Šalčio glėbyje pradingusi vaikystė
1941 m. birželio 14 d. prasidėję masiniai trėmimai – viena skaudžiausių Lietuvos istorijos patirčių, palikusi gilų randą ne tik išvežtųjų, bet ir visos tautos atmintyje. XX a. viduryje tūkstančiai lietuvių buvo prievarta ištremti į atšiauriausius Sovietų sąjungos regionus – Sibirą, Kazachstaną, Tolimuosius Rytus. Šios represijos palietė visų socialinių sluoksnių žmones: ūkininkus, mokytojus, dvasininkus, valstybės tarnautojus ir net vaikus. Tremtis buvo ne tik fizinė kelionė į nežinomybę, bet ir moralinis išbandymas, kurio metu žmonės turėjo išsaugoti žmogiškumą, tapatybę bei tikėjimą laisve.
Į Gulago stovyklas iš viso buvo ištremta per 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, tarp kurių – ir daugybė mūsų krašto žmonių. O kas geriausiai gali papasakoti apie sunkų tremtinių likimą? Žinoma, tų įvykių liudininkai. Vieną tokių yra Marija Varnagytė – Mikutienė, kurią kartu su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės skyriaus pirmininku Antanu Rašinsku ir aplankėme jaukioje Aukštagirės kaimo sodyboje.
Marija gimė 1938-aisiais darnioje Juzefos ir Petro Varnagių šeimoje. Tą 1949-ųjų kovo 21 d., sekmadienį, šeima pabudo anksti, nes ruošėsi važiuoti į gavėnios rekolekcijas Laukuvos bažnyčioje. Marija net ir po šitiek metų, rodos, prisimena menkiausias to ryto detales.
„Tėvai, gražiai apsirengę, išeiginiais rūbais apvilko ir mus, savo dukreles. Vyriausiajai buvo 12 metų, man – 11, kitai sesei – 7-eri, o jauniausiai – vos du metukai. Kai visa šeima jau buvo pasiruošusi važiuoti, vyriausioji sesuo Zofija pro langą pamatė daug ginkluotų kareivių. Trys iš jų įėjo vidun. Grasindami šautuvais surašė šeimos turtą ir pasakė: ,,Tuoj jus išvešime. Daiktų nesikraukite, nes jums jų neprireiks, būsite nuvežti pas baltąsias meškas, kurios jus suės“...
Tai išgirdę, mes, vaikai, pradėjome siaubingai verkti: kas gali būti baisiau nei būti suėstam laukinių žvėrių. Stribai nedavė laiko net būtiniausiai mantai susidėti. Mama slapta įsimetė į krepšį keletą drabužių bei pačiupo puodynę grietinės. Tėtis prieš sėsdamas į vežimą sugebėjo dar kartą įsmukti į trobą ir prisiminė, jog po balkiu yra paslėpti vertingi daiktai: brangus laikrodis ir auksinis žiedas. Išsitraukęs paslėpė juos rūbų kišenėje“, – mintimis į praeitį grįžta Marija.
Ji prisimena, kad šitie tėvo paskutinę minutę pasičiupti daiktai vėliau Sibire gelbėjo jiems gyvybes – juos pardavęs, jis šeimai nupirko maisto.
Tiesa, apie puodynę su grietine, kurią mama pasiėmė į kelionę, Marija pasakoja kaip apie linksmą nuotykį: ,,Mes, vaikai, kol arkliais važiavome iki Laukuvos, vis lyžteldavome tos grietinės, bet stribui tai nepatiko, todėl jis sugalvojo atimti tą puodynę. Nors ir kaimo vargdienė, tačiau užsispyrusi mūsų mamytė nesutiko jos atiduoti. Pamenu, stribas traukia puodynę į save, mama – į save. Taip jie ,,žaidė”, kol mama neteko kantrybės, paleido puodynę, ir dalis grietinės išsiliejo kareiviui ant krūtinės. O mama juokdamasi pasakė: ,,Taip tau ir reikia, žalty tu!” Tada stribas, matyt, susigėdo, nes leido mums kabinti grietinę iš puodynės. Ją labai saugojom Sibire ir dažnai šypsodamiesi prisimindavom tą įvykį. Grįždami iš tremties parsivežėme ir tą istorinę puodynę“...
M. Varnagytė-Mikutienė sako gerai atsimenanti ir pirmojo tremties etapo pabaigą pasiekus Laukuvą.
„Be mūsų į Laukuvą buvo privežta galybė žmonių iš aplinkinių kaimų. Kadangi buvo sekmadienis, miestelyje buvo daug susiruošusiųjų į bažnyčią, tačiau pamatę, kas vyksta, žmonės stovėjo ant šaligatvių ir verkė – jie niekuo negalėjo padėti. Visi bijojo, kad bet kuri kita diena gali būti ir jiems paskutinė Lietuvoje. Mūsų senelis, sužinojęs, kas nutiko, atskubėjo į Laukuvą, atvežė mums maisto kelionei. Koks skausmas turėjo draskyti jo krūtinę, kai matė, jog jo vaikus ir anūkus ištremia nežinia kur. Tiesa, drąsesnieji aplinkiniai stengėsi padėti, kuo galėjo: nešė rūbų, maisto, mūsų šeimos draugas vaistininkas Stropa, atnešė mums pilną krepšį įvairiausių vaistų.
Netrukus kartu su kitais likimo broliais buvome susodinti į sunkvežimius ir išgabenti į Tauragę, o ten sukišti į vagonus, skirtus gyvuliams vežti. Jie buvo sausakimši. Tą pačią naktį ešelonas pajudėjo iš Tauragės geležinkelio stoties. Kelionė tęsėsi apie 3 savaites. Kiek giesmių buvo išgiedota, kiek ašarų išlieta… Pagaliau ešelonas sustojo Irkutsko srityje, Taišeto rajone, netoli Birusos, šalia Baikalo ežero. Prie geležinkelio laukė didžiulės mašinos, mums buvo liepta kuo greičiau susirinkti daiktus ir perlipti į jas. Buvome nuvežti į didžiules daržines. Jos man labai priminė žmonių turgų: tremtiniai stovi uždaryti belangiuose pastatuose, šalia sumestas skurdus bagažas. Sušalę, alkani, pavargę, prigrasinti net nekrustelėti, nežinantys, kas jų laukia... Mano seserys Zofija ir Vlada kelionės metu labai susirgo, todėl daržinėje gulėjo be sąmonės. Kitą dieną atvažiavo vadinamieji žmonių pirkliai ir mašinomis bei jaučiais kinkytais vežimais tremtinius gabeno į miestą. Ten pateko tik tie, kurie turėjo mažų vaikų. Jei šeimoje buvo paauglių, ji buvo vežama į kaimą dirbti sunkių darbų. Kadangi mūsų šeimoje tebuvo du suaugę asmenys, buvome palikti priemiestyje. Tuo tarpu sergančius vaikus, tarp jų ir mano seses, sumetė į vežimą ir išvežė nežinia kur. Pamenu, kaip mamytė klykė iš skausmo...
Apgyvendino mus šaltame barake, kuriame anksčiau buvo kalėjimas. Po maždaug dviejų savaičių sužinojome, jog seserys yra gyvos, jos buvo ligoninėje.
Svetimame krašte abu tėvai iškart buvo pristatyti prie darbo: tėtis krovė rąstus, mama dirbo statybose – kasė duobes pamatams. Mudvi su vyresniąja seserimi eidavome 10 kilometrų rauti linų į kolūkį. Už darbą gaudavome miltų, iš jų mama išvirdavo juodos sriubos. Rudenį pradėjome lankyti rusų mokyklą. Pagal amžių aš buvau paskirta mokytis kartu su trečiokais, tačiau rusiškai nesupratau nė žodžio. Kai mokytoja ko nors klausdavo, tylėdavau. Netrukus buvau perkelta į pirmą klasę. Čia jau sekėsi geriau, nes rusų kalbos galėjau pradėti mokytis nuo pirmos raidės”, – pasakoja Marija.
Daug skaudžių ir sunkių vargo metų teko praleisti Varnagių šeimai tremtyje. Bet jie džiaugėsi, kad visi yra kartu, kad neteko laidoti artimųjų. O juk daugelyje tremtinių šeimų mirė ne po vieną, mirtis pasiglemždavo senus žmones ir vaikus. Tiesa, Marijos tėvelis sunkiai pakėlė atšiaurų Sibiro klimatą ir dažnai sirgdavo, bet vis tiek sulaukė dienos, kai galėjo kartu su visais artimaisiais grįžti į Lietuvą.
Pasak Marijos, visi tremtiniai buvę labai draugiški, gražiai bendraudavę, iš kito kaimo net atvažiuodavęs kunigas ir laikydavęs Šv. Mišias, gavėnios ir advento metu žmonės draugiškai giedodavę Kalvarijos kalnus. Kartais lietuviai susirinkdavę ir pasilinksminti, mat netrūkdavo muzikantų, tad ir ratelyje pasisukdavo, ir lietuvišką dainą užtraukdavo.
„Po Stalino mirties iš Sibiro žmones pamažu ėmė išleisti į Lietuvą. Pirmiausia – nepilnamečius vaikus. Galėjome ir mes, vaikai, grįžti, bet važiuoti vieni nenorėjome, gaila buvo palikti tėvus. Išaušo 1958 m. kovo mėnuo, gavome pranešimą iš Maskvos, kuriame parašyta: ,,Galite grįžti į Lietuvą, bet ten palikto turto neieškokite”. Tai buvo pati geriausia naujiena, kokios galėjome tikėtis.
Kelionė į Lietuvą truko penkias paras. Tačiau grįžus, Aukštagirės kaime, mūsų namuose, gyveno jau kiti žmonės, viename trobos gale buvo mokykla. Tie žmonės davė mūsų visai šeimai vieną kambarėlį, taip prabuvome iki 1965-ųjų. Po metų, susitaupę pakankamai pinigų, išsipirkome visą namą...
Kartais pagalvoju, kodėl mes, niekuo nenusidėję, turėjome šitaip kentėti. Tačiau turbūt viskas pasaulyje turi priežastį. Kentėjau, kol buvau jauna, bet užtat vėliau buvau ir tebesu laiminga – turėjau nuostabų vyrą, susilaukiau ir užauginau net penkis vaikus, kurie visą laiką teikia paguodą ir šilumą širdžiai“, – sako M. Varnagytė-Mikutienė.
Klausėmės Marijos skaudžios praeities atsiminimų ir žavėjomės jos optimizmu, mokėjimu džiaugtis šia diena, tikėjimu, kad viskas bus gerai mūsų nedideliame žemės lopinėlyje Lietuvoje.
Laimutė ŠMIDTIENĖ
LPKTS Šilalės filialo tarybos narė
NUOTR. iš pašnekovės šeimos albumo
