Iš Šilalės kilęs kompozitorius nepamirštas

Vaikščiodami miesto gatvėmis dažnai praeiname pro ženklus su mums mažai ką sakančiais pavadinimais. Vienos jų pavadintos žymių žmonių vardais, kitos – senų vietovardžių ar netikėtų įvykių atminimui. Tačiau retas susimąstome, kas slypi už tų vardų, nors kiekvie­nas pavadinimas turi savo istoriją – trumpą ar ilgą, svarbią visai šaliai ar tik mažai bendruomenei, bet visada vertą žinoti. Ko gero, ir ne visi šilališkiai žino, kodėl viena miesto gatvė yra pavadinta Vytauto Jurgučio vardu. O juk jis – garbus kompozitorius, mūsų kraštietis. 

Kraštietis kompozitorius, pedagogas, profesorius V. Jurgutis gimė 1930 m. liepos 10 d. Jo tėvų Onos ir Povilo Jurgučių šeimoje augo penki vaikai, trys broliai ir dvi seserys. Šilalėje tėvai buvo įsigiję lentpjūvę (Dariaus ir Girėno g., dabar toje vietoje veikia picerija „Bamba pica“). Prasidėjus trėmimams, O. ir P. Jurgučių šeima buvo išbuožinta ir dalis šeimos ištremta į Sibirą. Kadangi tuo metu Vytautas jau mokėsi Kaune, taip jam pavyko trėmimų išvengti.

Šiais metais minint V. Jurgučio 95-ąsias gimimo metines, norisi prisiminti kraštiečio nueitą kūrybinį kelią. Gimęs Šilalėje, Vytautas mokėsi tuometėje miesto vidurinėje mokykloje, dainavo chore, lankė įvairius meno būrelius, savarankiškai išmoko groti pianinu. 1948–1951 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje jis studijavo choro dirigavimą, 1951–1952 m. gilino žinias Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tačiau nujausdamas sovietinės valdžios įtarinėjimus (dalis šeimos narių jau buvo ištremti į Sibirą), studijas Vilniuje nutraukė ir grįžo į Kauną, J. Gruodžio muzikos mokyk­loje mokėsi teorijos-kompozicijos pas prof. Julių Juzeliūną. 1956–1960 m. jau pats dėstė teorines discip­linas Vilniaus kultūros-švietimo technikume. Baigęs studijas, 1960–1961 m. V. Jurgutis dirbo pedagoginį darbą Šiaulių muzikos technikume, vėliau kone dešimtmetį – Vilniaus pedagoginiame institute, 1969–1974 m. buvo Muzikos teorijos katedros vedėjas, nuo 1974 m. – Lietuvos valstybinės konservatorijos (Lietuvos muzikos akademijos) Muzikos teorijos katedros docentas. Čia 1990 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Iki 2000 m. V. Jurgutis dėstė Lietuvos muzikos akademijoje. 

Mūsų kraštietis buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, Muzikos fondo pirmininkas, būdamas Vilniaus „Vytautų klubo“ prezidentu, surengė mokslinę konferenciją „Vytautas ir Lietuva“ (1994 m.), inicijavo knygos „Vytautas Didysis ir Lietuva“ parengimą bei išleidimą (1997 m.), parašė jai pratarmę.

V. Jurgutis yra sukūręs įvairių žanrų vokalinių ir instrumentinių kūrinių. Kompozitorius neliko abejingas kamerinei instrumentinei muzikai, choro ir solo dainoms. Tačiau eidamas klasikinių tradicijų ir novatoriškumo sintezės keliu, stengėsi nenutolti nuo mūsų liaudies meno ištakų, savo kūryboje panaudojo dainų, šokių ir sutartinių intonacijas, kitokius elementus.

Jo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 100 įvairių žanrų vokalinių ir instrumentinių kūrinių, o kūryboje dominuoja stambios kantatinio-oratorinio žanro kompozicijos (kantata „Skambesiai“, vokalinė-instrumentinė poema „Kareivio laiškai“, koncertas smuikui ir kameriniam orkestrui). 

1976 m. už oratoriją „Donelaitis“ (J.Marcinkevičiaus žodžiais) apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1980 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 

V. Jurgučio kūriniai skambėjo koncertuose, konkursuose ir fes­tivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir Europos bei pasaulio scenose.

V. Jurgutis mirė 2013 m. vasario 23 d. Vilniuje, sulaukęs 83-ejų metų. Tačiau Šilalė neužmiršo savo iškilaus kraštiečio – mieste yra jo vardu pavadinta gatvė.

Vida BERŽINIENĖ

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Informacinių išteklių ir metodikos skyriaus bibliografė kraštotyrai

AUTORĖS ir archyvo nuotr.