Raudonas kilimas – nuolankumo ženklas?
Iš Baltųjų rūmų Vašingtone skamba tuščia retorika, o ne racionalūs pasiūlymai, kaip atkurti taiką įvairiuose pasaulio regionuose. Pakloti raudoną kilimą Kinijos lyderiui ir surengti pompastišką aukščiausio lygio vakarienę Kinijos delegacijai lengviau, negu pasiekti reikšmingą susitarimą su Xi Jinpingo (sutrumpintai – Si), priversti Putiną nesišvaistyti tuščiais pažadais ar įtikinti Iraną atverti Hormuzo sąsiaurį.
Nei viena, nei kita, nei trečia Donaldui Trumpui nepavyksta. Kaip rašo JAV spauda, nereikia stebėtis, kad jo reitingai, rugsėjo 21 d. tyrimų duomenimis, nukrito iki 32 proc. Ir nors D. Trumpas pats asmeniškai pasitiko Kinijos lyderį prie lėktuvo trapo, visas tris vizito dienas jam įsiteikiančiai pataikavo, tačiau svarbių susitarimų taip ir nepasiekta. Ginčas dėl Taivano nuskendo mandagiuose pareiškimuose, Kinijos parama Rusijai kare su Ukraina liko nepaliesta, o apie diskusijas dėl Pekino paramos Iranui Vidurio Rytuose D. Trumpas teištarė: „Manau, mums puikiai seksis“.
Jis nesiryžo vertinti Teherano pasiūlymo atverti Hormuzo sąsiaurį per 7 dienas, kaip tartasi birželio mėnesį, o naujus Irano pasiūlymus atmetė.
Tiesa, su Si pasikalbėta apie dirbtinį intelektą. Tačiau šioje srityje konkurencija išlieka, jo modelių kūrime 2,7 proc. JAV yra priekyje, o Kinija aktyviai veržiasi į karinės žvalgybos sritį.
Politologas Lina Kojala apibendrina, kad joks raudonas kilimas JAV ir Kinijos skirčių paslėpti negali...
Šio vizito fone reikšmingesnis Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio dalyvavimas 81-ojoje Jungtinių Tautų Generalinėje asamblėjoje ir jos kuluaruose vykęs 40 minučių susitikimas su D. Trumpu. Tiesa, po to surengta spaudos konferencija buvo gana blanki, abu prezidentai atrodė pavargę, o daugelis žurnalistų klausimų atsimušė į Baltųjų rūmų šeimininko įprastas pagyras sau.
Daug svarbesnis šių įvykių geopolitinis fonas ir tai, kas vyko po jų. Nėra abejonės, jog net tarp priešų vykstantis dialogas geriau negu nieko. Kol kas jis pastebimas tarp Vašingtono, Pekino ir Kyjivo. Tuo tarpu Maskva, lyg atsiskyrėlis šakalas, stebi iš šalies ir taikosi nudžiauti skanesnį kąsnelį. Jeigu Si, D. Trumpas ir Europos lyderiai būtų ryžtingesni, Putinas neturėtų kur dingti ir įsijungtų į šį ratelį nedelsdamas. Deja...
Ne be reikalo apžvalgininkai perspėja, kad dėl Si ir D. Trumpo susitikimo Ukrainai neverta puoselėti iliuzijų. Pekinui Rusijos karas prieš Ukrainą yra naudingas, nes jis silpnina Putino režimą. JAV nori paveržti Kiniją nuo meilės Rusijai ne dėl simpatijų ukrainiečiams, o dėl savo įtakos Azijos regione. Šiaip ar taip Maskva lieka viena su Europa, ir abiem reikės kaip nors sugyventi.
Kol kas matoma šiurkšti diplomatinė šaudyklė. Baltieji rūmai pakvietė Putiną į G20 susitikimą, vyksiantį gruodžio viduryje Majamyje. Tai būtų nusikalstamo Maskvos režimo tarptautinis pripažinimas, tad 14 JAV senatorių, po septynis iš abiejų partijų, pareikalavo kvietimą atšaukti.
Iš Jungtinių Tautų tribūnos V. Zelenskis pasiūlė nutraukti abipusę ugnį į energetikos objektus. 50 šalių ir Europos Sąjunga tam pritarė, bet Maskva atsisakė daryti pauzę atakose. „Reuters“ pranešė, jog JAV į naują karinės pagalbos Ukrainai paketą neįtraukė raketų oro gynybos sistemoms „Patriot“. Vis dėlto D. Trumpo administracija ketina panaudoti visus 400 mln. JAV dolerių (apie 351,1 mln. eurų). O rugsėjo 25 d. prezidentas V. Zelenskis pareiškė, kad Ukraina gaus licencijas „Patriot“ raketų gamybai.
Agentūra „Bloomberg“ išplatino žinią, esą D. Trumpas pakvietė V. Zelenskį derybų atvykti į Maskvą, tačiau Kyjivas tuojau pat paneigė, jog toks kvietimas buvo išsakytas per prezidento viešnagę Jungtinėse Tautose. Putinas žongliruoja kvietimu į Rusijos sostinę, iš anksto žinodamas, kad V. Zelenskiui tai būtų lyg Ukrainos išdavystė. Tad ko jis tikisi?
Iš šių geopolitinių įvykių konteksto neiškrenta ir Lietuva. Kai tik Seimas panaikino šalies nebranduolinį statusą (oponentai sako, jog tai yra pavojingas žingsnis), įsijungė Rusijos propagandinė mašina: Kremlius paskelbė straipsnį, kuriame grasina surengti dar vieną „specialiąją operaciją“ – šį kartą prieš Lietuvą. Tiesa, šis grasinimas viešai išsilaikė tik tris valandas, bet jo tikslas aiškus: perspėti Vakarus, jog nebandytų branduolinio ginklo priartinti prie Rusijos sienų. Kaip atsakymas Kremliui – Lietuvos surengtos nacionalinės mobilizacijos pratybos „Vyčio skliautas 2026“.
Gal skaitytojai sakys, jog nedera net ir silpstančio liūto tampyti už ūsų. Tačiau iš anksto pakelti rankas prieš galimą agresorių reikštų ir išankstinę tautos mirtį. Istorikai vėl primena Antrojo pasaulinio karo išvakares, kai Lietuva buvo paskelbusi neutralumą. Ar tuomet nesipriešindami ką nors laimėjome? Gal ir šiandien kai kam tieskime raudoną kilimą?
Česlovas IŠKAUSKAS