„Vis girdime – tas jau grįžo, anas ruošiasi. Žmonės masiškai kraustosi į Lietuvą”, – tikina emig­ran­to duonos Londone ragavusi Ri­man­tė Betingienė. Po svetur pra­leistų ilgų metų ji įleido šaknis vyro Edvardo gimtuosiuose Kaltinėnuo­se. Čia namus įsirengusi, verslus sėk­mingai kurianti pora iliustruoja džiuginančią tendenciją: emig­racija, anksčiau tirpdžiusi gyventojų skai­čių, jau šešeri metai iš eilės su pliusu – į Lietuvą grįžta daugiau mūsų tautiečių nei išvyksta. Tai puiki proga regionams pasigerinti demografi­nius rodiklius. Ar Šilalė pasiruošusi ja pasinaudoti? Savi­val­dybė konk­rečiais planais nesidalija, bet žada, jog šįmet dias­po­ros klausimams dėmesio bus daugiau.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 17

Tai šūkis, suvienijęs Šilalės rajono mokyklų 5-12 klasių mokinius, kurie savo mokyklose aiškinosi bendruomenės poreikius, pristatinėjo idėjas bendraklasiams, diskutavo, argumentavo, tobulino sumanymus ir demokratiškai rinko, kuris projektas atstovaus klasei mokykliniame etape. Padedami mokytojų, jie ėmėsi pačių įvairiausių problemų sprendimo: užimtumo, ekologijos, istorinės atminties saugojimo, pagalbos kitiems, edukacinių, pramoginių erdvių kūrimo, planavo ir įgyvendino projektus. O šie buvo rengiami pasitelkus LIONS QUEST programoje integruotą pilietiškumo ugdymo metodą mokymasis tarnaujant. 

Lietuvos socialinio ir emocinio ugdymo instituto (SEU) bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos iniciatyva surengtas mokinių lyderystės forumas „Nuo kalbų prie darbų“ sukvietė geriausius mokyklų projektų kūrėjus iš Šilalės Simono Gaudėšiaus, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijų bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. 

„Mes visi turime minčių, kaip galėtume pagerinti savo mokyklą, bendruomenę, aplinką. Bet vien nuo jų niekas nesikeičia. Pokytis įvyksta tada, kai žodžius lydi darbai, kai idėja tampa planu, o planas – veiksmu,“ – sakė pirmojo tokio forumo mūsų rajone iniciatorė bei organizatorė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos direktorė Ona Sturonienė.

Forumo  vedėja Daiva Šukytė, SEU lektorė-konsultantė, Socialinio–emocinio ugdymo asociacijos prezidentė, dalyvius pakvietė padiskutuoti apie lyderystę, pasvarstyti, kaip jaunas žmogus ją atranda savyje ir kaip svarbu yra turėti palaikantį bei paskatinantį veikti žmogų. Mokykloje klasių auklėtojai ir mokytojai pirmiausia pastebi, kas iš mokinių turi potencialo, gebėjimo veikti, organizuoti, suburti kitus. Kartais reikia tik nedidelio palaikymo ir padrąsinimo, kad įsižiebtų jų lyderystės ugnis. 

Šilalės Dariaus ir Girėno progimna­zijos mokinių tarybos pirmininkas Arnas Ramanauskas tikino, jog jauni žmonės labai nori prisidėti prie miesto augimo bei vietos politikos ne tik plakatuose, bet ir realiame gyvenime.  Prisiminta situa­cija, kai jaunuoliai patarė Šilalės merui, kaip būtų galima patobulinti naujai įrengtą dviračių trasą. Forume dalyvavę Šilalės rajono meras Tadas Bartkus, vicemerė Jolanta Skrodenienė, savivaldybės tarybos narė Asta Bataitytė sutiko, kad tarp suaugusiųjų ir jaunimo turi vykti tvirtas ir sklandus bend­radarbiavimas, kad suaugusieji turėtų priimti jaunus asmenis kaip lygiaverčius partnerius, o tuomet šie galbūt norėtų po studijų grįžti dirbti ir gyventi į tėviškę. Todėl svarbu parodyti, jog jaunimas ir jo indėlis į bend­ruomenės gyvenimą yra vertinami, išgirsti, ką jis norėtų matyti savo mieste ar rajone. Tačiau be lyderystės nebus jokio rezultato – reikia įrodyti, kad viena ar kita idėja yra reikalinga mūsų kraštui. 

Forumo dalyviai turėjo progą susipažinti su geriausiais rajono mokinių lyderystės projektais. Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 7 c kl. mokiniai (auklėtoja D. Šniaukštienė) pasvarstė ir pagalvojo, kaip kitaip galėtų atrodyti jų poilsis tarp pamokų, pristatydami projektą „Gyvoji pertrauka“. Penktokai (d klasės mokiniai su auklėtoja J. Gražinskiene) pristatė pa­čių sukurtus originalius stalo žaidimus iš perdirbtų medžiagų – tokius, kurie tiktų skirtingo amžiaus vaikams ir ugdytų kantrybę bei bendravimą per pertraukas, 6 a klasės mokiniai (vad. L. Saročkienė) projektu „Atsakomybė už savo veiksmus ir žodžius“ pakvietė bendraamžius prisiminti savo pareigas, o aštuntokai (vad. V. Galdikaitė) projektu „Pagalba mažesniesiems“ stiprino bendravimo, bendradarbiavimo, savanorystės įgūdžius: padėjo pradinukams ruošti namų darbus, turiningai praleisti laisvalaikį. 

Dėmesį patraukė Kaltinėnų Aleksand­ro Stulginskio gimnazistų projektas „Kaltinėnų atminties žemėlapis“, kurį sudarydami, mokiniai rinko senųjų gyventojų pasakojimus, prieškario  duomenis apie šeimas, jų gyvenamąsias vietas, verslus. Remdamiesi pasakojimais ir archyviniais šaltiniais, jie atkūrė prieškario Kaltinėnų miestelio vaizdą.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazistų projektas lakonišku pavadinimu „Ei, kodėl mane pamiršai?... Juk aš tavo dalis“ gilinosi į Šilalės gimnazijos fizikos mokytojo žydo Edmundo Ruvino Ze­ligmano biografiją, pristatė jo atminimui įkurtą naują edukacinę erdvę bei jo vardo Tolerancijos centrą.

Progimnazijos direktorė O. Sturonienė nuoširdžiai dėkojo renginio rėmėjams ir partneriams: Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šilalės rajono policijos komisariatui, Visuomenės sveikatos biurui, Šilalės priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, UAB „Eurobiuras“ bei Vilniaus Karaliaus Mindaugo Lions klubui už  dovanas mokiniams-lyderiams bei jų mokytojams. Nuoširdus ačiū ištartas Šilalės kultūros centrui už patalpas bei pagalbą organizuojant renginį, o kavinei „Ugnija“ už estetiškai pateiktus gėrimus bei kitus skanumynus. Nuoširdi padėka mokinių tėvų bei Atviro jaunimo centro atstovams, dalyvavusiems diskusijose ir pateikusiems vertingų įžvalgų lyderystės skatinimo tema.

Dėkojame visiems rėmėjams ir forumo dalyviams už partnerystę – jūsų palaikymas, domėjimasis ir nuoširdūs padrąsinimai suteikia mokiniams daugiau pasitikėjimo savimi.

Projektas „Nuo kalbų prie darbų“ dar kartą įrodė, kad jaunimas turi idėjų, noro veikti ir gali būti svarbi pokyčių jėga. Ši patirtis padėjo labiau pasitikėti savimi, išmokti planuoti laiką, bendradarbiauti ir drąsiau reikšti savo nuomonę. 

Austėja TAUJENYTĖ, Karina SLENZOKAITĖ, Beata AUŠRAITĖ,

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 d klasės mokinės, Jaunųjų žurnalistų būrelio narės

AUTORIŲ ir Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Šią savaitę šurmuliuojančios Ka­zi­mierinės paskatino prisiminti vie­ną iškiliausių mūsų tautos švie­suolių monsinjorą Kazimierą Va­si­liaus­ką, kurio 25-ąsias mirties me­ti­nes minėsime šį rudenį. Tai bu­vo žmogus, atviras politikams, ti­kin­tie­­siems ir nuo religijos nusigręžu­siems, išgyvenęs tremtį, bet pasi­žy­mėjęs didele vidine laisve. Mon­sin­joras K. Vasiliauskas jį paži­no­­ju­siųjų pri­siminimuose yra išli­kęs kaip vi­suomenės taikytojas, kiek­­vieną žmo­gų laikęs didele vertybe. 

„Visi mes norime būti gra­žūs. Norime, kad ir mūsų Tėvynė Lietuva bū­tų graži, todėl turime kiek­vienas surasti tokią veik­los sritį, kurioje galėtume lengviau atsiskleisti kaip grožio ir gėrio kūrėjai. Tik gražus savo siela, blaivus žmogus gali gražinti Lietuvą. O pradėti reikia nuo savo tėviškės kampelio, upelio, takelio”, – rašė mons. K. Vasiliauskas.

Šiandien su „Šilalės artojo“ skaitytojais noriu pa­sidalinti savo asmeniniais prisiminimais ir ta šviesa, kurią paliko monsinjoras. Pamenu, su kokiu giliu skausmu širdyje 2001 m. spalio 14 d. sutikau žinią apie jo netektį – išėjo žmogus, kuris visą savo gyvenimą paskyrė santarvės, gėrio ir dvasingumo idėjai. Sunku buvo patikėti, jog nebematysime žilagalvio monsinjoro ankstyvą rytmetį Pylimo gatve skubančio į Šv. Mikalojaus bažnyčią, nebegirdėsime jo dvasingų pamokslų ir sielą raminančių žodžių. Mons. K. Vasiliauskas buvo vaikščiojanti meilė, kurią patyrė daugelis žmonių, pažinojusių šį dvasininką. 

Jis buvo vienas iš Vaižgantiškos draugijos atkūrimo iniciatorių. Pamenu, kai 1995 m. atkūrėme „Lietuvai pagražinti“ draugiją, monsinjoras, sutikęs užimti Garbės pirmininko pareigas, jas nuoširdžiai ėjo iki pat mirties. 

Mano atmintyje giliai įsirėžė ir visam gyvenimui išliko mons. K. Vasiliausko kalba, pa­sakyta „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkuriamajame suvažiavime. Sveikindamas į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavusius krašto gražintojus, monsinjoras išsakė mintis, kurios aktualios ir šiandien. Jis kalbėjo: „Kurgi mūsų draugija šiandieniniame gyvenime turėtų ieškoti tikrojo grožio apraiškų ir padėti prie jų artėti mūsų visuomenei? Jų daug, ir, deja, ne visuomet mes pajėgiame deramai pasirinkti. Pabandysiu į šiuos klausimus atsakyti perfrazuodamas Vinco Kudirkos eilėraščio antraštę „Gražu, gražiau, gražiausiai“. Gražu, kai gražūs mūsų Tėvynės ežerai, miškai, kalneliai, upės, parkai, jos gyvūnija ir augalija. Gražiau, kai gražūs mūsų miestai, kaimai, vienkiemių sodybos. Gražiau, kai visuomenė sugeba gražiai gyventi ir sugyventi, kai mes patys sugebame vieni kitus mylėti, gerbti, suprasti, atjausti, kai visi žmonės turi darbo ir duonos, kai jie turi kur gyventi, kai tautos vadovai myli ir rūpinasi visais šalies piliečiais, ypač įvairių negalavimų varginamais, kai jautriai įsiklauso į jų teisėtus siekius bei įvairias problemas, o piliečiai savo ruožtu deramai gerbia savo vadovus, sąžiningai vykdo jų teisėtus reikalavimus, kai krašte teisė ir teisingumas visur ir visada viešpatauja, kai doriems ir sąžiningiems piliečiams jau niekada nebereikia bijoti nusikaltėlių ir nusikaltimų šiurpių šešėlių. 

Gražiausiai, be abejonės, mūsų Tėvy­nėje bus tik tuomet, kai vis daugiau vi­suomenėje bus tų, kurie visuomet, bū­dami ištikimi aukštųjų vertybių, t.y. tie­sos, grožio, gėrio pasauliui, tampa pilnavertėmis asmenybėmis.

Mūsų draugija žvelgia į ateitį optimistiškai. Ji tiki, jog gėris ir grožis į mūsų tautą būtinai ateis, o mūsų kiekvieno švenčiausia pareiga visa daryti, kad jie ateitų kuo greičiau.“

Šios monsinjoro kalbos rank­raštį, kaip didžiausią sakralinę vertybę, iki šiol saugau šeimos bibliotekoje ir prie jo prisiliečiu, kai noriu sustiprinti ne tik savo dvasinę būseną, bet ir priminti artimiesiems ar atsilankiusiems svečiams apie šį kilnų žmogų, kalbėjusį mums ir gyvenusį dėl mūsų laimės bei paguodos. 

Mane su monsinjoru suvedė kaimynystė, „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkūrimo idėja ir ąžuoliuko, pasodinto Karaliaus Mindaugos skvere popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Lietuvoje atminčiai, pašventinimo reikalas. Dažnai lankydavausi jo vieno kambario kukliame butelyje, nukrautame knygomis ir sakralinėmis vertybėmis. Pokalbiai su juo buvo nepakartojamos gyvenimo pamokos apie tikėjimo reikšmę žmogui, apie Lietuvos gražinimo reikalus, gamtosaugą bei žmogaus dvasinę būseną socialinių bei politinių lūžių metu. Tie pašnekesiai būdavo nuoširdūs, atviri ir geranoriški. Iki šiol atminty išliko mons. K. Vasiliausko mėgstama frazė „Mus jungia tos pačios žvaigždės“. Tardamas šiuos žodžius, jis, matyt, norėdavo padrąsinti pašnekovą, kad jaustumeisi drąsesnis ir atviresnis...

Nuo tos dienos, kai netekome šios iškilios asmenybės, praėjo jau kone 25-eri metai, bet begalinėje laiko tėkmėje mons. K. Vasiliausko dvasios žvaigždė dar labiau išryškėja, nušviesdama tas vertybes, kurias jis visą gyvenimą skelbė kaip gyvenimo laimę ir prasmę žmonėms. Dažnai į rankas, kaip Šventą raštą, paimu knygas „Širdies neatskiriamasis“, „Šviesi vilties žvaigždė“, kitus leidinius apie monsinjorą ir širdies gilumoje dėkoju Kūrėjui už tautai padovanotą didį žmogų, už laimę jį pažinti.

Deja, nepaprastai greitai bėgantis laikas vis labiau atitolina mus ne tik nuo mons. K. Vasiliausko netekties, bet ir nuo jo puoselėtų dvasinių vertybių. Todėl, manau, būtų prasminga 2026 m. paskelbti mons. K. Va-­

siliausko metais, kurie galbūt padėtų išlyginti perdėm duobėtą ir užžėlusį tautos dvasingumo kelią, kuriame kiek­vienas ir visa tauta rastume orientyrą sugrįžimui prie tarpusavio pagarbos, santarvės, meilės ir susiklausymo...

Nes, kaip prieš kelis metus yra sakiusi knygos apie monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė Ramunė Sakalauskaitė, monsinjorui skaudėtų širdį dėl mūsų susvetimėjimo, susmulkėjimo, nenoro padėti vienas kitam...

Juozas STASINAS

žurnalistas, nusipelnęs gamtosaugininkas, „Lietuvai pagražinti“ draugijos atkūrimo iniciatorius

Asmeninio archyvo nuotr.

Vyresnieji gal prisimena M. Magomajevo maršo ritmu atlie­kamą A. Pachmutovos dainą „Kuba, mano meile!“ Šiandien meilė Laisvės salai seniai išgaravusi, o pati Havana drąsiausių keliautojų akimis dvelkia stagnacija, gūdžiau­sių sovietinių laikų atsilikimu ir nenumaldomu troškimu gyventi kaip Amerikoje – juk Floridos pusiasalis vos už 150 kilometrų...

Žodžiu, iš Chee Guevaros ir Fidelio Castro svajonių sukurti komunizmą neliko nė kvapo. Kodėl? Ogi todėl, kad kubiečiams atsibodo tušti revoliuciniai šūkiai ir jie panoro gyventi kaip JAV ir iš tikrųjų laisvas pasaulis.

Norėti nepakanka. Reikia veiksmų. Donaldas Trumpas patikrino Havanos budrumą: vasario 25 d. Floridoje regist­ruotas kateris su JAV vėliava įsiveržė į Kubos teritorinius vandenis prie Cayo Falcones salos, o pasienio tarnyba bemat atidengė ugnį. Keturi migrantai kubiečiai buvo nušauti, dar šeši sužeisti. Prasidėjo tyrimas. Havana skelbia, jog įplaukusieji į jos vandenis buvo teroristai, ketinę užpulti pasienio zoną. Baltieji rūmai tvirtina, jog ekipažas tik norėjęs į JAV išgabenti artimuosius. Galų gale viceprezidentas J. D. Vance‘as numojo ranka: incidentas nevertas dėmesio.

Gal ir būtų viskas nutilę, jei ne po poros dienų pasirodęs D. Trumpo komentaras: kur buvęs, kur nebuvęs jis rėžė, kad „Kubą mes galime draugiškai absorbuoti“ (angl. „takeover“ turi ir daugiau reikšmių – perimti, sugerti, praryti). Pasak agentūros „Reuters“, jis tikino, jog su Havana vedamos derybos. 

„Jie neturi pinigų. Jie neturi nieko: nei naftos, nei maisto, todėl kubiečiai žlunga kaip tauta ir prašo mūsų pagalbos“, – pridūrė prezidentas. 

Sau būdingu stiliumi, įsidrąsinęs po įžūlios operacijos su Venesuelos diktatoriumi Nicolas‘u Maduro‘u, D. Trumpas neslėpė, kad taip galėtų susidoroti ir su dabartiniu šalies vadovu Migueliu Diaz-Canel Bermudezu, bet kol kas vyksta derybos su buvusio Kubos prezidento Raulio Castro anūku, politiniu patarėju saugumo klausimais Rauliu Guillermo Rodríguezu Castro.

D. Trumpo grasinimai „praryti Kubą“ su grasinančiu priedėliu „o jeigu ne...“ Havaną varo į neviltį. Laikraščio „The Wall Street Journal“ pranešimu, JAV ieško agentų Kubos administracijoje, kad bent iki šių metų pabaigos būtų pakeistas režimas. Ar to nori kubiečiai? Iš santūrių mūsų turistų pokalbių su salos gyventojais atrodo, jog taip – gyventi izoliuotame pasaulyje, nuolat jausti skurdą ir elementariausių prekių bei paslaugų trūkumą maždaug 11 mln. salos gyventojų nusibodo. Kai sausį buvo atlikta operacija Venesueloje, Kuba neteko pigių degalų ir dotacijų. Turistai ėmė aplenkti Kubą. Rusijos pervežėjai sustabdė reisus į Havaną, nes jų lėktuvų degalais čia jau nepripildo. Į šią šalį vykstančių rusų turistų pernai sumažėjo beveik per pusę (o kitų pasirinkimų keliauti po pasaulį jie nelabai turi). 

Jeigu jau prakalbome apie Rusiją, tai Putinas tampa bejėgis prieš tokią D. Trumpo taktiką. Kažin, ar jis žengtų N. Chruščiovo keliu ir pakartotų 1962 m. spalį surengtą sovietinių raketų Karibų krizę. Tada pagal slaptą operaciją „Anadyr“ N. Chruščiovas įsakė branduolinį užtaisą galinčias gabenti balistines raketas dislokuoti Kuboje. Krizė išsisėmė po dviejų savaičių, N. Chruščiovui susitikus su JAV prezidentu Johnu Kennedy‘iu. 

Dabar net kažkuo apsisvaiginęs D. Medvedevas reiškia vien „susirūpinimą“ ir visus savo grasinimus skiria Europai...

Per daugiau kaip šešis dešimtmečius viskas smarkiai pasikeitė. Teisingiau – apsivertė aukštyn kojomis, ypač D. Trumpui tapus 47-uoju JAV prezidentu. Jo veiksmuose logikos nedaug, humanizmo ir tarptautinių gero sambūvio normų laikymosi – tuo labiau. 

Rašant šias eilutes, JAV ir Izraelis smogė Iranui. Ajatola, dvasinis Irano vadovas Ali Khomenei, per oro ataką žuvo. Taip pat pranešta apie jo dukters, žento bei anūkės mirtis. Po ajatolos žūties Iranui laikinai vadovaus trijų asmenų taryba, kol Ekspertų asamblėja, kurią sudaro 88 įtakingi dvasininkai, paskirs jo įpėdinį. Todėl dar neaišku, ar ataka prieš nekenčiamą režimą pasiteisins ir ar neatsitiks taip, kaip Afganistane, kur, pasitraukus Amerikos pajėgoms, talibai sugrąžino savo tvarką...

Galime iki užkimimo šaukti, kad Putino ir D. Trumpo elgesys turi bendrą vardiklį – smogti prevencinį smūgį, kad užkirstų kelią galimai priešininko agresijai. Ukrainos atžvilgiu – kad neva Kyjivas neužpultų Rusijos ir būtų sunaikintas „nacizmas“, Irano – jog režimas nutrauktų branduolinio ginklo gamybą. Tiesa, logikos šiuose veiksmuose nedaug, bet juk toks dabar pasaulis.

Štai todėl Putinas taip atsargiai vertina ryžtingus Vašingtono ir Tel Avivo veiksmus, tenkindamasis vien tik „nerimą keliančia“ retorika. Rusijos pozicijos pasaulyje silpsta: ji prarado įtaką Sirijoje, iš esmės ir Venesuelą, gavo stiprų niuksą Artimuosiuose Rytuose, dabar neteko Irano, o perspektyvoje – Šiaurės Korėja, Kuba ir dar kažkas... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Pradėjus tirpti sniegui, miestas netikėtai tarsi pažvelgia į veid­rodį ir pats nustemba dėl to, ką pamato: iš po baltos paklodės ima lįsti rudenį ir žiemą „atsakingai“ paslėpti plastikiniai puodeliai, maišeliai ir, žinoma, keturkojų „palikimas“. Ir nors žiema kasmet tampa savotiška kolektyvine iliuzija, jei nematau, vadinasi, nėra, pavasaris – negailestingas revizorius, nutirpdo pasiteisinimus ir atidengia tikrąjį miesto gyventojų santykį su aplinka. Ir štai tada prasideda kasmetinė drama: vieni piktinasi, o kiti tyliai kikena manydami, jog dar kartą pavyko „prasisukti“. Todėl nieko keisto, kad kartais, jei šunys mokėtų pasakyti, jiems tikrai būtų gėda dėl savo šeimininkų elgesio...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Šios kadencijos Šilalės savivaldybės vadovai užsibrėžė bent jau didžiąsias seniūnijas aprūpinti kelių priežiūros technika. Negailint pinigų vienas po kito perkami traktoriai, greideriai, multifunkciniai šlavimo įrenginiai, prikabinami agregatai, bet gyventojai vis tiek skundžiasi, kad net miestelių šaligatviai šią žiemą buvo užversti neperžengiamomis sniego ir ledo krūvomis, o vaikai į mokyklas priversti eiti važiuojamąja kelio dalimi. Tuo tarpu savivaldybės administracijos direktorius teisinasi, jog dėl to kalčiausia tik sniego nepagailėjusi ir dėl to išbandymu tapusi ši žiema...

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Lietuvos kultūros taryba paskirstė finansavimą 2026 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programai. Iš viso finansuoti 348 kultūros ir meno projektai dešimtyje apskričių, kuriems skirta daugiau kaip 2,9 mln. eurų. Iš šios sumos daugiau nei 274 tūkst. Eur atiteko Tauragės regionui, o didžioji dalis lėšų išdalinta biudžetinėms įstaigoms: muziejams, bibliotekoms ir kultūros centrams. Tačiau iš 74 paraiškų finansavimas skirtas 34 projektams, o 40 iniciatyvų paramos nesulaukė.

Tauragės apskrities regioninės kultūros tarybos atstovai pažymi, kad šiemet daug dėmesio skirta muzikos ir etninės kultūros projektams. Tikimasi, jog profesionalių kūrėjų įsitraukimas skatins vietos bendruomenių kūrybiškumą.

„Lietuvos kultūros taryba palaiko labai glaudų ryšį su regionų kultūros bendruomene, nuo 2019 m. startavus Tolygios kultūrinės raidos modeliui. Šios kadencijos metu toliau stiprinsime bendrą darbą, kalbėdamiesi apie kylančius iššūkius: tokius kaip profesionalaus meno kūrėjų trūkumą, nevyriausybinio sektoriaus svarbą ir ieškosime bendrų sprendimų, kaip telkti kultūros organizacijas ir užtikrinti, kad gyventojus pasiektų prasmingas kultūrinis turinys“, – sako Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė dr. Kristina Mažeikaitė.

Didžiausiu šių metų finansavimo gavėju Tauragės regione tapo Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kuriam iš viso skirta 65 tūkst. Eur šešiems projektams įgyvendinti. Tauragės kultūros centrui finansuoti keturi projektai, kuriems numatyta 33 tūkst. Eur, o Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka virš 16 tūkst. Eur gaus trims projektams.

Šilalės rajone solidžiausias finansavimas atiteko Kultūros centrui, kuris programos „Tolygios kultūrinės raidos“ prioritetams „Kultūrinis tapatumas“, „Menų sintezė“ ir „Ugdymas kultūra“ teikė net po kelis projektus. Finansavimas numatytas projektui „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ – 5000 Eur, dienos stovyklai ,,Kanklės mano rankose“ skirta 7000 Eur, tradicinio kulinarinio paveldo šventė-varžytuvės „Kugelinės“ Obelyne paremta 4000 Eur. Šiemet Šilalėje vyks Tauragės regiono dainų šventė „Siekiai suartina“, kuriai Lietuvos kultūros taryba skyrė 13 tūkst. 540 Eur, dar 18 tūkst. atiteko Šilalės muzikinio teatro naujam miuziklui ,,Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“ ir teatro kūrybinei stovyklai-praktikumui „Teatrinių elementų muzikalizavimas“.

Taip pat finansuoti net trys Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus teikti projektai „Muziejus suartina“, kultūros festivalis „Dausos“ ir renginių ciklas „Vėlių mėnuo“, kurių bendra suma siekia 27 tūkst. Eur.

Deja, šiais metais paramos nesulaukė projektai, jau turintys savo auditoriją bei tradiciją. Todėl ar jie įvyks, priklauso ne tik organizatorių, bet ir nuo savivaldybės – ar ji suvoks kultūros reikšmę ir ar prisidės prie jų finansavimo. Nes būtent dėl per menkos savivaldybės paramos Šilalėje jau žlugo tradicinis „Medvėgalio menų festivalis“, sutraukdavęs rimtosios muzikos gerbėjus, respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas, gali būti, jog nebeįvyks ir linksmos muzikos festivalis ,,Brizgėls”...

Iš Lietuvos kultūros tarybos šįkart finansinio palaikymo nesulaukė tradicine mūsų rajone tapusi etnokultūrinė stovykla ,,Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“, Lietuvos vokalinių ansamblių šventė-konkursas „Šilų aidai“, VšĮ „Kraštomanija“ projektas „Jūra tekanti kultūra“, IV-asis bardų ir poezijos nakties festivalis ,,Žodžiai nebijo lietaus“ Kaltinėnuose, tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ Bilioniuose bei kt.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.