Su jaunimu ir ne tik – apie politiką ir laisvę sakyti tiesą

Šilalės Atviro jaunimo centro „Pulsas” rengiami „Pokalbiai su (ne)jau­ni­mu” penktadienį sulaukė šilališkių dėmesio – nors didžiąją dalį vietų Šilalės kultūros centro fojė užpildė moksleiviai, buvo ir brandesnio am­žiaus žmonių, kuriuos suintrigavo pokalbis su retai sutinkamu pašneko­vu – tu­rinio kūrėju ir visuomenininku Skirmantu Malinausku. 

Politika sudomino ne visus

Projekto „Pokalbiai su (ne)jaunimu“ tikslas – sudaryti galimybę jauniems žmonėms susitikti su įvairių profesijų atstovais, išgirsti jų patirtį ir kalbėtis įvairiomis temomis. Žurnalistas, tink­laraštininkas S. Malinauskas buvo pakviestas diskutuoti apie artėjančius mūsų šalies Prezidento ir Europos parlamento rinkimus, jaunimo įsitraukimą į politiką ir pilietiškumo skatinimą. Tačiau jau po pirmųjų klausimų apie žiniasklaidos laisvę, pilietinę teisę turėti kritišką nuomonę ir buvusio žurnalisto posūkį į politiką, projekto savanorė Viltė Kybartaitė užvertė jį klausimais apie kandidatus į Prezidentus. Toks posūkis į politiką šiek tiek nustebino: S.  Malinauskas net suabejojo, ar klausimai nėra paruošti kokio istorijos ar politologijos mokytojo. Juolab, jog buvo akivaizdu, kad didžiajai daliai klausytojų kandidatų veiklos analizė nebuvo įdomi – vieni sėdėjo įkišę nosis į telefonus, kiti dėl pernelyg jauno amžiaus paprasčiausiai nenustygo vietoje. 

„Nustebau, nes buvo tokių jaunų žmonių, kurie galbūt dar net neturi balsavimo teisės, tad šis pokalbis buvo skirtas daugiau jų akiračiui praplėsti, bendram išprusimui. Jei būtume kalbėję apie kandidatus į Euroviziją, turbūt būtų įdomiau“, – juokavo po susitikimo S. Malinauskas. 

Nuo jaunimo jis neslėpė, kad neverta žmonių skatinti balsuoti, jei jie patys nesuvokia, kaip tai svarbu ir kiek daug nuo jų priklauso. Tiems, kurie neranda laiko nueiti į rinkimus, visiškai neįdomu, kas yra renkama. Tačiau protingi jauni žmonės turi suprasti, kad balsavimas yra jiems suteikta privilegija. 

„Jūs renkate savo valdžią. Kuo prastesnė valdžia, tuo prasčiau bus patiems. Todėl turite galimybę paremti tuos žmones, kurie atitinka jūsų lūkesčius. Kad ir kokie jie būtų. Jūsų gali būti visiškai kitoks požiūris, kitokios vertybės, bet balsuodami jūs pasisakote už savo ateitį – ir galite tai padaryti niekam nieko nesakydami ir neparodydami“, – tikino S. Malinauskas. 

Pasak jo, tai yra svarbu, nes tik atrodo, kad Vakarai, Europos Sąjunga visiems yra vertybė. Tačiau iki šiol mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie jaučiasi įskaudinti, nes sovietmetis jiems gal buvo visai gera sistema ir, pasikeitus politinei valdžiai, galbūt jie vėl atsidurtų arčiau jos.  

„Kaip vyko 1917 m. revoliucija sovietų sąjungoje? Buvo pasakyta: žemę atiduosim valstiečiams, darbininkams duosime valdžią. Tokie šūkiai gali paskatinti kai kuriuos dalykus, bet kuo tai baigiasi? Čia kalbu apie „kovotojus prieš sistemą“, apie „kovotojus už taiką“, kurie dabar perša mums mintį, jog, pavyzdžiui, nereikia NATO.  Įsivaizduokit, koks būtume lengvas taikinys Rusijai, kai šalia yra Kaliningrado sritis“, – įspėjo jaunimą tinklaraštininkas.

Ir jaunimas jaučia baimę sakyti tiesą?

Pokalbyje su šilališkiais šiek tiek dėmesio buvo skirta ir paties tinklaraštininko veiklai, pasvarstymams, kuo ji skiriasi nuo žurnalisto darbo. Jaunimas klausė, „ar legalu atskleisti informaciją, už kurios slypi daug niuansų“. Nors klausimas galėtų atrodyti naivus, jo esmė – baimė sakyti tiesą.

„Legalu“ sinonimas man yra „teisėta“. Kalbant apie viešą asmenį, jei yra visuomenės interesas žinoti, tai, be jokios abejonės, yra visiškai teisėta. Žodžio laisvė yra toks dalykas – ar legalu jums kalbėti apie bet ką? Jei yra daug klausančių, atsiranda daugiau pareigų tikrinti informaciją, bet aš džiaugiuosi, jog nereikia kažkieno atsiklausti, ar galiu pasakyti vieną ar kitą dalyką“, – sakė S. Malinauskas.  

Viešai problemas analizuojantis tinklaraštininkas neslėpė, jog po savo laidų įgyja nemažai priešų, todėl vadovaujasi Japonijos samurajų išmintimi, kad tikram vyrui neužtenka turėti 10 draugų, reikia turėti ir 10 priešų.

„Nes jei turi tik 10 draugų, reiškia, su tavimi kažkas negerai“, – juokavo jis. 

Interviu „Šilalės artojui“ tink­laraštininkas pripažino, kad visuomenė vis dar nėra laisva, nes bijo, kad už kritiką gali nukentėti.

„Nesu iš tų žmonių, kurie sako, jog Lietuvoje yra visiška žodžio laisvė, jog mes galime kalbėti, ką norime, nors tą lyg ir patvirtina aukšti spaudos laisvės reitingai. Taip, jei lygini su Rusija, kur tave gali uždaryti už menkiausią kritišką straipsnį, pas mus yra labai gerai. Tačiau svarbiausia, kiek pati visuomenė turi laisvės – ar kritikuodamas valdžią gali būti ramus, kad tavęs neatleis iš darbo? O jei esi valstybės tarnautojas, ar neužsitrauksi kokio nors esamo ar būsimo vadovo rūstybės? Net ir Prezidento rinkimuose kandidatai kalba, jog reikia griauti šitą baimės atmosferą. Bet garantuoju, kad jei jie ateitų į postą, pirmiausia ieškotų sau lojalių  žmonių, o tie jų statytiniai žiūrėtų, kad būtų kuo mažiau kritikos. Būtent tai ir sukuria baimės atmosferą“, – įsitikinęs S. Malinauskas.

Didžiausia vertybė – socialinis kapitalas

Pasak tinklaraštininko, keičiantis informacijos perdavimo būdams, kinta ir žiniasklaidos vaidmuo bei autoritetas. Ypač jį veikia politikų bandymas ignoruoti spaudos pateiktus faktus ar net atvirai kaltinti žurnalistus melu. O ir skaitytojams dabar vis sunkiau suprasti, kiek vertingas yra žurnalisto darbas. Kol nebuvo išpopuliarėję socialiniai tinklai, žurnalistas buvo tas informacijos nešėjas, su kuriuo politikas privalėjo turėti normalų santykį, gal nebūtinai labai gerą, tačiau jei politikas susipykdavo su visa žiniasklaida, jo tiesiog nebelikdavo informacinėje erdvėje. Dabar politikai jau nesivargina bendrauti su žurnalistais, kurie gali užduoti nepatogių klausimų, nes patys gali skleisti informaciją per socialinius tinklus. Tačiau žmonės turėtų suprasti, jog politikų pateikta informacija būna vienašališka, subjektyvi, nes jie visada suinteresuoti pasirodyti tik iš gerosios pusės.

Vis tik S. Malinauskas neabejoja, kad žurnalistas visada turės pranašumą prieš politiką, nes būtent jis yra arčiau auditorijos, gina eilinio žmogaus interesus. 

„Visada sakau, kad didžiausias žurnalistų, spaudos darbuotojų turtas yra ne atlyginimas, o socialinis kapitalas: jeigu yra auditorija, kuri jus skaito, tai net ir pakeitę žiniasklaidos priemonę arba dirbdami socialiniuose tinkluose vis tiek pasieksite savo auditoriją ir galėsite išlikti. Bet jeigu žmogus mano, jog užtenka tik ateiti ir kažką parašyti, kad gautum atlyginimą, tai tada jis nėra žurnalistas. Ir kai tave atleis, kitas pasirinkimas bus eiti į parduotuvę, kur gausi darbo kasoje“, – ironizavo ne vieną dešimtmetį aktualijų žurnalistu žiniask­laidos priemonėse dirbęs tinklaraštininkas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.