„Jei būtų mano valia, kiekvienas medžiotojų būrelis turėtų bent po vieną lietuvių skaliką”, – šią vienintelę lietuvišką šunų veislę giria Ignas Gužauskis. Jo namuose Simėnų kaime dabar netrūksta džiugaus šurmulio: pra­ėjusį mėnesį visos šeimos numylėtinė Mega atsivedė septynis šuniukus. Pirmoji Simėnų vada prisidės prie lietuvių skalikų, nepelnytai medžiotojų pamirštų, būrio gausinimo ir galbūt leis pasidžiaugti ilgai laukiamu įvykiu – lietuvių skalikų veislės tarptautiniu pripažinimu.

Jūratė KIELĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Karaliaučius (Kaliningradas) vėl tampa didžiule problema visam regionui. Šis Rusijos iš sovietinių laikų paveldėtas eksklavas dabar naudojamas NATO šalių šantažui. Jis yra svarbi Putino agresijos prieš Ukrainą ir Vakarus atrama. Grėsminga retorika tik dar labiau sustiprino baimes, kad karo katilas gali užvirti prie pat Lietuvos, pavyzdžiui, per Suvalkų koridorių.

Jau daugiau kaip 80 metų po Karaliaučiaus krašto priskyrimo Sovietų sąjungai ši maždaug 15 tūkst. kv. km baltų žemė yra tarsi opa Europos cent­re. Daug kas godoja, kad sovietinės Lietuvos vadovas Antanas Sniečkus be reikalo pabūgo net svarstyti Stalino siūlymo priskirti bent dalį šio krašto Lietuvai, tačiau tai ir liko tik viliojantis prisiminimas.

Galima ginčytis, nuo ko visa įtampa prasidėjo. Galbūt nuo diplomato Lino Linkevičiaus iššūkio Maskvai, kai jis, Švedijai ir Suomijai įstojus į NATO, Baltijos jūrą pavadino Aljanso vidine jūra. Vadinasi, rusų laivai negalės laisvai naudotis regione esančiais uostais ir bus kontroliuojamas jų šešėlinis laivynas.

O gal užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio karingas pareiškimas, jog NATO „turi priemonių“ prireikus sunaikinti Rusijos oro gynybos ir raketų bazes Kaliningrado srityje. Gegužę ir Prezidentas, ir tuometinė Premjerė suskubo kritiškai komentuoti K. Budrio pastabas, aiškiai pabrėždami, kad jis nekalba nei valstybės, nei Vyriausybės vardu. Bet Maskvoje tai sukėlė didžiulį drebulį... Kremliaus propagandistai puolė į isteriją, iškreipdami K. Budrio perspėjimą. Jie teigė, esą Vilnius kviečia NATO ne tik izoliuoti Rusijos eksklavą, bet ir nedelsiant jį atakuoti.

Apie tai, kad Kaliningradas karinio konflikto su NATO atveju būtų eliminuotas, yra sakęs ir buvęs JAV armijos Europoje vadas, atsargos generolas Benas Hodgesas.

Bene skaudžiausią smūgį Maskva patyrė, kai Seimas nutarė panaikinti Lietuvos nebranduolinį statusą ir pasisakė už draudimo šalyje dislokuoti masinio naikinimo ginklus panaikinimą. Lietuva taptų septintąja JAV branduolinio ginklo saugotoja Europoje po Vokietijos, Belgijos, Italijos, Turkijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės. Rusija Kaliningrado srityje jį jau seniai turi. Branduolinės sistemos taip pat dislokuotos Baltarusijoje, iš kurių atstumas į Kaliningrado sritį per Suvalkų koridorių nesiekia ir 100 km. 

Visa ši ir kita retorika, paaštrinta Maskvos propagandiniais prieskoniais apie augančią grėsmę Rusijos valstybingumui, buvo sutelkta į Putino grasinimą Valdajuje, primenantį jo agresyvius pareiškimus Miuncheno saugumo konferencijoje 2007 m. vasarį. 23-iajame Klubo posėdyje jis pareiškė, kad jei bus puolama Rusija ar Kaliningradas, visa turima ginkluotė, įskaitant branduolinį ginklą, bus panaudota „neišvengiamai ir tučtuojau“. Jo raminimas, jog Rusija nesirengia nieko pulti nei po kelerių metų, nei 2050-aisiais, buvo užgožtas karingos kalbos apie „atsakomąjį smūgį“ NATO. Putinas piktinosi „viena po kitos rengiamomis karinėmis pratybomis Baltijos jūroje“ ir „bandymais perimti“ Rusijos laivus.

„Visa tai yra eskalacija“, – pareiškė jis.

Ekspertai abejoja, ar Putinas ryšis pradėti dar vieną karinę kampaniją, kai puspenktų metų vyksta karas prieš Ukrainą. Jis Maskvai nėra sėkmingas. Labiausiai Kremlius bijo ekonominės izoliacijos, nes Putino Rusija ir taip kenčia nuo didžiulių nepriteklių. Ir šiuo požiūriu didelį vaidmenį vaidina Lietuva, turinti galingą, nors kažin, ar kada išmestiną kortą – krovinių tranzitą. 

Iki karo Ukrainoje, 2021 m. Rusijos pateiktais duomenimis, į Kaliningradą per Lietuvą geležinkeliu buvo pervežta apie 10,5 mln. tonų krovinių arba 69 proc. viso prekių srauto į sritį. 2025 m.

jis sumažėjo daugiau kaip tris kartus – iki 3,4 mln. tonų arba iki 36 proc. visų pervežimų. Daugiausiai į sritį buvo gabenama anglies bei jos produktų, metalo ir plieno gaminių, medienos, cemento ir t.t.

Kita svarbi Rusijai tranzito trasa – jūrų keliai. Pagrindinis maršrutas iš Ust-Lugo į Baltijską, kuriuo pernai keliavo apie 52 proc. visų jūra pervežamų krovinių. Dabar pasvarstykime: kai NATO narėmis yra visos trys Skandinavijos valstybės ir Baltijos jūrą supančios šalys, ir ji tapo „vidine Aljanso jūra“, Putinas ne juokais susirūpino vakarinio Rusijos flango stabilumu. Kas jam belieka? Grasinti Vakarams branduoliniu ginklu. 

Kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo tranzito korta, tik laiko klausimas. Sunku pasakyti, kieno stalčiuje ji guli. Vos prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuva uždraudė geležinkelių transportu gabenti prekes į eksklavą, tarp jų trąšas, kurioms taikomos Europos Sąjungos sankcijos. Šiandien niekas mūsų neprašo – nei Briuselis, nei Vašingtonas – atverti pilną prekybą su Maskva, tad visos galimybės tranzito draudimą naudoti kaip atsvarą Putino grasinimams tebėra Vilniaus rankose. Tik kažin, ar tuo pasinaudosime. Juk vis dar krūpčiojame nuo kiekvieno Putino žodžio. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo situaciją Šilalės mokyklose skirtingos institucijos vertina nevienodai. Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius atvirai kalba apie kanapių, elektroninių cigarečių ir kitų medžiagų vartojimo atvejus, bet štai Dariaus ir Girėno progimnazijos darbuotojai tvirtina rimtų incidentų nefiksuojantys.

Policija duomenų apie konkrečiai švietimo įstaigose nustatytus atvejus nekaupia, o Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras narkotinių ar psichoaktyviųjų medžiagų pėdsakų mokyklų aplinkoje netyrė nuo 2022 m. Tuo tarpu Šilalės rajono meras Tadas Bartkus pabrėžia, jog būtent problemos neigimas yra blogiausia, kas gali būti šioje situacijoje.

Remiantis Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktais duomenimis, 2024 m. registruoti 23 atvejai, kai nusižengimą pagal Administracinių nusižengimų kodekso 71 str. (Narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimas be gydytojo paskyrimo) padarė nepilnamečiai. Iš jų du buvo Šilalės rajono gyventojai. 2025 m. iš devynių registruotų atvejų vienas susijęs su šilališkiu, o 2026 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais iš keturių užfiksuotų atvejų du pažeidėjai buvo Šilalės rajono gyventojai. Dažniausiai nepilnamečiai disponuoja kanapėmis. Ir nors policija atkreipia dėmesį, jog mūsų rajone nustatomi pavieniai atvejai, kai į tokias bėdas įsipainioja nepilnamečiai, bendra tendencija kelia nerimą. Tuo labiau, jog narkotinės medžiagos tampa vis lengviau prieinamos, ypač – elektroninėje erdvėje. Tačiau pasakyti, kiek tokių atvejų užfiksuojama būtent Šilalės mokyklose ar jų teritorijose, pareigūnai negali, nes tokio pobūdžio statistika atskirai nėra renkama. 

Apie didėjantį kvaišalų prieinamumą kalba ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktorius Stasys Norbutas. 

„Kol kas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo situaciją tarp mokinių yra pakankamai kontroliuojama, bet nerimą keliančių tendencijų daugėja. Nesame naivūs ir negalvojame, kad nieko nevyksta“, – sako S. Norbutas. 

Anot jo, vienas pavojingiausių dalykų yra tai, kad jaunuoliams psichoaktyviąsias medžiagas gauti darosi vis paprasčiau.

„Jų prieinamumas yra stip­riai išaugęs, mokiniai šių medžiagų gali įsigyti be didelių pastangų. Ir šios problemos mastas tik didėja“, – pripažįsta gimnazijos direktorius. 

Pasak S. Norbuto teigimu, šis klausimas nėra būdingas tik didiesiems miestams – paprastai viskas, kas vyksta juose, anksčiau ar vėliau pasiekia ir regionus. 

Gimnazijoje, direktoriaus teigimu, labiausiai pastebima elektroninių cigarečių vartojimo problema. Jų pavojus slypi neaiškiose medžiagose, kurios jose yra. Gimnazijos vadovas nenigia, jog pedagogams yra tekę susidurti ir su konkrečiais psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo atvejais.

„Praėjusiais mokslo metais buvo fiksuotas kanapių vartojimas, esame turėję atvejį, kai mokinys vartojo „snusą“, dėl to jam sutriko sveikata, teko kviesti greitąją pagalbą“, – pasakoja direktorius.

Ir nors šis incidentas įvyko ne mokyklos teritorijoje, o pertraukos metu miesto parke, vis tik tai rodo, jog nė viena įstaiga nėra apsaugota nuo tokių situacijų. Tuo labiau, kad ir praėjusiais metais policijos pradėtuose ikiteisminiuose tyrimuose figūravo keli gimnazijos mokiniai. 

Visai kitokį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo vaizdą pateikia Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos darbuotojai. Progimnazijos direktorė Ona Sturonienė tikina, kad per trejus jos vadovavimo metus mokykloje nebuvo nustatyta atvejų, kai dėl narkotinių ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo mokiniui būtų prireikę medikų pagalbos ar apie įvykį būtų tekę pranešti policijai. 

„Tokių atvejų neturime“, – teigia O. Sturonienė. 

Pasak direktorės, būta įtarimų dėl elekt­roninių cigarečių naudojimo, tačiau jie esą nepasitvirtino.

„Su alkoholio vartojimo problema mūsų mokykla nesusiduria, mes tik­riausiai per jauni tam“, – priduria O. Sturonienė.

Dar griežčiau galimus apsvaigimo atvejus progimnazijoje neigia direktorės pavaduotoja ugdymui ir Vaiko gerovės komisijos pirmininkė Sandra Vaičikauskienė. 

„Greitoji medicinos pagalba nėra atvažiavusi į mūsų progimnaziją dėl kažkokių psichotropinių medžiagų vartojimo. Tai yra gandai, kad progimnazijoje būna daug tokių įvykių ir neva niekas nestebi situacijos“, – kategoriškos nuomonės laikosi S. Vaičikauskienė. 

Tačiau progimnazijos direktorė pripažįsta, kad atvejų, kai mokykloje ir šalia jos buvo perduotos elekt­roninės cigaretės, būta.

„Bet šiame sandoryje dalyvaujančių mūsų mokinių buvo tik mažuma“, – pabrėžia direktorė. 

Fiksuojami ir „mokinių parūkymai” – pasirodo, tai jau yra išmėginę net pradinukai. Pasak direktorės, situacija buvo išspręsta kartu su vaikais ir jų tėvais. 

Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė Vilma Navardauskienė neslepia, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema tarp jaunimo egzistuoja, o dažniausiai mokyklos ir socialiniai pedagogai kreipiasi dėl 12–18 metų amžiaus asmenų. Anot specialistės, būtent šis paauglių amžius kelia daugiausiai iššūkių, jie pradeda eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, nevengia ir pamėginti vienokių ar kitokių kvaišalų. 

Tačiau duomenų, kurie leistų palyginti situaciją konk­rečiose Šilalės miesto mokyklose, biuras šiuo metu neturi. 

Pasiteiravus, ar Simono Gaudėšiaus gimnazijoje ir Dariaus ir Girėno progimnazijoje buvo atliekami narkotinių ar psichotropinių medžiagų pėdsakų tyrimai aplinkoje ir kokie jų rezultatai, biuras informavo, jog šiuo metu tokių tyrimų neatlieka, o paskutinis buvo prieš ket­verius metus. Ir pabrėžia, kad tokie tyrimai esą neparodytų, kiek mokinių iš tiesų vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, o leistų nustatyti tik jų pėdsakus tiriamoje aplinkoje.

Higienos instituto 2024 m. mokinių gyvensenos tyrimas, kuriame dalyvavo 306 Šilalės rajono mokiniai, atskleidžia, jog 3,9 proc. apklaustųjų nurodė per paskutines 30 dienų rūkę elekt­ronines cigaretes (bend­ras Lietuvos rodiklis siekė 9,9 proc.), kanapes bent kartą gyvenime nurodė vartoję 3,6 proc. Šilalės rajono mokinių, per paskutinius 12 mėnesių –1,6 proc., o per paskutines 30 dienų – 1,3 proc. Kitų narkotinių ar psichoaktyviųjų medžiagų bent kartą gyvenime vartoję nurodė taip pat 3,6 proc. apklaustųjų. Duomenys paremti mokinių atsakymais ir atspindi viso rajono, o ne atskirų ugdymo įstaigų situaciją.

Nepaisant skirtingo situa­cijos vertinimo, abi mokyk­los taiko psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos priemones. Simono Gaudėšiaus gimnazija bendradarbiauja su Visuomenės sveikatos biuru ir psichologais, mokiniams rengiamos paskaitos, dirbama su rizikos grupei priskiriamais jaunuoliais. Tačiau direktorius pripažįsta, jog galimybes vykdyti daugiau veiklų riboja finansai.

Dariaus ir Girėno progimnazijoje prevencijai pasitelkiamos stebėjimo kameros, dūmų ir metalo detektoriai, vykdoma mokinių daiktų patik­ra, diegiama praėjimo kontrolės sistema, taip pat bendradarbiaujama su Visuomenės sveikatos biuru. Tačiau progimnazijos socialinė pedagogė Rasa Jokūbauskaitė abejoja vien teorinio švietimo pakankamumu.

„Paskaitos yra gerai, bet tai yra teorija ir mokinio supažindinimas su tuo, kas gali nutikti. Jei mokinys pasiduos spaudimui ir nesugebės pasakyti „ne“, teorija nepadės“, – teigia R. Jokūbauskaitė.

Nors konkretaus psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo masto miesto mokyklose nustatyti nepavyksta, rajono meras T. Bartkus ragina prob­lemos neneigti. 

„Manau, nesame kažkuo išskirtiniai, todėl tikrai nereikėtų apsimetinėti, kad mūsų rajono švietimo įstaigoms ši bėda negresia“, – teigia T. Bartkus. 

Pasak mero, mažame rajone informacija apie mokyk­lose ar jų aplinkoje nutinkančius incidentus greitai pasklinda tarp vaikų, tėvų ir kitų gyventojų, todėl, anot jo, blogiausia, ką gali institucijos daryti, tai bandyti ignoruoti tai. Anot T. Bartkaus, pirmiausia reikėtų kovoti ir apie tai viešai kalbėti.

„Neigimas yra pats leng­viausias dalykas“, – pabrėžia meras.

Jo įsitikinimu, didžiausia prevencija šiuo metu būtų parodyti realų situacijos mastą, o tada jau galvoti, kaip problemą spręsti. Be to, meras akcentuoja ir visuomenės atsakomybę, kuri nesibaigia ties ugdymo įstaigų teritorija. 

„Jeigu mokykloje neleisime, bet už tvoros niekas vaikų nesudrausmins, rezultatų nepasieksime“, – neabejoja T. Bartkus.

Apie atsakomybę už mokyklos ribų kalba ir S. Norbutas. Gimnazijos direktorius tikisi, jog viešas kalbėjimas apie problemą paskatins diskusijas ne tik ugdymo įstaigose, bet ir šeimose. 

„Niekas negalvojame, kad taip atsitiks mums ar mūsų vaikams, tačiau požiūris pasikeičia, kai susiduriame patys su tokia situacija“, – kalba gimnazijos vadovas.

Donata STASYTYTĖ

Vilniaus universiteto žurnalistikos antro kurso studentė „Šilalės artojo“ praktikantė

Šilalės rajono savivaldybės taryba dar kartą patikslino šių metų biudžetą. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gauta 100 tūkst. eurų socialinei globai asmenims su sunkia negalia, 150 tūkst. Eur daugiau tikimasi surinkti nekilnojamojo turto mokesčio, papildomai gauta ir Europos Sąjungos bei valstybės lėšų, todėl biudžeto pajamos pasiekė kone 60,9 mln. Eur. Vis dėlto daugiausia klausimų tarybos nariams kilo dėl metų pradžioje suplanuotų išlaidų perskirstymo.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Šilalėje vykusi tradicinė Derliaus šventė tapo proga pasidžiaugti subrandintu derliumi, įvertinti metų darbus ir pagerbti gražiausių sodybų puo­selėtojus bei geriausius metų ūkininkus.

Vesta VITKUTĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, Kvėdarnoje nuskambėjo graži ir jauki šventė „Dar širdyje nesutema“. Ją organizavo Šilalės rajono bočių draugijos Kvėdarnos skyrius ir Kvėdarnos kultūros namai. Renginio metu buvo pagerbti senjorai – žmonės, savo gyvenimo darbais, išmintimi, dainomis ir meile kuriantys neįkainojamą bendruomenę.

Renginys prasidėjo iškilmingai – nuskambėjęs Kvėdarnos miestelio himnas priminė susirinkusiesiems gimtojo krašto grožį, žmonių vienybę ir meilę vietai, kurioje gyvename. Šio himno muzika ir žodžiai mokytojos Reginos Stasytienės, aranžuotės autorius Mantas Toleikis.

Šventės dalyvius sveikino Šilalės rajono bočių draugijos pirmininkė Juzefa Jurkuvienė, rajono meras Tadas Bartkus, Kvėdarnos klebonas kun. Edgaras Petkevičius, Seimo narys Vytautas Jucius bei kt. Jų žodžiuose skambėjo pagarba senjorams, dėkingumas ir linkėjimai išlikti aktyviems, kūrybingiems bei apsuptiems artimų žmonių.

Šventės vedėja, Kvėdarnos kultūros namų vadovė Jūratė Augienė, pristatė programos dalyvius – net penkis bočių kolektyvus: dainomis žiūrovus džiugino Šilalės bočių ansambliai, vadovaujami Alvydo Juodviršio ir Zinos Vainorienės, Laukuvos bočių kolektyvas, vadovaujamas Alfredo Šniaukos, Pajūrio bočiai bei jų vadovas Kornelijus Pukinskis ir Kvėdarnos kultūros namų bočių kolektyvas, vadovaujamas Gražinos Pameditienės.

Kiekvienas ansamblis atsivežė savitą skambesį ir nuoširdų norą dalytis daina. Jos žadino prisiminimus apie jaunystę, šeimą, gimtąją vietą ir žmones, lydėjusius gyvenimo kelyje.

Šventės organizatoriai nuoširdžiai dėkoja renginio rėmėjams, kurių dėka ši graži diena tapo įmanoma: rajono savivaldybei, Kvėdarnos seniūnijai, V. Juciui, Viktorui Paškevičiui, Rimui Vaičikauskui, kavinei „Levanda“, UAB „Saldeta“. Už profesionalų darbą ir pagalbą dėkojame garso operatoriui M. Toleikiui, savanorėms Evai Dzegonavytei, Melitai Mikašauskaitei ir Gabijai Pameditytei, už gėles – Daivai Dališanskienei. 

Jūratė AUGIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų vadovė

AUTORĖS nuotr.

Spalio 1-osios popietę Šilalės rajono socialinių paslaugų namų Die­nos centro lankytojai apsilankė Kaltinėnų parapijos senelių globos namuose. Šis susitikimas tapo gražia proga pabūti kartu, pasidalyti šiluma ir parodyti dėmesį bei pagarbą čia gyvenantiems senjorams.

Dienos centro lankytojai globos namų gyventojus pasveikino su Tarptautine pagyvenusių žmonių diena ir paruošė smagią programėlę: skambėjo dainos, sukosi šokėjai, netrūko šypsenų, nuoširdžių pokalbių ir geros nuotaikos. Senjorai mielai įsitraukė į bendrą veiklą, o globos namų gyventojas Antanas susirinkusiems padeklamavo savo sukurtų eilių. Šiltas ir jaukus susitikimas visiems dovanojo gražių emocijų bei nepamirštamų akimirkų.

Susitikimo dalyviai linkėjo vieni kitiems stiprios sveikatos, gražių ir prasmingų dienų, artimųjų meilės bei dėmesio, šilumos širdyse ir kuo daugiau šviesių, džiaugsmingų dienų. Taip pat – neprarasti optimizmo ir šalia turėti žmonių, su kuriais gera dalytis gyvenimo kasdienybe.

Tokie susitikimai primena, kaip svarbu būti kartu, dalytis gerumu ir dėmesiu. Juk kartais užtenka nuoširdaus žodžio, dainos ar šiltos šypsenos, kad žmogaus diena taptų gražesnė.

Nuoširdžiai dėkojame Kaltinėnų parapijos senelių globos namų gyventojams ir darbuotojams už šiltą priėmimą, jaukų bendravimą ir gražiai praleistą laiką.

Edita TUTLIŪTĖ

Šilalės socialinių paslaugų namų 

užimtumo specialistė

Aivaro ZOBIELOS nuotr. 

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje kasmet rugsėjo mėnesį vyksta tra­dicinis projektas „Kurk, sportuok, mu­zi­kuok“, kurio metu mokiniai gali atsi­kvėp­ti nuo įprastų pamokų ir dalyvauti įvai­­riose veiklose.

Šiemet mokyklos kieme pradinukai kūrė mandalas iš rudens gėrybių, per lietuvių kalbos užsiėmimą, naudodamiesi programėle „Actionbound“, pagal pateiktas koordinates ieškojo nurodytų vietų, tyrinėjo aplinką, atliko kalbines bei kūrybines užduotis ir pristatė savo veik­los rezultatus. Istorijos pamokoje vyko grupinis darbas, komandos konstravo, lipdė ar kūrė dėlionę, vaizduojančią istorinį objektą, mokėsi bendradarbiauti ir kitaip pažvelgti į praeitį. Fizinio ugdymo pamoka tapo kliūčių ruožu, vaikai taip pat žaidė futbolą ir dalyvavo stipruolių varžybose. Užsienio kalbos mokytojos skatino vartoti naujai išmoktus žodžius realiose situacijose. 

Įdomios, išradingos, pilnos įvairiausių netikėtų užduočių ir netikėtumų buvo ir netradicinės muzikos, geografijos (kūrėme „Pasaulį ant baliono“), matematikos, biologijos pamokos. 

O štai etikos mokytoja paragino pamąstyti, kokios vertybės ir elgesio principai stiprina mokyklos bendruomenę,  iš savo minčių sukurti „Bend­ruomenės medį“. 

Tokių pamokų diena paliko gerų įspūdžių ir tapo smagia patirtimi. Progimnazijos direktorės Ona Sturonienė dėkojo projekto autorei, technologijų mokytojai Danguolei Mikutavičienei, Sveikatą stiprinančių mokyklų prog­ramos įgyvendinimo organizacinei grupei, Metodinei tarybai ir kiekvienam mokytojui, jog tęsiama graži tradicija stiprina mūsų bendruomenės sveikatą, aktyvumą, kūrybiškumą prasmingomis ir įkvepiančiomis veiklomis. 

Armandas PETRIKAUSKAS 

Emilis BŪDVYTIS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos Jaunųjų žurnalistų būrelio nariai

Jau 19-ą kartą Pajūryje vyko tradicinė sporto šven­tė „Bėgimas aplink Pa­jūrį“, kasmet suburianti gausų bū­rį įvairaus amžiaus bėgimo entuziastų. Šiemet į bė­gimą Pajūrio Stanislovo Bir­­žiškio gimnazijoje užsi­registravo beveik 300 daly­vių, prie jų prisijungė dar apie 100 Bri­gados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bata­liono karių.

Šventės atidaryme dalyvius sveikino gimnazijos direktorius Juozas Žymančius ir Šilalės rajono savivaldybės vicemeras Gediminas Raudonius, o po socialinės pedagogės Jur­gitos Rumšienės pravestos mankštos renginio vedėjas abiturientas Julius Šerpetauskis pakvietė dalyvius prie 500 metrų bėgimo starto.

Ši trasa kasmet sulaukia daugiausia bėgikų, o patys mažiausieji ją įveikė kartu su tėvais ar kitais artimaisiais. Dėl greičiausiojo titulo čia varžėsi 2016 m. ir jaunesni bėgikai. Šiemet nugalėtojais tapo Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 3b klasės mokinė Rugilė Maroščikaitė ir Elvinas Samulis iš Pakruojo, lyderio pozicijos šioje rungtyje neužleidžiantis jau kelerius metus.

1 km distancijoje varžėsi skirtingo amžiaus dalyviai: vieni siekė prizinių vietų, kiti šią trasą rinkosi kaip apšilimą prieš ilgesnes distancijas. Organizuotoje rikiuotėje 1 km įveikė ir Pajūrio 710 kuopos jaunieji šauliai, kurie, be to, kartu su Šilalės policijos komisariato pareigūnais rūpinosi ir tvarka renginio metu. Greičiausiai savo amžiaus grupėse 1 km nubėgo Pajūrio S. Biržiškio gimnazijos 4 klasės mokinė Lukrecija Capaitė ir Tomas Kempė iš Veiviržėnų.

3 km bėgimo startą pabūklo šūviu paskelbė Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariai. Jie taip pat rikiuotėje įveikė visą distanciją.

Jaunesniųjų grupėje greičiausi buvo Karina Rimkutė iš Šilalės ir Airidas Arcišauskas iš Kaltinėnų. Šios grupės greičiausiems Pajūrio S. Biržiškio gimnazijos mokiniams taures įsteigė gimnazijos direktorius J. Žymančius, o jos atiteko ant­rąsias vietas užėmusiems Ig klasės mokiniams Agnei Kovaliovaitei ir Rustanui Šimaičiui.

Vyresniųjų 3 km bėgimo dalyvių nugalėtojams taures įs­teigė Pajūrio seniūnijos seniūnė Roma Veščiūnienė, kuri apdovanojo Kristiną Valaikaitę iš Veiviržėnų ir Julių Šeputį iš Šilalės, šiemet iškovojusius pirmąsias vietas.

8 km distanciją rinkosi ištvermingiausi dalyviai. Iki 40 metų amžiaus grupėje pirmąsias vietas iškovojo šilališkė Ieva Jonikė ir Paulius Lukošius iš Sartininkų. Šios grupės pirmosios vietos taures įsteigė Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus.

Iki 50 metų grupėje nugalėjo Jurgita Alminienė iš Šilalės ir Raimondas Šileika iš Tauragės. Apdovanoti ir 65 metų dalyviai: pirmąją vietą užėmė Vilija Parnauskienė iš Žemaičių Naumiesčio, trečiąją – Leo­nas Jarmoška iš Klaipėdos. Pirmoji vieta šio amžiaus vyrų grupėje atiteko Raidui Jastrumskiui iš Klaipėdos.

Perspektyviausiems bėgikams L. Capaitei iš Pajūrio ir Orestui Luganeckui iš Laukuvos įteiktos Sporto mokyklos taurės. Penkiolikmetis O. Luganeckas 8 km trasą bendrojoje įskaitoje įveikė trečias.

Visus šventės dalyvius organizatoriai vaišino arbata ir sausainiais.

Organizatoriai dėkoja pag­rindinei sporto šventės rėmėjai – Šilalės rajono savivaldybei, informaciniam rėmėjui „Šilalės artojas“, Šilalės policijos komisariato viršininkui Remigijui Rudminui ir bendruomenės pareigūnei Vilmai Maskoliūnienei, Šilalės greitosios medicinos pagalbos skyriui, paramedikams Sigitai Račkauskienei ir Antanui Ringiui, Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadei Julijanai Ramoslavskajai ir kariams, seniūnei R. Veščiūnienei, Lietuvos bėgikų mėgėjų asociacijai bei jos prezidentui Vidmantui Dobrovolskui, taip pat sporto šventės iniciatoriui – ilgamečiam sporto klubo „Jūra“ vadovui, Pajūrio S. Biržiškio gimnazijos neformaliojo ugdymo mokytojui ir Sporto mokyklos treneriui Rimantui Bendžiui bei visiems, prisidėjusiems prie renginio organizavimo.

Irena TVERIJONIENĖ,

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Reginos RIMKUTĖS ir Vido STAŠAIČIO nuotr.

Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje įvyks išskirtinė premjera – žiūrovai išvys Georgo Friedricho Händelio operą „Julijus Cezaris“. Autentiškai atliekamas sceninis baroko kūrinys ne tik stebins savo mastu, kūrybiniais užmojais, bet ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje bus įtrauktas į muzikinio teatro repertuarą.

Baroko operos pastatymui

Pirmoji, dar gana abstrakti mintis buvo papasakoti didingą istorinį siužetą, bet kartu jį priartinti prie šiuolaikinių žiūrovų. Labiau įsigilinę į praeitį, greitai suvokiame, kad kalbant apie valdžią, išdavystę, apmaudą, galiausiai meilę pasikeitė stebėtinai mažai. Būtent šis ryšys tarp istorinio pasakojimo ir šiandienos nuo pat pradžių man pasirodė labai įdomus.

Ar baroko operos scenografija irgi bus barokiška?

Kūriau labai šiuolaikišką scenos vaizdą. Man buvo svarbu ne atkartoti laikmetį, o atsispirti nuo baroko teatrui būdingos stilistikos – perdėto, išdidinto, labai estetiško tikrovės vaizdavimo.

Scenografijoje rėmiausi europietiška reprezentacijos ir valdžios architektūra – archajiškomis, antikinėmis, monumentaliomis formomis, kurias įvairiais laikais mėgo pasisavinti diktatoriai ir valdovai. Šį suskaidytą politinės visuomenės vaizdą simbolizuoja barokinis, šiek tiek iškreiptas paveikslo rėmas. O jie visada rėmino istorinius įvykius. Nesvarbu, ar būdavo atpasakojami tiksliai, ar sąmoningai pagražinami ir išaukštinami.

Dar vienas svarbus elementas yra trys įėjimai. Jie erdvę paverčia sprendimų vieta, beveik labirintu, kuriame kiekvienas personažo pasirinktas kelias turi pasekmes. Daugelis scenografijos elementų sąmoningai atrodo lyg tikros teatrinės dekoracijos, beveik kaip fasadai. Jie tarsi kalba apie valdžią, apie tai, kaip ji demonstruojama, galiausiai perteikia mintį, kad daug kas tėra fasadas.

Į kostiumus žiūriu panašiai, irgi remiuosi baroko teatro principais. Kuriu šiuolaikinį, prabangų, labai stilizuotą aukštuomenės įvaizdį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik nepriekaištingas. Juk neapykanta, smurtas ir apmaudas taip dažnai slepiasi po gražia, išaukštinta išore. Kostiumuose taip pat bus nuorodų į antikines draperijas, o auksas taps valdžios ir turto simboliu.

Kokį pasaulį žiūrovai išvys, kai scenoje pakils uždanga?

Iš pradžių matome rūmų interjerą, kuris jau yra šiek tiek pasviręs. Spektakliui įsibėgėjant, jis pamažu suyra į atskiras dalis. Kai rūmų fasadas išnyksta, atsiveria plieninė konstrukcija. O kai išnyksta ir ji, lieka tik didžiojo paveikslo rėmo dalis, kuri pamažu nugrimzta. Būtent šis rėmas atspindės imperijos žlugimą.

Operos personažai vilki šiuolaikinės mados drabužius. Egiptiečius vaizduojantys atlikėjai bus apsirengę blizgančiais juodais drabužiais, išsiskiriančiais grafiniais akcentais ir sodriais aukso elementais, o atlikėjai ir baleto trupės šokėjai, įkūnijantys romėnus, vilkės matinius, lengvai krentančius, drapiruotus kostiumus.

„Julijaus Cezario“ istorijoje gausu ambicijų, meilės, išdavystės ir politinių žaidimų. Kuri iš šių temų labiausiai paveikė jūsų vizualinius sprendimus?

Labiausiai mane domino valdžios kelias – nuo jos įgijimo iki demonstravimo ir piktnaudžiavimo ja, galiausiai – jos žlugimo. Žvelgiau į skirtingas visuomenės būsenas ir įvairius valdžios etapus. Norėjau sukurti erdvę, kurioje visi šie dalykai galėtų egzistuoti vienu metu: valdžios demonstravimas ir jos nykimas, bet kartu ir artumas, meilė, romantika.

Baroko opera dažnai siejama su didingu reginiu. Ar kurdamas įspūdingą vaizdą paliekate pakankamai erdvės G. F. Händelio muzikai?

Manau, kad nuosekliai išplėtota ir stipri estetinė vizija padeda atsiskleisti ir muzikai. Scenografija neturėtų iliustruoti muzikos ar su ja konkuruoti. Priešingai – ji turėtų sustiprinti operos vizualinę kalbą, leisti atsiskleisti stiprioms emocijoms, atlikėjų galimybėms.

Klaipėda turi labai savitą charakterį, kurį formuoja jūra, skirtingos kultūros, nuolatinio judėjimo pojūtis. Ar miestas, pats teatras kaip nors paveikė jūsų vizualinius sumanymus?

Spektaklyje sąmoningai nepasakojame tikslios senovės istorijos. Mus daug labiau domina universalios temos, slypinčios už šio pasakojimo. Todėl sąmoningai nusprendėme konkrečios vietos nepadaryti vizualinės koncepcijos atspirties tašku. Norėjome sukurti universalų pasaulį, kuriame Julijaus Cezario istorija būtų pasakojama šiandien ir iš esmės galėtų vykti bet kur.

Lietuvoje kuriate ir su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiaujate pirmą kartą. Kas čia jus labiausiai nustebino ar sudomino?

Dirbti naujoje, išskirtinėje teatro salėje „Jūra“ – puiki patirtis. Apskritai visa teatro architektūra tampa įdomiu iššūkiu. Tenka rinktis: ar spektaklio scenografija turėtų kaip nors atliepti patį pastatą, ar reikia kurti savarankišką, nuo jo nepriklausantį pasaulį? Pasirinkome antrą variantą. Scenografija turi sukurti autentišką pasaulį – tokį, kuris egzistuoja šioje ypatingoje teatro erdvėje, tačiau nesistengia jos mėgdžioti ar pratęsti jos architektūros.

Dirbate su tarptautine kūrybine komanda ir atlikėjais iš skirtingų šalių. Ar tai įtakoja jūsų meninius sumanymus?

Man muzikiniame teatre ypatingiausias būtent jo universalumas. Jis peržengia kalbų, valstybių sienas ir turi neįtikėtiną galią suburti žmones – tiek tuos, kurie jį kuria, tiek tuos, kurie galiausiai jį patiria. Geriausiai tai pajunti dirbdamas su tarptautine komanda. Susitinka skirtingos kultūros ir požiūriai, tačiau bendras darbas su muzika, erdve, judesiu ir vizualine kalba sukuria savą bendrą kalbą.

Kas jums kaip scenografui ir kostiumų dailininkui įdomiausia kūrybos procese – pirmasis eskizas, pirmoji repeticija su atlikėjais ar akimirka, kai idėjos pagaliau materializuojasi scenoje?

Įdomus ir savaip patrauklus kiekvienas etapas. Mane labai įtraukia pati idėjos paieška, bendras vizualinės kalbos kūrimas, vėliau – ir scenografijos, kostiumų tobulinimas. Taip pat labai įdomi akimirka, kai teatrui pirmą kartą pristatai, ką sukūrei. Galiausiai idėjas reikia įgyvendinti – prasideda darbas su skirtingais teatro padaliniais ir specialistais. Būtent šiame praktiniame procese scenografija iš tikrųjų atgyja.

Žinoma, ypatinga akimirka, kai režisūra, choreografija, scenografija, kostiumai, šviesa ir muzika tampa visuma. Tam tikra prasme tai yra didysis finalas: staiga viskas, ką ilgai kūrėme, susijungia – pagaliau gimsta baroko opera.

Žaneta Skersytė