Jubiliejiniai metai yra didelė šventė visai tikinčiųjų bendruomenei, todėl kiekvienas juos stengiasi kokiu nors būdu paminėti. Popiežius kvietė tikinčiuosius 2025-aisiais tapti vilties piligrimais, per tikėjimą ir tau­tiškumą nešančiais šviesą savo bendruomenėms. Į tokį piligrimystės žygį šiemet leidosi ir Žadeikių se­niūnas Faustas Meiženis, aplankęs visas 20 Lietuvoje Jubiliejinėmis paskelbtas tikėjimo šventoves. 

Pradėjo kelionę nieko nelaukdamas

Apie vilties piligrimystę Žadeikių seniūnas sakė sužinojęs pernykščiuose adventiniuose pasikalbėjimuose Telšių katedros parapijos namuose, kai klebonas kun. kanauninkas Vygintas Gudeliūnas pakvietė visus į vilties piligriminę kelionę. Daug kas rinkosi galimybę aplankyti amžinąjį miestą Romą, o Faustas nutarė susipažinti su visomis Lietuvos jubiliejinėmis bažnyčiomis. Pradėjo nieko nelaukdamas iškart po Kalėdų.

„Bažnyčių sąrašas buvo aiškus. Pirmąjį antspaudą mano Piligrimo pase uždėjo kun. V. Gu­deliūnas dar gruodžio 29-ąją, o devynioliktąjį antspaudą, kiek Piligrimo pase tada buvo įrašyta bažnyčių, gavau balandžio 19 d., kai Šv. Velykų Didįjį šeštadienį man jį įspaudė Linkuvoje (Pakruojo r.). Vėliau paaiškėjo, jog bažnyčių sąra­šas yra papildytas dar viena –

Trakų bazilika. Ją aplankiau rug­pjūčio 19-ąją“, – pasakojo Faus­tas. 

Jaunystėje daugiau nei 10 metų patarnavęs Telšių kated­roje, telšiškis F. Meiženis niekada neatitolo nuo tikėjimo, tad bažnyčių lankymas buvo visą gyvenimą apmąstyti skirta kelionė. Jai Žadeikių seniūnas skyrė valstybinių bei religinių švenčių dienas. Kartais per dieną spėdavo užsukti į kelias bažnyčias, vienoje kurioje pasilikdavo dalyvauti Šv. Mišiose. Taip, anot jo, po Telšių katedros buvo Žemaičių Kalvarija, o šiuos metus seniūnas pradėjo Šiauliuose – sausio 1 d. meldėsi Šiaulių kated­roje, iš jos vyko į Šiluvos baziliką. Sausio 13-ąją Faustas skyrė Vilniaus bažnyčioms: aplankė Arkikatedrą, Aušros vartų, Šv. Ignoto, Dievo Gailestingumo bažnyčias, keliaudamas namo, užsuko į Kaišiadorių katedrą ir dar spėjo aplankyti Kauno arkikatedrą bei Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Vasario 16-ąją jis keliavo į Krekenavos baziliką, aplankė Panevėžio katedrą ir Šeduvos bažnyčią, o Kovo 11-ąją maršrutas nusidriekė į pietų Lietuvą – meldėsi Pivašiūnų ir Marijampolės bazilikose bei Vilkaviškio katedroje. Balandžio 19-ąją kelias F. Meiženį vedė į Tytuvėnus, o savo piligriminę kelionę jis užbaigė Linkuvoje. Vėliau, rugpjūtį, dar pabuvojo Trakų bazilikoje. 

F. Meiženio Piligrimo pasas – pilnutėlis antspaudų, greta jų dar yra gausybė nuotraukų, bet svarbiausia, anot jo paties, širdis pilna šilumos ir įspūdžių visam gyvenimui. 

„Mano gyvenimas grįstas idėja. Taip ir šis Piligrimo pasas man yra ne tiesiog popierinis suvenyras, o simbolis, primenantis aplankytas šventoves ir leidęs dalyvauti Jubiliejinių metų paminėjime ne masiniu, bet pavieniu būdu“, – tikino seniūnas. 

Lietuva pilna atradimų 

Visose 20 bažnyčių Žadeikių seniūnas ne tik prašė Šv. Mišias aukojančių vyskupų ir kunigų uždėti antspaudą Piligrimo pase – su daugeliu ir nusifotografavo, ir pasikalbėti atrasdavo minutę. Tiesa, kartais tam tekdavo sugaišti daug laiko, nes ne visose bažnyčiose rasdavo kunigą, todėl tekdavo grįžti ir laukti jo ateinant. 

Žadeikių seniūnas pasakojo, jog buvo maldos namų, kuriuose pavyko antspaudą į pasą gauti tik apsilankius trečią kartą, bet kantriai laukdavo, kol ateis kunigas, nes tie susitikimai suteikdavo tikro džiaugsmo, įkvėpdavo tolimesnei kelionei. 

Pasak F. Meiženio, vienas vyskupas net paklausė, ar nereikėtų padengti kelionės išlaidų, kitas klebonas, susiruošęs kelionei, išlipo iš automobilio ir ne tik įleido į šventovę, bet ir papasakojo jos istoriją. 

„Sako, kokia čia piligrimystė, jei neapsilankysi bazilikoje. Sutikau kunigą, kuris džiaugėsi lankęsis Žemaičių Kalvarijoje, įdavė lauktuvių tikintiesiems. Be to, šiemet, būdamas Suomijos sostinėje Helsinkyje, aplankiau ten esančios katalikų bažnyčios vyskupiją ir atsižymėjau Piligrimo pase“, – sakė Žadeikių seniūnas. 

Keliaudamas per Lietuvą, jis tikino aplankęs gerokai daugiau bažnyčių, nei buvo Jubiliejiniame sąraše, nes nė pro vieną nepravažiuodavo nesustojęs. Be to, šioje kelionėje aplankyti ir svarbias Lietuvai istorines vietas. Štai važiuodamas iš Tytuvėnų į Linkuvą, sustojo Minaičiuose (Radviliškio r.), kur 1949 m. vasario 16 d.

Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje įvyko visos Lietuvos partizanų atstovų suvažiavimas. Šiame suvažiavime pasirašyta deklaracija skelbė, jog Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos organizuotas pasipriešinimas okupantams yra teisėtas, o pagrindinis tautos siekis yra nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Smagus susitikimas seniūno laukė ir Darsūniškyje, kur klebonauja Šilalės rajono garbės pilietis kun. kanauninkas Pet­ras Linkevičius. O labiausiai jam įsiminė kelionė į Linkuvą, kur vyko iš Tytuvėnų, gavęs Švč. Mergelės Marijos Angelų karalienės bažnyčios klebono parašą. 

„Išvažiuojant švietė saulė, bet prie Pasvalio pasipylė tokia liūtis, tad Linkuvoje teko griebtis skėčio. Tačiau prasidėjus ugnies šventinimo iškilmei ir išėjus į bažnyčios lauką, ji staiga pasibaigė. Namo grįžau po vidurnakčio ir lietaus nesutikau“, – juokėsi F. Meiženis. 

Siūlo visiems keliauti

Per savo piligriminį žygį Žadeikių seniūnas nuvažiavo ne mažiau kaip 2000 kilometrų. Tam reikėjo skirti ne tik nemažai laiko, asmeninių lėšų, bet ir fizinių jėgų, nes buvo dienų, kai į kelionę Telšiuose gyvenantis F. Meiženis išvykdavo 3 val. paryčiais, o grįždavo tik kitą naktį, praėjus kone parai laiko. 

„Bet vis tiek siūlau visiems keliauti. Nebūtinai taip, tačiau tai tikrai yra atgaiva dvasiai. Juk paprastai mūsų kelionės į Vilnių, Klaipėdą orientuotos į didžiuosius kelius, mažai matome kaimų ir gyventojų mažesniuose miesteliuose, toliau nuo pagrindinių kelių esančiose vietovėse. Pavyzdžiui, Pivašiūnai (Alytaus r.), Krekenava (Panevėžio r.) ar Vilkaviškis ir Marijampolė man buvo visiškai nepažįstami kraštai. Kelionės leidžia pažinti savo kraštą, istorinį paveldą, praturtėti dvasiškai ir naujomis žiniomis“, – įsitikinęs F. Meiženis.  

Pasak Žadeikių seniūno, būtų gerai, jei tokia piligrimystė būtų skatinama ir ateityje. Lietuvoje yra labai daug bažnyčių, kurios nepateko į šiųmetinį Jubiliejinių bažnyčių sąrašą. Jos gal ir ne tokios puošnios, bet turi ne mažesnę tiek dvasinę, tiek pažintinę vertę.

„Aplankiau daugybę maldos namų, kurių nėra Piligrimų pase. Į daugelį net nepatekau, nes bažnyčios yra aptarnaujamos kitų parapijų kunigų, o Šv. Mišios ten vyksta tik kartą ar du per mėnesį. Bet tai yra mūsų paveldas, mūsų istorija, kurios negalime pamiršti“, – sakė Žadeikių seniūnas. 

Nors piligriminiame žygyje per Jubiliejines Šventųjų metų bažnyčias F. Meiženis dalyvavo vienas, kaip pats sako, su savo mintimis, jam tai buvo proga sutikti naujų žmonių, pasijausti artimu šalia esantiems. Tokios kelionės padeda susitelkti, giliau pažinti savo tikėjimą, atsinaujinti ir sustiprinti ryšį su Dievu bei bend­ruomene.

Iki Šventųjų metų pabaigos dar liko keli mėnesiai, per kuriuos kiekvienas gali rasti laiko piligriminei vilties kelionei, žadinant savo tikėjimą, pasiryžtant daryti gerus darbus, pamatyti šalia esančius žmones, aplankyti sergančius ir padėti stokojantiems maisto, vaistų, bendrystės. O tiems, kurie į šią kelionę dar tik leisis, F. Meiženis turi tik vieną patarimą: juokaudamas sako, jog Piligrimo pase antspaudus reikia dėti kuo arčiau vienas kito, nes jie visi yra skirtingų dydžių ir gali greitai pritrūkti vietos. 

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovo albumo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – visuomeninis judėjimas, kurio aktyvi veikla žymi Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laikotarpį ir ilgą tautos kelią į Nepriklausomybę bei laisvę. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvoje įkurtas Sąjūdžio judėjimas pasklido po visą šalį – iniciatyvinės grupės kėlė viešumo, demokratijos, Lietuvos suvereniteto stiprinimo klausimus, o šios idėjos greitai pelnė didžiulį gyventojų palaikymą. Atgimė ir Šilalės kraštas – tų pačių metų rudenį susibūrusi iniciatyvinė grupė sukvietė šilališkius į pirmąjį tūkstantinį mitingą.

Spalio 8-ąją Šilalės sąjūdiečiai, minėdami jau 37-ąsias Sąjūdžio judėjimo metines, susibūrė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Į kvietimą vėl susirinkti atsiliepė būrys aktyvių mūsų krašto žmonių, daugiau nei prieš 30 metų kvietusių į pirmąjį mitingą Šilalėje. Kaip prisiminė renginio dalyviai, anuomet būti pirmiems, drąsiai išsakyti savo pilietinę poziciją buvo nelengva – tvyrojo nepasitikėjimo ir baimės atmosfera, o aktyvistų veikla buvo stebima ir dažnai trukdoma.

Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, sąjūdiečiai vis dar apmąsto demokratijos principus ir laisvės sampratą, lygina praeitį su dabartimi. Tuo metu dar gyvavusioje Sovietų sąjungoje tvyrojo permainų nuotaikos, tačiau Lietuvoje jos įgavo kur kas gilesnį turinį – tai tapo tautinio atgimimo pradžia. Žmonės drąsiai ėmė kalbėti apie tautos teises, istorijos iškraipymus, ekologiją, lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimą. Ir nors dabar visu tuo galime laisvai džiaugtis, vis tik susirinkę sąjūdiečiai įspėjo, kad pavojų ir grėsmių demokratijai yra: karas Ukrainoje, dezinformacija, visuomenės susiskaldymas. Visa tai – iššūkiai, galintys pamažu susilpninti tai, kas prieš kelis dešimtmečius buvo iškovota didžiuliu ryžtu. Todėl, pasak susirinkusiųjų, privalome išlikti budrūs, nes laisvė nėra baigtinis pasiekimas, o nuolatinis procesas, kuriame kiekvienas pilietis turi vaidmenį.

„Sąjūdžio laikais buvome vieningi, nes mus jungė bendras tikslas – laisvė. Dabar turime saugotis, kad laisvė netaptų abejingumo sinonimu,“ – sakė ne vienas iš judėjimo dalyvių.

Todėl, anot sąjūdiečių, ši sukaktis turi būti ne tik prisiminimų, bet ir savistabos metas – proga paklausti savęs, ar tikrai naudojamės laisve taip, kaip ją suprato tie, kurie už ją kovojo.

„Sąjūdis išmokė mus tikėti savo jėgomis. Tai buvo laikas, kai žmonės suprato, kad vienybėje slypi jėga, galinti pakeisti istoriją“, – dažnai pabrėžia šių įvykių liudininkai.

Tačiau kartu ir apgailestauja, jog jaunoji karta laisvę priima kaip savaime suprantamą dalyką. Jie jau gimė nepriklausomoje Lietuvoje, kur galima laisvai kalbėti, keliauti, kurti ir rinktis. Būtent todėl kartais užmirštama, kokia kaina visa tai pasiekta. Laisvė nebuvo dovana – ji buvo iškovota drąsa, ryžtu ir vienybe. O ir istorikai primena, kad kiekviena karta turi iš naujo suvokti šios laisvės vertę. Tai nereiškia kovos ginklu, bet, anot sąjūdiečių, turėtų būti kasdieniu rūpesčiu savo kraštu, atsakomybe, pilietiškumu ir pagarba tiems, kurie ėjo pirmieji. Tik taip galima išsaugoti Sąjūdžio dvasią – kaip gyvą įkvėpimą, o ne vien istorijos puslapį.

Su tuo sutinka ir Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė – priimdama muziejuje aktyviausius Šilalės krašto sąjūdiečius, ji pabrėžė, jog Šilalės Sąjūdžio laikotarpio istorinis kontekstas ir vertybės turi būti perduodami ateities kartoms. Pasak jos, tai yra vienas esminių muziejaus, kaip atminties institucijos, uždavinių.

Direktorė taip pat atkreipė dėmesį į poreikį papildyti muziejaus nuolatinę ekspoziciją eksponatais, liudijančiais Šilalės krašto istoriją.

„Muziejams yra svarbu per edukacinę veiklą, per ekspozicijas ir renginius perteikti istorinį kontekstą ir sąjūdiečių vertybes, t. y. pilietiškumą, gebėjimą būti pirmiems, parodyti iniciatyvą. Iš savo patirties matau, kad ši užduotis yra nepaprastai sudėtinga, nes šiuolaikiniai žmonės gyvena socialiniuose burbuluose, labai sunkiai įsileidžia kitaminčius, poliarizacija visuomenėje didėja. Sąjūdiečiai pastebėjo, kad renginyje trūko jaunimo. Ateityje matyčiau galimybę įtraukti jaunimą ir Sąjūdžio tema paliesti didesnę auditoriją. Juolab, kad muziejus turi ieškoti būdų, kaip į atminties tematika kuriamus renginius pritraukti Z kartos atstovus“, – sakė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė.

Pasak jos, džiugu, kad per šį susitikimą buvusi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sekretorė Rozvita Beržinienė oficialiai muziejui perdavė Šilalės Sąjūdžio antspaudą – šis vertingas artefaktas papildys muziejaus rinkinius.

Sąjūdžio metinės – tai ne tik proga prisiminti praeitį, bet ir paskata permąstyti dabartį. Kiekviena karta iš naujo turi sau atsakyti į klausimą, ką šiandien reiškia būti laisvam ir atsakingam už Lietuvą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Juditos NOREIKIENĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Rudens vidurys Šilalės krašte vis labiau pildosi kultūriniais renginiais, kviečiančiais bendruomenes į jaukius susibūrimus – pasimėgauti kūryba, muzika bei menu. Idėjų prasmingam laisvalaikiui per darganą suteikia ir prasidėjęs dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ bei šiuolaikinio džiazo ir improvizacinės muzikos festivalis „Vilnius Jazz“, o ieškant įkvėpimo gerai rudeniškai knygai, verta žinoti apie praėjusią savaitę paskelbtus du itin svarbius literatūros apdovanojimų nugalėtojus: Baltijos Asamblėjos literatūros ir 2025 m. Nobelio literatūros premijų laureatus.

Šilalės rajone šią savaitę numatyti keli kultūriniai renginiai. Dionizas Poška jau daugiau nei 200 metų yra tapęs Bijotų ir bijotiškių tapatybės dalimi, o kaip skelbia patys muziejininkai, kaime yra net Muziejaus gatvė, todėl kiekvienas bijotiškis norom nenorom iš dalies tampa neformaliu muziejininku. Spalio 16 d. muziejaus darbuotojai kviečia paminėti D. Poškos gimtadienį, kurio programa išties įspūdinga: nuo 16 val. kūrybinės dirbtuvės vaikams „Mažieji raštininkai“ su bibliotekininke Agne Martinkiene, susitikimas su meninės kalvystės kūrėju Evaldu Rimkūnu bei jo autorinės parodos aptarimas (buvusi Bijotų mokykla, II a.), nuo 17 val. „Baltas kambarys“ leidinio pristatymas su Luana Mas (mokyklos I a.), o nuo 18 val. Bijotų mėgėjų teatras „Savi“ kviečia į spektaklio „Nepavėluok“ fragmento peržiūrą (režisierė Kristina Mizgirienė, mokyklos I a.).
Spalio 17-ąją, 18 val., Šilalės kultūros centre vyks išskirtinė vokalinės muzikos programa „Nuostabioji kino muzika“ iš ciklo „Muzika žvakių šviesoje“. Koncerte pasirodys Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė, daugelio konkursų laureatė bei „Auksinio scenos kryžiaus“, „Fortūnos“ ir „Orfėjaus“ apdovanojimų laureatė Raminta Vaicekauskaitė (sopranas) ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koncertmeisteris Arthur Shutov (pianistas). Programoje skambės muzika iš populiariausių pasaulio kino filmų. Bilietus (kaina 8 Eur) dar galima įsigyti svetainėje ticketmarket.lt arba Šilalės kultūros centro kasoje.

Vilniuje atidarytas 19-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, iki spalio 26 d. vyksiantis ne tik didžiųjų miestų kino teatruose, bet ir visoje Lietuvoje – internete nepatoguskinas.lt, daugiau nei 300 šalies bibliotekų ir net įkalinimo įstaigose. Šis nuo 2007 m. kasmet rengiamas tarptautinis žmogaus teisių festivalis kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais ir ekspertais. Atidaryme buvo parodyti net trys filmai („Laiškai iš Vilkų gatvės“, „Mano brangusis Teo“ ir „Nulaužti neapykantą“), kuriuos iki mėnesio pabaigos peržiūrėti kviečiami visi norintys.

Tuo tarpu geros literatūros gerbėjus praėjusią savaitę nudžiugino žinia, jog Baltijos Asamblėjos literatūros premija šiemet skirta Lietuvos poetui, publicistui, vertėjui Tomui Venclovai už naujausią eilėraščių knygą „Už Onos ir Bernardinų“. O 2025 m. Nobelio literatūros premija paskirta vengrų autoriui László Krasznahorkai „už įtaigią ir vizionierišką kūrybą, kuri apokaliptinio teroro įkarštyje dar kartą patvirtina meno galią“. Laureatas gaus aukso medalį, diplomą ir 11 mln. Švedijos kronų (apie 1 mln. Eur) premiją. Akademija išskyrė pirmąjį L. Krasznahorkai romaną „Šėtoniškas tango“ (išleistą 1985 m.), o pats autorius savo stilių yra apibūdinęs kaip „iki beprotybės ištirtą realybę“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

„Saša mokėsi paralelinėje klasėje, bet mes netoli viena kitos gyvenome, tad susidraugavome ir jau du metus laisvalaikiu visur vaikščiodavome kartu. Ji buvo linksma, gerai mokėsi, svajojo tapti stiuardese, norėjo pamatyti daug šalių. Sprogimas tą naktį labai nugąsdino, bet į gatvę eiti bijojo ir mama, ir aš, slėpėmės vonioje. Vėliau iš klasioko sužinojau, kad Saša žuvo“, – pasakojo 12-metė Julia, kartu su bendraamže Olia padėjusios gėlių, skirtų Sašai bei jos mamai. Olia šalia pabėrė ir Sašos mėgtų saldainių – tokia yra tradicija Ukrainoje, kai šalia gėlių dedami ir saldumynai, žaislai.

Sutrumpintai Saša draugės bei kaimynai vadino Oleksandrą Poliščuk, į kurios kambarį prieš porą savaičių, sekmadienio naktį, ketvirtą valandą ryto, įskriejo rusų dronas. Mergaitė sudegė kartu su mama Tania, išgyveno tik tėtis, dirbęs naktinėje pamainoje.

„Net dabar, praėjus beveik pusei paros, visa imu drebėti, kai pagalvoju, jog mirtis buvo vos už kelių metrų. Aš gyvenu pirmame aukšte, buvau namie viena, vyras gaisrininkas tą naktį budėjo. Sprogimo garsas apkurtino, ėmiau klykti, suvokiau, jog dronas krito šalia, bet nebuvau tikra, kad į mūsų namą. Išbėgau į lauką, žiūriu viršuje liepsnos, o iš laiptinės iš paskos ištipeno pusnuogė kaimynė Svitlana – išprotėjusiu žvilgsniu, apdegusiom kojom”, – kone iškart po tragedijos pakalbinta sakė Darina Ponomarenka.

31-erių moteris puolė skambinti gelbėtojams, po to bėgo į viršutinį aukštą, kuriame gyvena jos anyta Natalija. Šios buto durys buvo užsikirtusios nuo smūgio bangos, moteris galėjo uždusti, jei ne Darina ir kaimynas, padėję jas atidaryti.

Natalija apie savo išgyvenimus pasakojo pasikūkčiodama ir prašė jos nefotografuoti.

„Užvakar atšventėme mano 59-ąjį gimtadienį, šiandieninis išsigelbėjimas yra tarsi antras gimimas, tačiau nenoriu apie tai galvoti, nes prieš akis matau žuvusią Oleksandrą. Neblogai pažįstu jos močiutę Tamarą, pabendraudavome, Saša buvo labai mandagi, visada pasisveikindavo, paklausdavo kaip sveikata“, – pasakojo Natalija.

Sekmadieninis sostinės atakavimas buvo vienas didžiausių per ketvirtus metus vykstantį karą. Kaip pasakojo sutiktas Kyjivo karinis komendantas Tymūras Tkačenko, į Kyjivą atlėkė pusšimtis raketų ir pusšešto šimto dronų. Daugumą jų gynėjams pavyko numušti, tačiau kai kurie smogė. Žalą sukėlė ir dalis numuštų, nes ore nespėjo sudegti, o nukritusios dalys tapo gaisrų priežastimi. Pastatai bei mašinos degė dvidešimtyje vietų visuose dešimtyje sostinės mikrorajonų, dar keliolika sugriovimų bei gaisrų ataka sukėlė aplinkinėse gyvenvietėse. Rusų puolimas tęsėsi nuo trečios valandos nakties iki pusės devynių ryto.

Nemažą išgąstį tą naktį teko patirti sostinės centre ir man, šių eilučių autoriui. Iš pradžių netoli nugriaudėjęs sprogimas ir sužvangėję langai privertė šokti iš lovos ir bėgti į vonios kambarį. Sprogimams nurimus, šeštą valandą išėjau į gretimą parkelį mankštai, bet tuo metu vėl prasidėjo nauja dronų atakos banga. Virš galvos ėmus siaubingai griaudėti, pasislėpiau po medžiu ir meldžiau, kad numuštas dronas nenukristų sprogdamas šalia. Netoli su šunimi vaikščiojusi moteris atsigulė po suoliuku ir taip pat meldėsi. Tik prabėgus geram pusvalandžiui viskas aprimo, galėjome grįžti namo.

Žiaurų vaizdą teko regėti Moksliniame kardiologijos tyrimų institute, į kurį pusę aštuonių rytą atskridęs dronas užmušė po operacijos gulintį pacientą bei vaistus jam leidusią medicinos seselę Oksaną Kateruš. Iš palatos, į kurią pataikė dronas, liko vien pelenų krūva. Tolimesniame kabinete apdegusius dokumentus rankiojusi slaugytoja prisiminė, kad su Oksana vos prieš pusvalandį kartu gėrė kavą. Paskelbus oro pavojų, visi darbuotojai bei vaikščioti galintys ligoniai nusileido į rūsį, Oksana pasiliko suleisti vaistų keliems ligoniams po operacijų. Moters vyras prieš kelis mėnesius žuvo fronte, vienturtė dukra studentė per pusmetį tapo visiška našlaite...

Apdegimus patyrė ir keli neįgaliųjų vežimėliuose koridoriuje sėdėję ligoniai, po atakos visus 200 pacientų teko skubiai pervežti į kitas ligonines.

Į tragedijos vietą institute pašaliniai asmenys nebuvo įleidžiami, tačiau porą kilometrų tolėliau, prie namo, kuriame dronas užmušė septintokę mergaitę ir jos mamą, rinkosi daug sukrėstų kyjiviečių. Klausiau jų, ar nebijo sostinėje gyventi, nes Rusija pastaruoju metu vis dažniau atakuoja Kyjivą, čia daugėja aukų. Žuvusios 12-metės Sašos draugė Julia tada prasitarė, jog tėvai kalbina vykti pas tetą į nedidelį miestelį Vakarų Ukrainoje, nes ten per visą karą nebuvo sprogimų. Ir nors paauglė mano, jog jai ten bus nuobodu, vis tik važiuos, nes Sašos žūtis ją ypač sukrėtė.

Bijanti likti sostinėje prasitarė ir Darina Ponomarenko.

„Laukiuosi pirmagimio, bijau, kad stresas nepakenktų kūdikiui. Anksčiau Kyjive nebuvo taip baisu, tačiau kai rusai vasarą pradėjo leisti dronus, o jų vis daugėja, darosi nesaugu. Vyras už mane keturiais metais jaunesnis, noriu būti šalia, bet jei atakų ir toliau gausės, turbūt teks bėgti, nors ir kaip nenoriu viena gimdyti“, – liūdnai kalbėjo Darina.

Užkalbinta 62 metų Svitlana Vitiuk irgi teigė nenorinti išvykti, bijo užsienyje nepritapti, o įsikurti Vakarų Ukrainoje lėšų neturi. Bet ji primygtinai ragina išvykti 20-metę anūkę Viką, nors ši labai nenori palikti vyro, su kuriuo susituokė vos prieš pusmetį. Dvi Svitlanos dukros į užsienį išvyko karo pradžioje, lyg ketino grįžti, bet vasarą padažnėjus atakų Kyjive, tokių planų atsisakė ir liko Vokietijoje.

Pasak 51-erių Natalijos Rynkun, ją sunerimti dėl 17-os metų sūnaus Vadimo likimo privertė būtent paauglės Sašos žūtis, todėl moteris nusprendė išvažiuoti pas tėvus į kaimą Žitomiro rajone.

Išvykti į užsienį sakė norinti ir 34-erių stomatologė Marija Kavun, kurią sutikau einančią su trimečiu sūneliu. Moteris dar augina aštuonerių dukrą, finansinių galimybių išvykti turi, galėtų priimti draugai Italijoje, bet bijo iškeliauti, nes mano, kad ilgas išsiskyrimas gali sužlugdyti santuoką su mylimu vyru. Taip esą nutiko daugybei jos pacienčių, kurios arba pačios užsienyje susirado kitus partnerius, arba vyrai apsigyveno pas kitas moteris.

Kyjivo komunalinės tarnybos tragedijos vietoje pastatė palapines, kuriose policininkai registravo butams padarytą žalą. Išgirdęs, jog medines drožlių plokštes langams užtaisyti nešantys vyrukai kalbasi angliškai, nusprendžiau vieną jų pakalbinti. Dirku prisistatęs vaikinas sakė atvykęs talkinti iš Olandijos, su juo kartu dirba jaunuoliai iš Ispanijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Australijos, Rumunijos, Švedijos. Dirkas savanoriauja atsatymo darbuose trečią mėnesį, tačiau netrukus grįš į mokslus Amsterdame, kur studjuoja mediciną.

„Nesu toks drąsus, kad galėčiau ginklu padėti ukrainiečiams kariauti, tačiau nenoriu likti abejingas šios tautos kovai už laisvę, todėl nusprendžiau padėti nors tuo, kuo galiu. Kai įgysiu pakankamai medicinos žinių, atvyksiu savanoriauti ligoninėse. Čia ir po karo mūsų parama bus reikalinga. Raginu ir kitus savanoriauti, nes ukrainiečiai savo drąsa rodo pavyzdį visiems, kaip reikia ginti tėvynę. Jie nusipelnė pagarbos ir paramos”, – kalbėjo Dirkas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Vos savaitę kultūros ministru pa­buvęs „aušrietis“ tvirtino esąs „paprastas žmogus“ ir, jo manymu, tai buvusi svarbiausia visos gausios kritikos priežastis. Tą patį įrodinėja ir jo partijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis – kadangi jį į Seimą yra išrinkę „paprasti“ žmonės balsais, jis esąs pasiryžęs kovoti iki galo. Ta­čiau ką reiškia toks apibūdinimas – juk kiekvienas žmogus yra unika­lus, todėl keista, kai valdžios atsto­vai pasiskelbia „paprastų“ žmonių atstovais ar gelbėtojais.

Ko gero, pirmiausia kyla klausimas, pagal kokius kriterijus politikai ir valdžios atstovai nustato, kuris žmogus yra „paprastas“, o kuris ne. Gyvenamoji vieta? Kiek suprantu, kultūros ministru norėjęs būti Ignotas Adomavičius turi butą Vilniuje. Pats R. Žemaitaitis irgi gyvena sostinėje. Ar trumpai kultūros ministru pabuvusio politiko „paprastumas“ susijęs su tuo, kad po mokyklos jis nebandė plėtoti savo talentų ar imtis platesnių studijų?

O gal „paprastais“ žmonėmis politikai yra linkę vadinti tuos, kurių nerodo televizijų laidos apie „žvaigždes“? Arba tuos, kurie jaučiasi nusipelnę daugiau, nei turi, pyksta ant valstybės dėl teisingumo trūkumo, dėl to, jog turtingas ir galią (finansinę, politinę, medijų) turintis „elitas“ rūpinasi tik savo reikalais, bet ne bendruoju gėriu, dėl to, kad trūksta solidarumo ir socialinio jautrumo?

Tai, kad trūksta teisingumo valstybėje, kad didžiulė socialinė nelygybė daugelį verčia pasijusti „antrarūšiu“, kad teisėtai piktinamės politine sistema, kuri labiau aptarnauja galinguosius nei rūpinasi bendruoju gėriu, yra neginčijama tiesa. Jau ne kartą rašyta apie tai, kaip daugelį piktina ir buvusios, ir dabartinės valdžios kartojama tezė „kaip gerai dabar gyvename.“ Taip, bet yra ir kita medalio – toli gražu ne visiems yra gera, žmonės susiduria su daugybe situacijų ir problemų, kurios priverčia nusivilti. Todėl, matyt, nieko keisto, jog politikai, kurie žada pamokyti „elitą“ ir tuoj tuoj demaskuoti stulbinančius nusikaltimus, kurie neva mums visiems atskleis, kodėl gyvename ne taip, kaip norėtume, ir sulaukia palaikymo.

Tačiau didžiausia bėda vis tik yra ta, kad tokius pažadus dalijantys politikai paprastai siekia ne pagerinti tų, kurie susiduria su objektyviais sunkumais gyvenimą, bet patys prasibrauti į „elitą“. Ir, deja, ant tų, anot jų, „paprastų“ žmonių vargo. Kaip viešai sakė vienas „paprastų“ žmonių „gynėjas“, jis nusipelnė dėvėti prabangius rūbus, ilsėtis užsienyje ir gauti prabangius pasiūlymus aplanky­ti Ameriką... Po tokių pareiškimų kyla klau­simas, ar tikrai politikas pirmiausia turi pasirūpinti savimi, jei dar nieko reikšmingo nepadarė, kad kiti gyventų geriau.

Galima nuolat paskelbti „sensacingus“ pranešimus apie tai, kad esą pavyko ap­čiuop­­ti ypatingo masto pikt­nau­džia­­­vi­mus, kurie parodys, ko­dėl visi bi­jo gelbėtojo. Tačiau pri­­pa­žin­ki­­me, jog po rinkimų prabėgus metams, niekas nepasikeitė. Ne­gana to, valdžia net nepra­dėjo normaliai dirbti, nes vis dar tebesidalija postus. Visus metus! „Gelbėtojas“ R. Že­maitaitis ne tik nepakeitė, anot jo, valdžios sistemos, bet pats tapo jos dalimi, socialdemokratai kol kas jokių radikalių sprendimų, iš esmės keičiančių žmonių gyvenimą geresne linkme, irgi nepaskelbė, nes vis dar tebesimurdo vidinių problemų liūne. Tai kur tie „paprastų“ žmonių gynėjai iš tiesų yra ir kas jie tokie? 

Sakoma, kad didžiausia bausmė kritikui ya suteikti jam atsakomybę už priimamus sprendimus. Todėl praėjus metams po rinkimų drąsiai galime užduoti klausimą: „Ką, ponai politikai, padarėte ne savo, bet tų, kuriems sunkiausia, labui“?

Pastaruosius kelis mėnesius gyvenau provincijos vienkiemyje, teko rūpintis itin garbaus amžiaus tėvais. Ir iš labai arti mačiau problemas, kurių šiandien mažuose mieste­liuose netrūksta, nors juose gy­ven­antys žmonės yra be ga­lo darbštūs, gražiai tvarkosi. Yra ir jaunų šeimų, kurios norėtų juose kur­tis, bet joms reikia pagalbos, kuriant tokią infrastruktū­rą regionuose, kuri nesiremtų nuos­tata „paprastiems žmonėms tiks“... 

Mano tėvai visą gyvenimą sąžiningai dirbo, bet turtų nesusikrovė. Jie tikrai nepretenduoja į jokį „elitą“, tačiau man jie yra nepaprasti. O „paprastais“ juos galiu vadinti nebent ta prasme, kad jie neapsimetinėja tais, kuo nėra, ir nemano, kad yra geresni už kitus. Jie puikiai mato, jog valstybėje yra daug taisytinų dalykų, tačiau, dėkui Dievą, turi ir imunitetą „gelbėtojams.“ Todėl tie, kurie televizorių ekranuose pučia krūtinę, aiškindami, kokie jie „paprasti“ ir kokie „paprasti“ žmonės juos išrinko, tiesiog naudojasi situacija, rinkėjų nusivylimu politikais ir populistiškai žada tai, ko niekada nepadarys. Jie tiesiog mano, kad yra gudresni už visus kitus. Tačiau politikoje tikrai galioja bumerango dėsnis: galiausiai visas melas, gudravi­mas ir manipuliacijos skaudžiai grįžta.

Šiuo metu formuojamas valstybės biudžetas. Dabar politikams pati geriausia proga pasirūpinti visais Lietuvos žmonėmis, didinant socialinį teisingumą ir rūpinantis bendruoju gėriu. Neskirstant mūsų į „paprastus“ ir „nepaprastus“...

Andrius NAVICKAS

Spalio 1-ąją, minint Tarptautinę pagyvenusių žmonių dieną, Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai pradeda savo mokslo metus. Ne išimtis – ir Šilalės TAU nariai. O jų gretos, pasirodo, kasmet gausėja – į šią savaitę surengtą oficialią moks­lo metų atidarymo šventę sugužėjo pilnutėlė Kultūros centro salė, o kiek jų dar čia negalėjo atvykti.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Higienos instituto duomenimis, 2024 m. mūsų šalyje mirė 37,5 tūkst. žmonių – 448 daugiau nei 2023-iaisiais. Didžiausią dalį sudarė mirusieji nuo kraujotakos sistemos li­gų – net 50,8 proc. visų mirčių. Kitos dažniausios mirties priežastys buvo piktybiniai navikai (21,5 proc.), išorinės mirties priežastys (6,1 proc.) ir virškinimo sistemos ligos (5,7 proc.).

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Ketvirtadienį Jurbarko autobusų stotyje viešoji įstaiga „Žaliasis regionas” surengė Žaliojo regiono darnaus judumo galimybių studijos pri­sta­tymą. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – Nors Tau­ragės apskrityje jau važinėja 26 elektriniai auto­busai, visų keliaujančių žmonių lūkesčiai toli gražu nepatenkinami, nes trūksta maršrutų, gy­ventojų poreikiams nepritaikytas jų dažnis, todėl pagrindine susisiekimo priemone vis dar yra automobilis.  

Keičiasi žmonių gyvensena

Europos šalyse nieko nestebina prie valstybinių įstaigų, mokyklų, keleivinio transporto sustojimo vietų išrikiuoti dviračiai, elektriniai motoroleriai ar paspirtukai – pigios, aplinkos neteršiančios priemonės atsiranda net ir didžiųjų miestų gatvėse. Tauragės „Žaliojo regiono“ direktorė Gaiva Mačiulaitienė tikina, kad ir mums tą jau reikėjo padaryti: didėjanti oro tarša, atmosferos šilt­namio efektas, dėl to pasireiškiančios karščio bangos ir pot­vyniai – nustatyta, jog penktadalis Europos žemyno teritorijos kasmet patiria šiuos reiškinius. Vien šių metų vasarą dėl karščio Europoje mirė per 24 tūkst. gyventojų. Tyrimų duomenys rodo, kad 68 proc. stichijų iššaukia atmosferos procesai, susiję su klimato kaita. O ji vyksta dėl pernelyg didelio, atšilimą skatinančių CO2 dujų emisijų. Ketvirtadalį jų į atmosferą išmeta transporto sektorius, daugiausiai – keleivinis. Statistiniai duomenys patvirtina, jog 88 proc. europiečių kelionėms naudojasi asmeniniais automobiliais.

„Europos miestai nė­­ra bejėgiai, dauguma jau planuoja saugų ir aplinkai draugišką judumą, nes tai yra tolygu tvariai ateičiai. Pėsčiųjų zonos, dviračių takai jau tapo taip pat reikalingi, kaip ir automobilių keliai, o pavėsį teikiantys medžiai gatvėse gali sumažinti oro temperatūrą 5 laipsniais ir apsaugoti žmones nuo perkaitimo. Kartu su infrast­ruktūros pokyčiais keičiasi ir žmonių gyvensena, atsiranda įprotis daugiau vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu, o tai padeda išsaugoti stipresnę sveikatą“, – sakė VšĮ „Žaliasis regionas“ direktorė. 

Miestų gatvės turės siaurėti

„Žaliojo regiono“ darnaus judumo galimybių studiją parengęs „Smart Continent“ konsultantas Aurelijus Jaruševičius tikino, kad transporto rūšių derinimas yra pasaulyje jau paplitusi praktika, kurią kasdien naudoja vis daugiau žmonių – jie derina ėjimą su važiavimu viešuoju transportu, automobiliu, dviračiu arba kelionėms mieste išbando kitus būdus. 

„Dėl to keičiasi miestų in­frast­ruktūros planavimo prio­ritetai. Jei anksčiau buvo siekiama kuo patogesnio automobilių eismo, tai dabar miestai stengiasi riboti automobilių srautus, sudarydami kuo palankesnes sąlygas pėstiesiems“, – tikino ekspertas. 

Tauragės regione gyvena beveik 90 tūkst. gyventojų, daugiau nei pusė jų (54 proc.) yra įsikūrę kaimo vietovėse. Regione registruota 69 tūkst. transporto priemonių, o jų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, viršija Lietuvos vidurkį. Daugiausiai transporto priemonių 1000 gyventojų registruota Šilalės savivaldybėje – net 698, o Tauragės rajone jų yra kone 100 mažiau. Dar mažesnis yra šalies vidurkis: 1000 gyventojų Lietuvoje registruotos 522 transporto priemonės. 

Didžioji dauguma (80 proc.) lengvųjų automobilių varomi dyzelinu, mažiau nei 13 proc. – benzinu, o elektra varomų transporto priemonių tėra vos 0,2 proc. – 2024 m. Tauragės regione jų buvo tik 287. 

Rengiant galimybių studiją, buvo apklausti 1005 Tauragės regiono gyventojai, proporcingai kiekvienos savivaldybės gyventojų skaičiui. Paaiškėjo, jog 56,3 proc. jų į darbą arba mokymosi vietas vyksta automobiliu, maždaug 26,5 proc. keliauja pėsčiomis, 5,5 proc. – dviračiu arba paspirtuku ir tik maždaug vienas iš dešimties (11,7 proc.) – viešuoju transportu. Apklausos dalyviai pastebėjo, kad regione prasta pėsčiųjų takų kokybė, trūksta dviračių takų infrastruktūros arba ji nesaugi, labai ribotai yra viešojo transporto maršrutų į lankytinas vietas, o tvarkaraščiai nesuderinti su persėdimais ir pan.

Ypač nepatogus susisiekimas viešuoju transportu yra dirbantiems asmenims, todėl jų pagrindinis kelionės į darbą būdas – nuosavas automobilis, kuriuo naudojasi 74 proc. regiono gyventojų. Dauguma jų į darbo vietą važiuoja ilgiau nei pusvalandį, tačiau ir tie, kurių darbovietė yra arčiau namų, taip pat naudojasi automobiliu. Viešąjį transportą kelionei į darbą renkasi vos 5 gyventojai iš 100. Beveik 90 proc. vykstančių į darbą automobiliu, sutvarko ir kitus asmeninius reikalus – nuveža vaikus į mokyk­lą, vyksta apsipirkti. Pasak A. Jaruševičiaus, to niekaip nepadarysi gyvendamas kaime ir į darbą važiuodamas viešuoju transportu. 

Ateitis – elektriniams automobiliams

Kad kuo daugiau žmonių galėtų naudotis bevariklėmis transporto priemonėmis, darnaus judumo galimybių studijoje siūloma prie mokyklų, didesnių įstaigų, autobusų sustojimo vietų įrengti dviračių saugyklas, sudaryti galimybes dviračius vežtis autobusais. Tam reikia keisti infrastruktūrą ir gatvėse kuo daugiau vietos skirti bevarikliam transportui, kad juo važinėjantys žmonės jaustųsi saugiau. Žaliosios krypties Tauragėje pradininkas, visuomenininkas Sigitas Mičiulis, kurio bendrovė „Bremena“ šiemet pripažinta tvariausia šalies įmone, pastebėjo, jog regione 95 proc. energijos pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o žaliosios

energijos pagaminama du kartus daugiau, nei suvarto­ja re­giono įmonės ir gyventojai. Apskrityje jau važinėja 26 elektriniai autobusai, įvestas vieningas elektroninis bilietas, su kuriuo gali už 1 eurą per mėnesį nuvažiuoti nuo Jurbarko, Tauragės iki Pagėgių, Šilalės ar net Šilutės. Bet kaip toliau optimizuoti viešąjį transportą, kad jis mažiau terštų aplinką – atviras klausimas.

Konsultantas A. Jaruševičius sutiko, kad vienintelė galimybė yra keisti taršias transporto priemones į elektrines, nes 2000 elektrinių autobusų visoje šalyje yra dar gerokai per mažai. Be to, jie nepatogūs važiuoti ilgus atstumus, negali būti naudojami žvyruotuose ir duobėtuose kaimo keliuose. Yra ir kitų alternatyvų: rinktis vandeniliu, biodujomis varomus autobusus, nors šiuo metu tai yra gerokai per brangu. Vis dėlto A. Jaruševičius sutiko, jog viešasis transportas niekada nebus toks patogus, kaip automobilis, kuriuo naudodamasis per vieną kelionę gali sutvarkyti daugybę papildomų reikalų.

„Viešasis transportas yra nepatogus dėl laiko, per mažo maršrutų skaičiaus, pasiekiamumo, visa tai galima pataisyti, bet tada smarkiai auga susisiekimo kaštai, kurie tampa našta savivaldybėms. Didžiuosiuose miestuose persėsti į visuomeninį transportą verčia drastiškos automobilių stovėjimo kainos, per mažai parkavimo aikštelių. Bet tai politiškai labai nepopuliari priemonė“, – neslėpė A. Jaruševičius. 

Konferencijos dalyviai Jurbarke išbandė netaršias susisiekimo priemones: vieni dviračiais  keliavo per gražiausias miesto vietas, kiti elektriniu autobusu vyko į Panemunės prieplauką, kur jų laukė elekt­ra varomas laivas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 26-oji Europos Sąjungoje skiriama kalbų paminėjimui, organizuojami įvairūs renginiai, siekiant paskatinti kalbų mokymosi įvairovę, ugdyti pagarbą tiek pagrindinėms Europos, tiek regionų bei tautinių mažumų kalboms. Šią dieną paminėjo ir Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, kur buvo galima pasigrožėti Europos žemėlapiu bei įvairių šalių vėliavomis išpuoštu stendu, gimnazistų nuotaiką praskaidrino įvairiomis kalbomis skambėjusios dainos, kvietu­sios į pert­raukas ir pamokas. Veiklas sumanė bei koordinavo anglų kalbos mokytojai ir Eu­ropos klubo vadovė Dalia Kubaitienė. 

MEPA komandos nariai vedė viktoriną skirtingų klasių mokiniams. I–II klasių gimnazistai anglų kalbos pamokų metu galėjo ne tik pasitikrinti savo žinias, susijusias su Europos kalbomis, bet ir praplėsti akiratį – sužinoti daugiau apie mus supantį pasaulį, skirtingas kultūras, patirti naujų įspūdžių.

Mokiniai itin gerai praleido laiką viktoriną inicijavusių užsienio kalbų mokytojų dėka, o ir pačios mokytojos džiaugėsi entuziastingu gimnazistų dalyvavimu ir turiningomis pamokomis. 

Į šios dienos renginius stengtasi įtraukti kuo daugiau mokinių iš skirtingų klasių, tad surengtas I–IV klasių prot­mūšis, kurį inicijavo MEPA komandos narė Vytė Kubaitytė. Kiekviena 5 narių komanda turėjo įveikti 3 turus, kurių temos apėmė skirtingų kalbų bei šalių atpažinimą, posakių suvokimą ir kt. Pasitaikė netikėtų klausimų, ir sugluminusių mokinius, ir pagerinusių nuotaiką. Protmūšyje dalyvavusios komandos gavo po diplomą, o laimėtojai išsinešė saldų prizą. 

Gimnazijos bendruomenė džiaugiasi, jog Europos kalbų diena yra reikšminga ne tik didžiosioms institucijoms, bet ir mokyk­loms. Dėkojame veiklų organizatoriams, mokytojams ir mokiniams, kurie prisidėjo prie šventės – tokios iniciatyvos skatina domėtis pasauliu, praplečia akiratį ir ugdo bendradarbiavimą.

„Europos kalbų diena yra rugsėjį pra­skaidrinanti šventė, suteikianti galimybę atsiskleisti mokinių, mokytojų kūrybiškumui, įžiebianti norą domėtis savąja ir Europos kalbomis, kultūromis, tradicijomis bei skleisti idėją, jog kiekviena kalba turi didelę reikšmę ir nusipelno būti gerbiama. Džiaugiuosi, kad ir pati turėjau progą prisidėti prie viktorinos, susijusios su Europos kalbomis bei istorija vedimo, išmėginti jėgas prot­mūšyje. Europos kalbų diena suteikė daug malonių patirčių, tad nekant­rauju ją paminėti ir kitais metais“, – sakė II b klasės mokinė Irmantė Petrošiūtė. 

Pasak Deimantės Petrošiūtės, Europai skirta kalbų diena gimnazijoje praėjo labai smagiai, įtraukiančiai ir kūrybiškai. 

„Man buvo įdomu ne tik vesti prot­mūšį, bet ir pačiai dalyvauti didžiajame visų klasių žaidime, kurio metu galėjau pasitikrinti žinias bei pasimėgauti draugiška atmosfera. Ypatingai įsiminė skambučiai įvairiomis kalbomis – jie kūrė nuotaikingą aplinką, pavertė įprastą dieną kitokia ir dar labiau priminė, kokia turtinga yra kalbų įvairovė“, – įspūdžiais dalijosi Deimantė.

Europa – daugybės kalbų namai, o Europos kalbų diena parodė, kad mokytis kalbų yra ne tik naudinga, bet ir labai įdomu.

Mėja DRAUDVILAITĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos II b klasės mokinė

AUTORĖS nuotr.