Scenos magija: spektaklio premjera – daugiau nei projektas

Kai gimnazijoje įprastą tvarkaraštį papildo repeticijų grafikai, o klasės virsta kūrybinėmis dirbtuvėmis, gimsta ne tik spektaklis, bet ir stipri bendrystės dvasia. Šiemet Pajūrio Stanislovo Biržiškio I–II g klasių mokiniai į projektinį darbą pažvelgė kitaip – pasirinko ne rašto darbą ar teorinę analizę, o gyvą, kvėpuojantį kūrinį scenoje. Spektaklio statymas tapo išbandymu, nuotykiu ir kūrybine kelione, kurios metu mokiniai susipažino su teatro užkulisiais, išmoko dirbti komandoje ir drąsiai žengė į sceną.

Viskas prasidėjo nuo idėjos: kas rūpi šiuolaikiniam paaugliui, kokios temos jam artimos? Mokinių grupė kartu su istorijos vyr. mokytoja Veronika Gudaite, lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Jurgita Girčiene bei anglų kalbos mokytoja metodininke Irena Linkyte sprendė, koks pasakojimas galėtų būti įdomus ne tik jiems patiems, bet ir žiūrovams. Taip gimė spektaklio koncepcija, iš kurios po trupu­tį ėmė ryškėti veikėjai, scenos ir visa dramaturgija – užgimė klasikinės Euripido tragedijos „Elektra“ šiuolaikinė interpretacija. Nors viskas prasidėjo en­tuziastingai, greitai paaiškėjo, jog teatro pasaulis reikalauja daug daugiau nei tik noro. Mokiniai patyrė, ką reiškia įveikti scenos baimę, įsijausti į vaidmenį, sinchronizuoti judesius ir balsą. Repeticijų metu buvo visko: ir juoko, ir iššūkių, tačiau kiekvienas iššūkis – žingsnis į priekį. Spektaklis ta­po vieta, kur kiekvienas rado savo vaidmenį – vieni atsidūrė scenoje, kiti kūrė dekoracijas, kostiumus, rūpinosi muzika ar šviesomis. Tai buvo ne tik teat­ro pamoka, bet ir bendradarbiavimo, atsakomybės, kūrybiškumo ugdymas. Kiekvieno indėlis buvo būtinas – tik taip spektaklis virsta gyvu kūriniu.

Spektaklio pristatymas pub­likai tapo ne tik atsiskaitymu už projektinį darbą – tai buvo šventė. Pilnutėlė salė žiūrovų, plojimai, šypsenos ir jaudulys, kurio nesuvaidinsi. Mokinių pastangos virto emocinga isto­rija, kuri palietė ir jų pačių, ir žiūrovų širdis.

 Istorija buvo perkelta į šiuolaikinius šeimos namus, kuriuose ne mažiau nei senovės Graikijoje verda pyktis, skaudūs neišsakyti jausmai, neištikimybė ir keršto troškimas. Ši klasikinės dramos interpretacija perkėlė žiūrovus į įtampos kupiną aplinką, kurioje kasdienybės rutina slepia gilius jausmus, neišsakytas nuoskaudas bei skausmingas tiesas. Tai pasakojimas apie tai, kas nutinka, kai nutylimos nuoskaudos ir nesusikalbėjimas ima griauti santykius. Aktoriai labai tik­roviškai išjautė visas emocijas: kiekvienas judesys, žvilgsnis, pauzė scenoje kalbėjo apie tai, kas išgyvenama viduje. Spektaklis analizuoja, kas atsitinka, kuomet žmonės bėga nuo savęs ir savo tiesų, bandydami laimę atrasti kitur, verčia permąstyti, kaip greitai gyvenimas gali išslysti iš rankų. Ką tik buvusi bendros vakarie­nės akimirka netikėtai virsta santykių katastrofa, per kurią keičiasi visų gyvenimai. Furijų įvaizdis spektaklyje tarsi vidinė sąžinė, primenanti apie padarytas klaidas ir sprendimus, kurių nebegalima ištaisyti. Ypač jautriai perteiktas vaikų, Elektros ir Oresto, pasaulis, jų tylus skausmas ir bandymai suprasti suaugusiųjų veiksmus palietė daugelį salėje. Spektak­lio pabaiga – tyla. Ir tik tada plojimai, plojimai, plojimai...

Šis projektinis darbas parodė, kad mokymasis gali vykti per patyrimą, kūrybą bei išgyvenimą. Mokiniai ne tik įgijo žinių apie teatrą, bet ir atrado save kaip kūrėjus, bendruomenės dalyvius, scenos žmones. O svarbiausia – jie sukūrė prisiminimus sau visam gyvenimui.

Eglė GRABAUSKAITĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos II g klasės mokinė 

Jurgita GIRČIENĖ

lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja 

E. GRABAUSKAITĖS nuotr.