Šią vasarą Šilalės miesto šventės programą ir vėl papildys automobilių sporto gerbėjų laukiamas ralis: liepos 31 – rugpjūčio 1 d., Šilalei minint 493-iąjį gimtadienį, vyks „NEO Rally Šilalė 2026“. Tikimasi, jog, kaip ir pernai, jis suburs gausų būrį sportininkų, technikos entuzias­tų ir, žinoma, žiūrovų.

Organizatoriai Šilalėje planuoja sulaukti apie 110 ekipažų, o šiemet ralis bus išskirtinis tuo, jog vienu metu vyks net dviejų šalies čempionatų etapas – Lietuvos mini ralio čempionato ir Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato ketvirtieji etapai. 

Preliminariais duomenimis, greičio ruožai nusidrieks per aštuonias Šilalės rajono seniūnijas – daugiausia jų bus Laukuvos seniūnijoje, taip pat sportininkai varžysis Traksė­džio, Kaltinėnų, Šilalės kai­miškojoje, Bijotų, Upynos se-

­niūnijose. Ralio štabas tradiciškai įsikurs Šilalės sporto ir laisvalaikio centre, o iškilmingas varžybų atidarymas bei bendras startas vyks miesto centre.

Automobilių sporto varžybos jau tampa tradicija – pernai vykusios pirmą kartą, jos sutraukė ne tik vietos gyventojus, bet ir svečių iš visos Lietuvos. Tikimasi, kad ir šiųmetis ralis taps vienu ryškiausių miesto šventės akcentų, dovanosiančiu įspūdingų kovų trasose bei gerų emocijų žiūrovams.

„Šilalė Lietuvos automobilių ralio žemėlapyje atsirado tik pernai, tačiau iškart sužavėjo tiek dalyvius, tiek žiūrovus. Iš čia yra kilęs ne vienas lenktynininkas, kuriam buvo garbė priimti savo draugus, kurie trasoje tampa konkurentais. Praėjusiais metais varžybos Šilalėje buvo Lietuvos mini ralio čempionato dalis, o šiemet prisijungs ir aukštesnio lygio –

Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato dalyviai, kuriems tai bus ketvirtasis etapas. Šie pokyčiai lėmė gerokai išaugusį varžybų kilometražą, o per abu čempionatus laukiama rekordinio skaičiaus dalyvių. Prie šio renginio augimo prisideda ir naujas ralio part­neris bei generalinis rėmėjas „NEO taksi“ – viena didžiausių taksi ir pavėžėjimo paslaugų bendrovių“, – sako ralio direktorius Edvinas Vašteris.

Pasak jo, sportininkai į Šilalę pradės rinktis liepos 31 d., Šilalės sporto ir laisvalaikio centre įsikūrusiame ralio štabe susitvarkys administracinius reikalus, o vėliau pajudės į greičio ruožus. Iš 10 net 8 yra unikalūs, todėl lenktynininkams sportinio azarto bus nemažai – ekipažams teks iš pirmo karto maksimaliai gerai įveikti klastingus Šilalės rajono kelius. 

Ralio sprinto čempionato dalyvių laukia apie 60 kilometrų. 

Mini ralio čempionato dalyviai į varžybas įsijungs šeštadienio popietę ir įveiks beveik 32 kilometrų distanciją, sudarytą iš šešių skirtingų greičio ruožų. 

Apdovanojimų ceremonija planuojama nuo 18.30 Jono Basanavičiaus ir Nepriklausomybės gatvių sankryžoje įrengtoje scenoje.

Žiūrovams renginys nemokamas. 

„Šilalės artojo“ inform.

Viliaus ŠALTENIO nuotr.

Prieš 85 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietų oku­pacinę valdžią. Vos prieš metus nepriklausomybę praradusi valstybė buvo išgyvenusi pirmosios sovie­tinės oku­pacijos represijas – masiškai areštuoti, kalinti, tremti ir žudyti Lietuvos gyventojai: politikai, ka­rininkai, mokytojai, šauliai, visuomeninių organizacijų nariai. Šiai sukakčiai skirtas renginys šiemet vyko ir Laukuvoje – patriotiškai nusiteikę žmonės pagerbė žuvusiuosius mūsų krašte ir paminėjo Lietuvos sukilimo prieš okupacinę sovietų valdžią metines.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui, dalis Lietuvos žmonių ryžosi ginklu parodyti, kad nepriklausomos valstybės idėja tebėra gyva, o sovietų skelbtas pasakojimas apie „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS neatitinka tikrovės. Sukilimo centru tapo Kaunas – čia buvo užimta radijo stotis, perskaityta Nepriklausomybės atkūrimo dek­laracija, sugiedotas Lietuvos himnas, o daina „Saulelė raudona“ tapo sutartu ženk­lu pradėti sukilimą.

Istorijoje išliko ir Leono Prapuolenio žodžiai, birželio 23-iosios rytą nuskambėję Kauno radijuje: „Dėmesio, dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva!“ Jie tapo ne tik Birželio sukilimo, bet ir tautos laisvės siekio simboliu.

Remiantis istoriniais šaltiniais, sukilime dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės – buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, mokytojai, valstybės tarnautojai, ūkininkų vaikai ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi jaunoji karta. Nors pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą valstybę – dėl nacistinės Vokietijos okupacinės politikos liko neįgyvendintas, sukilimas tapo svarbia Lietuvos laisvės kovų istorijos grandimi ir liudijo lietuvių siekį būti savo valstybės šeimininkais. Ginkluotas pasipriešinimas truko vos savaitę ir buvo numalšintas naujųjų okupantų, tačiau sukilimas apėmė beveik visą Lietuvą. Neaplenkė jis ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie visus čia dalyvavusius sukilėlius iki šiol nėra.

Laukuvoje vykusiame minėjime Lietuvos šaulių sąjungos narys Zenonas Brazauskas priminė, kad norinčiųjų prisidėti prie sukilimo mūsų krašte netrūko.

„Vien tik Laukuvoje jų bu­vo 94, Kvėdarnoje – 27, Kaltinėnuose – 37“, – sakė Z. Brazauskas.

Renginio dalyviai pabrėžė, jog anuomet dalyvauti pasipriešinime buvo ne tik prasminga, bet ir itin pavojinga – žmonės rizikavo būti įskųsti net artimiausių kaimynų.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pripažino, kad iki šiol apie sukilimo dalyvius Žemaitijoje žinoma palyginti nedaug.

„Dirbu šį darbą jau daugiau nei 25 metus, tačiau žinias apie Birželio sukilimo dalyvius mūsų kraštuose tenka rinkti beveik apgraibomis. Džiugu, jog pirmą kartą Vytauto Didžiojo karo muziejus ryžosi organizuoti sukilėlių kovos vietų lankymą. Viena tokių –

prie Aitros upelio Rietavo savivaldybėje. Deja, nežinoma, kiek žmonių ten žuvo, tačiau manoma, kad tarp jų galėjo būti ir iš Šilalės rajono kilęs gimnazistas Dargis“, – pasakojo V. Rutkauskas.

Anot jo, tokios vietos turėtų būti deramai pažymėtos atminimo ženklais.

„Žuvusiųjų, mano ži­niomis, buvo ne tik čia. Teneniuose žuvo 147 kovotojai, Žad­vainiuose – 69. Ten net veikė vietinių įkurtas ginklų fabrikas. Tokios vietos neturėtų likti užmirštos“, – sakė muziejininkas.

Kažkada „Artojo“ laikraštyje fotokorespondentu dirbęs plungiškis Vladas Gaudiešius apgailestavo, kad šiandien yra gerokai susilp­nėję kaimyninių rajonų muziejininkų, kraštotyrininkų ir kultūros darbuotojų ryšiai, nors, anot jo, abipusiai mainai visais laikais buvo naudingi. 

Birželio sukilimo reikšmė aktuali ir šiandien. Šiuo metu 49 Seimo nariai yra įregistravę rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma aiškiau apibrėžti Birželio sukilimo teisinį statusą. Kita vertus, primenama, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1941 m. birželio 23 d. paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Todėl dalis politikų abejoja, ar reikalingi papildomi teisiniai sprendimai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir V. GAUDIEŠIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Tris vakarus prieš Jonines, Ukrainoje vadinamas Kupalos naktimi, prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipdamasis į tautiečius ragino neignoruoti oro pavojaus pranešimų ir būtinai eiti į slėptuves.

„Putinas tampa silpnas. Silpsta ir politiškai, ir kovos lauke, ir fiziškai, todėl gali sustiprinti smūgius į mus, į mūsų žmones raketomis bei dronais. Būkit geri, naudokitės slėptuvėmis. Aš jūsų labai prašau, labai“, – taip padidėjusią grėsmę aiškino V. Zelenskis.

Raginti gyventojus būti pasirengusius slėptis prezidentas pradėjo praėjus vos parai po to, kai ukrainiečių dronams pavyko prasiveržti į Rusijos sostinę ir, pataikius į naftos gamyklą, sukelti milžinišką gaisrą. Juodais dūmais apklotos Maskvos vaizdus rodė visas pasaulis, o karikatūristai ėmė viešinti pašaipius piešinius, kuriuose Kremliaus vadovas Putinas vaizduojamas išlekiantis į dangų. Kyjivas ne tik gyrėsi savo karių gebėjimu įveikti Rusijos oro gynybą, bet ir suprato, kad gaisrai Maskvoje pažemino Putiną, žadėjusį per tris dienas laimėti karą su Ukraina.

Žinant Kremliaus vadovo kerštingumą, buvo galima tikėtis, jog po tokio pažeminimo jis gali nurodyti surengti ypač didelę ir kruviną ataką Ukrainos sostinėje. Pretekstu tokiam smūgiui galėjo tapti ne tik gaisrai Maskvoje, bet ir diena anksčiau įvykusi drono ataka prieš autobusą, vežusį Baltarusijos vaikus atostogauti. Minskas ir Maskva apkaltino Ukrainą, kad Rusijos Briansko srityje, maždaug už 60 kilometrų nuo Ukrainos sienos, važiavusį autobusą atakavo ukrainiečių dronas. Per išpuolį žuvo vaikus lydėjusi moteris, septyni keleiviai, iš jų keturi vaikai, buvo sužeisti.

Kyjivas tokius kaltinimus paneigė ir apkaltino Maskvą surengus melo provokaciją, siekiant į karą įtraukti Baltarusiją. Ukrainos saugumo tarnyba SBU teigia perėmusi Maskvos dokumentą, įrodantį, jog Kyjivas neturi nieko bendro su šia ataka. SBU paviešintame dokumente rašoma, kad nei Rusijos radiolokacinio bataliono, nei oro pažeidimų stebėjimo cent­ro darbuotojai minėto įvykio metu neužfiksavo Ukrainos dronų įsiveržimo į Rusijos teritoriją. Ukrainos armijos Generalinis štabas pareiškė, kad „negalinti pasiekti užsibrėžtų tikslų kovos lauke“ Maskva griebiasi „informacinių manipuliacijų“ ir „sufabrikuotų kaltinimų“.

Praėjus dviem dienoms po šių, Kyjivo teigimu, išgalvotų kaltinimų, V. Zelenskis iškėlė ultimatumą Baltarusijos prezidentui Lukašenkai. Jis nurodė per savaitę pašalinti pasienyje su Ukraina esančią įrangą, padedančią Rusijos kariams koreguoti atakas. Priešingu atveju ukrainiečiai esą ją sunaikins patys. Keliomis dienomis anksčiau Ukrainos armijos dronų padalinio vadas majoras Robertas Brovdi taip pat pareikalavo, jog Baltarusija nebeleistų Rusijai iš savo teritorijos atakuoti Ukrainos. Priešingu atveju jis pagrasino, kad jo vadovaujamo padalinio dronai pradės naikinti taikinius Baltarusijoje.

Baltarusija oficialiai kare nedalyvauja, tačiau jau pirmąją plataus masto invazijos dieną 2022 m. Rusijos kariuomenė puolė Ukrainą ir iš Baltarusijos teritorijos, o dronai iš jos kyla ir dabar. Lukašenka supranta, kad jei Rusija nesugeba apsiginti nuo Ukrainos dronų, jo šalis tai padaryti turėtų dar mažiau galimybių. Ukrainiečiams sunaikinus naftos bei trąšų gamyklas, Baltarusija netektų pagrindinių pajamų šaltinių. Vis dėlto karo ekspertai netiki, kad Kyjivas ryžtųsi bombarduoti Baltarusiją ir taip pradėti karą su ja. Toks žingsnis gerokai prailgintų fronto liniją, pareikalautų mobilizuoti daugiau karių, kurių ir taip trūksta. Be to, karo išplėtimui greičiausiai nepritartų ir Vakarų valstybės, todėl Kyjivo grasinimai Minskui, tikėtina, tėra žodiniai.

Kad net ir žodiniai nesutarimai gali sukelti didelę politinę įtampą, rodo Kyjivo ir Varšuvos konfliktas. Lenkijos prezidentui Karoliui Nawrockiui nusprendus atimti iš V. Ze­lenskio aukščiausią šalies apdovanojimą – Baltojo erelio ordiną, iš Varšuvos gautus apdovanojimus savanoriškai pradėjo grąžinti ir kiti Ukrainos prezidentai bei pareigūnai. K. Nawrockis iš V. Zelenskio ordiną atėmė todėl, jog šis vienam kariuomenės padaliniui suteikė Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) pavadinimą. 1942 m. Vakarų Ukrainoje įkurta UPA siekė atkurti nepriklausomą Ukrainą ir kovojo tiek su Maskvos, tiek su nacistinės Vokietijos kariuomene. Tuo pat metu Voluinės regione ji kariavo ir su lenkų pajėgomis. Manoma, jog tuose mūšiuose žuvo apie 50 tūkst. civilių lenkų ir 20 tūkst. civilių ukrainiečių.

Varšuva ir Kyjivas daugelį metų vieni kitus kaltina vykdžius nepateisinamas civilių žudynes, tačiau tik Lenkija šiuos įvykius įstatymiškai įvardijo tautiniu genocidu ir jo vykdymu apkaltino UPA. Kyjivas ir toliau UPA laiko kovotojais už nepriklausomybę, primindamas, kad Varšuva ukrainiečius žudžiusius „Armia Krajowa“ karius taip pat vadina did­vyriais. Ši politinė trintis dėl Voluinės įvykių tęsiasi jau daugelį metų, tačiau kodėl būtent dabar ji taip smarkiai paaštrėjo, nėra iki galo aišku. Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teigimu, šaltakraujiškumo ir toliaregiškumo pritrūko tiek Ukrainos, tiek Lenkijos prezidentams. Laikraštis paragino abiejų šalių politikus slopinti emocijas ir negadinti tarpusavio santykių, nes tokie nesutarimai naudingi tik Kremliui. Taip pat priminta, kad Ukrainai Lenkija itin svarbi, nes per ją atgabenama didžioji dalis Vakarų paramos. Tuo metu Lenkijos ekonomika patirtų didžiulius nuostolius, jei dėl konflikto šalį paliktų du milijonai ukrainiečių darbininkų ir verslininkų.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Nuo rūkytos žuvies ir mėsos delikatesų iki gurmaniškų užkandžių padėklų – vieta, kur kokybė ir skonis tampa kiekvienos šventės dalimi.

Artėjant gimtadieniui, šeimos šventei, draugų vakarui ar įmonės renginiui, daugelis ieško ne tik maisto, bet ir patikimos vietos, kur galima įsigyti kokybiškų užkandžių bei delikatesų.

Šilalėje tokią vietą atranda vis daugiau žmonių – tai „Du karališkieji gurmanai“, įsikūrę J. Basanavičiaus g. 3.

Parduotuvės išskirtinumas – kruopščiai atrinkti produktai ir dėmesys kokybei. Čia pirkėjai ras rūkytos žuvies gaminių, rūkytos ir vytintos mėsos delikatesų, marinuotos mėsos kepimui orkaitėje ar griliui, įvairių alyvuogių bei paprikų, įdarytų minkštuoju sūriu.

Didelio susidomėjimo sulaukia ir rankų darbo šaldyti pusgaminiai, desertai, pistacijų skonio tinginys, brauniai, tikro skonio rankų darbo ledai, aukščiausios rūšies kavos pupelės bei kava išsinešimui.

Tačiau vienu populiariausių pasirinkimų tampa specialiai ruošiami užkandžių padėklai.

Šventėms, kurios palieka įspūdį

„Du karališkieji gurmanai“ ruošia rūkytos mėsos ir rūkytos žuvies padėklus įvairioms progoms – gimtadieniams, jubiliejams, šeimos susibūrimams, draugų vakarams, išvykoms gamtoje ar įmonių renginiams.

Tokie padėklai leidžia šeimininkams sutaupyti laiko, o svečiams mėgautis kruopščiai parinktais skoniais ir estetišku pateikimu.

Kai svarbiausia – tikras skonis

Parduotuvės filosofija paprasta – siūlyti tai, ką patys su malonumu dėtų ant savo stalo. Todėl didelis dėmesys skiriamas produktų kokybei, skoniui ir aptarnavimui.

Neatsitiktinai vis daugiau klientų čia grįžta ne tik prieš šventes, bet ir kasdieniams pirkiniams.

Miesto skvero rekonstrukcija jau beveik baigta, bet pagrindinė problema, kur turėtų persikelti legendinio skrydžio per Atlantą jubiliejui paminėti jame stovėjęs paminklas, vis dar neišspręsta ir toliau skaldo bend­ruomenę. Vos prieš mėnesį tarybos nariams žadėjęs, jog paminklas iki liepos 15 d. bus perkeltas į Atminties aikštę, Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas praėjusią savaitę inicijavo pa­mink­lo statymo darbus Vytogaloje, prie Stasio Girėno gimtinės – muziejaus. Savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė Rima Norvilienė dėl tokio akibrokšto kreipėsi į merą Tadą Bartkų ir administ­racijos direktorių, o jiems skirtų raštų kopijas persiuntė Generalinei prokuratūrai bei Vyriausybės atstovei Tauragės apskrityje.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Toks įspūdis, kad tolimieji, net per 85-erius metus nuo šiandienos nutolę, 1941 m. birželio sukilimo įvykiai visai arti, čia pat, jie alsuoja ta pačia spontaniško pasipriešinimo bet kokiam okupantui ir laisvės troškimo dvasia. Jie nori nenori iš­kelia gyvybiškai reikalingą klausimą, kuris puikiai išgvildentas pernai išleistoje Arvydo Sekmoko knygoje iškalbingu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

Tiesą sakant, inžinierius, parašiutų sportu besidomintis buvęs energetikos ministras savo kūriniu nustebino: ne kiekvienas politologas taip giliai ir nuosekliai išanalizuoja Birželio 22–28 d. vykusį sukilimą, pastebi sąsajas su Norilsko, Kengyro kalinių sukilimais, Romo Kalantos protestu 1972 m., Lietuvos laisvės lygos įkūrimu 1978 m. ir galų gale Sąjūdžiu, kurio aktyvioji fazė vadinama „dainuojančia revoliucija“. Šie ugningi Lietuvos žmonių valios pasireiškimai, anot A. Sekmoko, sutelpa į tebeaktualų vieno iš antinacinio pasipriešinimo vadovų Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) perspėjimą: „Akcija prieš 1941-ųjų sukilimą ir jo dalyvius rodo, jog sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiems tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.”

Ši knyga buvo dar kartą paminėta penktadienį Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje siūlyta šį pasipriešinimą vadinti visos Lietuvos arba Tautos sukilimu ir net rašyti iš didžiosios raidės – Sukilimas. Jis įrašytas į visą eilę nacionalinių judėjimų, pradedant Tado Kosciučkos sukilimu prieš caro priespaudą XVIII a. pabaigoje ir baigiant Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktu. Neužmiršta liko ir partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narių Minaičių kaimo slėptuvėje pasirašyta Laisvės deklaracija – Birželio sukilimo rezultatas.

Vieni okupantai keitė kitus, ir visos ryžtingos lietuvių pastangos atsimušdavo į geležinę represijų sieną. Bet jos nebuvo bevaisės: reikėjo beveik penkių dešimtmečių, kad Lietuva nusimestų okupacijos pančius...

Okupacijų sandūroje surengtas sukilimas nebuvo spontaniškas. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip papildoma gink­luota jėga Raudonajai armijai išguiti iš Lietuvos, artėjant nacių frontui. Rusiškasis atėjūnas jau buvo pridaręs nemažai žalos lietuvių genofondui. Pasiruošimas vyko daugiausiai Kazio Škirpos dėka Berlyne, Romoje, Kaune. Bet jau 1941 m. pavasarį K. Škirpos veiklą ėmė kontroliuoti gestapas. Vokiečiai pateikė ultimatumą: jokio ginkluoto sukilimo! Jokio nepriklausomybės skelbimo! 

K. Škirpa 1940 m. lapkritį įkurto Lietuvos aktyvistų fronto pareiškime dėl sukilimo organizavimo bandė atiduoti duoklę nacių ideologijai, neva skelbdamas antisemitinius raginimus, bet nacių tai nesužavėjo. Kaltinimai Lietuvos diplomatiniam atstovui holokausto skatinimu virto sovietinės propagandos naratyvu. Jį paneigė Lietuvių informacijų biuras Berlyne, 1941 m. kovo 19 d. išleisdamas pranešimą, skirtą pavergtos Lietuvos tautiečiams. Jo 6-ajame punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, jog nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Kitaip sakant, K. Škirpa geranoriškai perspėjo žydus artėjant nacių holokausto bangai...

Nors ginkluotas sukilimas tęsėsi vos savaitę ir naujųjų okupantų buvo žiauriai numalšintas, jis buvo apėmęs visą Lietuvą. Neaplenkė ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie sukilimo dalyvius neradau. „Artojuje“ jau buvo rašyta, kad, 1940 m. birželį prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, svarbiausius vietinės valdžios postus už­ėmė sovietų aktyvistai Edvardas Juška, Efroimas Kaplanas, Volfas Cigleris ir kt. Likus vos savaitei iki nacių įžengimo, birželio 14-ają, iš Šilalės buvo ištremtos aštuonios šeimos. Tais pačiais metais vokiečiai, padedami grupelės bolševikams tarnavusių lietuvių, sušaudė beveik visus miestelio žydus. 1944 m. spalio 8 d. Šilalę užėmė Raudonoji armija. Portalas Partizanai.org rašo, kad sulig nauja okupacija Šilalės krašte ėmė aktyviai veikti partizanų būriai...

Dar ir šiandien Birželio sukilimo aplinkybės ir tąsa kelia daug diskusijų. Viena iš temų: ar vertėjo sudėti tiek patriotų aukų dėl savaitę trukusio ir po šešių savaičių galutinai išsikvėpusio išpuolio? Ar jo organizatoriai įvertino dviejų monstrų jėgą? 

Perkeliant šiuos ginčus į šiandieną, kartais klausiama: ar tokį sukilimą pajėgtume organizuoti, jei šalį užplūstų šiuolaikinis agresorius? Ar įveiktume vidines „penktąsias kolonas“, kurios neabejotinai tarpsta dėl radikalių politikų siautėjimo? Ar mes reikiamai įvertinome teisinį Birželio sukilimo statusą, kylant naujoms grėsmėms Lietuvai?

Šiai istorinei datai bandoma duoti naują impulsą: 49 Seimo nariai įregist­ravo rezoliuciją, reikalaujančią, jog Parlamentas patvirtintų Birželio sukilimo teisinį statusą. Kiti gi sako, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo sukilėlių Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tad kai kurie politikai abejoja, ar reikalingi pakartotini žingsniai. Ką manote jūs? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Kol vieni svajoja apie gyvenimą kaime, Raminta Laurutienė savo svajonę pavertė realybe. Vaiko priežiūros atostogų metu gimusi idėja šiandien išaugo į modernų šeimos ūkį Radviliškio rajone, Karčemų kaime, kuriame dera šilauogės, šiitake grybai ir bitininkystė. Pradėjusi nuo sprendimo pasinaudoti „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ parama, Raminta kartu su šeima įrodė, kad atkak­lumas, darbas ir kūrybiškumas gali sukurti sėkmingą verslą net ir nedideliame Lietuvos kaime. 

Šiandien „Lauručių ūkis“ – tai ne tik gausus derlius ar dešimtys bičių šeimų, bet ir įkvepianti istorija apie tai, kaip viena svajonė gali išaugti į beveik šimtą natūralių produktų bei tapti pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.

Viskas prasidėjo nuo svajonės 

Kai Raminta buvo vaiko priežiūros atostogose, ji nusprendė parašyti projektą ir įkurti šilauogių ūkį, nes būtent šių uogų auginimas visuomet buvo moters svajonė. Be to, ji norėjo savo vaikus maitinti kokybiška ir sveikatai palankia produkcija.

„Reikėjo rašyti projektą, nes investicijos didelės ir ne kiekvienas gali susitaupyti tam tikrą sumą ir įkurti savo ūkį. Todėl pasirinkau „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ paramą. Įkūrėme šilauogių, šiitake grybų ir bičių ūkį“, – drąsų žingsnį prisimena jaunoji ūkininkė.

Suteikta parama leido įsigyti šilauogių sodinukų, reikiamos įrangos, kitų priemonių. O sodinukų reikėjo nemažai – 2650, jais apsodino 1 ha. O kur dar aviliai, bičių šeimos, medsukis ir kiti svarbūs dalykai, be kurių ūkio veikla nebūtų įmanoma. Dabar šilauoges šeima augina 2 ha plote, šiitake grybus – 1,7 arų plote, o bičių laiko net 60 avilių. 

Vien auginimu šeima neapsiribojo, suprato, kad moderniam ūkiui būtina trumpa tiekimo grandinė – kai pats ne tik augini, bet ir perdirbi bei realizuoji. Tad šalia namo įrengė  produkcijos gamybos cechą, įsigijo liofilizavimui būtinos įrangos.

Šiandien ūkyje gaminama apie 100 skirtingų produktų. Darbštūs ūkininkai liofilizuoja savo auginamas uogas, grybus, arbatas, rankomis gamina natūralius prieskonius, įvairiausio skonio kreminį medų, o visai neseniai ėmė gaminti greitai paruošiamas avižinių dribsnių košes.  

Paklausta apie ateities planus, Raminta sako, kad svajonių visada yra, šeima planuoja jas įgyvendinti. Planuose – uogų, daržovių ir kitų produktų perdirbimas.

„Kaimuose kurti tikrai yra daug galimybių, ypač jauniems žmonėms. Modernų ūkį plėtoti galima ir nedideliame plote. Svarbiausia – turėti idėją, kurią galėtum įgyvendinti ir naudotis galimybėmis. Žmones domina tai, kas nauja, neatrasta, o svarbiausia – natūralu ir sveika. Medaus, uogų pasiūla yra tikrai didelė, todėl turi sugalvoti, kuo gali nustebinti žmogų, kad jis pas tave norėtų sugrįžti dar ir dar kartą. Niekada nebijokite, kad kažkas nepavyks. Žinoma, iššūkių būna daug, svarbu niekada nenuleisti rankų ir siekti savo svajonių toliau“, – sako Raminta. 

Startui – lengvatinės paskolos

Nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos jauni žmonės, planuojantys pradėti ūkininkauti, galės teikti paraiškas leng­vatinėms paskoloms pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“.

Pradedantiesiems ūkininkams siūlomos itin palankios finansavimo sąlygos – investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui galima pasiskolinti iki 100 tūkst. eurų. Net 60 proc. paskolos daliai taikomos nulinės palūkanos, o likusiems 40 proc. skaičiuojama 5 proc. finansų tarpininko marža ir 6 mėn. EURIBOR.

Šiemet lengvatinėms paskoloms numatyta beveik 18,8 mln. eurų.

Paskolos gali būti naudojamos ne tik investicijoms, bet ir kasdienėms ūkio reikmėms finansuoti. Jos padeda užtik­rinti sklandų veiklos tęstinumą, valdyti pinigų srautus ir lengviau įveikti sezoninius iššūkius. Lėšomis galima apmokėti sėklų, pašarų, trąšų, augalų apsaugos ar veterinarinių priemonių įsigijimą, degalus, darbo užmokestį, mokesčius, draudimo įmokas, komunalines bei kitas su ūkio veikla susijusias išlaidas.

„Lengvatinį paskolų pobūdį lemia ne tik mažesnės nei rinkos palūkanos, bet ir paprastesni paskolos užtikrinimo reikalavimai. Investicinės paskolos atveju gali būti prašoma įkeisti tik už paskolos lėšas įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą, o gaunant paskolą apyvartiniam kapitalui dažniausiai pakanka pasirašyti vekselį. Finansų tarpininkai negali reikalauti kitų papildomų užtikrinimo priemonių“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Sigutė Mečkovskienė.

Norintys gauti lengvatinę paskolą pirmiausia turi pateikti paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Jei paraiška atitinka nustatytus reikalavimus, NMA išduoda tinkamumo gauti paskolą pažymą, su kuria pareiškėjas gali kreiptis į pasirinktą finansų tarpininką.

Artimiausiu metu planuojami ir svarbūs pokyčiai. Siekiama pailginti investicinių lengvatinių paskolų grąžinimo terminą nuo 5 iki 10 metų. Tokiam siūlymui jau pritarė Žemės ūkio ministerijos Strateginio plano stebėsenos komitetas, o galutinį sprendimą dar turės priimti Europos Komisija. Tikimasi, kad naujos sąlygos įsigalios jau šių metų rudenį.

Iš viso 2023–2027 m. strateginio plano priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, apimančiai tiek dotacijas, tiek lengvatines paskolas, numatyta 95 mln. eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos bend­rojo finansavimo lėšų.

Lauručių ūkio nuotr.

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba už nuopelnus krašto etnokultūrai šiemet įvertino tris Šilalės rajono etninės kultūros puoselėtojus. Kanklių mokytoja iš Laukuvos Jolanta Bučnienė pa­gerbta už kankliavimo tradicijų puoselėjimą, Bilionių krašto atstovė Zita Grūdienė įvertinta už dūnininkų tarmės, vietos tradicijų ir etni­nio savitumo išsaugojimą bei puoselėjimą, o šilališkis drožėjas Alfonsas Maulius – už išskirtinius medžio drožybos darbus.

Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininko, kraštiečio Virginijaus Jocio, būtient šie žmonės savo kasdieniu darbu prisideda prie gyvųjų Žemaitijos tradicijų išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai.

Laukuviškė J. Bučnienė prisipažįsta, kad Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos dėmesys ją nustebino.

„Mūsų rajone yra daug žmonių, vertų padėkos ir įvertinimo. Šiemet paskelbti Kanklių metai, tad džiugina, jog atsigręžta ir į šį instrumentą“,– sako ji.

Jos pažintis su kanklėmis prasidėjo dar vaikystėje, vasaras leidžiant senelių sodyboje Ivoniškių kaime. Ten atvykdavo teta Ona, studijavusi kankliavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vieną vasarą ji pasiūlė Jolantai pamėginti pagroti valsą.

„Maniau, kad nieko neišeis, bet iš trečio karto pavyko. Tada viskas ir prasidėjo“, – prisimena moteris.

Netrukus ji pradėjo mokytis Šilalės muzikos mokykloje pas mokytoją Benisę Girkontienę. Tais metais mokykla po gaisro buvo laikinai įsikūrusi Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, o atkūrus muzikos mokyklos pastatą, į jo atidarymą atvyko net Lietuvos televizija. Jolanta pamena skambinusį kanklėmis tą patį valsą, nuo kurio ir prasidėjo jos kelias į muziką.

Šiandien ji pati ugdo jaunuosius muzikantus ir vadovauja tradicinių kank­lių ansambliui. Pasak mokytojos, sudominti vaikus tradicine muzika šiais laikais nėra paprasta, tačiau tam padeda ne tik repeticijos, bet ir bendros išvykos, festivaliai bei stovyklos.

„Vaikams tai galimybė pakeliauti, susipažinti su naujomis vietomis ir žmonėmis. Bet pasilieka tie, kuriems kank­lės iš tikrųjų patinka“, – sako ji.

J. Bučnienės vadovaujamame ansamblyje svarbi ne tik muzika. Mokytoja siekia ugdyti atsakomybę, pagarbą tautiniam kostiumui, instrumentui ir vienas kitam.

„Jaučiu atsakomybę už mokinių kultūrinį ugdymą. Važiuodami į renginius jie mokosi bendravimo, pagarbos tradicijoms“, – teigia ji.

Šiemet jos ugdytiniai dalyvaus Lietuvos moksleivių dainų šventėje „Laiku ratu kartu“, vyksiančioje liepos 3–6 d. Vilniuje.

Dar viena šių metų laureatė Z. Grūdienė įvertinta už ilgametį darbą, puoselėjant dūnininkų tarmę, vietos tradicijas ir etninį savitumą bei aktyvią veiklą Bilionių liaudies teatre. Su teatru ji susijusi nuo mokyklos laikų, o 2003 m. prisidėjo ir prie Bilionių liaudies teatro veiklos. Anksčiau buvo jo režisierė, dabar – viena aktyviausių aktorių.

„Dažniausiai vaidiname komedijas. Mes – kaimo žmonės, todėl toks žanras mums artimesnis“, – šypsosi Zita.

Vis dėlto ji pripažįsta, jog išlaikyti mėgėjų teatrą tampa vis sunkiau.

„Anksčiau turėjome apie dvylika aktorių. Dabar žmonių surinkti labai sudėtinga – nebėra mokyklos, kaimas sensta, dalis gyventojų išvyko. Nežinau, kiek ilgai teatras dar gyvuos“, – neslepia moteris.

Tačiau teatro scena – tik dalis jos veik­los. Z. Grūdienė dainuoja, šoka, yra Šilalės „Bočių“ ansamblio narė, dalyvauja pasakotojų konkursuose ir renginiuose, kuriuose skamba dūnininkų tarmė.

„Jeigu savo tarmės nesaugosime, ji tiesiog išnyks“, – įsitikinusi etnokultūros puoselėtoja.

Svarbi jos veiklos dalis – ir tautinis kostiumas.

„Jį dėvėti – išskirtinis jausmas. Tai ne tik drabužis, bet ir pagarba savo kraštui“, – neabejoja bilioniškė.

Žodinė tautosaka Zitą lydi daugelį metų. 2017-aisiais, minint Piliakalnių metus, ji laimėjo pirmąją vietą pasakotojų konkurse, papasakojusi padavimą apie Bilionių piliakalnį.

„Istorijas renkuosi iš knygų, tėvų pasakojimų, o kartais šiek tiek papildau ir savo vaizduote“, – šypsosi ji.

Šilališkis A. Maulius yra iš tų kūrėjų, apie kurio kūrybą bent viena ausimi yra girdėjęs kiekvienas kraštietis. Ir ne tik – įspūdingus dirbinius gaminantis medžio drožėjas yra nuolatinis įvairiausių parodų dalyvis ir laimėtojas, ne kartą reprezentavęs Šilalę respublikiniuose konkursuose, pelnęs daugybę apdovanojimų ir dip­lomų, jis aktyviai dalyvauja edukacinėse veik­lose, perduodamas tradicinius amatus jaunajai kartai ir pan.

Bijotuose už medžio drožybos darbus jam buvo įteikta išskirtinė, nekonkursinė Etninės kultūros globos tarybos pirmininko V. Jocio padėka. 

Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba kasmet pagerbia žmones, savo darbu saugančius ir puoselėjančius krašto kultūros paveldą. Kiekvienais metais yra apdovanojami ne daugiau kaip devyni Žemaitijos etnokultūros puoselėtojai. Šiemet tarp laureatų – atstovai iš Telšių, Rietavo, Kelmės, Šiaulių rajono ir Šilalės. Mūsų rajonui skirti net trys įvertinimai rodo, jog čia gyvos ne tik tradicijos, bet ir tai, jog turime žmonių, kurie kasdien rūpinasi, kad jos nenugrimztų į praeitį.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tobulų vaikų ne­bū­na. Nebūna ir to­bulų jų tėvų ar glo­bėjų. Būtent ši mintis tapo pagrindine šių metų Vaikų globos savaitės žinute. Visoje Lietuvoje ji rengiama jau septintą kartą, o Šilalėje – tre­čiąjį.

Praėjusį savaitgalį Šilalės bendruomenių parką užpildė vaikų juokas ir šurmulys, tačiau organizatoriai kviečia gy­ventojus į parką už­sukti ir artimiausias dvi savaites. Gal­būt viena perskaityta is­torija pakeis ne tik jūsų, bet ir dar ne­pažįstamo vaiko gy­venimą.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir organizatorių nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Šilalėje pristatytas VšĮ „Pokyčių iniciatyvos centras“, kurį įkūrė ilgametę patirtį turinčių psichosocialinių paslaugų specialistų ko­manda. Ir nors veiklą jis pradėjo pavasarį, o centre jau yra tei­kia­mos psichologinės ir socialinės pagalbos paslaugos, oficialiai visuomenei naujoji įstaiga pristatyta praėjusią savaitę. Ji įsikūrė Užimtumo tarnybos patalpose, konsultacijos teikiamos tik iš anks­to užsiregistravus.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46