Žurnalistikos didvyriai

Ne paslaptis, kad karo žurnalistika yra pavojingas darbas. Geriau jau sėdėti šiltoje kavinėje, siurbčiojant kavutę spaudyti nešiojamo kompiuterio klavišus, kalbinti kokią nors „divą“ ar prieš rinkimus ypač rek­lamą pamėgusį politiką, o ne ro­poti po karo griuvėsius, slapstytis nuo virš gal­vų zvimbiančių sviedinių, montuoti žodžiui šykščių karių interviu... Bū­tent tai daro nuo karo pradžios reportažus „Šilalės artojui“ rengiantis Eldoradas Butri­­mas. Tad šiandien, minėdami sa­vo profesinę šventę, skaitytojams pri­statome žurnalistą, iš arti ma­tan­tį karo Ukrainoje siaubą.

Tam tikra prasme karo žurnalistu teko pabūti ir man. Jei 1992 m. Čečėnijoje dar buvo sąlyginai ramu, ir Džoharas Dudajevas pokalbyje su Lietuvos televizijos korespondentu džiaugėsi išvijęs rusų kariauną, tai 1994-ųjų rudenį nuo Dagestano kalnų Grozno link jau ropojo naujieji okupantai. Dieną ir naktį viešbutyje „Kavkaz“ girdėjosi artėjančio karo kanonada, o tuometinis premjeras Zelimchanas Jendarbyjevas nepritarė mūsų išvykai prie fronto linijos, tik apsaugai parūpino automatininkus... 

Toks rūpestis trimis žurnalistais iš Lietuvos pasiteisino: juk rusiškųjų nusikaltimų rikiuotė baisi. Štai ji trumpai: 1993 m. gruodžio pabaigoje šūviu į galvą, kaip įtariama, buvo nužudytas Grozne apsistojęs pirmasis Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija. 1996 m. balandžio 21-ąją Rusijos raketa nužu­dė mobiliąja radijo stotele kalbėjusį pirmąjį Čečėnijos Respublikos Ičkerijos Pre­-

­zidentą Džoharą Dudajevą. Užsienyje nu­žudyti kiti Čečėnijos prezidentai: 2004 m. vasario 13 d. – čečėnų Prometėju vadintas Z. Jendarby­jevas, 2005 m. kovo 8-ąją – Aslanas Maschadovas, o 2006 m. birželio 17 d. – Abdul-Chalimas Saidulajevas. Čečėnų kerštas taip pat baisus: 2004 m. gegužės 9 d., per 59-ąsias sovietinės pergalės metines, Grozno stadione susprogdintas Putino statytinis Achmadas Kadyrovas. Dabar jo sūnus Ramzanas siautėja, bet, matyt, neilgam...

Ši statistika ne tam, jog aprašyčiau mano aplankytas pavojingas vietas (be to, 1992 m. Lietuvos televizijos žurnalistų grupė Gruzinų karo keliu buvo nuvežta į Tbilisį, kuris dar smilko po susirėmimų su nepriklausomybės ir E. Ševardnadzės šalininkais; dabar kartvelai vėl šurmuliuoja). Tai tik menkas liudijimas, koks pavojingas darbas yra konfliktų, susirėmimų ir karų aprašymas bei vaizdavimas iš įvykio vietos.

Tai galėtų paliudyti ir nemažai Lietuvos žurnalistų, su mikrofonais, fotoaparatais, kameromis ar bloknotais išlandžiusių įvairius karų bei konfliktų užkaborius. Mums gerai žinomos pavardės žurnalistų ar karo korespondentų, kurie buvo nusiųsti įvairių žiniask­laidos priemonių ar pasaulinio lygio naujienų agentūrų arba nuvyko savo noru rinkti ir teikti informaciją iš priešakinių fronto linijų. Vidmantas Balkūnas, Artūras Morozovas, Aleksandras Matonis, Augustinas Šulija, E. Butrimas bei daugelis kitų, kurie trumpiau ar ilgiau praleido pavojingose konfliktų zonose Irake, Afganistane, Afrikos šalyse, Kalnų Karabache, o dabar štai ir Ukrainoje. Ne visi jie tebedirba žurnalistinį darbą. Vieni pasinėrė į politiką, kiti tarnauja įvairiose institucijose, buvo pakviesti į kitų valstybių tarnybas, treti tiesiog rašo memuarus.

Eina treti metai, kai Rusija kariauja nuožmų karą prieš Ukrainos valstybę. Būtų ciniška tvirtinti, jog žurnalistams atsivėrė nauji patyrimo horizontai. Bet visada atsiras plunksnos brolių, kurie nepabūgs krintančių sviedinių, nuolatinio parako tvaiko, žūstančių karių ir visai nekaltų žmonių. Toks, ko gero, yra ir E. Butrimas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta Varšuvoje, nes ten keliolika metų dirbo „Lietuvos ryto“ korespondentu. Dabar didžiąją žurnalistinio darbo laiką jis praleidžia Charkive. 2023-iųjų pradžioje už reportažus iš Ukrainos jis buvo apdovanotas kasmet Lietuvos žurnalistų sąjungos teikiamu „Taikliausio metų šūvio“ diplomu. Šiuo metu jis rašo karštus reportažus regioninei spaudai, tarp kurios – ir „Šilalės artojas“. Tačiau žurnalistas turi ir nuoskaudų. 

„Man buvo apmaudu, kad joks Lietuvos laikraštis nei televizija nepasiuntė į karą nuolatinio korespondento, o tenkinasi perpasakodami užsienio pranešimus, nes iš Lenkijos ten išskubėjo daug žurnalistų. Po pokalbio su redaktoriumi nusprendžiau, kad vyksiu savarankiškai, savo lėšomis, išskubėjau į Ukrainą po dviejų dienų prasidėjus karui“, – yra sakęs Eldoradas. 

Ar Ukrainoje jam baisu? Žurnalistas tikina, jog dažnai baimė gelbsti gyvybę. Baisiausia buvo, kai prie Saltovkos šalia nukrito rusų bomba ir nesprogo...

„Tai buvo pirmas kartas, kai tikrai persigandau, nes prie oro pavojaus sirenų ir tolėliau sprogstančių bombų gaudesio jau buvau pripratęs“, – pripažįsta žurnalistas. 

Bet Charkive raketa jį vis dėlto „pasigavo“, ir Eldoradas patyrė nedidelę kontūziją.

Jis nesiekia gąsdinti mus karo baisumais. Štai vienas paskutiniųjų jo įrašų savo Facebook‘o paskyroje: „Kai požeminėje Kyjivo perėjoje gatvės muzi­kanto paprašiau sugroti melodiją pa­gerbiant Odesoje žuvusius 5 civilius (vaikščiojusius jūros pakrante ten, kur ir aš nuvykęs mėgstu), nežinojau, kad Antonas Kargatovas prieš 14 metų bu­vo Ukrainos „Talentų šou“ finalininkas. Tik keturiom stygom balalaika (domra) grojantis Antonas (okupuotame Luganske praradęs tėvų namus) sugrojo taip, kad už mano nugaros stovėjusios merginos apsiašarojo...“

Tačiau Eldoradas neslepia: šviesos Ukrainoje vis mažiau. Tiesa, dabar, kai JAV skyrė ginkluotei ir amunicijai dar beveik 61 mlrd. dolerių, optimizmo atsiranda, bet okupantų ordos taip pat stiprina savo pajėgas. 

Ar viskas bus gerai? Karo žurnalistas nuleidžia galvą... 

Argi reikia įtikinėti, jog žurnalistai į konflikto zonas vyksta ne pasivaikščioti, pažiūrėti žymių vietų, pasimėgauti tenykščiais patiekalais? Tai juodas darbas. Ne, ne nuovargio prasme – karo  zonoje kasdien vaikštai ant peilio ašmenų, ant galimos bombos kritimo vietos. Gelbėja tik mintis, kad visa tai vieną dieną baigsis ir okupantas vis tiek turės nešdintis, o apkasuose metų metais tūnantys kariai galės grįžti namo. Tuomet ir kilni karo žurnalisto misija bus baigta. 

O gal paskui – vėl viskas iš naujo?

Česlovas IŠKAUSKAS

Nuotr. iš E. BUTRIMO archyvo