiau net tais atvejais, kai aukščiausi Rusijos vadovai, įskaitant ir Putiną, pareiškia, jog neturi planų pulti Lietuvą ar kurią nors kitą Europos valstybę, – tai mažai guodžia. Čia galima prisiminti daugybinius politinius Rusijos pareiškimus iki 2014 m., kad Maskva esą neturi teritorinių pretenzijų Ukrainai dėl Krymo. Vėliau taip pat buvo tikinama, jog neva Rusija tikrai neplanuoja karo, tačiau tai neužkirto kelio 2022 m. vasario užpuolimui.

Maskvos agresija prieš Ukrainą tęsiasi iki šiol. Tad kai Rusija skelbia, jog neplanuoja agresijos prieš kurią nors NATO valstybę, į tai reikia žiūrėti su tam tikru nepasitikėjimu. Juo labiau, kad agresyvios retorikos iš Maskvos pusės irgi skamba pakankamai daug. 

Neapibrėžtumo nerimas

Reikia suprasti ir tai, jog savo vykdomame informaciniame – psichologiniame kare Rusija naudojasi ir nestabilia geopolitine situacija (prie kurios ji, beje, pati ir prisidėjo). Prieštaringos žinutės – viena vertus, neigiamas galimas branduolinis puolimas, kita vertus, prastai užmaskuoti atitinkamo pobūdžio grasinimai – formuoja neapibrėžtumo situaciją ir su tuo susijusį nerimą. 

Tokioje logikoje galima interpretuoti ir A. Nosovičiaus tekstą. Iš vienos pusės paskelbtas straipsnis piešia baisų scenarijų Lietuvai, iš kitos – po kelių valandų tekstas ištrinamas ir skelbiamas pareiškimas, jog jo turinys „neatitinka Rusijos Federacijos valstybinės politikos“. Tačiau A. Nosovičiaus straipsnis jau tapo informacinio lauko reiškiniu, tiek jis pats, tiek jo pašalinimas yra aptariamas, į viešosios erdvės darbotvarkę įeina branduolinės agresijos tema. Lietuvos visuomenei tai gali kelti nerimą ar net baimes. 

Stiprios emocijos turi stiprų poveikį. Neįmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar Kremlius iš tikrųjų neplanuoja agresijos prieš Lietuvą ar kitas Vakarų pasaulio valstybes, bet akivaizdu, jog savo informacinį karą su mumis Maskva kariauja jau ne pirmus metus. Baimės kėlimas, nerimo ir neapibrėžtumo puoselėjimas yra tiesioginės jo priemonės. 

Čia galėtų nuskambėti neguodžianti išvada, jog Rusija pasiekia savo tikslų, tačiau su tokiu teiginiu galima sutikti tik tuo atveju, jeigu mes patys leidžiame tam įvykti. Gyventi neapibrėžtumo situacijoje nėra lengva, bet nuolatinio informacinio puolimo ir manipuliacijų akivaizdoje būtent mums patiems svarbu neprarasti pusiausvyros bei nepasiduoti baimei. Gebėjimas veikti ir priimti pamatuotus sprendimus, nežiūrint į nerimą, ir yra visuomenės atsparumo pagrindas tiek informacinių, tiek hibridinių grėsmių akivaizdoje. 

Dar vienas svarbus dalykas, kuriuo irgi neturėtume pamiršti – Kremlius irgi susiduria su neapibrėžtumu. Pavyzdžiui, Rusijos valdžia tiksliai nežino, kaip NATO (o visų pirma JAV) reaguotų į branduolinio ginklo panaudojimą, tarkime, kad ir ne prieš NATO teritoriją. O kaip reaguotų Kinija, kuri suinteresuota prekyba ir tam tikra pusiausvyra pasaulyje? Vargu ar ji norėtų Rusijos ir NATO karo savo pašonėje? Ko gero, tas neapibrėžtumas lemia ir tai, jog Kremliaus branduoliniai grasinimai išlieka netiesioginiai ir kol kas yra tik vadinamojo branduolinio šantažo priemonė. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 

Informacinių įtakų ir propagandos tyrimų centro vadovas

Šilalės rajono savivaldybė rengia naują apleisto ir neprižiūrimo nekilnojamojo turto sąrašą, pagal kurį kitąmet jų savininkai mokės maksimalų 5 proc. mokestį. Taip tikimasi paskatinti juos geriau rūpintis savo turtu. Tuo tarpu pati savivaldybė už savo pastatus nekilnojamojo turto mokesčio nemoka, nors irgi turi apleistų bei nenaudojamų statinių. Vienas toks – buvusi Naujojo Obelyno kolūkio kontora, kurią nesėkmingai bandoma parduoti elektroniniame aukcione.

Daiva BARTKIENĖ

A. AUGUSTIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Kyjivo centre laukiau troleibuso grįžti į nuomojamą bu­tą. Pro šalį, prisilaikydamas ramentais, ėjo barzdotas vyriškis iki kelių amputuota koja. Tokių galūnių ne­te­kusių karo veteranų dabar yra daug, bet šį kažkodėl nusprendžiau užkalbinti. Gal dėl to, kad kaip tik tuo metu įsijungė oro pavojaus sirenos ir tapo aišku, kad troleibu­sas greitai neatvažiuos. Paaiškėjo, kad mano pašnekovas yra lenkas, 2023 m. gruodį atvykęs į Ukrainą, dabar tarnaujantis Specialiųjų pajėgų dalinyje. 41-erių Piot­rekas W. tarnauja Ukrainoje prisidengęs šaukiniu Be­baimis. 

– Kodėl nusprendei vykti kariauti į Ukrainą? 

– Kai 2022 metų vasario 24-ąją Maskva pradėjo plataus masto puolimą ir ėmė supti Kyjivą, iš karto supratau, kad noriu ten vykti. Pagalvojau, jog tai panašu į 1939-uosius, kai Lenkiją užpuolė fašistinė Vokietija, o niekas neatėjo į pagalbą. Tuo metu visa Lenkija užjautė Ukrainą, kaip ir daugelis bičiulių, rinkau  paramą, daug žmonių apgyvendino pabėgėlius. Nuo impulsyvaus sprendimo sulaikė tik supratimas, kad fronte neduosiu jokios naudos, nes nesu nei kariškis, nei medikas, tad pirmiausia nusprendžiau išmokti šių dalykų. Įstojau į Teritorinės gynybos organizaciją, praėjau bazinį apmokymą. Vėliau tobulinausi sukarintose organizacijose ir privačiose karinėse mokyklose. Įgijau ir karo mediko bei greitosios pagalbos darbuotojo pažymėjimus. Maniau, kad jei karas Ukrainoje per tą laiką pasibaigs, galėsiu sąžiningai pasakyti, kad nelikau abejingas – ruošiausi padėti.

– Kur teko kovoti, prisijungus prie Užsieniečių legiono? 

 – Daugiau nei pusę tarnybos laiko praleidau Užsieniečių legione. Iš jo perėjau į specialiųjų pajėgų dalinį, paskui – į kitą šio dalinio skyrių, kuriame tarnauju ir dabar. Be vadovybės leidimo negaliu bendrauti su žurnalistais, tad nesakysiu, kur tarnauju, nerašykit mano vardo ir pavardės. Kariauti teko Donecko, Charkivo ir Zaporižios srityse. 2023 metais, man, užsieniečiui, padarė išimtį – leido dirbti mediku, nes kiti nemokėjo ukrainiečių kalbos ir galėjo vykdyti tik kovines užduotis. Prieš atvykdamas buvau pasisamdęs mokytoją ir neblogai pramokau kalbos, nors iki tol net nebuvau lankęsis Ukrainoje. Kovinių medikų labai trūksta, nes dauguma apsiriboja mažiau rizikingu darbu stabilizaciniame punkte arba evakuacinėje grupėje.  Formaliai buvau medikas, tačiau teko ir šaudyti, nes kartu su pėstininkais vykau į  užduotis.

– Ar nebijojai, kad šiame kare žūsi?

– Bijojau, bet norėjau viską išbandyti – juk tam ir ruošiausi. Legiono vadovybė neprieštaravo, kad pritrūkus pėstininkų, prisijungčiau prie jų ir kovočiau su ginklu rankose. 2023 metais ir karas, ir legionas buvo kitokie. Iš Vakarų šalių tuomet atvykdavo daugiausia kariai profesionalai, dabar atvyksta daug mažiau užsieniečių ir beveik niekas neturi kovinės patirties. Vakarų profesionalai žuvo, buvo sužeisti arba po kurio laiko grįžo namo ir nebenori Ukrainoje kariauti, nes karas tapo labai pavojingas – visur skraido dronai. Kartą mes, pėstininkų grupė, ilgiau nei mėnesį pratūnojome slėptuvėje po žeme ir tik sykį sugebėjome surengti nedidelę ataką, nes kitu metu, išlindę į paviršių, būtume iš karto sunaikinti dronų. Todėl Užsieniečių legioną daugiausiai papildo tik Lotynų Amerikos piliečiai. 

– Kas atsitiko, kad netekai dalies kojos? 

– Tai įvyko prieš pusmetį, netoli Zaporižios. Buvo pavasaris, grįžinėjome iš užduoties, kurią vykdėme kelias savaites. Per tą laiką sužėlė žolė, rusai dronais primėtė daugybę minų, kurias buvo sunku pastebėti. Bendražygis uždėjo turniketą, bet turėjau pats nueiti dešimt kilometrų, nes minų buvo tiek daug, kad manęs negalėjo nešti. Ėjome visą savaitę, nes reikėjo slėptis nuo dronų. Šešiese slinkome nuo vienos slėptuvės iki kitos, o naktį nelįsdavome į viršų, nes dronai turi termovizorines kameras – iš karto mus būtų pastebėję. 

Jei atvirai, normalios evakuacijos dabar beveik neliko. Nebeįmanoma, kaip karo pradžioje, per kelias valandas privažiuoti prie sužeistojo. Dabar jis pats arba padedamas bičiulių turi nusigauti iki evakuacijos punkto, esančio už keliolikos kilometrų.

– Ar pasikeitė ukrainiečių požiūris į tave po to, kai Lenkijos prezidentas atėmė ordiną iš V. Zelenskio, o tavo gimtinėje padaugėjo ag­resijos aktų prieš ukrainiečius?

– Požiūris į Lenkiją šiek tiek pasikeitė. Nieko blogo nepatyriau, tačiau žmonių atšalimą pajutau. 2023 metais išgirdę, kad esu lenkas, ukrainiečiai nuoširdžiai dėkodavo už karo pradžioje suteiktą paramą, o dabar reaguoja santūriai. Manau, kad Lenkijos politikai, atgaivinę 1943 m. Volynės žudynių temą, padarė didžiulę kvailystę, nes tokioms diskusijoms dabar visiškai netinkamas metas. Neišsilavinusiai visuomenės daliai didelę įtaką vis dar daro kiršinanti Rusijos propaganda.

– Ar daug lenkų kariauja Ukrainoje?

– Pradžioje sutikdavau daugiau savo tautiečių, dabar – jau retai. Gal jų nematau ir todėl, kad nuo pat pradžių tarnauju anglakalbiuose daliniuose kartu su amerikiečiais, kanadiečiais arba ukrainiečių būriuose. Su dviem tautiečiais buvau artimiau susipažinęs. Gaila, abu žuvo. Tomekas buvo pėstininkas, o Peteris, gimęs lenkų emigrantų šeimoje Vokietijoje, kaip ir aš – karo medikas.

– Ar fronto bičiulių žūtys tavęs neišgąsdino, nekilo noras išvykti iš Ukrainos?

– Mano supratimu, tai būtų bendražygių išdavystė ir reikštų, kad jų gyvenimas neturėjo prasmės. Visi, atvykę padėti Ukrainai, tikėjo, kad bus naudingi, ir tokie buvo, tad privalome tęsti jų darbus. Kai po kelių savaičių man pritaikys kojos protezą, būtinai grįšiu į savo dalinį – jau susitariau su vadais.

– Bendraujant su kitais kariais, girdėjau sakant, kad fronte patiriamas adrenalinas jiems tapo tarsi narkotiku. Ar tu irgi tai patiri?“

– Mano atvejis kitoks. Sąmoningai ruošiausi būti naudingas Ukrainai ir atvykau padėti. Neslepiu – kare įdomiau nei įprastame gyvenime, tačiau čia yra ir blogybių. Viena jų – galimybė žūti.

– Kokią įsivaizduoji karo pabaigą?

– Manau, kad karo baigtimi bus nepatenkintos abi pusės ir išliks potenciali kovų atsinaujinimo grėsmė.

– Gal teko tarnauti kartu su lietuviais?

– Neteko, bet per mokymus buvau sutikęs lietuvį instruktorių. Gera žinoti, kad Lietuva yra viena iš labiausiai Ukrainą remiančių šalių. Ir lenkai, ir lietuviai turi padėti Kyjivui, nes mūsų tautoms šio karo baigtis yra gyvybiškai svarbi.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIUS nuotr.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre susitikę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Švedijos muzikinių teatrų atstovai dalijosi patirtimi, kaip šiandien pritraukti naujų žiūrovų, išlaikyti jų dėmesį, užmegzti ilgalaikius ryšius su rėmėjais ir padaryti teatrą prieinamą kuo platesnei visuomenės daliai. Tarptautinėje rinkodaros konferencijoje aptarti skirtingose šalyse pasiteisinę sprendimai, netikėtos sėkmės istorijos ir iššūkiai, su kuriais susiduria tiek didieji nacionaliniai, tiek mažesni muzikiniai teatrai.

Praėjusiais metais Latvijos nacionalinė opera ir baletas pasiūlė Baltijos regiono muzikinių teatrų rinkodaros specialistams reguliariai susitikti ir dalytis profesine patirtimi. Šiemet konferenciją organizavo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), sulaukęs kolegų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Švedijos.

Nors teatrai skiriasi savo dydžiu, repertuaru ir veiklos sąlygomis, daugeliui jų rūpi tie patys klausimai. Kaip į operą ar baletą pakviesti žmogų, kuris ten dar niekada nesilankė? Ką daryti, kad pirmasis apsilankymas nebūtų paskutinis? Kaip surasti rėmėjų, užmegzti ilgalaikes partnerystes ir neatsilikti nuo besikeičiančių žiūrovų įpročių? Apie tai konferencijos dalyviai diskutavo dalydamiesi savo teatrų patirtimi ir praktiniais patarimais.

Pranešimus skaitė Švedijos Geteborgo operos komunikacijos vadovė Lena Jaksch, kultūros komunikacijos ekspertė Agnė Pinigienė ir Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininkė Indrė Razbadauskaitė.

Švedijos Geteborgo operos komunikacijos vadovė Lena Jaksch pasakojo, kaip jų teatre stengiamasi geriau pažinti žiūrovus. Maždaug prieš dešimtmetį pastebėjusi mažėjančią abonementų paklausą, ji pradėjo keisti darbo organizavimą. Šiandien čia kartu dirba komunikacijos, bilietų pardavimo, duomenų analizės ir kitų padalinių specialistai. Analizuojama visa žiūrovo patirtis – nuo pirmą kartą pamatytos reklamos iki apsilankymo restorane, bendravimo su darbuotojais ir įspūdžių po spektaklio.

Švedai neslėpė, kad iš pradžių persistengė rinkdami informaciją. Mėnesinės ataskaitos išaugo iki kelių dešimčių puslapių, o duomenų gausa ne visada padėdavo suprasti, ką reikėtų keisti. Ilgainiui atsirinkti svarbiausi rodikliai, daugiau dėmesio pradėta skirti skirtingoms žiūrovų grupėms. Pirmą kartą apsilankiusiam žmogui reikia vienokio dėmesio, nuolatiniam lankytojui – kitokio. Geteborgo operoje žiūrovų patirtimi rūpinasi ne vien rinkodaros specialistai, bet ir kitų padalinių darbuotojai.

Kultūros komunikacijos ekspertė Agnė Pinigienė atkreipė dėmesį, kad šiandien kultūros renginiai dėl žmonių dėmesio konkuruoja ne tik tarpusavyje. Vos į rankas paėmęs telefoną, žmogus pamato naujienas, draugų nuotraukas, juokingus vaizdo įrašus, reklamas ir daugybę kitų pranešimų. Kvietimas į spektaklį tėra vienas jų. Todėl vien informuoti apie premjeros datą, kūrybinę komandą ar repertuarą nebepakanka. Žmonėms įdomu, kas vyksta užkulisiuose, kaip gimsta spektaklis, su kokiais sunkumais susiduria atlikėjai. Asmenybės ir jų istorijos dažnai sulaukia daugiau dėmesio nei oficialūs institucijų pranešimai.

Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininkė Indrė Razbadauskaitė konferencijoje kalbėjo apie tai, kad nuolatinis buvimas internete žmones vis labiau skatina ieškoti veiklų, kurioms nereikia ekranų. Populiarėja knygų klubai, rankdarbiai, vintažiniai fotoaparatai. Tai, ką įvairūs prekės ženklai mėgina pasiūlyti kaip išskirtinę patirtį, teatras turi jau seniai.

Klaipėdoje surengta konferencija – dar viena KVMT tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyva. Bendrystė suteikia galimybę teatrams mokytis vieniems iš kitų, pasinaudoti kolegų patirtimi ir ieškoti savo žiūrovams tinkamiausių sprendimų.

KVMT inform.

Toliau judame labirintu, kuriame atsiduria kiekvienas, bandantis susigaudyti ir giliau apmąstyti, ko galime tikėtis, kai Seimui pateiktas kitų metų valstybės biudžeto projektas. Panašu, jog nebeverta to­liau vynioti valstybės skolos gijos. Ji itin ilga ir, regis, palieka tik dvi vertinimo alternatyvas: neatsakin­ga fiskalinė politika, kaip teigia opozicija, arba geriausias sprendimas itin komplikuotoje situacijoje, kaip tikina Premjeras ir Prezidentas. Nebeliko abejonių, jog kitos kadencijos valdantiesiems teks itin sunkus palikimas. Tačiau svarbiau­sia, kad valstybė galėtų funkcionuoti ne tik iki savivaldos rinkimų, bet ir po jų.

Norėčiau būti optimistas, tačiau turiu pasidalyti tuo, kas šią savaitę nuliūdino. Pirmiausia sužinojome, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nustebino net koalicijos partnerius. Paskelbta, kad plačiai reklamuotos Paramos šeimai paketo dalies – vaiko priežiūros išmokų didinimo šeimoms, pasirinkusioms pusantrų metų trukmės vaiko priežiūros atostogas, – įgyvendinimas atidedamas metams. Esą dėl techninių priežasčių. Seimas gali tokiam atidėjimui nepritarti, tačiau akivaizdu, jog dabartiniame kitų metų biudžeto projekte šioms papildomoms išlaidoms lėšų nenumatyta.

Kelis kartus perklausiau ir kultūros ministro Luko Alsio žinią. Jis džiaugiasi, kad kultūros sričiai bus skirta nemažai lėšų, tačiau taip ir lieka neaišku, kaip konkrečiai bus papildomai finansuojamas, pavyzdžiui, Medijų rėmimo fondas. Bent jau kol kas ministerijos numatytas finansavimas šiam fondui nenuteikia itin optimistiškai, nors minist­ras tikina, jog „viskas bus gerai“. Be to, jis pripažįsta, kad kitais metais gali pritrūkti lėšų ir kultūros infrastruktūros projektams, kuriems renovacija verkiant reikalinga.

Galima sutikti su ministru, jog svarbu yra „investuoti į žmones“, tačiau kol kas sunku patikėti, kad kultūros sektoriui iš tiesų bus skiriamas deramas dėmesys. Nepaprastai sunku atsikratyti įspūdžio, jog kultūrininkai vis dar „baudžiami“ už protestus ir prieštaravimą valdžiai.

Bene liūdniausia buvo klausytis Seime vykusios spaudos konferencijos, kurioje dalyvavo medikai, specialistai ir pacientų organizacijų atstovai. Ją surengė opozicija, nesulaukianti žadėto Ilgalaikės priežiūros įstatymo projekto, bet išgirdusi specialistų nuogąstavimus, kad už, regis, patrauk­liai skambančių pažadų gali slypėti skaudi tikrovė. Apmaudžiausia tai, jog, džiaugiantis pavykusiu dialogu tarp dviejų ministerijų, atrodo, nepasivarginta į šį dialogą įtraukti tų, kurie šiandien dirba ambulatorinės slaugos srityje ir teikia paslaugas 70 tūkst. pacientų. Beje, dar visai neseniai viltingai rašiau, kad svarbiausia bent jau pradėti judėti teisinga kryptimi. Pasirodo, judama itin lėtai, o dėl pasirinktos krypties jau kyla abejonių.

Slauga ir socialinės paslaugos žmonėms, susiduriantiems su įvairiais sunkumais, yra būtina gerovės valstybės sąlyga. Jei opozicijos politikas pareikštų, kad, tarkime, kyla reali grėsmė, jog ši reforma gali sumažinti slaugos namuose prieinamumą arba tapti papildoma našta pacientų artimiesiems bei ligoninėms, būtų galima įtarti politinį šališkumą. Tačiau kai apie tai kalba šioje srityje dirbantys medikai, būtina suklusti.

Ne mažiau svarbus ir jų perspėjimas, kad, užuot stiprinę jau veikiančią sistemą, galime ją išardyti ir pasiūlyti naujų, neaišku, kaip tarpusavyje suderintų sprendimų. Gal vis tik Sveikatos apsaugos ministerija į šiuos sveikatos srities specialistų nuogąstavimus reaguos ir į juos bus atsižvelgta?

Visi šie atvejai tik sustiprina bendrą įspūdį, kuris susidaro nagrinėjant biudžeto projektą ir klausantis ginčų dėl jo: velnias slypi detalėse. Žinoma, yra dalykų, kurių keisti neįmanoma arba kuriems alternatyvų nedaug. Pavyzdžiui, krašto apsaugos finansavimas. Taip pat reikia vykdyti įsipareigojimus pensininkams, pareigūnams, pedagogams, o socialinei sričiai, kaip įprasta, būtina skirti vis daugiau investicijų. Beje, galima pasidžiaugti, jog kitais metais didelė dalis socialinių išmokų bus indeksuojamos.

Kita vertus, vos pradedi gilintis į kurią nors sritį, kyla klausimų: tarkime, galima mažinti keliams skiriamą finansavimą, motyvuojant tuo, kad ministerija nespėja įsisavinti didesnių lėšų, bet prisiminkime, kiek metų jau triukšmaujama, jog kelių sektorius finansuojamas nepakankamai. Dar viena sritis – švietimas ir sveikata: ar po metų vėl nekalbėsime apie dar didesnį medikų bei pedagogų trūkumą ir vėl nekartosime, jog „reikia kažką daryti“?

Amžina tema – pavėžėjimo paslauga regionuose: nemaža dalis jos finansavimo ir prevencinių projektų tyliai numarinti. Suprantu, kad prevencija yra sritis, kurioje negalima tikėtis greito rezultato. Čia reikia kantriai sėti ir laistyti, o vaisius gali nuraškyti jau kiti politikai. Tačiau apleidus prevenciją, už kovą su padariniais tenka mokėti gerokai daugiau.

Kelionė biudžeto labirintu tęsiasi. Jis, žinoma, bus patvirtintas. Tačiau norėtųsi, kad būtų kuo aiškiau pasakyta, kaip iš tiesų gyvensime kitais metais ir kokių sprendimų galime tikėtis. Nes dabar atrodo, jog nemaža dalis pareiškimų esą biudžetas parengtas išskirtinai rūpinantis „paprasto žmogaus interesais“, labiau primena rek­laminius blizgučius nei aiškų atsakymą į klausimą, kaip iš tikrųjų bus.

Andrius NAVICKAS