Migracija – lazda su dviem galais

Apie protesto akciją, kurios simboliu tapo kiaulės galva, šią savaitę „Šilalės artojuje“ jau rašė apžvalgi­ninkas Česlovas Iškauskas. Prita­riu jo įžvalgoms, tačiau manau, jog verta dar plačiau kalbėti apie sudėtingą migracijos problemą, kuri neturi patogaus ir paprasto sprendimo. Kaip rodo rinkimai Vokietijos žemėse, migracija tampa vienu svarbiausių politinės darbotvarkės klausimų.

Visa žmonijos istorija susijusi su mig­racija. Tūkstantmečius žmonės keliavo, ieškodami saugesnių ir patogesnių vietų gyventi. Migracija nesustojo ir tada, kai pasaulio žemėlapyje atsirado daugiau ar mažiau stabilios valstybių sienos. Apie ją kaip sudėtingą iššūkį pradėta kalbėti ypač tada, kai naujos technologijos gerokai padidino žmonių mobilumą, o skirtumai tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir skurstančių valstybių vis didėjo. Kurį laiką atrodė, kad ši tendencija turėtų tenkinti abi puses: Vakarams reikėjo vis daugiau pigios darbo jėgos, o migrantams Vakarų standartais minimalus atlyginimas gerokai pranoko tai, ko jie galėjo tikėtis gimtinėje.

Galima teigti, jog dalį dabartinių prob­lemų, kylančių dėl nepakankamos imigrantų integracijos, lėmė vakariečių požiūris ir pernelyg didelis optimizmas. Vyravo įsitikinimas, kad atvykėliai savaime perims vietos gyvenimo būdą ir noriai integruosis į demokratinę visuomenę. Nepakankamai buvo įvertinti kultūriniai ir religiniai skirtumai, tarp jų – ir islamo tradicijų specifika, tapusi daugelio nesusipratimų priežastimi.

Apmaudu ir tai, kad, kaip rodo Vokietijos pavyzdys, verslininkai, anksčiau ar­šiai rėmę gausius darbo migrantų srau­tus, dalį savo politinės veiklos dabar grindžia visuomenėje kylančiomis mig­racijos baimėmis. Išvydome ir naują reiškinį – dirbtinai kuriamus migrantų srautus, naudojamus kaip hibridinio karo įrankį. Ryškiausias pavyzdys – Baltarusijos režimo skatinti nelegalių migrantų srautai į kaimynines valstybes. Galiu tik dar kartą pakartoti: jei ne ryžtingas Lietuvos apsisprendimas taikyti išstūmimo politiką ir pastangos apginti šią poziciją ES kontekste, visas regionas, mano vertinimu, galėjo susidurti su gerokai didesniu chaosu.

Ilgą laiką Lietuvoje daugiausia kalbė­ta apie emigracijos, o ne imigracijos problemą. Lietuviai vyko į turtingesnes valstybes, ieškodami geresnio gyvenimo. Taip susiformavo didelės lietuvių diasporos Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Norvegijoje, Airijoje. Tačiau spartus Lietuvos ekonomikos augimas lėmė,

jog ir mes pradėjome dairytis papildomos darbo jėgos. Paradoksalu, bet Rusijos invazija į Ukrainą turėjo ir tam tikrų palankių padarinių Lietuvai. Į mūsų šalį plūstelėjo ukrainiečių, rusų ir baltarusių. Nors šiandien kartais skundžiamės, kad Lietuvoje pernelyg dažnai girdime rusų kalbą, žmonės, atvykę iš mums geografiškai artimo regiono, paprastai lengviau integruojasi į visuomenę nei tie, kurie atvyksta iš kraštų, kur Lietuva apskritai mažai yra žinoma. Šiuo atveju taip pat mažiau yra ir religinių skirtumų.

Beje, kaip rodo Migracijos departamento duomenys, slavų kraštų migrantų skaičius pastaraisiais metais mažėja. Juos keičia musulmoniškų kraštų atstovai, kurių per pastaruosius trejus metus padaugėjo 20 tūkst. Jie dažniausiai dirba srityse, kuriose Lietuvos piliečiai darbo vietų neužpildo. Todėl būtų neteisinga sakyti, jog atvykėliai tiesiogiai atima iš mūsų darbo vietas. Tačiau natūralu, kad jie bando įsilieti į musulmonų bendruomenę, ir dėl to kyla įvairių įtampų. Kvailiausias būdas jas spręsti – pasitelkti kiaulės galvą.

Kalbant apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius, taip pat turėtume skirti tuos, kurie atvyksta sezoniniam darbui, siekia užsidirbti ir vėliau grįžti namo ar išvykti į kitą valstybę, nuo tų, kurie Lietuvoje bando įleisti šaknis. Tačiau net neverta diskutuoti, jog visiems privalu gerbti Lietuvos įstatymus ir nebandyti primesti savo įpročių. Kita vertus, mes patys irgi turėtume rūpintis tų žmonių integracija, kurie čia būna ne kelis mėnesius, o metus ar dešimtmečius ir galbūt nori likti visam laikui. 

Suprantama, jog tūkstančiai žmonių iš tolimų kraštų, atsivežančių savitus papročius ir tikėjimą, neišvengiamai tampa iššūkiu. Deja, prie to prisideda ir dalies verslininkų požiūris – jiems ne visada rūpi atsivežtų darbuotojų integracija, o teisines inicia­tyvas, reglamentuojančias užsieniečių gyvenimą Lietuvoje, jie kartais vertina kaip perteklines ir bando apeiti.

Bet tikrai nedera pasiduoti baimėms, nes Lietuva šiuo metu yra gerokai palankesnėje situacijoje nei kai kurios Vakarų Europos valstybės, kuriose susiformavo uždaresni migrantų gyvenamieji rajonai ir veikia radikalios islamistinės grupės. Be to, esame ir atokiau nuo pagrindinių migracijos kelių, kuriais į Europą plūsta migrantai, tarkime, iš Afrikos. Tačiau neatmestina, kad migracija pasaulyje tik intensyvės. Tam įtakos turės ne tik klimato kaita, bet ir karų padariniai. ES viršūnių susitikimuose su nerimu svarstoma, kaip karas Ukrainoje ir nutrūkę įprasti grūdų srautai paveiks Afrikos gyventojų gyvenimą. Susidūrus su bado pavojumi, gali prasidėti nauja migrantų banga, o jos mastas gali būti milžiniškas. Taip pat turime nusiteikti galimam naujam ukrainiečių srautui – žmonės ieškos galimybių išgyventi žiemą, Rusijai griaunant Ukrainos miestų infrastruktūrą.

Migracija – procesas, kurio neišvengsime. Tuo labiau, kad mums patiems būtina papildoma darbo jėga. Išmintinga migracijos politika negali būti grindžiama vien baime, tačiau reikėtų pasimokyti iš Vokietijos ir kitų Vakarų valstybių patirties. Turime visas galimybes konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų iš kaimyninių valstybių, galinčių kurti aukštą pridėtinę vertę, bet taip pat svarbu imtis prevencinių priemonių, kad Lietuvoje nesiformuotų uždaros migrantų bendruomenės, ignoruojančios mūsų įstatymus ir papročius. Rasti vidurio kelią tarp kraštutinumų – „atviros durys“ ir požiūrio, jog „migrantai yra visų problemų šaltinis“ – nėra paprasta, bet įmanoma.

Svarbu, kad atsispirtume pagundai griebtis radikalių sprendimų, nes būtent jie gali sukelti dar sudėtingesnių problemų.

Andrius NAVICKAS