Šarūnas BIRUTIS

LR kultūros ministras

LR Seimo narys

Viešumoje praūžus diskusijoms apie penktąsias ir šeštąsias kolonas, norisi grįžti prie anksčiau aptartos temos: kultūros vaidmens valstybės gynyboje. Jau esu išsakęs savo nuomonę, kad kultūra nėra pramoga, tai – svarbus visuomenės atsparumo, saugumo ir pilietiškumo elementas. Kultūros indėlis, atremiant informacines atakas, stiprinant piliečių sąmoningumą ir patriotiškumą, yra daugiau nei akivaizdus. Todėl būtina investuoti į kultūros sektorių, siekiant sukurti atsparią valstybę, gebančią atlaikyti vidinį bei išorinį spaudimą.

Ar tik aš vienas kalbu apie tai, kad kultūra yra esminis atsparios valstybės ramstis? Tikrai ne. Lietuvoje daugelis šviesių piliečių tam pritaria, atkreipia į tai dėmesį, remdamiesi savo patirtimi, ir supranta, jog kultūra praktiškai visada tampa pirmuoju taikiniu, kai siekiama destabilizuoti demokratiją.

Tokios pat mintys telkiasi ir Europoje, formuojant artimiausių metų kultūros politikos darbotvarkę.

Prieš aptardamas pagrindinius jos akcentus, priminsiu, kad šių metu pradžioje visi 27 Europos Sąjungos kultūros ministrai pasirašėme bendrą laišką, kuriame išreiškėme paramą programai „Kūrybiška Europa“. Vienas svarbiausių argumentų dėl jos tęstinumo buvo ne tik vykstantys skaitmeniniai pokyčiai, bet ir glaudaus bendradarbiavimo Europos Sąjungos (ES) lygiu poreikis ir nauda, kuri suvokiama ir kaip mūsų visuomenių atsparumo stiprinimas priešiškiems veikėjams. Visi laišką pasirašę ministrai neabejoja, kad tai dar niekada nebuvo taip aktualu kaip šiandien, nes būtent kultūra skatina piliečių priklausomybės jausmą ir pilietinį įsitraukimą, kurie yra būtini mūsų bendroms demokratinėms vertybėms palaikyti.

Šios mintys sulaukė atgarsio Briuselyje vykusiose diskusijose apie kultūros strategijos prioritetus. Už kartų tarpusavio teisingumo, jaunimo, kultūros ir sporto politiką atsakingas Europos komisaras Glenn Micallef pabrėžė, jog kultūrą galėtume pasitelkti ES strateginiams tikslams pasiekti. Tai nėra tušti žodžiai – po jais slypi tai, apie ką jau ne vieną mėnesį kalbame ir Lietuvoje: kultūros horizontalumas ir kultūra kaip visapusiško saugumo modelio dalis. Būtent šie aspektai labiausiai paliesti diskutuojant apie tai, kas turėtų būti įtraukta į pagrindines Europos Komisijos (EK) politikos kryptis.

Viena vertus, Lietuva čia jau yra pažengusi į priekį priimdama Kultūros politikos pagrindų įstatymą ir numatydama kultūros politikos įgyvendinimo horizontalumo principus. Tačiau turime dar daug padaryti, kad pripažintume tikrąją kultūros galią, o svarbiausia, kad ji taptų neatsiejama gynybos dalimi.

Visi diskusijų dalyviai sutaria, kad Europos institucijos privalo mokytis kultūrinio atsparumo iš tokių šalių kaip Ukraina ir remti šalis, kovojančias už europines vertybes. Taip pat visi pabrėžia ir Rytų Europos kilimą kaip kultūrinę ir politinę jėgą, kuri supranta gyvenimo šalia autokratijos kainą, o ir turi gilias technines žinias, kaip apsaugoti puolamą kultūros paveldą, kaip mobilizuoti plačiąją visuomenę ir kaip įtraukti bendruomenes į bendrų iššūkių sprendimą. Taigi tarp mūsų sąjungininkų vyrauja aiškus suvokimas, kad kultūra yra ta sritis, kurioje pirmiausia atakuojama demokratija, todėl būtent čia turėtų prasidėti ES valstybių narių vieningas pasipriešinimas.

Tiesa, Europoje toks pasipriešinimas suvokiamas gerokai plačiau – per kultūros ekosistemos tvarumą, kuriame turėtų būti auginamas pasitikėjimas kultūros darbuotojais ir menininkais jiems skiriant sąžiningą užmokestį, užtikrinama kultūros organizacijų autonomija, įgalinama pilietinė visuomenė, remiami vietos kultūros projektai, investuojama į kultūros paveldą ir infrastruktūrą, kuriamos tokios iniciatyvos kaip Europos demokratijos skydas ar Pasirengimo strategija (kaip visapusiško saugumo modelio dalis) ir kt.

Toks suvokimas nestebina: juk kultūra per gebėjimą ugdyti kritinį mąstymą, dialogo ir empatijos skatinimą, veikia ne pavieniais veiksmais, o kompleksiškai ir tik tokiu atveju yra galingas priešnuodis priešiškų jėgų manipuliacijoms. Stiprios kultūros organizacijos, nepriklausomi menininkai ir įvairi pilietinė visuomenė yra tie barjerai, kurie gali atremti informacines atakas ir didinti mūsų visų bendrą atsparumą.

Tik jei iš tiesų norime pavesti kultūrai „taisyti“ demokratiją, skatinti pilietiškumą ir vienyti visuomenes, turime labai rimtai susitelkti į kultūros sektorių. Nes kultūra visada yra pirmoji atakuojama ir todėl turėtų būti įgalinama tiek iš viršaus (sprendimų priėmėjai, politikai), tiek remiama iš apačios (kultūros lauko dalyviai, visuomenė).

EK iki šių metų pabaigos turi parengti vadinamąjį Europos kultūros kompasą, t. y. bendrą strateginę kultūros sektoriaus sistemą. Tad diskusijų turime ir ES kultūros ministrų tarybose.

Šią savaitę įvykusiame susitikime Varšuvoje viena iš diskusijų buvo būtent apie tai – pradedant parama Ukrainai kultūros ir paveldo srityje, baigiant tuo, kas aktualu visai Europai: kaip kultūra turi remti ES saugumą ir gynybą, kurių sudėtinėmis dalimis yra pilietinis sąmoningumas, visuomenės kritinio mąstymo stiprinimas, atsparumas vidaus ir išorės grėsmėms, kovojant su dezinformacija ir hibridinėmis atakomis bei tuo pačiu stiprinant laisvą, profesionalią ir skaidrią žiniasklaidą. Kartu su šiais klausimais aptarėme tinkamą kultūros ir paveldo apsaugos užtikrinimą per krizes ir valstybėms strategiškai svarbių duomenų, pavyzdžiui, suskaitmeninto kultūros ir paveldo turinio išsaugojimą bei palaikymą.

Nesu vienintelis, prabilęs ir apie kultūrai reikalingą didesnį finansavimą. ES Tarybai pirmininkaujanti Lenkija savo poziciją dėl kultūros finansavimo išdėstė itin aiškiai Kultūros ir kultūros paveldo ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojos Martos Cienkowskos žodžiais: „Turime kovoti dėl pinigų ir kovosime dėl pinigų“. Europoje prasidėjusiose diskusijose vyraujanti ambicija – kultūrai skirti 2 proc. ES finansavimo (tiesa, Europos Parlamente yra narių, kurie ragina skirti ir dar daugiau, t. y. viršyti paties kultūros sektoriaus prašymą).

Atsižvelgiant į statistiką, kuri rodo, kad 2022 m. kultūros sektoriuje Europoje dirbo apie 7,8 mln. ES piliečių ir tai sudarė 3,8 proc. viso ES užimtumo, tokia finansavimo ambicija yra visiškai pamatuota. Tačiau nereikia pamiršti, jog investicijos į kultūrą nėra tik išlaidos – tai yra investicijos į mūsų saugumą, mūsų demokratiją ir mūsų ateitį. Šią mintį diskusijų formate taikliai argumentavo Europos Parlamento narys Zoltán Tarr: „Didžiosios valstybės investuoja į kultūrą, nes ji pigesnė už ginklus, bet veiksmingiau formuoja mąstymą“.

Taigi esame įdomaus laikotarpio liudininkai: mano požiūriu, diskusijos dėl kultūros vaidmens Europos politinėje darbotvarkėje ir finansavimo yra stiprus pareiškimas, į kurį turime atkreipti dėmesį formuodami nacionalinę kultūros politiką. Tikėkimės, kad tam bus skirtas ir deramas dėmesys Europos kultūros kompase, kuriame nuguls dalis EK darbo programos.

Gintarės GRIGĖNAITĖS nuotr.

Lietuva pateikė dvi reikšmingas paraiškas Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui – siekiama tarptautinio pripažinimo Vilniaus verbų rišimo bei Kūčių šventimo tradicijai. Paraiškas pasirašė kultūros ministras Šarūnas Birutis. Vilniaus verbų paraiška yra nacionalinė Lietuvos paraiška, o Kūčių tradicijos – daugianacionalinė, teikiama kartu su Lenkija ir Ukraina.

„Tiek Vilniaus verbos, tiek Kūčių tradicija yra gyvi, bendruomenes telkiantys ir mūsų kultūrinį identitetą atspindintys reiškiniai. Teikdami šias paraiškas UNESCO, siekiame ne tik tarptautinio pripažinimo, bet ir paskatinimo dar aktyviau šį paveldą saugoti ir perduoti ateities kartoms, o Kūčių atveju – ir stiprinti kultūrinius ryšius su mūsų partnerėmis Lenkija ir Ukraina“, – sakė kultūros ministras Š. Birutis, išreikšdamas padėką visiems ekspertams, prisidėjusiems prie šių paraiškų rengimo.

Vilniaus verbų rišimo tradicija – ypatinga Velykų verbos forma, itin paplitusi Vilniaus krašte. Verbos rišamos ant lazdyno pagaliuko iš džiovintų augalų, naudojant specifinę pynimo techniką. Šios įvairiaspalvės ir įvairių formų verbos yra ne tik svarbus Verbų sekmadienio simbolis, šventinamas bažnyčiose, bet ir Vilniaus bei Kaziuko mugės atpažinimo ženklas, unikalus tautodailės kūrinys. Tradicijos, žinios ir įgūdžiai perduodami iš kartos į kartą, taip pat per aktyvią bendruomenių, tautodailininkų sąjungų, Vilniaus krašto verbų rišėjų asociacijos veiklą.

Kūčių šventimo tradicija pristatoma kaip Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje puoselėjama šeimos vakarienė, švenčiama gruodžio 24 d. Ši tradicija būdinga mūsų regionui, Abiejų Tautų Respublikos istorinei ir kultūrinei erdvei. Vienus ar kitus Kalėdų išvakarių tradicijos elementus (pasiruošimą, šventinių patiekalų gamybą, apeiginę šeimos vakarienę) galima atpažinti tiek lenkų, tiek ukrainiečių, tiek lietuvių tradicijoje.

Kūčių šventimo tradicija apima unikalius papročius, simboliką ir patiekalus, kuriuose susipina ikikrikščioniškos ir įvairių krikščioniškų konfesijų tradicijos. Kūčių vakarienės metu ant šienu padengto ir balta staltiese užtiesto stalo patiekiama 12 ar daugiau pasninko patiekalų (kūčia, kisielius, patiekalai iš žuvies, grybų, daržovių), prisimenami mirę artimieji, dalijamasi kalėdaičiu ar prosfora. Ši tradicija stiprina šeimos ir bendruomenės ryšius, vienybės, susitaikymo jausmus.

Šios dvi paraiškos – tai vienas iš Vyriausybės programos nuostatų priemonių įgyvendinimo plane numatytų veiksmų įgyvendinant prioritetą „Lietuvos visuomenės telkimas tapatybei puoselėti ir istorinei atminčiai aktualizuoti“. Jame numatyta pateikti ne mažiau kaip dvi reikšmingiausių nematerialaus kultūros paveldo vertybių nominacijas įtraukimui į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, siekiant stiprinti nematerialaus kultūros paveldo sklaidą ir paveldą puoselėjančių bendruomenių pripažinimą.

Papildoma informacija apie UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašus

Tai vis didesnę reikšmę įgyjanti priemonė, skatinanti tarptautinį tradicinės kultūros vertybių prestižą, žinomumą, kultūrinį turizmą, populiarinimą ir išsaugojimą. Šiuo metu UNESCO nematerialaus paveldo sąrašuose 788 vertybės, kurias įvairios bendruomenės, grupės, asmenys puoselėja 150-yje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą  jau įrašytos 4 Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės, lietuvių daugiabalsės dainos – sutartinės ir šiaudinių sodų tradicija.

Šalys reguliariai teikia vis naujas paraiškas UNESCO sąrašams. Nominacijų rengimo procesas padeda aktyvinti bendruomenes, įgalina jas tapti gyvojo paveldo ekspertėmis ir prisiimti atsakomybę už jo išsaugojimą. Tradicijų pripažinimas nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu skatina ne tik stiprinti puoselėtojų įgūdžius ir gebėjimus perduoti žinias kitoms kartoms, bet ir permąstyti tradicijas, stebėti jų raidą.

UNESCO Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo komitetas ypač skatina daugiašales paraiškas ir tuo pačiu – tarpkultūrinius ryšius visame pasaulyje. Pastaraisiais metais šalys vis dažniau rengia bendras giminingų tradicijų paraiškas, dalijasi vertinga patirtimi, semiasi įkvėpimo ir idėjų vienos iš kitų, rengdamos bendrus tradicijų išsaugojimo planus.  Šalims – tai galimybė paliudyti ne tik kultūrinę, istorinę, bet ir politinę bendrystę.

Kultūros ministerijos

Ryšių su visuomene ir strateginės komunikacijos skyriaus inform.

Irmanto GELŪNO nuotr.

Pabradės tragedija, kaip paradok­saliai tai skambėtų, leido Vyriausybei pademonstruoti savo talentus. Tiesa, pats Ministras Pirmininkas nepersistengė, bet krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė parodė pavyzdį, kaip krizė gali ne žlugdyti, o net pagerinti Lietuvos įvaizdį. Aišku, prie to prisidėjo ir nesuvai­dintas nemažos dalies visuomenės sielvartas bei solidarumas. Žinoma, yra ir tokių, kurie bando skaičiuoti, kiek karių paieška, iškilmingas jų pagerbimas kainavo mūsų vals­ty­­bei, tačiau turime suvokti, jog yra situacijų, kai valstybė privalo pa­rodyti, kad kiekvieno žmogaus gy­vybė ir orumas yra svarbiau, nei kaštų skaičiavimas. Tuo labiau, kad net ir amžiniems cinikams šiuo at­veju galima atsakyti, jog tokių pozityvių atsiliepimų apie Lietuvą, kurie užplūdo ne tik JAV, bet ir Europos valstybių žiniasklaidą, ne­pa­siektume, sumokėję kuriai nors reklamos agentūrai gerokai di­des­nę sumą.

Keturių amerikiečių žūtis per pratybas galėjo baigtis didžiuliu smūgiu nacionaliniam saugumui, santykiams su partneriais, tačiau šiandien esame vadinami tikrais bičiuliais, kuriais galima pasikliauti. Pasaulyje, kuriame emoci­jos politikoje tampa reikšmingesnės net už racionalius argumentus, tai yra labai svarbu.

Tikrai negalime linkėti krizių ir iššūkių kitų sričių ministrams, kad ir jie galėtų atsiskleisti. Tuo labiau, jog nemaža dalis jų dar tik mokosi būti politikais. Štai teisingumo ministras kol kas labiausiai įsiminė dėl savo praeities istorijų, kai žiniasklaida pranešė, kad jis prieš 18 metų galėjo dalyvauti vakarėlyje su prostitutėmis, aplinkos minist­ras pagarsėjo dėmesiu asmeniniam komfortui, o švietimo, mokslo ir sporto ministrė tęsia kovas su sistemos vidiniais demonais, tačiau jos labiau primena posakį apie tai, kad „kai laivo kapitonas nežino, kur plaukia, visada jaučiasi pasiklydęs“...

Ar daug žmonių Lietuvoje galėtų pasakyti, kad Sveikatos apsaugos ministerijai vadovauja Marija Jakubauskienė? Nors pasidžiaugti galima – pagaliau šioje ministerijoje atsirado viceminist­rė, kuruojanti slaugos sistemos politiką ir, regis, rimčiau pradėta ja rūpin­tis. Bent jau daugiau dėmesio skiriama klausimui, ką daryti, kad nepasitvirtintų

prognozės, jog kasmet Lietuvoje vis labiau trūksta slaugytojų. Tiesa, kalbant ne tik apie slaugytojų, bet ir apie gydytojų trūkumą, labai daug kas atsiremia į finansavimą, taip pat ir į Valstybinės ligonių kasos nustatomus įkainius. Atrodytų, ministrės pažadas, kad nė vienam iš mūsų nebereiks papildomai mokėti už paslaugas privačiose įstaigose, ir skamba optimistiškai, tačiau kiek teko aiškintis su gydytojais praktikais, tai nėra realu ir šiek tiek net primena Donaldo Trumpo reformas – sugriauti yra gerokai paprasčiau, nei kažką sukurti.

Galima tik užjausti Susisiekimo ar Socialinių reikalų ir darbo ministerijų vadovus, kurių srityse pažadų išdalinta labai daug. Dabar telieka laukti aitvaro, kuris suneštų jų įgyvendinimui reikalingas lėšas. Bet laukti gali tekti itin ilgai, nes pirmasis mokesčių reformos juodraštis jau sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Net didesnio, nei praėjusią kadenciją pasiūlytas Ingridos Šimonytės Vyriausybės, kuris taip ir liko įstrigęs.

O kuo dabar užsiima Seimas? Pa­spirtukininkų šalmais, Seimo vicepirmininkų korpuso formavimu, svarstymais, ką daryti su Seimo viešbučiu ir apgyvendinimo jame tvarka, ginčais, kaip atrodo „penktoji kolona“, naujo Valstybės saugumo departamento vadovo skyrimu. Į pastarąjį derėtų atkreipti daugiau dėmesio, nes tai proga rimčiau padiskutuoti apie tikras ir menamas grėsmes mūsų visų saugumui. Tiesa, Prezi­dento pasiūlytas ir jau patvirtintas Remigijus Bridikis pripažįsta, jog Valstybės saugumo departamentas surenka daug informacijos, ją analizuoja, tačiau imtis kokių nors preventyvių veiksmų neturi teisinių galimybių. Taip pat ir kalbant apie dezinformacijos platinimą Lietuvoje. Šioje situacijoje iš Parlamento tikimasi rimtos, gilios diskusijos: kaip suderinti veiksmingą kovą su dezinformacija ir žodžio laisvės principus? Kaip kovoti su vidinėmis grėsmėmis ir nesukurti „minčių policijos“?

Deja, vietoj tokios diskusijos Seime tenka sudaryti darbo grupę, kuri spręs, ar tenkinti Generalinės prokurorės prašymą panaikinti socialdemokrato Arūno Dudėno imunitetą, kad jis, kaip ir bet kuris kitas Lietuvos pilietis, galėtų atsakyti į teisėsaugai iškilusius įtarimus baudžiamojoje byloje dėl čekiukų.

Tačiau, nepaisant to, kad net dabartinės valdančiosios koalicijos su­tartyje įrašyta, jog tokie prašymai turi būti tenkinami, nereikalaujant darbo grupės, A. Dudėnas pasielgė kitaip ir pats neliečiamybės nusprendė neatsisakyti. Demokratai tai priėmė kaip koalicijos sutarties pažeidimą, nors, atrodo, jokių veiksmų dėl to nesiims. Iš dalies tai primena dar vieną audrą vandens stik­linėje. Tik klausimas, ar išsibarstę po įvairias smulkmenas, nepražiopsosime itin galingų tornadų. Tuo labiau, jog pasaulinis tarifų karas dar tik prasideda.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Balandžio 14 d. prasideda žemės ūkio naudmenų ir ki­tų pasėlių deklaravimas, kuris truks iki birželio 13 d. Pavėlavusieji paraiškas dar galės pateikti iki birželio 23 d., bet jiems už kiekvieną pavėluotą darbo dieną tie­sioginių išmokų suma bus mažinama 1 proc.

Susiaurinta apsaugos juosta

Kaip pabrėžia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išmokų už plotus skyriaus patarėja­ Jolanta Ašmonienė, pagal nau­jąjį žemės ūkio ministro­ patvirtintą Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) standartų aprašą, su­mažinti GAAB4 dėl apsaugos juostų prie melioracijos griovių reikalavimai.

„Nuo šių metų 3 m apsaugos juostos turi būti paliekamos tik prie tų melio­racijos griovių, kurie yra ne trumpesni kaip 3 km arba kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 5 kv. km ir kuriuose vandens tėkmė būna ne mažiau kaip 6 mėnesius per metus. Prie visų kitų melioracijos griovių pakaks palikti 1 m apsaugos juostą, kurioje draudžiama arti ir tręšti. Ūkininkams nereikės savarankiškai atlikti jokių vertinimų ir skaičiavimų, nes deklaruojant paraiškų priėmimo sistemoje tai jau bus pažymėta. Po šio pakeitimo apie 95 proc. pareiškėjų bereikės palikti tik metro apsaugos juostą“, – teigia patarėja.

Sutrumpinti laikotarpiai

Pakeisti GAAB5 (erozijai jautrių teritorijų (šlaitų) apsauga) ir GAAB6 (dirvos apsauga jautriausiu periodu)rei­kalavimuose numatyti minimalios žolinių augalų aug­menijos ar jų liekanų išlaikymo terminai. Ankstesniais me­tais dangą buvo privalu išlaikyti nuo lapkričio 15 d. iki kovo 15 d. Šiemet šis terminas sutrumpintas – dirva turi būti uždengta iki kovo 1 d.

Vadovaujantis šiuo pakeitimu, terminai sutrumpinti ir atitinkamose ekologinėse sistemose.

Mažesni reikalavimai augalų kaitai

J. Ašmonienė atkreipia dėmesį ir į sumažintus reikalavimus augalų kaitai.

„2024 m., pagal GAAB7 reikalavimus, 65 proc. ariamosios žemės ploto buvo privalu kasmet pakeisti pagrindinius pasėlius. Šiemet plotas, kuriame būtina kasmetinė augalų kaita, sumažintas iki 35 proc. Tai reiškia, kad tuos pačius augalus galima auginti kelerius metus iš eilės. Ir dar, jei tuose 35 proc. ploto bus auginamas įsėlis, posėlis ar tarpiniai pasėliai per žiemą, tas pačias kultūras toje pačioje vietoje bus galima auginti nuo 2 iki 3 metų“, – naujovę komentuoja patarėja.

Auginantiems kukurūzus, be­ bendrųjų reikalavimų, sumažinta ir biurokratinė našta. Jiems nebereikės pateikti duomenų apie laikomų sąlyginių gyvulių skaičių arba apie įsiregistravimą kaip pašarų augintojams Lietuvos Respublikos patvirtintų pašarų ūkio sub­jektų registre. Auginant tarpinius augalus, kukurūzus tame pačiame plote bus galima auginti neribotą laiką.

Naujovės saugant kraštovaizdį

„Europos Komisijai pakeitus reglamentą, visoms ES šalims sumažinti GAAB8 reikalavimai kraštovaizdžio elementams išsaugoti. Nuo 2025-ųjų nebelieka reikalavimo 4 proc. ariamosios žemės skirti negamybinei veiklai. Pagal šį GAAB liko tik deklaruotų kraštovaizdžio elementų: miškelių, medžių ir krūmų grupių, žolinės dangos, želdynų ir (ar) želdinių, įskaitant apleistas sodybvietes ir apleistus ūkinius pastatus, kurie nėra vyraujantys, bet galintys teikti prieglobstį faunai ir naudą biologinei įvairovei, – ir vandens telkinių – kūdrų, tvenkinių, ežerėlių – išlaikymas ir draudimas pjauti gyvatvores bei medžius paukščių veisimosi sezonu nuo kovo 1 d. iki rugp­jūčio 1 d. Taigi kraštovaizdžio elementų, kuriuos privalu išsaugoti, sąrašas sutrumpėjo“, – pažymi J. Ašmonienė.

Galimybė didesnėms išmokoms

„Daugiau ūkininkų galės dalyvauti ir ekologinėse sistemo­se, sumažinus paramai tinka­mo ploto dydį. Pavyzdžiui, ekologinėje sistemoje „Krašto­vaiz­džio elementų priežiūra“ ūkiai iki 50 ha gali dalyvauti­ ir su 10 arų kraštovaizdžio elementų. Anksčiau su 10 arų paramai tinkamo ploto dydžiu ekologinę sistemą įgyvendinti galėjo tik ūkiai, turėję iki 10 ha ariamosios žemės. Sumažinti paramai tinkamų plotų dydžiai dalyvaujant ir kitose ekologinėse sistemose“, – teigia ­J. Aš­monienė.

Kadangi pasikeitė GAAB8 reikalavimai ir nebereikia dalies ariamosios žemės palikti negamybinėms veikloms, ati­tinkamai buvo pakeista ir kompleksinė ekologinė sistema „Veiklos ariamojoje žemėje“. Panaikinta anksčiau taikyta veiksmingumo ir efektyvumo metodika ir dabar dalyvaujant šioje ekologinėje sistemoje nebereikia derinti gamybinių ir negamybinių veiklų. 

Išimtis – sertifikuotos sėk­los naudojimas. Deklaruojant daugiau kaip 100 ha ariamosios žemės sertifikuotai sėk­lai, reikės pasirinkti dar vieną iš šių veik­lų: „Augalų kaita“, „Tarpiniai pasėliai“, „Neari­minės tausoja­mosios žem­dir­bystės technolo­gijos“, „Kraš­tovaizdžio elementų priežiūra“, „Trumpaamžių me­dingųjų augalų juostos“, „Daugiamečių žolių juostos“.

„Dar vienas svarbus pakeitimas – nuo 2025 m. su tais pačiais ūkiniais gyvūnais galima dalyvauti keliose ekologinėse sistemose: „Kompleksinė pievų ir šlapynių priežiūra“, „Ekstensyvus šlapynių tvarkymas“ ir „Gyvūnų gerovė“. Anksčiau ūkininkai turėjo dalį gyvūnų priskirti vienai, kitus – kitai ekologinei sistemai. Dabar to daryti nebereikės. Supaprastintas ir atliktų darbų žurnalų tvarkymas. Jame reikės tik pažymėti, kiek gyvūnų priskirta tai ekologinei sistemai, nebereikės surašyti gyvūnų numerių. Svarbu, kad būtų ganoma ne didesniu intensyvumu, negu leidžiama taisyklėse. Pakeitus nacionalinius teisės aktus, šiek tiek keitėsi ir valdymo reikalavimai“, – pabrėžia ŽŪM Išmokų už plotus skyriaus patarėja J. Ašmonienė.

Jei kyla klausimų

ŽŪM Išmokų už plotus skyriaus patarėja primena, kad ūkininkai visada gali pasikonsultuoti savivaldybėse ir seniūnijose, apsilankę pas ten dirbantį žemės ūkio specialistą. Gauti atsakymus į rūpimus klausimus galima kiekvieną ketvirtadienį ŽŪM rengiamose nuotolinėse konsultacijose. Kiek galima greičiau bus atsakyta ir į klausimus, pateiktus per specialią ministerijos pašto dėžutę Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Naujausia informacija ir išaiškinimai skelbiami kiekvieną savaitę atnaujinamame ministerijos DUK-e.

Nuotr. iš „Santarvės“ archyvo

Nuo balandžio Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui pradėjo vadovauti buvusi Tauragės krašto muziejaus „San­taka“ Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė. Šilališkiai tikisi, jog, atėjus naujai direk­to­rei, prasidės ir muziejaus renesansas: ekspozicija pasenusi, nebeįdomi, lankytojus prisikviesti darosi vis sunkiau, o buvęs įstaigos vadovas, darbuotojų manymu, neefektyviai naudojo savivaldybės skirtas lėšas, investuodamas į naują ekspoziciją beveik nelankomame padalinyje.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vy­ko Lietuvos čempionatas „Makaronų til­­tai 2025“: tokį renginį jau ketvirtus metus gimnazijoje organizuoja Vilnius TECH univer­sitetas. Jo metu mokiniai konstruoja til­tus iš spageti makaronų ir plastilino. Šiemet be pa­jū­riš­kių gimnazistų čempionate dalyva­vo ir Kvė­darnos Kazimiero Jauniaus bei Klai­pė­dos „Varpo” gimnazijų atstovai. 

Išbandyti savo jėgas pasiryžo 14 komandų, kiek­vieną jų sudarė 4 mokiniai. Statant makaro­nų tiltus, ko jau ko, bet azarto ir entuziazmo tik­rai netrūko. Čempionato dalyviai, naudodami ma­karonus ir plastiliną, statė tiltus, siekdami su­kurti konstrukcijas, galinčias atlaikyti kuo didesnę apkrovą. Šio čempionato pag­rindinis tikslas ir yra skatinti mokinių kūrybiškumą bei inžinerinius gebėjimus.

Tačiau, norint pastatyti tvirtą statinį, reikia ir teo­rinių žinių. Todėl pirmiausia gimnazistų komandos dalyvavo fizikos pamokoje, kurioje tai­syk­lėmis bei patarimais, kaip pastatyti tiltą, dalinosi Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos valdymo ir nekilnojamojo turto katedros lektorius doc. dr. Gintautas Ambrasas. Čempionato dalyviai turėjo puikią progą pakartoti fizikos žinias, o lektorius mokiniams priminė, kad bet kokia medžiaga gali patirti trijų rūšių apkrovą: tempimą, gniuždymą ir lenkimą. Jei apkrova per didelė, medžiaga lūžta. Komanda, kuri išmintingiausiai sugalvojo, kaip sutvirtinti makaronus, jog šie atlaikytų kuo didesnę apkrovą, ir laimėjo šį Lietuvos čempionato etapą mūsų gimnazijoje.

I-ąją vietą pelnė Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos „Samogitų“ komanda, kurią sudarė Gedmina ir Vakarė Liutkutės, Ąžuolas bei Dovydas Šiaudvyčiai. II-ąją užėmė Pajūrio Stanislovo Biržiškio 8b klasės vaikinų komanda: Augustas Tomkus, Paulius Budvytis, Šarūnas Tverijonas ir Nojus Katutis, o III-ioji taip pat atiteko pajūriškių gimnazistų komandai, kurią sudarė Paulius Pavilonis, Julius Šerpetauskis, Kajus Vaivadas ir Rytis Jakas. 

Sveikiname nugalėtojus kvėdarniškius ir linkime didžiausio pasisekimo finaliniame „Makaronų tiltai“ etape, kuris vyks Vilnius TECH universitete.

Už galimybę organizuoti čempiona­tą „Makaronų tiltai“ dėkoju Pajūrio Sta­nislovo gimnazijos administracijai, gimnazijos vardu ačiū tariu Vilniaus Ge­dimino technikos universiteto Statybos valdymo ir nekilnojamojo turto kated­ros lektoriui doc. dr. G. Ambrasui bei komandas atlydėjusioms mokytojoms Virginijai Ruibienei ir Laimai Nagevičienei.

Toks renginys ne tik skatina domėjimąsi statybos inžinerija, bet ir ugdo praktinius įgūdžius bei komandinio darbo gebėjimus.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Šilalės sporto ir laisvalaikio cent­re vyko 2024–2025 m. Lie­tuvos mokyklų žaidynių kai­mo vietovių „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ estafečių finalinės varžybos. Jose su­sirungė keturios koman­dos, sunkiomis kovomis iš­sikovojusios vietas finale.

Į Šilalės sporto ir laisvalaikio centrą susirinko komandos iš Kauno r. Ringaudų pradinės mokyklos, Radviliškio ir Baisogalos mokyklos–darželio, Vilniaus r. Rudaminos „Ryto“ ir Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijų. Sėkmės ir sportinio azarto jauniesiems sportininkams linkėjo Kvėdarnos gimnazijos direktorė Loreta Pociuvienė bei Šilalės sporto mokyk­los direktorė Gitana Jurgutienė, taip pat Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros Sveikos gyvensenos skyriaus renginių koordinatorius Tomas Stan­kevičius. O tada jau užvirė tikras jėgų ir vikrumo maratonas. 

Po atkaklių kovų pergale džiaugėsi Baisogalos mokyk­los–darželio komanda, antrąją vietą iškovojo Ringaudų pradi­nės mokyklos jaunieji sportininkai, o trečioji atiteko kvėdarniškių „Mėtinukų“ komandai. 

Sportininkai buvo apdovanoti Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros nugalėtojų statulėlėmis, medaliais, marškinė­liais ir „Saldetos“ saldumynais.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Sporto projektams finansuoti savivaldybės biudžetinės įstaigos ir sporto klubai šiemet paprašė dvigubai daugiau lėšų, nei buvo skirta 2025 m. rajono biudžete. Didžiausias finansavimas atiteko krepšinio klubui „Lūšis“, Šilalės Sporto ir laisvalaikio centrui bei pernai Dakaro ralyje su Šilalės vėliava startavusiam Nerimantui Juciui. Tačiau šiam sportininkui taryba ne tik skyrė mažiau nei pusę prašomų lėšų, bet dar ir įpareigojo jas naudoti išskirtinai tik dalyvavimo Dakaro ralyje išlaidoms padengti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Šį pavasarį apie 500 Telšių vyskupijos tikinčiųjų gyvena ypatinga nuo­taika. Kovo pradžioje jiems nusišypsojo laimė dalyvauti jubiliejinėje piligrimystėje, praeiti per Šventąsias bazilikų duris, atveriamas tikintie­siems tik Jubiliejiniais metais, ir melstis svarbiausiose Romos katalikų šventovėse. Tarp piligrimų buvo ir būrelis Šilalės krašto tikinčiųjų, į kelionę vykusių su skirtingomis keliautojų grupėmis.  

Popiežius Pranciškus 2025-uosius yra paskelbęs Jubiliejiniais metais ir suteikęs jiems Vilties piligrimų pavadinimą, vildamasis, kad jie taps reikšmingu evangelizaciniu įvy­kiu kiekvienai katalikų bendruomenei. Jubiliejus – metus trunkantis laikotar­pis, per kurį Bažnyčia suteikia ypatingus atlaidus tiems, kurie leidžiasi į piligrimines keliones, atlieka artimo meilės darbus, atsideda maldai ir atgailai arba praeina pro vienas iš popiežiaus paskelbtų Šventųjų durų. Šios durys, paprastai uždarytos, atveriamos tik Jubiliejaus proga, kai pro jas galima praeiti ir gauti visuotinius atlaidus.

Seniausi šiandien žinomi Jubiliejiniai metai yra įs­teigti popiežiaus Kaliksto II ir švenčiami nuo 1126 m.

Pirmieji Romos piligrimai lankė apaštalų ir kankinių kapus, o šventą kelionę jie pradėdavo Šv. Petro bazilikoje, paskui pagal Tiberį traukdavo Šv. Pauliaus bazilikos link. Jubilieji­niai metai įprastai minimi kas 25-erius metus, o piligrimystė išliko esminiu jų elementu. Todėl ir šiemet tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio keliauja į Romą žengti pro Šventąsias duris, kad pelnytų visuotinius atlaidus ir pripildytų širdį gyvuoju tikėjimu.

Kovo pirmosiomis dienomis Romoje surengtose Lietuvių dienose dalyvavo apie pustrečio tūkstančio tikinčiųjų iš beveik visų šalies parapijų.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos Dievo žodžio grupelės moterys su vadove vienuole Darute Šlušnyte (kairėje)

„Atrodė, jog visa Lietuva suvažiavo į šventąjį miestą. Pasipuošę įvairiaspalvėmis skarelėmis, lietuviai užplūdo gat­ves, šypsodamiesi vieni kitiems, sveikinosi – tokios bendrystės nebuvau patyrusi. Tai nuostabus jausmas“, – sakė šilališkė Lina Petkevičienė, į piligriminę kelionę vykusi kartu su parapijos maldos grupės draugėmis Laima Petkevičiene ir Irena Vasiliauskiene. Šiai grupei vadovavo Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas kun. Viktoras Daujotis. 

Piligrimams iš Lietuvos buvo parengta įspūdinga maldos ir pažinimo prog­rama. Pirmąją dieną jie žengė pro Romos katedros – Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris ir didingoje bazilikoje šventė Eucharistiją. Būtent joje pirmą kartą buvo įrengtos ir atvertos Šventosios durys. Vėliau, siekiant priimti visus piligrimus, jos buvo įrengtos ir kitose popiežiškosiose bazilikose, o naujajai Šv. Petro bazilikai tapus pagrindine katalikiško pasaulio šventove, Šventosios durys pradėtos atidarinėti pirmiausia joje.

Antrąją viešnagės Romoje dieną lietuviai piligrimai ėjo pro Šv. Pauliaus už Romos miesto Mūrų bazilikos duris. Bazilika įspūdinga savo pločiu, tačiau piligrimai tiesiog užplūdo pagrindines bazilikos erdves. Šv. Mišioms vadovavo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, priminęs, jog kiekvienas tikintysis yra kviečiamas tapti vilties misionieriumi, kaip apaštalas Paulius, keliavęs į įvairiausius pasaulio kraštus, mokęs kalbėti tiesą, veikti su meile ir dovanoti padrąsinimą kitiems.

Kun. V. Daujotis

Kovo 3-iąją piligrimų grupės rinkosi prie Angelo pilies, gavo piligrimų kryžių ir su malda, giesme, lydimos orkest­ro ėjo iki Šv. Petro bazilikos Vatikane, kad žengtų per Šventąsias Šv. Petro duris. Jas sudaro 16 stačiakampių skydų, pasakojančių žmonijos istoriją nuo jos aušros iki šių dienų. Skydų apačioje kaip linkėjimas kiekvienam piligrimui tarp raižinių užrašyta: „Tegul iš čia gausiai trykšta dieviškosios malonės šaltiniai ir apvalo visų įeinančiųjų sielas, grąžina joms šventą ramybę, puošia krikščioniškomis dorybėmis“.

Romoje, vienoje iš keturių popiežiškųjų Švenčiausios Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje piligrimus iš viso pasaulio priima lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas, kuris kovo 4-ąją vadovavo Šv. Kazimiero garbei skirtoms iškilmėms. Po jų buvo perskaitytas lietuvių piligrimų laiškas popiežiui Pranciškui, prašoma palaiminti visą mūsų tautą, kad pasitikėtume nenuviliančia viltimi. Laišką pasirašė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas. 

Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos Šventųjų durų plyta nuo šiol saugoma Žemaičių Kalvarijoje

Šioje bazilikoje įvyko ir dar vienas visai Žemaitijai svarbus įvykis – kardinolas R. Makrickas Telšių vyskupijai padovanojo plytą iš bazilikos Šventųjų durų. Pagal seną paprotį, Šventosios bazilikos durys yra užmūrijamos specialiai ženk­lintomis plytomis, tačiau prasidėjus Jubiliejaus metams, mūras išardomas, o plytos pasklinda po visą pasaulį. Ši plyta, kurios autentiškumą patvirtina kardinolo R. Makricko išduotas sertifikatas, paimta iš mūro, kuriuo buvo užtaisytos Šventosios durys po Gailestingumo jubiliejaus (2015–2016 m.). Prasidedant Šventiesiems 2025 m., mūras buvo išardytas, o kardinolo padovanota Šventųjų durų plyta nuvežta į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergeles Marijos Apsilankymo mažąją baziliką.   

„Nesu didelis keliauninkas, Romoje iki šiol nė karto nebuvau buvęs, todėl ši kelionė man buvo Dievo dovana. Iš­girdęs bažnyčioje kunigo skelbiamą kvie­timą į piligrimų kelionę, neabejojau – nebėra laiko jos atidėti kitam kartui“, – „Šilalės artojui“ sakė į septintą dešimtį įžengęs šilališkis Stasys Krasauskas.  

Prisijungęs prie Taura­gės Švč. Trejybės parapi­jos tikinčiųjų, į kelionę jis vyko autobusu. Ir nors joje piligrimai užtruko tris dienas, laikas neprailgo: pokalbiai su bend­raminčiais, maldos, bend­ros giesmės nepastebimai ištirpdė laiką. 

Šilališkis džiaugėsi, kad pamatė tiek relikvijų, kiek niekada nesitikėjo pamatyti, pabuvojo tokiose vietose, kurias svajoja pamatyti kiekvienas tikintysis. Laimė, anot jo, buvo praeiti per Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris, melstis klūpomis kopiant marmuriniais laiptais, kuriais Kristus buvo vedamas pas Poncijų Pilotą pasitikti savo nuosprendžio. Nepamirštamą įspūdį paliko ir Šv. Petro bazilika, kurioje iškilmingai buvo švenčiama Eucharistija. 

„Sunku ir atsiminti viską, ką pamatėme bei išgirdome. Kiekvieną dieną lankėmės ir meldėmės vis kitoje ir kitoje bažny­čioje, o jų Romoje net 1000. Per dieną nueidavome po 16–20 tūkstančių žingsnių. Ir nepavargdavome, nes žinojome, ko atvykome“, – tikino S. Krasauskas, į viso gyvenimo kelionę vykęs su kun. Kęstučiu Pajauju. 

Lietuvių dienose Romoje dalyvavusi šilališkė L. Petkevičienė irgi neslepia, jog piligriminė kelionė jai buvo tarsi stebuklas. Išgirdo apie ją Šiluvos atlaiduose ir sako negalėjusi patikėti, kai kartu buvusi vyro brolio žmona Laima pakartojo jos mintį – kaip gerai būtų dalyvauti. 

„Žiūriu nuotraukas, televizijos laidas ir iki šiol negaliu patikėti, kad ten buvau, viską mačiau ir tą neapsakomą jausmą širdimi patyriau. Tai žodžiais neapsakoma patirtis visam gyvenimui ir visomis prasmėmis – nepamatuojamai didelė dvasinė nauda, kurią gavau, viską manyje pakeitė, jaučiuosi tapusi kitu žmogumi“, – tikino moteris.

Šilališkei patį didžiausią įspūdį paliko ėjimas pro bazilikų Šventąsias duris, simbolizuojančias ribą tarp šio, žemiškojo, ir anapusinio sielų gyvenimo.

„Labai stiprus tas jausmas – atrodo, įžengiau į kažkokį naują, vilties pripildytą pasaulį, kur svarbūs ne mano, o Aukščiausiojo lūkesčiai. Širdyje tapo lengva ir ramu, užplūdo jausmas, jog viskam yra Dievo valia ir ne žmogus sprendžia, kas jam yra geriausia. Per tas Šventąsias duris širdyje nešiausi visus artimus ir brangius man žmones, mirusius ir dar gimsiančius, visiems, ką pažįstu, linkėdama dvasios stiprybės, ramybės, palaimos. Manęs neapleido mintis, kad į tokią šventą vietą atvykau ne vien dėl savęs, dėl to turiu kuo daugiau žmonių pernešti širdyje pro tuos gailestingumo vartus, atleidžiančius žmonėms visas nuodėmes, suteikiančius nesibaigiančius atlaidus visam gyvenimui. Įsitikinau, kad mano gyvenime įvyko stebuklas – ir ne vien aš, bet ir visi kiti, kurie ten buvo, teigė jį patyrę“, – sakė L. Petkevičienė. 

Šilališkių Linos, Irenos ir Laimos kelionę papuošė bend­rystė su grupę lydėjusiu kun. V. Daujočiu, kuris geranoriškai vedžiojo piligrimes po šventąjį miestą, rodė studijų metais pamėgtas vietas, leido pasijusti italėmis, skanaujant tradicinius šios šalies patiekalus. Iš Upynos parapijos kilęs kunigas pats yra aistringas keliautojas, 3 metus studijavęs Romoje ir kiekviena proga ten grįžtantis bei visiems, kurie atvyksta į šį miestą, su malonumu rodantis pačias įspūdingiausias bei svarbiausias  Romos vietas.

„Visada džiaugiuosi, kai žmonėms, kurie atvyksta į Romą, pavyksta kažką ypatingo atrasti ir pamatyti, pajusti širdimi tai, kas tame mieste ir man yra brangu“, – „Šilalės artojui“ sakė kun. V. Daujotis. 

Pasak jo, į piligriminę kelionę vyko skirtingi žmonės ir ne visiems ji buvo lengva, bet juos vienijo bendras tikslas ir malda. Ir nors piligrimams iš Lietuvos nepavyko gauti popiežiaus Pranciškaus audiencijos, nes jis tuo metu gydėsi ligoninėje, piligrimystė palietė kiekvieno širdį ir paliko įspūdį visam gyvenimui. Kun. V. Daujotis įsitikinęs, jog labai svarbu, kad ta patirtimi kiekvienas dalintųsi kasdieniame gyvenime – šeimose, artimųjų rate, su bendradarbiais, parapijos tikinčiaisiais.

„Vakarų pasaulis skaičiuoja metus nuo Kristaus gimimo, bū­tent 2025-ieji ir yra Kristaus gimimo jubiliejiniai metai, o mes, katalikai, juos švenčiame taip, kaip ir savo gyvenimo jubiliejus. Ta proga popiežius Pranciškus pakvietė piligrimus aplankyti Romą, joje esančias švęntąsias vietas, prisiminti tikėjimą skleidusius apaštalus. Ir ne tik pakeliauti, nusifotografuoti, bet ir pajusti visuotinės Bažnyčios bendrumą, pasisemti Dievo malonės, pastiprinti savo tikėjimą ir jaustis labiau pakylėtiems“, – sakė piligrimus lydėjęs kun.V. Daujotis.  

Daiva BARTKIENĖ

Piligrimų asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 26-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) bus pristatytas dviejų dalių šiuolaikinės choreografijos vakaras „Hommage à Čiurlionis“, skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui.

Pirmoje dalyje publika išvys choreografės Editos Stundytės pagal kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką sukurtą vienaveiksmį šokio spektaklį „PraRegėjimai“. KVMT orkestrui diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Antroje vakaro dalyje KVMT baleto artistai – Romanas Semenenko ir Daria Verovka (Ukraina), Elly Bruno ir Aurora Ruvoletto (Italija), Bernatas Blay Boschas (Ispanija) ir Mantas Ūsas (Lietuva) – pristatys autorines šokio kompozicijas pagal specialiai jiems Yanos Shliabanskos (Ukraina), Dylano Iuliano (Italija), Kristijono Lučinsko, Donato Bielkausko, Jono Raudoniaus, Andriaus Stakelės (Lietuva) sukurtus elektroninės muzikos garso takelius.

Tiek baleto artistai, tiek ir kompozitoriai įkvėpimo sėmėsi iš M. K. Čiurlionio kūrybos: paveikslų ir muzikos. Įdomi ir pačių kūrėjų sąveika – skirtingos tautybės, kūrybinės patirtys ir santykis su Lietuvos genijumi. Meniniam dialogui norėta pakviesti tiek jaunus, savo karjerą tik pradedančius, tiek jau įvertintus, pripažintus Lietuvos ir užsienio kūrėjus.

Nuo minties iki ramybės

„Kompozicijoje, kurią pavadinau „Mindscapes“ (Minčių peizažai), noriu parodyti žiūrovams minties transformacijos procesą – nuo idėjos, gimstančios žmogaus galvoje, iki kažko „materialaus“ – teigia Roman Semenenko. Atspirties tašku man tapo paveikslas „Mintis“, priklausantis paveikslų ciklui, kurį M. K. Čiurlionis sukūrė intensyvių dvasinių ir meninių ieškojimų laikotarpiu. Šis paveikslas perteikia minties koncentracijos, meditacijos ir perėjimo iš materialaus į dvasinį pasaulį idėją. Apšviesta forma gali simbolizuoti žmogaus sąmonę, sielą ar idėją.

Kaip M. K. Čiurlionis anuomet, taip ir aš jaučiuosi esantis savo dvasinių ir meninių ieškojimų kelyje. „Mintis“ skatina mane apmąstyti patį mąstymo procesą: kaip nematoma įgauna formą, kaip gimsta idėja ir tampa pasaulio dalimi. Būtent tuo noriu pasidalinti su žiūrovais – savo mintimis. Tik jei M. K. Čiurlionis tai darė tapydamas, aš tai darau kurdamas choreografiją. Noriu pristatyti savo šokio viziją: kokį šokį regiu savo mintyse, kokias emocijas jis manyje sukelia ir kokia energija mane užpildo.“

Tuo tarpu choreografę Daria Verovka įkvėpė gerai žinomas M. K. Čiurlionio paveikslas „Ramybė“. Jame kalno papėdėje regime akis, žvelgiančias į ramų vandenį, kuriame atsispindi kalnas. Atliepdama paveikslą, savo šokio kompoziciją Daria pavadino „Vidujinis žvilgsnis“, kviesdama pažvelgti į savo vidų ir išvysti savo tikrąjį „aš“. Pasak choreografės, kompozicijos idėja kilo iš minčių apie tai, jog kiekvienas žmogus, turi savo šešėlinę pusę – pasąmonę. Tik pripažindamas, priimdamas ir išmokdamas su ja sugyventi, žmogus pasiekia harmoniją su savimi ir pasauliu, galiausiai atrasdamas ramybę. O tai ir yra tiesioginė nuoroda į paveikslo pavadinimą.

Angelo pasaka

„Mano choreografijos „Gyvybės kurjeris“ pagrindu tapo paveikslas „Angelas (Angelo preliudas)“, - pasakoja Mantas Ūsas.  Sakydamas „pagrindu“, turiu omenyje atspirties tašką savo šokiui, nes kiekvienas išgyvename ir interpretuojame kūrinius savaip. Nesiekiau nieko iliustruoti, tiesiog norėjau įgyvendinti viziją, kurią man sužadino paveikslas – jo nuotaiką, personažus, istoriją ir t. t. M. K. Čiurlionio paveikslo mistiškumas neišvengiamai diktavo ir tam tikrą šokio simbolizmą. Tačiau be abejonės, įkūnydami savo choreografines idėjas kiekvienas pridedame savo „prieskonių“.

Aurora Ruvoletto įkvėpimo savo kūriniui sėmėsi iš paveikslo „Pasaka II“, kuriame vaizduojamas kūdikis, sėdintis ant aukštos kalvos ir tiesiantis rankytes į pienės pūką. Virš jo sklendžia erelis, kuris choreografės vizijoje jis stengiasi apsaugoti vaiką. Šią sceną gaubia paslaptinga saulėlydžio šviesa, juntamas švelnus vėjelis, judinantis žolę ant kalvos.

„Šokio kompozicijoje nusprendžiau sukurti duetą: vyras įkūnija erelį, o moteris – kūdikį. Kiekvienam stengiausi sukurti savitą kūno kalbą ir perteikti atmosferą, kuri būtų tokia pat švelni kaip paveikslo fonas. Sekant muzikos harmonijos eiga, šokiu pasakojama, jog iš pradžių erelio bijojęs vaikas palaipsniui ima vis labiau juo pasitikėti, nes supranta, kad paukštis nėra jo priešas, o sergėtojas. Savo kompozicijoje mėginau perteikti M. K. Čiurlionio paveikslams būdingą statiškumą, kuris užpildo drobę, o šiuo atveju – mano choreografiją – įžvalgomis dalinosi choreografė.

Transcendentinė mistika

Kompoziciją „Paskutinis šviesos blyksnis“ Bernat Blay Boch kūrė, remdamasis antruoju paveikslu iš ciklo „Laidotuvių simfonija“. „Tai, kaip M. K. Čiurlionis perteikia paskutinį žmogaus saulėlydį, įkvėpė mane naujai interpretuoti šią perėjimo į anapusybę, mirtes akimirką – ne kaip kažką bauginančio, bet kaip gražų reiškinį. Per susitaikymą su mirtimi galima rasti vidinę ramybę – mintimis dalinosi choreografas.

Šokio kompozicijoje vaizduoju moterį gyvenimo pabaigoje. Ją lydi trys vyrai, simbolizuojantys mirtį. Kartu jie keliauja per jos paskutinį saulėlydį. Tai nėra pabaiga, o virsmo momentas. Saulė ir saulėlydis yra pagrindiniai M. K. Čiurlionio paveikslo elementai, todėl siekiau perkelti tą pačią energiją į šokį, atskleisdamas melancholijos ir švelnaus švytėjimo jausmą.“

Elly Bruno sukurta šokio kompozicija „Neregimųjų aidai“ vaizduoja gyvenimą, slypintį M. K. Čiurlionio „Miške“ – vietoje, kur gamta vis dar saugo paslaptingą senųjų dvasių energiją. Įkvėpta unseelie fae – škotų folklore minimų tamsiųjų fėjų, autorė atgaivina būtybes, gyvenančias miško šešėliuose – sunkiai pastebimas, pavojingas, bet sykiu trapias bei jautrias. Miškas yra jų pasaulis, kuriame sugyvena grožis ir paslaptis.

Choreografiją atlieka trys baleto šokėjos, skleidžiančios moterišką energiją – gaivališką, nesutramdomą, giliai įsišaknijusią gamtos ritmuose. Šokėjų judesiai įkūnija šią stebuklingą, transformuojančią galią. „Mano tikslas – kad muzika ir choreografija įtrauktų žiūrovus į užburiantį pasaulį, kuriame galima patirti miško paslaptį ir grožį“ – teigia Elly.

KVMT inform.