Šilalės ugniagesiai – darbštūs ir atsidavę savo profesijai

Rytoj ugniagesiai minės savo pro­fe­sinę šven­tę. Tačiau didžioji dauguma jų ją pasitiks darbe – nelaimės nesiren­ka, kada nutikti. Šilalės savi­val­dybės prieš­gaisrinei tarnybai vadovaujantis Eval­­das Lazdauskas sako, kad didžiuo­jasi visais savo darbuotojais, ypatingai – ug­nia­ge­siais sa­vanoriais, kurių pas mus yra per 40, o savanorių veikla Ši­lalėje – labai aktyvi.

Tiesa, kai pradžioje Šilalės ug­niagesiai savanoriai bene ak­ty­viausiai šalyje įsijungė į šią veik­lą, netgi buvo pasigirdę svarstymų, gal viršininkas da­ro kokį spaudimą ir prievarta verčia dirbti nedarbo metu. 

„Taip tikrai nėra ir niekada nebuvo – pas mus savanoriauja ir valstybės priešgaisrinei tarnybai priklausantys pareigūnai, jų priversti niekaip negalėčiau. Aktyvumo paslaptis gana paprasta: kadangi visi savanoriai yra ir „tikri“ ug­niagesiai, jie puikiai supranta papildomų rankų naudą nelai­mės metu, tai vertina ir stengiasi ko­legoms atsilyginti tuo pačiu. To­dėl neretai į gaisravietę sule­kia didesnis būrys savanorių nei dirbančių ugniagesių“, – sa­ko Prieš­gaisrinės tarnybos va­do­vas.

Šiuo metu Šilalės savivaldy­bės priešgaisrinei tarnybai pri­klauso penkios ugniagesių ko­mandos: Laukuvos, Kaltinėnų, Pajūrio, Kvėdarnos ir Upynos. Nors keli etatai yra laisvi, darbuotojų netrūksta. E. Lazdauskas pastebi, jog nė vienoje tarnyboje ugniagesių ieškoti nereikia – jie ateina patys, vyksta į mokymus, kad tik galėtų dirbti.

„Dabartinė Šilalės savivaldybės prieš­gaisrinė tarnyba yra vi­siš­­kai kitokia nei prieš kelis de­šimt­me­čius. Ir mūsų ug­nia­ge­siai mažai kuo skiriasi nuo pareigūnų – turime pa­našias aprangas, esame aprūpinti moder­nia įranga, netrukus to­kių priemonių turėsime dar dau­giau“, – pasakoja E. Lazdaus­kas.

Žinoma, netrūksta ir problemų. Štai šiuo metu didžiausias rūpestis – Pajūrio ugniagesių pa­talpos. Sklypas jau seniai yra įsigytas, parengti dokumentai, bet neatsiranda lėšų. O statybų kainos vis auga, projektas tolsta. Dar 2019 m. buvo paskaičiuota, jog Pajūrio gaisrinės statyba atsieitų apie 319 tūkst. eurų. Tiek pinigų rajono biudžete vargu ar kada atsiras, tad ieškoma pa­pildomų šaltinių.

„Glaudžiamės medienos įmonės teritorijoje. Kadangi vis žadamas naujas pastatas, niekas į dabartines patalpas ir neinvestuoja“, – neslepia, kad jo darbovietė yra prasčiausios būklės rajone, Pajūrio ugniagesys Edvardas Merkelis.

Edvardas ugniagesiu tapo prieš trejus metus.

„Nuo vaikystės žavėjo unifor­mos, svajojau užaugęs dirbti ten,

kur jos dėvimos. Bet pa­aiš­kė­jo, kad ne viskas gyvenime būna taip, kaip planuojame – teko padirbė­ti užsienyje, grįžęs įsidarbinau medienos įmonėje. Kadangi ir ugniagesių komanda dislokuota toje teritorijoje, turėdavau progos šokti į pagalbą. Supratau, jog galiu dirbti tokį darbą, todėl baigiau ugniagesių mokyklą ir tuo, kad pasirinkau teisingai, įsitikinu vis labiau“, – didžiuojasi savo profesija E. Merkelis.

Pasak jo, per tarnybos metus jis į iškvietimus vyko 14 kartų, o bene labiausiai atmintin įsirėžė gaisras Keberkščių daugiabutyje.

„Gavome pranešimą, jog dega sofa, o atvykus paaiškėjo, kad pleš­ka visas butas. Kadangi esu

vietinis, žinojau, jog toje šeimoje auga pen­ki

vaikai. Paklausus, kur jie, kaimynai patvirtino, kad bu­te. Iki šiol atsimenu tą baisų jausmą, kaip iš ugnies gniauž­tų juos saugiai ištraukti. Laimei, paaiškėjo, kad vaikai yra saugūs“, – pri­pažįsta, jog jau­dulio darbe nestinga Edvardas.

Vyras neslepia, kad jo pasirinkta profesija atsiliepia ir šeimoje – kai pro šalį lekia „gaisrinė“, vaikai ir žmona spaudžia kumščius ir linki tėčiui, kad jis iš užduoties grįžtų į namus sveikas ir gyvas. O Edvardas džiaugiasi, kad iškvietimų vis mažėja, gaisrai tampa mažiau pavojingi.

„Manau, tam įtakos turi modernėjančios sistemos bei gyventojų sąmoningumas. Dėl to  rečiau girdime ir apie pernykštės žolės deginimą. Tačiau ug­nia­gesio profesija buvo, yra ir bus rei­kalinga“, – neabejoja E. Merkelis.

Savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Kvėdarnos ugniage­sių komandos vadovas Antanas Pa­medytis į šią sritį atėjo 1988-aisiais. Vyras sako jaunys­tėje norėjęs dirbti tuometinėje milicijoje, bet tam pasipriešino tėvai. Pasak jo, per šitiek metų pasikeitė beveik viskas: valstybės struktūra, visuomenė, jos požiūris į turto saugumą ir į ugniagesius. Anksčiau gyventojai, prisimena Antanas, ne tik pabambėdavo, kad ugniagesiai ilgai užtrunka kelyje, bet ir priekaištaudavo, neva atvažiavo be vandens, girti ir t.t. Būdavo, kad ir rankas į darbą paleisdavo – dažnas norėdavo pavadovauti bei pamokyti, kaip reikia gaisrą gesinti...

„Kitas reikalas – iškvietimų sis­tema: ji vis dar tobulinama ir būna išties kuriozinių situacijų. Tarkime, netoli mūsų gaisrinės kyla gaisras, mes jį matome, pasirengiame vykti, tačiau negalime judėti iš vietos, nes negavome iškvietimo. Įsivaizduokit apmaudą, kai per raciją girdi, jog vietoje kvėdar­niškių kviečiami Ši­la­lės ugniagesiai – gaištamas lai­kas, kai brangi kiekviena sekundė. Tačiau paskubinti įvykių negalime, privalome paklusti tvarkai ir eilinį kartą būti nesuprasti gyventojų“, – sako A. Pamedytis, akcentuodamas, kad ne visada viskas priklauso nuo ugniagesio gerų norų.

Vyras visą gyvenimą sako prisiminsiąs ir tragiškiausią savo gyvenimo iškvietimą – skubėjo į pagalbą ieškant skenduolio ir tik atvykęs prie vandens telkinio suprato, kad tas skenduolis – jo duk­ra...

„Puoliau į vandenį būtent to­je vietoje, kur ji buvo. Mane sulaikė, neleido dalyvauti opera­ci­joje. Tad beveik visą naktį sė­dė­jau ten, kur buvo ras­tas mano mergaitės kūnas“, – tragediją, kurios nelinkėtų išgyventi nė vienam, pamena ug­niagesys.

Antanas nėra tas žmogus, kuris akivaizdžiai rodytų emocijas – įprato su jomis tvarkytis dar ankstyvoje jaunystėje. Mat sovietmečiu jam teko tarnauti Afganistane, matė ir patyrė daug žiaurumų. Gal todėl ir darbas, kurį pasirinko, iššūkių nekelia. 

„Kvėdarnos komandos vadovu esu nuo 2007-ųjų – dirbu nuolat, nesvarbu, ar mano budėjimas, ar ne. Esu savanoris, tad ir uniforma visada yra automobilyje. Beje, taip daro visi aktyviai savanoriškoje veikloje dalyvaujantys ugniagesiai“, – sako Kvėdarnos komandos skyrininkas.

Per tuos ilgus darbo metus Antanui teko patirti ne tik skaudžių, bet ir džiugių išgyvenimų. 

„Gavome pranešimą apie degantį gyvenamąjį namą. Buvo žie­ma, kai nuvykome, pastatas jau buvo apimtas liepsnų, iš kurių pirmiausia ištempėme vyrą, po to skubėjau gelbėti septynmečio berniuko. Vos paėmiau jį į glėbį, sprogo dujų balionas, smūgio banga mane su vaiku tiesiog išskraidino į sniego pusnį. Dabar tam vaikui – 35-eri ir nėra metų, kad nesusitiktume, bend­rau­jame lyg viena šeima, kartu švenčiame gimtadienius“, – pasakoja kvėdarniškis.

Šilalės savivaldybės priešgaisrinės tarnybos vadovas E. Lazdauskas džiaugiasi, jog praėję metai tarnybai buvo geri – savivaldybė už 220 tūkst. Eur nupirko naują gaisrinį automobilį, kuris perduotas Kvėdarnai, atnaujintos Laukuvos ugniagesių patalpos, sėk­me baigėsi dalyvavimas tarptautiniame projekte, kur kartu su partneriais iš Tauragės, Raseinių bei Lenkijos šilališkiai laimėjo Europos Sąjun­gos paramą mokymams bei įran­gai įsigyti.

Vyksta kaita ir kolektyve – seniausiai atėjusieji išeina, jų vietoje įsidarbina nauji. Per metus tarnybą paliko vienas ugniagesys, įsidarbino du. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atnaujinta Penktadienis, 03 gegužės 2024 08:09