Daug veiksmo – mažai naudos
Artėjame prie dvejų metų ribos, kai per Seimo rinkimus dauguma Lietuvos žmonių pasirinko politikus, žadėjusius „valstybę, kuri veikia“. Šio šūkio esmė buvo kita, tačiau sunku ginčytis, jog veiksmo per dar nė pusės kadencijos laiką buvo išties daug. Tik klausimas, kiek iš jo buvo naudos valstybei.
Ar dar kas pamena, kai tuometė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, ilgai laikyta galima būsima premjere, netikėtai paskelbė, jog dėl savo amžiaus ir sveikatos Vyriausybei vadovauti negalėtų? 2024-ųjų lapkritį ji pareiškė esanti beveik 65-erių ir įvertinusi, kiek jėgų reikalautų premjerės darbas. Netrukus paaiškėjo, kad Briuselis tokiam amžiui, regis, nėra kliūtis – V. Blinkevičiūtė grįžo į Europos Parlamentą, o LSDP į premjerus pasiūlė Gintautą Palucką.
O tuoj po to socialdemokratai turėjo aiškinti ir kitą rinkimų kampanijos posūkį. Prieš rinkimus LSDP skeptiškai vertino galimybę dirbti su Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“, tačiau po rinkimų ši partija tapo valdančiosios koalicijos dalimi. 2024 m. lapkričio 11 d. LSDP, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“ pasirašė koalicijos sutartį. G. Palucko Vyriausybė darbą pradėjo su gausia valdančiąja dauguma ir Prezidento Gitano Nausėdos palaikymu. Šalies vadovo palankumą tuometė opozicijos lyderė konservatorė Ingrida Šimonytė net pavadino ketvirtojo koalicijos partnerio vaidmeniu.
Tačiau politinis medaus mėnuo truko neilgai. 2025 m. liepą G. Paluckas atsistatydino iš premjero ir LSDP pirmininko pareigų. Socialdemokratams teko iš naujo ieškoti Vyriausybės vadovo, buvo pasirinkta Inga Ruginienė, 2025 m. rugpjūtį jos kandidatūrą patvirtino Seimas.
Atrodė, politinis stabilumas pagaliau rastas. Tačiau ir šiam etapui nebuvo lemta trukti ilgai. 2026 m. birželį, keičiantis valdančiosios koalicijos sudėčiai, I. Ruginienės Vyriausybė atsistatydino, LSDP nutraukė koalicijos sutartį su „Nemuno aušra“, o naujoje daugumoje jos vietą užėmė Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Į premjero postą socialdemokratai delegavo partijos pirmininką Mindaugą Sinkevičių.
Liepos 14 d. priesaiką davė jau 21-oji Vyriausybė, vadovaujama M. Sinkevičiaus. Tai – trečiasis socialdemokratų ministrų kabinetas po 2024 m. Seimo rinkimų. Dabar naująją daugumą sudaro LSDP, Demokratų sąjunga
„Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos, turinčios 75 balsus Seime.
Ar ši Vyriausybė sugebės išvengti pirmtakų likimo? Atsakymo šiandien nėra. Tačiau jau dabar akivaizdu, jog socialdemokratų valdžios istorijoje per nepilnus dvejus metus veiksmo užteko kelioms kadencijoms.
Reitingų kritimą partija mėgino stabdyti, tačiau vidinių problemų nuo to nesumažėjo. Priešingai – pastaraisiais mėnesiais jos vis dažniau iškyla į viešumą. Vienas ryškesnių epizodų – Kęstučio Vilkausko istorija. Liepos mėnesį LSDP vadovybė nusprendė pakeisti jį Seimo Kultūros komiteto pirmininko poste, tačiau K. Vilkauskas atsisakė pasitraukti. Neeiliniame komiteto posėdyje liepos 14 d. balsai pasidalijo po lygiai – keturi parlamentarai balsavo už jo atšaukimą, keturi – prieš. Vėliau, po pokalbio su M. Sinkevičiumi, K. Vilkauskas vis tik pasiryžo komiteto vadovo postą perleisti buvusiai kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei.
Tačiau šis konfliktas buvo tik vienas iš signalų, kad LSDP viduje ne viskas taip vieninga, kaip norėtųsi demonstruoti. Štai buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė jau kurį laiką negali grįžti į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Rugsėjo pabaigoje ji viešai prabilo ir apie galimą politinės karjeros pabaigą. Politikė teigė, jog apie savo politines perspektyvas kol kas negalvoja, tačiau neatmetė galimybės po 2028 m. pasitraukti iš politikos.
Panaši istorija nuskambėjo ir su Laura Asadauskaite, kai į viešumą išlindo jos konfliktas su partijos vadovybe. Olimpinė čempionė į LSDP atėjo tikėdamasi daugiau įtakos sporto politikai, tačiau vasarą neteko Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkės pareigų. Politikė pareiškė, jog esą apie tokį sprendimą sužinojo iš žiniasklaidos ir apkaltino M. Sinkevičių jai melavus.
Rugsėjį ji jau patvirtino svarstanti galimybę palikti LSDP ir jos frakciją Seime. Konfliktas susijęs ne tik su asmeniniais santykiais – parlamentarė ilgą laiką kritikavo ir socialdemokratų inicijuojamą sporto valdymo pertvarką.
Dar vienas nemalonus epizodas – skandalas dėl vakarėlio Krašto apsaugos ministerijoje. Nors LSDP frakcijos Seime seniūnė Orinta Leiputė ministro Roberto Kauno atsiprašymą dėl beveik 48 tūkst. eurų vakarėliui pavadino teisingu jo poelgiu, vis tik akivaizdu, jog tokie dalykai partijai ypač neparankūs, kai ji pati deklaruoja atsakomybę ir būtinybę taupyti.
Ir būtent čia atsiranda dar vienas įdomus balsas – LSDP senbuvio, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Algirdo Syso. Jo pozicija ne visada patogi pačiai partijai: politikas ne kartą perspėjo apie finansines naujų sprendimų pasekmes. Pavyzdžiui, svarstant 2027 m. biudžetą jis siūlo atsisakyti valstybės skatinamosios įmokos antrajai pensijų pakopai ir apie 300 mln. Eur skirti mažas pajamas gaunantiems pensininkams. Tai svarbu todėl, kad, artėjant savivaldos rinkimams, politikams natūraliai kyla pagunda kalbėti apie tai, ką galima pažadėti rinkėjams. Tačiau pažadai turi vieną nemalonią savybę – anksčiau ar vėliau už juos tenka mokėti iš valstybės biudžeto.
Vidinės kovos partijose paprastai sustiprėja artėjant rinkimams, kai tampa svarbu ne tik tai, kas bus padaryta, bet ir kas galės pasakyti, kad būtent jis tai padarė. LSDP atveju šiandien galima matyti ir kitą įtampą – tarp politikų, kuriems svarbus artėjantis rinkimų ciklas, ir tų, kurie pirmiausia vertina sprendimų kainą bei ilgalaikes pasekmes.
A. Sysas priklauso antrajai kategorijai. Jis ne kartą kalbėjo apie finansines ribas ir būtinybę vertinti, iš kur bus paimti pinigai naujiems įsipareigojimams. Tokia pozicija politikui, ypač valdančiosios partijos atstovui, nėra pati patogiausia. Juk rinkėjui daug maloniau girdėti apie naujas išmokas, lengvatas ir reformas, negu apie tai, jog pinigų viskam neužtenka. Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis dabartinės valdžios paradoksas.
Veiksmo valstybėje tikrai netrūksta. Pasikeitė premjerai, koalicijos partneriai, ministrų kabinetai, partijos vadovai, komitetų pirmininkai. Vieni politikai traukiasi, kiti grįžta, treti svarsto palikti partiją. Vyriausybės keičiasi greičiau, nei visuomenė spėja įsiminti jų programas. Bet esminis klausimas: ar nuo to valstybė tampa veiksmingesnė? Nes daug judesio dar nereiškia progreso. Juk ir stipriai burzgiantis bei dūmus leidžiantis automobilio variklis nėra sklandžios kelionės ženklas. Priešingai – tai gali būti labai aiškus signalas, jog metas sustoti ir pagaliau pasižiūrėti, kas su tuo varikliu negerai.
Andrius NAVICKAS