Susisiekimo ministerijos iniciatyva įgyvendinamo projekto „Itin spartaus ryšio infrastruktūra“ tikslai sėkmingai pasiekti: daugiau kaip 5000 subjektų, tarp jų – ugdymo įstaigų, bibliotekų, medicinos įstaigų ir vers­lų, esančių komerciškai nepatraukliose Lietuvos vietovėse, – sukurta galimybė naudotis itin spartaus interneto teikiamais privalumais. 

„Tūkstančiams žmonių ir įmonių atvertos naujos galimybės dirbti, ilsėtis bei pritraukti investicijas. Greitas ir patikimas ryšys leis dirbti nuotoliniu būdu, mokytis, naudotis viešosiomis ir sveikatos priežiūros paslaugomis neišvykstant iš namų. Tai realūs pokyčiai, kurie stiprina mūsų regionus ir mažina skaitmeninę atskirtį“, – sako susisiekimo ministras Juras Taminskas. 

Projekto įgyvendinimo metu sukurta infrastruktūra suteikia prieigą prie gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio daugiau kaip 5000 socialinę ir ekonominę pažangą skatinančių subjektų. Ši infrastruktūra užtikrina, kad net atokiausiuose šalies kampeliuose veikiančios ugdymo įstaigos, bibliotekos, ligoninės, gaisrinės, verslas ir kiti subjektai galėtų naudotis ne mažesne kaip 1 gigabito per sekundę duomenų perdavimo sparta.

Įgyvendinant projektą nutiesta apie 1400 km šviesolaidinių kabelinių linijų, prijungti esami infrastruktūriniai objektai, įdiegta moderni telekomunikacinė įranga, užtikrinanti tinklo stabilumą ir pralaidumą. 

Sukurta infrastruktūra pažangias skaitmenines paslaugas galės teikti visi šalies ryšio operatoriai, tad prijungtas subjektas turės galimybę laisvai pasirinkti norimą paslaugų teikėją bei gauti paslaugas, atitinkančias individualius poreikius.

Gigabitinės spartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra skirta atliepti vis augančius ryšio paslaugų vartotojų lūkesčius Lietuvos regionuose ir sudaryti galimybę naudotis labai pralaidžiais elektroninių ryšių tinklais bei gauti itin aukštos kokybės skaitmenines paslaugas. 

Projektas „Itin spartaus ryšio infrastruktū­ra“ finansuojamas Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano „Naujos Kartos Lietuva“ lėšomis.

Daugiau apie projektą, prijungiamus socialinę ir ekonominę pažangą skatinančius subjektus, projekto teritorijas galite sužinoti interneto puslapyje https://placiajuostis.lrv.lt/lt/projektai/isri/.

Balandžio 10-ąją Šilalės agronomų sąjungos nariai dalyvavo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos mokymo centre „Agroakademija“ vykusiame Lietuvos agronomų sąjungos 39-ąjame suvažiavime. Kad Šilalėje veikia viena stipriausių Agronomų sąjunga, patvirtino ir šis suvažiavimas – mūsų krašto agronomai sulaukė itin aukštų įvertinimų bei didžiu­lio kolegų pasitikėjimo.

Daiva BARTKIENĖ

Agronomų sąjungos Šilalės skyriaus nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Kartais susidaro įspūdis, kad lietuvių kalba mūsų šalyje tampa ne savaime suprantamu dalyku, o išimtimi. Ir jei prieš 30 metų ją niokojo rusicizmai, tai dabar tą patį daro anglicizmai. Netgi išskirtinai lietuviškame Šilalės krašte vis dažniau viešuosiuo­se užrašuose matome naudojamus svetimžodžius. Ir neaišku, ar tai tuščias noras pasipuikuoti, jog „moku anglų kalbą“, ar labiau tinka posakis „iš didelio rašto, išėjo iš krašto“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 28

Praėjusią savaitę rašiau, kad Lie­tuvos socialdemokratams belieka laukti palankių aplinkybių. Ir jos atsirado greičiau, nei buvo galima tikėtis. Generalinė prokurorė kreipėsi į Seimą dėl parlamentinės neliečiamybės panaikinimo buvu­siam generaliniam komisarui, buvusiam Premjerui ir Seimo pirmi­ninkui, Demokratų partijos įkūrėjui Sauliui Skverneliui. Tuo pat metu paaiškėjo kaltinimai buvusiam konservatorių žemės ūkio ministrui Ka­ziui Starkevičiui, o Remigijus Že­maitaitis, grįžęs iš Budapešto, aki­vaizdžiai nebegali pasigirti politine sėkme.

Kaltinimai K. Starkevičiui yra rimtas smūgis TS-LKD. Nors jis nedelsdamas sustabdė narystę partijoje ir atsisakė mandato, matyt, tikėdamasis, jog byla „slinks“ tyliai, vis tik faktas, jog į korupciją įklimpo ilgametis ir svarbus konservatorių bendruomenės narys yra šokiruojantis. Ši situacija nustelbia net šią kadenciją sparčiai Premjero karjerą užbaigusio Gintauto Palucko skandalą. Kita vertus, konservatoriai dabar gali pabrėžti, jog reagavo principingai ir greitai, o tai leidžia jiems išlaikyti tam tikrą moralinę poziciją. Svarbu ir tai, kad K. Starkevičius nepriklausė pačiam aukščiausiam partijos elitui.

Kai prieš kurį laiką buvo pranešta apie Specialiųjų tyrimų tarnybos kratas S. Skvernelio aplinkoje, situacija atrodė miglota. Pats politikas demonstravo ramybę, o jo partija laikėsi vieningai, tikėdamasi, jog įtarimai neišsivystys į rimtą krizę. Tačiau įvykiai pakrypo kita linkme – pasirodė ne tik kaltinimai, bet ir rezonansiniai epizodai, stipriai pakenkę politiko reputacijai. Netrukus išryškėjo vidinė įtampa: S. Skvernelis buvo pašalintas iš frakcijos, o jo bend­ražygis, dalyvavęs netgi prezidento rinkimuose Giedrimas Jeglinskas apskritai pasitraukė iš politikos. Jo teigimu, apsisprendimas atsisakyti Seimo nario mandato esą visiškai nesusijęs su sparčiai besirutuliojančiu korupcijos skandalu...

Dabar socialdemokratams atsirado galimybė aiškinti neva būtent S. Skvernelis buvo pagrindinė kliūtis bendradarbiavimui su demokratais. Todėl nuo šiol atsiveria galimybė įtraukti susilpnėjusią partiją į koaliciją, pasiūlant jai gerokai kuklesnį vaidmenį. Tačiau demokratų padėtis darosi vis sudėtingesnė – apklausos rodo, kad jų rinkėjai lengvai migruoja pas liberalus ar socialdemokratus.

Papildomą impulsą LSDP suteikė ir Viktoro Orbano pralaimėjimas Vengri­joje – ne dėl kokių nors ideologinių mo­tyvų, nes dabar šią Vidurio Europos valstybę valdys Europos liaudies partijų šeimai priklausanti politinė jėga, o Lietuvoje tai grupei priklauso TS-LKD,

o dėl koalicijos part­nerio „aušriečio“ siautėjimų. Remigijus Že­maitaitis, norėdamas pademonst­ruoti savo įtaką ir strateginį mąstymą, buvo tiesiog susibroliavęs su V. Orbano politine jėga, net bandė vykdyti alternatyvią užsienio politiką, ir niekas jo nepajėgė sutramdyti, nes tiesiog matematiškai reikėjo balsų. Dabar gi užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys vėl galėtų pagrįstai klausti, ar ne metas peržiūrėti politinius sprendimus.

Geopolitinė situacija taip pat išlieka įtempta. Žlugus deryboms Irane, pasaulyje naftos kainos nekrenta, o tai reikš ir ekonominius iššūkius mūsų šalies valdantiesiems. Tokiomis aplinkybėmis R. Žemaitaičiui gali būti politiškai nepatogu tapatintis su valdžia, o ir socialdemokratai vargu ar nori turėti tokį partnerį savo gretose. Koalicijoje rokiruočių gali būti.

Kita vertus, jos gali ir neįvykti. Kas galėtų sutrukdyti esminiams pokyčiams? Pirmiausia – buvę aštrūs konfliktai tarp demokratų ir socialdemokratų. Nors pagrindinis jų centras buvo S. Skvernelis, skeptiškumas išlieka visoje frakcijoje. Be to, daliai socialdemokratų elito dabartinė koalicija yra patogi, todėl jie gali nenorėti pokyčių.

Vis dėlto akivaizdu, kad per labai trumpą laiką Lietuvos politinis „kraštovaizdis“ pastebimai pasikeitė. Demokratams iškilo išlikimo klausimas, so­cial­demokratai gali jaustis stabiliau, nes jie bent jau nelinksniuojami skandalingose bylose, o didžiausi laimėtojai šiuo metu atrodo liberalai, pagaliau nusimetę ilgai juos slėgusį politinį šešėlį dėl Eligijaus Masiulio, kurį „uždengė“ kiti politikai.

Ar dėl to geriau visiems? Nebūtinai. Kur kas didesnį nerimą kelia ne politikų tarpusavio konfliktai, o geopolitiniai procesai, galintys sukelti rimtų ekonominių pasekmių. Vis dėlto išlieka viltis, kad pesimistiškiausi scenarijai neišsipildys, o susikaupę debesys pamažu išsisklaidys.

Andrius NAVICKAS

Radiatoriai rajono gyventojų namuose turėtų šilti bent iki kitos savaitės pabaigos. Tokią apytikslę šildymo sezono trukmę, diktuojamą orų prognozės, numato UAB „Šilalės šilumos tinklai” direktorius Ernestas Aušra. Sezonui pasibaigus, gyventojai turėtų lengviau atsipūsti: šiųmetis šildymas kainavo itin brangiai – nerenovuotų daugiabučių gyventojams jis atsiėjo net dvigubai daugiau nei pernai.

Jūratė KIELĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ nuotr.

Iš Šilalės kilusi menininkė Raimonda Grikšaitė-Seitzinger jau daugiau nei 25 metus gyvena Nyderlanduose. Čia ji su pagyrimu baigė Utrechto dailės akademiją, o šiandien yra įkūrusi nuosavą dailės studiją ir savo kūryba džiugina, kaip dažnai pavadinama Olandija, tulpių šalies meno gerbėjus.

Nominuota karališkajai tapybos premijai

Pasak R. Grikšaitės-Seitzinger, kūryba jai yra kur kas daugiau nei menas ar įgimtas talentas – tai gyvenimo būdas ir esminė žmogaus vidinio pasaulio išraiška. Kurdama ji įprasmina save, patiria kūrybinę laisvę, atskleidžia savo unikalumą ir užmezga gilesnį, prasmingesnį ryšį su kitais.

Menininkės darbuose dažnai atsikartoja simboliniai motyvai – angelai, motinos, deivės bei moters kūrėjos įvaizdžiai, atspindintys dvasinę, emocinę ir kūrybinę žmogaus dimensiją.

„Žmogus bei jo siela yra ir atspirties taškas, ir pagrindinis motyvas mano kūryboje. Mane domina vidinis pasau­lis – atviras, bet taip pat ir pilnas pas­lapties, kuriame atsiveria būsena, leidžianti tyrinėti santykį su pačia savimi ir aplinka. Klausiu: ar pasaulis, kurį matome, yra ir tas pasaulis, kurį atpažįstame savyje? Kur veda mano pačios vaizduotė ir intuicija? Tapyba man – tarsi dienoraštis kita forma, būdas išgirsti savo sielos poreikių balsą. Tai – apie pusiausvyrą santykiuose, darną su savimi bei aplinka, gebėjimą kasdienybėje įžvelgti skirtingas spalvas ir kiekviename sutiktame žmoguje atrasti jo unikalų pasau­lį“, – sako R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja juokauja, kad yra amžina studentė: Lietuvoje ji baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, vėliau Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą, o paskui, vedama meilės, išvyko į Olandiją ir, ūgtelėjus pirmajai dukrai bei padrąsinta vyro, įstojo į Utrechto dailės akademiją, kurią baigė cum laude diplomu (su pagyrimu).

„Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo etapų. Akademijoje mane sužavėjo laisvumas visose srityse: saviraiškoje, žodyje, matyme. Teko ir pačiai paplušėti, siekiant išsilaisvinti iš tuometinio klasikinio supratimo piešti „gražiai, teisingai ir niūriai“, kuris susiformavo lietuviškoje terpėje. Po kurio laiko atradau savyje naują spalvų paletę ir ekspresiją. Atsirado kitoks fizinis kontaktas su didele drobe. Pradėjau tapyti abstraktaus stiliaus paveikslus. Ypač patraukė vokiečių ekspresionizmas dailėje“, – teigia menininkė. 

Prieš keletą metų moteris gavo ir regresijos terapeutės diplomą Tasso institute. Ši sritis traukė, kadangi domino vidinis žmogaus pasaulis. Tiesa, menininkė ne tik gilino žinias mokydamasi skirtingų dalykų, bet ir surengė ne vieną savo darbų parodą.

„Parodų buvo įvairių, sunku išskirti kurią nors vieną. Dažniausiai tai yra emocinis momentas man pačiai. Matau, kaip paveikslai, kūryba žiūrovui gali suteikti terapinę erdvę, būdą susimąstyti ir apmąstyti. Kai kuriems pa­­roda tampa įkvėpimu veiksmui, galimybe pasisemti naujų idėjų“, – dalijasi patirtimi R. Grikšaitė-Seitzinger.

Tapytoja buvo nominuota prestižinei Nyderlandų karalienės Beatrix karališkajai tapybos premijai. Ši išskirtinė nominacija menininkei suteikė ne tik pripažinimą, bet ir unikalią galimybę susitikti su pačia karaliene. Pasak kūrėjos, šis įvertinimas tapo svarbiu vidiniu patvirtinimu – įrodymu sau, jog ji yra savo kelyje ir gali drąsiai kurti. 

Pasiilgsta gyvo kontakto su artimaisiais

Olandijoje menininkė su vyru George augina dukras Juliją ir Noa Salomėją. Jos abi gimė Nyderlanduose. 

„Mano vyras pustrečių metų gyveno ir dirbo Lietuvoje. Jis yra puikiai susipažinęs su lietuvišku mentalitetu, tradicijomis bei papročiais. Nuo pat pradžių buvo savaime suprantama, kad dukros augs dvikalbėje šeimoje ir dažnai lankysis Lietuvoje pas pačius mieliausius senelius Kvesčių kaime, pas kitus giminaičius, išsibarsčiusius ne tik po Žemaitiją“, – pasakoja Raimonda. 

Ji įsitikinusi, jog vaikai, augantys šeimose, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių, ir matydami skirtingas jų patirtis bei požiūrius, savaime sparčiau mokosi supratingumo, empatijos, pagarbos kitiems žmonėms, jų kultūrai. Anot Raimondos, jie yra lankstesni, lengviau prisitaiko naujose situacijose ar aplinkoje. 

O ko menininkė pasiilgsta gyvendama užsienyje?

„Nors visas didžiąsias šventes dažniausiai švenčiame visi kartu Lietuvoje, vienareikšmiškai pasiilgstu gyvo kontakto su artimaisiais. Olandijoje galiu gyventi be lietuviškos duonos, cepelinų ar šaltibarščių, nes vis tiek skaniausi jie būna gimtajame krašte, susėdus visiems prie bendro stalo“, – juokiasi iš Šilalės kilusi kūrėja. 

Tačiau, pasak jos, nesvarbu, kur gyventum, viską reikia kurti pačiam – puoselėti santykius, šeimą, vertybes, veiklą ir svajones. Raimonda dažnai keliauja po įvairias šalis, yra susipažinusi su įvairiomis kultūromis, o štai Olandiją apibūdina ne tik tulpių, kanalų ir dviračių kraštu, bet ir pastebi, jog tai yra labai judri šalis, kurioje vyrauja tarptautinė visuomenė, gyvena daug emig­rantų. 

„Kiekvienas žemės metras čia yra aukso vertės. Patys olandai yra atviri, komunikabilūs, mokantys nubrėžti ribas, tiesūs, o gal tiksliau juos būtų galima pavadinti net kiek tiesmukais ir labai vertinančiais punktualumą. Tiesa, yra ir kitų savybių, kurios mums gali pasirodyti neįprastos – tarkime, net puodeliui kavos, draugiškiems susitikimams reikalingas išankstinis susitarimas“, – sako 25-erius metus Olandijoje gyvenanti Raimonda.

Ji taip pat išskiria, kad, lyginat su lietuvišku vaišingumu, lietuviams olandai gali pasirodyti šiek tiek šykštūs. Ypač tai jaučiama švenčiant gimtadienius. 

„Kai visi susėda ratu, gauna po vieną gabalėlį torto, užkandžiai, kaip ir gėrimai atnešami, jais pavaišinama, o kas lieka, tuoj nukeliauja atgal į virtuvę. Toks jų pragmatizmas yra susijęs su kalvinizmu, kurio viena iš idėjų yra drausmingas gyvenimas – dorovė, kuklumas, atsidavimas darbui.

Reikia nepamiršti ir to, kad olandai nuo seno daug keliavo ir buvo pirkliai, galbūt dėl to šioje šalyje vaikai nuo mažumės yra mokomi finansinio raštingumo, o išėję į vidurinę mokyklą pradeda teisėtai dirbti po keletą valandų per savaitę“ , – teigia R. Grikšaitė-Seitzinger.

Ir, pasak menininkės, olandai labai mėgaujasi gyvenimu, savanoriauja, yra optimistiški ir vertina kultūrą. 

Vesta VITKUTĖ

Pašnekovės archyvo nuotr.

Šilalės kultūros cent­re nu­skambėjo Lietuvos vokalinių ansamblių šven­tė-konkursas „Šilų aidai“, išskirtinis renginys, gy­vuo­jantis net 48-erius metus. Tai šventė, kuri kas antri metai suburia visų Lie­tu­vos regionų vokalinius an­samb­lius. „Šilų aidai“, 1978 m. prasidėję kaip Žemaitijos vokalinių ansamblių sambū­ris, iš­augo ir išsiplėtė į visos šalies vokalinių ansamb­lių kon­kursą. 

„Šilų aidai“ išsiskiria savo senomis tradicijomis ir kultūrine verte, prisideda prie grupinio dainavimo tradicijos puoselėjimo, lietuvių liaudies dainų populiarinimo bei lietuvių kompozitorių kūrybos sklaidos.  

Konkurse dalyviai varžosi keturiose kategorijose: kaimų ir miestelių bei miestų ir rajono centrų dviejų kategorijų ansambliai. Vertinimo komisija nustato geriausius kiekvienoje kategorijoje, kurie apdovanojami diplomais ir prizais. Taip pat yra skiriamas specialus prizas kolektyvui, geriausiai atlikusiam liaudies dainą, ir paskelbiamas absoliučiai geriausias kolektyvas, pagrindinio prizo laimėtojas.

Šiais metais konkurse dalyvavo 32 kolektyvai iš visos Lietuvos. III laipsnio diplomais buvo apdovanoti Kretingos rajono kultūros centro Jokūbavo skyriaus moterų tercetas „Aidija“ ir moterų ansamblis „Baltos ievos“ (vad. Rita Valiukienė), Šiluvos (Raseinių r.) bardų grupė (vad. Saulius Beniulis), Pajūrio laisvalaikio salės mišrus tercetas „Trelė“ (vad. Soneta Būdvytienė), Ginkūnų kultūros centro (Šiaulių r.) moterų vokalinis ansamblis „Rasa“ (vad. Birutė Andriukaitienė), Šakių r. Kudirkos Naumiesčio padalinio mišrus tercetas „Momentas“ (vad. Aušra Ubartaitė) bei Joniškio kultūros centro vokalinis ansamblis „Harmonija“ (vad. Ingrida Ručinskienė).

II laipsnio diplomai įteikti Pagramančio (Tauragės r.) kultūros namų moterų vokaliniam tercetui „Akimirka“ (vad. Rasa Jakienė), Žemaičių Kalvarijos (Plungės r.) kultūros centro Alsėdžių skyriaus mišriam vokaliniam ansamb­liui „Alsėda“ (vad. Kristina Mikalauskaitė-Gricė), Kretingos r. Kūlupėnų moterų vokaliniam ansambliui „Elegija“ (vad. Marius Butkevičius), Šiluvos „Harmonijai“ (vad. S. Beniulis) bei Pasvalio kultūros centro Joniškėlio skyriaus ansambliui „Kvinta“ (vad. Jolanta Giedraitienė).

I laipsnio diplomus pelnė Šiaulių r. Bridų kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gegužė“ (vad. Rūta Stanislava Balsė), Joniškio kultūros centro duetas „InRe“ (vad. I. Ručinskienė), Šilalės kultūros centro merginų kvartetas „Petkutės“ (vad. Laima Petkuvienė) bei Šakių r. kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Gaudenė“ (vad. Ramunė Valaitienė).

Už geriausiai atliktą lietuvių liaudies dainą specialus Šilalės savivaldybės prizas ir diplomas buvo įteiktas Pajūrio laisvalaikio salės mišriam tercetui „Trelė“ (vad. S. Būdvytienė), o nugalėtojo diplomas atiteko Šiaulių r. Kuršėnų kultūros centro vokalinei grupei „Melomanai“ (vad. Nerilė Bernotienė).

Vertinimo komisiją sudarė kvalifikuo­ti ir autoritetingi muzikos profesiona­lai, vadovaujami KTU akademinio choro-meno vadovės ir dirigentės, A. Kačanausko muzikos mokyklos mokytojos ekspertės, Lietuvos chorų sąjungos tarybos narės, Kauno chorų sąjungos pirmininkės Danguolės Beinarytės. 

Šilalės kultūros centro inform. ir nuotr.

„Mes sotūs, laimingi, gražiai aprengti, todėl kad gyvenam tarybų šaly“, – silpnai sudainavome ketvirtoje klasėje, sustatyti prie lentos. Garsiau! Kelis kartus iš naujo ir vėl iš naujo. Kol pagaliau užbaubėme kaip reikiant. Tiko...

Nei laimingi, nei gražiai aprengti 1949-ųjų rugsėjo 1 d. atėjome į 4 klasę. Vaikai iš visų kaimų žingsniavome po 5–7 kilometrus per lietų, darganas ir sniegą. Niekas į mokyklą neveždavo, dviračių neturėjome, jokių telefonų, televizorių nebuvo. Namuose palubėje kabojo žibalinė lempa, virtuvėje spragsėjo malkomis kūrenama krosnis. Laikrodis ant sienos būtų buvusi didžiulė prabanga. Kaip ir vandentiekis ar kanalizacija. Krautuvėse trūko visų būtiniausių prekių: maisto, drabužių, avalynės. Knygoms nešti tėvai iš faneros sukaldavo dėžutę, nudažydavo kuo papuolė, tie dažai, einant per sniegą, palikdavo ant jo spalvotą žymę...

Pietums tėvai įdėdavo virtų bulvių ar tarkuotų blynų. Valgyklos nebuvo.

Mums, vaikams, įdomiausia buvo, kai pirmoje klasėje 1946 m. radome ir 12–14 m. paauglius, niekada nelankiusius jokių mokslų. Su tais „pirmokais“ mokytojai turėjo daug vargo – nepratę prie tvarkos ir drausmės, jie tankiai klūpėdavo ant žirnių, o kai juos suvalgydavo – ant žvyro... 

Tie 14-mečiai pirmokai pertraukų metu ir dūmą užtraukdavo.

– Kodėl toks mažas jau rūkai?

– Prieš tris metus buvau metęs, o dabar vėl patraukė...

To „pirmoko“ ketvirtoje klasėje jau nebebuvo, kažkur įsidarbino, o po metų (kai turėjo būti penktokas) išėjo į kariuomenę.

Nežinau kodėl, bet kai buvau 7-oje klasėje, jis man parašė laišką. Gyrėsi, jog metė rūkyti, o armijoje saugo kažin kokią daržinę. Turintis PPŠ automatą, dvi valandas vaikštantis aplink tą daržinę, antrą dieną skutantis bulves virtuvėje, trečią – ilsisi. Su tokiu mokslu nieko daugiau ir negalėjo gauti...

1957 m. baigėme vidurinę mokyk­lą Kvėdarnoje. Su ketvirta abiturientų laida: nuotraukoje šalia manęs priekyje, iš kairės Eugenijus Palekas, vėliau tapęs Tauragės ligoninės vyr. gydytoju-chirurgu, toliau – Algis Petkus, Šilutės ligoninės vyr. gydytojas, už manęs ir E. Paleko – šilališkis Steponas Norbutas, buvęs rajono meras.

Prisimenu visus „sočius ir laimingus“ to meto vaikus ir nors retai užklystu dabar į buvusią savo klasę, žinau, kad tie suolai, lenta ir sienos pilni mūsų balsų. Paimu kreidą, prieinu prie lentos ir atsisveikinimui užrašau:

Tie suolai ir sienos mano balsą girdi,

Nors ir kalbėčiau pats su savim:

Renkuos tave, jaunystės suolo drauge,

Ir tą pavasarį su šiltu lietumi...

Eugenijus IVANAUSKAS

AUTORIAUS archyvo nuotr.

Metų knygos rinkimai – ilgametes tradicijas puoselėjanti kasmetė kultūrinė akcija, kviečianti skaitytojus atrasti ir įvertinti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Tapusi simboliniu skaitymo kultūros barometru, ši iniciatyva skatina dialogą tarp skaitytojų, autorių ir literatūros ekspertų bei siekia didinti vertingų lietuviškų knygų (taip pat ir lietuvių kalba užsienyje išleistų leidinių) sklaidą.

Iki Metų knygos rinkimų pabaigos liko vos viena savaitė – skaitytojai raginami nedelsti ir internetu atiduoti savo balsą už labiausiai įsiminusias šiuolaikinės lietuvių literatūros knygas iki balandžio 23 d., 23.59 val.

Nugalėtojai bus paskelbti iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje Valdovų rūmuose gegužės 7-ąją  –  Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Renginį nuo 19 val. tiesiogiai transliuos LRT PLIUS kanalas.

Susipažinkite su vertingiausių knygų penketukais

Nors šiandien bibliotekų ir knygynų lentynos mirga nuo leidinių gausos, lietuvių autorių kūriniams išsiskirti šioje spalvingoje literatūrinėje įvairovėje nėra paprasta. Todėl svarbų vaidmenį čia atlieka akcija „Metų knygos rinkimai 2025“, tapusi patikimu orientyru ne tik skaitytojams, bet ir kūrėjams.

Šiemet trys literatūros ekspertų komisijos, vertinusios kūrinius penkiose kategorijose – vaikų, paauglių, negrožinės literatūros, prozos ir poezijos – perskaitė daugiau nei 800 knygų ir iš jų kiekvienoje kategorijoje atrinko po penkis ryškiausius, vertingiausius leidinius. Šie kūriniai išrinkti iš vasario pradžioje visuomenei pristatytų ilgųjų sąrašų, su kuriais susipažinti galima čia.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2025“ knygos nominantės:

KNYGOS VAIKAMS

1. Šarūnė Baltrušaitienė, iliustravo Viktorija Ežiukas, „Slaptas Spirgutės noras“. „Alma littera“

2. Sigita Mikšaitė, iliustravo Reda Tomingas, „Istorija vizgina uodegą“. Lietuvos nacionalinis muziejus

3. Aušrinė Tilindė, iliustravo Greta Alice, „Po šimts pypkių, seneli!“. „Alma littera“

4. Neringa Vaitkutė, iliustravo Reda Tomingas, „Odilės pasaka“. „Aukso žuvys“

5. Jurga Vilė, iliustravo Kornelija Žalpytė, „Džuljeta ir kino kaukai“. Vaizdų kultūros studija, „Skalvijos“ kino centras 

KNYGOS PAAUGLIAMS

1. Viktorija Butautis, „Magnetinė sala“. BALTO leidybos namai

2. Gerda Jord, „Karalius nakvos Merkinėje“. „Aukso žuvys“

3. Justina Kapeckaitė, „Sono Electrum“. „Alma littera“

4. Laurynas Peluritis, iliustravo Živilė Žvėrūna, „Profesorius S. ir Vilniaus Baziliskas“. Phi knygos

5. Goda Raibytė-Aleksa, iliustravo Julija Račiūnaitė, „Aurora ir gyvybės paieškos tarp žvaigždžių“. „Raštinė“

POEZIJOS KNYGOS

1. Gintaras Bleizgys, „Šešėlių upė“. „Slinktys“

2. Gintaras Grajauskas, „Vandens skonis“. „Baziliskas“

3. Giedrė Kazlauskaitė, „Marialė“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

4. Mindaugas Kvietkauskas, „Gruntiniai vandenys“. „Odilė“

5. Rimvydas Stankevičius, „Kartais sninga juodai“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

PROZOS KNYGOS

1. Marijus Gailius, Augustė Gilytė. „Romanas apie tai, kaip galėjo būti“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

2. Akvilė Kavaliauskaitė, „Jausmai“. BALTO leidybos namai

3. Vytautas V. Landsbergis, „Bevardžio sagos“. „Dominicus Lituanus“

4. Indrė Motiejūnaitė, „Mūsų miestelis“. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

5. Lina Simutytė, „Raudonasis albumas“. „Tyto alba“

NEGROŽINĖS KNYGOS

1. Sudarytoja Danguolė Gervytė, „Adutė“. „Artuma“

2. Marius Ėmužis, „Šeimininkas ir jo dvariškiai“. „Aukso žuvys“

3. Sudarytoja Giedrė Šmitienė, „Janinos Degutytės laiškynas“, 3 tomai. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

4. Artūras Svarauskas, „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Lietuvos istorijos institutas

5. Viktorija Vitkauskaitė, „Namai ir likimai“. „Tyto alba“

Išskirtinė galimybė susipažinti su nominuotomis knygomis

Kad pažintis su gausiu nominuotų knygų skaičiumi būtų patogesnė, šiemet akcija „Metų knygos rinkimai 2025“ pristatė reikšmingą naujovę – interaktyvias skaitymo erdves Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos apskričių bibliotekose ambasadorėse. Jei dar nespėjote atrasti šių metų nominančių, tai galite padaryti būtent čia – iki balandžio 23 dienos bibliotekose įrengtuose specialiuose atrinktos šiuolaikinės lietuvių literatūros stenduose.

Šie stendai lankytojus kviečia ne tik pažinti, skaityti, pavartyti, bet ir aktyviai įsitraukti į rinkimus – nuskenavus pateiktą QR kodą, už labiausiai patikusias knygas galima patogiai balsuoti telefonu. Pasibaigus akcijai, nominuotų knygų rinkiniai liks bibliotekoms, todėl skaitytojai ir toliau galės lengvai pasiekti vertingiausią 2025 metų lietuvių literatūrą.

Balsai, kuriantys literatūros ateitį

Aktyvus skaitytojų įsitraukimas į ilgiausią istoriją turinčią kultūrinę akciją – svarbus pilietinis procesas, prisidedantis prie gyvos, augančios skaitymo kultūros puoselėjimo Lietuvoje. Rinkdami Metų knygas skaitytojai ne tik palaiko autorius, bet ir stiprina visuomenės ryšį su literatūra, skatina kultūrines diskusijas bei atranda naujus, dar nepažintus balsus. Taip pat balsavimas atskleidžia, kokios knygos iš tiesų gyvena žmonių rankose, bibliotekose, pokalbiuose ir mintyse.

Iki „Metų knygos rinkimų 2025“ finišo tiesiosios liko nebedaug – skaitytojai kviečiami susipažinti, rinkti, skaityti ir švęsti geriausius bei vertingiausias metų kūrinius!

Akcija Metų knygos rinkimai yra nacionalinio Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų plano dalis. Akciją Metų knygos rinkimai organizuoja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Akcijos rėmėjas – Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Akcijos partneris – Lietuvos leidėjų asociacija