„Kiaulės galvos“ sindromas

Sutikime, kad tautiniai ar reli­giniai konfliktai yra vieni pavojingiausių pasaulyje. Juos įžiebti labai lengva. Pakanka melagingos naujienos, grupelės smarkuolių išpuolio, politikos veikėjo neapgalvoto, nors ir iš tautosakos lobyno ištraukto raginimo, ir neapykantos laužas liepsnoja. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

Nuo seno Lietuva buvo gana tolerantiška atvykėliams, persikėlėliams, tautinėms mažumoms. Net nereikėdavo demonstruoti didelio lojalumo mūsų valstybei, kad lietuviai priglaustų, sudarytų sąlygas bendruomenių plėt­rai, savo tikybos išpažinimui. Tik svetima ideologija pakaustyti imigrantai, okupacinių valstybių veikėjai bandydavo uždegti tą nesantaikos degtuką. Tai neturi nieko bendro su sovietiniais laikais propaguota internacionalizmo idėja.  

Mūsų skaitytojas turbūt nujaučia, į kur kalbą kreipiu. Bet iš pradžių paci­tuosiu politikės Viktorijos Čmily­tės – Nielsen žodžius: „Jeigu kažkas sako, jog rūpinasi lietuvių tauta, degindamas Koraną ar mosuodamas kiaulės galva, meluoja. Nes tai yra visiškai priešingas veiksmas. Tai yra konflikto žiebimas ir agresijos eskalavimas, tikintis, kad ugnis apims kuo didesnę visuomenės dalį. Tai ir rankos tiesimas Rusijai, kurios pagrindinis pastarųjų metų tikslas mūsų re­gione – skaldyti žmones ir sėti baimę, provokuoti agresiją bei tautinę neapykantą...“ 

Šis perspėjimas susišaukia su 60-ies visuomenės veikėjų viešu pareiškimu, pasmerkusių radikaliai nusiteikusių baikerių bandymą sutrukdyti musulmonų pamaldas prie Kauno mečetės.

„Mes smerkiame bet kokį bandymą neapykantos, pažeminimo ar bauginimo veiksmus paversti įprasta politinės kovos forma“, – pabrėžiama pareiškime. 

Bet sutikime, jog problema nėra vienalytė. Ji sena kaip pasaulis. Kodėl į karus išbujojo nesantaika tarp žydų ir arabų Artimuosiuose Rytuose? Kodėl 2020-ųjų sausį po Prancūzijos satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ prieš islamą nukreiptos karikatūros kilusiuose neramumuose žuvo devyni redakcijos darbuotojai, o šalyje ir visame pasaulyje kilo neapykantos vieni kitiems banga? Kodėl Lietuvoje palaidu liežuviu garsėjantys politikai leidžia sau skanduoti bjaurias dainuškas ir taip telkti apie save juos šlovinančius piliečius?

„Kiaulės galvos“ išpuolis Kaune jau turi pasekėjų. Rugsėjo 13-osios naktį prie vieno iš Vilniaus barų buvo sudegintas Koranas – islamo išpažinėjų pagrindinė religinė knyga. Incidentą buvo kam nufilmuoti, bet niekas nesustabdė veidą užsidengusio jaunuolio su ant apsiausto rankovės uždėtu Lietuvos vėliavos antsiuvu vykdyti savo įžūlų aktą. Menkniekis? Gal. Bet jis yra išpuolio Kaune atkartojimas...

Su Koranu mano santykis kitoks. Vieną jo egzempliorių rusų kalba pirkau dar 1992 m. rudenį Grozne, kai su grupe politikų vykau į Čečėnijoje vykusias iškilmes pirmųjų nepriklausomybės metinių pažymėti. Po dviejų metų, kai Ičkerijos kalnuose jau griaudėjo rusų pabūklai, kitą Šventojo rašto egzempliorių arabų kalba man padovanojo ir tuojau pat pašventino iš Azerbaidžano pas Džoharą Dudajevą atvykęs imamas. Nuo tol šios knygos yra mano garbingiausių leidinių lentynoje.

Kaip jau rašiau, tai problema, susijusi su niekaip neišnarpliojamu imigracijos klausimu. Jis nėra toks paprastas. Sunku nuspėti, kur gali plykstelėti neapykantos ugnis, kuris iš atvykėlių turi blogų ketinimų, kur apskritai pasisuks agresyvių kaimynų politika. Nutylėti šią problemą irgi ne išeitis. Mat drumstame vandenyje velniai veisiasi, sako liaudies išmintis...

Tuo metu „didieji patriotai“, iškėlę kiaulės galvą ir trukdydami atlikti musulmonų apeigas, šaukia, jog ateiviai trukdo tautos pažangai. Jie reikalauja apskritai neįsileisti imigrantų, o atvykusius kito tikėjimo žmones išvyti iš šalies.

„Lietuva – tik lietuviams!“ – mosuoja ant kartono nupieštu šūkiu koks jaunuolis. 

Tiesą sakant, savaitės komentarų apžvalgininkas irgi kartais neatsilaiko prieš tokį reikalavimą, nes jis tautiškai saldus. Net krūtinę užlieja šilta pasididžiavimo savimi banga, kad štai, koks esi lietuvis! Bet ši emocija labai pigi ir net pragaištinga. Pasaulis ir Lietuva niekada nebus vienatautė, vieno tikėjimo, vienos politinės orientacijos. Todėl neramu, kai žinoma TV laidų kūrėja puola apibendrinti neva, jei jos vos nenudaužė kokio tamsiaodžio pavėžėjo „Prius'as“, tai kalti visi, kurie įsileidžia „gastarbaiterius“, juos įdarbina maisto išvežiotojais ir pan. Tačiau eskaluoti tautinius ar religinius neramumus, prisidengiant patriotiniais šūkiais – negarbingas ir nusikalstamas kelias. Tai tik įpila dar daugiau žibalo į priešo propagandos mašiną. Demokratija ir tolerancija turi ribas, o jas kontroliuoti ir reguliuoti turi valstybė, o ne radikalių emocijų mėgėjai.

Česlovas IŠKAUSKAS