Kai gimnazijoje įprastą tvarkaraštį papildo repeticijų grafikai, o klasės virsta kūrybinėmis dirbtuvėmis, gimsta ne tik spektaklis, bet ir stipri bendrystės dvasia. Šiemet Pajūrio Stanislovo Biržiškio I–II g klasių mokiniai į projektinį darbą pažvelgė kitaip – pasirinko ne rašto darbą ar teorinę analizę, o gyvą, kvėpuojantį kūrinį scenoje. Spektaklio statymas tapo išbandymu, nuotykiu ir kūrybine kelione, kurios metu mokiniai susipažino su teatro užkulisiais, išmoko dirbti komandoje ir drąsiai žengė į sceną.

Viskas prasidėjo nuo idėjos: kas rūpi šiuolaikiniam paaugliui, kokios temos jam artimos? Mokinių grupė kartu su istorijos vyr. mokytoja Veronika Gudaite, lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Jurgita Girčiene bei anglų kalbos mokytoja metodininke Irena Linkyte sprendė, koks pasakojimas galėtų būti įdomus ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams. Taip gimė spektaklio koncepcija, iš kurios po trupu­tį ėmė ryškėti veikėjai, scenos ir visa dramaturgija – užgimė klasikinės Euripido tragedijos „Elektra“ šiuolaikinė interpretacija. Nors viskas prasidėjo en­tuziastingai, greitai paaiškėjo, jog teatro pasaulis reikalauja daug daugiau nei tik noro. Mokiniai patyrė, ką reiškia įveikti scenos baimę, įsijausti į vaidmenį, sinchronizuoti judesius ir balsą. Repeticijų metu buvo visko: ir juoko, ir iššūkių, tačiau kiekvienas iššūkis – žingsnis į priekį. Spektaklis ta­po vieta, kur kiekvienas rado savo vaidmenį – vieni atsidūrė scenoje, kiti kūrė dekoracijas, kostiumus, rūpinosi muzika ar šviesomis. Tai buvo ne tik teat­ro pamoka, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, kūrybiškumo ugdymas. Kiekvieno indėlis buvo būtinas – tik taip spektaklis virsta gyvu kūriniu.

Spektaklio pristatymas pub­likai tapo ne tik atsiskaitymu už projektinį darbą – tai buvo šventė. Pilnutėlė salė žiūrovų, plojimai, šypsenos ir jaudulys, kurio nesuvaidinsi. Mokinių pastangos virto emocinga isto­rija, kuri palietė ir jų pačių, ir žiūrovų širdis.

 Istorija buvo perkelta į šiuolaikinius šeimos namus, kuriuose ne mažiau nei senovės Graikijoje verda pyktis, skaudūs neišsakyti jausmai, neištikimybė ir keršto troškimas. Ši klasikinės dramos interpretacija perkėlė žiūrovus į įtampos kupiną aplinką, kurioje kasdienybės rutina slepia gilius jausmus, neišsakytas nuoskaudas bei skausmingas tiesas. Tai pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai nutylimos nuoskaudos ir nesusikalbėjimas ima griauti santykius. Aktoriai labai tik­roviškai išjautė visas emocijas: kiekvienas judesys, žvilgsnis, pauzė scenoje kalbėjo apie tai, kas išgyvenama viduje. Spektaklis analizuoja, kas atsitinka, kuomet žmonės bėga nuo savęs ir savo tiesų, bandydami laimę atrasti kitur, verčia permąstyti, kaip greitai gyvenimas gali išslysti iš rankų. Ką tik buvusi bendros vakarie­nės akimirka netikėtai virsta santykių katastrofa, per kurią keičiasi visų gyvenimai. Furijų įvaizdis spektaklyje tarsi vidinė sąžinė, primenanti apie padarytas klaidas ir sprendimus, kurių nebegalima ištaisyti. Ypač jautriai perteiktas vaikų, Elektros ir Oresto, pasaulis, jų tylus skausmas ir bandymai suprasti suaugusiųjų veiksmus palietė daugelį salėje. Spektak­lio pabaiga – tyla. Ir tik tada plojimai, plojimai, plojimai...

Šis projektinis darbas parodė, kad mokymasis gali vykti per patyrimą, kūrybą bei išgyvenimą. Mokiniai ne tik įgijo žinių apie teatrą, bet ir atrado save kaip kūrėjus, bendruomenės dalyvius, scenos žmones. O svarbiausia – jie sukūrė prisiminimus sau visam gyvenimui.

Eglė GRABAUSKAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II g klasės mokinė 

Jurgita GIRČIENĖ

lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja 

E. GRABAUSKAITĖS nuotr.

Dvi Šilalės krašto moterys Renata Gužauskienė ir Dalia Petkevičienė nudžiugino savo kraštiečius naujomis poezijos knygelėmis. Ir abi jos glaudžiai susijusios su Upyna – tai ne tik jų gimtinė, bet ir įkvėpimo šaltinis, tad savo kū­ryboje bei veikloje jos išreiškia meilę gimtajam kraštui, žemei, žmonėms, kalbai, tradicijoms. 

Poezijos rinktines išspausdino „Ridsales“ spaustuvė Kaune 2025 m. knygų serijoje bend­ru pavadinimu „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenuplaus“. Šilalės krašto kūrėjas vienija bendras knygų viršelio dizainas – stilizuotas medis su daug lapelių. Tie lapeliai – tai ,,eiliukai“, kuriuose skaitytojas matys save, atras savo išgyvenimus.

Pastaroji D. Petkevičienės knyga – jau trečia išleista poezijos rinktinė. Ją poetė pavadino „Juodai lakuotos plunksnos“. Dalios poezijoje juntamas glaudus ryšys su žeme, kalba ir žmogaus dvasiniu pasauliu. Jos eilėraščiai dažnai pasižymi melancholija, ramybe bei apmąstymais apie gyvenimo prasmę, laikinumą, tikėjimą, šeimą. Kūrėjos eilės kalba apie mažus, bet reikšmingus kasdienybės dalykus: tylą, lietų, amžinybėn iškeliavusius tėvus, vaikystės takus, motinystę, tikėjimą. Kūryboje juntami tarmiški elementai ir pagarba lietuviškam žodžiui, ypač artima žemaitiška tapatybė. Tai kuria išskirtinį stilių – jautrų, bet tvirtą, moteriškai išmintingą. 

Leidėjų paprašyta papasakoti apie save, poetė sako: „Man sunku rašyti apie save. Geriau rašyčiau apie pakelėje linguojančią smilgą, apie kieme pragydusį paukštį, medžio šakoje įstrigusį vėją, ledo šukėje nušvitusį vitražą... Likimas (kuris reiškia mano Dalios vardą) dovanojo kaimą Žakaimę, vyrą Arūną, dukras Aistę ir Justiną, anūkėlę Aivą. Esu laiminga, kad savo būtį galiu įprasminti eilėmis, o man artimi žmonės kantriai ir atlaidžiai leidžia įgyvendinti svajones.“

R. Gužauskienės skaitytojams taip pat jau nereikia pristatinėti – kūrėja ir atlikėja iš Šilalės krašto šiemet išleido ant­rąją poezijos knygelę „Išeinu svečią žemę mylėti“, kurią skiria savo simboliniam gyvenimo kelio slenksčiui, prie kurio atsisveikina su įvykiais, žmonėmis, prigimtine tarme ir vietovėmis, teikusiomis įkvėpimą.

Poetės kūryboje gausu gamtos reiškinių vaizdinių: lietaus, vėjo, miško, metų laikų, metaforiškai išrėkiančių emocines būsenas ar vidinius išgyvenimus. O ilgesys jos poezijoje išplaukia iš stipraus ryšio su gimtine, kaimo peizažais, vaikystės prisiminimais, eilėraščio žmogus kalba apie savo būsenas, ieško prasmės, susikaupimo, ramy­bės. Laikas R. Gu­žauskie­nės poezijoje ne tik fizinis, bet ir egzistencinis – nuolat juntamas laikinumo bei ilgesio šešėlis.

Išryškindama savo vardą, poetė dažnai save įvardija  simboliškai – Re nata. Į antrąją savo poezijos knygelę kūrėja sudėjo ir ankstyvosios, ir šių dienų kūrybos eilėraščius bei pietų žemaičių tarme parašytų eilių ir tekstų dainoms. O pasirinkdama baltos spalvos knygelės viršelį simboliškai pažymi naują savo kelio atkarpą.

Tiek Dalia, tiek Renata yra ypatingai artimos ir atsidavusios savo krašto žmonėms – jos nemėgina išaukštinti savęs, jų žodis gimsta iš paprastos, bet gilios žmogiškos patirties. Tokios moterys tampa savo krašto šviesuolėmis – ne deklaratyviai, o tyliai, per kasdienį darbą, nuoširdų bendravimą ir kūrybą. Abi jos neapsiriboja tik asmenine kūryba – dalyvauja savo krašto kultūriniuose renginiuose, puoselėja tautinį bei regioninį tapatumą. Jų veikla – tai ne tik saviraiška, bet ir indėlis į vietos žmonių dvasinį gyvenimą, jų tobulėjimą.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.

1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai trėmimai – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių, palikusi gilų randą ne tik išvežtųjų, bet ir visos tautos atmintyje. XX a. viduryje tūkstančiai lietuvių buvo prievarta ištremti į atšiauriausius Sovietų sąjungos regionus – Sibirą, Kazachstaną, Tolimuosius Rytus. Šios represijos palietė visų socialinių sluoksnių žmones: ūkininkus, mokytojus, dvasininkus, valstybės tarnautojus ir net vaikus. Tremtis buvo ne tik fizinė kelionė į nežinomybę, bet ir moralinis išbandymas, kurio metu žmonės turėjo išsaugoti žmogiškumą, tapatybę bei tikėjimą laisve.

Į Gulago stovyklas iš viso buvo ištremta per 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp kurių – ir daugybė mūsų krašto žmonių. O kas geriausiai gali papasakoti apie sunkų tremtinių likimą? Žinoma, tų įvykių liudininkai. Vieną tokių yra Marija Varnagytė – Mikutienė, kurią kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės skyriaus pirmininku Antanu Rašinsku ir aplankėme jaukioje Aukštagirės kaimo sodyboje.

Marija gimė 1938-aisiais darnioje Juzefos ir Petro Varnagių šeimoje. Tą 1949-ųjų kovo 21 d., sekmadienį, šeima pabudo anksti, nes ruošėsi važiuoti į gavėnios rekolekcijas Laukuvos bažnyčioje. Marija net ir po šitiek metų, rodos, prisimena menkiausias to ryto detales.

„Tėvai, gražiai apsirengę, išeiginiais rūbais apvilko ir mus, savo dukreles. Vyriausiajai buvo 12 metų, man – 11, kitai sesei – 7-eri, o jauniausiai – vos du metukai. Kai visa šeima jau buvo pasiruošusi važiuoti, vyriausioji sesuo Zofija pro langą pamatė daug ginkluotų kareivių. Trys iš jų įėjo vidun. Grasindami šautuvais surašė šeimos turtą ir pasakė: ,,Tuoj jus išvešime. Daiktų nesikraukite, nes jums jų neprireiks, būsite nuvežti pas baltąsias meškas, kurios jus suės“...

Tai išgirdę, mes, vaikai, pradėjome siaubingai verkti: kas gali būti baisiau nei būti suėstam laukinių žvėrių. Stribai nedavė laiko net būtiniausiai mantai susidėti. Mama slapta įsimetė į krepšį keletą drabužių bei pačiupo puodynę grietinės. Tėtis prieš sėsdamas į vežimą sugebėjo dar kartą įsmukti į trobą ir prisiminė, jog po balkiu yra paslėpti vertingi daiktai: brangus laikrodis ir auksinis žiedas. Išsitraukęs paslėpė juos rūbų kišenėje“, – mintimis į praeitį grįžta Marija.

Ji prisimena, kad šitie tėvo paskutinę minutę pasičiupti daiktai vėliau Sibire gelbėjo jiems gyvybes – juos pardavęs, jis šeimai nupirko maisto.

Tiesa, apie puodynę su grietine, kurią mama pasiėmė į kelionę, Marija pasakoja kaip apie linksmą nuotykį: ,,Mes, vaikai, kol arkliais važiavome iki Laukuvos, vis lyžteldavome tos grietinės, bet stribui tai nepatiko, todėl jis sugalvojo atimti tą puodynę. Nors ir kaimo vargdienė, tačiau užsispyrusi mūsų mamytė nesutiko jos atiduoti. Pamenu, stribas traukia puodynę į save, mama – į save. Taip jie ,,žaidė”, kol mama neteko kantrybės, paleido puodynę, ir dalis grietinės išsiliejo kareiviui ant krūtinės. O mama juokdamasi pasakė: ,,Taip tau ir reikia, žalty tu!” Tada stribas, matyt, susigėdo, nes leido mums kabinti grietinę iš puodynės. Ją labai saugojom Sibire ir dažnai šypsodamiesi prisimindavom tą įvykį. Grįždami iš tremties parsivežėme ir tą istorinę puodynę“...

M. Varnagytė-Mikutienė sako gerai atsimenanti ir pirmojo tremties etapo pabaigą pasiekus Laukuvą.

„Be mūsų į Laukuvą buvo privežta galybė žmonių iš aplinkinių kaimų. Kadangi buvo sekmadienis, miestelyje buvo daug susiruošusiųjų į bažnyčią, tačiau pamatę, kas vyksta, žmonės stovėjo ant šaligatvių ir verkė – jie niekuo negalėjo padėti. Visi bijojo, kad bet kuri kita diena gali būti ir jiems paskutinė Lietuvoje. Mūsų senelis, sužinojęs, kas nutiko, atskubėjo į Laukuvą, atvežė mums maisto kelionei. Koks skausmas turėjo draskyti jo krūtinę, kai matė, jog jo vaikus ir anūkus ištremia nežinia kur. Tiesa, drąsesnieji aplinkiniai stengėsi padėti, kuo galėjo: nešė rūbų, maisto, mūsų šeimos draugas vaistininkas Stropa, atnešė mums pilną krepšį įvairiausių vaistų.

Netrukus kartu su kitais likimo broliais buvome susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į Tauragę, o ten sukišti į vagonus, skirtus gyvuliams vežti. Jie buvo sausakimši. Tą pačią naktį ešelonas pajudėjo iš Tauragės geležinkelio stoties. Kelionė tęsėsi apie 3 savaites. Kiek giesmių buvo išgiedota, kiek ašarų išlieta… Pagaliau ešelonas sustojo Irkutsko srityje, Taišeto rajone, netoli Birusos, šalia Baikalo ežero. Prie geležinkelio laukė didžiulės mašinos, mums buvo liepta kuo greičiau susirinkti daiktus ir perlipti į jas. Buvome nuvežti į didžiules daržines. Jos man labai priminė žmonių turgų: tremtiniai stovi uždaryti belangiuose pastatuose, šalia sumestas skurdus bagažas. Sušalę, alkani, pavargę, prigrasinti net nekrustelėti, nežinantys, kas jų laukia... Mano seserys Zofija ir Vlada kelionės metu labai susirgo, todėl daržinėje gulėjo be sąmonės. Kitą dieną atvažiavo vadinamieji žmonių pirkliai ir mašinomis bei jaučiais kinkytais vežimais tremtinius gabeno į miestą. Ten pateko tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Jei šeimoje buvo paauglių, ji buvo vežama į kaimą dirbti sunkių darbų. Kadangi mūsų šeimoje tebuvo du suaugę asmenys, buvome palikti priemiestyje. Tuo tarpu sergančius vaikus, tarp jų ir mano seses, sumetė į vežimą ir išvežė nežinia kur. Pamenu, kaip mamytė klykė iš skausmo...

Apgyvendino mus šaltame barake, kuriame anksčiau buvo kalėjimas. Po maždaug dviejų savaičių sužinojome, jog seserys yra gyvos, jos buvo ligoninėje.

Svetimame krašte abu tėvai iškart buvo pristatyti prie darbo: tėtis krovė rąstus, mama dirbo statybose – kasė duobes pamatams. Mudvi su vyresniąja seserimi eidavome 10 kilometrų rauti linų į kolūkį. Už darbą gaudavome miltų, iš jų mama išvirdavo juodos sriubos. Rudenį pradėjome lankyti rusų mokyklą. Pagal amžių aš buvau paskirta mokytis kartu su trečiokais, tačiau rusiškai nesupratau nė žodžio. Kai mokytoja ko nors klausdavo, tylėdavau. Netrukus buvau perkelta į pirmą klasę. Čia jau sekėsi geriau, nes rusų kalbos galėjau pradėti mokytis nuo pirmos raidės”, – pasakoja Marija. 

Daug skaudžių ir sunkių vargo metų teko praleisti Varnagių šeimai tremtyje. Bet jie džiaugėsi, kad visi yra kartu, kad neteko laidoti artimųjų. O juk daugelyje tremtinių šeimų mirė ne po vieną, mirtis pasiglemždavo senus žmones ir vaikus. Tiesa, Marijos tėvelis sunkiai pakėlė atšiaurų Sibiro klimatą ir dažnai sirgdavo, bet vis tiek sulaukė dienos, kai galėjo kartu su visais artimaisiais grįžti į Lietuvą.

Pasak Marijos, visi tremtiniai buvę labai draugiški, gražiai bendraudavę, iš kito kaimo net atvažiuodavęs kunigas ir laikydavęs Šv. Mišias, gavėnios ir advento metu žmonės draugiškai giedodavę Kalvarijos kalnus. Kartais lietuviai susirinkdavę ir pasilinksminti, mat netrūkdavo muzikantų, tad ir ratelyje pasisukdavo, ir lietuvišką dainą užtraukdavo.

„Po Stalino mirties iš Sibiro žmones pamažu ėmė išleisti į Lietuvą. Pirmiausia – nepilnamečius vaikus. Galėjome ir mes, vaikai, grįžti, bet važiuoti vieni nenorėjome, gaila buvo palikti tėvus. Išaušo 1958 m. kovo mėnuo, gavome pranešimą iš Maskvos, kuriame parašyta: ,,Galite grįžti į Lietuvą, bet ten palikto turto neieškokite”. Tai buvo pati geriausia naujiena, kokios galėjome tikėtis.

Kelionė į Lietuvą truko penkias paras. Tačiau grįžus, Aukštagirės kaime, mūsų namuose, gyveno jau kiti žmonės, viename trobos gale buvo mokykla. Tie žmonės davė mūsų visai šeimai vieną kambarėlį, taip prabuvome iki 1965-ųjų. Po metų, susitaupę pakankamai pinigų, išsipirkome visą namą...

Kartais pagalvoju, kodėl mes, niekuo nenusidėję, turėjome šitaip kentėti. Tačiau turbūt viskas pasaulyje turi priežastį. Kentėjau, kol buvau jauna, bet užtat vėliau buvau ir tebesu laiminga – turėjau nuostabų vyrą, susilaukiau ir užauginau net penkis vaikus, kurie visą laiką teikia paguodą ir šilumą širdžiai“, – sako M. Varnagytė-Mikutienė.

Klausėmės Marijos skaudžios praeities atsiminimų ir žavėjomės jos optimizmu, mokėjimu džiaugtis šia diena, tikėjimu, kad viskas bus gerai mūsų nedideliame žemės lopinėlyje Lietuvoje.

Laimutė ŠMIDTIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos narė

NUOTR. iš pašnekovės šeimos albumo

Jei rajono gyventojų gerovė būtų vertinama pagal valdininkų aprūpinimo lygį, Šilalės savivaldybė turėtų atitikti aukščiausius standartus. O kad nieko netrūktų iki visiškos pilnatvės, šiemet savivaldybės vadovai suplanavo įsigyti penkis naujus automobilius. Tarybos nariai tokią prabangą „palaimino“ vieningai, nors niekas tiksliai neskaičiavo ir jiems nepasakė, kiek už tuos automobilius per penkerius metus savivaldybės administ­racija lizingo bendrovei turės sumokėti palūkanų ir kokia bus galutinė jų kaina. 

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Politikų sprendimai labai primena šios vasaros orus Lietuvoje: viskas taip permaininga ir taip greitai keičiasi, kad dažniausiai to paties įstatymo redakcijų versijos skiriasi tarsi saulėta diena ir stiprių vėjų atginti lietūs. Politiniai skandalai išsipučia, bliūkšta, vėl pučiasi. Ka­dangi tai vyksta jau nuo kadencijos pradžios, kuo toliau, tuo labiau praktiškai niekas nestebina.

Yra toks žydų anekdotas apie dviejų kaimynų pokalbį. Vienas sako kitam: „Vakar tave kiti kaimynai labai piktai keikė už akių“. O šis ramiai atsako: „Tiesą sakant, man nelabai rūpėtų, jei jie mane už akių net sumuštų“... Galima jį būtų pritaikyti ir tam, kas dabar vyksta Seime, Vyriausybėje ar Prezidentūroje – tegu politikai pykstasi, kumščiuojasi žodžiais, griežtai kritikuoja vienas kito idėjas, jei tik tai niekaip nepradeda kliudyti mūsų kasdienybės. Deja, nemažai sprendimų ar pareiškimų priverčia ne tik iš nuostabos pakelti antakius, bet ir griebtis už galvos. Turiu mintyse net ne Prezidento metinį pranešimą, kuriame Gitanas Nausėda labai stengėsi nieko neįžeisti. 

Nenustebino ir ginčai, ar įtakingas pareigas užimantys politikai paramos verslui negauna lengviau nei kiti piliečiai, kuriems jos, panašu, reikia net labiau. Taip pat buvo galima prognozuoti, kad idėja apmokestinti nekilnojamąjį turtą mutuos ir galiausiai net patys parlamentarai nebesusigaudys, kuris modelis yra paskutinis.

Ko gero, niekam nepavydu, kad Premjeras G. Paluckas kraunasi turtus, mažai kas atkreipė dėmesį į tai, jog G. Nausė-

da nusprendė susirūpinti kadenciją baigusių valstybės vadovų sveikatos priežiūra ar pan. Tačiau yra ir kita medalio pusė – blaškydamiesi tarp savo reikalų, politikai nebegirdi eilinių gyventojų problemų. Nors daugybė jaunų verslininkų skundžiasi pertekline reglamentacija ir adekvačios valstybės paramos trūkumu, žmones į neviltį stumia medicinos paslaugų nepasiekia­mumas, kai vizito pas gydytoją tenka laukti ir kelis mėnesius, bei kt. Todėl kai Premjeras iš Seimo tribūnos ragina visus parlamentarus kreiptis paramos dėl savo startuolių, norėtųsi, kad tokios galimybės iš tiesų būtų prieinamos ne tik „jupiteriams“, bet ir jaučiams, kurie daug ir sunkiai dirba, norėdami sa­vo šeimoms suteikti orų gyvenimą. Kai Pre­zidentas reikalauja, kad jis ir jo pirmtakai gautų kokybišką medicinos priežiūrą, norisi cituoti Konstituciją, kurio­je parašyta, jog ją valstybė privalo ga­rantuo­ti kiekvienam piliečiui, o ne tik tiems, kurie „rezidavo“ Daukanto aikštėje. O pastaruoju metu griebtis už galvos privertė ligonių pavėžėjimo sistemos bankrotas, daugeliui žmonių tapęs tik­ru smūgiu į paširdžius.

Pavėžėjimo sistema buvo sumanyta, siekiant spręsti prob­lemas tų gyventojų, kurie savarankiškai negali gauti viešųjų paslaugų, nes jos tiesiog yra nutolusios nuo žmonių. Būta daug skaičiavimų, kad išplėtotas pavėžėjimas kainuoja mažiau nei stacionarus šių paslaugų užtikrinimas mažose gyvenvietėse ar kaimuose. Be to, tai buvo svarbus valstybės įsipareigojimas turintiems negalią, garbaus amžiaus sulaukusiems piliečiams. Dabar gi girdime įvairiausių paaiškinimų, kodėl ši paslauga sustabdyta. Pavyzdžiui, esą buvusi valdžia pavėžėjimo sistemai išleido labai daug lėšų, o naujajame biudžeto projekte jų nebuvo numatyta pakankamai. Tačiau biudžetą priėmė jau dabartinė valdžia. Kitas dalykas – žmonėms reikia ne kaltųjų paieškos, bet paslaugos, kuri būtų teikiama dabar.

Galime nekreipti dėmesio į politikų tarpusavio ginčus ir įsitikinimą, kad, išpurvinęs ki­tą, pats tampi švaresnis. Tačiau žmonės nori gyventi ne tokioje Lietuvoje, kur valstybės paramą gali gauti tik Premjeras, kokybiškas medicinos paslaugas – tik Prezidentas, o visiems kitiems paaiškinama, kad „deja, lėšų viešosioms paslaugoms neužteko“...

Tie, kas gyveno „Brežnevo laikais“, spėju, pamena sklandžiusį linksmai ironišką posakį, jog „viskas yra skirta žmogui, o mes net žinome to žmogaus vardą“. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu tokių praeities pėdsakų savo gyvenimuose matome vis daugiau ir daugiau. 

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Vasaros vakarai uostamiestyje šiemet įgauna naujų atspalvių – Klaipėdos festivalis grįžta ir kviečia pasinerti į muzikos, šokio ir vizualaus meno patirtis dar neatrastose miesto erdvėse. Jau penktus metus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (toliau – KVMT) rengiamas festivalis ne tik suburia operos, šokio ir simfoninės muzikos mylėtojus, bet ir keičia kultūrinį Klaipėdos žemėlapį, šiemet kviesdamas į dvi naujas scenas – „Klaipėdos energijos“ industrinę teritoriją ir Skulptūrų parką.

Šiemet Klaipėdos festivalio programa, dedikuota kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ajam jubiliejui, siūlo pasinerti į įvairialypes menines patirtis – nuo romantinės operos klasikos atviroje industrinėje aplinkoje iki šiuolaikinio šokio po atviru dangumi.

Rugpjūčio 8 d. 21.30 val. „Klaipėdos energijos“ teritorijoje suskambės fragmentai iš Richardo Wagnerio ankstyvosios romantinės operos „Lohengrinas“. Juos atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir mišrus choras, diriguojami kviestinio maestro Gintaro Rinkevičiaus. Scenoje pasirodys ryškiausi Lietuvos ir užsienio operos solistai: Edgaras Montvidas (Lohengrinas), Lauren Fagan (Elza, Australija / Didžioji Britanija), Tadas Girininkas (Karalius Heinrichas), Wiktorija Wizner (Ortrūda / Lenkija) ir Evertas Soosteris (Karaliaus šauklys / Austrija). Spektaklį lydės specialiai šiam vakarui kurtas šviesų dizainas.

Rugpjūčio 9 d. 20 val. salėje „Jūra“ festivalio svečias – „Operomanija“ – pristatys vienam vakarui sugrįžtančią itin didelio susidomėjimo sulaukusią operą „Geros dienos!“, sukurtą Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės. Ši unikali opera, skirta dešimčiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui, visai neseniai su didžiuliu pasisekimu parodyta tarptautiniame festivalyje „Internationale Maifestspiele Wiesbaden 2025“ Vokietijoje, o pernai džiugino Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje žiūrovus.

Rugpjūčio 14 d. 20 val. salėje „Jūra“ vyks simfoninės muzikos koncertas „Kodas MKČ“, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui. KVMT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyr. dirigento Tomo Ambrozaičio, drauge su teatro mišriuoju choru ir Klaipėdos koncertų salės choru „Aukuras“ atliks M.K. Čiurlionio simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“ bei monumentaliąją kantatą „De profundis“.

Rugpjūčio 16 d. 21.30 val. Skulptūrų parke pristatoma dovana miestui ir jo svečiams - festivalio gerbėjai  kviečiami į nemokamą šokio pasirodymą „MISTERIJA REX“, paremtą M. K. Čiurlionio kūryba. Šešios KVMT baleto trupės šokėjų choreografinės miniatiūros, įkvėptos Čiurlionio paveikslų, papildytos šviesų projekcijomis, sukurs netikėtą ir šiuolaikišką atmosferą unikalioje erdvėje.

Klaipėdos festivalis – tai daugiau nei muzika. Tai kvietimas atrasti miestą per meną.

KVMT inform.

Įsisenėjusi nuostata, kad keliaujant užsienyje mobilųjį internetą būtina išjungti. „Tele2“ siūlo itin geras tarptinklinio ryšio kainas daugelyje ne Europos sąjungos šalių – neseniai šį sąrašą papildė dar 39-ios populiarios ir lietuvių pamėgtos kelionių kryptys, kuriose operatorius ženkliai sumažino tarptinklinio mobiliojo interneto duomenų paketų kainas.

Lietuvių pamėgtose egzotiškose šalyse kokybiškas internetas tampa prieinamas ženkliai pigiau, todėl galima pamiršti „Wi-Fi“ paieškas ir mėgautis kelione be rūpesčių.

„Nuolat ieškome būdų, kaip keliones savo klientams padaryti dar patogesnes ir labiau nuspėjamas finansiškai. Nuolat stebime kelionių tendencijas, analizuojame, į kokias šalis vartotojai keliauja, kiek ir kaip jie naršo. Matome aiškų poreikį ir norą žmonėms dar laisviau naudotis internetu, todėl nuolat atnaujiname šalių sąrašą, kuriose galime pasiūlyti ženkliai pigesnius tarptinklinio ryšio duomenų paketus“, – sako Edita Semėnienė, „Tele2“ tarptinklinio ryšio produkto vadovė.

Pigesnis internetas – lietuvių pamėgtose kryptyse

Tarp šalių, kuriose nuo šiol galios ženkliai patrauklesnės duomenų paketų kainos, yra tokios kaip Tunisas, Maldyvai, Marokas, taip pat tolimosios Naujoji Zelandija, Filipinai, Dominikos Respublika, Čilė, Brazilija, Argentina ir daugelis kitų.

Iš viso „Tele2“ pigesnius duomenų paketus siūlo jau daugiau nei 70-yje šalių visame pasaulyje.

Anksčiau daugelyje iš šių šalių duomenų paketų apskritai nebuvo, todėl kiekvienas megabaitas buvo apmokestinamas pagal standartinius tarifus.

Dabar keliautojai galės rinktis jiems tinkamiausią variantą: 1 GB paketą savaitei arba 3 GB ir 10 GB paketus mėnesiui, priklausomai nuo individualių poreikių ir kelionės trukmės, ir taip mokėti mažiau. Kai kuriose šalyse, kur anksčiau buvo prieinamas tik 1 GB planas, dabar atsirado ir didesnės apimties pasirinkimų.

„Norime, kad mūsų klientai jaustųsi užtikrintai ir galėtų naudotis kokybišku bei patikimu ryšiu bet kurioje pasaulio vietoje. Suteikiame galimybę pasirinkti kelis vietinius operatorius. Todėl tarptinkliniu ryšiu net ir tolimose šalyse naudotis itin paprasta: nereikia jokios papildomos SIM kortelės, duomenų paketas užsakomas SMS žinute“, – akcentuoja E. Semėnienė.

Interneto duomenų paketų už gerą kainą operatorius siūlo ir verslo klientams. Tai itin aktualu įmonėms, kurie turi padalinius keliose valstybėse arba darbuotojams tenka daug keliauti darbo reikalais.

Kad nereikėtų permokėti už internetą tolimesnėse šalyse, specialų duomenų paketą rekomenduojama užsisakyti iškart atvykus. To nepadarius, už sunaudotus duomenis tenka mokėti pagal standartinius tarifus.

Prieš kiekvieną kelionę į ne ES šalį, verta pasitikrinti kokie duomenų paketai ir kainos galioja būtent toje šalyje. Visą informaciją rasite „Tele2“ interneto svetainėje arba paskambinę trumpuoju numeriu 117. Taip pat reikėtų pasitikrinti savo turimą kredito limitą, prireikus jį padidinti bent jau kelionės laikotarpiui.

Daugiau informacijos:

Asta Buitkutė

„Tele2“ atstovė ryšiams su visuomene

M +370 668 00467

@ Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Baigiantis gegužei, prie Kazimiero Jauniaus klėtelės-muziejaus Lembo k. nuvilnijo jau devintasis respublikinis klojimo teatrų festivalis „Pri klietelis“. Tai bene vienintelis toks kultūros renginys mūsų rajone, kuris ne tik suvienija teatralus, sulaukia didelio ne tik įvairių teatrų kolektyvų, bet ir žiūrovų dėmesio. Ir šiemet jiems pasiūlyta įdomi bei turininga programa. 

Šių metų festivalis dar kartą įrodė, jog menas neturi sienų, o kūrybos dvasia gali sujungti net pačias tolimiausias kultūras. Į šį unikalų susitikimų ir idėjų mainų tašką, įsikūrusį simbolinėje kultūros sankryžoje, sugužėjo aktoriai, kūrėjai bei žiūrovai iš įvairių Lietuvos regionų ir net sulaukėme Punsko lietuvių kultūros namų jaunių teatro (Lenkija), Latvijos lietuvių bendruomenės atstovų.

Neabejotina šių metų festivalio pažiba tapo aktorė, dainų atlikėja, rašytoja Nijolė Narmontaitė. Jos pasirodymuose susiliejo intelektas, švelni ironija ir subtili estetika – tikras emocinis susikaupimas festivalio šurmulyje. Aktorės pasirodymas vainikavo dvi dienas trukusią teatro šventę ir suteikė jai reikšmingumo. 

Devintasis teatrų festivalis „Pri klėtelis“ tapo renginiu, kuriame susijungė bendrystės dvasia, autentiška atmosfera, jis dar kartą įrodė, jog kultūra yra gyva, o „patirti“ teatrą įmanoma ir visai čia pat, mums artimoje bei jaukioje aplinkoje. 

Jūratė AUGIENĖ

Kvėdarnos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė

Kristinos SKURDELIENĖS nuotr.

Suskaičiavus antrojo nacionalinio dezinformacijos raštingumo egzamino moksleiviams rezultatus, paaiškėjo, kad geriausiai jame pasirodė Kauno Karalienės Mortos mokyklos 9 LD klasė (mokytojos Nomeda Jelenskė ir Rūta Gurčinienė), surinkusi 778 iš 900 taškų, o vos keliomis dešimtimis taškų jiems nusileido Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos Ib klasė (750 taškų, mokyt. Mindaugas Armonas) ir Ukmergės Senamiesčio progimnazijos 9 klasė (734 taškai, mokyt. Danguolė Tauginienė). Egzamino rezultatai atskleidė, kad moksleiviai iš esmės geba atpažinti dezinformaciją, tačiau vis dar susiduria su sunkumais, taikydami 3 žingsnių analizės metodą.

Geriausiai 2025-ųjų nacionaliniame dezinformacijos raštingumo egzamine pasirodžiusios klasės buvo pakviestos į Vyriausybės rūmus, dalyvavo ekskursijoje, bendravo su Nacionalinio krizių valdymo cent­ro darbuotojais.

„Moksleiviai puikiai įvaldo įvairias inovacijas, yra aktyvūs socialinių tinklų vartotojai. Įsitraukus į šį technologijų pasaulį, atsiranda rizika apsigauti, pasiduoti neigiamoms įtakoms ar kliautis klaidinga informacija. Vis dėlto šių metų egzamino dalyviai puikiai susitvarkė su užduotimis ir parodė, kad geba mąstyti kritiškai, atskirti užmaskuotą melą ir atmesti dezinformaciją“, – sakė moksleivius pasveikinęs Vyriausybės kancleris Laimonas Rudys. 

Šiemet Vyriausybės kance­liarijos su dezinformacijos ana­lizės centru „Debunk.org“ organizuotame žinių patikrinime dalyvavo beveik 2500 mokinių iš daugiau kaip 130 klasių (9–12 kl.). Šiais metais teisingų atsakymų vidurkis buvo 56 proc., t. y. rezultatas buvo geresnis nei pernai (2024 m. – 33 proc.).

Pasak mokytojos N. Jelenskės, dezinformacijos tema – viena didžiausių šių dienų jaunimo aktualijų, apie kurią reikia kalbėti kuo daugiau.

Kaip teigė dezinformacijos analizės cent­ro „Debunk.org“ analitikė Jovita Tautkevičiūtė, vienas svarbiausių įrankių kovoje su dezinformacija – tai 3 žingsnių analizės metodas, padedantis kritiškai vertinti informaciją. Pasak analitikės, šio metodo esmė – susidūrus su abejotina informacija, iš eilės atsakyti sau į tris pagrindinius klausimų rinkinius: 1. kas paskelbė informaciją (šaltinis), 2. koks yra turinio tikslas ir 3. kokiame kontekste jis pateikiamas?

„Kaip parodė šių metų testas, moksleiviams dažnai pritrūksta aiškumo, kurį klausimą kuriame žingsnyje reikia kelti. Pavyzdžiui, vos gavus abejotiną informaciją, pirmiausia reikia įvertinti šaltinį: kas paskelbė žinutę, ar tai yra patikima paskyra arba svetainė, ar šaltinis turi kompetencijos ir ar yra žinoma, kas jį finansuoja? Vis dėlto daug moksleivių šio žingsnio metu dėmesį skyrė ne šaltiniui, o vaizdinėms detalėms – ieškojo, iš kur kilęs naudojamas paveikslėlis. Nors tai svarbu, vaizdo analizė priklauso antram žingsniui – turinio vertinimui. Taigi nors kai kurie klausimai buvo atpažinti teisingai, dalis moksleivių svarbius kriterijus „peršoko“ arba pritaikė netinkamu metu“, – 2025-ųjų egzaminą komentavo J. Tautkevičiūtė.

Prieš egzaminą dalyviai išklausė jos vedamą dezinforma­cijos raštingumo paskaitą, kurioje buvo kalbama apie vieną iš pagrindinių Kremliaus dezinformacijos kampanijų organizatorių – „Social Design Agency“. Ši agentūra naudoja įvairias taktikas, įskaitant netik­rų socialinių paskyrų kūrimą, dirbtinio intelekto generuojamą turinį ir netikrų svetainių kūrimą. Pasak dezinformacijos analitikės, paskaitoje buvo minima, kiek turinio vienetų bei komentarų socialiniuose tink­luose sugeneruoja ši agentūra, o teste moksleivių buvo klausiama, kiek komentarų socialiniuose tinkluose „Social Design Agency“ sugeneravo per 2024 m. pirmuosius keturis mėnesius.

„Daugiau nei pusė moksleivių atsakė teisingai – 33,9 mln. komentarų. Tačiau daugiau nei 40 proc. moksleivių rinko­si mažesnį skaičių. Ir tai geriau­siai atskleidžia, kaip sunku suvokti tikrąjį dezinformacijos mastą“, – pastebi J. Tautkevičiūtė.

Vyriausybės komunikacijos departamento Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus inform.

Nuotr. iš gimnazijos archyvo

Gedulo ir vilties dienos minėjimas, Europos archeologijos dienų veiklos, teatriniai susitikimai ir jubiliejui skirta muzikinė kelionė per Čiurlionio kūrybą – tiek ir dar daugiau renginių bei veiklų žada antroji birželio savaitė.

Gedulo ir vilties diena, minima birželio 14-ąją, vėl suburs bendram atminimo momentui. Prisimenant 1941 m. Sovietų sąjungos pradėtus trėmimus, eksponuojamos parodos apie generolą Joną Žemaitį-Vytautą, miestuose ir miesteliuose vyks vardų skaitymo akcija. Birželio 13 d., nuo 12 val., rengiama ji ir Šilalėje, prie paminklo Lietuvos partizanams, žuvusiems Šilalės rajone (J. Basanavičiaus ir Vytauto Didžiojo g. Sankirtoje), birželio 15 d. Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos minėjimas vyks Šilalės Šv. Pranciškus Asyžiečio bažnyčioje. Taip pat Šilalės kultūros centre birželio 13 d., 18 val., bus rodomas Naisių vasaros teatro spektaklis „Kelias į rojų“ (kvietimus galima atsiimti kultūros centro kasoje).

Tauragėje birželio 11 d., 18 val., prie kultūros rūmų vyks susitikimas, skirtas režisieriaus Antano Naraškevičiaus atminimui. Renginyje dalyvaus Tauragės kultūros centro liaudies teatro kolektyvas bei Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeonistas Motiejus Dudnikas.

Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia paminėti Europos archeologijos dienas. Birželio 13–15 d. netoli esančioje Kretingoje organizuojama apie 100 įvairių veiklų – nuo ekskursijų iki gyvosios archeologijos patirčių. Renginiai nemokami, o archeologijos dienos suteiks progą tiek mažiems, tiek dideliems gyvai prisiliesti prie istorijos ir amatininkystės tradicijų visoje Lietuvoje (programa tinklapyje lnm.lt).

Nuo birželio 16 d. Palangos, Rietavo, Jurbarko ir kt. bendruomenės kviečia dalyvauti teatralizuotoje koncertinėje programoje „Čiurlionio dainų banga“. Tai – vienas pagrindinių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150 metų jubiliejaus programos projektų. Koncertuose pasirodys chorai, šiuolaikinio šokio atlikėjai ir Rokas Zubovas, atstovaujantis menininko palikimą šeimos vardu. Šilališkiai Rietave laukiami birželio 18 d., 18 val.

Kotryna PETRAITYTĖ