Atsitiko taip, kaip atsitiko

Pagaliau Seimas patvirtino XX-osios Vyriausybės programą. Atrodo, dabar jau visi 14 ministrų ga­lė­tų įsitaisyti savo kabinetuose, Mi­nist­rė Pirmininkė baigti formuoti pa­ta­rėjų korpusą, ministerijos – sa­vo ko­mandas. Tačiau ne viskas taip paprasta – Vyriausybė darbą pra­dė­­jo didžiuliais iššūkiais, o ilgas ko­­a­­licijos formavimas bei pastarieji skan­­dalai akivaizdžiai parodė, kad abe­jonių dėl politinio kultūros lygio ir atskirų personalijų yra daugiau, nei kas nors būtų pagalvojęs. 

Jei ministrų kandidatūros, bent jau formaliai, turi pereiti Vyriausybės ir valstybės vadovų filtrus, tai ministerijų kancleriai bei viceministrai yra parenkami tik valdančiosios koalicijos. Todėl, pradėjus juos tvirtinti, netrukus pamatysime, kokia „kompensacija“ pažadėta Remigijui Žemaitaičiui už tai, kad jis nepaliko koalicijos. Puikiai žinome, jog neretai viceministrai, turintys tvirtą politinės jėgos palaikymą, yra įtakingesni nei ministrai.

Dabar svarbiausias naujos Vyriausybės uždavinys yra pateikti kitų metų biudžeto projektą ir parengti Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Tai turėtų būti labai svarbus mums visiems dokumentas, kuriame pamatysime, ka­da ir kaip bus įgyvendinami gausūs pažadai. Tačiau Vyriausybės programa yra paradoksalus dokumentas. Dėl jo jau būta ginčų koalicijoje, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo parengusi daugybę pasiūlymų, dėl kurių emocingai derėtasi, ji svarstyta Seime, frakcijose, dėl jos diskutuota posėdžių salėje ir galiausiai programa patvirtinta. Tačiau liko klausimas: ar tai bus konkretus įpareigojimas Vyriausybei?

Tuo labiau, jog ne vienas patvirtintas ministras prisipažino, kad dar turės su šia programa susipažinti, jau nekalbant apie tai, jog jie patys būtų prisidėję prie jos rašymo. Kitas dalykas – jei dabartinėje programoje nurodoma, jog bus tęsiami praėjusios Vyriausybės darbai, svarbu žinoti, kas per metus (ketvirtį viso kadencijos laiko) jau yra padaryta. Galbūt išryškėjo, kad dalį pažadų nepavyks įgyvendinti artimiausiu laiku? Tačiau apie tai nekalbama, o programa paprasčiausiai papildyta naujais pažadais, nesivarginant paaiškinti, kaip bus užtikrintas jų įgyvendinimo finansavimas? Kita vertus, ar Vyriausybė privalo vykdyti patvirtintą programą? Ne. Ar ji gali imtis siekių, darbų, apie kuriuos prog­ramoje neužsiminta? Taip. Daugiausia, kuo rizikuoja ministrai, kad opozicija ar žurnalistai pradės klausinėti, kodėl nevykdomas vienas ar kitas programos punktas. Tačiau visada galima atsakyti viena iš populiarių frazių:

„Nesureikšminkim, leiskit dirb­ti, duokit laiko, atsitiko taip, kaip atsitiko“...

Kalbant apie Vyriausybės prog­ramą, ten yra ir, švelniai tariant, keistų dalykų. Pavyzdžiui, iš ankstesnės programos paprasčiausiai perrašytas įsipareigojimas gerinti mokesčių sistemos efektyvumą, skaid­rumą bei socialinį teisingumą. Ar tai reiškia, jog bus naujų pokyčių mokesčių sistemoje? Premjerė sako, kad dabar reikalingas stabilumas, o ne naujos mokestinės iniciatyvos. Tuomet ar minėtas įsipareigojimas tėra tušti žodžiai?

Vyriausybė įsipareigojo plėsti vakcinacijos apimtį ir užtik­rinti, jog Lietuvoje vaikams bū­tų užtikrintas lytinis ugdymas apie kontracepciją, siekiant mažinti paauglių nėštumo at­vejų. Tikinama, jog bus stiprinamos pagalbos moterims, nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje organizacijos. Tačiau Ingridos Šimonytės Vyriausybė už tai buvo aršiai kritikuojama tų, kurie dabar yra valdžioje. Kas pasikeitė?

Kita kalba apie tai, kas Vyriausybės programoje rašoma apie kultūros politiką – matome priešingą vaizdą ir visišką kontrastą tam, kas šiuo metu vyksta. Programoje tvirtinama, kad kultūros lauko žmonėms yra keliami patys aukščiausi kvalifikacijos reikalavimai, o politikai esą yra pasiryžę glaudžiai bendradarbiauti su kultūros bendruomene. Tačiau matome kultūrininkų ignoravimą, jų nuomonės negirdėjimą ir netgi patyčias.

Neramu, jog Vyriausybės programoje net nebandoma išskirti prioritetų, ji parašyta taip, kad aprėptų viską, įvardintų visus įmanomus tikslus. Tačiau politikų užduotis yra išgryninti problemas ir priimti tuos sprendimus, kuriems pirmiausia būtina nukreipti ribotas lėšas. Nes pinigų visada trūksta, kad galima būtų išspręsti viską.

Todėl jau dabar galima tvirtai pasakyti, kad net jei naujoji Vyriausybė būtų tobula ir nedarytų jokių klaidų, įgyvendinti visus pažadus vis tiek nebūtų pajėgi – tam reikėtų atrasti papildomų milijardų. Todėl labai tikėtina, jog iš didžiulio pažadų debesies tebus menkutis lietus.

Norisi turėti vilties, kad ši Vyriausybė bent pabandys dirbti vardan Lietuvos, imsis spręsti realias visuomenės problemas, ir po kelių metų galėsime jai už tai padėkoti, o ne klausytis pasiteisinimų, kodėl nepavyko. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei per artimiausius mėnesius valdantieji dėl ko nors vėl nesusipyks ir R. Žemaitaitis vėl negrasins trinktelėti durimis. Jei to neįvyks, galėsime pasakyti, jog Premjerė Inga Ruginienė tikrai turi lyderės savybių. Bet kol kas, cituojant Vyriausybės vadovę, „atsitiko taip, kaip atsitiko”.

Andrius NAVICKAS