1988-ųjų birželio 3 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, išrinkta 35 narių iniciatyvinė grupė, o pavasario permainos sostinėje išjudino visą visuomenę – per Lietuvą nuvilniję tūkstantiniai Sąjūdžio organizuoti mitingai neaplenkė ir Šilalės, kur tų pačių metų spalį į Sąjūdžio grupės iniciatyvą susiburti atsiliepė tūkstančiai gyventojų.

Šilalėje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė teisininkas Kazys Juknius, muziejininkas Klemensas Lovčikas, mokytojai Rožė Žulkutė, Stefa Statkevičienė, Motiejus Martišius ir Eugenijus Ivanauskas. 1988 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šilalės iniciatyvinės grupės vardu buvo išsiųstas pareiškimas tuomečio Šilalės rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Zigmui Puidokui, prašant leisti organizuoti mitingą Šilalėje ir supažindinti rajono gyventojus su Sąjūdžio tikslais bei uždaviniais.

1988 m. rugsėjo 27 d. Šilalės rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto potvarkiu Nr. 108 p. buvo leista spalio 8 d. surengti mitingą. Daugiatūkstantinė minia susirinko miesto centre, prie senųjų kultūros namų, toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Lietuvos partizanams, žuvusiems Šilalės rajone. Būtent šio mitingo data ir tapo Sąjūdžio grupės Šilalėje įkūrimo pradžia, pirmą kartą viešai Šilalėje buvo iškelta Lietuvos vėliava, Sąjūdžio stendas su Gediminaičių stulpais, sugiedota Vinco Kudirkos Tautiška giesmė.

Mitinge dalyvavo ir kalbėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šilalės iniciatyvinės grupės narys K. Juknius, rašytojas Kazys Saja, profesorius Kazimieras Antanavičius, tuometis Šilalės komunistų partijos pirmasis sekretorius Jonas Jagminas, buvęs tremtinys, vaistininkas Kęstutis Balčiūnas, Kvėdarnos vidurinės mokyklos mokytojas E. Ivanauskas.

„Mes sveikiname persitvarkymą, išlaisvinantį dvasią, mintį, darbą, kūrybą ir po jo vėliavom – viešumo ir demokratijos – siekiam atsinaujinti, atgimti žmogui ir tautai“. Šiais poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais prasidėjęs mitingas, sutelkęs daugiau nei 1000 šilališkių ir svečių, truko beveik 4 valandas.

Tų pačių metų spalio 11 d. įvyko Sąjūdžio Šilalės rėmimo grupės susirinkimas, kuriame buvo svarstytas vienas klausimas – delegatų rinkimai į 1-ąjį Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą. Šilalei jame atstovauti patikėta K. Lovčikui, Kvėdarnos vaistinės vedėjui K. Balčiūnui, Laukuvos vidurinės mokyklos mokytojai, gimusiai tremtyje Verai Bernickienei (Macienei) ir K. Jukniui, kuris dar atstovavo ir Šilalės rėmimo grupei Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžiui Seime. Mokytojas M. Martišius į suvažiavimą deleguotas svečio teisėmis.

Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22-23 d. Vilniuje. Jo metu buvo priimta Sąjūdžio programa, įstatai, rezoliucija, išrinktas Sąjūdžio seimas ir taryba.

Po šio suvažiavimo Pajūryje, Kvėdarnoje, Vytogaloje ir kitose rajono vietose vyko mitingai, kurių metu buvo iškeltos vėliavos ir giedama Tautiška giesmė. Žmonės, pakviesti Sąjūdžio, aktyviai dalyvavo renginiuose, akcijose, piketuose, tautinis atgimimas sukrėtė ir išjudino gyventojus.

Ir nors Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvios veiklos istorija buvo trumpa, tačiau nepaprastai turtinga įvykių, turėjusių lemiamą svarbą tiek Lietuvos valstybingumui, tiek ir didžiausios bei vienos galingiausių pasaulio valstybių – Sovietų sąjungos iširimui, o Sąjūdis pasiekė svarių rezultatų, keisdamas politinę situaciją Lietuvoje.

1991 gruodžio 3 d. drobinis stendas su Gediminaičių stulpais ir užrašu ,,Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis 1988“ Sąjūdžio rajono tarybos pirmininko K.Jukniaus buvo perduotas tuometiniam Šilalės kraštotyros muziejui. 2010 m. vasario 8 d. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui K. Juknius perdavė ir vėliavą, plevėsavusią 1988 m. spalio 8 d. pirmojo Sąjūdžio mitingo Šilalėje metu. Ją iškėlė Juozas Arcišauskas, pasiuvo Šilalės rajono gyventoja Birutė Bitinienė, saugojo K. Juknius ir Aleksas Kažukauskas.

2003 m. spalį buvo minima Sąjūdžio 15 metų sukaktis. Į Šilalės meno mokyklos salę susirinko apie 20 bendražygių, tarp kurių buvo pirmieji Sąjūdžio aktyvistai K. Juknius, Rozvita Beržinienė, Vanda Apulskienė, Zita Lazdauskienė, K. Lovčikas, J. Arcišauskas ir kt. su gražia sukaktimi pasveikino visus aktyvius mūsų krašto žmones.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istorija yra reikšmingas ir nepamirštamas mūsų tautos, istorijos bei viso gyvenimo faktas, todėl jo jubiliejai ir sukaktys kasmet prisimenami. Ta intencija vis dar susirenka ir Šilalės sąjūdiečiai, prieš porą metų iškilmingai paminėję Sąjūdžio 35-metį, o šiemet, spalio 8 d., nuo 10 val., kviečiantys susiburti Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje ir pakeliauti Sąjūdžio keliais, besidriekiančiais per visą šalį jau 37 metus.

Rita DIRŠKUVIENĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktoriaus pavaduotoja – muziejaus vyriausioji rinkinių kuratorė 

Muziejaus ir „Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Kai pamini Čekijos valstybės pa­va­dinimą, dažno vaizduotėje iškyla gražuolė Praha, slidininkų pamėgti Tatrai, kai kam – nuostabus čekiš­kas alus ar jų nacionalinis patiekalas „knedlikai”. Kiti gi vertina tai, jog čekai išsaugojo savo valiutą kro­­ną, nors dėl to jų ekonomika ne­pa­kilo, o artimiausi kaimynai kelia daugiau nerimo negu pritarimo. 

Bet šįkart gal ne apie tai. Dvi darbo dienas vykę Čekijos parlamento rinkimai atnešė pergalę milijardieriui And­rejui Babishui, kurį oponentai vadina ir euro­skeptiku, ir atviru populistu, ir net Putino bičiuliu. O kai kurie portalai rašo tiesiai šviesiai: „Čekijoje laimėjo Putinas“. Vadinasi, dar viena centrinė Rytų Europos šalis, aktyvi Ukrainos rėmėja pasislinks Vengrijos ir Slovakijos link? Daugelis apžvalgininkų čia rašo riebų klaustuką.

Dabar jau laikinojo ministro pirmininko Petro Fialos koalicija, jeigu skaičiuotume tik 5 proc. barjerą peržengusias partijas, surinko 43 proc. balsų, o A. Babisho (judėjimas ANO, jo potencialios sąjungininkės partijos „Laisvė ir tiesioginė demokratija bei „Automobilistai už save“) – turi 50 proc. Tik ką paskelbta, jog ANO sudarys mažumos vyriausybę. Įdomu, kad rinkimų barjero neperžengė radikali euroskeptikų koalicija įdomiu pavadinimu „Užteks!“.

Analitikai galimą poslinkį į Čekijos saviizoliaciją aiškina įprastomis priežastimis. Nei senukai, nei jų vaikai ar anūkai nepatenkinti dabartine ekonomine padėtimi ir skelbia: geriau gyventi be demokratijos, bet sočiai. Toks pragmatiškas šūkis ypač atitinka vietinio 71-erių oligarcho A. Babisho skelbiamas idėjas, kurios tarsi laidoja tas viltis, kurias skandavo čekai (tuomet dar buvo Čekoslovakija), šaltą 1989 m. lapkritį išėję į „Aksominės revoliucijos“ kupinas gatves. Priminsiu, jog šis perversmas ir atitolimas nuo sovietinio bloko vyko gana taikiai, o nuo 1993 m. sausio 1 d. valstybė buvo padalinta į Čekijos ir Slovakijos respublikas. Palyginti trumpai laukusi, 1999 m. 

Praha tapo NATO nare, o dar po penkerių metų – ir Europos Sąjungos. Beje, nors komunistinis režimas buvo nuverstas, šalyje išliko neuždraustos Čekijos ir Moravijos komunistų partijos. 

Kas gi tas A. Babishas? Jo tėvas dirbo prekybos konsultantu Jungtinėse Tautose, pats Andrejus vidurinį mokslą baigė Ženevoje, o ekonomikos mokslus – Bratislavoje. Buvo aktyvus Čekoslovakijos komunistų partijos narys, net slaptosios tarnybos informatorius, pravarde „Buresh“. Įkūręs užsienio prekybos įmonę „Petrimex“ dirbo Maroke. Dabar ji vadinasi „Agrofert“ ir prekiauja žemės ūkio chemijos gaminiais. A. Babishas šiandien valdo apie 200 susivienijimo įmonių, o pagal žurnalo „Forbes“ skaičiavimus, 2020 m. jo turtas sudarė 4,8 mlrd. JAV dolerių. 

A. Babišo partija ANO („Nepatenkintų piliečių akcija“ arba „YES“ („Taip“), palaikoma socialistų ir komunistų, dar 2017 m. laimėjo rinkimus, bet 2021 m. jo vadovaujama vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. A. Babishas buvo apkaltintas neteisėtai gavęs ES subsidijas įmonės „Stark‘s Nest“ statybai, bet po pusantrų metų teismų milijardierius išteisintas... Oligarchui buvo pateikta ir daugiau kaltinimų, pavyzdžiui, kad 2009 m. jis išleido 22 mln. dolerių šešiolikos pastatų vilos Pietų Prancūzijoje pirkimui, tačiau to nedeklaravo, kad palaikė glaudžius ryšius su Silvio Berlusconiu, dėl ko buvo pravardžiuojamas „Babiskoni“...

Tad kyla keletas klausimų: jei oligarchas ir buvęs komunistas bei slaptųjų tarnybų agentas tampa vyriausybės vadovu – gerai ar blogai? Apžvalgininkai neskuba atsakyti. Čekus domina kitkas: kokie bus naujojo premjero santykiai su šalies prezidentu 63-ejų Petru Pavelu, kuris išsiskiria griežtu oponavimu Putinui ir kuris pažadėjo netvirtinti mi­nistrų, atvirai raginančių Čekiją išeiti iš ES ir NATO? Ar A. Babishas laikysis ankstesnio savo ypač radikalaus požiūrio į migrantus, kuris prieštarauja ES nuostatoms? Juk vien tik pabėgėlių iš Ukrainos pirmąjį šių metų ketvirtį buvo 390 tūkst., o jiems išlaikyti iš biudžeto išleista 124 mln. eurų. Ar jis nesumažins paramos Ukrainai, nors šalis yra viena uoliausių ginkluotės, ypač šaudmenų, tiekėja šiai kariaujančiai kaimynei?

Analitikai sako, jog A. Babishas yra pernelyg pragmatiškas, kad viską keistų iškart. ANO kartoja, kad Čekija neginčija narystės ES ir NATO, kaip daro Budapeštas ir Bratislava. Parama Kyjivui mažės, kaip teigia A. Babishas, „kad čekai gyventų geriau“. Jis nori atmesti ES migracijos paktą ir ES regi kaip suverenių valstybių sąjungą. Santykiai su Putinu? Jie tebėra mįslė, nors nemanoma, jog A. Babishas puls į glėbį Maskvai ar Orbanui bei Ficui, greičiau jau – Donaldui Trumpui, nes šiandien yra pravardžiuojamas „čekų Trumpu“. 

Ką jo pergalė reiškia Lietuvai? Per visą nuo X a. skaičiuojamą šalių istoriją buvo visko. Bet mūsų valstybių santykius, ma­no manymu, geriausiai apibūdina genialaus čekų disidento ir valstybės vadovo Vaclavo Havelo santykis su Lietuva. Ir tai yra kur kas svarbiau negu laikinos bet kokių veikėjų pergalės.

Česlovas IŠKAUSKAS

Pagaliau Seimas patvirtino XX-osios Vyriausybės programą. Atrodo, dabar jau visi 14 ministrų ga­lė­tų įsitaisyti savo kabinetuose, Mi­nist­rė Pirmininkė baigti formuoti pa­ta­rėjų korpusą, ministerijos – sa­vo ko­mandas. Tačiau ne viskas taip paprasta – Vyriausybė darbą pra­dė­­jo didžiuliais iššūkiais, o ilgas ko­­a­­licijos formavimas bei pastarieji skan­­dalai akivaizdžiai parodė, kad abe­jonių dėl politinio kultūros lygio ir atskirų personalijų yra daugiau, nei kas nors būtų pagalvojęs. 

Jei ministrų kandidatūros, bent jau formaliai, turi pereiti Vyriausybės ir valstybės vadovų filtrus, tai ministerijų kancleriai bei viceministrai yra parenkami tik valdančiosios koalicijos. Todėl, pradėjus juos tvirtinti, netrukus pamatysime, kokia „kompensacija“ pažadėta Remigijui Žemaitaičiui už tai, kad jis nepaliko koalicijos. Puikiai žinome, jog neretai viceministrai, turintys tvirtą politinės jėgos palaikymą, yra įtakingesni nei ministrai.

Dabar svarbiausias naujos Vyriausybės uždavinys yra pateikti kitų metų biudžeto projektą ir parengti Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Tai turėtų būti labai svarbus mums visiems dokumentas, kuriame pamatysime, ka­da ir kaip bus įgyvendinami gausūs pažadai. Tačiau Vyriausybės programa yra paradoksalus dokumentas. Dėl jo jau būta ginčų koalicijoje, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo parengusi daugybę pasiūlymų, dėl kurių emocingai derėtasi, ji svarstyta Seime, frakcijose, dėl jos diskutuota posėdžių salėje ir galiausiai programa patvirtinta. Tačiau liko klausimas: ar tai bus konkretus įpareigojimas Vyriausybei?

Tuo labiau, jog ne vienas patvirtintas ministras prisipažino, kad dar turės su šia programa susipažinti, jau nekalbant apie tai, jog jie patys būtų prisidėję prie jos rašymo. Kitas dalykas – jei dabartinėje programoje nurodoma, jog bus tęsiami praėjusios Vyriausybės darbai, svarbu žinoti, kas per metus (ketvirtį viso kadencijos laiko) jau yra padaryta. Galbūt išryškėjo, kad dalį pažadų nepavyks įgyvendinti artimiausiu laiku? Tačiau apie tai nekalbama, o programa paprasčiausiai papildyta naujais pažadais, nesivarginant paaiškinti, kaip bus užtikrintas jų įgyvendinimo finansavimas? Kita vertus, ar Vyriausybė privalo vykdyti patvirtintą programą? Ne. Ar ji gali imtis siekių, darbų, apie kuriuos prog­ramoje neužsiminta? Taip. Daugiausia, kuo rizikuoja ministrai, kad opozicija ar žurnalistai pradės klausinėti, kodėl nevykdomas vienas ar kitas programos punktas. Tačiau visada galima atsakyti viena iš populiarių frazių:

„Nesureikšminkim, leiskit dirb­ti, duokit laiko, atsitiko taip, kaip atsitiko“...

Kalbant apie Vyriausybės prog­ramą, ten yra ir, švelniai tariant, keistų dalykų. Pavyzdžiui, iš ankstesnės programos paprasčiausiai perrašytas įsipareigojimas gerinti mokesčių sistemos efektyvumą, skaid­rumą bei socialinį teisingumą. Ar tai reiškia, jog bus naujų pokyčių mokesčių sistemoje? Premjerė sako, kad dabar reikalingas stabilumas, o ne naujos mokestinės iniciatyvos. Tuomet ar minėtas įsipareigojimas tėra tušti žodžiai?

Vyriausybė įsipareigojo plėsti vakcinacijos apimtį ir užtik­rinti, jog Lietuvoje vaikams bū­tų užtikrintas lytinis ugdymas apie kontracepciją, siekiant mažinti paauglių nėštumo at­vejų. Tikinama, jog bus stiprinamos pagalbos moterims, nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje organizacijos. Tačiau Ingridos Šimonytės Vyriausybė už tai buvo aršiai kritikuojama tų, kurie dabar yra valdžioje. Kas pasikeitė?

Kita kalba apie tai, kas Vyriausybės programoje rašoma apie kultūros politiką – matome priešingą vaizdą ir visišką kontrastą tam, kas šiuo metu vyksta. Programoje tvirtinama, kad kultūros lauko žmonėms yra keliami patys aukščiausi kvalifikacijos reikalavimai, o politikai esą yra pasiryžę glaudžiai bendradarbiauti su kultūros bendruomene. Tačiau matome kultūrininkų ignoravimą, jų nuomonės negirdėjimą ir netgi patyčias.

Neramu, jog Vyriausybės programoje net nebandoma išskirti prioritetų, ji parašyta taip, kad aprėptų viską, įvardintų visus įmanomus tikslus. Tačiau politikų užduotis yra išgryninti problemas ir priimti tuos sprendimus, kuriems pirmiausia būtina nukreipti ribotas lėšas. Nes pinigų visada trūksta, kad galima būtų išspręsti viską.

Todėl jau dabar galima tvirtai pasakyti, kad net jei naujoji Vyriausybė būtų tobula ir nedarytų jokių klaidų, įgyvendinti visus pažadus vis tiek nebūtų pajėgi – tam reikėtų atrasti papildomų milijardų. Todėl labai tikėtina, jog iš didžiulio pažadų debesies tebus menkutis lietus.

Norisi turėti vilties, kad ši Vyriausybė bent pabandys dirbti vardan Lietuvos, imsis spręsti realias visuomenės problemas, ir po kelių metų galėsime jai už tai padėkoti, o ne klausytis pasiteisinimų, kodėl nepavyko. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei per artimiausius mėnesius valdantieji dėl ko nors vėl nesusipyks ir R. Žemaitaitis vėl negrasins trinktelėti durimis. Jei to neįvyks, galėsime pasakyti, jog Premjerė Inga Ruginienė tikrai turi lyderės savybių. Bet kol kas, cituojant Vyriausybės vadovę, „atsitiko taip, kaip atsitiko”.

Andrius NAVICKAS

Praėjusią savaitę Lietuvą sukrėtė šalies Prezidento Gitano Nausėdos sprendimas kultūros ministru paskirti partijos „Nemuno aušra“ narį Ignotą Adomavičių. Kultūros ir meno žmonės šį sprendimą sutiko protestais, o nepavykus įtikinti Prezidento, jog paskirtajam ministrui trūksta kompetencijos, šį savaitgalį rengia įspėjamąjį streiką. Tačiau trečiadienio popietę nė vieno Tauragės regiono kultūros centro vadovas negalėjo pasakyti, ar palaikys streikuotojus – vieni atsisakė komentuoti situaciją, kiti žadėjo tartis su bendruomene, treti aiškino, jog negalima atšaukti suplanuotų renginių. 

Į Vilnių vykti nesiruošia

Tauragės kultūros centro direktorius Virginijus Bartušis tiesiai šviesiai pareiškė, kad šituo klausimu kalbėti nenori.

„Ministras yra ministras, turiu savo nuomonę, bet ne žiniasklaidai“, – sakė Tauragės kultūros centro vadovas.

Ar palaikyti įspėjamojo streiko orga­nizatorius, nuotoliniame pasitarime ket­virtadienio rytą sprendė Jurbarko kultūros centro darbuotojai. Laikinai šiai įstaigai vadovaujanti Rosita Maksimovienė teigė, kad ministro paskyrimas jos tiesioginio darbo nepaveikė, todėl į Vilnių nevažiuos ir nestreikuos.

„Aišku, labai nesmagu, mes tikrai nepritariam tam politikavimui, bet tiesiogiai mūsų tas neveikia“, – aiškino R. Maksimovienė. 

Šilalės kultūros centro laikinasis vadovas Antanas Kazlauskas į Vilnių šį savaitgalį taip pat nesiruošia – sekmadienį Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyks tituliniai atlaidai. 

„Jokios oficialios pozicijos mes neturime ir aš jokios iniciatyvos nesiėmiau – jei kas norės važiuoti, tai įspėjamajame streike dalyvaus savo iniciatyva. Kiekvienas žmo­gus turi teisę streikuoti ar kitu būdu išreikšti savo valią, tai visiškai pateisinama demokratijos išraiškos priemonė ir aš nematau tame nieko blogo“, – tikino A. Kazlauskas. 

Ministerija tiesiogiai nevadovauja

Šilalės kultūros centrui laikinai vadovaujantis režisierius neslėpė manantis, jog ministru I. Adomavičių skirti paskubėta, buvo galima paieškoti ir labiau kompetentingų kandidatų. Ir nors tiesioginiam rajonų kultūros cent­rų darbui Kultūros ministerija nevadovauja, o finansavimas priklauso nuo savivaldybės tarybos pasirinktų prioritetų, A. Kazlauskas neneigė, jog ministro paskyrimas yra reikšmingas įvykis visai kultūros bendruomenei. 

„Ministerijos nuostatos mus pasiekia per Nacionalinį kultūros centrą, kuris yra tarsi ministerijos padalinys, skirtas kuruoti visiems Lietuvos kultūros centrams. Dainų švenčių organizavimas, instrumentų, tautinių rūbų įsigijimas – Nacionalinio kultūros centro rūpestis. Per jį mus pasiekia įvairiausioms programoms skirti Kultūros ministerijos pinigai, kurių mes labai nemažai gauname“, – sakė A. Kazlauskas.

Ministerijos lėšas skirsto ir Lietuvos kultūros bei Re­gionų kultūros tarybos, kurioms kasmet Šilalės ra­jo­­no kultūros įstaigos pateikia pluoš­­tą projektų. Kaip tik šiuo metu, pasak A. Kazlausko, vyksta intensyvus projektų rengimas. Mi­nist­ro politinės pažiūros ga­li turėti įtakos ir rengiant svarbius kultūros sričiai teisės aktus – kultūros strategiją, veik­los gaires. 

„Kur kas labiau nuo ministerijos yra priklausoma tiesiogiai finansuojama visa aukštoji kultūra – nacionaliniai teat­rai, muziejai, nacionalinė bib­lioteka, festivaliai. Skirtingai nei komercinės kultūros įstaigos, lėšų gyvenimui ir kūrybai jie neužsidirba, todėl yra finansuojami iš valstybės biudžeto“, – paaiškino A. Kazlauskas. 

Pasieks per projektinę veiklą

Kultūros centrų asociacijos viceprezidentė Virginija Naudžiūtė, vadovaujanti Prienų lais­valaikio ir kultūros centrui, tikino, kad šalies kultūros cent­rų darbuotojams yra suteikta galimybė patiems apsispręsti, kaip reaguoti į kvietimą dalyvauti įspėjamajame streike. 

„Mūsų bendruomenė yra nevienalytė ir turi įvairių nuomonių, todėl kiekviena kultūros įstaiga reaguoja ir veikia savarankiškai. Atsižvelgiame į šalies Prezidento kvietimą nesusipriešinti dėl ministro vertinimo, nesusiskaldyti – kad išliktume vieningi ir stiprūs savo kolektyvuose, reikia kalbėtis su savo bendruomene, kurioje yra ne tik darbuotojai, bet ir daugybė meno mėgėjų kolektyvų narių”, – įsitikinusi V. Naudžiūtė. 

Pasak viceprezidentės, regio­nų kultūros centrus finansuoja savivaldybės, daugelio įstaigų vadovai džiaugiasi, jog lėšos renginiams ir veiklai kasmet didėja – yra net tokių centrų, ypač kurortiniuose miestuose, kurie net nežino, kaip išleisti pinigus, nes renginiams organizuoti trūksta kultūros darbuotojų. 

„Prienų rajone galime džiaug­tis kasmet didėjančiu finansavimu ir dėmesiu kultūrai. Dirbu devyni metai ir kai palyginu, kas buvo anksčiau ir kas dabar, tai finansavimo augimas jaučiamas kasmet – džiaugiamės, jog didėja savivaldy­bės supratimas, kad kultūra yra svarbi sritis“, –  sakė V. Naudžiūtė. 

Ji patvirtino, kad kultūros ministras negali nurodyti, kaip kultūros centrai turi dirbti, bet kūrybinėms idėjoms įgyvendinti reikalingas Kultūros tary­bos finansavimas. Dabar jis skiriamas daugiausia naujiems projektams, kad bendruomenės galėtų išbandyti naujas meno formas. Jei Kultūros ministerija nustatys naują kryptį, pasirinkdama ministrui ar jo politinei partijai labiau patinkančius prioritetus, pasikeis ir Kultūros tarybos finansavimo kryptys. Taigi ministerijos valia savivaldybių kultūros cent­rus, pasak V. Naudžiūtės, gali pasiekti per projektinę veiklą. 

Sumenkino regionų kultūrą

„Turiu pripažinti, kad toks ministro atsiradimas įneša nerimo į mūsų veiklą. Esame įpratę artimai bendrauti, žvelgti į kultūrą kaip į strateginį išteklių, o ministras dar tik bando susipažinti su mūsų sektoriumi, suprasti, kas tai yra. Mes neapsiribojame tik etnokultūra, ir tas išsakytas supriešinimas regionų kultūros su nacionaline kultūra mus labai įskaudino – atrodytų, mes nei Čiurlionio esame girdėję, nei apie kultūrą suprantame. Taip tik­rai nėra. Daugelyje regioninių kultūros cent­rų klasikinis menas nėra naujiena. Gal koncertų, spektaklių ne tiek daug, kiek  sostinėje, bet pas mus yra įvairovė, bendruomenės turi pasirinkimą. Ir tik­rai nėra tokios atskirties, kaip bandoma pateikti“, – aiškino V. Naudžiūtė. 

Kultūros ministerija rengia teisės aktus, kurių privalo laikytis kultūros įstaigų darbuotojai. Ministro iniciatyva gali būti pakeistas Kultūros cent­rų įstatymas, kultūrinės veiklos gairės. Per nacionalinius teisės aktus atsirado kultūros įstaigų vadovų kadencijos, nustatyti išsilavinimo reikalavimai, kurie turėtų įsigalioti nuo 2026 m. sausio 1 d. 

„Jei naujoji politinė vadovybė neatidės tų įstatymo nuostatų įsigaliojimo, nemažai kultūros centrų vadovų gali netekti savo pareigų, nes nuo sausio bus taikomas visiems vadovams vienodas reikalavimas turėti magistro išsilavinimą ir patvirtinimą, kad B1 lygiu moka anglų kalbą – net ir tie, kurie vadovauja 1,5 darbuotojo turinčiai įstaigai“, – sakė Kultūros cent­rų asociacijos viceprezidentė.  

Šilališkiai nusprendė likti neutralūs

Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros protestavę kultūros ir meno kūrėjai piktinosi, kad patikėjus Kultūros ministeriją „Nemuno aušros“ atstovui, šalies kultūra bus sumenkinta, nuogąstavo, jog paskirtas ministras neturi šiam darbui reikalingų kompetencijų. Net ir po susitikimo su Prezidentu, kuris kvietė kultūros bendruomenę nesusipriešinti, buvo nuspręsta spalio 5 d. rengti įspėjamąjį kultūros darbuotojų streiką. Jo šūkis – „Tai gali būti paskutinis kartas“, o vienijantis motyvas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“. Kultūros protesto iniciatyvinės grupės parengtose gairėse raginama nesileisti į kalbas apie konkrečias kandidatūras ar finansavimą, tik reikalaujama Lietuvos kultūrą ir Kultūros ministeriją atriboti nuo partijos „Nemuno aušra“.

Įspėjamojo streiko dieną, 14 val., neabejinga visuomenė kviečiama susiburti miestų ir miestelių širdyse, aikštėse, kultūros centruose, muziejuose ir klausytis arba sugroti M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Jūrą“. Vienos valandos protesto akcija, skambant šiai muzikai, rengiama Tauragėje, nelikti abejingais apsisprendė ir Jurbarko kultūros centro darbuotojai.

Šilalės kultūros centro laikinasis vadovas A. Kazlauskas sakė šiai akcijai iš principo pritariantis. 

„Bet šįkart nusprendėme likti neutralūs. Bus didžiulė nepagarba M. K. Čiurlioniui, jei kūrinio ateis klausytis 5 ar 10 žmonių“, – tikino A. Kazlauskas. 

Daiva BARTKIENĖ

Šiandien rajono mokyklose tvyro šventinė nuotaika – minėdami artėjančią Tarptautinę mokytojų dieną, pedagogai švenčia. Besikeičiančiame, technologijų valdomame pasau­lyje daugelis profesijų ateityje gali tapti nereikalingomis, bet mokytojas buvo yra ir bus svarbus, kol pasaulyje suksis gyvybės ratas, kol bus vaikų, kuriuos reikės už­au­gin­ti pilnaverčiais savo valstybės piliečiais, išmokyti kūrybiškumo, suteikti jiems pa­siti­kėjimo ir įdiegti visuomenės gyvenimo principus. Amžių amžiais formavusi mo­ky­tojo įvaizdis – net ir niūriausiais laikais jis buvo šviesulys, kuriuo žmonės tikėjo ir pasitikėjo. Visuomenės pasitikėjimas yra itin svarbus ir dabartiniams mokytojams, nes jų rankose yra ateities Lietuva. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės rtojo“ Nr. 75

Švenčiame ypatingą jubiliejų – vienam iškiliausių visų laikų lietuvių menininkų Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui sukanka 150 metų. Šis jubiliejus nepamirštas ir Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje, kur jau nuo praėjusių mokslo metų vyko renginiai, skirti iškiliam kūrėjui.

1–8 klasėse vyko projektas „M. K. Čiurlionio spalvų ir garsų karalystėje”, pradinio ugdymo ir dalykų mokytojai organizavo įvairias veiklas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų padedami penktokai kūrė pasakas, pasakojimus, įkvėptus Čiurlionio paveikslų, ne tik rašė istorijas, bet ir piešė iliustracijas, vaizduojančias veikėjus, vietas ir stebuklingus įvykius. Kiekvienas pasakojimas atskleidė vaikų fantaziją ir kūrybiškumą. 6 ir 5 klasių mokiniai, susipažinę su M. K. Čiurlionio paveikslais, kūrė komiksus „Čiurlionio pėdsakais“, septintokai įsivaizdavo, kad jie patys yra M. K. Čiurlionis ir rašė pasakojimus apie jo gyvenimą, kūrybą, gamtos bei meno pasaulį. Kiekvienas tekstas – tai kelionė į menininko vaikystę, jo mintis, apie muziką bei tapybą. Aštuntokai sudarė kompozitoriaus gyvenimo vietų žemėlapį, o pasakojimai leido pajusti, kaip gamta, muzika ir piešiniai formavo menininko sielą, kartu parodė, jog kūryba gali būti kiekvieno mūsų gyvenimo dalis. 

Progimnazijos užsienio kalbų mokytojos organizavo projektą „Virtuali realybė ir Čiurlionio vizijos užsienio kalbos pamokoje“. Vienos iš veiklų metu 7–8 kl. moksleiviai dalyvavo virtualios realybės edukacijoje „Pasaulių sutvėrimas”, susipažino su M. K. Čiurlionio gyvenimu ir kūrybos ypatumais, o tada ėmėsi kūrybinių užduočių. Darbo rezultatai – informatyvūs plakatai ir originalūs kūriniai, atspindintys jų įspūdžius apie M. K. Čiurlionį ir jo paveikslų pasaulį. Šis integruotas projektas leido mokiniams aktyviai lavinti užsienio kalbos įgūdžius – kalbėjimą bei rašymą, atskleidė informacinių technologijų potencialą edukaciniame procese, parodant, kaip inovatyvios priemonės gali praturtinti mokymąsi ir padaryti jį patrauklesniu.

Matematikos mokytojos organizavo projektą „M. K. Čiurlionio paveikslai geometrinėse figūrose“, dailės ir technologijų mokytojų iniciatyva buvo kuriamos kompozicijos „Žemės menas pagal M. K. Čiurlionio kūrybą“, bandant pažvelgti į kūrybą ne pro rožinius, o pro čiurlioniškus akinius... 

Pradinukai piešė ant asfalto, rinko įdomiausius faktus apie menininko gyvenimą. Pasak pradinių klasių mokytojos Ritos Ramanauskaitės-Tvaronavičienės, „ketvirtokai šį ypatingą jubiliejų paminėjo projektu ,,Aš M. K. Čiurlionio paveiksle“, kurio metu ne tik susipažino su kūrėjo biografija, klausėsi jo kūrinių, bet ir tyrinėjo paveikslus.

Rugsėjo 22-oji – M. K. Čiurlionio gimimo diena – progimnazijoje buvo ypatinga ir kūrybiška: nuo pat ryto jautėsi šventinė ir meninė nuotaika, vietoje įprasto skambučio skambėjo viena iš M. K. Čiurlionio simfonijų, kuri simboliškai pradėjo ir baigė kiekvieną pamoką, mokyklos erdvės virto mokinių piešinių galerija.

Ir pamokos vyko netradicine forma – mokytojai įvairių dalykų pamokose skyrė laiko susipažinti su iškilaus lietuvių kompozitoriaus, dailininko ir kultūros šviesulio gyvenimu bei kūry­ba, buvo analizuojami kūriniai, ieškoma sąsajų tarp meno ir mokslo, kuriamos interpretacijos, diskutuojama apie jo palikimą. Štai lietuvių kalbos ir geografijos pamokos įtraukė į projektą „Kada pasaulis virsta žemėlapiu“, kurio metu reikėjo įsivaizduoti, kad menininkas atvyko į mūsų miestą ir sugalvoti, kokias žymias Šilalės vietas jis norėtų aplankyti ir kodėl, sukurti ekskursijos programą, maršrutą ir jį pavaizduoti žemėlapyje. 

Penktokai su mokytoja Zita Kasiliauskiene nagrinėjo temą „Koks tavo zodia­ko ženklas?“, taip susipažindami su M. K. Čiurlionio paveikslų ciklu „Zodiakas“, kūrė horoskopus bei piešinius pagal savo ženklą.

Ši diena priminė, kad menas – tai ne tik paveikslai ar muzika, bet ir būdas pažinti pasaulį, išreikšti save, susimąstyti, o M. K. Čiurlionio kūryba įkvėpė mus pasvajoti, atrasti kažką naujo.

Emilija TARVYDAITĖ 

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8e klasės mokinė, jaunųjų žurnalistų būrelio narė

AUTORĖS nuotr.

Pirmasis šių metų regionų krepšinio lygos (RKL) čem­pio­nato susitikimas šilališkių laukia jau rytoj (spalio 4 d.) – „Lūšis“ Kauno „Žalgirio“ sporto komplekse susitiks su „Žalgiris-3“ komanda. 

„Lūšies“ sudėtis, pasak komandos vadovo Ernesto Aušros, šį sezoną keičiasi – aikštelėje nebeišvysime net septynių praėjusio sezono krepšininkų: Nedo Vydmanto, Mindaugo Čepausko, Dominyko Šimonio, Edvino Simeno, Aivaro Andrijausko, Jono Martinavičiaus ir Karolio Tarozos.

„Jonas su Karoliu nusprendė semtis patirties Jungtinėse Amerikos Valstijose, Dominykas su Nedu perėjo žaisti į Na­cio­nalinę lygą. Šilalės „Lūšis“ gali tik didžiuotis žaidėjais, kurie buvo pastebėti būtent mūsų komandoje“, – sako E. Aušra.

Kiti trys buvę krepšininkai žada rungtyniauti Mažų miestelių krepšinio lygoje ir atstovauti Pajūrio „Jūrai“. 

Komandos vadovas pastebi, jog treniruotės, varžybų grafikas intensyviai rungtyniaujančioje komandoje yra rimtas įsipareigojimas, kuris neretai tampa sunkiai suderinamu su profesine veikla, šeimos poreikiais. 

„Su „Lūšies“ žaidžiančiu treneriu Linu Lekavičiumi šiuo metu ekipoje yra 12 krepšininkų, su dar vienu įžaidėju vyksta derybos, ieškome ir vidurio puolėjo. Komanda pasipildė 17-mečiais trenerio Raimondo Matučio auklėtiniais: „Lūšyje“ žaidžia Ignas Toliušis, Dovydas Beržinis ir Augustinas Armonas, net trys nauji žaidėjai prisijungė iš Nacionalinės krepšinio lygos“, – komandos sudėtimi patenkintas vadovas. 

Iš Palangos į Šilalę atvyko Tomas Zelenskij, iš Šiaulių – Domantas Šimaitis ir Vilius Akučka. 

„Tuo, jog sezonui esame pasirengę, įsitikinome draugiškose varžybose prieš Gargždų, Raseinių bei Tauragės ekipas. Visuose susitikimuose „Lūšis“ išplėšė pergales. Ir nors dar sunku prognozuoti, koks bus naujasis RKL sezonas, turime vienintelį tikslą – patekti į atkrentamąsias rungtynes“, – sako E. Aušra.

Gargžduose šilališkiai rugsėjo 17 d. vietos krepšininkus įveikė rezultatu 81:90, Tauragėje Vytautui Bučniui atminti skirtas turnyras, kuriame žaidė komandos iš Šilalės, Tauragės, Raseinių bei Joniškio, irgi buvo sėkmingas – V. Bučnio taurė pirmąkart parkeliavo į Šilalę.

Šeštadienį Šilalės „Lūšiai“ sezonas prasideda 12 val. Kauno „Žalgirio“ sporto komplekse su vietos „Žalgiris-3“ ekipa, o spalio 17-ąją, 19 val., Šilalės sporto mokyklos salėje „Lūšis“ priims Vytauto Didžiojo universiteto komandą. E. Aušra kviečia sirgalius palaikyti saviškius kuo aktyviau – žaidėjams tai yra labai svarbu.

Žydrūnė MILAŠĖ