Susėdus prie Velykų stalo, kalba dažnai sukasi apie šios šventės simbolį – kiaušinį. Iš pirmo žvilgsnio tema paprasta, tačiau kaskart lieka vietos ir diskusijoms: nuo amžino klausimo, kas buvo pirmiau – višta ar kiaušinis, iki visai praktiškų svarstymų, kiek jų valgyti sveika, ar „laisvos“ vištos deda geresnius kiaušinius ir kuo skiriasi balti bei rudi lukštai. Atsakymų į šiuos klausimus ieškoti nusprendėme kartu su Kavaliauskų šeima, visą gyvenimą susiejusią su paukštynu, – apie kiaušinius ir vištas jie, regis, žino viską.

Jūratė KIELĖ

Vytaliaus JUDICKO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Kvėdarniškiai visą savaitę prieš Velykas galėjo mokytis marginti velykaičius, daugiau sužinoti apie lietuvių senąsias tradicijas – Kvė­darnos kultūros namuose vykę už­siėmimai buvo gana populiarūs, o  kaip sako šių namų vadovė Jū­ra­tė Augienė, durys čia beveik ne­už­si­daro.

„Turime puikiai atnaujintas erd­ves, bet jų ir vėl mums nepakanka – tiek daug Kvėdarnoje gyvena muzikuoti, dainuoti, šokti norin­čių žmonių. O mes to ir siekiame –

užimtumo visoms amžiaus gru­pėms. Be to, ypatingai daug dėmesio skiriame autentiškumo puose­lėjimui‘, – tikina J. Augienė.

Tradicijos – iš kartos į kartą

Pasak direktorės, šventa tiesa, kad vienas lauke – ne karys, tuo labiau, dirbant kultūrinį darbą, būtina darni komanda. Todėl ji ypatingai džiaugiasi, jog būtent tokią ir turi. Tam pritaria ir meno vadovė, kankliavimo mokytoja Jolanta Kasputytė. 

„Pas mus vyksta visos tradicinės šventės: labai svarbu išlaikyti savo tautos papročius, juos įskiepyti augančiai kartai, priminti jų tėvams, seneliams, nes tik nuolat prisimenant, išugdomas paprotys, kuris bus perduotas ateities kartoms ir gyvuos, kai mūsų nebebus“, – įsitikinusi Jolanta.

Todėl šiemet, kaip, beje, ir anksčiau, artėjant Velykoms, kvėdarniškiams buvo surengtos margučių dekoravimo dirbtuvės. 

Tiek Jolanta, tiek Jūratė sako, kad jų namuose velykaičiai marginami taip, kaip, ko gero, daugelio: į per metus sukauptų svogūnų lukštų nuovirą merkiami į audinį įrišti kiaušiniai, kurie dar kartais aplipdomi įvairiomis kruopomis ar žolelėmis. 

„Pamenu, baba kiaušinius virdavo ne tik šiame nuovire, o ir vilnai dažyti skirtuose dažuose – juk tais laikais pasirinkimo nebuvo. Dailiai numargintus velykaičius mes, vaikai, ištrindavome lašiniais, kad blizgėtų. Mano Velykos neįsivaizduojamos be babos kepto pyrago ir kugelio – tai būdavo pagrindiniai patiekalai, kurių privalgę lėkdavom suptis. Būtent šie prisiminimai man iškyla prieš Velykas, nes kiaušinių ridenimas atsirado gerokai vėliau“, – prisimena J. Kasputytė, kurios vaikystė prabėgo Kaltinėnuose.

Salomėja Žvynakienė – Kvėdarnos kultūros namų edukacijų vedėja. Moteris gyveno Panevėžyje, dirbo vaikų darželyje, o į gimtąją Kvėdarną grįžo slaugyti tėvų. Manė, trumpam. Bet taip čia ir pasiliko.

„Iš pradžių įsitraukiau į meninę veik­lą, pradėjau lankyti Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, kol Jūratė prikalbino prisijungti prie kultūros namų kolektyvo. Tad dabar mažiesiems kvėdarniškiams esu tiesiog Velykų bobutė – būtent taip jie mane vadina sutikę miestelio gatvėse“, – juokiasi pašnekovė.

Buvusi ikimokyklinio ugdymo pedagogė vaikams veda žodines edukacijas – primena lietuvių senąsias tradicijas, perteikia jas pasakomis, pasakoja apie kiaušinių spalvų reikšmę ir marginimo raštų prasmę. 

„Velykų raštuose ir spalvose svarbiausia, jog viskas sietųsi su gamta: piešiniams tinkamiausi gėlių, varpų, dobilo, rūtos, paukščių pėdučių, saulučių ornamentai, o spalvos gali būti įvairios: juoda – Žemynai, raudona – Ladai, Geltona – saulei ir javams, žalia – augalams, mėlyna – dangui. Velykos – žemės atsibudimo metas, o visa gyvybė prasidėjo nuo kiaušinio. Štai todėl per Velykas tiek daug kalbame ir dėmesio skiriame kiaušiniams“, – sako edukatorė S. Žvynakienė.

Galimybių daug – svarbiausia teisingai pasirinkti

Bene dažniausiai kvėdarniškiams edu­kacinius užsiėmimus veda Regina Vir­šilienė. Iš Telšių į Kvėdarną atitekėjusi moteris į edukacijas kviečia ir savo ūkyje Paragaudyje.

„Laikau bičių, iš vaško lieju žvakes, siūlau jų pasigaminti ir savo ūkyje. Užsiėmimams visada pasirenku tas medžiagas, kurios labiausiai tinka lankytojų amžiui, pavyzdžiui, šįkart laukiu pirmokų, su jais marginsime kiaušinius dekupažo technika: servetėles prie išvirto kiaušinio „klijuosime“ išplaktu kiaušinio baltymu“, – karpydama popierines servetėles, kurios netrukus taps dekoracijomis, pasakoja Regina.

Kitas itin paprastas velykaičių marginimo būdas, patinkantis vaikams, – flomasteriais išpieštais popieriniais rankšluosčiais: kiaušinis apsukamas popieriumi ir taip „supakuotas“ merkiamas į vandenį su actu, o tada piešinys plinta ir lėtai susigeria į baltą lukštą. 

Pati R. Viršilienė mėgsta kiaušinius marginti tik natūraliomis medžiagomis, tad renkasi ne tik svogūnų lukštus, o ir mėlynuosius kopūstus, mėlynių uogienę, burokėlius ir t.t. Sako, niekur nespėjantys gali atrasti kiek neįprastų spalvų, jeigu kiaušinį apvynios svogūnų lukštais bei kinrožių arbata.

„Mūsų šeimoje Velykos yra atgimimo šventė, o smagiausias jos akcentas – kiaušinių marginimas. Nors visada juos dažau ir tradiciškai, vis tik kasmet stengiuosi išbandyti ką nors naujo – šiemet bandysiu rasti šilkinių kaklaraiščių, mačiau šia technika dažytų kiaušinių, paliko didelį įspūdį“, –  tikina tautodailininkė.

Regina prisipažįsta, jog ją nuo mažens traukė siuvinėti, austi, nerti, megzti. Deja, tam neturėjo laiko – įgijo dvi specialybes, dirbo medicinos sesele, vėliau socialine darbuotoja. Bet netikėtai daug laisvo laiko sako atradusi, kai nuvyko į Didžiąją Britaniją padėti sūnui – būtent ten gimė idėja imtis siuvinėjimo kryželiu. Vėliau šią techniką ji ištobulino, taip išsiuvinėjo bene 20 paveikslų.

„Dabar mano didžiausios pagalbininkės yra Šilalėje gyvenančios anūkės Amelija bei Milana. Kartu mes liejame žvakes, gaminame šieno paukščius (jais buvo pasidabinusi visa Šilalės delegacija, dalyvavusi šimtmečio Dainų šventėje), šieno indus, kaukes, muilus ir t.t. Mintys, idėjos mums gimsta tarsi iš niekur, vis norisi išbandyti ką naujo. O pagrindinės metų šventės yra tradicinės, namuose visada kvepia šviežia gira ir kepta duona, Velykoms būtinai iškepu ir balto mielinio pyrago. Tiek duonai, tiek pyragui renkuosi tikras, ne sausas mieles, o ingredientai – pagal kiekvienos šeimininkės skonį: kas nori rūgštesnės duonos, deda daugiau ruginių miltų, aš renkuosi tik pilno grūdo miltus, beriu avižinių dribsnių, įvairių sėklų, juodgrūdės ir kmynų“, – atskleidžia R. Viršilienė.

Prietarų daug, bet svarbu – dvasia

„Mokykloje turime etnobūrelį, vaikams ir jų tėvams tradicijų puoselėjimas pas mus nėra jokia naujiena. Anksčiau vykdavome į edukacijas Tauragės rajone, o šįkart pasikvietėme edukatorę pas save“, – džiaugiasi mokinukus į edukaciją atlydėjusi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokytoja Angelė Grikšienė. 

Edukatorė Jurgita Brazauskienė, kurios šviesios atminties mama Irena yra dirbusi rajno laikraščio redakcijoje, sako, kad šaukštai, kuriuose edukacijos dalyviai kaitina vašką kiaušiniams marginti, yra jos mamos „šliūbiniai“.

„Iš pradžių pati jais valgiau, vėliau vyras sumeistravo įrankius edukacijoms, kurie ir patogūs, ir gražūs“, – tikina Jurgita.

Jos teigimu, vaikai labai mėgsta tradicines edukacijas – kartu jiems ne tik smagiau, o ir daugiau galimybių išmokti. 

„Savo namuose dažau kiaušinius geležimi, kad gautųsi sodriai juodos spalvos, o tada skutinėju. Tiesa, jų pavyzdžių nebeturiu, bet atsivežiau savo amžinatilsį mokytojos tauragiškės kraštotyrininkės Anastazijos Pečkaitienės darbų. Beje, esu pasipuošusi jos nešiota ir dovanota kepuraite“, – pasakoja Jurgita. 

Anot jos, ir Tauragės, ir Šilalės krašte daug kas Velykoms kepa „babką“. Anksčiau tam esą buvo naudojamas Kuršėnuose gamintas vazonas, kuris, iškepus pyragą, būdavo sudaužomas, nes kitaip pyrago iš jo neišimsi. 

„Kadangi iki Velykų reikėdavo septynias savaites silkę ėsti, tai prieš šventę būtinai vykdavo silkės išvarymas. Be to, būdavo sakoma, kad kai mergina atiteka į vyro namus, reikia prie vartelių pakasti silkės galvą ir ten pasodinti bijūną. Sakoma, tada vyras rūpinsis tik šiais namais. O kad šeima gyventų santarvėje, būtina per Velykas suvalgy­tų kiaušinių lukštus pakasti prie namo kampo. Kai renkamas stipriausias kiaušinis, nugalėtojo nevalia valgyti, jį reikia išlaikyti namuose kuo ilgiau, jog nepritrūktų maisto. Pinigų stinga? Per Velykas vienas kitą vandeniu perliekit“, – tradicinius pokštus ir papročius primena J. Brazauskienė.

Pasak jos, kiaušinių nevalia marginti iš anksto, tai daryti reikia tik Velykų rytą. O šventinį stalą puikiai papuošti galima iš sviesto pagamintais kiškučiais. 

J. Brazauskienė įsitikinusi, kad kur kas svarbiau, švenčiant Velykas, apsilankyti bažnyčioje, parsinešti pašventintos ugnies ir vandens: tik dvasiškai apvalytuose namuose galima švęsti.

„Nepamirškime, jog Velykos yra pati didžiausia šventė. Tos tradicijos, kurias išlaikėme, yra seniausios visame pasaulyje. Galvoje turiu iš kiaušinio lukšto gaminamus žaislus – paukščius. Jie iki mū­sų dienų išliko net nuo akmens amžiaus – būtent tokius paukščiukus mūsų protėviai aukodavo deivei paukštei“, – sako edukatorė, linkėdama visiems pavasariškos ramybės.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

* * *

Kadangi kiaušinių marginimas yra viena seniausių ir gražiausių Velykų tradicijų, simbolizuojanti gyvybės atgimimą, nuo seno žmonės tam naudodavo natūralias priemones: svogūnų lukštus, žoleles, vašką ir pan. Šian­dien marginimo būdų yra gerokai daugiau, todėl galbūt keli iš jų padės kūrybiškai pažvelgti į artėjančias šventes.

Marginimas druskoje 

Norint išmėginti marginimą druska, reikės kietai virtų kiaušinių, vidutinio stambumo druskos, specialių dažų margučiams, plastikinių maišelių, skirtų šaldyti maistą.

Maždaug pusę maišelio pripilame druskos, supilame dažus (gali būti tiek skysti, tiek milteliais, bet jei sausi – įpilame porą šaukštų vandens), maišelį užsandariname ir patriname, kad druska tolygiai prisisodrintų dažų. Tuomet į jį įdedame vieną ar kelis virtus kiaušinius ir švelniai juos patriname. Kiaušinius galima išimti iškart arba šiek tiek palaikyti spalvotoje druskoje. Išimtus kiaušinius paliekame nudžiūti (ant grotelių ar popierinio rankšluosčio), kai jie sausi, druskos likučius nubraukiame, o kad margučiai blizgėtų, patepame juos aliejumi.

Taškuoti margučiai ryžiuose

Kiaušinių marginimo ryžiuose principas – toks pat, kaip ir druskoje, tačiau stambesni ryžių grūdeliai margučiams suteikia kitokią faktūrą nei druska. Šiam eksperimentui reikės kietai virtų kiaušinių, nevirtų ryžių, dažų, plastikinių maišelių.

Į maišelį suberiame ryžius, į juos įlašiname ar įberiame dažų (naudojant sausus įpilame porą šaukštų vandens), maišelį sandariai uždarome ir gerai pakratome, kol ryžiai tolygiai nusidažys. Tuomet dedame virtus kiaušinius, trumpam paliekam, kad spalva būtų intensyvesnė. 

Burokėliais marginti kiaušiniai

Burokėlius nuplauname ir sutarkuojame (lupti nebūtina). Kuo smulkiau sutarkuosime, tuo vientisesnis raštas bus ir margutis greičiau nusidažys (galima dalį tarkuoti stambiau, dalį – smulkiau). Į masę įpilame acto ir išmaišome. Virtą kiaušinį nestoru sluoksniu apdėliojame burokėlių tarkiais, kad neliktų tarpelių ir nesimatytų lukšto, standžiai apspaudome ir įvyniojame į maišelį arba apsukame maistine plėvele. Taip supakuotus kiaušinius dedame į šaldytuvą – kuo ilgiau jie ten gulės, tuo intensyvesnė spalva bus.

Margutį išvyniojame, atsargiai nu­imame burokėlių likučius (neplauname) ir nudžioviname. Sausus galima pablizginti aliejumi (netinka kokosų aliejus, nes jis suteikia balzganumo).

„Šilalės artojo“ inform.

Kai po žiemos sąstingio norisi daugiau spalvų ir naujų patirčių, duris plačiai atveria meno pasau­lis. Praėjusią savaitę Tarptauti­nės teatro dienos proga 23-iąjį kartą įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“, Tokijuje atidaryta išskirtinė pa­roda „M. K. Čiurlionis: vidinis žvaigždėlapis“, o į priešvelykinės savaitės planus tilps itin plataus spektro veiklos: nuo vietos šviesuolius menančių vakarų bei gamtos fotografijos Tauragėje iki istorinę atmintį puoselėjančių parodų uostamiestyje bei avangardinių idėjų sostinėje.

Balandžio 2 d. Šilalės kultūros cent­re nuo 9 iki 13 val. vyks rajoninės moksleivių tradicinių šokių varžytuvės „Šok, žemaiti, šonke 2026“. Šio renginio metu išrinktos geriausios poros įgis teisę atstovauti Šilalės kraštui respublikinėje šventėje-varžytuvėse „Patrepsynė 2026“.

Tauragės B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka kviečia į ypatingą atminties vakarą – Eugenijaus Skipičio (1951–2023) kūrybos rinktinės „Amžinybė sustoja Rambyne“ pristatymą. Šis leidinys skirtas menininko 75-osioms gimimo metinėms. E. Skipitis, tikras Mažosios Lietuvos dainius ir Pagėgių krašto šviesuolis, visą gyvenimą paskyrė šio krašto kultūros puoselėjimui. 

Tuo pačiu laiku, balandžio 2-ąją, 17 val., Tauragės kultūros centre atidaroma poetės bei gamtos fotografės Ramunės Vakarės paroda „Šviesos apžavai“. Karšuvos girios apsuptyje gyvenanti kūrėja daugiau nei dešimt­metį fotografiją puoselėja kaip saviraiškos formą. Ši paroda – jos siekis atskleisti žmogaus santykį su gamta ir tekstu išreikšti, kaip tai atliepia menininkės vidinį pasaulį. Nemokama paroda veiks visą balandžio mėnesį.

Dienoms ilgėjant, bus verta pasidairyti ir po kaimyninius miestus. Klaipėdoje, P. Domšaičio galerijoje, atidaryta paroda „Richardas Pfeifferis – sakralinių erdvių tapytojas“. Tai unikali proga išvysti dailininko, kūrusio Rytų Prūsijoje, palikimą: parodoje eksponuojami Italijos kraštovaizdžiai, portretai bei sakralinė tapyba bažnyčioms. Bene didžiausias išlikęs dailininko kūrinys prieš šimt­metį buvo sukurtas Šilutėje. Paroda veiks iki rugsėjo pabaigos, vėliau bus eksponuojama Šilutėje.

Vilnius kviečia į Fluxus parodą, paremtą viena didžiausių šio judėjimo kolekcijų pasaulyje. Jos pagrindas – italų leidėjo ir fotografo Francesco Konzo kolekcija, kaupta daugiau kaip keturis dešimtmečius, o iš viso eksponuojama 100 iš 20 tūkst. kolekcijos kūrinių. Juos apžiūrėti galima iki balandžio vidurio galerijoje „Vartai“.

Šilališkiai gali ir vėl didžiuotis – Etninės kultūros globos tarybos pirmininku tapo istorikas, buvęs laukuviškis Virginijus Jocys. Šių pareigų jis imsis jau antrą kartą – Etninės kultūros globos tarybai yra vadovavęs 2014–2017 m. Šiuo metu V. Jocys dirba Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, yra vyresnysis Liaudies meno skyriaus rinkinių kuratorius. 

Kotryna PETRAITYTĖ

„Skurdas yra vagis, atimantis iš vaikų vaikystę dar prieš jai prasidedant. Dažnai tie randai lieka visam gyvenimui. Kova su skurdu, juolab su vaikų skurdu, nėra labdara. Tai teisingumas“, – teigia Europos Parlamento narė, socialdemokratė Vilija BLINKEVIČIŪTĖ.

– Gerbiama Vilija, europarlamentarai ragina Komisiją, valstybes skirti daugiau lėšų kovai su skurdu, socialine atskirtimi. Kodėl tokios rezoliucijos reikėjo?

– Tai griežtas perspėjimas, priminimas, kad skurdas savaime neišnyks. Jis neišnyks nuo garsių šūkių ir puikiai sukaltų strategijų, jei nebus imtasi konkrečių realių darbų. Juolab kad, pastebėjau, žodis „skurdas“ tampa nebemadingas. Kai kuriuos politikus vien nuo šio žodžio ištinka alergija. Taip neturi būti.

2024 m. daugiau nei 93 milijonai europiečių (tarp jų – beveik 20 milijonų vaikų) grėsė skurdas arba socialinė atskirtis. Tai sudaro penktadalį ES gyventojų. 

2021 m. priimtame Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plane įsipareigota iki 2030 m. sumažinti skurstančių žmonių 15 mln., įskaitant 5 mln. vaikų. Jei įsipareigojame, privalome vykdyti. 

– Ką siūlo Europos Parlamentas?

– Raginame kovai su skurdu skirti pakankamai lėšų daugiamečiame ES biudžete ir užtikrinti tinkamą koordinavimą tarp ES ir jos valstybių. 

Europos Komisija ir ES valstybės turi užtikrinti prieigą prie įperkamų pagrindinių prekių ir paslaugų, pavyzdžiui, maisto, energijos, vandens, būsto, transporto ir ryšių. Viešosios investicijos į šias paslaugas padėtų nutraukti iš kartos į kartą išliekantį skurdą, mažinti socialinę atskirtį. 

Būtina užtikrinti darbuotojų teises, tinkamas darbo sąlygas, teisingą darbo užmokestį bei vienodą užmokestį už vienodą darbą. Kokybiškas užimtumas, o ne pigi darbo jėga. Siekdami sumažinti skurdo riziką tarp dirbančių asmenų, siūlome užtikrinti geresnę prieigą prie vaikų priežiūros ir profesinio orientavimo paslaugų.

Tai tik dalis rezoliucijoje pateiktų siūlymų. Išskirčiau dar vieną sritį. Raginame padėti ES valstybėms įgyvendinti Europos vaiko garantijų sistemą, kuri leistų užtikrinti vaikams nemokamą sveikatos priežiūrą, švietimą, ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą bei sveiką mitybą. Siūlome Europos vaiko garantijų sistemai skirti bent 20 mlrd. eurų ir bent dešimtadalį Europos socialinio fondo lėšų nukreipti ES valstybėms, kuriose vaikų skurdo ir socialinės atskirties lygis viršija ES vidurkį. 

Tai didelės sumos, bet, manau, minimaliausios investicijos, jei norime tikrai padėti vaikams.

Priminsiu, kad Europos Parlamento darbotvarkėje – ir prieinamo būsto problema. Kovo mėnesį patvirtinome re­komendacijas: numatyti konk­rečias lėšas būsto renova­cijai, mokesčių išimtis įsigyjantiems pirmą būstą, greitinti naujos statybos leidimų išdavimą (ne daugiau 60 dienų), užtikrinti tinkamą viešojo ir socialinio būsto pasiūlą.

Tikimasi, kad šiemet, po nuolatinio socialistų ir demok­ratų spaudimo, Europos Komisija pristatys kovos su skurdu strategiją. Mano galva, tokia strategija jau seniai turėjo būti parengta.

– Kaip vertinate situaciją Lietuvoje visos ES kontekste?

– Deja, Lietuvos skurdo, socialinės atskirties rodikliai nėra geri. 2024 m. duomenimis, apie 744 tūkst. Lietuvos žmonių grėsė skurdas arba socialinė atskirtis. Tarp šių žmonių yra vaikai, jaunos šeimos, pensininkai, vieniši žmonės, bedarbiai ir net dirbantieji, žmonės su negalia ar turintieji sveikatos problemų. Nerimą kelia, kad vis didesnę skurdo riziką, socialinę atskirtį patiria 18–24 metų jaunimas. 

Taigi gyvenimas Lietuvoje gerėja, bet ne visiems. Ir Lietuva nėra vienintelė tokia Europos Sąjungoje. Skurdas turi daug priežasčių ir vardų, bet vieną liūdną veidą.

Kita vertus, matau didžiules Lietuvos pastangas ir jau priimtus sprendimus, nežiūrint mūsų valstybę ištikusių iššūkių. Į šeimos stiprinimą, skurdo ir atskirties mažinimą, į demografines problemas siekiama žvelgti kompleksiškai. Taip ir turi būti. Šiemet sparčiau didėjo pensijos, padidinti vaiko pinigai, vienkartinė išmoka gimus vaikui, numatomi nauji sprendimai, tarp jų – gerinti žmonių su negalia gyvenimą. 

Iš esmės Lietuva daro tai, apie ką kalbama ir jau minėtoje Europos Parlamento rezoliucijoje dėl skurdo mažinimo: reikia greitesnių, tikslesnių ir finansais paremtų sprendimų. Įveikti skurdą įmanoma tik bendromis visos Europos Sąjungos ir kiekvienos valstybės narės pastangomis.

Rimantas KAZLAUSKAS

Jau ne kartą dalinausi šia krikš­čioniška malda, tačiau atrodo, kad joje slypi kone vienintelis receptas, kaip neprarasti savitvardos vis labiau beprotiškame pasaulyje: „Viešpatie, suteik kantrybės ir iš­tvermės priimti tai, ko negaliu pakeisti, taip pat išminties atpažinti, kas yra mano valioje...“

Kartais net kyla abejonių, ar pats JAV prezidentas Donaldas Trumpas žino, ką nuspręs po valandos. Panašu, kad jį žavi pati idėja, jog kiekvienas jo pareiškimas gali akimirksniu supurtyti akcijų biržas ar degalų kainas. Ne kartą teko skaityti argumentuotų analizių, kuriose keliama prielaida, jog tokioje nuolatinio neapibrėžtumo aplinkoje turtus gali krautis ne tik rinkos dalyviai, bet ir paties prezidento aplinka. Pakanka vieno pareiškimo apie galimus karinius veiksmus – ir akcijų kainos krenta. Po kiek laiko pasigirsta ramesnis scenarijus – jos vėl šauna į viršų. Tie, kurie sugeba išnaudoti tokius svyravimus, gali uždirbti milžiniškus pelnus.

Vis dėlto JAV prezidentas yra būtent tas veiksnys, kurio mes negalime paveikti. Jei kadaise europiečiai dar turėjo iliuziją, kad gali daryti įtaką JAV sprendimams, šiandien, panašu, tuo abejoja net patys amerikiečiai. Todėl, kalbant apie kylančias degalų kainas ir jų pasekmes, galime imtis tik tų sprendimų, kurie priklauso nuo mūsų pačių.

Vienas iš jų – akcizų mažinimas degalams. Iš pirmo žvilgsnio tai patrauk­lu, tačiau nereikėtų pamiršti ir kitos pusės: valstybės skola dar niekada nebuvo tokia didelė, o ją teks ne tik grąžinti, bet ir mokėti palūkanas. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kas svarbiau: keliais centais pigesni degalai ar pakankamai finansuojamos viešosios paslaugos? Priešingu atveju gali tekti karpyti socialines programas, kurios itin svarbios pažeidžiamiausiems gyventojams.

Akivaizdu, kad paprastų sprendimų šioje situacijoje nėra. Kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą, o politikams tenka spręsti ne tai, kas geriausia, bet tai, kas mažiausiai bloga. Ir net pri­ėmus sprendimą, visada atsiras jį kritikuojančių – tokia jau šių neramių laikų realybė.

Šią savaitę Seime vykęs balsavimas dėl Kapčiamiesčio poligono tapo dar vienu patvirtinimu, kad tikros ir vieningai veikiančios valdančiosios koalicijos šiuo metu paprasčiausiai nėra. Kol kalbama apie valdžią – būti kartu dar įmanoma, tačiau vos tik prireikia priimti nepopuliarius sprendimus, patogiausia „nusiplauti rankas“. Pragmatiniu požiūriu galima suprasti ir Remigijaus Žemaitaičio laikyseną, tačiau socialdemokratai, regis, atsitokės nebent po savivaldos rinkimų. 

Panašu, kad jie vis dar viliasi, jog regionų palaikymą užtik­rina atsargumas ir vengimas ryžtingų sprendimų. Ar ši strategija pasiteisins, parodys tik rinkimų rezultatai.

Vis dėlto kalbant apie ateitį, kyla nemažai abejonių – pirmiausia dėl dalykų, kurie nuo mūsų beveik nepriklauso. Pasaulis vis labiau grimzta į chaosą, o istorija dar kartą primena: pradėti karą yra kur kas lengviau nei jį užbaigti. Tuo pat metu vis labiau pasitvirtina ir psichologinė taisyk­lė – pakanka vienam pradėti nepaisyti bendrų normų, ir ilgainiui tai tampa nauja „tvarka“. Jei dar prieš keletą metų raketų smūgiai ar artilerijos atakos prieš kaimynines valstybes atrodė kaip išskirtiniai, šokiruojantys įvykiai, tai šiandien tarpusavio provokacijos vis dažniau tampa kasdienybe.

Žlugo ir iliuzija, jog valstybės yra pasirengusios atremti visas grėsmes, išskyrus nebent branduolinį smūgį. Šiandien matome įvykius, kurie anksčiau būtų sukėlę milžinišką rezonansą – nuo sprogimų iki incidentų strategiškai jautriose vietose – tačiau dabar jie vis dažniau priimami kaip neišvengiama realybė. Tai kelia esminį klausimą: ar tokie įvykiai yra pavienės klaidos, iš kurių galime pasimokyti, ar vis dėlto tai ženklas, kad susiduriame su procesais, kurių kontroliuoti nepajėgiame?

Šiek tiek vilties teikia tai, jog Ukrainos kariai vis dar sėk­mingai priešinasi, o Putinas, tikėtina, šiuo metu neturi pajėgumų imtis platesnio masto veiksmų, apsiribodamas pavienėmis provokacijomis. Kita vertus, kai kurios tarptautinės retorikos kryptys gali veikti priešingai – skatinti agresyvesnį elgesį.

Pozityvu ir tai, kad pagaliau juda karinio poligono klausimas. Realybė paprasta: vienintelis patikimas atgrasymas yra gebėjimas apsiginti ir suduoti atsaką. Tik taip galime išvengti „silpniausios grandies“ etiketės.

Tokioje situacijoje ypač svarbu, jog kiekvienas darytų tai, kas priklauso nuo jo atsakomybės ribų. Politikoje ne mažiau svarbus nei ambicijos yra gebėjimas susitelkti į savo darbą. Todėl, užuot siekus tapti visų sričių ekspertais, politikams kur kas naudingiau būtų nuosekliai spręsti konkrečias problemas ir stiprinti tai, kas iš tiesų yra mūsų valioje.

Andrius NAVICKAS

Šilalės viešojoje bibliotekoje su vaikais ir paaugliais susitikusi rašytoja Ignė Zarambaitė už savo knygas yra įvertinta ne tik „Metų knygos rinkimuose“, bet ir tarptautiniu mastu. Šilalėje vaikams rašytoja papasakojo apie save bei kūrybą, pakvietė suda­lyvauti kūrybinėse dirbtuvėse. Beje, knygų autorė į mūsų miestą atvyko jau ne pirmą kartą – pasak jos, mokiniai čia išsiskiria smalsumu, gebėjimu išgirsti ir drąsiai klausti to, kas įdomu. 

„Metų knygos rinkimuose 2019“ rašytoja laimėjo vaikų knygų kategorijoje už knygą „Stebuklingi senelio batai“, o 2020 m. tapo laimėtoja paauglių knygų kategorijoje už knygą „Juodavandeniai“. Pasak Ignės, rašydama knygas ji stengiasi vadovautis dviem nuostatomis. 

„Pirmas dalykas – istoriją, kurią rašau, turiu matyti vizua­liai ir tada sakytoją bandau perkelti į tą pasaulį. Jeigu to pasaulio nematau, dažniausiai ir vaikams nėra įdomu skaityti. Vadinasi, aš pati ne visiškai į tą pasaulį buvau persikėlusi, pavyzdžiui, galbūt kasdieniai rūpesčiai buvo užgožę. Jeigu kitą dieną skaitydama nejaučiu bepersikelianti į tą pasaulį, tada rašau iš naujo“, – prisipažįsta I. Za­rambaitė. 

Kaip antrą būtiną savo kūrybos aspektą rašytoja išskiria nuoširdumą.

„Nieko nesistengiu kopijuoti, moralizuoti, noriu, jog istorija plauktų natūraliai. Vaikai ir paaugliai tai jaučia, galbūt todėl ir mėgsta mano knygas“, – svarsto rašytoja.

Dažnai galime išgirsti, kad vaikai, jaunimas šiais laikais iš viso mažai skaito, tačiau kūrėja sako, kad, susitikdama su jaunaisiais skaitytojais, pastebi, jog situacija būna įvairi. Ji teigia, kad keičiasi pats rašymo stilius, knygų apimtis, viskas pateikiama dinamiškiau, gal dėl to ir vaikai greičiau randa kelią į knygų pasaulį.

„Mes dažnai akcentuojame skaitymo svarbą, bet pamirštame, kad vaikai yra suaugusiųjų atspindys. Visiems reikia skaityti, tad pavyzdys yra labai svarbu: jeigu vaikai mato skatinančius tėvus, mokytojus, bib­liotekininkus, dažniausiai ir patys susidomi knyga“, – tikina vaikų ir paauglių knygų kūrėja.

Autorė susitikimuose su skaitytojais ne tik pristato savo kūrybą, bet ir veda kūrybines dirbtuves. Šįkart I. Zarambaitė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos trečiokams pristatė savo knygą „Užkampynė“ ir pakvietė juos sukurti Užkampynės gyventojus.

„Vaikams įdomu ne tik kažką sukurti, bet ir pažinti kūrėją, kad, atsivertę knygą, atsimintų, jog, pavyzdžiui, autorius mėgsta karštą šokoladą, sportuoja, muzikuoja. Tokie faktai suartina autorių su skaitytoju. Toks yra ir kūrybinių dirbtuvių tikslas – vaikas pats gali būti kūrėju, įsivaizduoti save iliustruotoju, istorijos pasakotoju“, – tikina I. Zarambaitė. 

Rašytoja rengia įvairiausias kūrybines dirbtuves. Pavyzdžiui, mokiniai yra gaminę kaukus, sapnų gaudyk­les ar net knygų skulptūras iš senų, nurašytų knygų. 

„Dažniausiai kūrybinių dirbtuvių idėjos išsigrynina pagal konkrečias amžiaus grupes, tačiau per dešimt metų jų temas daug kartų keičiau, todėl net pačiai sunku jas visas išvardyti“, – juokiasi rašytoja.

Ignė ne tik rašo knygas jaunimui, bet ir mėgsta užsiimti įvairia kitokia veikla. Pavyzdžiui, gamina lėles, sportuoja, dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.

„Pirmiausia savo knygose stengiuosi būti nuoširdi. Dažnai rašau apie herojiškus, geraširdžius, kilnius personažus, kurie daro gerus darbus, kad ir kas nutiktų, jie nenuleidžia rankų ar letenų, eina visuomet pirmyn. Vaikystėje skaitant la­biausiai traukė, įkvėpė nedrąsių, mažų herojų tvirtybė, moralinis stuburas, tos knygos mane augino kaip asmenybę“, – sako knygų kūrėja. 

Ir priduria, jog ypač svarbi jos gyvenimo dalis yra pilietiškumas. 

„Man labai svarbu, kur aš užaugau, upės, kuriose maudžiausi. Neįsivaizduoju, kad galėčiau nieko nedaryti dėl savo šalies. O kadangi suprantu, jog vien kūrybos neužtenka, reikia ir didesnio pasiruošimo, ir to „tvirtesnio stuburo“, įstojau į Šaulių sąjungą,“ – teigia I. Zarambaitė.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vokiečių kalbos mo­kytoja metodininkė Kristina Katauskaitė ir pradinio ugdymo vyr. mokytoja Inga Makarė dalyvavo metodinėje-praktinėje konferencijoje „CLILiG praktikoje: patirtys, metodai, mokinių pasiekimai, tikslingas kompetencijų ugdymas ir žvilgsnis į ateitį“. Tai buvo puiki galimybė ne tik susipažinti su naujau­siomis integruoto dalyko ir užsienio kalbos mokymo tenden­cijomis, bet ir praktiškai įvertinti, kaip šie metodai gali būti taikomi kasdienėje ugdymo veikloje.

Konferenciją organizavo Goethe’s institutas Lietuvoje, bend­radarbiaudamas su Prezidento Valdo Adamkaus gimnazija bei Kauno švietimo inovacijų cent­ru. Jos dalyviams mokytojos ve­dė praktines dirbtuves „Žaliosios inovacijų dirbtuvės: miesto kūrėjai!“ ir pristatė savo CLILiG veiklą 3 klasėje. Konferencijos metu pedagogų komandos iš įvairių Lietuvos mokyklų, kuriose vykdomas projektas „CLILiG –

integruotas vokiečių kalbos ir dalyko mokymas(is) Lietuvoje“, pristatė savo patirtis, dalijosi integruotų pamokų ir programų pavyzdžiais, metodais bei mokinių pasiekimais. Taip pat vyko pamokų simuliacijos, darbas komandose, diskusijos bei teminiai pranešimai, konferencijos dalyvės turėjo unikalią galimybę dalyvauti IDUKM eksperto iš Kelno (Vokietija), dvikalbio ugdymo mokytojo Maiko Böingo vedamose dirbtuvėse.

Konferencijos metu aptarti pavyzdžiai ir kolegų patirtys leido pamatyti, kaip CLILiG metodika skatina mokinių aktyvumą, kritinį mąstymą bei didina mokymosi motyvaciją. Įgytos žinios ir praktiniai įrankiai bus pritaikomi pamokose, siekiant įvairesnio ir patrauklesnio ugdymo proceso. Tai ypač svarbu šiandien, kai didelis dėmesys skiriamas kompetencijų ugdymui, integruotam mokymui ir mokinių gebėjimui žinias taikyti praktiškai. Todėl labai džiaugiamės suteikta galimybe dalyvauti konferencijoje ir pasisemti naujų idėjų.

Kristina KATAUSKAITĖ

Inga MAKARĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos

AUTORIŲ archyvo nuotr.

Būsime atviri – jei ne jūsų klausimai, už kurių nemigo naktimis švyti nerimo baubas, galėtume džiaug­tis pavasario saule ir smagiai gaivinančio, jau šilto vėjo glamone. Bet mes įpratę dirbti be poilsio dienų, todėl kuo paprasčiau sudėliosime, kaip vertiname karą Irane, kas dėl jo šiuo metu vyksta Rasiejoje, ko tikėtis iš Kremliaus, o svar­biausia – kas ir kada mus užpuls. Jau užpuolė.

Aurimas NAVYS, 

Mindaugas SĖJŪNAS

Visuomenės informacinio saugumo agentūros ekspertai 

(www.visagentura.com/blog)

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 23

1. Užsakovas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

2. Užsakovą kontroliuojantis subjektas: 

Europos Parlamentas

Rue Wiertz 60, , B-1047 Bruxelles

3. Už politinės reklamos skelbimą mokantis subjektas:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija Europos Parlamente

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

Rue Wiertz 60, B-1047 Bruxelles

ASP 11G265

4. Laikotarpis, kurį politinės reklamos skelbimą numatoma publikuoti, pateikti ar platinti:

Publikavimo datos laikraščiuose bei portale: 2026 03 31

5. Kitų išmokų, kurias politinės reklamos paslaugų teikėjai gavo už politinės reklamos skelbimą, bendros sumos ir bendra vertė:

240,62 Eur

6. Informacija apie politinės reklamos paslaugų teikėjų gautų sumų ir kitų išmokų kilmę:

Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos Europos Parlamente,

Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė

7. Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su:

Susijęs su darbu Europos Parlamente

8. [Tinklalapio saitas (-ai) į oficialią informaciją apie dalyvavimo rinkimuose ar referendume, su kuriuo (-iais) politinės reklamos skelbimas yra susijęs, sąlygas.]

https://silales-artojas.lt/aktualijos/partnerio-turinys/7326-skaidrumo-pranesimas-2026-03-31 

9. [Nuorodos į Europos internetinės politinės reklamos skelbimų saugyklą.]

https://silales-artojas.lt/aktualijos/politika/7332-vilija-blinkeviciute-skurdas-turi-daug-priezasciu-bet-viena-liudna-veida