Gydyti – ne tik skirti vaistus, bet ir išgirsti žmogų

Tauragiškė šeimos gydytoja Karolina Zybartienė Šilalėje dirba trečius metus. Pareiginga, atsakinga ir ypatingai daug dėmesio skirianti žmoniškumui santy­kiuose, ji greitai pelnė pacientų pasitikėjimą ir pagarbą.

„Be tikro ryšio su žmogumi neįmanomas ir tikras gydymas“, – sako medikė, o šie žo­džiai tik patvirtina, kad medicina – ne tik profesija, bet ir gyvenimo būdas, reikalaujantis empatijos bei supratingumo.

Gydytoja sutiko pasikalbėti apie jos darbo kasdienybę, iš­šūkius, džiaugsmus bei tai, kas jai svarbiausia bendraujant su pacientais.

Šilališkiai – labai kantrūs

Paklausta, ar skiriasi pacientai Tauragėje ir Šilalėje, K. Zy­bartienė patvirtina, jog tai yra tiesa.

„Tikrai taip – net labai. Nors šiuos miestus skiria vos 30 kilometrų, pacientai juose gana skirtingi. Matyt, kraštas, kuriame gyveni, iš tiesų formuoja tam tikras charakterio savybes. Šilališkiai – labai kantrūs. Jie savo sveikatai skiria mažiau dėmesio, nes pirmiausia rūpi­nasi darbu, ūkiu, vaikais, reikalais, o tik tada prisimena save ir savo kūną. Jų žemaitiškumas labiau išreikštas – daugiau paprastumo, su jais lengviau susikalbėti, mažiau kyla konfl­ik­tų. Jie ne taip aštriai reaguoja į situacijas, moka palaukti, jeigu reikia.

Pastebiu ir tam tikrą atotrūkį tarp pačių pacientų – vieni iš­silavinę, apsiskaitę, domi­si svei­kata, kiti – paprasti, ūkiš­ki, neturintys nei laiko, nei gali­mybių gilintis į medicinos naujienas.

Miesto žmogus turi daugiau laisvo laiko, naršo internete, renka informaciją,­ dalinasi ja su kitais. Vos tik pa­jutęs nerimą, iškart keliauja pas gydy­toją.

Tikrai nenoriu, jog tai būtų suprasta kaip kritika. Tauragė man labai brangi, tai mano gimtasis miestas, kuriame už­augau. Myliu jį ir jo žmones“, – šypsosi gydytoja.

Šeimos medicina yra turbūt viena įvairiapusiškiausių, plačiausių medicinos mokslo šakų. Todėl smalsu, kodėl Ka­rolina pasirinko būtent šei­mos gydytojos specializaciją. O ji nustebina prisipažinimu, jog mokykloje net negalvojusi apie mediko profesiją. 

„Mokiausi labai gerai, bet ilgai nežinojau, kuo noriu būti. Vienu metu svajojau tapti­ mo­kytoja, paskui – teisininke, dar vėliau – žurnaliste. Kai at­ėjo metas rinktis studijas, pasi­ta­­r­iau su mama. Ji pasiūlė pabandyti mediciną, ir aš įstojau į Sveikatos mokslų universite­tą. Norėjau būti pediatre – labai traukė darbas su vaikais. Ta­čiau išgirdome, jog ambulatorinėje grandyje pediatrų neliks, jie dirbs tik stacionaruose, tad teko pergalvoti savo planus.

Tariausi ir su savo būsimu vyru, ar tikrai norėčiau dirbti naktimis, paromis. Pamenu, susirašiau ant lapelio visas sritis, kuriose tikrai nenorėčiau dirbti. Ir galiausiai supratau, kad šeimos medicina yra ta sritis, kuri apima viską. Pas mane ateina visi – ir besilaukiančios moterys, ir maži vaikai, ir suaugusieji, ir senjorai. Ir man tai labai patinka, todėl manau, jog pasirinkau teisingai“, – neabejoja gydytoja.

Pasak jos, žmonės į šei­mos gydytoją kreipiasi dėl pačių įvai­riausių negalavimų, bet daž­niau­siai – dėl silpnumo, jėgų stokos, nuovargio. Tai patys populiariausi nusiskundimai. Be to, anot K. Zybartienės, sezoniniai pokyčiai taip pat daro savo, ypač žiemą ir rudenį padažnėja infekcijų, peršalimų, karščiavimų ir pan.

Deja, pasirodo, daugelis vis dar kai kuriuos ligų simptomus yra linkę ignoruoti.

„Bet jokio kūno signalo nerei­kėtų ignoruoti. Vienam svaigs­ta galva, kitą pykina, trečiam pučia pilvą, skauda…Visi šie pojūčiai yra svarbūs, todėl geriausia atvykti pas savo šei­mos gydytoją, kad būtų galima įver­tinti, ar tai rimta, ar galima tiesiog stebėti“, – pataria šeimos gydytoja.

Pasak jos, liga retai būna to­kia, kaip aprašyta vadovėlyje. Medicina – savotiškas menas: reikia šiek tiek informacijos iš pokalbio, šiek tiek iš apžiūros, šiek tiek iš tyrimų. Ir tik iš vi­sų dalių, anot medikės, sudė­lioji bendrą vaizdą, kol galiau­siai nustatai diag­nozę. Bet be­ne svarbiausia, jog gydytojas ir pacientas girdėtų vienas kitą, bendradarbiautų.

„Profilaktika – galimybė užkirsti kelią ligai, tačiau daž­nai žmonės numoja ranka: „Ai, man nieko neskauda, kam tik­rintis?“ arba „Bijau išgirsti, kad sergu.“ Bet juk kuo anksčiau sužinosime apie ligą, tuo didesnė tikimybė, kad išgydy­sime ją lengviau, paprasčiau, be skaudžių pasekmių. 

Yra akivaizdus skirtumas tarp miesto ir kaimiškų vieto­vių gyventojų. Kartais tenka tiesiog „gaudyti“ pacientus – skambinti po kelis kartus, raginti atlikti tyrimus. Ir vis tiek kai kurie prisipažįsta: „Bijau išgirsti blogą diagnozę.“ Tačiau liga nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties, nei kur gyveni. Kai nustatoma per vėlai, net ir pilnas pinigų maišas nepadės.

Dabar kai kurių progra­mų amžius paankstintas. Pa­vyz­džiui, širdies ir kraujagysl­ių ligų prevencinė programa skirta vyrams ir moterims nuo 40 metų, krūties vėžio – nuo 45-erių. Todėl labai svarbu nepamiršti savęs tarp kasdienių darbų ir rūpesčių. Sveikata – didžiausias mūsų turtas“, – primena šeimos gydytoja.

Kone visi „gydosi“ internete 

Ji džiaugiasi, jog šilališkiai pacientai pasitiki savo šei­mos gydytojais, o paklausta, kas su­kuria tą pasitikėjimą, sako, kad labiausiai paglosto širdį atvejai, kai žmogus grįžta po specialisto konsultacijos ir sako: „Atėjau dar su jumis, daktare, pasitarti.“ 

„Žinoma, kartais pasitaiko ir dviprasmiškų situacijų. Ateina žmogus ir sako: „Man specialistas liepė daryti taip ir taip.“ Ir tuomet, prisipažinsiu, pasijunti lyg šiek tiek nustumtas į šoną, lyg tavo nuomonė mažiau svarbi, nors šeimos gydytojas yra tas, kuris lydi pacientą ne sprinte, o ilgame maratone – žino visą jo ligos istoriją, situaciją, kontekstą. Todėl kai sulauki grįžtamojo ryšio, kai  jauti, jog pacientui svarbi tavo nuomonė, jis tavimi pasitiki, yra labai malonu. O tų grįžtančių, klausančių, besikreipiančių ne tik dėl recepto, bet ir dėl nuošir­daus pokalbio kuo toliau – tuo dau­giau. Man tai yra didžiausias įvertinimas“, – sa­ko gydytoja.

Ji neneigia, jog, deja, net 90 proc. pacientų ateina jau nusistačiusių sau diagnozę in­ternete.

„Esminė problema – svei­katos raštingumo stoka. Mo­kykloje vaikai mokomi spręsti sudė­tingiausias te­oremas, bet niekas jų nemo­ko, kas ­yra elementarus karš­čia­vimas, kiek die­nų jis tę­siasi ir kokį vaistą galima saugiai pasirinkti.

LRT laidoje „Senti­mentai“ profesorius Ri­man­tas Kėva­las la­­bai taikliai pasa­kė: „Ma­no močiutė išspręstų 90 proc. problemų Pe­diatrijos sky­­riuje. Vaikui daž­nai tereikia mei­lės, mamos šilu­mos, pakankamai skys­čių ir vaisto nuo temperatūros.“

Dažnai pacientai ateina visiškai nepasiruošę konsultacijai. Pradedu pokalbį: „Laba diena, kaip jaučiatės? Kuo skundžiatės?“ O atsakymas būna: „Man reikia tokio ir tokio tyrimo. Duokit siuntimą pas tą, kuris gydo.“ Tokiais momentais pasidaro liūdna ir skaudu, nes gydytojo ir paciento santykis – tai ne užsakymas iš meniu. Jei pokalbį pradedame nuo mandagaus pasisveikinimo, nuoširdaus nusiskundimų įvardi­jimo, viskas klostosi kur kas geriau. Bet kai žmogus ateina jau „nusistatęs“ diagnozę internete, nebegali eiti nuo pradžių, turi paneiginėti jo susikurtą įsi­tikinimą. Tai švaisto laiką, pinigus, atliekami nereikalingi tyrimai, konsultuojamasi su specialistais, kai to visiškai nereikia.

Ypač sunku, kai žmogus serga lėtine liga. Tuomet tenka įtikinėti, jog tyrimai patys savaime nieko negydo. Žmogui sunkiausia priimti, jog su kai kuriomis ligomis (diabetas, hipertenzija ar skydliaukės sutrikimai) teks gyventi visą laiką. Visada sakau pacientui: „Jūs ką tik įgijote naują draugę. Nuo šiol keliausite kartu visą gyvenimą – susikibę už rankų.“

Ir vis dėlto yra nuostabių pavyzdžių. Apie 15 proc. pacientų yra labai sąmoningi: laikosi gydymo plano, reguliariai vartoja vaistus, laiku konsultuojasi, jei kyla dvejonių – ateina pasitarti. Tai yra tikras bendradarbiavimas.

Deja, yra ir tokių, kurie bando „apgauti“ gydytoją: nusiperka vaistus, bet nevartoja, o paklausti, ar juos naudoja, teisinasi, jog „sugalvojo padaryti pertrauką.“ Vis norisi improvizuoti, bet kai vėliau atliekame tyrimus, pamatome, kad pokyčio nėra. Bet jei žmogus­ tikrai vartoja vaistus, reak­cija bus. Galbūt ji bus nepakankama, gal reikės koreguoti dozę, bet atsakas visada bus. Todėl šeimos gydytojo ir paciento ryšys turi būti grįstas pasitikėjimu. Kaip ir su kirpėju – juk ne pas bet kurį einame, renkamės tą, pas kurį gerai ir saugiai jaučiamės. Taip ir su šei­mos gydytoju – svarbu rasti žmogų, su kuriuo jauti ryšį, gali dalintis atsakomybe už savo sveikatą“, – tikina medikė.

Skaudu dėl vienišų, pamirštų senjorų

K. Zybartienė dirba ir Slaugos skyriuje, kuriame, pasak jos, geriausiai matyti, kaip gyvenimo ratas sukasi nuo vaikys­tės per jaunystę, brandą ir vėl grįžtame arčiau to, nuo ko pradėjome. Tik jau bendrauti tenka ne su vaikų tėvais, o su senjorų vaikais. Atsakomybės tarsi apsikeičia vietomis.

„Žinoma, gydant vaikus, daž­niau jauti moralinį pasitenkinimą. Jie greičiau sveiksta, rečiau serga lėtinėmis ligomis, jų organizmas gyvybingas,­ pilnas atsinaujinimo jėgos. Su senjorais kitaip: liga daž­nai­ yra nuolatinė palydovė, o ne trumpas epizodas. 

Be to, daugėja vienišų sen­jorų, kurie neturi į ką kreip­tis, kai pablogėja sveikata. Galiu išsakyti nuomonę tik kaip ­žmogus, ne kaip gydytoja: mes, kaip visuomenė, vis dažniau prarandame moralinę atsako­mybę savo tėvams. Kalbame apie vaikų teises – ir tai labai svarbu. Bet kur senelių teisės? Kas jomis rūpinasi?

Pasitaiko labai jautrių situacijų. Kartais skaudu, kad vaikai nepadeda savo tėvams. Kita vertus, ar mes žinome visą istoriją? Galbūt ten – skaudūs santykiai, ilgai kauptos nuoskaudos. Aš neturiu teisės teisti, bet kai matau vienišus, apleis­tus senus žmones, mano, kaip žmo­gaus, kaip dviejų dukrų mamos tikslas yra atsakyti į klausimą: kaip gyventi ir kaip auk­lėti savo vaikus, kad jiems rūpėtų ne tik tie, kurie naudingi, kad jie augtų jautrūs, atsakingi, kad žinotų, jog silpnes­niam padėti būtina? Svarbu perduoti jaunajai kartai ži­nią, jog pagarba ir rūpestis neturėtų būti išim­tis – tai turėtų būti norma.

Suaugę vaikai neprivalo gyventi su savo tėvais. Tačiau jie gali ir turi padėti organizuoti pagalbą – socialines paslaugas, slaugą, atvežimą pas gydytoją ar tiesiog palaikymą.

Kodėl mums taip sunku pa­sėdėti pusvalandį prie savo artimo? Juk ateis laikas, kai visi būsime tame gyvenimo etape. Prieš kelias dienas matavau kraujos­pūdį labai garbaus amžiaus moteriai ir pagalvojau: juk ir ji kažkada buvo jauna, mylėjo, juokėsi, augino vaikus, ėjo į darbą. O dabar guli visiškai bejėgė... Ir kiekvienas vieną dieną būsime toje pačioje vietoje. Artimieji dažnai neturi kantrybės. Bet juk reikia tiek nedaug – ateiti, pasėdėti ša­lia, išklausyti, palaikyti už rankos. Nereikia nieko daugiau. Gal mes bijome pamatyti save ateityje?

Man atrodo, jog labai svarbu stiprinti ryšį tarp kartų. Manau, būtų prasminga, jei mokyklos daugiau bendradarbiautų su senelių namais“, – jautriai kalba medikė. 

Fiziniai negalavimai ir emocinė būklė neatsiejami

Ir primena, jog būtent emocinė būklė turi įtakos fiziniams negalavimams. Ypač tai matyti, kai pacientas, pasak gydytojos, išvardina daugybę įvairių simptomų, bet atlikus visus tyrimus, jokios aiškios fizinės ligos nenustatoma. 

„Tada rekomenduoju pasi­kalbėti su psichikos svei­ka­tos specialistu. De­ja, dažnai susiduriu su pasipriešinimu: „Aš ne durnas, nereikia manęs durniumi laikyti.“ Tai – vis dar labai gaji stigma, bet žmo­gus­ nėra tik kūnas – ranka, koja ar širdis, mes esame ir siela, ir aplinka, kurioje gyvename. Ir kol žmonės nepriims šios tiesos, tol suksis užburtame rate: darys šim­tus nereikalingų ty­ri­mų, lankysis pas dešimtis specialis­tų ir vis tiek ne­supras, kodėl blogai jaučiasi.

Jeigu nepripa­žįsti, kad proble­ma yra nekenčia­mas darbas, į kurį kas rytą eini per prievartą, arba toksiški santykiai, emo­cinis smurtas na­muose – jokie tyrimai nepadės. Kol to nesuvokiama, gydymas yra tik laikinas pleist­ras.

Mums labai rei­kia stipresnio Psi­chi­kos sveikatos cent­ro įsi­trauki­mo – nemokamų renginių, paskaitų, prieinamos psichologinės pagalbos. Reikia mo­kytis kalbėtis apie emoci­nę sveikatą be baimės ir gė­dos. Aš pati savo pacientams atvirai sakau: kartą per savaitę einu pas psichologę. Ne todėl, jog nesusitvarkau su gyvenimu, o todėl, kad noriu gyventi kokybiškai. Noriu „iš­garinti“ emo­cijas, kad jų neparsineščiau na­mo, kad neerzintų ne vietoje padėti batai ar kitos smulkmenos. Aš – toks pat žmogus kaip ir visi: skaudu, kai miršta mano pacientas, kuris tampa ne tik mano darbo, bet ir gyvenimo dalimi.

Kartais būna, kad, vos atidaręs kabineto duris, pacientas išrėkia visas savo emocijas. Ir vis tiek po kelių minučių turiu pasitikti kitą žmo­gų, šypsotis, būti pasiruošusi išgirsti ir padėti. O jis ateina su savo skausmu, kuris jam yra pats svarbiausias. Išbūti tame, išlaikyti emocinį atsparumą – tikrai neleng­va.

Ilgai galvojau, jog esu labai stip­ri. Bet tai buvo tik įvaizdis. Viduje viskas veikia stipriau, nei norisi pripažinti. Todėl pasirinkau kartą per savaitę susitikti su psichologe pasikalbėti: kodėl taip sureagavau, ką tai man reiškia? Ir kai visas tas emocijas suprantu, galiu vėl eiti pirmyn. Pasaulinėje praktikoje tai yra visiškai normalu. Ir tai – ne gėda, o noras gyventi kokybiškai“, – teigia gydytoja.

Ji prisipažįsta skirianti dėmesio ir savo fizinei sveikatai.

„Turiu nuostabią savo šei­mos gydytoją Redą Butvidienę, esu jai labai dėkinga už nuoširdų rūpestį ir profesionalumą. Gimtadienio proga visada pasidovanoju sau kas­metinius kraujo tyrimus, stengiuosi susidėlioti aiškų dienos re­žimą, atrasti laiko poilsiui ir savirefleksijai. Noriu daugiau judėti, sportuoti, labai siekiu skirti dėmesio teisingai mitybai, nes tai yra mūsų sveikatos pamatas. Nors rutina kartais erzina, visgi ji yra bazė, ant kurios laikosi mūsų gerovė.

Dažnai pamirštame vieną svarbų dalyką: svarbiausias žmo­gus tavo gyvenime esi tu pats. Niekas kitas neprivalo už tave įpilti stiklinės vandens, paruošti sveiko maisto ar pasirūpinti, kad laiku eitum miegoti. Tik mes patys sprendžiame, kur būti, su kuo būti, kokį darbą dirbti. Ir visada turime bent du pasirinkimus – „taip“ arba „ne“. Kiekvienas sprendimas turi savo kainą, bet svarbu prisiimti atsakomybę. Kartais būna sunku, nemalonu, kartais visai nesinori, bet reikia. Ir, aišku, labai svarbu būti tarp gerų žmo­nių,­ dalintis šypsenomis, geromis emocijomis, jausti dėkin­gumą už tai, kad šiandien kojos dar neša, rankos leidžia dirbti, o galva – galvoti. Tai – mažos, bet neįkainoja­mos­ kasdienės dovanos, kurias verta branginti“, – pataria šeimos gydy­toja K. Zybartienė.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ 

AUTORĖS nuotr.