Atnaujinant šalies viešojo transporto parką, savivaldybes netrukus pasieks net 141 naujas autobusas – senos transporto priemonės bus pakeistos moderniomis elektrinėmis arba varomomis vandeniliu. Transporto parką atsinaujinančių savivaldybių sąraše Šilalės nėra, ir dar nežinia, ar rajonui geriau pasiseks kituose šios programos etapuose. 

UAB „Šilalės autobusų parko” direktorius Vytautas Norkus sako, kad visiškai pereiti prie elektrinio viešojo transporto esame nepasiruošę – pirma reikia išasfaltuoti žvyrkelius. Tad rajonas ir toliau versis su trim elektriniais ir visu parku senų taršių dyzelinių autobusų. 

Apie tai, jog Susisiekimo ministerija siūlo galimybę savivaldybėms atnaujinti viešąjį transportą, pasinaudojat  Europos Sąjungos 2021–2027 m. investicijų programos lėšų papildomai skiriamais 60 mln. Eur, „Šilalės artojas” rašė šių metų pradžioje. Tuomet buvo skelbiama, jog didieji miestai ir kurortai, iš viso 18 savivaldybių, išsidalins 50 mln. Eur, likę 10 mln. Eur bus paskirstyti 42 savivaldybėms, nusprendusioms senas ir taršias transporto priemones pakeisti  elektra ar vandeniliu varomais autobusais. Tarp jų galėjo būti ir Šilalės savivaldybė – jei vežėjas būtų pateikęs paraišką, didžiausias skiriamas finansavimas vienam projektui galėjo siekti iki 1 mln. Eur. 

Dabar susisiekimo ministro Juro Taminsko įsakymu Lietuvos viešojo transporto parko atnaujinimui jau skirta 22,8 mln. Eur. Už šias lėšas devyniose savivaldybėse keleivius veš 141 naujas autobusas – 125 elektriniai ir 16 varomų vandeniliu. Autobusai pakeis senas transporto priemones Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje bei Tauragės, Jonavos, Mažeikių ir Kėdainių rajonuose.

„Tačiau tai dar ne pabaiga – šiuo metu vertinamos ir kitose savivaldybėse paslaugas teikiančių vežėjų paraiškos, tad nauji, aplinkai draugiškesni autobusai jau greitai kursuos ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose“, – žada susisiekimo ministras.

Vizija yra, bet įgyvendinti dar ne laikas

Šilalės rajono savivaldybė prieš kelerius metus  lyg ir pradėjo viešojo transporto parko atnaujinimą. Šiuo metu UAB „Šilalės autobusų parkas“ eksploatuoja tris elektrinius autobusus, kuriais aptarnauja vietinio susisiekimo maršrutus. Šios transporto priemonės buvo įsigytos prieš ketverius metus, įgyvendinant viešojo transporto modernizavimo projektą. Autobusų pirkimas finansuotas Europos Sąjungos fondų ir Šilalės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. 

„Šilutė dar neturi nė vieno, Skuodas tik neseniai įsigijo pirmuosius elektrinius autobusus”, – pabrėžia Šilalės autobusų parko direktorius V. Norkus. 

Jo teigimu, per ateinančius trejus metus įmonės transporto parką planuojama toliau atnaujinti, tam ketinama dalyvauti konkursuose dėl valstybės ir ES finansavimo naujiems netaršiems autobusams įsigyti.

„Bet šiemet negausime nieko. Turime tris – mūsų rajonui tiek kol kas pakanka”, – teigia savivaldybei pavaldžios bendrovės vadovas. 

Anot V. Norkaus, įvardyti tikslų naujų autobusų poreikį kol kas yra sudėtinga. Bendrovės įsigytų elektrinių autobusų „Isuzu” eksploatavimo sąlygose nurodyta, kad jie negali važiuoti žvyrkeliais, o dalis mokyklinių maršrutų Šilalės rajone driekiasi būtent tokiais keliais. Be to, rajone nėra įrengta reikalinga elektrinių automobilių įkrovimo ir laikymo infrastruktūra. Dėl šių priežasčių sunku pasakyti, kiek elektrinių autobusų rajonas galėtų priimti ir sėkmingai eksploatuoti.

„Ateityje eisime tvaraus transporto sistemos kūrimo linkme. Šiuo metu esame priversti dairytis į  dyzelinius autobusus, kadangi ir kelių tinklas aplink mokyklas yra sudėtingas, neturime ir įkrovimo stotelių”, – pripažįsta V. Norkus. 

Iš viso Šilalės autobusų parkas turi 34 autobusus. Naujausias – pernai įsigytas 52 vietų žmonėms su negalia vežti pritaikytas autobusas įmonei kainavo beveik 288 tūkst. Eur. Šis, kaip ir visos kitos bendrovės transporto priemonės – dyzelinis.

Autobusų amžiaus vidurkis – 20 metų, o į maršrutus vis dar išrieda ir seniausias, 1990 m. pagamintas „paziukas“.

„Be abejo, keisti reikia visus. Tik klausimas – finansai”, – sako V. Norkus, pripažindamas, jog dalyvavimas konkursuose yra sudėtingas ir nebūtinai sėkmingas kelias.

Jis būtų trumpesnis, jei į autobusų parko modernizavimą savivaldybė nukreiptų savas lėšas. Tokių pavyzdžių šalies savivaldybėse yra. 

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Šilalės rajono savivaldybė jau trečius metus iš eilės įgyvendina Užimtumo didinimo programą, turinčią paskatinti grįžti į darbo rinką ilgalaikius bedarbius bei nemotyvuotus, darbo įgūdžius praradusius asmenis. Tokių mūsų rajone yra per 250, bet laikinas darbas pasiūlytas vos dešimtadaliui. O vietoj to, kad sudarytų sąlygas žmonėms užsidirbti, savivaldybė bedarbiams nupirko meno terapijos užsiėmimus, kurių viena valanda įvertinta net 200 eurų. 

Laikinai įdarbintų kasmet mažėja

Užimtumo didinimo programa yra skirta ilgalaikiams bedarbiams, darbo rinkai besirengiantiems asmenims bei kitų pažeidžiamų grupių asmenims – sunkiai įsidarbinantiems, vyresnio amžiaus,  gaunantiems socialines pašalpas žmonėms. Tokių darbo rinkai besirengiančių asmenų Šilalės rajone yra apie 250 ir šis skaičius jau kelinti metai beveik nekinta. 

2024 m. Užimtumo didinimo programoje dalyvavo 47 rajono gyventojai, 31 buvo laikinai įdarbintas seniūnijose ar Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, 16 asmenų dalyvavo konsultacijose ir mokymuose. Pernai bendras Užimtumo didinimo programos dalyvių skaičius išaugo iki 71, tačiau įdarbintų asmenų sumažėjo – darbo naudą pajusti galėjo tik 21 žmogus, o  paslaugos buvo teikiamos dar pusšimčiui. 

Vasarį tvirtinant programą, savivaldybės tarybos nariams buvo sakoma, kad šiemet programos priemonėse dalyvaus apie 80 žmonių, iš jų 30 planuojama įdarbinti. Bet balandžio pradžioje pasirašydamas įsakymą dėl Užimtumo programos lėšų paskirstymo, Šilalės savivaldybės administracijos direktorius seniūnijoms ir savivaldybės įstaigoms suteikė galimybę įdarbinti tik 24 darbo neturinčius asmenis. Ir ne iki 4 mėnesių, kaip buvo žadama tarybos patvirtintoje programoje, o tik maždaug 1,5 mėnesio arba 255 val. darbo valandas. Kiekvienam asmeniui įdarbinti seniūnijoms skirta šiek tiek per 2 tūkst. eurų (su mokesčiais).  

Kaip ir ankstesniais metais, vienas žmogus šiemet dirbs Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, likę 23 – seniūnijose. Šilalės miesto seniūnijoje įsteigtos penkios, Kvėdarnos – trys, Kaltinėnų, Pajūrio, Šilalės kaimiškojoje – po dvi darbo vietas, kitur leista įdarbinti po vieną asmenį. 

„Pajusti save“ padės meno terapija 

Kitiems 60 Užimtumo didinimo programos dalyvių valdžia siūlo nemokamas teisines ir įdarbinimo konsultacijos, kompiuterinio raštingumo mokymus ir meno terapiją. Balandžio 15 d. Šilalės savivaldybė už 6400 Eur nupirko ilgalaikiams bedarbiams meno terapijos užsiėmimus. Juos veda Šiauliuose įsikūrusios mažosios bendrijos „Minčių smiltys“ vadovė, dailės terapeutė Jolita Balčiauskienė. Pagal sutartį su savivaldybe numatyta iki 32 val. grupinių užsiėmimų keturioms grupėms – iš viso ne daugiau kaip 50 žmonių. Viena dailės terapijos valanda įkainuota 200 Eur (į šią kainą įskaičiuotos ir meno terapijai reikalingos priemonės). 

„Šilalės artojui“ J. Balčiauskienė sakė, jog du užsiėmimai Šilalėje jau įvyko, juose dalyvavo maksimalus galimas žmonių skaičius – po 12. Kitos terapijos planuojamos rudenį. 

Pirmuosiuose užsiėmimuose, anot dailės terapeutės, dalyvavo moterys, kurioms iki pensijos likę maždaug 10 metų. Statistiškai per 70 proc. tokio amžiaus asmenų pagrindinė įsidarbinimo kliūtis yra įgūdžių stoka bei motyvacijos trūkumas. Kaip šiuo atveju gali padėti meno terapija? 

„Tai nėra dailės pamokos, bet kokios terapijos tikslas yra geresnis savęs pažinimas. Kai save geriau pažįstu, galiu sėkmingiau integruotis į pasaulį, žinau savo silpnybes ir galiu modeliuoti situacijas”, – apie terapijos poveikį pasakojo J. Balčiauskienė. 

Rezultatų nesiekia?

2024 ir 2025 m. Šilalės savivaldybė Užimtumo didinimo programai įgyvendinti gavo po 79,2 tūkst. Eur, šiemet programai skirtas finansavimas padidintas iki 84,6 tūkst. Eur. Joje numatyta stebėti, kiek žmonių įsidarbina po laikinųjų darbų ir kokį poveikį dalyviams daro užimtumo skatinimo bei motyvavimo priemonės. Siekiama, jog bent 15 proc. programos dalyvių pradėtų dirbti, mokytis ar vykdyti savarankišką veiklą. Ir nors jau kelinti metai Šilalės savivaldybėje yra šios programos koordinatorė, kasmetinėje tarybai pateikiamoje savivaldybės ataskaitoje jokie skaičiai apie įsidarbinimą nėra nurodomi, todėl tikėtina, kad, išleidus pinigus, jokių rezultatų ir nebuvo pasiekta. 

Už meno terapijai skirtus 6400 Eur buvo galima įdarbinti tris rajono gyventojus, pagražinti seniūnijų viešųjų erdvių aplinką ir suteikti žmonėms galimybę gal pirmą kartą gyvenime užsidirbti atlyginimą. Tačiau Šilalės savivaldybės vadovai tradiciškai pasirinko „žaidimus“, gal ir galinčius padaryti laikiną emocinį poveikį, bet kažin ar turinčius kokią nors įtaką žmonių norui ieškoti darbo. 

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvios nuotr.

Nuo Romos imperijos laikų žinoma, kad piliečių aktyvumą lengviausia nuslopinti duona ir žaidimais. Tokia patirtimi kuo puikiausiai, regis, naudojasi ir Šilalės savivaldybės vadovai, dosniai švaistantys mokesčių mokėtojų pinigus įvairioms pra-mogoms, vaišėms ir savęs garsinimui. Išanalizavus maždaug 600 nuo šių metų balandžio pradžios iki liepos vidurio sudarytų viešųjų pirkimų sutarčių, klausimų ir abejonių sukėlė maždaug 130 pirkimų už daugiau nei 150 tūkst. eurų. Didžiosios dalies tokių abejotinų pirkimų sutartys yra žodinės, todėl nepatikrinsi, nei kas iš tiesų buvo pirkta, nei už ką rajono biudžeto pinigais sumokėta. 

Brangiausiai kainavo techninės paslaugos

Vieną didžiausių savivaldybės išlaidų kategorijų sudaro investicijos į pramogas ir renginius. Ir nekeista – šiemet ir seniūnijose, ir mieste jau vyko nemažai didelių renginių, tarp jų – ir regiono dainų šventė, be to, jau įsibėgėjęs ir pasiruošimas tradicinei miesto šventei, todėl viešųjų pirkimų puslapyje mirgėte mirga pramogų ir koncertų pirkimo sutartys. Ir toli gražu tikrai ne viskas dar paskelbta – paprastai pirkiniai yra „palaikomi“, kol nuslūgs žmonių susidomėjimas, neretai jie išskaidomi, kad sumos neatrodytų įspūdingos ir pan. gudrybės. 

Nors šventes rengia Šilalės kultūros centras, Šilalės savivaldybės administracija vien per 3 mėnesius sudarė bene 20 sutarčių. Bendra jų vertė – 40 tūkst. Eur. Pinigai dideli, tačiau absoliuti dauguma susitarimų liudija, jog buvo sumokėta „už pramogines paslaugas“, nenurodant nei konkretaus renginio pavadinimo, nei atlikėjo pavardės. 

Didžiausia suma, 15 tūkst. 246 Eur. birželio 16 d. sumokėta UAB „Muzikos turas“ už technines renginių organizavimo paslaugas. Net du identiški „pramoginių paslaugų“ pirkimai tą pačią savaitę, birželio 15 ir 22 d., įvyko iš pramogų organizatoriaus MB „DV Garsas“, kuriai sumokėta 3000 ir 2800 Eur. Nurodytas ir nedidelis, 200 Eur įvertintas pirkimas iš Šilalės kultūros centre dirbančio fizinio asmens – neaišku, ar šis mokėjimas susijęs su jo tiesioginėmis darbo pareigomis, ar tai atskira, jo laisvalaikiu suteikta paslauga. Tačiau Viešųjų pirkimų tarnyba ne kartą yra įspėjusi, kad tokiuose pirkimuose galimas viešųjų ir privačių interesų susikirtimas. 

Pinigų negaili dovanoms ir vaišėms

Savivaldybė nėra maitinimo įstaiga, bet maisto perka labai daug – ir pagal ilgalaikes sutartis, ir vienkartiniais, nuolat pasikartojančiais nedideliais pirkimais, todėl kyla įtarimas, jog rajono vadovai ne tik svečius vaišina, bet ir patys kada panorėję vaišinasi.

Beje, pačioje savivaldybėje jau sklando juokeliai apie riešutukus, saldainiukus ir sausainiukus, kurių niekada netrūksta per rytinius ir popietinius „kavagėrius“ svarbiausiuose kabinetuose.

Iš viešųjų pirkimų sistemoje paskelbtų sutarčių matyti, kad per keletą mėnesių sudarytos net penkios ilgalaikės maisto tiekimo sutartys, iš jų trys – su UAB „Kepsita“, iš viso už 7820 Eur. Kodėl trys atskiros panašaus pobūdžio sutartys su tuo pačiu tiekėju yra sudarytos beveik vienu metu, o ne viena bendra sutartis? Praktika rodo, jog viešųjų pirkimų skaidymas į kelias mažesnes dalis kartais naudojamas, siekiant išvengti griežtesnių, didesnės vertės pirkimams taikomų procedūrų. Gali būti, kad sutartis su ta pačia įmone sudarė dvi seniūnijos ir savivaldybės administracija, tačiau seniūnijos nėra atskiros, viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančios įstaigos ir savo sutarčių negali turėti.

Beveik visos ilgalaikės sutartys sudarytos metų laikotarpiui, tačiau savivaldybė vis tiek nuolat perka maisto produktus, gėrimus ir pagamintą maistą iš įvairių tiekėjų. Vien per kiek daugiau nei 3 mėnesius vyko 46 vienkartiniai maisto pirkimai, kainavę rajono biudžetui net 24,4 tūkst. Eur. Daugiausia už maisto tiekimą sumokėta Raseiniuose įsikūrusiai UAB „L Klubas“ – per 10 tūkst. Eur. Maisto pirkta iš UAB „Kvėdarnos prekyba“ už 1,4 tūkst. Eur, 5 vienkartiniai pirkimai įvyko iš UAB „Kepsita“ už 2,6 tūkst. Eur, iš UAB „Kontautėlių prekyba“ už 2,9 tūkst. Eur pirkta du kartus, iš UAB „Pitlius“ pyragų įsigyta už 1,9 tūkst. Eur, dar 22 pirkimai nurodyti iš kitų tiekėjų, kuriems už maistą sumokėta daugiau nei 5,3 tūkst. Eur.

Negaili savivaldybės vadovai mokesčių mokėtojų pinigų ir rūbams, suvenyrams bei apdovanojimams – per 3 mėnesius tam išleista beveik 12 tūkst. Eur. Virš 8,3 tūkst. Eur kainavo specialūs darbo drabužiai, marškinėliai ir viršutiniai rūbai, už įvairius suvenyrus, statulėles bei papuošimus sumokėta per 2 tūkst. Eur, daugiau nei 900 Eur kainavo įvairūs plastikiniai gaminiai, už 640 Eur savivaldybės pirko skintų gėlių puokščių ir vazų. 

Viešųjų pirkimų informacijoje nenurodyta, kam skirti drabužiai – darbuotojams, savanoriams, šventės dalyviams, už ką įteikti apdovanojimai – tokia informacija leistų įvertinti, ar išlaidos atitinka poreikį ir yra pagrįstos. 

Biudžeto lėšos – įvaizdžiui kurti

Savivaldybės administracijoje dirba komunikacijos specialistė, neseniai rajono meras Tadas Bartkus paskelbė, jog viešaisiais ryšiais rūpinsis ir naujoji jo patarėja, tačiau „geros valdžios“ įvaizdžiui formuoti dviejų darbuotojų savivaldybei neužtenka. Balandžio 16 d. administracija pasirašė beveik 7 tūkst. Eur fotografavimo ir filmavimo sutartį metams su MB „Septintas kadras“. Be to, per pastaruosius mėnesius atliko ir dar bent du panašaus pobūdžio viešuosius pirkimus: už reklaminių filmukų gamybą balandžio 22 d. VšĮ „Žemaitijos kelias“ sumokėta 2 tūkst. Eur, o liepos 3 d. už 300 Eur iš Rimanto Lauciaus nupirko reklaminės fotografijos paslaugas. 

Pastarieji du pirkimai sudaryti žodžiu, kaip įprasta mažos vertės pirkimams, todėl raštu surašyto ir sutarties dokumento su detaliais įsipareigojimais, terminais, atsakomybe nėra. Tai nereiškia, kad pirkimai neteisėti, tačiau gyventojui, norinčiam įvertinti, ar už nurodytus pinigus gauta adekvati darbo apimtis, lieka mažiau įrankių patikrinimui nei raštu įformintos sutarties atveju.

Sudėjus tris pirkimus, per kelis mėnesius savivaldybė fotografavimo ir vaizdo turinio paslaugoms nepagailėjo daugiau nei 9,2 tūkst. Eur. Ir visa tai tik tam, kad savivaldybės vadovai galėtų pasireklamuoti socialiniuose tinkluose, paskelbti nuotraukų interneto puslapyje.

Sistema patikimumo neužtikrina

Pernai Šilalės savivaldybės administracija nupirko prekių, paslaugų ir darbų už 12,6 mln. Eur, tai yra 4 mln. Eur arba 48 proc. daugiau nei 2024 m. – tokie duomenys pateikti oficialiose Šilalės savivaldybės ataskaitose. Ir vienais, ir kitais metais atlikta apie 1850 viešųjų pirkimų, tačiau didžioji dalis sutarčių sudaryta žodžiu. Pavyzdžiui, 2024 m. iš 1849 viešųjų pirkimų sutarčių raštu buvo sudarytos tik 287 sutartys, 2025 m. sudarytos 1536 sutartys žodžiu ir tik 318 – raštu. Pernai 1780 pirkimų įvykdė pirkimų organizatoriai ir vos 73 pirkimus – nuolatinė viešųjų pirkimų komisija. 

Taigi kol didžioji dalis pirkimų sutarčių sudaromos pagal tik valdininkams žinomus susitarimus, apie skaidrumą savivaldybės administracijoje galima kalbėti labai sąlyginai. Tuo labiau, kad pastaraisiais metais šios pinigų leidimo srities netikrino nei Valstybės kontrolė, nei savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba. 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Baigėsi „Šilalės artojo“ antrojo pusmečio prenumeratos loterija. Šįkart laiminguosius padėjo išrinkti žmogus, kurio pristatyti tikriausiai nereikia ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – renginių ir televizijos laidų vedėją, folkloro dainininkę ir atlikėją, etnomuzikologę, nematerialiojo kultūros paveldo specialistę, humanitarinių mokslų daktarę Loretą Sungailienę sutikome tradicinėje etnostovykloje, kuri kasmet į Šilalės rajoną sukviečia šimtus vaikų ir jaunuolių iš visos Lietuvos bei užsienio. O kadangi Loretos mama Danutė Mukienė yra žurnalistė, redaktorė, knygų leidėja, regioninės žiniasklaidos svarba bei žurnalisto darbas jai yra puikiai pažįstami.

Pasak L. Sungailienės, pažintis su etnine kultūra jauno žmogaus gyvenime palieka ilgalaikį pėdsaką, todėl Irminos Kėblienės organizuojama etnostovykla yra puikus tautiškumo ugdymo pavyzdys. Į ją atvyksta ne tik folkloro kolektyvų nariai, bet ir vaikai, kurie su etnine kultūra pirmą kartą susipažįsta būtent stovykloje.

„Pirmaisiais metais jie dažniausiai būna stebėtojai – jiems viskas įdomu, jie išbando įvairias veiklas. Tačiau jau po metų šių vaikų nė klausti nebereikia, ar dalyvaus – jie laukia nesulaukia, kada vėl galės vykti į Šilalę ir susitikti su bendraminčiais“, – pasakoja L. Sungailienė.

Šiemet etnostovykloje ji viešėjo jau šeštą kartą. Pastaruosius dvejus metus atvyksta kartu su šeimų folkloro ansambliu „Virvytė“ ir Vilniaus Žvėryno gimnazijos folkloro kolektyvu „Dolija“.

„Mano įsitikinimu, etnokultūra žmogui suteikia tvirtą vertybinį pagrindą. Ji moko pagarbos, bendrystės, padeda suvokti savo tapatybę, puoselėti tradicijas ir saugoti papročius. Kai žmogus gauna tokį „etnoskiepą“, jis aiškiai žino, kas yra, kur yra ir kokia jo vieta. O svarbiausia, kad mes visi čia, stovykloje, tai jaučiame – mes ir esame Lietuva“, – įsitikinusi etninės kultūros puoselėtoja.

Kalbėdama apie regioninės žiniasklaidos reikšmę, L. Sungailienė prisiminė, jog su žurnalisto darbu susipažino dar vaikystėje, gyvendama su mama Skuode, vėliau – Palangoje.

„Esu tikra, kad su popierine spauda nutiks tas pats, kas nutiko su knygomis – jos niekur nedingo, priešingai, tapo dar labiau vertinamos. Visada bus žmonių, kuriems norisi paimti į rankas „gyvą“ laikraštį ar knygą. Spausdintas žodis suteikia tikrumo jausmą. O rajono laikraštis dar ir išsaugo gyvą ryšį su savo kraštu – pasakoja apie žmones, kurie čia gyvena, apie jų rūpesčius, džiaugsmus, apie bendruomenės veiklą. Mano nuomone, rajonų žurnalistai dirba labai atsakingai, o tie, kurie prenumeruoja ir skaito „Šilalės artoją“, kaip ir mes, etnokultūros puoselėtojai, palaiko tikrą, nesumeluotą ryšį su savo žeme ir bendruomene“, – įsitikinusi L. Sungailienė, traukdama laiminguosius prenumeratorių kvitus.

Jai šiame „darbe“ talkino ilgametės etnostovyklos dalyvės Neda Šimkūnaitė ir Urtė Būdvytytė. Abi jos šiandien gyvena ir dirba Kaune, tačiau judviejų pažintis prasidėjo būtent etnostovykloje. Urtė joje dalyvavo jau dvyliktą, o Neda – dešimtą kartą.

„Pačios čia užaugome – nuo mažųjų stovyklautojų iki vadovių“, – šypsosi Kauno Vytauto Didžiojo universiteto savanorystės programų koordinatorė N. Šimkūnaitė.

Iš Pajūrio kilusi U. Būdvytytė, dirbanti Greitosios medicinos pagalbos tarnybos brigados vadove ir tiekimo bei logistikos koordinatore, pripažįsta, kad stovykla jai tapo neatsiejama vasaros dalimi.

„Savaitė Šilalėje leidžia atgauti jėgas. Čia susitinkame su bendraminčiais, pabūname tarp žmonių, kurie mąsto panašiai. Per tą laiką tarsi iš naujo pasikrauname visiems metams“, – džiaugiasi ji.

Abi pašnekovės pabrėžia, kad etnostovykla joms suteikė kur kas daugiau nei muzikos ar šokio žinių. Ji padėjo atrasti bendruomenę, kuri tapo antrąja šeima, išmokė didžiuotis savo šaknimis ir suvokti žemaitiškos tapatybės vertę.

„Kas, jeigu ne mes, ir kada, jeigu ne dabar? Aplink daug svetimos kultūros, todėl ypač svarbu perduoti jaunajai kartai supratimą apie etnokultūros reikšmę. Kuo daugiau mūsų bus, tuo daugiau lietuviškos tapatybės išsaugosime ateities kartoms“, – įsitikinusios Neda ir Urtė.

Kaip ir L. Sungailienė, jos už viską, ką gavo per dešimtmetį stovykloje, dėkoja I. Kėblienei. Pasak jų, jos idėjos, atkaklumas ir gebėjimas suburti žmones leidžia gyvuoti projektams, kurie dažnai įgyvendinami turint labai ribotus finansinius išteklius. 

Tuo tarpu pati I. Kėblienė tikina, kad šitiek metų stovykla negyvuotų be savanorių, rėmėjų ir bendraminčių pagalbos.

***

O redakcija, pasitelkusi į pagalbą etnokultūros puoselėtojus, skelbia tradicinės prenumeratos loterijos laimėtojus. Ir vėl „Šilalės artojo“ žaidime prizus laimėjo gausus būrys mūsų skaitytojų. O  tiems, kuriems nepasisekė, nusiminti neverta – skaitykite rajono laikraštį, džiaukitės naujausia informacija ir dalyvaukite kitose loterijose, kurių dar tikrai bus ne viena.

Indukcines nešiojamas virykles laimėjo Vytautas Galdikas iš Kvėdarnos bei Stanislovas Poška iš Vytogalos.

Kokteilių plaktuvų rinkinius įteiksime Birutei Žukienei iš Gineikių, Renatai Slenzokei iš Šilalės bei Kazimierai Pudžiuvienei iš Leviškių.

Grilio kepsninės keliauja į Lorenos Majauskaitės namus Struikuose, Nijolės Jurgutienės sodybą Kvėdarnoje bei upyniškiui Tomui Mozeriui.

Sulankstomi čiužiniai pasieks Vilmą Raudonienę iš Drobūkščių ir Alvydą Lileikį iš Kalniškių II k.

Žemaitijos vėliavomis ir kita atributika namus pasipuoš Nijolė Jurgutienė iš Vidgirės bei Tomas Židickis iš Pelkių kaimo.

Šaltkrepšius įteiksime Petrui Trijoniui iš Jomantų, Vaciui Pamedyčiui iš Kaštaunalių, Reginai Vitkienei iš Bokštų bei Vytautui Kėblai iš Šilalės.

Elektriniai virduliai keliauja į Elenos Balčienės iš Stročių, Albino Sabučio iš Bijotų, Šilališkės Stasės Raudonienės bei Stefanijos Žvirblienės iš Genioto namus.

Nemokamai „Šilalės artojo“ laikraštį visus tris paskutinius šių metų mėnesius galės skaityti net 15 prenumeratorių: Zofija Drukteinienė iš Didkiemio, Nijolė Valskienė iš Pliupių, Vidas Budginas iš Papaukštkalnio, Irena Petrokienė iš Bilionių, Zita Betingienė iš Rūtelių, Roma Drukteinytė iš Žvingių, Morta Gedvilienė iš Biržų Lauko, Danutė Pūdžiamienė iš Žadeikių, Alvyra Grabauskienė iš Pliupių, Algimantas Miežys iš Prapymo, Sofija Grikšaitė iš Palokysčio, Aldona Venckienė iš Didkiemio, Dalė Laurinavičienė iš Varsnelių, Donatas Zeideris iš Šilalės ir Stanislava Kumponienė iš Šiauduvos.

Primename, kad tiems, kuriems atiteko paskutinio metų ketvirčio laikraščio prenumerata, niekur vykti ir nieko daryti nereikia – „Šilalės artojo“ redakcija pasirūpins, kad rajono laikraštis jūsų namus pasiektų ne 3 mėnesius, kaip buvote užsisakę, o iki pat metų pabaigos.

Daiktinių prizų laimėtojus kviečiame susisiekti su redakcija tel. (0 605) 1-94-07, (0-684) 5-55-84 arba (0-449) 7-41-95, kad iš anksto suderintume patogų dovanos atsiėmimo laiką bei vietą.

„Šilalės artojo“ redakcija

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Trečius metus iš eilės, artėjant tradicinei Šilalės miesto šventei, smulkieji verslininkai kelia klausimą dėl mugės organizavimo tvarkos. Jie teigia, kad privačių mugių organizatorių taikomi komerciniai įkainiai daugeliui smulkiųjų prekybininkų yra per dideli, todėl dalyvauti mugėje tampa finansiškai sudėtinga. Verslininkai ne kartą kreipėsi į savivaldybę prašydami ieškoti sprendimų, tačiau, jų teigimu, į juos iki šiol nebuvo atsižvelgta.

Tiesa, reaguojant į šią problemą, praėjusių metų rudenį buvo pakeista mugių organizavimo tvarka. Joje numatyta, jog šventinę prekybą organizuoja savivaldybės administracija arba jos paskirta įstaiga. Tačiau liepos 14-ąją registraciją į šių metų Šilalės miesto šventės mugę ir vėl paskelbė UAB „Mugių centras“, todėl smulkieji verslininkai ir vėl svarsto, kodėl patvirtinta tvarka praktiškai nėra įgyvendinama.

Vietas pardavinėja „Mugių centras“

Nors UAB „Mugių centro“ interneto puslapyje rašoma, jog Šilalės miesto šventės mugę organizuoja miesto seniūnija, tačiau dėl dalyvavimo mugėje nurodoma kreiptis į UAB „Mugių centras“ direktorių Ernestą Badauską. Per pirmas dvi dienas UAB „Mugių centras“ pagrindinėje miesto Jono Basanavičiaus gatvėje pardavė keliolika prekybos vietų. Bet tarp norinčiųjų prekiauti kol kas nematyti užsiregistravus nė vieno tautodailininko ar amatininko. Vietas rezervavę verslininkai nurodo, kad pardavinės maisto prekes, rūbus, kosmetiką, aksesuarus, švaros priemones bei kitokias prekes. Paprasčiau sakant – tokias, kurios atsiperka. Ir tai suprantama: kai už vietą reikia sumokėti iki 89 eurų, mugės žemėlapyje nurodytos kainos neleidžia net svajoti apie rankų darbo gaminių pardavimą. Juo labiau, kad geriausios vietos buvo parduotos iškart, prasidėjus registracijai.  

UAB „Mugių centras“ nurodo, kad Šilalės rajono tautodailininkams, pateikus tai įrodančius dokumentus, dalyvavimas yra nemokamas, o vietiniams prekybininkams taikomos nuolaidos. Tačiau smulkieji verslininkai nerimauja, kad jie ir vėl bus nustumti į pakraščius.

„Gal ir mokėsime mažiau, jeigu kas nors suteiks tokią malonę, tik jei žmonės eis pro šalį, kokia nauda iš tokios prekybos“, – svarsto vienas iš praėjusių metų nuoskaudų neužmiršusių rajono verslininkų. 

Nepaisė tarybos išreikštos valios

Šilalės savivaldybės tarybos narys Ignas Gužauskis neslepia nusivylimo, kad rajono vadovai ne pirmą kartą tarybos sprendimą prilygina „tualetiniam popieriui“. 

Po to, kai dėl praėjusių metų šventinės mugės į rajono merą bei tarybos narius raštu kreipėsi  mugių organizavimo tvarka ir prekybos vietų kainomis nepatenkinti smulkieji verslininkai, būtent I. Gužauskio frakcija „Vieninga Šilalė“ inicijavo tarybos sprendimo pakeitimą. Pretekstu tokiai iniciatyvai tapo žinia, jog Šilalės savivaldybės administracija atrenka mugių organizatorių pagal tai, kokio dydžio paramą šventei įmonė suteikia – pavyzdžiui, pernai mugės organizatoriai šventei atseikėjo 5 tūkst. Eur paramą. Bet pinigai „labdarai“ nebuvo įmonės geranoriškumo išraišką, juos verslininkai surinko iš renginyje prekiavusių žmonių, tarp kurių buvo ir nemažai vietinių. 

Todėl 2025 m. spalio 30 d. tarybos priimtame sprendime buvo įrašytas punktas, nurodantis, jog miesto šventėse ir masiniuose renginiuose prekybą organizuoja Šilalės rajono savivaldybės administracija arba jai pavaldžios įstaigos savo galimybėmis ir ištekliais, o prekybos organizavimas kitoms institucijoms, juridiniams ar fiziniams asmenims neperduodamas ir konkursai jų organizavimui neskelbiami. Kartu tai reiškė, jog už prekybos vietą Šilalės miesto seniūnija ims 14 Eur rinkliavą – toks jos dydis už vienkartinį leidimą prekiauti ar teikti paslaugas masiniuose renginiuose vienai prekybos vietai nustatytas 2025 m. sausio 30 d. priimtame savivaldybės tarybos sprendime.  

Išgirdęs, kad tarybos sprendimo nesilaikoma, nes Šilalėje šventinę mugę ir vėl patikėta rengti komercinei įmonei, I. Gužauskis nesirinko žodžių.

„Nežinau, kaip tai vertinti. Galbūt tai noras parodyti, kad esama nebaudžiamų? O gal vadovai stengiasi pademonstruoti, jog tarybos valia tėra tualetinis popierius?“ – svarstė tarybos narys. 

Paslaugos pirkti neuždraudė?

Trejus metus vicemeru dirbęs I. Gužauskis įsitikinęs, kad savivaliauja ir tarybos nariams  viršenybę norintis pademonstruoti savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas. 

 „Puikiai žinau, kurių rajono vadovų kabinetuose yra priiminėjami sprendimai. Nesuprantu, kas turėjo  atsitikti jų galvoms, kad šitaip nekenčia smulkiojo verslo – žmonių, kurie tiesiog nori sąžiningai užsidirbti keletą eurų? Nejau savivaldybė iš jų ir vėl reikalaus neva „paramos" renginiui?” – svarsto buvęs vicemeras. 

Politiko įsitikinimu, parama miesto šventei turi būti savanoriška, o ne primesta ar priverstinė. Pasamdydama įmonę savivaldybė suteikdavo galimybę jai ne tik surinkti pinigus šventės paramai iš smulkiųjų verslininkų, bet ir užsidirbti jų sąskaita. 

Šilalės savivaldybės administracijos direktorius A. Jančauskas aiškina, kad sprendimas šventinę prekybą patikėti organizuoti profesionalams esąs perimtas iš kitų savivaldybių „gerosios praktikos“. Pasak jo, miesto seniūnija neturi nei elektroninės prekybininkų registracijos sistemos, nei pakankamų žmogiškųjų išteklių šventės dieną administruoti gausų mugės dalyvių skaičių, todėl ir vėl nuspręsta įsigyti mugės organizavimo paslaugą. Administracijos vadovas tvirtina, jog toks sprendimas neprieštarauja tarybos patvirtintai tvarkai, nes formaliai mugės organizatore išlieka seniūnija, o privati įmonė tik teikia organizavimo paslaugą.

Kitaip tariant, nors taryba buvo nustačiusi, kad šventinę prekybą turi organizuoti savivaldybės administracija arba jos paskirta įstaiga, praktiškai organizavimo funkcijos ir vėl perduotos privačiai bendrovei, pasinaudojant galimybe „apeiti“ savivaldybės tarybos sprendimą, kuris tiesmukai  nedraudžia organizuoti pirkimo.

„Ankstesnis sprendimas uždraudė savivaldybės administracijai skelbti konkursą mugei organizuoti ir perleisti šį darbą kitai įmonei, tačiau neuždraudė seniūnijai nupirkti dalį organizacinių funkcijų. Paslauga nupirkta lygiai taip pat, kaip perkame statybų paslaugas, nes patys negalime nieko statyti“, – dėsto A. Jančauskas.  

Susuko „Monkės biznį“?

Kiek kainuos prekybos vieta mugėje, direktorius tvirtino nesidomėjęs, bet primygtinai įrodinėjo, kad jo paties nustatytose sąlygose yra reikalavimas taikyti lengvatas vietiniams prekiautojams, nemokamai į mugę priimti prekiauti tautodailininkus. 

„Bet ir tie mūsų vietiniai prekiautojai, dėl kurių keliamas toks triukšmas, taip pat yra verslininkai“, –  sako A. Jančauskas. 

Jis įsitikinęs, jog pernai smulkieji verslininkai neva be reikalo skundėsi, kad buvo nugrūsti į pašalį – anot valdininko, į mugę žmonės ateina visomis miesto gatvėmis, o jei praeina pro prekiaujančius nesustodami ir nieko neperka, tai ne pirkėjų, o pardavėjų problema. Be to, pasak savivaldybės administracijos direktoriaus, nereikia klaidinti žmonių, kad pernai vietos mugėje buvo per brangios, nes jeigu tai būtų tiesa, mugė nebūtų sulaukusi rekordinio prekiautojų skaičiaus. 

Taigi vietos politikų priimtas sprendimas pavesti šventines muges organizuoti savivaldybės administracijai ar jos paskirtoms įstaigoms realių pokyčių neatnešė. Kaip ir ankstesniais metais, mugę Šilalėje ir šiemet rengia pelno siekianti įmonė, todėl prekybos vietų įkainiai smulkiesiems verslininkams nesumažėjo. Skirtumas tik tas, kad šiais metais už šios paslaugos įsigijimą savivaldybė dar ir sumokės – administracijos direktoriaus teigimu, apie 600 Eur. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar toks modelis iš tiesų atitinka tarybos sprendimo esmę ir ar viešosios lėšos šiuo atveju naudojamos racionaliai. Situacija atrodo paradoksali – tarybai mėginant pakeisti mugių organizavimo tvarką, savivaldybės vadovai nemato problemos dar ir susimokėti organizatoriams už paslaugą. 

Žmonės tokius sandorius, kai vietoj naudos atsiranda papildomos išlaidos, paprastai vadina „Monkės bizniu“... 

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.