Spalio 23-iosios vakarą Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje jau šeštą kartą vyko tradicine tapusi šviesos ir rudens šventė „Apšviesk Kvėdarną“.

Kasmet bendruomenės narius suburiantis renginys ir šiemet kvietė susitikti, kurti, judėti bei kartu pasidžiaugti rudens spalvomis ir jaukia bendryste. Šventė prasidėjo moliūgų skaptavimu, gimnazijos aktų salėje. Čia susirinko ne tik mokiniai, bet ir įvairaus amžiaus kvėdarniškiai. Vieni kūrė pirmąjį savo moliūgo žibintą, kiti stebino išradingais ir kruopščiai išskaptuotais darbais. Vakare visi kūriniai nušvietė gimnazijos parkelį ir sukūrė ypatingą šviesos, jaukumo bei rudeniškos magijos kupiną atmosferą.

Didelio susidomėjimo sulaukė tradicinės orientacinės varžybos, į kurias susirinko gausus būrys dalyvių. Komandos, pasipuošusios ryškiaspalvėmis liemenėmis ir pasiruošusios nuotykiams, leidosi į trasą, kurioje reikėjo ne tik greitai judėti, bet ir pasitelkti sumanumą, komandinį darbą bei orientavimosi įgūdžius. Trasą rengė ir dalyviams užduotis kūrė Šilalės sporto mokyklos atstovai kartu su mūsų gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja.

Kol varžybų dalyviai ieškojo punktų ir įveikinėjo iššūkius, šventės svečiai mėgavosi puikiu rudenišku oru. Prie laužo netrūko geros nuotaikos, bendravimo ir veiklų įvairaus amžiaus dalyviams. Kvėdarnos dienos centro vaikai kvietė išbandyti smagius žaidimus, o visi norintieji galėjo pasivaišinti karšta arbata bei tradicine moliūgiene, kurią virė Ligita ir Gedeminas Gedgaudai.

„Apšvieskime Kvėdarną“ renginys dar kartą įrodė, kad bendruomeniškumas gimsta iš paprastų, tačiau prasmingų susitikimų. Šventė ne tik papuošė miestelį šviečiančiais žibintais, bet ir suteikė galimybę kartu praleisti laiką, stiprinti tarpusavio ryšius bei kurti tradicijas. Renginį organizavo Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija kartu su partneriais ir aktyviais bendruomenės nariais. Šventės organizatoriai dėkoja visiems dalyviams, savanoriams, rėmėjams bei bendruomenei, kuri savo kūrybiškumu, aktyvumu ir gera nuotaika kasmet padeda įžiebti vis daugiau šviesos Kvėdarnoje. Šventės medaliai, vaišės ir moliūgienės ingredientai finansuojami iš projekto „Sveikos gyvensenos virusas“, kurį finansuoja Šilalės rajono savivaldybė bei rėmėjai, kurie įsteigė pagrindinius prizus orientacinių varžybų nugalėtojams.

Jurgita SKURDELIENĖ

G. Pameditytės nuotr.

Parodos „Rinkis prekę lietuvišką 2026“ medalis nuo šiol puošia dar vieną iš Šilalės kilusių vers­lininkų gaminį. Su Jurgita ir Gediminu Barbaravičiais susipažinome Šilalės derliaus šventėje, kur buvę šilališkiai prekiavo savo sukurta produkcija. Tuomet dar nežinojome, kad vienas iš ant prekystalio buvusių gaminių netrukus bus įvertintas sidabru.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Artėjančios Vėlinės vėl primena, kad įkapės kišenių neturi. Šis paprastas, bet prasmingas primi­nimas skatina susimąstyti, kas mūsų kasdienybėje tėra nereikšmingos smulkmenos, o kas iš tiesų išlieka.

Daugelis gyvename tarsi nuolatinėje repeticijoje, vis bandydami įrodyti režisieriui, kad esame verti tam tik­ro vaidmens. Tikrąjį gyvenimo skonį, bendrystę su brangiausiais žmonėmis, širdžiai mielą ir prasmės teikiančią veiklą vis nustumiame į ateitį, nes šiandien esą būtina suktis nesibaigiančių rūpesčių rate. Tačiau gyvenimas trapus. Ir tik kai netenkame artimo žmogaus, suvokiame, kiek daug būtume pasiryžę paaukoti už dar vieną pokalbį, dar vieną susitikimą su tuo, kurio jau nebėra šalia. O kartais skaudžiai suprantame, jog nebeturime jėgų, sveikatos ar bendražygių įgyvendinti tai, apie ką daugelį metų svajojome, bet vis atidėliojome.

Kiekviena netektis tampa klausimu apie mūsų pačių gyvenimą: kaip gyvename, kur skubame, kam skiriame savo laiką ir jėgas? Anapusybė vis labiau apgyvendinama žmonių, kurių ilgimės ir kurių nebepasiekia mūsų žodžiai. Uždegdami žvakutę, pagerbiame jų atminimą, bet kartu tarsi bandome sušildyti tuštumą, kurią jie paliko.

Vis dėlto, kol esame gyvi, galime keistis: pamėginti gyventi prasmingiau, daugiau dėmesio skirti artimiesiems, mažiau graužtis dėl iš esmės nereikšmingų problemų ir ieškoti, kuo užpildyti vidinę tuštumą. Todėl Vėlinės nėra vien susitikimas su netektimi ir liūdesiu. Tai ir proga susimąstyti, kas iš tiesų svarbu, bei pasidžiaugti tuo, ką dar turime. Kaip žvakės šviesa nepasiduoda tamsai, taip ir gyvenimo vertė nedingsta vien todėl, jog esame trapūs ir mirtingi.

Nemėgstu to rudens tarpsnio, kai žemė virsta purvu, įsisiautėja žvarbūs vėjai, o dienos trumpėja. Dar visai neseniai ruduo džiugino spalvų šedevrais, o dabar vis labiau įsigali pilkuma. Bent kiek spalvų pusiausvyrą atkuria pirmasis sniegas. Tačiau ir niūrios, atšiaurios dienos gali tapti dovana, jeigu išmokstame labiau vertinti spalvas, šilumą ir pastebėti kasdienybės šviesos blyksnius, kurių neužgesina jokios vėtros ar liūtys.

Lapkritis prasideda daug aistrų keliančiu Helovynu, kurio šiuolaikinės tradicijos siejamos ir su Airija, Visų šventųjų iškilme bei Vėlinėmis, o baigiasi įžengimu į advento laukimo laikotarpį. Tai tinkamas metas išsilaisvinti iš graužaties dėl to, ko negalime pakeisti, ir susitelkti į tai, kas priklauso nuo mūsų. Pradėti galima nuo mažų dalykų. Antoine'as de Saint-Exupéry yra rašęs apie mažųjų žingsnių meną – gebėjimą siekti didelių tikslų neskubant ir neprarandant krypties. Mano nuomone, svarbu nepasiduoti nevilčiai ir klaidingam įsitikinimui, jog niekas nuo mūsų nepriklauso. Motinai Teresei priskiriama mintis, kad net jei negalime pasirūpinti visais pasaulio vargšais, galime padėti bent vienam žmogui. Šią mintį verta pratęsti: net jei per dieną nepakeisime savo gyvenimo būdo, visos aplinkos ar neįgyvendinsime didžiausių svajonių, galime žengti bent vieną mažą žingsnį jų link.

Man patinka posakis: „Skubėkime gyventi, bet negyvenkime skubotai.“ Jis primena, jog nereikėtų atidėlioti to, kas svarbu, tačiau neverta ir pasiduoti iliuzijai, kad viską privalome padaryti kuo greičiau ir iš karto. Skubėti gyventi – tai nepraleisti progų pasakyti gerą žodį, aplankyti artimąjį, imtis prasmingos veiklos ar pagaliau įgyvendinti seniai brandintą sumanymą. Negyventi skubotai – tai gebėti sustoti, įsiklausyti ir atskirti tai, kas iš tiesų svarbu, nuo to, kas tik užpildo mūsų dienas.

Nuo Vėlinių ir ilgesio tiems, kurių nebėra šalia, perėjau prie raginimo pasirūpinti, kad mūsų gyvenime būtų daugiau prasmės ir tikrumo. Iš tiesų tai nėra temos pakeitimas. Jau pirmųjų amžių krikščionys ragino gyventi suvokiant savo trapumą ir mirties neišvengiamybę. Bet kurią akimirką gali nutikti tai, kas sugriaus įprastą pasaulį, arba gali ateiti gyvenimo pabaiga. Toks suvokimas, jų įsitikinimu, neturėtų nuodyti gyvenimo neviltimi. Priešingai, jis gali suteikti jam daugiau gyvybės, paskatinti gyventi visa širdimi ir neeikvoti savęs tuštiems dalykams.

Galbūt gyvenimą iš tiesų geriausiai apibūdina žvakė. Ji neišvengiamai sudegs, tačiau kol dega, skleidžia šviesą ir šilumą. Argi ne vertingiau taip gyventi, nei išsaugoti nepaliestą žvakę, kuri taip ir nebuvo uždegta?

Andrius NAVICKAS

Ūkiuose investicijų poreikis neišsenka – reikia jų ir statyboms, ir technologijoms. Vien savo lėšų ir smulkesniems, ir stambiems ūkiams tokiems projektams nepakanka. Dotacijos, t. y. negrąžinama ES ir valstybės parama, jiems yra didelė paspirtis.         

Kita augalininkystės, išskyrus sodininkystės, daržininkystės, uogininkystės, gėlininkystės ir vaistažolininkystės sektorius, veikla užsiimantys ūkiai turi puikią galimybę atnaujinti savo ūkio technikos ir įrangos parką – nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 30 d. renkamos paraiškos pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. 

Kvietimui numatyta skirti 3,6 mln. eurų paramos lėšų. Ši parama – tai tiesioginis postūmis ūkiams ir kooperatyvams, siekiantiems didinti gamybos efektyvumą, sumažinti kaštus bei modernizuoti kasdienius darbus. Šįkart parama teikiama pagal supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles kitą augalininkystės veiklą vykdantiems pareiškėjams, kurių valdos ekonominis dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, yra ne mažesnis kaip 30 001 Eur.

Kadangi pagal kitą tuo pačiu metu startavusią intervencinę priemonę pirmenybė teikiama gyvulininkystei, sodininkystei,  daržininkystei, uogininkystei, gėlininkystėi ir vaistažolininkystei, ši supaprastintąja tvarka teikiama parama yra skirta būtent grūdinių kultūrų, aliejinių, ankštinių ir pan. augalų augintojams.

Investicijos – ir gamybai, ir perdirbimui

Parama skirta ne tik žemės ūkio produktų gamybai. Pagal priemonę remiama ir ūkyje pagamintų ar išaugintų produktų perdirbimo, įskaitant pirminį perdirbimą, bei jų tiekimo rinkai veikla.

Tai reiškia, kad investicijos gali būti orientuotos ne tik į tai, kaip ūkyje užauginti daugiau ar efektyviau, bet ir į tai, kaip didesnę sukuriamos vertės dalį ūkininkas galėtų išlaikyti savo ūkyje – nuo žaliavos iki galutinio produkto.

Už pareiškėjo projektui skiriamą iki 80 000 Eur dotaciją augalininkystės ūkiai gali įsigyti didelį  spektrą įrangos: žemės ūkio technikos ir padargų, išmaniųjų ir tiksliųjų augalininkystės technologijų, derliaus apdorojimo ir sandėliavimo įrangos, saulės elektrinių ūkio reikmėms ir kt.

Paramos dydis gali sudaryti iki 40 proc. tinkamų finansuoti investicijų vertės. Jauniesiems ūkininkams, kurie dėl paramos pagal šią priemonę kreipiasi pirmą kartą per penkerius metus nuo įsisteigimo dienos ir atitinka nustatytus reikalavimus, paramos intensyvumas gali būti padidintas dar 20 procentinių punktų. Didžiausias paramos intensyvumas negali viršyti 60 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės.

Du atskiri krepšeliai 

Kvietimui numatytas finansavimas paskirstytas pagal regionus. Vidurio ir vakarų Lietuvos regionas (visos Lietuvos apskritys, išskyrus Vilniaus) gauna pagrindinę skiriamų lėšų dalį. Sostinės regionas (Vilniaus miesto ir rajono, Trakų, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų r. bei Elektrėnų savivaldybės) turi atskirą lėšų krepšelį. 

Sostinės regione kitiems augalininkystės sektoriams, išskyrus sodininkystę, daržininkystę, uogininkystę, gėlininkystę ir vaistažolininkystę, numatyta  skirti 728 095 Eur paramos lėšų, Vidurio ir vakarų Lietuvos regionui – 2 912 380 Eur.

Kodėl verta pasinaudoti būtent supaprastinta tvarka?

Skirtingai nuo stambių projektų, supaprastinta tvarka nereikalauja sudėtingų verslo planų ir gilių finansinių prognozių. Dėl mažesnės administracinės apimties sprendimas dėl projekto finansavimo gaunamas per trumpesnį laiką. 

Daugiau informacijos ir kvietimą teikti paraiškas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ (supaprastinta tvarka) rasite čia.

Iš Dirkintų kilęs fotomenininkas Petras Ugarenka tikisi, kad šiuo metu Vlado Statkevičiaus muziejuje pristatomus jo kūrinius pamatys dėdė Vytas, su kuriuo susiję vieni ryškiausių vaikystės prisiminimų. Vienkiemio tamsoje, spingsint raudonai lempelei, ryškėjančių nuotraukų magija nulėmė P. Ugarenkos kūrybinį kelią: pro Vilnių, Klaipėdą į Kolčesterį, miestą Didžiojoje Britanijoje, jau antrą dešimtmetį atstojantį jam namus. Gimtinėn menininką sugrąžino kvietimas dalyvauti grupinėje parodoje „Gentinis mąstymas” – joje eksponuojamos nuotraukos perteikia pasaulio grožį, kurį įžvelgti autorius mokėsi Šilalėje. 

Dalijasi grožiu, kurį pats pamato

Šiomis dienomis Šilalėje viešintis P. Ugarenka viešai savo kūrybą pristato pirmą kartą, nors su fotoaparatu jis nesiskiria jau keletą dešimtmečių ir yra sukaupęs solidų meninių, reportažinių, komercinių nuotraukų archyvą.  

Tiesa, kadaise jau būta išėji­mo į viešumą. Petras buvo paminėtas „Šilalės artojuje” –  straipsnelyje prie nuotraukos, kurioje puikavosi pusę kilogramo svėręs ridikas milžinas iš močiutės daržo. Atsimena, kad jam, vaikui, buvęs didžiulis įspūdis apsilankyti redakcijoje, pabendrauti su fotografu Algimantu Ambroza. Ta laikraščio iškarpa iki šiol saugoma šeimos archyve. 

Atsigręždamas į praeitį, P. Uga­renka svarsto, kad jau  tada fotografija buvo jį užvaldžiusi. Simboliška, kad pirmoji galimybė prisistatyti parodoje atsirado gimtajame krašte, erdvėje, kurioje telpa ir asmeninės atminties pėdsakai, ir savosios tapatybės paieškos. 

„Kelionėse kamera visada būna su manimi, daugiausia fotografuoju peizažus, kalnus, pasitaiko ir koks netikėtas reportažas. Darbus šiai parodai atrinkau vadovaudamasis paprasta idėja: kadras nebūtinai turi būti tobulas – jei pamatei, nufotografavai, kas tau patinka, dalinkis, tegul kiti tuo džiaugiasi. Noriu parodyti, ką aš matau, kaip matau”, – sako parodai „Gentinis mąstymas” 20 nuotraukų, parsivežtų iš kelionių po Norvegiją, Anglijos šiaurę, bet ir netikėtai parke prie pat namų pagautų momentų – voverė, žiūrinti pro fotoaparato objektyvą, – pateikęs P. Ugarenka. 

Jam, kaip fotomenininkui, kraštovaizdis – geriausiai suprantamas, savas objektas, atsiskleidžiantis subtiliais niuansais, prabylantis jautriais, dar vaikystėje pažintais estetiniais potėpiais. Petras neabejoja, kad šią dovaną išsinešė iš aplinkos, kurioje augo – gamtos apsupties, tylos, ramybės. „Gyvenau gryname kaime, vienkiemyje“, – sako jis. 

Pirmuosiuose kadruose – lankos ir karvės

Ir pirmoji jo pažintis su fotografija – taip pat iš vienkiemio. 

„Tais laikais daug kas domėjosi fotografavimu, užsiėmė nuotraukų ryškinimu. Ir mano dėdė turėjo didintuvą, tokį buitinį, neprofesionalų. Atsimenu užtamsintus langus, ryškalų, fiksažo kvapą, raudoną lempos šviesą”, – tai, kas septynmečiui darė įspūdį, atmintyje išliko iki šių dienų. 

Jau gerokai vėliau spintelėje radęs dėdės fotoaparatą, Pet­ras užsidegė jį išbandyti. Dėdė paaiškino pagrindus: kaip žiūrėti per akutę, kaip pagal apšvietimo sąlygas parinkti nustatymus „saulėta“, „debesuota“. Nusipirko juostelę – ir į lankas, pas karvių. Dėdės FED-5B veikė puikiai, ir nors iš pirmosios juostelės 36 kadrų pavyko vos keli, fotografavimas užkabino, tapo rimtu paauglystės pomėgiu. Buvo ir pasiekimų: 14-metis „Šilalės artojo” paskelbtame fotografijos konkurse laimėjo antrąją vietą! 

„Supratau, kad esu savo vietoje“

„Nesvajojau apie fotografiją. Linkau į meninę pusę, svarsčiau apie teatrą, režisūrą, bet taip išėjo, kad paskutinėse klasėse pasirinkau ją. Įstojau į Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją. Kurse vienintelis buvau iš Žemaitijos krašto, dauguma – vilniečiai, kauniečiai, viskas labai nauja, labai įdomu. Supratau, kad esu savo vietoje”, – prisimena pašnekovas, fotografijos technologijos diplomą gavęs 2005 m. 

Vis tik su sostine ir visomis jos galimybėmis teko atsisveikinti. Iš fotolaboratorijos, kur įsidarbino dar studijuodamas, algos pragyventi buvo sunku. Atrodė, bus saugiau įsikurti Klaipėdoje, arčiau gimtojo krašto. 

„Čia pradėjau fotografuoti vestuves. Matyt, pataikiau ant bangos – pradžioje būdavo 2–3 vestuvės per vasarą, o įsivažiavęs dirbdavau kiekvieną savaitgalį, po 4–5 vestuves per mėnesį. Susikūriau internetinį puslapį, susipažinau su renginių vedėjais, jie pasiūlydavo įvairesnių renginių – esu fotografavęs įmonių vakarėlius, sąskrydžius, konferencijas”, – apie darbus, byrėjusius it iš gausybės rago, pasakoja P. Ugarenka. 

Per vieną renginį pamatęs kolegą, vaidinantį vaikams, Petras nustebo – kaip įmanoma lipti į sceną neturint aktoriaus išsilavinimo? Jam pačiam buvimas scenoje atrodė nuostabus dalykas, tą buvo patyręs dar mokyk­loje, tačiau apie tai net nedrįso svajoti. Paaiškėjo, kad kolega vaidina mėgėjų teatre, ir pakvietė Petrą prisijungti. 

Žvejų kultūros rūmų teatras „Be durų“ Petrą priėmė išskėstomis rankomis. Kelias savaites spektaklyje „Panama labai graži“ pastypinėjęs kiškio ir lapino vaidmenimis, netrukus sulaukė pasiūlymo vaidinti Buratiną naujame pastatyme. Vėliau režisierė atnaujino ne vieną spektaklį, pagrindinius vaid-

menis pritaikydama naujajam aktoriui. P. Ugarenka tapo tikra vaikiškų spektaklių žvaigžde. 

„Kai fotografuodamas sulauki teigiamų žiūrovų atsiliepimų, o vaidindamas girdi aplodismentus, apima tas pats užburiantis azartas. Norisi jį išgyventi dar ir dar kartą. Aktorystė man padovanojo daugybę tokių gražių akimirkų“, – pripažįsta P. Ugarenka, vaikų teatrui atidavęs aštuonerius metus, tuo pačiu dirbęs fotolaboratorijoje, fotografavęs šventes bei renginius, dėstęs fotografijos meną Klaipėdos kolegijoje. 

Į Angliją – emigranto keliu

Po itin intensyvių Klaipėdoje praleistų metų atėjo sudėtingesnis gyvenimo etapas. Įsimylėjęs išvyko paskui merginą į Vilkaviškį, tačiau ten įsitvirtinti nepavyko, o netrukus nutrūko ir santykiai. Grįžus į Šilalę, darbo galimybių taip pat neatsirado. Tai buvo metas, kai daugelis ieškojo geresnio gyvenimo svetur – Norvegijoje, Švedijoje ar Anglijoje. P. Ugarenka pasuko tuo pačiu keliu.

„Į Angliją 2010  metais atvykau kaip tipiškas emigrantas – ieškojau geresnio pragyvenimo, didesnės algos”, – prisipažįsta pašnekovas, emigranto kelią kaip ir daugelis tautiečių pradėjęs vadinamajame „vištyne”. Sunkų ir nuobodų darbą praskaidrino vienos kitos vestuvės, kurių fotografuoti grįždavo į Lietuvą. 

Įsikūręs Kolčesteryje, Esekso grafystėje, rytinėje Anglijos dalyje, P. Ugarenka pamažu iš naujo kabinosi į gyvenimą. Pastaruosius trejus metus Pet­ras darbuojasi logistikos bend­rovėje, užsiimančioje krovinių gabenimu.

Atsiduoti vien fotografijai ir bandyti iš jos pragyventi P. Ugarenka kol kas nesiryžta. Tai reikštų ne tik atsisakyti finansinio stabilumo, bet ir prisiimti nemažą ekonominę riziką – patalpų nuoma, studijos išlaikymas pareikalautų didelių išlaidų, bet negarantuotų nuolatinių, dabartiniam atlyginimui prilygstančių pajamų. Petras pažįsta kelis kolegas lietuvius Londone, kurie gyvena vien tik iš fotografijos, tačiau, priduria, Kolčesteris – tai ne Londonas. Vis tik fotoaparato ant lentynos jis nepadeda.

Mūzos įkvėpta kūryba

P. Ugarenka gerai žinomas Lietuvių bendruomenėje – tautiečiai kviečiasi jį įamžinti vestuves, krikštynas, jubiliejus, patiki komercinius užsakymus ir kviečia fotografuoti bendruomenės renginius. Dažniausiai jam tenka darbuotis Esekso grafystėje, tačiau užsakymų sulaukia ir iš kitų Anglijos vietovių. Jo paslaugomis naudojasi ir Lietuvos ambasada Londone. Čia yra fotografavęs įvairius renginius dalyvaujant šalies įžymybėms, teko darbuotis prezidento Gitano Nausėdos apsilankymo metu. Užsakovai jį susiranda vieni per kitus, pagal žodines rekomendacijas. 

„Taip užsimezgė ir ryšys su ambasada. Kolčesteryje fotografavau lietuvių bendruomenės renginį, kurį rėmė lietuviškų maisto produktų parduotuvė „Lituanica”. Jiems patiko mano nuotraukos, vėliau sulaukiau klausimo, ar galėčiau įamžinti jų remiamą renginį ambasadoje, Londone. Čia užsimezgė naujos pažintys – jau trejus metus esu kviečiamas į Londono Sičio lietuvių klubo sąskrydžius, šiemet fotografavau klubo įkūrimo 20-mečiui skirtas iškilmes”, – vardija P. Ugarenka, neslėpdamas, kad dalyvauti tokiuose renginiuose įdomu ne tik iš profesinės pusės. Džiugina ir galimybė pabendrauti su žinomais asmenimis, kartu su jais įsiamžinti. 

Toks gyvenimo ritmas Petrui patinka: „žemiškas“ darbas padeda išlaikyti pusiausvyrą, neprarasti fotografui būtino pastabumo ir išvengti kūrybinio perdegimo.

„Kai šiek tiek atsitrauki, mintys kitaip dėliojasi. Užsiimant vis tuo pačiu jos kažkiek nudūlėja. Žinau, ką reiškia perdegimas, kai tenka spausti save, nebematai to, ką nori matyti. Tada leidžiu fotografijai pailsėti ir tai padeda”, – tikina menininkas, išmokęs trumpomis kūrybinėmis pertraukomis išlaikyti „šviežias akis”.

Jis rado būdą ir kaip išvengti alinančio skubėjimo, įsibrovusio į šią sritį kartu su skaitmeninės fotografijos atsiradimu. Neseniai įsigijęs juostinį fotoaparatą atgaivino senus įgūdžius ir tą jausmą, kai kiekvienas kad­ras vertingas. Artimiausiuose kūrybiniuose planuose – išbandyti skirtingas juostas, galbūt įsigyti jų ryškinimo įrangą. 

„Lieka tik laukti įkvėpimo“, – juokiasi pašnekovas, tikintis Mūzos galia.  

P. Ugarenka įsitikinęs, kad meno per prievartą nesukursi. Jei paties nedžiugina rezultatas, vargu ar tai patiks kitiems. 

Darbai, kuriuos jis atrinko pa­rodai „Gentinis mąstymas”, sukurti įkvėpimo akimirką. Menininkas viliasi, kad jie palies žiūrovą, paskatins sustoti, įsiklausyti į save ir galbūt atrasti kažką artimo savai patirčiai. „Premjerinis” pasirodymas Šilalės visuomenei jam labai svarbus.  

„Jaučiuosi taip, tarsi krūtinėje skraidytų žvirbliukai. Apima pasididžiavimas, džiaugsmas, kad galiu savo mamai, artimiesiems parodyti, kuo gyvenu, kas man svarbu. O gal apsilankys ir dėdė – parodysiu jam, kur nuvedė ta raudona ryškinimo lempelė iš vaikystės prisiminimų”, – šypsosi P. Ugarenka. 

Jūratė KIELĖ

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus nuotr.

Mirtis ir laidotuvės yra neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis. Per daug metų kai kurios laidojimo ir kapų priežiūros tradicijos kito, o pastaraisiais metais Vėlines – mirusiųjų pagerbimo šventę vis dažniau užgožia Helovinas. Kaip Lietuvoje formavosi mirusiųjų pagerbimo tradicijos Vlado Statkevičiaus muziejaus surengtoje paskaitoje „Kapinių kultūra Lietuvoje“ kvėdarniškiams pasakojo protėvių kultūros pažinimo puoselėtoja Evelina Viktorija Žemeikytė.

Laidotuvių tradicijas keitė laikas

Laidotuvių papročiai Lietuvoje pradėjo keistis priėmus krikščionybę – nebeleista deginti palaikų, į įkapes nustota dėti daiktus, ant kapų pradėti statyti kryžiai. Pamažu nusistovėjo ir laidotuvių eiga. Laidotuvėms pradėta ruoštis artimajam mirus ir apie jo mirtį pranešus kaimynams. Jie padėdavo pasiruošti šermenims, pavyzdžiui, paskersti kiaulę ir paruošti maistą, sutvarkyti namus: kambarių sienas iškabindavo divonais – tradicinėmis rankų darbo austinėmis lovatiesėmis, kilimais arba patiesalais, uždengdavo namų veidrodžius.

Senesni žmonės prisimena, kad pašarvojus mirusįjį, prie jo budėta tris paras. Vėliau budėjimo laikas sutrumpėjo iki dviejų naktų, o trečią dieną žmogus jau būdavo laidojamas. Šermenų metu buvo įprasta giedoti raudas. Giedoti giesmes arba Žemaičių Kalvarijos kalnus, kalbėti rožinį pradėta gerokai vėliau. 

Atsiradus fotoaparatams, išpopuliarėjo ir laidotuvių fotografavimas, senosiose nuot­raukose dar galima išvysti, kaip anksčiau moterys per laidotuves puošdavosi baltomis skarelėmis. 

„Juoda, kaip gedulo spalva, nėra toks senas dalykas. Per laidotuves žmonės rengdavosi geriausia, ką turėjo – kas sek­madienio mišioms buvo skirta, tas ir laidotuvėms“, – sako E. V. Žemeikytė.

Daugelis iki šiol bijo žiūrėti į laidotuvių nuotraukas, nors jos yra svarbus istorinis šaltinis.

„Aš laidotuvių nuotraukas renku todėl, kad kartais žmogaus nebūna užfiksuota niekur kitur, tik laidotuvių nuotraukose. Tačiau Viktorijos laikų pomirtinės fotografijos originali forma, kai mirusį žmogų pasodindavo, atverdavo jam akis ir jį fotografuodavo, iki mūsų neatėjo. Lietuvoje nusistovėjo kitokia pomirtinės fotografijos forma – būdavo įamžinamas visas laidotuvių procesas“, – sakė lektorė.

Kapinėse laužų nebedeginame

Parapijinės kapinės atsirado gana vėlai, dažniausiai miestelių pakraščiuose, o miesto dalimi jos tapdavo plečiantis gyvenamosioms teritorijoms. Parapijines kapines šiandien galima atskirti pamačius masyvią, dažniausiai akmeninę tvorą. 

„Kapinės anksčiau buvo paprastesnės, vyravo mediniai kryžiai, kurie neišliko. Paskui pradėti statyti paminklai, vėliau atsidaro noras „išdidinti“ kapus. Dabar kalbame apie tai, kad reikėtų kapą sumažinti, siekti natūralumo, įsilieti į gamtą – atrodo, kad tai ir įvyks“, – teigia E. V. Žemeikytė.

Lektorė tikina, kad tradicija kaupinėse deginti žvakes į mūsų kraštą atėjo XIX a. II pusėje. Tuo tarpu Margionių (Dzūkijos raj.) ir aplinkinių kaimų gyventojai dar ir dabar su maldomis, giesmėmis ir liepsnojančiu laužu pagerbia visus, atgulusius kapinėse. Pasak lektorės, tai viena gražiausių Vėlinių tradicijų Lietuvoje. 

„Labai norėtųsi, kad ta tradicija išliktų, bet yra likęs tik vienas kaimas Dzūkijoje, kur Vėlinių laikotarpiu yra kuriami laužai. Vėlinės svarbios ir tuo, kad kapinėse susitinka giminė, vėliau keliaujama pas artimuosius į namus, vyksta bendravimas, žiūrimi albumai, prisimenami mirusieji“, – sako E. V. Žemeikytė. 

Vengiame susimąstyti apie netektį

Nors Vėlinės yra svarbi tautos kultūros ir istorijos dalis, pasak lektorės, mokyklose apie jas kalbama rečiau, dėl to žmonės nebežino jų prasmės, mano, kad tai dar viena liūdna proga. Tačiau istoriškai Vėlinės nebuvo liūdnos – tai pagarbus, ramus mirusiųjų minėjimas. Dabar norime, kad mums būtų linksma, o progų, kai reikia susimąstyti apie netektį, vengiame“, – tikina lektorė, mananti, jog Helovinas vien todėl ir išpopuliarėjo, kad mokyklose buvo vengiama kalbėti apie Vėlines. 

Helovinas yra kildinamas iš senųjų keltų genties tradicijų. Jie švęsdavo Semhain šventę, skirtą pagerbti dvasias – užsidėdavo kaukes, degindavo laužus, kad gerosios vėlės ateitų pasišildyti, o piktosios atšoktų nuo ugnies. 

„Prasidėjus masinei emigracijai į Ameriką, škotai ir airiai atsivežė savo tradiciją. Manoma, kad atvykėliai norėjo pagąsdinti vietinius gyventojus, tačiau jų atvežta tradicija susidomino verslininkus, kurie pradėjo pardavinėti Helovino atributiką. Dabar ši šventė yra laikoma antrąją industrija, kuri pasiekia didžiausią pelną“, – sakė E. V. Žemeikytė, apgailestaujanti, kad leidžiame savo tradicijas užgožti svetimoms šventėms. 

Pasak jos, nenoras kalbėti apie Vėlines ir mirusiųjų pagerbimą, rodo, kad bijome mirties, kaip natūralaus žmogaus gyvenimo proceso. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS ir Luko Čerkausko nuotr.

Šiemet valstybės lėšomis perkamos sezoninio gripo vakcinos gydymo įstaigas pasieks gerokai vėliau nei įprasta – jų tiekimas Lietuvoje numatomas tik lapkričio viduryje. Šilalėje vakcinos greičiausiai teks palaukti dar ilgiau. Pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) pacientai bus pradėti skiepyti kito mėnesio pabaigoje, o gal ir dar vėliau. 

Jūratė KIELĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Pasaulinį pripažinimą pelniusi belgų ir kolumbiečių kilmės choreografė Annabelle Lopez Ochoa Klaipėdoje stato savo choreografiją „Mammatus“. Pirmą kartą Lietuvoje dirbančios choreografės  kūrybinėje biografijoje – daugiau nei šimtas choreografinių kūrinių, sukurtų garsiausioms pasaulio šokio trupėms, prestižiniai apdovanojimai ir spektakliai apie tokias išskirtines asmenybes kaip Frida Kahlo, Coco Chanel ar Eva Perón.

Prieš dešimtmetį Čikagos Joffrey Ballet trupei sukurtas „Mammatus“ netrukus įsilies į KVMT baleto repertuarą. Su šiuo darbu choreografė kviečia pažvelgti į gamtos pasaulį: spektaklyje šokėjai virs juodų paukščių būriu, kuriame kiekvienas kovoja už savo vietą po saule.

Šokio spektaklių triptiko „Ugnis viduje“ premjera – lapkričio 13 ir 14 dienomis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje „Jūra“.

Gamtos galia ir paukščių instinktai

Annabelle Lopez Ochoa „Mammatus“ choreografijoje susipina gamtos stichija, paukščių gyvenimas būryje ir kiekvieno individo kova už savo vietą. „Mane įkvėpė Michaelo Gordono kūrinys „Weather One“ iš albumo „Weather“. Muzika nuolat artėja ir tolsta bangomis, primindama pačią gamtą – nesustabdomą jėgą, kuri juda ir keičiasi. Šią laukinę gamtos energiją sujungiau su juodų paukščių būrio įvaizdžiu“, – pasakoja choreografė.

Pasak Annabelle Lopez Ochoa, šiandien ji į savo kūrinį žvelgia ir per pastarųjų metų patirtį. „Per pastarąjį dešimtmetį, stebėdama vis akivaizdesnius klimato kaitos padarinius, dar labiau suvokiau, kokia nepaprastai galinga ir kartu trapi yra gamta. Šiame prieštaravime slypi savotiška poezija, kuri, mano manymu, puikiai atsiskleidžia per šokį ir muziką.“

Choreografę domina, kaip paukščiai veikia išvien, bet kartu ir atskirai. „Mane žavi kolektyvinė paukščių stiprybė. Tai, kaip jie gyvena, laikosi drauge ir migruoja būriais, tarsi visi būtų vedami vieno bendro supratimo. Tačiau kartu kiekvienas paukštis atskirai kovoja už savo vietą pasaulyje, kuriame elgesį diktuoja stipriausiųjų išlikimo taisyklės“, – aiškina menininkė.

Choreografė pasakojimą papildo ir asmenine patirtimi: „Kartą man pačiai teko patirti, kokie stiprūs gali būti paukščių instinktai. Perėjimo laikotarpiu pernelyg priartėjau prie varnos lizdo ir ji mane užpuolė. Šis nutikimas leido tiesiogiai pajusti instinktų galią ir geriau suprasti gyvūnų elgesį.“

O ko choreografė tikisi iš susitikimo su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėjais? „Kaskart grįždama prie anksčiau sukurto darbo esu atvira naujiems judesio ieškojimams ir kitokioms kūrinio interpretacijoms. Man įdomu kartu su jais atrasti, kur mus gali nuvesti šis kūrinys, praėjus vienuolikai metų nuo jo sukūrimo“, – sako choreografė.

Apie choreografę Annabelle Lopez Ochoa

Belgų ir kolumbiečių kilmės Annabelle Lopez Ochoa – viena ryškiausių šiuolaikinio baleto choreografių, kurios kūriniai rodomi garsiausiose pasaulio scenose. Per daugiau kaip du kūrybos dešimtmečius Annabelle Lopez Ochoa sukūrė daugiau nei šimtą baletų aštuoniasdešimčiai pasaulio šokio trupių, tarp jų – Nyderlandų, San Fransisko, Niujorko, Kvynslando, Goteburgo, Ženevos ir daugelio kitų pasaulio trupių. Jos kūryba aprėpia trumpas šokio kompozicijas, baletus ir šokio filmus. Nuo 2019 metų ji vadovauja garsiojo JAV šokio festivalio „Jacob’s Pillow“ šiuolaikinio baleto vasaros programai. Net per COVID-19 pandemiją choreografė nenutraukė darbo – nuotoliniu būdu sukūrė ir internete pristatė 22 šokio kūrinius.

Ypatingą vietą jos kūryboje užima išskirtinių moterų gyvenimo istorijos. Tarp žinomiausių darbų – baletai „Frida“ apie meksikiečių dailininkę Fridą Kahlo, „Coco Chanel: The Life of a Fashion Icon“ apie garsiąją prancūzų mados kūrėją, „Doña Perón“ apie Evą Perón, „Callas, La Divina“ apie operos primadoną Marią Callas ir pagal Tennessee Williamso pjesę sukurtas „Geismų tramvajus“. 2025 metų balandį Majamio miesto baletas pristatė jos naują baletą „Karmen“, o 2026-ųjų kovą Didžiojoje Britanijoje įvyko „Gentleman Jack“ premjera – pasakojimas apie XIX amžiuje gyvenusią Anne Lister.

Choreografės kūryba pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų. Ji yra Hanoverio ir Bornemo choreografijos konkursų laureatė, apdovanota „Villanueva“, „South Bank Sky Arts“ ir „Jacob’s Pillow Dance Award“ premijomis. Už geriausią klasikinį baletą įvertinta Jungtinės Karalystės nacionaliniu šokio apdovanojimu, o 2025 metais jos kūryba įvertinta „Dance Lab New York“ apdovanojimu ir FEDORA – VAN CLEEF & ARPELS šokio premija. Nuo 2025–2026 metų sezono Annabelle Lopez Ochoa kartu su Edwardu Clugu yra Dortmundo baleto choreografė.

Su Lietuva Annabelle Lopez Ochoa sieja ne tik šokio spektaklio „Mammatus“ premjera Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro triptike „Ugnis viduje“. Netrukus ji imsis baleto „Dama su kamelijomis“ pastatymo Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kurio pasaulinė premjera numatyta 2027 metų pavasarį.

Žaneta SKERSYTĖ

Mūsų savaitės komentaruose nėra svarbesnės temos, kaip taikos galimybės Rusijos kare prieš Ukrainą. Tai suprantama: pasiekus bent paliaubas šiame brolžudiškame kare lengviau at­sikvėptume visi – žalojama Uk­raina, krūpčiojanti Europa, na ir pati vargstanti Rusija. Bet ar šito vildamiesi mes nesitikime matyti ryškios šviesos tunelio gale, kai ten mirksi vos pastebima švieselė?

Pasirinkimas sunkus – tiek Kyjivui, tiek Maskvai. Tik Donaldas Trumpas žaidžia savo rinkiminius ir įvaizdžio žaidimus, tarsi iliuzionistas į pasaulinį laužą vis berdamas po žiupsnį Bertoleto druskos. Jam nuo žiežirbų smagu, jis tuo gyvena. Prezidentui įsiteikianti komanda kas rytą ant stalo deda tik tuos pranešimus, kurie pagrindžia jo vertelgišką užmojų: Ukraina vėl bombarduoja Rusijos naftos objektus, o tai kelia dyzelino kainas Amerikos ūkininkams. Jis skambina Elonui Muskui ir prašo jo apriboti „Starlink“ bei „Starshield“ teikiamą žvalgybinę informaciją. 

Neturintis supratimo apie amžinąsias demokratines vertybes (laisvė, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas) verslo ryklys D. Trumpas leng­vai pasimauna ant Putino kabliuko. Manoma, kad būtent apie abipusius prekybinius mainus buvo kalbama neviešame susitikime Sankt Peterburge, kai D. Trumpo pasiuntinys atvyko iš Oslo perduoti Putinui, kas Norvegijos sostinėje buvo kalbama Volodymyro Zelenskio, Steve‘o Witkoffo bei Europos lyderių derybose. 

Taigi, koks pasirinkimas? Putinas jo neturi. Pagal pirmą scenarijų tęsti karo jis negali, nes Rusijos ekonomika smunka, išlaidos karo mašinai auga, o pažanga fronte menkutė. Nors ir atplėšę Donbaso regioną, rusai toliau nenužengs, o juo labiau konflikto su kitomis šalimis nebus pajėgūs įžiebti.

Be to pačiam rusiškajam „dučei“ jau 74 – ri... Visa viltis – palaužti Ukrainą šią žiemą, todėl taikos planai Mask­vai nerūpi. 

Apskritai taika Putinui ypač pavojinga. Pajutę jo silpnumą Kremliaus „vanagai“ tik ir laukia, kol agresorius neištesės savo žodžio ir turės nueiti į užmarštį arba būti atiduotas Hagos tarptautiniam teismui. Maskva silp­nadvasiams negailestinga, ji tiesiog „netiki ašaromis“... Putiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ pergalė Dūmos rinkimuose nieko nereikš. 

Tačiau dar sunkesnis V. Zelenskio pasirinkimas: atiduoti priešui visą Donbasą ar kovoti iki galo? Daugelis nuo karo pavargusių ukrainiečių, o ir jų rėmėjų Vakaruose, sutiktų palikti visą keturių savo sričių teritoriją, kaip reikalauja Putinas. 

Generolo Davido H. Petraeuso įkurtas tarptautinis Karo studijų institutas (Institute for the Study of War, ISW) skelbia, kad Ukraina dar išlaiko 20,4 proc. arba 5530 ha vadinamosios Donecko liaudies respub­likos teritorijos. V. Zelenskis televizijai „Fox News“ sakė, kad sutiktų su teritorinėmis nuolaidomis, nes, esą, liktų dar apie 75 proc. visos šalies teritorijos, tačiau su sąlyga, kad būtų įšaldyta dabartinė fronto linija. 

Jeigu jis nesieks Ukrainai skaudžių kompromisų, Rusija taip pat sukandus dantis tęs jos naikinimą. Kapituliacijai Kyjivą spaudžia kai kurie Vakarų lyderiai, ypač D. Trumpo administracija. Leidinys „The Atlantic“ pastebi, kad V. Zelenskis gali neatlaikyti šio spaudimo, kuris dar sustip­rės, jei JAV vidurio kadencijos (tarpinius) Kongreso rinkimus laimės respublikonai, ir jis turės pasitraukti iš savo posto.  Likus savaitei iki jų, prognozuota, kad vis tik Demokratų partija perims Atstovų Rūmų kont­rolę, bet Senato rezultatai bus nulemti „metant monetą“, t.y. abiejų partijų šansai yra apylygiai.

Kad D. Trumpas turi planą, nėra blogai. Be rinkimų dedamosios jis siūlo Putino ir Xi Jinpingo susitikimą nedalyvaujant Ukrainos atstovams. Kita vertus, jis nori, kad per G20 viršūnių susitikimą D. Trumpo golfo kurorte Majamyje Rusija ir Ukraina jau pasirašytų taikos susitarimą. Kaip jis tai pasieks, lieka paslaptis, bet niekas į šias priemones vilčių daug nededa. Be to juk Europa lieka nuošalyje.

Šiaip ar taip nenuspėjami D. Trumpo veiksmai sudaro sąlygas jei ne realiems pokyčiams, tai bent spėlionėms, kas iš to gali išeiti. Apmaudžiausia, kad mes nežinome, kokiais išskaičiavimais grįsti tolesni Maskvos ir Vašingtono santykiai, prie kurių tarsi balastas „prikabinta“ Ukraina. Bet ženklų, kad tiek Putinas, tiek V. Zelenskis linksta į mig­lotus kompromisus, jau yra.

Tarsi razina į viešąją erdvę įkrito žinia, kad į diplomatijos lauką staiga triukšmingai įsiveržė moteris: D. Trumpo sutuoktinė Melania iškiliems vyrams nušluostė nosis, pasiūliusi spręsti humanitarinę problemą Oleškuose (rusiškai – Alioškuose). Miestas yra Rusijos okupuotoje pelkėtoje teritorijoje kitąpus Dniep­ro priešais Charkivą. Ten viskas užminuota, žmonės badauja. Nuo spalio 27 d. čia turi įsigalioti paliaubos ir per humanitarinį koridorių kolonomis žmonės bus išvesti į saugias vietas...

Česlovas IŠKAUSKAS