Kelionė iš Šilalės į Tauragę – Policijos departamento Teisės sky­riaus patarėjos Jolitos Lelė­nie­nės darbinė kasdienybė. Šias pareigas ji eina Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisa­ria­te. Kaip mediatorės šilališkės laukas kur kas platesnis ir apima visą Lietuvą. O spręsdama šeimos ginčus tiek didmiesčiuose, tiek nuošaliose vietovėse, Jolita susiduria su nepagražinta rea­lybe, kuri prieš ją atsiveria netikėtais rakursais. Visi žinome, kad žmonės skiriasi, tačiau tai, jog skyrybų priežastimi vis daž­niau tampa priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų, net ir pa­čiai mediatorei buvo netikėta. Girdėti, matyti tenka visko: ir pykčio protrūkių, ir ašarų, ir širdį veriančių išpažinčių.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Mus labai domina žurnalisto darbas, todėl šiemet pradėjome lankyti Jaunųjų žurnalistų būrelį. Jo vadovė, lietuvių kalbos mokytoja Zita Kasiliauskienė, pakvietė apsilankyti „Šilalės artojo“ redakcijoje. Šis vizitas buvo ypatingas ir tuo, kad sužinojome, jog mūsų rajono laikraštis šiemet švenčia jau 75-ąjį gimtadienį!

Laikraščio redakcijoje sužinojome, kaip jis gimsta, kaip yra maketuojamas ir tai, kad reikia labai daug dirbti, kol naujas numeris pasiekia skaitytojus. Supratome, jog žurnalisto darbas – ne vien rašyti straipsnius, bet ir aiškintis įvairias situacijas, atsakyti į gyventojams rūpimus klausimus. Pasirodo, norint sužinoti tiesą ir gauti reikalingos informacijos, reikia ne tik žinių, bet ir ryžto, drąsos bei kantrybės.

Redakcijos darbuotojai parodė jau atspausdintus laikraščius ir papasakojo, kur jie spausdinami – „Šilalės artojas“ siunčiamas į „Vakarų spaustuvę“ Kretingoje, kurioje spausdinama ir didelė dalis kitų Žemaitijos rajonų laikraščių. O iš jos spauda grįžta į Šilalę ir keliauja net į kelių tūkstančių skaitytojų namus. 

Iš redakcijos visi būrelio nariai išėjome kupini naujų įspūdžių, sužinoję daug įdomių dalykų apie žurnalistų kasdienybę, supratę, kiek pastangų reikia, kad skaitytojus pasiektų naujienos ir jiems svarbi informacija.

Jei ir jus domina žurnalistika, kviečiame prisijungti prie Jaunųjų žurnalistų būrelio Dariaus ir Girėno progimnazijoje – mes irgi leidžiame savo laikraštį, arba apsilankyti „Šilalės artojo“ redakcijoje.

Enrika KRASAUSKAITĖ, 

Liepa KINDERYTĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 5C klasės mokinės, 

Jaunųjų žurnalistų būrelio narės

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

„Mokyklos – Europos Parlamento ambasadorės (MEPA)” – tai nuo 2016 m. Lietuvoje sėkmingai veikianti tarptautinė švietimo programa, kurios tikslas yra ugdyti jaunuosius europiečius, supažindinti moks­leivius su Europos Sąjungos (ES) veikla, jos teikiama nauda bei paskatinti jaunimą tapti aktyviais, pilietiškais savo visuomenės ir visos Europos bendruomenės nariais.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija MEPA projekte dalyvauja jau 10 metų, o toms mokykloms, kurios yra aktyvios ir kokybiškiausiai įgyvendina prog­ramos veiklas bei projektus, suteikiamas ypatingas įvertinimas – galimybė atstovauti Lietuvai tarptautiniame „Euroscola” renginyje Europos Parlamente (EP) Strasbūre. Ši pažintinė kelionė, aplankant ir kitus istorinius Europos miestus, yra aukščiausias pasiektų rezultatų įprasminimas. Šiemet Parlamento didžiojoje pasėdžių salėje vyko sesija, kur dalyvavo moksleivių komandos iš 27 ES šalių. Tarp jų buvome ir mes, Šilalės gimnazijos atstovai.

EP Pirmininkė Roberta Metsola savo pranešime teigė, jog demokratija nėra savaime suprantama ir reikalauja kasdienio piliečių įsitraukimo, su EP vicepirmininku diskutavome apie žmogaus teises ir jaunimo ateitį ES, taip pat vyko debatai, interaktyvios dirbtuvės ir kt.

Po šių susitikimų MEPA jaunieji ambasadoriai teigė pajutę realią atsakomybę, priimant sprendimus, kuriems pritaria arba prieštarauja kiti kolegos. Be to, net ir kalbos barjeras greitai išnyksta, kai vienija bendras tikslas rasti kompromisą. Taip pat tokie susitikimai yra puiki proga užmegzti ryšius būsimiems tarptautiniams mokyklų projektams ir mainams.

Tiesa, šešių dienų kelionė autobusu kartais vargino, tačiau aplankytų miestų grožis ir neįkainojama patirtis Parlamente visiškai atpirko nuovargį. Grįžome daug sužinoję apie Europos kultūrą, artimiau susidraugavę, suradę naujų bičiulių.

Dalyvavimas „Euroscola“ programoje, kurioje buvo diskutuojama tema „Demokratijos ir pagrindinių teisių apsauga Europoje“ („Protecting democracy and fundamental rights in Europe“), leido moksleiviams išreikšti savo nuomonę ir suprasti, kad jaunų žmonių balsas Europoje yra iš tiesų girdimas. Tai suteikė galimybę pasijusti tikra ir pilnaverte Europos bendruomenės dalimi ir paskatino su dar didesniu noru toliau keliauti bei tyrinėti pasaulį.

Dalia KUBAITIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos MEPA vyresnioji ambasadorė

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 21–28 d. turėjau puikią galimybę dalyvauti mokytojų stažuotėje saulėtoje Larnakoje. Stažuotė Kipre vyko Nacionalinei švietimo agentūrai įgyvendinant projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“, o mokymus „Collaborative Teamwork for Inclusive Education“ organizavo „Educat Ltd“.

Mokymų metu buvo gilinamos pedagogų žinios ir kompetencijos įtraukiojo ugdymo, pozityvios klasės aplinkos kūrimo, komandinio darbo organizavimo bei bendradarbiavimo srityse. Programa orientuota į teorinių žinių ir praktinių įgūdžių derinimą, todėl didelė mokymų dalis buvo skirta aktyviam dalyvių įsitraukimui, praktinių situacijų analizei, diskusijoms, refleksijoms bei bendradarbiavimu grįstoms veikloms. Mokymų metu juose dalyvavę pedagogai ne tik susipažino su naujais metodais, bet ir praktiškai išbandė jų taikymą ugdymo procese. 

Stažuotė neapsiribojo vien mokymais. Laisvu metu turėjome galimybę geriau pažinti Kiprą – aplankyti sostinę Nikosiją, pasivaikščioti po Larnaką ir kitas salos vietoves, susipažinti su kipriečių kultūra bei paragauti tradicinių patiekalų. 

Viena smagiausių patirčių buvo apsilankymas asiliukų fermoje ,,Golden Donkeys Farm“, kur dalyvavome edukaciniame užsiėmime ir iš arčiau susipažinome su vietos tradicijomis. 

Savaitė Kipre prabėgo labai greitai – parsivežiau ne tik naujų profesinių žinių ir praktinių idėjų, bet ir naujų pažinčių, kultūrinių patirčių, įspūdžių bei motyvacijos naujas idėjas išbandyti Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. 

Nuoširdžiai dėkoju „Educat Ltd“ vadovei ir mokymų lektorei Liuda Savva ne tik už profesionaliai ir įdomiai vestus mokymus, bet ir už svetingumą, nuoširdų rūpestį visos stažuotės metu. Džiaugiuosi, jog Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracija suteikė galimybę dalyvauti šiuose kursuose.

Loreta GEDEIKIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos pradinio ugdymo vyr. mokytoja

Nuotr. iš asmeninio albumo

Artėjant Vėlinėms, istorikas doc. Vytenis Almonaitis ir psichologė doc. Junona Almonaitienė pakvietė išsamiau pažinti Šilalės senąsias kapines. Ši ekskursija – viena iš Šilalės Vlado Statkevičiaus renginių ciklo „Vėlių mėnuo“ veiklų, o pasirinkta ji neatsitiktinai: pasak istoriko, būtent kapinės yra daugiasluoksnis kultūros paminklas, svarbus ne tik istorine ir memorialine, bet ir menine bei architektūrine verte. Čia esan­tys skirtingų laikotarpių paminklai pasakoja apie vietos amatininkų kūrybą, laidojimo tradicijas, krašto istoriją bei žmonių likimus.

Vietos tradicijų ir gyvenimo liudininkai

Šilalės senosiose kapinėse išlikę keli aukšti akmeniniai kryžiai – vieni vertingiausių šios vietos paminklų, kuriuos ekskursijos vedėjai ragina išsaugoti.

„Dauguma seniau pastatytų pamink­lų buvo mediniai ir, laikui bėgant, sunyko. Akmeniniai kryžiai išskirtiniai tuo, kad primena, kaip atrodė žemaičių kapinės“, – pasakojo J. Almonaitienė.

Vieną iš Šilalės kapinėse esančių akmeninių kryžių sukūrė Juozas Pocius, mokęsis iš meistro Bonifaco Norvaišos. Tyrinėtojai, užrašinėję B. Norvaišos anūko atsiminimus, yra minėję, jog, pradėjus gaminti tokius pamink­lus, žmonės juos vertino nevienareikšmiškai.

„Buvo manoma, kad tikri, šventi kryžiai turi būti meniški, mediniai, o ne akmeniniai. Galima suprasti tokį požiūrį ir įsijausti į to meto vertybes bei tradicijas, tačiau nutiko taip, kad išliko būtent akmeniniai kryžiai. Mano požiūriu, jie labai įdomūs ir vertingi“, – sakė J. Almonaitienė.

Pirmieji akmeniniai kryžiai pradėti statyti maždaug nuo 1880 m., nes anksčiau liaudies meistrai neturėjo tinkamų įrankių akmeniui apdirbti. Prasidėjus pramonės plėtrai Vakarų Europoje, savamoksliams meistrams atsirado galimybė įsigyti kokybiškų įrankių, kuriais buvo galima apdoroti ir kietą lietuvišką granitą.

Šilalės kapinėse išlikusi ir dar vieno B. Norvaišos mokinio – Prano Karbausko – sukurta koplytėlė, iškalta iš vientiso akmens ir atvira iš trijų pusių.

„Meistrai sekė medinių koplytėlių pavyzdžiais, stengėsi juos pamėgdžioti, tačiau pasirinko kur kas tvaresnę medžiagą. Tai vienas pirmųjų meistro kūrinių. Galbūt tuomet jam dar buvo sunku dirbti su akmeniu, nes vėliau savo darbus supaprastino – kitose kapinėse galima rasti kitokio modelio koplytėlių, panašių yra Gūbrių kaime ir Lapkalnyje“, – pasakojo J. Almonaitienė.

Šilalės senosiose kapinėse yra išlikusių ir metalinių kryžių, kurie Lietuvoje buvo populiarūs iki Pirmojo pasaulinio karo. Doc. J. Almonaitienė atkreipė dėmesį į du iš jų. 

„Šie kryžiai yra senesni nei 100 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo juos statyti nustota, nes metalas tapo labai brangus, be to, jo ir nebuvo, nes jis naudotas karo reikmėms. Kaltinius kryžius dažnai gamino vietos kalviai. Jie kūrė tai, kas jiems patiems atrodė gražu ir patiko užsakovams, todėl šie paminklai atspindi vietos žmonių skonį bei tradicijas. Žinoma, nemažai formų buvo kopijuojama ir perimama iš Mažosios Lietuvos“, – aiškino J. Almonaitienė.

Kapinėse išlikusi ir geležinė Švč. Mer­gelės Marijos koplytėlė. Panašius dirbinius gamino Kaune veikęs fabrikas „Minerva“. Beje, iš jame pagamintų ruošinių buvo galima surinkti tvoreles, laiptus, koplytėles.

„Panašių paminklų yra ne tik Šilalės, bet ir kitų rajonų kapinėse. Verta į juos atkreipti dėmesį. Vietos žmonės kartais jų neįvertina, tačiau tokie dirbiniai labai įdomūs, nes atspindi istorinę raidą ir miestų istoriją“, – pabrėžė J. Almonaitienė.

Menine verte Šilalės kapinėse išsiskiria Eugenijaus Povstanskio antkapinis paminklas. Jis buvo žymus Pajūrio ir Rubinavo dvarininkas, rėmęs Šilalės krašto bažnyčių statybas ir plėt­rą. Pasak ekskursijos vedėjo, istoriko V. Almonaičio, tokie prabangūs antkapiai provincijos, taip pat ir Šilalės kapinėms nėra būdingi.

„Jie daug kainuodavo, tačiau Povs­tanskiai galėjo sau tai leisti. Antkapis pagamintas iš juodo, greičiausiai importinio, granito. Rasų kapinėse Vilniuje tokių paminklų yra daug, o Šilalės kapinėse šis – vienintelis. Jis įdomus ir tuo, jog savo architektūra primena, kokios mados vyravo tarp turtingųjų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“, – pasakojo istorikas.

Vidutines pajamas turėję bajorai dažniau rinkdavosi pigesnius antkapinius paminklus, kuriems nereikėjo iš užsienio gabenti granito ir kuriuos pagamindavo vietos meistrai. Šilalės krašte tokių antkapių taip pat būta, tačiau, laikui bėgant, jie nyksta.

Paminklo istorinę vertę kartais atskleidžia ne tik jo forma ar medžiaga, bet ir užrašai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žemaitijos bajorija, net ir vidutinio turtingumo, buvo sulenkėjusi, tačiau ne taip stipriai kaip Rytų Lietuvoje. Šią kalbinę ir kultūrinę situaciją atspindi Šilalės kapinių pradžioje randamas antkapis, kurio vienoje pusėje tas pats tekstas užrašytas lietuviškai, kitoje – lenkiškai.

Kapai, saugantys krašto istoriją ir partizanų atminimą 

Ekskursijos vedėjai išskyrė ir Kent­rų šeimos kapą, kuriame palaidotas Albinas Kentra – Miško brolių draugijos įkūrėjas, Šilalės garbės pilietis bei Laisvės premijos laureatas. Prie kapo prisimintas ir jo vyriausias brolis Jonas Kent­ra, partizaniniu slapyvardžiu Rūtenis.

„Tai buvo išskirtinis partizanas: į jį šaudydavo, bet kulkos lėkdavo pro šalį, jo nepavykdavo pagauti, todėl buvo tapęs beveik mitologine asmenybe, vienu iš Šilalės krašto didvyrių. Vis dėlto vieną dieną žuvo prie kelio iš Šilalės į Laukuvą“, – pasakojo V. Almonaitis.

Kiti broliai – Juozas Kent­ra, partizaninis slapyvardis Tauras, ir Leonas Kentra, slapyvardis Sakalas, – žuvo netoli Šilalės, jų sesuo Elena Kentraitė, partizaniniu slapyvardžiu Snaigė, buvo nuteista dešimčiai metų tremties Sibire. Kentrų motina Ona, vietos gyventojų vadinta Motinėle, iki savo mirties penkiolika metų slapstėsi, o 1961 m. bend­ražygiai ir artimieji ją slapta naktį palaidojo Šilalės kapinėse. Kentrų šeimos kapas primena ne tik atskirų žmonių likimus, bet ir visos šeimos patirtus persekiojimus, netektis bei pasipriešinimą sovietų okupacijai.

Šilalės kapinėse išlikęs ir Biržiškų šeimos kapas. Šios giminės pavardė siejama su XVI a. pradžia, kai Biržų Lauke gyveno Jurgis Baltramiejaitis. Norėdamas pabrėžti savo gyvenamąją vietą, jis pradėjo vadintis Biržulaukiškiu, tačiau po kurio laiko pavardę sutrumpino ir ėmė pasirašinėti Biržiška. Vėliau įsitvirtino ir kita jos forma – Biržiškis.

„Leonardas Biržiška buvo Pailgočio dvarelio savininkas. Ši valda iki šiol priklauso giminei. Nors Leonardas turėjo nuosavybės, ekonomiškai jam sekėsi sunkiai: nemažai žemės buvo išnuomojęs, o pats buvo išsinuomojęs ūkį prie Žvingių. Tikėtina, jog sunkesnę jo materialinę padėtį lėmė ir tai, kad jis dalyvavo 1831 m. sukilime“, – pasakojo istorikas.

Šiame kape palaidotas ir L. Biržiškos sūnus Juozapas Biržiškis. O Lietuvos agronomas ir pedagogas Stanislovas Biržiškis, kurio vardu pavadinta Pajūrio gimnazija, buvo Leonardo vaikaitis.

Biržiškų kapas liudija ne tik giminės istoriją, bet ir jos sąsajas su Šilalės krašto dvarų, švietimo bei visuomeninio gyvenimo praeitimi.

Ne visų žmonių, kurių palaikai turėjo būti palaidoti Šilalės senosiose kapinėse, kapai yra tikri. Dalis jų įamžinti simboliškai. Vienas tokių – rezistento Mečislovo Dargužo, partizaniniu slapyvardžiu Aras, kapas.

„Tai vienas žymiausių Šilalės krašto partizanų, „Diemedžio“ organizacijos įkūrėjas. M. Dargužas išsiskyrė iš kitų to meto rezistentų ir tuo, kad buvo gana geras poetas. Dalis jo kūrybos išliko, dalis iki šiol nepublikuota“, – sakė V. Almonaitis.

M. Dargužas kūrė ne tik poeziją, bet ir partizanų dainas, jo kūryba buvo spausdinta Kęstučio apygardos laik­raštyje „Laisvoji Lietuva“.

Partizanas žuvo 1948 m. per kautynes su sovietų saugumiečiais ir stribais. Jo palaikai buvo išniekinti ir užkasti Gaurėje. Todėl Šilalės kapinėse esantis kapas įprasmina ne palaidojimo vietą, o žmogaus atminimą bei jo indėlį į krašto rezistencijos istoriją.

Pasak istoriko V. Almonaičio, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuva patyrė didelių netekčių: bijodami sovietinių represijų, iš šalies pasitraukė daugybė žmonių, tarp jų – gydytojai, ūkininkai, studentai. Dalis jų į tėvynę nebegrįžo. Šią Lietuvos istorijos dalį primena ir Šilalės kapinėse esantis Elenos Valiūtės-Tumienės kapas. Iš Šilalės kilusi poetė, literatūros tyrinėtoja ir kritikė gyveno bei dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji dalyvavo Los Andželo lietuvių bendruomenės ir ateitininkų veikloje, lankėsi Lietuvių fronto bičiulių vakaruose, dirbo tautinių šokių mokytoja. Mirė JAV 1994 m.

„Čia buvo palaidota jos mama, todėl poetė vėliau perlaidota Šilalėje. 1940 m., kai Lietuva buvo okupuota, jai buvo 20 metų. Ji mokėsi Kauno ir Vilniaus universitetuose, studijavo literatūrą bei anglų kalbą. Tačiau visas jos gyvenimas prabėgo JAV“, – pasakojo J. Almonaitienė.

Kartu su poete šiame kape palaidotas ir jos vyras Hermanas Tumas – advokatas, Mažosios Lietuvos patrio­tas. Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Lietuvos universitetą Kaune ir studijavo evangelikų teologiją. Su kitais studentais įkūrė korporaciją „Samogitia“, o vėliau teisės studijas tęsė Karaliaučiaus universitete. Sovietams okupavus Lietuvą, H. Tumas slapstėsi Žemaitijoje. 1941–1943 m. dirbo advokatu vokiečių teismuose ir gynė lietuvius. Kartu su bendražygiais įsteigė statybos bendrovę, kuri padėjo apsaugoti lietuvių jaunimą nuo priverstinio išvežimo darbams į Vokietiją. Dėl šios veiklos H. Tumas buvo įkalintas Tilžėje ir Ragainėje. Persikėlęs į JAV, dirbo fab­rike, vėliau mokytojavo lituanistinėje mokyk­loje.

Šilalės senosiose kapinėse šiuo metu yra 6 valstybės saugomi objektai: 4 meniniai ir 2 istoriniai. Visi išlikę pamink­lai, šeimų kapai ir simbolinės atminimo vietos atveria skirtingus krašto istorijos sluoksnius. Jie pasakoja apie vietos meistrų kūrybą, XIX–XX a. laidojimo tradicijas, bajorų gyvenimą, partizaninį pasipriešinimą ir priverstinę emigraciją. Todėl kapinės yra ne tik mirusiųjų amžinojo poilsio vieta, bet ir istorinis bei kultūrinis paveldas, kurį svarbu pažinti, saugoti ir perduoti ateities kartoms.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Jau penktus metus veikian­ti ir savo veiklą sparčiai ple­čian­ti Plungės ligoninės skaus­mo gydymo klinika yra viena mo­derniausių skausmo kli­ni­kų Vakarų Lietuvoje, kurioje taikomi aukštos kokybės intervenciniai ir komp­leksiniai gydymo metodai.

Registracija tel. (0-448) 7-32-69 arba ipr.esveikata.lt.

Plungės ligoninės inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80

Nuo šio rudens Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje gyvenančioms šeimoms dovanojama ir antroji nacionalinio ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Iki šiol diasporos lietuviams buvo dalijami lauknešėliai su pirmąja knyga, skirta vaikams iki trejų metų, o dabar iniciatyva pasieks ir šeimas, auginančias vaikus iki penkerių. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, įgyvendindama šį projektą, siekia nuosekliai ugdyti užsienyje augančių vaikų ryšį su lietuviška knyga ir šiuolaikine Lietuvos kultūra nuo pirmųjų gyvenimo metų.

„Lietuvos nacionalinės bibliotekos specialistai nuosekliai dirba tam, kad užtikrintų skaitymo kultūros puoselėjimą – būtų ugdomi atsparūs, savo kultūrą vertinantys, kritiškai mąstantys tautiečiai, nesvarbu, kurioje šalyje jie gyventų. Nepriklausomai šaliai reikalingos ne tik saugios sienos, bet ir stiprų tautinį identitetą turintys piliečiai“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė. 

Kas gali gauti knygą? 

Iki šiol Lietuvos diplomatinėse atstovybėse diasporos šeimoms dalijamas ankstyvojo skaitymo skatinimo projekto „Knygų startas“ pirmojo etapo lauknešėlis su knyga naujagimiams „Kapt kapt kapt“, skirta skaityti nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų. 

Nuo šio rudens užsienyje gyvenančias šeimas, auginančias vaikus iki penkerių metų, pasiekė prieš metus Lietuvoje prasidėjęs antrasis „Knygų starto“ etapas.  Mažiesiems dovanojama Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės knyga „Drambliai ėjo į svečius“. Taip projektas nuosekliai auga kartu su skaitytojais – juo siekiama nuo pat kūdikystės ugdyti skaitymo įpročius ir puoselėti nepertraukiamą ryšį su knyga.

Knygos dovanojamos diasporos šeimoms, kurios Lietuvos diplomatinėse atstovybėse kreipsis dėl asmens dokumentų išdavimo, keitimo ar „Knygų starto“ lauknešėlio. Pasaulyje veikia 63 Lietuvos diplomatinės atstovybės. Svarbų vaidmenį, bendraujant su jomis dėl knygų poreikio, atlieka Užsienio reikalų ministerija. Jos pagalba lauknešėliai pristatyti daugiau nei 20-yje šalių. 

Apie dovanojamą knygą 

„Drambliai ėjo į svečius“ – žaisminga Evelinos Daciūtės ir Ingos Dagilės istorija apie dešimties dramblių šeimyną, išsiruošusią į svečius. Jų kelionė neapsieina be netikėtų nuotykių, o smagi istorija ne tik įtraukia, bet ir padeda vaikams išmokti skaičiuoti nuo vieno iki dešimties ir atgal.  

Knygelė įvertinta reikšmingais apdovanojimais: Kultūros ministerijos organizuojamame Knygos meno konkurse pelnė diplomą vaikų knygų kategorijoje, IBBY Lietuvos skyriaus buvo išrinkta geriausia metų knyga mažiausiems skaitytojams bei įtraukta į mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą (sudarė literatūrologas Kęstutis Urba). 

Siekiant užtikrinti visapusišką skaitymo patirtį, papildomai parengta specialiai šiai knygelei pritaikyta mokomoji medžiaga lietuvių ir anglų kalbomis. „Knygų starto“ projektui bendradarbiaujant su LRT VAIKAI sukurta dainelė, kviečianti mažuosius knygos istoriją patirti ne tik skaitant, bet ir klausantis, žaidžiant bei tyrinėjant.   

Knyga – ryšys su Lietuva  

„Knygų startas“ – ne tik knygelė vaiko rankose. Tai gali tapti pirmuoju tiltu vaiko pažintyje su tėvyne, jos kultūra ir šiuolaikine literatūra. 

„Ryšys su Lietuva kuriamas ne tik per tradicijas ar prisiminimus – jis auga ir per šiuolaikinę kultūrą. Lietuviška knyga leidžia vaikui Lietuvą patirti asmeniškai: per kalbą, istoriją, vaizdus ir kartu su šeima praleistą laiką. Todėl dovanodami knygą suteikiame ne tik skaitymo patirtį, bet ir galimybę vaikui atrasti asmeninį santykį su Lietuva nuo pirmųjų dienų“, – teigia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros centro vadovas Justinas Vancevičius. 

Apie „Knygų startą“    

Tarptautine patirtimi paremtas nacionalinis  ankstyvojo skaitymo skatinimo projektas „Knygų startas“ padeda jauniems tėvams atrasti ankstyvojo skaitymo naudą, suteikia žinių ir priemonių, o svarbiausia – skatina kartu su vaiku auginti artimą ryšį su knyga. 

Lietuvoje kiekvienam naujagimiui kartu su lauknešėliu dovanojama Indrės Pliuškytės-Zalieckienės knygelė „Kapt kapt kapt“, o nuo 2025 m. šeimos, auginančios vaikus iki penkerių metų ir pirmą kartą užsiregistravusios viešojoje bibliotekoje, gali gauti ir antrąją projekto knygelę „Drambliai ėjo į svečius“.  

Ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“ globoja pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Projektas vykdomas įgyvendinant Skaitymo skatinimo 2025–2027 m. veiksmų planą. Projektą vykdo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, informacinis partneris LRT. 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras klausytojams ruošia dar vieną 40-ojo sezono premjerą – lapkričio 5 ir 6 d. bus pristatytas režisierės Dainos Adamos muzikinis spektaklis „Smėlio čakona“. Pastatyme susipins Johanno Sebastiano Bacho muzika, Mažosios Lietuvos istorija ir žmogaus likimo vingiai. Lapkričio 7-ąją spektaklis bus parodytas ir Nidoje, kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

„Smėlio čakonoje“ Mažosios Lietuvos istorija atsiskleidžia per žmonių likimus, jų tarpusavio ryšius, praradimus ir pastangas išsaugoti tai, kas svarbu: kalbą, tapatybę, tradicijas. Spektaklio dramaturgijos pagrindą sudaro Johanno Sebastiano Bacho kantata „Ich habe genug“ (BWV 82), Tomo Sakalausko knygos „Čakona“ motyvai ir originalūs režisierės D. Adamos tekstai. Muzika, balsas, judesys, šviesa ir vaizdas čia kuria bendrą sceninį pasakojimą, kuriame svarbu ne vien tai, kas išdainuojama ar ištariama, bet ir tai, ką žiūrovas gali pajusti ar atrasti pats. Šis pastatymas nėra nuoseklus, istoriniais įvykiais besiremiantis pasakojimas – spektaklio kūrėjai į krašto praeitį žvelgia per asmenines patirtis, o praeitį supina su vaizduote.

Ilgai nešiota idėja pagaliau virsta realybe

Spektaklio režisierė ir koncepcijos autorė D. Adama pabrėžė, kad Mažosios Lietuvos istorijos ir J. S. Bacho muzikos jungtis – neatsitiktinė. Klaipėdos krašto istorijoje vokiškoji kultūra paliko ryškų pėdsaką, tad ir  ieškant būsimo kūrinio meninių sprendimų šios sąsajos atsirado tarsi savaime.

„Spektaklyje susipina pajūrio tema, Mažosios Lietuvos istoriniai aspektai, o, ko gero, svarbiausia – perteikiama vidinė žmogaus kelionė. Būtent J. S. Bacho muzika leidžia mums papasakoti apie žmogaus nerimą, izoliaciją, susvetimėjimą ir galiausiai suartėjimą“, – kalbėjo D. Adama.

Vienu iš pastatymo impulsų tapo ir Tomo Sakalausko knyga „Čakona“, kūrėjai palikusi didelį įspūdį. Pavadinime įrašyta muzikinė forma ilgainiui susisiejo su kitomis režisierės mintimis. Režisierė pabrėžė, kad spektaklyje nesiekiama pažodžiui atkartoti nei literatūros kūrinio, nei konkrečios muzikinės formos. „J. S. Bacho muzika natūraliai leidžia pereiti į tekstus ir juos interpretuoti ne pažodžiui, bet kontrapunktiniu būdu, atskleidžiant kitus elementus, kitus niuansus“, – aiškino ji.

Šiemet minimos Prūsijos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės taip pat rado vietą spektaklyje. Pasak režisierės, su Klaipėdos istorija susijusi karalienės asmenybė tapo dar viena simboline jungtimi tarp vokiškosios kultūros ir Mažosios Lietuvos praeities.

Istorija, kuri keičia gyvenimus

„Smėlio čakonos“ veikėjai – dvi seserys, jų gyvenime atsirandantis mokytojas ir jo ugdomi vaikai. Spektaklyje iškyla maro paliesto kaimo, nykstančių namų, gimtosios kalbos ir prarandamos savasties motyvai. Vis dėlto režisierė įspėja, kad žiūrovams nereikėtų tikėtis tradicinio siužeto su aiškia įvykių seka. „Istorija vystosi per seserų buvimą kartu, o sykiu ir per vyrą, kuris įsipina į abiejų jų gyvenimą ir suvaidina jame tam tikrą vaidmenį“, – pasakojo kūrėja.

Paklausta, kuo ši istorija gali būti artima šiandienos žmogui, D. Adama pirmiausia užsiminė apie būsenas, kurias skirtingais laikais patiria kiekviena karta. „Tie vidiniai dalykai, visos tos įtampos ir atoslūgiai, tas tikėjimas, kad yra viltis ir vėl jos lyg nėra… Tai lemia mūsų geografija, mūsų būtis šiame krašte, kur visą laiką kažkas vyksta“, – svarstė režisierė.

Anot jos, J. S. Bacho muzikoje juntamos gyvenimo ir mirties temos, žmogaus trapumas, susitaikymas ir viltis persikelia ir į spektaklio tekstus. „Visa tai tarsi nuotrupos siužete nugula iš tų seserų, mokytojo, vyro gyvenimo. Bet kartu paliečiama ir gimtoji kalba, jos nykimas“, – kalbėjo D. Adama.

Ypatingą reikšmę spektaklyje įgyja smėlis, kurio pustymas keitė pajūrio gyventojus, jų gyvenamąją aplinką. Režisierės teigimu, šis įvaizdis  tampa žmogaus vidinių išgyvenimų atspindžiu. Kūrėjai svarbu ir tai, kad spektaklis kalbėtų apie gimtosios kalbos bei kultūrinės tapatybės išsaugojimą. Mažosios Lietuvos istorijoje šie klausimai buvo labai svarbūs, o šiandien, kai pasaulis vėl išgyvena neramius laikus, jie skamba ne mažiau aktualiai.

Kūrybinė komanda

Naujajame spektaklyje susibūrė įvairių sričių kūrėjai. Muzikinei pastatymo daliai vadovauja dirigentė Adrija Čepaitė, scenografiją ir kostiumus kuria Jolanta Rimkutė, šviesų dailininkas – Edvardas Osinskis, aranžuotojas ir garso menininkas – Lukas Butkus.

Pagrindinius vaidmenis atliks solistai Rita Petrauskaitė (Baltoji moteris), Ernesta Stankutė (Juodoji moteris) ir Gytis Šimelionis (Vyras). Kartu su jais scenoje pasirodys Klaipėdos vaikų operos studijos mokiniai.

Tokie pastatymai kaip „Smėlio čakona“ Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui svarbūs ir dėl galimybės puoselėti Vakarų Lietuvos kultūrinį savitumą. Greta pasaulinio repertuaro operų, baletų ir miuziklų siekiama ne mažiau dėmesio skirti pastatymams, kurių temos ir meninės idėjos gimsta iš paties krašto istorijos, žmonių ir kūrėjų patirties.

Muzikinio spektaklio „Smėlio čakona“ premjera – lapkričio 5 ir 6 d., 18.30 val., Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Marios“. Lapkričio 7 d., 18.30 val., spektaklis bus rodomas Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“.

KVMT inform.

Donaldas Trumpas vis labiau su­ka agresorės Rusijos farvateriu, ir Europoje dėl auga nerimas. Juo labiau, kad ir kiti Ukrainos part­ne­­riais laikomi žemyno lyde­riai vengia kritikuoti D. Trumpo po­litiką, taip pat pataria elgtis ir Uk­rai­nai. Jie kaip ir Kyjivas tampa JAV įkaitais, nuolat skelbiančiais, kad be Vašingtono pastangų Europos saugumas pakimba ant plauko. 

Prabėgusią savaitę apžvalgininkai Uk­rainai vadina „juoda“. Sandėris su Ru­sija dėl dyzelino, nedraugiška D. Trum­po retorika Volodymyro Zelenskio atžvilgiu, palydovinės žvalgybos sistemos „Starlink“ dirbtiniai trikdžiai, pagaliau JAV prezidento atsisakymas įvesti Rusijai „pragariškas“ sankcijas gerokai pakerta pasitikėjimą kažkada „pasaulio žandaru“ vadinta Amerika. 

Įvairūs analitikai spėlioja, kas pasidarė su Jungtinėmis Valstijomis, kaip ir su rusais užzombintais amerikiečiais, jų Kongresu, kuris bus perrinktas po dviejų savaičių, bei 80-mečiu jų lyderiu, aklai besiveržiančiu į Nobelio taikos premijos laureatus. Vertindami D. Trumpą, psichoanalitikai mano, jog tai narcizinis stambaus oligarcho pavyzdys, kai derybinius sugebėjimus jis automatiškai perkelia į didžiąją politiką, atmetant visuotinai priimtas demokratines vertybes. 

Šįkart nesiimsiu analizuoti jo santykių su Rusija ir Ukraina, tik dar kartą priminsiu vieną sąmokslo teoriją, apie kurią kalbama jau nuo 2017 m. Ji iš dalies tarsi paaiškina, kodėl D. Trumpas demonstruoja tokį prieraišumą Mask­vai. Daug kas šia teorija netiki, bet, kaip sakoma, kiekviename gande ar anekdote yra dalis teisybės...

Turiu galvoje 1987-uosius, kai 40-metis Niujorko nekilnojamojo turto rinkos magnato sūnus, perėmęs iš tėvo viešbučių, kazino ir statybos kompanijos vairą, kartu su žmona, čekų slidininke ir modeliu Ivana Marie Zelníčková, liepą atvyko į Maskvą agentūros „Inturist“ kvietimu. Šią agentūrą, kaip ir visą visuomeninį gyvenimą, kontroliavo KGB. Tuo metu, kai M. Gorbačiovas jau buvo paskelbęs „glasnostj“ kursą, sovietinis saugumas, neva pritraukdamas investicijas, verbavo užsienio verslininkus atlikti žvalgybines funkcijas. D. Trumpui buvo siūloma statyti elitinį viešbutį Maskvos centre. Būtent tuo metu, kaip prieš dešimtmetį paliudijo buvęs KGB 6-osios valdybos karininkas bei Kazachstano nacionalinio saugumo komiteto vadovas Alnuras Musajevas, verslininkas ir užkibo ant saugumo kabliuko. Jam esą buvo suteiktas „Krasnovo“ slapyvardis. D. Trumpo buvo prašoma teikti informaciją apie JAV galimybes vystyti statybų verslą Sovietų sąjungoje ir daryti įtaką Amerikos ekonomikai rinktis reformų keliu sukančią šalį. 

Užsieniečių verslininkų verbavimo praktiką patvirtino kiti liudininkai, pavyzdžiui, buvęs KGB bendradarbis Jurijus Švecas, dirbęs saugumo rezidentūroje Vašingtone, tapęs svarbiausiu Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo liudininku. Minimas ir JAV specialaus prokuroro Roberto Muellerio tyrimas, kaip rusų operatyvininkai kišosi į D. Trumpo rinkimų kampaniją 2017–2019 m. Dar daugiau žibalo į ugnį įpylė leidinio „BuzzFeed“ 2017 m. paskelbtas vadinamas „Stylo dosjė“ – britų žvalgybininko Christopherio Davido Steele‘o dokumentų rinkinys apie tai, kad Putinas saugo kompromatą apie D. Trumpą, kai neva Amerikos politikas 2013 m. siautėjo Maskvoje su prostitutėmis. Tada jo nuotykiai su Mis Visata buvo slapčia filmuojami, ir taip būsimas prezidentas vėl pateko į KGB akiratį... 

Nei seno saugumiečio A. Musajevo liudijimas (jo „Facebook“ paskyroje yra ir nuotrauka iš D. Trumpo susitikimo su M. Gorbačiovu), nei keli tyrimai dar neįrodo ano meto JAV statybų magnato pažinties su SSRS užsienio žvalgybos agentu Drezdene. Juk sunaikinęs saugumo dokumentus, Putinas į Leningradą grįžo tik 1990-ųjų sausį. Bet dirbdamas kontržvalgyboje jis turėjo priėjimą prie KGB archyvų. Tad šiandien ne be reikalo internautai juokauja, kad „Krasnovo“ agentūrinę veik­lą išduoda jo mėgstamas raudonas kaklaraištis...

Gali būti, kad jau keli dešimtmečiai, kaip D. Trumpas Putino „pakabintas ant kabliuko“. Net nebūtina nešti KGB agento naudą. Psichologai sako, jog žmogaus pasąmonėje ilgam išlieka prieraišumas praeičiai, svarbiems įvykiams ir žmonėms. Jis nevalingai tampa jo įkaitu. Todėl, patekęs į atsakingą postą, politikas priima sprendimus, kurie primena malonius jo gyvenimo posūkius. Jis jaučia turįs gražinti skolą. Taip agentūrinės veiklos asas Putinas gali valdyti 47-ąjį Amerikos prezidentą. 

Šiandien išaušo 1700-oji Rusijos karo Ukrainoje diena. Du skirtingo pasaulio diktatoriai vienijasi ir dirba ranka rankon, kad Europą užtrauktų juodais debesimis.  

Česlovas IŠKAUSKAS