Daugelis žino Upynoje esančią Marijonos Čilvinaitės gatvę, tačiau retas galėtų pasakyti, kuo ši moteris nusipelnė Lietuvai. Viena pirmųjų šalies kraštotyros tyrėjų, etnografė ir Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė daugiau kaip septynis dešimtmečius rinko bei fiksavo nykstančius papročius, dainas ir pasakojimus. Šiandien jos palikimas vėl grįžta į visuomenės akiratį – Šilalės kultūros centro etnografė Ilona Raudonienė kartu su Upynos bendruomene kuria filmą apie XIX a. vestuvių papročius, paremtą būtent mūsų kraštietės M. Čilvinaitės surinkta medžiaga. 

Prasmingi darbai išsaugomi ateities kartoms

Dažnai žavimės tolimų kraštų istorija ir kultūra, ieškome iškilių asmenybių svetur, tačiau ne visada pastebime tuos, kurie gyveno ir kūrė visai šalia mūsų. Laikas bėga, o kartu blėsta ir atmintis apie žmones, kurių darbai nusipelnė kur kas didesnio dėmesio. Viena jų – Upynoje gimusi etnografė, Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narė M. Čilvinaitė. Pernai buvo paminėtos jos 125-osios gimimo ir 30-osios mirties metinės, tačiau Šilalės kultūros centro etnografė I. Raudonienė įsitikinusi, kad apie šią iškilią kraštietę iki šiol žino pernelyg mažai žmonių.

„Upynoje pagaliau turime M. Čilvinaitės vardu pavadintą gatvę, tačiau retas rajono gyventojas galėtų pasakyti, kuo ji nusipelnė Lietuvai. Todėl nors jubiliejiniai metai jau praėjo, nusprendėme ir toliau viešinti jos darbus. Žmogui, palikusiam tokį reikšmingą pėdsaką Lietuvos etnografijoje, dėmesio niekada nebus per daug“, – įsitikinusi I. Raudonienė.

Siekdama įamžinti M. Čilvinaitės atminimą, etnografė parengė projektą, skirtą kraštietės indėliui į Lietuvos praeities kultūros išsaugojimą. Pasak Ilonos, neįkainojamą vertę turi kraštotyrininkės dar 1935 m. išleistas rinkinys „Pasakojo, šnekėjo žmonės“, o prieš 100-metį pasirodęs leidinys „Vestuvių papročiai Upynos apylinkėse“ iki šiol laikomas vienu išsamiausių šio krašto papročių aprašymų. Mokslų akademijai ir kitoms kultūros įstaigoms M. Čilvinaitė perdavė daugiau kaip 260 kraštotyros rinkinių.

„Svarbiausia, kad senieji papročiai aprašyti itin tiksliai – kiekvienas veiksmas paaiškintas ir pagrįstas. Pavyzdžiui, jei į merginos tėvų sodybą su jaunikiu atvykdavo piršliai, tėvo paimtas botagas iš piršlio rankų reikšdavo, kad jaunikis jam priimtinas. O jei merginai jaunikis patikdavo, per antrąjį piršlių apsilankymą ji išeidavo jų pasitikti. Jei neišeidavo – gero nelauk. Man pačiai pažintis su M. Čilvinaitės darbais tapo dideliu atradimu“, – pasakoja I. Raudonienė.

Anot jos, šiandien jau sunku palyginti skirtingų Lietuvos regionų papročius, nes ne kiekvienas kraštas turėjo tokių kruopščių etnografų, kurie viską būtų užfiksavę. Todėl M. Čilvinaitės palikimas yra ypač vertingas.

„Didžiausią įspūdį man paliko XIX a. žmonių gyvenimo ritmas. Upyniškiai niekur neskubėjo, o dukters išleidimas už vyro buvo atsakingas ir gerai apgalvotas sprendimas. Nebuvo taip, kaip vaizduojama Žemaitės „Marčioje“. Upynoje mergina, būsimam jaunikiui kelis kartus apsilankius jos namuose, pati vykdavo apžiūrėti būsimo vyro ūkio bei susipažinti su jo šeima. Papročiuose buvo daug savotiškų saugiklių, leidusių atsisakyti nepageidaujamo jaunikio. Į vieną sodybą tą pačią dieną galėdavo užsukti net keli piršliai, o merginos tėvas paimdavo ir antrojo piršlio botagą – tegul dukra renkasi, kuris geresnis. Toks sprendimas pirmiesiems piršliams buvo aiškus ženklas, jog metas užleisti vietą kitiems“, – pasakoja etnografė.

Kuria filmą

Susidomėjimas M. Čilvinaitės darbais I. Raudonienę paskatino imtis projekto, skirto įamžinti iškilios kraštietės atminimą. Viena jo dalių – tautodailininko Nerijaus Alšausko kuriamas stogastulpis. Jis iškils prie kelio Šilalė–Skaudvilė, ties keliuku į kraštotyrininkės gimtinę Bajorkalnyje. Kita projekto dalis – dokumentinis-vaidybinis filmas „XIX a. vestuvės Upynos krašte“, paremtas M. Čilvinaitės surinkta medžiaga.

„Ilgai galvojau, kaip šią sukauptą medžiagą perteikti šiuolaikiniam žmogui. Supratau, jog šiandien žmonės daugiau žiūri nei skaito, todėl gimė idėja sukurti filmą. Tikiuosi, toks formatas taps artimesniu įvairaus amžiaus žiūrovams ir lengviau įsimins“, – pasakoja I. Raudonienė.

Bilionių etnografinėje sodyboje netrūko nei bendruomenės narių entuziazmo, nei nuoširdaus įsitraukimo į būsimą filmą. Jaunosios vaidmenį sukūrusi Monika Kinderienė sako nė akimirkos nesvarsčiusi, ar priimti pasiūlymą.

„Prieš 13 metų pati ištekėjau kiek kitaip nei įprasta – į bažnyčią važiavome arkliais, „brikoje“ griežė muzikantai. Todėl ir šis filmas man tapo savotišku sugrįžimu į savo pačios vestuves“, – šypsosi Monika.

Jaunosios motinos vaidmenį atliekanti Upynos bendruomenės pirmininkė Lina Bajorinienė pabrėžia, kad tradicijų puoselėjimas jai yra kasdienio darbo dalis.

„Dirbu muziejuje, vadovauju bendruomenei, todėl stengiuosi, jog senieji papročiai būtų perduodami jaunajai kartai. Per miestelio šventes visada randame vietos seniesiems žaidimams, mįslėms, šokiams ir dainoms. Todėl gavusi Ilonos kvietimą tik paklausiau, kur ir kada reikia būti“, – tikina Lina.

Į jaunamartės tėvą įsikūnijantis Dainius Bindza, kilęs iš Telšių Upynos, pastebi, kad skirtingose Žemaitijos vietose vestuvių papročiai turėjo savitų bruožų, tačiau daugelis jų šiandien jau išnykę.

„Toks projektas svarbus ne tik Šilalės kraštui, bet visai Žemaitijai. Jis leidžia išsaugoti tai, kas po truputį dingsta iš mūsų atminties“, – įsitikinęs jis.

Pirmoji filmo dalis jau nufilmuota ir montuojama. Visuomenei ir filmas, ir stogastulpis bus pristatyti rugpjūčio gale. Vėliau juosta bus rodoma Upynoje, Šilalėje, Bijotuose, rajono bibliotekose ir ugdymo įstaigose. Projekto autorė tikisi, jog filmas taps naudinga mokomąja priemone ir pasieks ne tik rajono, bet  visos Žemaitijos mokyklas.

„Kol kas sukūrėme tik pirmąją, maždaug pusvalandžio trukmės filmo dalį, skirtą piršlyboms – piršlių sutikimui merginos namuose ir būsimos nuotakos apsilankymui jaunikio sodyboje Vytogalos aviacijos muziejuje. Labai norėčiau ateityje nufilmuoti ir visas vestuves iki pat pabaigos. Džiaugiuosi, jog mano idėją palaikė Upynos bendruomenė, o aktyviausi jos nariai tapo ir aktoriais. Šįkart pati likau už kadro, režisierės vaidmenyje“, – sako I. Raudonienė.

Filmo kūrėjams didelį dėmesį teko skirti autentiškumui – kiekviena scena buvo kruopščiai derinama, o netaisyklingai ištartas žemaitiškas žodis neretai reikšdavo pakartotinį filmavimą. Kartu su Upynos bendruomene filme, kurį kuria Tauragės „AP media“ komanda, vaidina Skaudvilės folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Gers smuoks“.

„Dažniausiai kuriame reklamas, todėl pasiūlymas filmuoti istorinį pasakojimą buvo įdomus iššūkis. Šįkart dirbame kitaip – naudojame senovinius objektyvus, kurie sukuria išskirtinį vaizdą ir padeda perteikti laikmečio nuotaiką“, – pasakoja Andrius Pleikys, Deividas Kryževičius ir Nojus Miškinis.

Filmo „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ tikslas – netradicine forma supažindinti visuomenę su XIX a. Upynos krašto vestuvių papročiais, tad  žiūrovai išvys autentišką to meto namų aplinką, senovinius buities rakandus, žirgų pakinktus ir kitus I. Raudonienės bei jos komandos surinktus eksponatus.

Rugpjūčio 28 d. Upynos kultūros namuose vyks ne tik filmo premjera, bet ir konferencija, skirta M. Čilvinaitės atminimui. Pagrindinį pranešimą skaitys kraštietė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus vyriausioji mokslo darbuotoja Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė. Konferencijoje taip pat dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Benediktas Šetkus ir kiti lektoriai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Kyjivas mėgina nutraukti derybų dėl taikos Ukrainoje pauzę, antradienį Baltuosiuose rūmuose prezidentas Volodymyras Zelenskis ketina susitikti su Donaldu Trumpu. Kartu jis dalyvaus netikėtai mirusio gero D. Trumpo bičiulio senatoriaus Lindsey Olino Grahamo laidotuvėse.

Jau keletą mėnesių vyksta ne tik karinė, bet ir diplomatinė dvikova tarp V. Zelenskio ir Putino. Trikdomas vyriausybės krizės, Ukrainos vadovas atsigriebia akivaizdžiai pagerinęs santykius su Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos valstijų lyderiais. Paskutinį kartą V. Zelenskis ir D. Trumpas susitiko NATO „samito“ kuluaruose, kiek anksčiau – Prancūzijoje. Pats Ukrainos vadovas interviu amerikiečių dešiniojo sparno nuomonės formuotojai ir artimai JAV prezidento sąjungininkei Laurai Loomer tvirtino, jog pozityviausias „lūžio tašku“ tapęs  susitikimas su D. Trumpu vyko Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, 2025 m. balandį. Jame niekas daugiau nedalyvavo, nuo abiejų vos 20 minučių trukusio pokalbio „akis į akį“ buvo atskirtas net Prancūzijos prezidentas. Atrodo, kad toks pokalbių formatas neleidžia politikui iš už Atlanto mėgautis savo išskirtinumu savo komandos akivaizdoje...

Tuo metu Putino stovykloje auga nusivylimas Amerikos pozicija, nors šis bando visaip, net simbolinėmis dovanėlėmis, įsiteikti užjūrio partneriui. Štai per mažai kam žinomą JAV meno komisijos pirmininką dizainerį Rodney Mimsą Cooką, dalyvavusį Sankt Peterburgo ekonomikos forume, Putinas dovanų perdavė ledo ritulį, tarsi tvirtindamas, jog karo Ukrainoje likimas dabar yra Vašingtono rankose... D. Trumpas tik šyptelėjo ir nuėjo, o Maskvoje dėl to ėmė džiūgauti.  

Žinoma, ir vieni, ir kiti D. Trumpui stengiasi įtikti. Vienaip ar kitaip JAV visais požiūriais tebėra galingiausia valstybė, o jos vadovas juk gerbia jėgą ir pinigus. Kariniu požiūriu Rusija tebėra pavojinga jėga, tačiau jos pinigai senka. Štai kodėl Maskva visą laiką apeliuoja į susitarimus su JAV Ankoridže, kur, kaip anuomet pranešė žiniasklaida, D. Trumpui buvo patikėti didžiuliai Rusijos resursai ir jų tiekimo trasa iš Tolimųjų Rytų į Aliaską. 

Bet, regis, ir tai JAV prezidentui jau nedaro įspūdžio, Putino vilionės neveikia. Silpnesnė Rusija jam, atrodo, užtikrins lengvesnį priėjimą prie jos išteklių. Kita vertus, negalima teigti, kad dabar visos simpatijos yra kenčiančios Ukrainos pusėje. Dar ir dėl to, jog D. Trumpu sunku tikėti, tarkime, prisimenant principinį JAV ir Ukrainos susitarimą dėl retųjų žemės išteklių eksploatavimo ir pardavimo. Jis iki šiol neveikia, nes esą čia vyksta karas, o buvęs verslo ryklys juk turi gerą uoslę.

Vargu, ar reikia puoselėti daug vilčių, kad ir šįkart susitikime Vašingtone įvyks dar vienas lūžis. Nors nuo nelemto lyderių pokalbio 2025-jų vasarį Ovaliajame kabinete D. Trumpo pasitikėjimas V. Zelenskiu gerokai išaugo. Pagaliau jis suprato, kas iš tikrųjų nori taikos, o kas, kaip sakoma, tik tempia gumą. Bet ir ta guma negali būti tempiama iki begalybės, ji galų gale nutrūksta. Juo labiau, kad Kyjivas ėmėsi sunkios, bet gana veiksmingos Rusijos sekinimo taktikos. Ir D. Trumpas tai pastebi. Juk jis gerbia jėgą, šlovina nugalėtojus...

Galbūt vadinamoji Ankoridžo dvasia ne visiškai išsisklaidė iš šio susitikimo veikėjų galvų, tačiau dviejų karo „generolų“ susitikimas šiandien gali duoti impulsą jei ne paliauboms visame fronte, tai bent ugnies nutraukimui ore. Būtent oro smūgiai abiem šalims dabar daro didžiausią žalą. Kaip pranešta, amerikiečiai jau perdavė Kyjivui savo taikos atkūrimo planą, kuriame, esą yra Maskvai nepalanki sąlyga: jei ši ir toliau reikalaus Ukrainos pasitraukimo iš Rusijos užimtų teritorijų, Vašingtonas pasilieka sau teisę riboti kuro tiekimą į Rusiją.

„Būtent griežtos „pragariškos“ sankcijos privers Maskvą žengti taikos link Ukrainoje“, –  rašo amerikiečių  tinklalapis „The Hill“. Taip pat priduriama, jog JAV Kongresas, tiksliau – aukštieji rūmai Senatas, dar iki rugpjūčio pertraukos priims teisės akto projektą, kuriuo Rusijai būtų įvestos griežtos sankcijos. Šis sankcijų paketas bus nukreiptas ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš Kiniją bei Indiją, kurios yra vienos didžiausių rusiškos energijos pirkėjų. Projektą parengė neseniai miręs respublikonas L. Grahamas, kuris buvo geras JAV prezidento bičiulis ir lankėsi Ukrainoje prieš pat savo mirtį. Todėl D. Trumpas savo tinklapyje pareiškė: „Tą norėjo padaryti Lindsey ir tai įvyks“. Jis dar siekia, jog į paketą būtų įtrauktas ir Rusijos globojamas Iranas...

Galbūt Vašingtone atsiras naujų taikingų idėjų. JAV valstybės sekretorius Markas Rubio po susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru tėškė: ,,Derybos Ankoridže žlugo, mums reikia sugalvoti naujas idėjas dėl Ukrainos krizės sureguliavimo”. Naują požiūrį į Rusijos karą prieš Ukrainą nelauktai pademonstravo vienas ištikimiausių Putino partnerių ir Kazachstano prezidentas Kasymas Žomartas Tokajevas, kuris per susitikimą su Rusijos prezidentu Omske paragino įšaldyti Rusijos ir Ukrainos karą, nes „šio konflikto pobūdis daugeliui, įskaitant ir mus, nėra visiškai aiškus“. 

Putinui tai aiškiai nepatiko. Bet ar jis supras, kad karas pavojingas ir jam pačiam?

Česlovas IŠKAUSKAS

Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvoje kilo 5293 gaisrai, juose žuvo 53 žmonės, o daugiau nei 100 gyventojų patyrė traumas. Palyginti su 2025 m. tuo pačiu laikotarpiu, kai kilo 4950 gaisrų ir juose žuvo 39 žmonės, šiemet užfiksuota net 343 gaisrais (6,9 proc.) ir 14 žuvusiųjų (35,9 proc.) daugiau. Žmonių aukų gaisruose pavyko išvengti praėjusį birželį, o pernai toks buvo kovo mėnuo.

Dominykas LUKOŠIUS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Susidomėjimas Kaltinėnų Pilių piliakalnio projektu ir šalia Prisikėlimo kryžiaus planuojama įrengti sintetine spalvota vaikų žaidimų aikštele privertė savivaldybę ir projektuotojus peržiūrėti numatytus sprendinius ir iš dalies atsižvelgti į bendruomenės pasiūlymus. 

Daiva BARTKIENĖ

Projekto vizualizacija

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione Pajūryje įvyko iškilminga vadų pasikeitimo ceremonija. Nuo šios savaitės bataliono vado pareigas perėmė majorė Juliana Romoslavskaja, pakeitusi pulkininką leitenantą Mantą Ragulį, kuriam iškilmingos ceremonijos metu padėkota už tarnybą, lyderystę bei reikšmingą indėlį, stiprinant batalioną.

Vadų pasikeitimo ceremonija Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione buvo surengta praėjusį pirmadienį. Plk. ltn. M. Ragulis batalionui vadovavo nuo 2023 m. birželio 23 d. Per šį laikotarpį buvo nuosekliai stiprinamas karinis rengimas, vienetų parengtis ir artileristų profesionalumas. Toliau augo ir bataliono pajėgumai – didėjo ne tik karių skaičius, bet ir pasirengimas vykdyti vis sudėtingesnes užduotis.

Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Viktoras Bagdonas padėkojo plk. ltn. M. Raguliui už atsakingą tarnybą, lyderystę, atsidavimą ir svarų indėlį į bataliono augimą bei stiprinimą.

Tuo tarpu naujajai bataliono vadei mjr. J. Romoslavskajai jis linkėjo ryžto, išminties ir sėkmės, tęsiant pradėtus darbus bei vedant batalioną į naujus iššūkius.

Atsisveikindamas su bataliono bendruomene, plk. ltn. M. Ragulis dėkojo kariams už bendrą tarnybą, pasitikėjimą ir profesionalumą, o savo įpėdinei linkėjo stiprybės, ryžto, išmintingų sprendimų ir sėkmės, puoselėjant bataliono tradicijas bei tęsiant pradėtus darbus.

Šios ceremonijos metu užgimė ir nauja bataliono tradicija. Nuo šiol kiekvieno vadų pasikeitimo metu naujajam vadui bus perduodamas istorinis patrankos lintstokas – vadovavimo tęstinumo simbolis. Ši kadaise patrankoms uždegti naudota priemonė ilgainiui tapo artilerijos tradicijų ir vadovavimo ženklu. Ateityje ji primins ne tik atsakomybę už bataliono žmones, bet ir pareigą puoselėti vertybes bei garbingą tarnybą Tėvynei.

Artilerija nuo seno vadinama mūšio dievu – jos tikslumas, ugnies galia ir profesionaliai parengti kariai yra vieni svarbiausių veiksnių, užtikrinančių sausumos pajėgų kovinį efektyvumą. Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono kariai nuolat tobulina savo įgūdžius, palaiko aukštą kovinę parengtį ir yra pasirengę vykdyti Lietuvos kariuomenės vado pavestas užduotis, prisidėdami prie šalies saugumo ir kolektyvinės NATO gynybos.

Siekiant dar labiau sustiprinti bataliono pajėgumus, 2027 m. planuojama atnaujinti jo ginkluotę – 105 mm kalibro M50 haubicas turėtų pakeisti moderniosios 155 mm kalibro savaeigės CAESAR, galinčios efektyviai naikinti taikinius 40 km atstumu.

Irma KRUŠIENĖ

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono visuomenės informavimo specialistė

ltn. Saulės DUMŠAITĖS nuotr.

Šiemet iš brandos egzaminų šilališkiai iš viso surinko šešis 100 balų įvertinimus. Visi jie gauti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos abiturientų. Keturis šimtukus pelnė Vykintas Mylimas, po vieną aukščiausią įvertinimą – Guoda Baldauskaitė ir Matas Viliušis. „Šilalės artojui“ dvyliktokai pasakoja, kokie jų ateities planai ir kaip pavyko pasiekti aukščiausių rezultatų.

Vesta VITKUTĖ

Vykintas Mylimas, Guoda Baldauskaitė. Pašnekovų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

„Nėra kur kojos padėti – statai ant žolės, pataikai ant šliužo. Šliaužia masiškai, jau atsiranda ir namuose”, – baisisi Pajūryje gyvenanti Vlada Verpečinskienė. Slidūs, glitūs, labai vislūs gyviai, kurių mokslinis pavadinimas – luzitaninis arionas, kamuoja visą seniūniją. Ko tik nesiima gyventojai: ir druska barsto, ir kasdien renka kibirais. Tačiau ši invazinė rūšis taip lengvai nepasiduoda. Neima jos ir seniūnijoms skiriamos naikinimo priemonės. Pabarstytos viešosios erdvės nespėja atsigauti, kai jas vėl užplūsta neprižiūrimuose sklypuose besiveisiančios šliužų ordos. 

Jūratė KIELĖ

L. Tubutienės asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 54

Gyvename pasaulyje, kuriame smurto daugėja – kad ir kaip skaudžiai tai skambėtų, jis vis dažniau siejamas su paauglyste. Laikotarpiu, kai vaikystė su vaikiškais konfliktais jau lieka praeityje, tačiau socialinė atsakomybė ir suvokimas, jog kiekvienas mūsų veiksmas turi pasekmių, dar tik formuojasi.

Gyvenimo tempas toks spartus, kad net ir tie tėvai, kurie nuoširdžiai stengiasi skirti laiko savo vaikams, domisi jų gyvenimu ir rūpesčiais, neretai pasijunta bejėgiai. Atrodo, kuriamos ir tobulinamos kompleksinės pagalbos priemonės, į procesą įtraukiančios visą nerimą keliančio paauglio aplinką. Tačiau jos dažniausiai prieinamos tik didžiuosiuose miestuose ir nuolat nukenčia dėl viešųjų lėšų taupymo. Be to, nemažai tėvų vis dar yra įsitikinę, kad kreiptis pagalbos – ne brandos ar drąsos ženklas, o silpnumo pripažinimas.

Kai įvyksta tragedija, netrūksta žmonių, kurie skuba aiškinti, kaip buvo galima jos išvengti. Tačiau kol nelaimė dar aplenkė, ar tikrai esame pakankamai atidūs tam, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus? Ypač – jei tai užsisklendęs, suirzęs ir dygus paauglys.

Lietuvoje įprasta mokyklas vertinti pagal valstybinių brandos egzaminų rezultatus ar absolventų karjerą. Bet toks požiūris iškreipia tikrąją ugdymo paskirtį. Neabejoju, jog kur kas svarbiau yra, kaip mokiniai jaučiasi savo mokykloje, ar ten ugdomas gebėjimas atpažinti kito skausmą, empatija ir pagarba. Manau, daugiausia pagarbos nusipelno ne tos gimnazijos, kurios atsirenka stipriausius mokinius, o tos, kurios sugeba sudominti abejingus, padėti psichologines traumas patyrusiems vaikams, ugdyti ne tik protą, bet ir širdį, nesivaikydamos vien gero įvaizdžio.

Paaugliai kartais būna itin žiaurūs. Psichologai aiškina, kad dažnai taip nutinka todėl, jog jie dar nesugeba atpažinti ir suprasti svetimo skausmo. Virtualioje erdvėje, kur jie praleidžia didelę savo laiko dalį, gausu smurto ir iliuzijos, jog viską galima pradėti iš naujo – tarsi grįžus prie balto lapo. Nors iš tiesų smurtas gali būti bejėgiškumo išraiška, kai realybė nesiderina prie norų, tenka pripažinti savo ribas ir išbūti nepatogiose situacijose.

Paauglių smurtas šiurpina ir tuo, kad jis dažnai kruopščiai dokumentuojamas. Įvykiai filmuojami iš įvairių kampų ir sąmoningai viešinami. Smurtautojai patys fiksuoja savo veiksmus, nesuvokdami, jog taip renka įkalčius prieš save. Kelia nerimą tai, jog vaikai, paaugliai gyvena pasaulyje, kuriame tikra atrodo tik tai, kas nufilmuota. Ne mažiau sukrečia ir faktas, kad liudininkai neretai irgi su pasimėgavimu stebi ir filmuoja, net nebandydami sustabdyti smurto ar padėti aukai.

Po pastarųjų skaudžių įvykių Marijampolėje valdančiajai daugumai priklausantis Seimo narys pasiūlė grįžti prie griežtesnės bausmių politikos nepilnamečiams. Tokiai idėjai pritarčiau tik tuo atveju, jei tikėčiau, kad ji bent iš dalies sumažintų smurto mastą. Tuo labiau, jog kriminologijos mokslas rodo priešingai – griežtesnės bausmės daugelyje valstybių nepasiteisino kaip veiksminga prevencijos priemonė. Kur kas daugiau rezultatų duoda mokslu pagrįstos smurto, patyčių ir priklausomybių prevencijos programos. Tačiau jos veiksmingos tik tada, kai yra nuoseklios ir grindžiamos šeimos, mokyklos, psichologų bei socialinių darbuotojų bendradarbiavimu.

Ne mažiau svarbu vengti vadinamosios stručių politikos – kai su vaikais ar mokiniais nenorima kalbėti apie skaudžius įvykius, konfliktus ir santykių problemas. Bet nutylimos problemos neišnyksta. Todėl labai svarbu klausti nepilnamečių, kaip jie mato susiklosčiusias situacijas, sąžiningai diskutuoti ir skatinti pažvelgti į jas iš skirtingų perspektyvų.

Niekas nemėgsta klausytis pamokymų – nei paaugliai, nei jų tėvai, nei pedagogai ar socialiniai darbuotojai. Vis dėlto turime nuolat prisiminti, jog atviras ir pagarbus bendravimas, neskubant kaltinti, o aiškiai įvardijant savo jausmus bei nerimą ir nuoširdžiai stengiantis suprasti, kuo gyvena paauglys, yra viena svarbiausių prevencijos priemonių. Greičiausiai nepavyks paauglio įtikinti, kad suaugusiojo požiūris yra vienintelis teisingas. Tačiau tai nėra svarbiausia. Tikėtina, jog, atėjus lemtingai akimirkai, vaikas prisimins tėvų, mokytojų žodžius, net jei prieš kelias dienas juos buvo piktai atmetęs. Kiekvienam žmogui, o ypač paaugliui, svarbu jausti, kad yra kažkas, kuriam galima išsakyti savo mintis, baimes, fantazijas ar net keisčiausias idėjas. Tačiau norint šį pasitikėjimą pelnyti, reikia daug ir sunkiai dirbti – sudėtingos problemos neturi paprastų ir greitų sprendimų. 

Dar vienas žingsnis, sprendžiant sudėtingas paauglystės problemas, būtų įsiklausymas į siūlymus mokyklose visiškai atsisakyti telefonų, riboti jaunesnių nei 14 metų vaikų prieigą prie socialinių tinklų, o šeimose kasdien skirti bent šiek tiek laiko atviram pokalbiui apie emocijas – vadinamajam jausmų ratui, kai kiek-vienas gali pasidalyti tuo, ką išgyvena ir dėl ko nerimauja. 

Taip pat raginčiau tėvus, pajutusius, kad santykiai su vaiku prastėja ar kyla įtarimų dėl savidestruktyvaus elgesio, kreiptis į specialistus. Kartais pokalbis su profesionalu gali padėti kur kas daugiau nei impulsyvūs bandymai skubiai „įvesti tvarką“.

Nesinorėtų, jog šie svarstymai prisidėtų prie paauglystės demonizavimo. Tai nėra prakeiktas gyvenimo etapas, kurį tereikia iškęsti. Veikiau tai sudėtingas kelias, primenantis važiavimą kalnų serpantinu – jame netrūksta pavojų ir rizikos, tačiau kartu jis dovanoja naujas patirtis, augina brandą ir skatina šeimos narius būti dėmesingesnius vieni kitiems. Paauglys šiame etape ieško savęs, tačiau jo paieškos kviečia keistis ir suaugusiuosius. O važiuojant sudėtingesniu keliu natūraliai tenka būti budresniems ir atidesniems net menkiausioms smulkmenoms.

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, jog, augindamas dukrą, ne kartą pastebėjau, kad pykstu ant jos dėl elgesio, kurį ji nesąmoningai perėmė iš manęs paties. Kitaip tariant, nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kiek smurto bus mūsų kasdienėje aplinkoje. Tikros permainos prasideda nuo mūsų pačių. Jei iš tiesų norime pokyčių, o ne tik piktintis tuo, kur link ritasi pasaulis, pirmiausia turime keistis patys.

Andrius NAVICKAS