Nors vengimas išlaikyti vaiką yra laikomas nusikaltimu, deja, dar daug tėvų pamiršta šią pareigą. O tada visa našta tenka tam, su kuriuo po skyrybų lieka vaikas, arba valstybei. Lietuvos antstolių informacinės sistemos duomenimis, 2026 m. pradžioje mūsų šalyje buvo vykdoma beveik 47 tūkst. vykdomųjų bylų dėl išlaikymo išmokų išieškojimo, daugiau nei 100 tūkst. vaikų priteistu išlaikymu šiandien rūpinasi antstoliai. Bendra Lietuvoje neišieškota vaikų išlaikymo skolų suma siekia per 200 mln. eurų, kuri, antstolių teigimu, kasmet didėja. Milijonais skaičiuojami ir šilališkių įsiskolinimai savo vaikams.

Žydrūnė MILAŠĖ

Asociatyvi Freepik nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 25

Šilalės socialinių paslaugų namų dienos centro lankytojai dar kartą įrodė, kad žmonės su specialiaisiais porei­kiais geba kurti grožį ir tikrus stebuklus. Minint Tarptautinę teatro dieną, šilališkiai dalyvavo Kretingos dienos veiklos centro organizuotame renginyje „Atspindžiai“, kur prista­tė savo lėlių spektaklį.

Renginys buvo skirtas teatro meno šventei, kūrybiškumui skatinti ir bendruomeniškumui stiprinti. Dalyvių pasirodymas ne tik džiugino žiūrovus, bet ir atskleidė nuoširdų kūrėjų įsitraukimą, talentą bei gebėjimą perteikti emocijas per meną.

Šilalės socialinių paslaugų namų lankytojai ne tik stebėjo renginį, bet ir patys aktyviai įsitraukė – suvaidino spektak­lį „Draugystės miškas“, kurį režisavo Edita. Pasitelkus lėles, žiūrovams pristatytas šiltas, pamokantis kūrinys apie draugystę, tarpusavio pagalbą ir bendradarbiavimo svarbą. Spek­taklio herojai – vilkas, la­pė, zuikis, voverė, ežys ir paukš­tis – susiduria su netikėtu iššūkiu: nuo medžio nukrenta paukščio lizdelis. Iš pradžių gyvūnai pasimeta ir nežino, kaip padėti, tačiau netrukus supranta, jog, veikdami kartu, gali nuveikti kur kas daugiau. Tad vieni renka šakeles, kiti saugo, treti drąsina paukštį. Galiausiai bendromis pastangomis pastatomas naujas, tvirtas lizdelis, o bendras darbas sustiprina jų tarpusavio ryšį.

Spektaklis perteikė aiškią ir jautrią žinutę – draugystė, pagalba ir bendradarbiavimas padeda įveikti net didžiausius sunkumus. Muzika, kūrybiškumas ir nuoširdus dalyvių įsitraukimas sustiprino ryšį tarp spektaklio herojų bei žiūrovų. Renginys tapo ne tik meno, bet ir bendruomeniškumo švente, kurioje Šilalės socialinių paslaugų namų lankytojai savo talentu ir entuziazmu sužavėjo visus, stebėjusius jų spektaklį.

Edita TUTLIŪTĖ

Šilalės socialinių paslaugų namų užimtumo specialistė 

AUTORĖS nuotr.

Lurdo žvakių akcijos tikslas – padėti neįgaliesiems išvykti į piligriminę kelionę, prisi­dedant prie jos išlaidų. Viso pasaulio maltiečiai į vieną lankomiausių piligrimystės cent­rų Lurdą suvažiuoja gegužės pirmąjį savaitgalį. Ne išimtis ir šie metai – pasisemti tvirtybės, sveikatos ir vilties, atrasti bei sutvirtinti tikėjimo į Lurdą vyks ir du mūsų rajono atstovai. Tačiau tam, kad jų svajonė išsipildytų, reikia visų mūsų susitelkimo ir pa­galbos.

Ypatingai tokios piligriminės kelionės yra svarbios žmonėms su negalia: jos tampa jiems vilties įkvėpimu. Tačiau tam reikia mūsų paramos, todėl kviečiame prisidėti prie jau įpusėjusios Lurdo žvakių akcijos ir skirti savo auką, suteikiant galimybę jiems išvykti į šviesią jų gyvenimo kelionę.

Be to, vykstantieji į šią piligriminę kelionę turi ir dar vieną misiją – jie į Lurdą nuveža tų, kurie patys negali aplankyti šventovės, prašymus bei intencijas. 

Lurdo žvakučių reiktų ieškoti ir įsigyti bažnyčiose, bet paremti žmonių su negalia kelionę į Lurdą galima ir pervedant paramą į sąskaitą Nr. LT29 4010 0424 0397 4431 (paskirtyje nurodant Lurdo žvakė Šilalė). 

Rozvita BERŽINIENĖ

Maltiečių Šilalės skyriaus vadovė

Šilalės sporto mokyklos auklėtiniai moksleivių krepšinio lygos U18 kategorijoje bu­vo nenugalimi – sutriuškinę bendraamžius iš Šilutės ir Šiaulių sporto bei Kauno krep­šinio mokyklų, į Šilalę pirmą kartą parvežė Lietuvos čempionų taurę, o komandos tre­neris Raimondas Matutis neslepia, jog tokį pasiekimą galima vadinti istoriniu. 

Šilalės sporto mo­kyk­los vaikinų koman­da – Dovydas Berži­nis, Ignas Toliušis, Au­gustas Armonas ir Paulius Pa­vilionis, ve­dami Šilalės sporto mo­kyklos krep­šinio trenerio metodi­ninko R. Matučio, di­džiuojasi ne be pag­rin­do: pasak sportininkų, pergalė yra itin svarbi. 

„Vaikinai nugalėjo Kauno krepšinio mokyklos auklėtinius, kur komandos formuo­ja­mos iš didelio norinčiųjų būrio, tuo tarpu Šilalėje krepšinį žaidžiančių vaikų nėra daug, tad ir pasirinkimas ne toks platus.

Laimei, šiemet susiklostė palankios aplinkybės, tačiau kitais metais šios amžiaus grupės komandos sudaryti nebus galimybių“, – pripažįsta treneris.

Pasak R. Matučio, sėkmingam žaidimui įtakos turėjo ir jaunuolių gebėjimas jausti vienas kitą – net trys iš keturių komandos narių jau žaidžia Regionų krepšinio lygos (RKL) lygos A divizione kovojančios Šilalės „Lūšies“ sudėtyje.

„3x3 ir komandinis 5x5 krepšinis yra skirtingi dalykai. Visų pirma, žaidžiama kito dydžio kamuoliu, be to, čia atakai skirta tik 12 sekundžių, tad būtina itin greita reakcija. Todėl tai, kad net trys mūsų komandos nariai žaidžia „Lūšyje“, o visi keturi – Šilalės sporto mokyk­los U18 ekipoje, buvo didžiulis privalumas, nes, kaip vėliau sužinojome, kitos komandos buvo surinktos iš skirtingose ekipose žaidžiančių pajėgiausių krepšininkų“, – apie įspūdingą pergalę pasakoja komandos vadovas.

R. Matutis neslepia, kad ruoštis šiam čempionatui krepšininkai pradėjo nuo rugsėjo – bent po kelis kartus per savaitę treniravosi, negailėjo laisvalaikio valandų net savaitgaliais. 

2025–2026 m. „Tichė 3x3“ čempionato finalinės kovos vy­ko Prezidento Valdo Adamkaus vardo Vytauto Didžiojo universiteto sporto centre. Ilgiau nei 10 valandų trukusiame finaliniame etape stip­riausi U12, U14, U16 ir U18 krepšininkai kovojo 8 skirtingose grupėse tol, kol paaiškėjo čempionai. Mačai truko po 10 minučių, o ilgesnė rungtynių trukmė atnešė ir daugiau int­rigos: netrūko atkaklių dvikovų, nuovargio ir kovos iki paskutinio švilpuko.

Lemiamose atkarpose ir pratęsimuose keli taiklūs metimai lėmė, kad dėl patekimo į finalą susitiko Šiaulių sporto gimnazijos II komanda, kuri 17:18 nusileido „Šilutės“ ekipai, o kitame pusfinalyje Šilalės sporto mokykla 22:14 įveikė „Tornado“ krepšinio mokyklos komandą. Šilališkiai šilutiškius sutriuškino rezultatu 22:10 ir tapo šio sezono čempionato nugalėtojais, bronzos medaliai atiteko „Tornado“ vyrukams, kurie 15:12 palaužė Šiaulių sporto gimnazijos II komandą.

„Iš komandos tik Paulius mokosi Pajūryje, o mes visi trys esame klasiokai, mokomės Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 11-oje klasėje. Susipažinome, kai atėjome į krepšinio treniruotes sporto mokykloje“, – komandos draugus pristato Ignas.

Anot žaidėjų, visi trys čempionato etapai buvo skirtingi – pirmasis pateikė staigmenų, nes tai buvo visiškai nauja patirtis, o vėlesnieji buvo vis sudėtingesni. Pasak vaikinų, kai atvyko į finalines kovas, jų komanda rikiavosi ketvirtoje pozicijoje, tad tokio sprinto ir žemaitiško užsispyrimo iš pirmąkart čempionate debiutuojančiųjų niekas nesitikėjo. Ir, kaip juokauja krepšininkai, netgi jie patys. Sportininkai tikina, jog jiems patinka abi krepšinio rūšys – nors komandiniame krepšinyje būtina derinti tarpusavio veiksmus, o 3x3 kovose galvojimui laiko nebelieka. Tačiau bent jau kol kas visa ketveriukė pasiryžusi gyvenimą sieti su krepšiniu, o Augustas jau turi favoritą – stengiasi lygiuotis į Šilalės „Lūšies“ kapitoną Justą Košį.

Tuo tarpu jų treneris sako, jog 3x3 jaunimo ekipa įeina į sporto mokyklos 5x5 komandos sudėtį, o ši labai rimtai pretenduoja į prizininkus Lietuvos U18 vaikinų krepšinio čempionate. 

„Vyksta finalinės kovos, trys stipriausios komandos jau žinomos, beliko išsiaiškinti, kuri iš dviejų likusių pateks į finalinį ketvertą – Šilalės ar Panevėžio sporto mokykla. Vienerias varžybas Šilalėje prieš panevėžiečius jau laimėjome rezultatu 101:86, po Velykų vykstame į Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją. Jeigu pasiseks, keliausime į finalą, jeigu pralaimėsime, dar kartą žaisime Šilalėje“, – primena, kad finalinės kovos vyks balandžio 24-25 d. treneris.

Artimiausias šilališkių ir panevėžiečių susitikimas vyks balandžio 8 d., 17.30 val., kitas numatytas Šilalėje balandžio 10 d., 17 val., bet laimėjimo Panevėžyje atveju šio gali ir nebeprireikti.  

Žydrūnė MILAŠĖ

Sporto mokyklos archyvo nuotr.

Dar viena šiuolaikinės poezijos problema – forma. Pastebima, kad autoriai vis dažniau renkasi spontanišką, nešlifuotą tekstą. M. Tamošaitis įspėja, jog vien asmeninė patirtis dar nereiškia kokybiškos poezijos: „Nesutvarkyta, nesustyguota patirtis dar nėra savaime įdomi. Ne tas amžius, kad mus dar stebintų kažkoks atvirumo laipsnis, ypač kai internete visko pilna.“

Įdomu tai, kad nors poezijos skaitoma mažiau, ji rašoma dažnai. Anot M. Tamošaičio, rašymas šiandien tapo lengvesniu procesu, „atsisėdi prie klaviatūros ir gali maigyti bet ką.“ Tai demokratizuoja kūrybą, tačiau kartu mažina ir literatūros kokybės kartelę. Poezija neretai tampa saviraiškos forma, skirta artimam ratui ar socialiniams tinklams, o ne platesnei auditorijai. A. Šimkus tai apibūdina su ironija – pasak jo, tokie tekstai kartais tinka tik giminės susitikime paskaityti.

Ar dar įmanoma rasti pusiausvyrą?

Šiandieninė literatūra balansuoja tarp dviejų polių: populiarios, dinamiškos prozos ir nišinės, dažnai nesuprastos poezijos. Vis dėlto abi jos turi savo vertę. Proza leidžia pabėgti, įsitraukti, gyvenant kitų gyvenimą, poezija – sustoti, susitelkti į žodį ir jo prasmę. Prozos ir poezijos komisija ragina pasvarstyti, galbūt problema yra ne pats žanras, o žmonių lūkesčiai. Dažnai skaitytojai nori, kad kūrinys būtų ir lengvas, ir gilus vienu metu. Tačiau literatūra, kaip ir gyvenimas, retai kada telpa į vieną formą. Tad svarbiausia – neskubėti rinktis pusių, o išmokti knygas skaityti skirtingai.

Kodėl visuomenei svarbu balsuoti už Metų knygas? Literatūros ekspertai pusiau juokais atsako, kad tai – demokratijos išraiška.

„Normalu manyti, kad mūsų nuomonė bus svarbi. Tai galioja viskam – ir demokratijai, ir Metų knygos rinkimams“, – įsitikinęs M. Tamošaitis.

„Balsavimas – svarbus ir reikalingas dėmesys knygai, autoriui ir visai lietuvių literatūrai“ – pasakoja A. Cicėnaitė.

Skaitytojai iki balandžio 23 d. internetu kviečiami balsuoti už labiausiai sužavėjusias, sukrėtusias ar įkvėpusias knygas. Nugalėtojai bus paskelbti iškilmingoje ceremonijoje Valdovų rūmuose gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

Akcija Metų knygos rinkimai yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Akciją Metų knygos rinkimai organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – LRT, akcijos partneris – Lietuvos leidėjų asociacija.

Vilija ASTRAUSKIENĖ
Komunikacijos ir rinkodaros departamento
Ryšių su visuomene skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Siekiant stiprinti kolektyvinę gynybą, 2025 m. Lietuvoje buvo dislokuota Vokietijos kariuomenės 45-oji šarvuotoji brigada, kuri netrukus pasieks pilnus kovinius pajėgumus. Šie įvykiai nejučiomis grąžina mintimis prie laikų, kai Lietuva ginklu kovojo už savo nepriklausomybę. Galbūt neatsitiktinai, būtent tų pačių metų pabaigoje iš kolegos sulaukiau vokiškai parašytos knygos, kurią jis pasiūlė išversti. Paaiškėjo, kad tai – vokiečių kario atsiminimai. Juose jis, Adalbertas Loras, pasakoja, kaip prieš 80 metų, besitraukiant Vermachto frontui, atsidūrė ir pasiliko Tauragėje.

Lietuvoje

A. Loras buvo pašauktas į Vermachtą 1941 m. vasario 4 d. Vos po kelių mėnesių, birželį, jo dalinys įsijungė į masinį puolimą prieš Sovietų sąjungą – operaciją „Barbarosą“. Žygiuodamas į rytus, prisimena, su savo daliniu priartėjo maždaug 20-25 kilometrų iki Maskvos. Čia 1941 m. gruodžio mėnesį jis nušalo kojas ir buvo evakuotas. Į frontą grįžo tik 1942-ųjų vasarą, kai Vermachtas pradėjo puolimą Kaukazo ir jo naftos telkinių link. Vokiečiams patiriant pralaimėjimus, jo dalinys atsitraukė ginti Kubanės placdarmo – paskutiniojo Vokietijos užnugario Kaukaze, kurį kariuomenė bandė išlaikyti po pralaimėjimo Stalingrade. Čia jį ištiko dar viena nelaimė: vieno mūšio metu sužeidė tanko granata. Septyniolika skeveldrų perskrodė kūną nuo galvos ir nugaros iki dešinės rankos bei kairės kojos. Gydydamasis nuo sužalojimų, Loras dirbo mokymų instruktoriumi, tačiau 1944 m. rugpjūtį, visiškai atsigavęs, buvo perkeltas į 1094-ąjį pėstininkų pulką ir nusiųstas į Lietuvą.

Vermachto pajėgos Lietuvoje jau traukėsi. Raseiniuose dar buvo įtvirtintos vokiečių pozicijos, tačiau spalio 7 d. prasidėjo didelis sovietų puolimas palei visą frontą, kurio tikslas buvo atskirti Kuršą nuo Rytprūsių. Vokiečių linija greitai lūžo. Atskiros dalys pasidavė, bet Loro dalinys kovojo toliau. Situacija buvo kritinė: vokiečiai nebeturėjo nei aviacijos, nei pabūklų, o atsitraukiančias kolonas nuolat naikino sovietų artilerija. Vadovavimas buvo visiškai sutrikęs. Loras prisimena: „Staiga mūsų artilerija gavo amunicijos ir ėmė šaudyti į mūsų sektorių… Taip mūsų pačių ugnis patvirtino, kad mūsų pozicija jau laikoma priešo užnugariu“. 

Apie 60 likusių karių suprato: jei liks – bus apsupti ir sunaikinti. Nuspręsta prasiveržti. Pirmiausia buvo išsiųsta žvalgybinė grupė, bet ją pasitiko aršūs sovietų šūviai. Loro teigimu, nė vienas negrįžo. Buvo nuspręsta bandyti praeiti nepastebėtiems pamiške, persiskirstant mažomis grupėmis. Taip Loras atsidūrė penketo karių grupėje. Kaip pamena, jie slapta ėjo per laukus ir miškus vakarų link, o tolumoje nerimo patrankų gaudesys, tankų dardėjimas ir sunkių mašinų riaumojimas.

Kariai keliavo naktimis, o dienomis slapstėsi atokiuose ūkininkų svirnuose. Jų laimei, lietuviai su vokiečiais bendravo mieliau nei su rusais, nes sovietų valdžios grįžimas jiems reiškė represijas. Todėl gyventojai aprūpindavo maisto atsargomis – dažniausiai duonos gabalėliu ir stikline pieno. Grupė turėjo būti itin atsargi, nes kraštą jau buvo užėmusi Raudonoji armija, o jos sunkvežimius reguliariai galėjai matyti kelyje.

Po trijų savaičių tokio slapstymosi ūkininkas Steponas Gajauskas pasikvietė juos į namus ir atvedė vokiškai kalbantį studentą, kuris paaiškino bendrą padėtį: Raudonoji armija jau buvo pažengusi iki Klaipėdos ir stovėjo prie Rytprūsių sienos. Šansų nepastebėtiems pereiti Nemuną ir grįžti į tėvynę beveik neliko. Studentas patarė slėptis pas ūkininkus, kol praeis žiema ir situacija taps aiškesnė. Svarstyta ir pasiduoti, bet baimė buvo stipresnė. Viskas, ką kariai buvo girdėję apie sovietų elgesį su belaisviais, kėlė siaubą. Jų manymu, iš sovietų nelaisvės karo metu niekas negrįždavo, sklandė gandai, kad sugautus žiauriai kankindavo – išdurdavo akis, nupjaudavo liežuvius ir lytinius organus...

Šios baimės turėjo pagrindą. Dabar žinoma, jog tokių svetimoje šalyje likusių vokiečių karių buvo keli tūkstančiai, tačiau tik maža dalis sugebėjo išvengti Raudonosios armijos ir grįžti namo. Tačiau grįžimas dar nereiškė laisvės. Sąjungininkams laimėjus karą, apie 11 milijonų vokiečių karių tapo belaisviais, iš kurių maždaug 3 milijonai buvo sovietų okupuotoje teritorijoje. Jų likimas visiškai priklausė nuo šalies, kurioje buvo paimti į nelaisvę. JAV ir Didžiojoje Britanijoje belaisviai už nedidelį atlyginimą dirbo fermose ir gamyklose, jų santykiai su vietiniais buvo palankūs ir dauguma buvo paleisti 1948–1949 m. Sovietų sąjungoje iš belaisvių namo negrįžo maždaug trečdalis.

Žinant šį istorinį foną suprantama, kodėl Loro grupė nusprendė išsiskirti, o jis pats pasilikti pas ūkininkus. Bet ar iš tiesų įmanoma buvo visą žiemą sėlinti netoli priešo linijos, slapstantis svetimuose namuose? Kiek teisūs buvo tie, kurie abejojo, netrukus teko patirti pačiam A. Lorui.

Pas Steponą Gajauską

Prasidėjo keistas, pavojingas ir iki tol nepažintas gyvenimo etapas. A. Loras pastebėjo, jog Lietuva labai skiriasi nuo Vokietijos. Čia kiekvienas valstietis gyveno savo žemėje, o laukai driekėsi tiesiai prie namų, todėl sodybos dažnai stovėjo viena nuo kitos nutolusios. Gyvenimo sąlygos buvo gerokai kuklesnės: užmiestyje ir kaimuose nebuvo nei elektros, nei vandentiekio – vanduo buvo semiamas tik šulinio. Visi namai buvo mediniai ir dengti šiaudais.

A. Loras atkreipė dėmesį ir į namų statybos ypatumus. S. Gajausko sodyba buvo padalinta į keturias patalpas: svetainę, virtuvę, sandėliuką ir kepyklą. Tėvai su dviem dukromis miegojo svetainėje, o du sūnūs – vienoje lovoje virtuvėje. Krosnis taip pat šildė svetainę, todėl buvo įrengiama taip, kad eitų išilgai svetainės sienos, kuri tarnavo kaip pertvara. Grindys iš lentų buvo tik svetainėje, kitose patalpose jos buvo molinės.

Pirmą savaitę A. Lorui leido miegoti sandėlyje. Bet greitai tai tapo pavojinga, NKVD pradėjo ieškoti žmonių, vokiečių okupacijos metu tarnavusių policijoje ar valdžios įstaigose, taip pat nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu dirbusių valstybės tarnyboje. Dėl šios priežasties jis dienomis slapstėsi klėtyje, maistą jam atnešdavo vaikai. Vakarais leisdavo įeiti į namus. Svarbiausia buvo atsikratyti uniformos. Ūkininkas padėti negalėjo – jo drabužiai buvo per dideli, o berniukų – per maži. Po kelių dienų pasirodė kaimynas, kuris pasiūlė mainais į karinį pistoletą duoti civilinius drabužius. A. Loro padėtyje civilinis apdaras buvo svarbesnis už ginklą, nes jei kas jį būtų pamatę, iškart galėjo atpažinti ir išduoti.

Sandėlyje buvo įrengta slėptuvė iš dviejų pertvarų: tikrosios (krosnies pusėje) ir imituotos (sandėlio pusėje). Kadangi sandėlio sienos buvo apklijuotos senais laikraščiais, imituota siena visiškai neišsiskyrė. Norint patekti į slėptuvę, reikėjo kopti kopėčiomis iš prieškambario į palėpę, kur pakėlus tris grindų lentas atsiverė slaptas kambariukas. Čia tarp dviejų sienų, maždaug 70 cm atstumu viena nuo kitos, buvo sukaupta keli šimtai kilogramų grūdų tam atvejui, jei sovietai konfiskuoti maistą. Čia A. Loras ir praleisdavo naktis.

Tačiau 1945 m. vasario 4 d. S. Gajauskas lietuvišku vardu pasivadinusiam vokiečiui pranešė: „Jurgi, jei nori pasilikti pas mane, turi laikytis maždaug už pusės kilometro nuo namų, bulvių lysvėje. Vaikai atneš tau maisto.“ Ūkininkas nerimavo dėl vis didėjančios grėsmės – NKVD nuolat vykdė kratas visame rajone. Galbūt jis taip pat bijojo, kad pas jį ieškos kaimyno, kuriam buvo parduotas pistoletas. Nebuvo kito pasirinkimo: šalis buvo svetima, kalbos jis beveik nesuprato, o eiti – nebuvo kur.

Slėptuvė bulvių lauke

Pamatęs savo būsimus „namus“, A. Loras išsigando: apvali duobė, uždengta medžiais, ant kurių glaudėsi šiaudų sluoksnis ir žemė. Priekyje liko tik siaura įėjimo anga. Viduje nebuvo vietos net kojoms ištiesti, todėl kastuvu jis dar pramušė skylę sienoje. Jo žodžiais tariant, „negalėjau sau leisti mąstyti, kitaip tikriausiai būčiau išprotėjęs. Tarsi kurmis pasislėpiau žemėje“.

Kitą dieną, sutemus, netoliese pasigirdo žingsniai, stipriai jį išgąsdindami – tačiau tai buvo tik ūkininko dukros Stasė ir Elena. Jos atnešė pieniškos sriubos ir gabalėlį duonos, palaukė, kol pavalgys, o tada pasiėmė indelį ir patraukė namo. Net vaikai žinojo, kad negali išsiduoti ir bijojo artintis prie slėptuvės.

Po kelių dienų ūkininko sūnūs Juozapas ir Jonas atnešė maisto, o kartu įkišo į duobę ir karštą plytą – kad vokietis galėtų pasišildyti kojas. Siaura erdvė trukdė judėti: galima buvo tik gulėti, nes sėdint nugara remdavosi į šaltą sieną. Trūko pačių elementariausių patogumų – tie patys drabužiai, tie patys apatiniai, praustis teko tirpstančio sniego balose, o gamtinius reikalus atlikti naktimis toliau nuo slėptuvės, dienos metu – skardinėje...

Netrukus jį aplankė jau matytas vokiškai kalbantis studentas. Jis paskolino lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, kuriuo A. Loras galėjo naudotis mokydamasis lietuvių kalbos. Kasdien jis išmokdavo apie 20 žodžių, bet mokytis galėjo tik geru oru, kai buvo pakankamai šviesu. Pasak jo paties, su kai kuriais žodžiais nutikdavo taip, kad nebeatsimindavo jų vokiško atitikmens, jei mintyse jau įsisąmonindavo lietuvišką variantą.

A. Loras prisimena, kad šis gyvenimo neapibrėžtumas buvo sunkiai pakeliamas. Kiekviena diena atrodė lyg paskutinė, be jokios ateities perspektyvos. Dažnai akyse kaupėsi ašaros, nes tai nebuvo vaikų žaidžiamos slėpynės. Mintys sukosi apie karo atneštas negandas, metus fronte bei namus tėvynėje.

Visą tekstą skaitykite https://taurageszinios.lt/naujiena/vokieciu-karys-taurages-partizanu-gretose-22407

Imantas TAMOŠAUSKAS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” istorikas-etnografas

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” archyvo nuotr.

Ankstesnėje dalyje pasakojome apie vokiečių karį Adalbertą Lorą, kurio likimas Antrojo pasaulinio karo metais netikėtai atvedė į Lietuvą. Slapstydamasis nuo NKVD, jis rado prieglobstį pas ūkininkus, greitai tapo savu ir iš arti pamatė jų požiūrį į sovietų valdžią. Galiausiai pats įstojo į partizanų gretas ir dalyvavo kovose. Vėliau buvo išduotas, o jį bėgantį kliudė NKVD pareigūnų paleistos kulkos. Vis dėlto tuo A. Loro istorija nesibaigė – prasidėjo dar sudėtingesnis ir dramatiškesnis gyvenimo etapas.

Tauragės NKVD tardymo izoliatoriuje

A. Loras atsibudo batsiuvio namelyje. Rusai į namus buvo atsivedę ir nepažįstamą vokietę merginą. Jie apipylė jį šaltu vandeniu, rodė vieno vokiečių kario nuotraukas ir klausinėjo, ar jis esąs tas vyras. Paaiškėjo, jog mergina su tuo kariu buvo pora, o rusai įtarė, kad A. Loras ir yra tas ieškomasis. Galiausiai buvo suimti visi trys – Loras, mergina ir batsiuvys ir pėsčiomis išvaryti per laukus, maždaug penkis–šešis kilometrus. Vokietis buvo sunkiai sužeistas, o ant nugaros jam dar buvo užkrauta sunki radijo aparatūra.

Tuo metu jis nebuvo tikras, ar batsiuvys laikomas kaltu dėl pagalbos jam, ar visa tai buvo surežisuotas rusų spektaklis – galbūt tam, kad vėliau jis galėtų gintis nuo partizanų, teigdamas, jog nieko neišdavė. Galiausiai kolona laikinai apsistojo pas vieną ūkininką, kol atvyko aukštesnio rango karininkai. Jie A. Lorą sumušė, apspjaudė ir apklausė, tačiau jokios vertingos informacijos neišgavo.

Kitą dieną ūkininkui buvo liepta pakinkyti vežimą ir visi pajudėjo Šilalės link. Pakeliui atsirado galimybė pabėgti: vežimas leidžiantis nuo kalno smarkiai įsibėgėjo, o rusai, vydamiesi pėsčiomis, atsiliko maždaug šimtą metrų. Tačiau A. Loras buvo sužeistas, negalėjo priminti kairės kojos, todėl minties apie pabėgimą teko atsisakyti.

Šilalėje nuvedė į NKVD būstinę, kur jį apžiūrėjo gydytojas. Po valandos kelionė tęsėsi sunkvežimiu – šįkart į Tauragę. Ten jis buvo atvestas į dviejų aukštų namą, kuriame šiandien įsikūręs Tremties ir rezistencijos muziejus. Mažame kambarėlyje visi sėdėjo ant suolo, kol įėjo rusų pareigūnas ir pasakė batsiuviui bei merginai, kad jie gali eiti namo. Tačiau A. Lorui teko eiti kartu su sargybiniu į pirmą aukštą. Ten jo laukė keturi ar penki aukštesnio rango NKVD karininkai. Prasidėjo ta pati „procedūra“ kaip ir pas ūkininką. Pirmasis ištartas žodis buvo „banditas“. Po jo sekė rusiški keiksmažodžiai. Pareigūnai spjaudė jam į veidą ir mušė. Kai vokietis, jų manymu, buvo „pakankamai“ nukankintas, vienas iš jų nuvedė jį į rūsį, kur buvo įrengtos kalėjimo kameros.

Kamera buvo skirta dviem žmonėms. Šildymo nebuvo, stovėjo siauras gultas, pakeltas virš grindų, virš durų degė lemputė: pusė švietė į kamerą, kita pusė – į mažą koridorių. Ji švietė visą naktį, kad sargybiniai matytų, ką kaliniai veikia.

Keltis reikėjo šeštą ryto, atsigulti buvo leidžiama tik nuo dešimtos vakaro. Kameros duryse buvo mažas liukas, pro kurį paduodavo maistą. Rytais kaliniai gaudavo nedidelį molinį dubenėlį su arbata ar kava – iš tiesų tai buvo tik drungnas vandens sultinys. Prie jo – mažą gabalėlį duonos. Pietums duodavo žuvies sriubą su perlinėmis kruopomis, tačiau, kaip A. Loras prisimena, „tas kruopas buvo galima suskaičiuoti, o žuvies visai nebuvo matyti“. Prie jos – nedidelė duonos riekelė. Vakarienei kartodavosi pusryčių meniu. Toks racionas trukdavo savaites ir mėnesius.

Naktys dažniausiai būdavo neramios, iš viršutinio aukšto girdėdavosi tardymams išvedamų kalinių riksmai, klyksmai, mušimai ir kankinimai, kurie prasiskverbdavo net į rūsio kameras. Rūsyje buvo ir karceris – visiškai tamsi, drėgna skylė be langų. Ten uždarydavo tuos, iš kurių bet kokia kaina siekė išgauti prisipažinimus. Maistas buvo dar menkesnis – keli šaukštai vandeningos sriubos ir trupinėlis duonos.

Tačiau tame rūsyje buvo ir dvi vietos, skirtos ypatingam kankinimui. Po dviem betoninėmis laiptinėmis buvo likusios tuščiavidurės maždaug metro aukščio erdvės. Jose nebuvo įmanoma atsistoti, galėjai tik šliaužti arba sėdėti susirietęs. Visos sienos – storas betonas, priekyje – geležinės durys. Kalinius dažnai užrakindavo būtent ten. Kartais jų klyksmai valandų valandas aidėdavo naktimis. Sargybiniai priėję grasindavo, šaukdavo, tada triukšmas trumpam nutildavo, bet netrukus prasidėdavo iš naujo.

Kartą per dieną kalinius trumpam išleisdavo į kiemą ištuštinti skardinio kibiro, naudoto gamtiniams reikalams. Kieme stovėjo medinė būdelė – visa tualeto įranga. Jokio pasivaikščiojimo nebuvo leidžiama. Išeiti galėjai tik po vieną ir tik trumpam – kad nepamatytum kitų kalinių.

A. Loras vienatvėje praleido kelias savaites. Tai buvo laikas apgalvoti, ką ir kaip sakyti tardymų metu, kad apsaugotų likusius partizanus ir ūkininkus, kurie jam padėjo.

Vieną rytą jis buvo iškviestas tardymui. Priešais sėdėjo kapitonas Glaseris, šalia – vertėjas. A. Loras apsimetė vokiečių kariu, kurį kadaise trumpam sutiko einantį iš Latvijos. Šią istoriją jis buvo kruopščiai apgalvojęs – iš anksto išsiaiškinęs dalinio pavadinimą, maršrutą, vadus. Taip jis apsaugojo visus, su kuriais bendravo iki prisijungiant prie Antano grupės. Prisijungimą jis sąmoningai pavėlino pasakojime, kad nebūtų siejamas su kautynėmis prieš NKVD. Kadangi Antanas jau buvo žuvęs, ši informacija niekam nebegalėjo pakenkti.

Vėliau A. Loras turėjo prisipažinti, kad buvo prisijungęs prie Genio grupės, tačiau tvirtino nežinantis nei vardų, nei buvimo vietų. Tai buvo tiesa – partizanus jis pažinojo tik slapyvardžiais. Pats Glaseris, anot A. Loro, elgėsi gana abejingai.

„Kartais man atrodydavo, – prisiminė jis, – kad jam rūpėjo tik atlikti savo tarnybos valandas.“

Vieną dieną tardytojas tapo griežtesnis. Pareikalavo pavardžių ir pagrasino karceriu po laiptais: „Jei nepripažinsi, pasirūpinsiu, kad patektum ten, iš kur sklinda naktiniai šauksmai.“

Po kelių dienų A. Loras sugalvojo pusiau tiesą. Paminėjo Juozą Montvydą. Jis žinojo, kad J. Montvydas – sovietų šnipas, o partizanai tai jau seniai išsiaiškinę. Jei šis išduotų A. Lorą, jam pačiam grėstų partizanų kerštas. Tačiau tardytojas reikalavo daugiau pavardžių. A. Loras nenorėjo išduoti ūkininkų, kurie jį slėpė, todėl ieškojo kompromiso. Pasakė, kad slėpėsi pas senutę Emiliją Laugalienę – tikėdamasis, kad dėl jos senyvo amžiaus ir varganos socialinės padėties sovietai jos nesuims ir neištrems.

Kito tardymo metu Glaseris paklausė, ar A. Loras toliau laikosi savo parodymų. Gavęs atsakymą „Taip“, jis mostelėjo ranka, ir pro duris įžengė J. Montvydas kartu su E. Laugaliene. Kaip ir tikėtasi, J. Montvydas, bijodamas partizanų keršto, prisipažino slėpęs A. Lorą, o Emilija puolė į isteriją: verkė, aimanavo ir į visus klausimus aklai atsakinėjo „taip“, net kai tai akivaizdžiai neatitiko tiesos. Galiausiai tardytojas ėmė ją raminti ir išleido iš kambario.

Per tą laiką A. Lorą ne kartą perkėlė į kitas kameras. Ten jis sutikdavo įvairiausių žmonių. Kai kurie bijodavo iš viso kalbėti įtardami, kad kameros draugas gali būti provokatorius ir viską išduoti, kiti, visiškai palūžę, visą dieną vaikščiodavo pirmyn atgal, verkdavo ir melsdavosi, o maldas nutraukdavo tik valgant. Tokias dienas A. Loras vertino ne ką geriau nei karcerį, nes nebuvo įmanoma normaliai pasikalbėti, pasidalinti mintimis.

Tik po nuosprendžio, dažniausiai skirdavo standartinius 25 metus lagerio, kaliniai atsipalaiduodavo. Slėpti nebebuvo ko, o sargybiniai elgdavosi atlaidžiau. Vienas kalinys pasakojo, jog pro durų plyšius matydavo, kaip sargybiniai vagia kalinių maistą. Tai buvo dar vienas sovietinio skurdo ženklas.

Po kelių savaičių A. Lorą išvedė iš kameros, pervedė per kiemą ir pasodino į sunkvežimį. Viduje jau sėdėjo keli kaliniai – nugara į kabiną, surištomis rankomis. Vartai atsivėrė, sunkvežimis pajudėjo ir išvažiavo iš miesto. Kelionės tikslas liko nežinomas.

Šilutėje, Vilniuje, vagone 

Kelionė truko keletą valandų. Galiausiai sunkvežimis sustojo prie didelio raudonų plytų pastato – Tauragės tardymo izoliatorių pakeitė Šilutės kalėjimas. Čia A. Lorą pasitiko gydytoja, kuri, pamačiusi išsekusį kalinį, elgėsi gana palankiai ir liepė sargybiniams skirti jam papildomą maitinimą.

Šilutėje sąlygos buvo kur kas geresnės nei Tauragėje. Nebeliko priverstinės miegojimo pozicijos, kai tekdavo gulėti veidu į duris, beprasmio durų trankymo. Tačiau gultis ir čia reikėjo nuo 22 valandos vakaro, keltis – šeštą 6 ryto, skardinis kibiras buvo skirtas gamtiniams reikalams. Maisto racionas buvo dosnesnis: duonos kaliniai gaudavo dvigubai daugiau, o meniu, gydytojai paliepus, papildė pienas. Pietų sriuba taip pat buvo geresnės kokybės.

Lietuvių kaliniai Šilutėje dažniau gaudavo maisto siuntinių iš artimųjų. Lorui pasisekė ir dėl kitos aplinkybės – tualetas buvo pastato viduje, į jį kaliniai iš vienos kameros eidavo visi kartu. Susitarę su kaimynais, jie palikdavo jam papildomo maisto ant palangės. Gyvenimas Šilutės kalėjime buvo monotoniškas, bet palyginti ramus – kitaip nei Tauragėje, kur naktimis vykdavo tardymai ir buvo girdėti kankinimų garsai.

Galiausiai A. Lorą išvežė į Vilnių. Ten jis pateko į patalpą, kur ant grindų gulėjo apie septyniasdešimt kalinių. Sužinoję, kad jis buvo partizanas, lietuviai džiaugėsi ir pasidalijo maistu – taip A. Loras sukaupė net apie 20 kilogramų džiovintos duonos ir sūrio. Tačiau netrukus prasidėjo vadinamoji „nemokama kelionė į Sibirą“. Visur buvo gausu ginkluotų saugumiečių su automatais, kulkosvaidžiais ir šunimis. Iš kalėjimo kiemo vedė kelias žemyn į krovinių stotį. Šiuo keliu kalinius varydavo ir sugrūsdavo po 37 žmones į kiekvieną gyvulių vagoną.

Gyvuliniams vagonams prilyginti deportacijų vagonai už Uralo, 1949 m. balandis. Autorius: Vabamu Okupacijos ir laisvės muziejus.

Vagone kiekvienoje pusėje buvo dvi medinių gultų eilės. Ant vieno gulto gulėdavo septyni vyrai, dar devyni – ant grindų. Gamtiniams reikalams buvo įrengtas lentinis vamzdis, vedęs įstrižai žemyn per vagono duris į lauką. Kiekvienoje vagono pusėje buvo dvi nedidelės angos, pro kurias patekdavo šiek tiek oro.

660 kalinių: 12 vagonų su politiniais kaliniais ir 6 vagonai su moterimis. A. Loro žodžiais, „nuostabiai šviečiant saulei, traukinys keleivius vežė į vergystę Rytuose“. Daugeliui tai buvo kelionė į mirtį. Kiekvieną kartą traukiniui sustojus, saugumiečiai barbendavo vagonų sienas ir grindis mediniais plaktukais, tikrindami, ar kas nors neišpjovė skylės. Sustodavo ir tuomet, kai kaliniams būdavo dalijama kava bei duona. Tik labai retai atveždavo šiltos, vandeningos sriubos, kurioje turėjo būti bulvių ir kopūstų, tačiau jų beveik nesimatė.

Traukiniui judant vis toliau į rytus, oras vis labiau vėso. Tokiame klimate dvidešimt penkerių metų bausmę lageriuose ištverti atrodė beveik neįmanoma. Po aštuoniolikos parų nuo kelionės pradžios traukinys sustojo Taišeto paskirstymo lageryje, esančiame maždaug 8000 kilometrų atstumu nuo namų Vokietijoje. Lageris jau buvo perpildytas, o nauji atvykėliai jį dar labiau užkimšo. A. Loro prisiminimu, kaliniai jautėsi „įkalinti tarsi beždžionės zoologijos sode“.

Visą tekstą skaitykite https://taurageszinios.lt/naujiena/vokieciu-karys-taurages-partizanu-gretose-22407

Imantas TAMOŠAUSKAS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” istorikas-etnografas

Tauragės krašto muziejaus „Santaka” archyvo nuotr.

Nepaisydami dešimčių tūkstančių žmonių, gruodį išreiškusių savo pilietinę poziciją protestuose, valdantieji grįžta prie LRT įstatymo pataisų svarstymo. Reaguodamos į tai, žurnalistų bendruomenė ir Kultūros asamblėja kviečia visus balandžio 8 d., 18 val., prie Seimo rinktis į grįžtantį protestą „Šalin rankas nuo laisvo žodžio!” 

Pagrindinės grėsmės: cenzūra ir politinis dominavimas

Balandžio 7 d., pirmą dieną po Velykų, projektą ketinama svarstyti Seimo komitetuose, o bet kurią dieną po to galutinai priimti. Organizatorių teigimu, naujasis projektas ne tik neišsprendė ankstesnių problemų, bet tapo dar pavojingesniu laisvai žiniasklaidai. Grįžtančio protesto tikslas – kad LRT pataisos, kurios kelia pavojų žodžio laisvei, nebūtų priimtos. 

Pasak Žurnalistų profesionalų asociacijos pirmininkės Birutės Davidonytės, valdantieji turi tą patį LRT politizavimo planą ir tikisi, jog visuomenės pasipiktinimą galima „pralaukti“, o po kurio laiko iš esmės priimti tas pačias pataisas ir pasiekti tų pačių norimų tikslų be jokio pasipriešinimo.

„Viena iš taktikų yra tikėtis, jog, ištęsus procesą laike, visuomenė nebesimobilizuos, žmonės paprasčiausiai pavargs. Ir iš tiesų mes rinkomės jau ne į vieną protestą, mitingą, įspėjamąjį streiką, rinkome parašus po peticijomis. Negana to, gyvename tikrai neramiais laikais ir kiekvieną dieną susiduriame su nauju pavojingu, sudėtingu ir kompleksišku klausimu. Visa tai, žinoma, veikia visuomenę, bet aš nuoširdžiai tikiu, kad pažadinta pilietinė savigarba negali būti taip lengvai užmigdyta, nes visuomenei rūpi valstybė, kurioje mes gyvename ir rūpi demokratijos ateitis”, – sako Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės narė Monika Gimbutaitė.

Siūlomos pataisos numato apriboti išorinių žurnalistų ar ekspertų dalyvavimą, kuriant LRT turinį. Tai atrodo kaip tiesioginė cenzūra ir noras iš LRT eterio pašalinti valdantiesiems kritiškus balsus. Projekte taip pat paliekamos nuostatos, leidžiančios lengviau atleisti LRT direktorių. Priėmus šią pataisą, politikų deleguoti LRT tarybos nariai galės lengviau skirti ir atleisti LRT vadovus, remiantis politiniais interesais, o tai niekaip nesuderinama su žiniasklaidos laisvės principais. Užuot depolitizavę LRT valdymą, valdantieji siūlo didinti Tarybos narių skaičių nuo 12 iki 15. Šis pokytis neišsprendžia esminės problemos – disbalanso tarp politikų ir ne politikų deleguojamų asmenų skaičiaus Taryboje. Daugumą vis tiek sudarys Seimo ir Prezidento deleguoti žmonės, o tai reiškia, jog politinis dominavimas, priimant svarbiausius sprendimus, niekur nedingsta.

M. Gimbutaitės teigimu, naujosios LRT įstatymo pataisos ir toliau rodo cinišką valdančiųjų ignoravimą tiek teisinių argumentų, tiek profesinės ir pilietinės visuomenės. 

LRT žurnalistė Indrė Makaraitytė sako, jog žurnalistų bendruomenė sulaukė aršios Tarybos reakcijos į protestą, esą buvo iniciatyvų neleisti žurnalistams protestuoti.

„Tai rodo, kad protestai nėra patogūs nei politikams atstovaujančiai Tarybai, nei valdantiesiems. Su LRT žurnalistais nusprendėme, jog atnaujiname tylos sekundes, kolegos per šią protesto akciją kartos žodžius „šalin rankas, nuo laisvo žodžio”.

Žurnalistė akcentuoja, kad tylos sekundės eteryje nieko nekainuoja.

„Taip norime reaguoti į politikų ir kai kurių LRT tarybos narių manipuliacijas, esą žurnalistų protesto akcija kainavo mokesčių mokėtojams”, – teigia I. Makaraitytė.

Siūlomos LRT įstatymo pataisos prieštarauja Europos teisei

Seimo teisininkai jau konstatavo, kad siūlomos pataisos prieštarauja Europos žiniasklaidos laisvės aktui – svarbiausiam ES žiniasklaidos reguliavimo dokumentui, bei Venecijos komisijos rekomendacijoms, pagal kurias bet kokie pokyčiai galėtų būti taikomi tik ateities direktoriams. Jei pataisos būtų priimtos, Lietuvai grėstų dar ir Europos Komisijos sankcijos.

„Nerimą kelia ir nuolatinis žurnalistų pjudymas su visuomene, kolegos regionuose nesijaučia saugūs, jie yra atakuojami, nuolat girdime panieką iš valdančiųjų lūpų – tai vienas iš bauginančių požymių, kas persikelia į Lietuvą iš Vengrijos, Slovakijos bei kitų valstybių, kur žurnalistų gyvybėms gresia pavojus. To nuleisti nemačiomis nenorime, turime ginti savo teises ir žodžio laisvę“, – sako I. Makaraitytė.

Protesto informacija

Kultūros asamblėja nuo pat susibūrimo pradžios akcentuoja rūpestį dėl laisvo žodžio, nes nepriklausoma ir laisva žiniasklaida yra viena pagrindinių demokratijos atramų, o žiniasklaidos klausimai, visuomenės informavimo politika yra Kultūros ministerijos žinioje.

Protesto organizatoriai kviečia visus piliečius, susirūpinusius žiniasklaidos laisve ir demokratijos ateitimi Lietuvoje, dalyvauti proteste ir taip parodyti ne tik Seimo nariams, bet ir tarptautinei bendruomenei, kad demokratija Lietuvoje yra gyva ir ginama ne žodžiais, o veiksmais.

Balandžio 8-ąją Nepriklausomybės aikštė taps diskusijų ir laisvo žodžio erdve:

visą dieną vyks gyvos LRT radijo ir „LRT Klasikos“ transliacijos, kurios leis gyvai pamatyti žurnalistų darbą; 18 – 20 val. – protestas Nepriklausomybės aikštėje; po 20 val. – bendrystės vakaras: dainos, pokalbiai ir pilietinė vienybė.

Protestą organizuoja žurnalistų iš įvairių redakcijų bendruomenė bei Kultūros asamblėja. Organizatoriai kviečia dalyvius atsinešti trispalves, plakatus ir kūrybišką protesto simboliką
Kultūros asamblėjos inform.

Vos pusmečiu už JAV prezidentą Donaldą Trumpą jaunesnis specialusis jo pasiuntinys Baltarusijoje Johnas Purcellis Coale’as (abu jie šiemet sulauks 80-ies), kuriam nepavyko misija Ukrainoje, patyrė nepaprastą slavišką svetingumą: jis antrą kartą paviešėjo pas Lukašenką. Ir nepaprastai tuo džiau­gėsi...

Tiesa, prieš kelionę į Minską J. Coa­le‘as apsilankė Vilniuje, o tai sukėlė Lukašenkos pavydą: vėliau svečiui jis patars skristi tiesiai į Baltarusijos sostinę, „miestą didvyrį“, kaip gyrėsi „batka“. Vilniuje JAV pasiuntinys susitiko su ištikimais Lukašenkos simpatikais parlamentarais Ignu Vėgėle ir Rimu Jonu Jankūnu bei europarlamentaru Pet­ru Gražuliu. Pastarieji svečią mėgino įtikinti, jog esą kone visa Lietuva pasisako už baltarusiškų kalio trąšų tranzitą per mūsų šalies teritoriją ir draugystės su Minsku atgaivinimą. Prezidentas Gitanas Nausėda ir Premjerė Inga Ruginienė nebuvo tokie įsitikinę ir atsargiai vertino raginimą atkurti ryšius su Baltarusija.

Antrą kartą nuo lapkričio atvykęs į Minską, pasiuntinys pateko į stiprų „batkos“ glėbį. J. Coale‘as buvo perspėtas, kad Lukašenka mėgsta „paplepėti ir pajuokauti“, todėl esą reikia atitikti jo bend­ravimo stilių. Po kelionės grįžęs į JAV, Makeino (McCain) institute Arizonoje pasiuntinys gyrėsi patyręs „nuostabų Lukašenkos svetingumą“, pri­sipažino pataikavęs šeimininkui, sa­kęs, jog europiečiai – tai „saujelė šuns­nukių“. 

Penkias valandas išklausęs „batkos“ monologą, dar dvi valandas sėdėjo už gausiai nukrauto vakarienės stalo, kur netrūko stipriųjų gėrimų. Šeimininkas ne tik pats gėręs firminę „President vodką“, kėlęs tostus už D. Trumpą ir Ameriką, bet vertęs tai daryti ir svečią. Kaip pasakojo J. Coale‘as, jis išlenkęs dvi taureles, tada pasiskundęs skrandžiu ir kitas šešias, pagal seną slavišką paprotį, paslapčia išpylęs po stalu... Kiti JAV delegacijos nariai to nedarę ir gerokai įkaušę, tad pokalbis buvęs tik dar nuoširdesnis ir draugiškesnis...

D. Trumpo advokatas (J. Coale‘as turi teisininko išsilavinimą) į Minską išsiųstas ne šiaip sau: JAV ieško pigių trąšų tiekimo rinkų, nes prasidėjus karui Irane, kartu su degalais jos brangsta, o santykiai su pagrindine šios medžiagos tiekėja Kanada komplikuojasi. Hormūzo sąsiaurio uždarymas sutrikdė 58 proc. kalio ir 20 proc. fosforo trąšų tiekimą.  Buvusio JAV prezidento Joe Bideno administracija sankcijas Bal­tarusijos kalio trąšoms įvedė 2021 m., praėjus metams po Baltarusijos prezidento rinkimų, kuriuos neteisėtai laimėjo iškart represijas pradėjęs Lukašenka. 2022 m. sankcijas baltarusiškoms trąšoms pritaikė ir Europos Sąjunga. Tuo metu Lietuvos valstybinė įmonė „Lietuvos geležinkeliai“ sutartį dėl trąšų tranzito nutraukė pagal 2022 m. priimtą Vyriausybės sprendimą, kuriame teigiama, jog „Belaruskalij“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Šio vasario pabaigoje ES pratęsė sankcijas Baltarusijai, kurios taikomos ir baltarusiškoms trąšoms. Manoma, kad Klaipėdos uosto birių krovinių terminalas prarado apie 100 mln. eurų per metus. O prieš 13 metų tuometinis Lietuvos premjeras Algirdas Butkevičius džiaugėsi, jog Lietuva ir Baltarusija kurią „bendrą ekonomiką“...

 Neseniai Vašingtonas atšaukė sankcijas Baltarusijos bankui „Belinvestbank“ ir Plėtros bankui, taip pat šalies Finansų ministerijai, trąšų kompanijoms, tarp kurių – ir „Belaruskalij“. Berlyno „Carnegie center“ duomenimis, iki karo Ukrainoje pradžios pag­rindinis Maskvos sąjungininkas Lukašenka kasmet kalio trąšų eksportavo už 2,5 mlrd. JAV dolerių, o apie 90 proc. šios produkcijos keliaudavo per Lietuvą. Nuo pat karo pradžios jis savo trąšas gabena per Rusijos uostus, o tai keliskart brangiau. Kreipęsis į tarptautinį arbitražą (jo sprendimo laukiama tik kitąmet) Minskas paskaičiavo, kad nuostoliai sudaro apie 12 mlrd. eurų.

Taip trąšos tapo Lukašenkos represinės ir Putinui ištikimos politikos įkaitėmis. D. Trumpas į tai žvelgia labai pragmatiškai, nors Vašingtonas akivaizdžiai ir nespaudžia Vilniaus vėl pulti glėbesčiuotis su Lukašenka, kaip kažkada bičiuliavomės, prezidentaujant Daliai Grybauskaitei, o tuo labiau Algirdui Brazauskui. Laikai pasikeitė, ir tas pokytis priklauso ne nuo Lietuvos. 

Lankstydamasis Amerikai, Lukašenka bijo pasakyti tiesiai šviesiai: užkertu kelią nelegalių migrantų ir balionų siuntimui į kaimynines šalis, paleidžiu visus politinius kalinius, kurių kalėjimuose liko apie 1150, stabdau Rusijos karinę ir ekonominę invaziją į savo šalį, atsiriboju nuo paramos karui prieš Ukrainą, o jūs atnaujinate trąšų tranzitą ir naikinate sankcijas... Aišku, ko jis bijo – Putino! To paties, kuris kaimyninę šalį pavertė galimos atakos prieš NATO placdarmu. Antai, jos teritorijoje nuspręsta įkurdinti rusų dronų paleidimo štabavietę...

Ar tokiomis sąlygomis su šiais režimais galima draugiškai siurbčioti „vodką“?

Česlovas IŠKAUSKAS

Šiemet žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas prasidės balandžio 13 d. ir truks iki birželio 12 d. 

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) kviečia žemdirbius būti aktyvius ir teikti deklaracijas nelaukiant paskutinės die­nos – yra daug įvairių remiamų veiklų, kuriose gali dalyvauti visų žemės ūkio sektorių atstovai.

Pavėluotai paraiškas bus galima teikti iki birželio 22 d. Už kiekvieną pavėluotą darbo dieną tiesioginių išmokų už plotą suma bus mažinama 1 proc. Savaitgaliai, šventinės dienos ir po jų einanti pirma darbo diena laikoma viena darbo diena.  

Kas naujo?

Artėjant pasėlių deklaravi­mui, žemės ūkio ministro įsakymu jau patvirtintos ir Para­mos už žemės ūkio naud­menas ir kitus plotus bei ūkinius gyvūnus paraiškos ir tiesioginių išmokų administ­ravimo bei kontrolės tai­syk­lės, kuriose yra naujovių ir tikslinamojo pobūdžio keitimų.

Dalyvaujantieji Lietuvos že­mės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio pla­no ekologinėse sistemose „Ariamųjų durpžemių keitimas pievomis“, „Eroduotos žemės keitimas pievomis“, „Ariamosios žemės keitimas pievomis, jų išlaikymas ir priežiūra“ pievas galės atnaujinti bearimėmis technologijomis.

Pagal kompleksinės ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ veiklą „Tarpiniai pasėliai“:

• įsėliui sutrumpintas išlaikymo dirvoje terminas – nebe 8, o 6 savaitės;

• posėliui nustatyta papildoma galimybė jį įsėti į pag­rindinę kultūrą iki rugpjūčio 1 d. ir nepertraukiamai išlaikyti dirvoje 8 savaites (išlieka galimybė posėlį pasėti po pagrindinės kultūros derliaus nuėmimo iki rugpjūčio 15 d. ir nepertraukiamai išlaikyti dirvoje bent 8 savaites).

Atlikus tikslinamojo pobūdžio keitimą, ekologinėje sistemoje „Tausojanti vaisių, uogų ir daržovių programa (NKP)“ nustatyta, kad nepriklausomas konsultantas turi būti įtrauktas į sąrašą, skelbiamą Žemės ūkio agentūros tinklalapyje, o patikros vietoje metu nebus reikalaujama pateikti jo akreditavimo pažymėjimo kopijos.

Saulės elektrinių teritorijose paramai tinkamais bus laikomi visi plotai su žoline danga, o ne tik saulės modulių tarpueiliai, kaip buvo iki šiol.

Įvertinus ankstesniais metais deklaruotų lauko daržovių pažeidimų mastą ir galimas fi­nansines korekcijas, iš galimų žemės ūkio augalų sąrašo susietajai paramai už lauko daržoves gauti išbrauktos cukinijos, ridikai ir ropės. 

Svarbu – teisėto žemės valdymo užtikrinimas

Prie Paraiškų priėmimo informacinės sistemos (PPIS) pa­reiškėjai gali prisijungti ir pateikti paraišką:

• savarankiškai per Elektroninių valdžios vartų portalą (https://www.epaslaugos.lt); 

• su savivaldybės darbuotojo pagalba, nuvykę į savivaldybės, kurioje registruotas žemės ūkio valdos centras, seniūniją ar struktūrinį padalinį.

Ruošiantis paraiškos teikimui svarbu įregistruoti ir (arba) atnaujinti žemės ūkio valdą Žemės ūkio ir kaimo verslo registro informacinėje sistemoje (ŽŪIKVRIS). 

Be to, svarbu turėti žemės valdymo teisę patvirtinančius (nuosavybės, nuomos ar panaudos pagrindais) dokumentus, pagrindžiančius planuojamų deklaruoti plotų valdy­mo teisę, ir juos įregistruoti ŽŪIKVRIS iki š. m. gruodžio 1 d.

Paraiškų priėmimo informacinės sistemos pokyčiai

Ruošiantis pasėlių deklaravimui, žemdirbiai ir savivaldybių darbuotojai jau nuo kovo mėnesio gali Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje sukurti 2026 m. paraiškas, pildyti jų duomenis, keisti pasėlių laukų informaciją pagal planuojamą šių metų sėją. 2026 m.

paraiškos bus kuriamos pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) administruotų 2025 m. paraiškų duomenis.

Žemdirbiai, pirmą kartą dek­laruojantys pasėlius, galės pasinaudoti naujove: PPIS į kuriamą paraišką bus įkelti žemės ūkio valdoje įregistruoti žemės sklypai, prieš tai juos automatiškai padalijus pagal sluoksnyje „Žemės ūkio naudmenos“ nustatytas žemės ūkio naudmenas (ariamoji žemė, daugiametės pievos, daugiamečiai sodiniai). Padalytiems laukams, kurie patenka į nustatytas daugiametes pievas, bus taip pat automatiškai priskiriamas daugiamečių pievų ar ganyklų kodas DGP. Visiems kitiems laukams, patenkantiems į kitas žemės ūkio naudmenas, bus paliktas neužpildytas kodas.

VĮ Žemės ūkio duomenų cent­ras (ŽŪDC), ruošdamasis šių metų pasėlių deklaravimui, maksimaliai pratęsė PPIS prieinamumą naudotojams – galutiniams pakeitimams įdiegti prireiks tik vienos savaitės prieš pasėlių deklaravimo pradžią (anksčiau tai užtrukdavo visą mėnesį). Atlikti pakeitimai leis žemdirbiams lengviau suplanuoti deklaruotinus pasėlius ir sumažins paraiškų priėmimo savivaldybėse krūvį.

Paramos vedlys. Pirmojo etapo, t. y. 2025 metų pasėlių deklaravimo,  metu gyvendinta dalis PPIS vedlio funkcionalumo. Paramos pasirinkimo įrankis tikslingai pagal įvestą laukų informaciją atrinko laukus, kurie gali dalyvauti paramos priemonėje, pateikė paramos priemonių reikalavimus, apskaičiavo preliminarias išmokas ir bendrą plotą pagal paramos priemonę.

Antrojo etapo metu (2026 m. pasėlių deklaravimas) bus baigtas įgyvendinti visas PPIS vedlys, integruojant paramos pasirinkimo įrankį. Pareiškėjas žingsnis po žingsnio galės užpildyti ir pateikti paraišką.

Kyla klausimų?

• Kaip ir kasmet, deklaravimo metu ketvirtadieniais, nuo 8 iki 10 val., bus rengiamos nuotolinės konsultacijos, kuriose ūkininkus konsultuos ŽŪM, NMA, ŽŪDC specialistai. Nuorodą (priminimą) į šias konsultacijas bus galima rasti ŽŪM tinklapyje, socialiniuose tinkluose kas savaitę. 

• Kilus su deklaravimu susijusiems neaiškumams ar klausimams, galima kreiptis specialiu el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba į ŽŪDC el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

• ŽŪM interneto svetainės rubrikoje „Dažniausiai užduodami klausimai“ nuolat atnaujinama informacija apie pasėlių deklaravimą.

Žemės ūkio ministro įsakymą galite rasti ČIA.