Džiaugsmingo ir prasmingo atgimimo belaukiant

Kvėdarniškiai visą savaitę prieš Velykas galėjo mokytis marginti velykaičius, daugiau sužinoti apie lietuvių senąsias tradicijas – Kvė­darnos kultūros namuose vykę už­siėmimai buvo gana populiarūs, o  kaip sako šių namų vadovė Jū­ra­tė Augienė, durys čia beveik ne­už­si­daro.

„Turime puikiai atnaujintas erd­ves, bet jų ir vėl mums nepakanka – tiek daug Kvėdarnoje gyvena muzikuoti, dainuoti, šokti norin­čių žmonių. O mes to ir siekiame –

užimtumo visoms amžiaus gru­pėms. Be to, ypatingai daug dėmesio skiriame autentiškumo puose­lėjimui‘, – tikina J. Augienė.

Tradicijos – iš kartos į kartą

Pasak direktorės, šventa tiesa, kad vienas lauke – ne karys, tuo labiau, dirbant kultūrinį darbą, būtina darni komanda. Todėl ji ypatingai džiaugiasi, jog būtent tokią ir turi. Tam pritaria ir meno vadovė, kankliavimo mokytoja Jolanta Kasputytė. 

„Pas mus vyksta visos tradicinės šventės: labai svarbu išlaikyti savo tautos papročius, juos įskiepyti augančiai kartai, priminti jų tėvams, seneliams, nes tik nuolat prisimenant, išugdomas paprotys, kuris bus perduotas ateities kartoms ir gyvuos, kai mūsų nebebus“, – įsitikinusi Jolanta.

Todėl šiemet, kaip, beje, ir anksčiau, artėjant Velykoms, kvėdarniškiams buvo surengtos margučių dekoravimo dirbtuvės. 

Tiek Jolanta, tiek Jūratė sako, kad jų namuose velykaičiai marginami taip, kaip, ko gero, daugelio: į per metus sukauptų svogūnų lukštų nuovirą merkiami į audinį įrišti kiaušiniai, kurie dar kartais aplipdomi įvairiomis kruopomis ar žolelėmis. 

„Pamenu, baba kiaušinius virdavo ne tik šiame nuovire, o ir vilnai dažyti skirtuose dažuose – juk tais laikais pasirinkimo nebuvo. Dailiai numargintus velykaičius mes, vaikai, ištrindavome lašiniais, kad blizgėtų. Mano Velykos neįsivaizduojamos be babos kepto pyrago ir kugelio – tai būdavo pagrindiniai patiekalai, kurių privalgę lėkdavom suptis. Būtent šie prisiminimai man iškyla prieš Velykas, nes kiaušinių ridenimas atsirado gerokai vėliau“, – prisimena J. Kasputytė, kurios vaikystė prabėgo Kaltinėnuose.

Salomėja Žvynakienė – Kvėdarnos kultūros namų edukacijų vedėja. Moteris gyveno Panevėžyje, dirbo vaikų darželyje, o į gimtąją Kvėdarną grįžo slaugyti tėvų. Manė, trumpam. Bet taip čia ir pasiliko.

„Iš pradžių įsitraukiau į meninę veik­lą, pradėjau lankyti Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, kol Jūratė prikalbino prisijungti prie kultūros namų kolektyvo. Tad dabar mažiesiems kvėdarniškiams esu tiesiog Velykų bobutė – būtent taip jie mane vadina sutikę miestelio gatvėse“, – juokiasi pašnekovė.

Buvusi ikimokyklinio ugdymo pedagogė vaikams veda žodines edukacijas – primena lietuvių senąsias tradicijas, perteikia jas pasakomis, pasakoja apie kiaušinių spalvų reikšmę ir marginimo raštų prasmę. 

„Velykų raštuose ir spalvose svarbiausia, jog viskas sietųsi su gamta: piešiniams tinkamiausi gėlių, varpų, dobilo, rūtos, paukščių pėdučių, saulučių ornamentai, o spalvos gali būti įvairios: juoda – Žemynai, raudona – Ladai, Geltona – saulei ir javams, žalia – augalams, mėlyna – dangui. Velykos – žemės atsibudimo metas, o visa gyvybė prasidėjo nuo kiaušinio. Štai todėl per Velykas tiek daug kalbame ir dėmesio skiriame kiaušiniams“, – sako edukatorė S. Žvynakienė.

Galimybių daug – svarbiausia teisingai pasirinkti

Bene dažniausiai kvėdarniškiams edu­kacinius užsiėmimus veda Regina Vir­šilienė. Iš Telšių į Kvėdarną atitekėjusi moteris į edukacijas kviečia ir savo ūkyje Paragaudyje.

„Laikau bičių, iš vaško lieju žvakes, siūlau jų pasigaminti ir savo ūkyje. Užsiėmimams visada pasirenku tas medžiagas, kurios labiausiai tinka lankytojų amžiui, pavyzdžiui, šįkart laukiu pirmokų, su jais marginsime kiaušinius dekupažo technika: servetėles prie išvirto kiaušinio „klijuosime“ išplaktu kiaušinio baltymu“, – karpydama popierines servetėles, kurios netrukus taps dekoracijomis, pasakoja Regina.

Kitas itin paprastas velykaičių marginimo būdas, patinkantis vaikams, – flomasteriais išpieštais popieriniais rankšluosčiais: kiaušinis apsukamas popieriumi ir taip „supakuotas“ merkiamas į vandenį su actu, o tada piešinys plinta ir lėtai susigeria į baltą lukštą. 

Pati R. Viršilienė mėgsta kiaušinius marginti tik natūraliomis medžiagomis, tad renkasi ne tik svogūnų lukštus, o ir mėlynuosius kopūstus, mėlynių uogienę, burokėlius ir t.t. Sako, niekur nespėjantys gali atrasti kiek neįprastų spalvų, jeigu kiaušinį apvynios svogūnų lukštais bei kinrožių arbata.

„Mūsų šeimoje Velykos yra atgimimo šventė, o smagiausias jos akcentas – kiaušinių marginimas. Nors visada juos dažau ir tradiciškai, vis tik kasmet stengiuosi išbandyti ką nors naujo – šiemet bandysiu rasti šilkinių kaklaraiščių, mačiau šia technika dažytų kiaušinių, paliko didelį įspūdį“, –  tikina tautodailininkė.

Regina prisipažįsta, jog ją nuo mažens traukė siuvinėti, austi, nerti, megzti. Deja, tam neturėjo laiko – įgijo dvi specialybes, dirbo medicinos sesele, vėliau socialine darbuotoja. Bet netikėtai daug laisvo laiko sako atradusi, kai nuvyko į Didžiąją Britaniją padėti sūnui – būtent ten gimė idėja imtis siuvinėjimo kryželiu. Vėliau šią techniką ji ištobulino, taip išsiuvinėjo bene 20 paveikslų.

„Dabar mano didžiausios pagalbininkės yra Šilalėje gyvenančios anūkės Amelija bei Milana. Kartu mes liejame žvakes, gaminame šieno paukščius (jais buvo pasidabinusi visa Šilalės delegacija, dalyvavusi šimtmečio Dainų šventėje), šieno indus, kaukes, muilus ir t.t. Mintys, idėjos mums gimsta tarsi iš niekur, vis norisi išbandyti ką naujo. O pagrindinės metų šventės yra tradicinės, namuose visada kvepia šviežia gira ir kepta duona, Velykoms būtinai iškepu ir balto mielinio pyrago. Tiek duonai, tiek pyragui renkuosi tikras, ne sausas mieles, o ingredientai – pagal kiekvienos šeimininkės skonį: kas nori rūgštesnės duonos, deda daugiau ruginių miltų, aš renkuosi tik pilno grūdo miltus, beriu avižinių dribsnių, įvairių sėklų, juodgrūdės ir kmynų“, – atskleidžia R. Viršilienė.

Prietarų daug, bet svarbu – dvasia

„Mokykloje turime etnobūrelį, vaikams ir jų tėvams tradicijų puoselėjimas pas mus nėra jokia naujiena. Anksčiau vykdavome į edukacijas Tauragės rajone, o šįkart pasikvietėme edukatorę pas save“, – džiaugiasi mokinukus į edukaciją atlydėjusi Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokytoja Angelė Grikšienė. 

Edukatorė Jurgita Brazauskienė, kurios šviesios atminties mama Irena yra dirbusi rajno laikraščio redakcijoje, sako, kad šaukštai, kuriuose edukacijos dalyviai kaitina vašką kiaušiniams marginti, yra jos mamos „šliūbiniai“.

„Iš pradžių pati jais valgiau, vėliau vyras sumeistravo įrankius edukacijoms, kurie ir patogūs, ir gražūs“, – tikina Jurgita.

Jos teigimu, vaikai labai mėgsta tradicines edukacijas – kartu jiems ne tik smagiau, o ir daugiau galimybių išmokti. 

„Savo namuose dažau kiaušinius geležimi, kad gautųsi sodriai juodos spalvos, o tada skutinėju. Tiesa, jų pavyzdžių nebeturiu, bet atsivežiau savo amžinatilsį mokytojos tauragiškės kraštotyrininkės Anastazijos Pečkaitienės darbų. Beje, esu pasipuošusi jos nešiota ir dovanota kepuraite“, – pasakoja Jurgita. 

Anot jos, ir Tauragės, ir Šilalės krašte daug kas Velykoms kepa „babką“. Anksčiau tam esą buvo naudojamas Kuršėnuose gamintas vazonas, kuris, iškepus pyragą, būdavo sudaužomas, nes kitaip pyrago iš jo neišimsi. 

„Kadangi iki Velykų reikėdavo septynias savaites silkę ėsti, tai prieš šventę būtinai vykdavo silkės išvarymas. Be to, būdavo sakoma, kad kai mergina atiteka į vyro namus, reikia prie vartelių pakasti silkės galvą ir ten pasodinti bijūną. Sakoma, tada vyras rūpinsis tik šiais namais. O kad šeima gyventų santarvėje, būtina per Velykas suvalgy­tų kiaušinių lukštus pakasti prie namo kampo. Kai renkamas stipriausias kiaušinis, nugalėtojo nevalia valgyti, jį reikia išlaikyti namuose kuo ilgiau, jog nepritrūktų maisto. Pinigų stinga? Per Velykas vienas kitą vandeniu perliekit“, – tradicinius pokštus ir papročius primena J. Brazauskienė.

Pasak jos, kiaušinių nevalia marginti iš anksto, tai daryti reikia tik Velykų rytą. O šventinį stalą puikiai papuošti galima iš sviesto pagamintais kiškučiais. 

J. Brazauskienė įsitikinusi, kad kur kas svarbiau, švenčiant Velykas, apsilankyti bažnyčioje, parsinešti pašventintos ugnies ir vandens: tik dvasiškai apvalytuose namuose galima švęsti.

„Nepamirškime, jog Velykos yra pati didžiausia šventė. Tos tradicijos, kurias išlaikėme, yra seniausios visame pasaulyje. Galvoje turiu iš kiaušinio lukšto gaminamus žaislus – paukščius. Jie iki mū­sų dienų išliko net nuo akmens amžiaus – būtent tokius paukščiukus mūsų protėviai aukodavo deivei paukštei“, – sako edukatorė, linkėdama visiems pavasariškos ramybės.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

* * *

Kadangi kiaušinių marginimas yra viena seniausių ir gražiausių Velykų tradicijų, simbolizuojanti gyvybės atgimimą, nuo seno žmonės tam naudodavo natūralias priemones: svogūnų lukštus, žoleles, vašką ir pan. Šian­dien marginimo būdų yra gerokai daugiau, todėl galbūt keli iš jų padės kūrybiškai pažvelgti į artėjančias šventes.

Marginimas druskoje 

Norint išmėginti marginimą druska, reikės kietai virtų kiaušinių, vidutinio stambumo druskos, specialių dažų margučiams, plastikinių maišelių, skirtų šaldyti maistą.

Maždaug pusę maišelio pripilame druskos, supilame dažus (gali būti tiek skysti, tiek milteliais, bet jei sausi – įpilame porą šaukštų vandens), maišelį užsandariname ir patriname, kad druska tolygiai prisisodrintų dažų. Tuomet į jį įdedame vieną ar kelis virtus kiaušinius ir švelniai juos patriname. Kiaušinius galima išimti iškart arba šiek tiek palaikyti spalvotoje druskoje. Išimtus kiaušinius paliekame nudžiūti (ant grotelių ar popierinio rankšluosčio), kai jie sausi, druskos likučius nubraukiame, o kad margučiai blizgėtų, patepame juos aliejumi.

Taškuoti margučiai ryžiuose

Kiaušinių marginimo ryžiuose principas – toks pat, kaip ir druskoje, tačiau stambesni ryžių grūdeliai margučiams suteikia kitokią faktūrą nei druska. Šiam eksperimentui reikės kietai virtų kiaušinių, nevirtų ryžių, dažų, plastikinių maišelių.

Į maišelį suberiame ryžius, į juos įlašiname ar įberiame dažų (naudojant sausus įpilame porą šaukštų vandens), maišelį sandariai uždarome ir gerai pakratome, kol ryžiai tolygiai nusidažys. Tuomet dedame virtus kiaušinius, trumpam paliekam, kad spalva būtų intensyvesnė. 

Burokėliais marginti kiaušiniai

Burokėlius nuplauname ir sutarkuojame (lupti nebūtina). Kuo smulkiau sutarkuosime, tuo vientisesnis raštas bus ir margutis greičiau nusidažys (galima dalį tarkuoti stambiau, dalį – smulkiau). Į masę įpilame acto ir išmaišome. Virtą kiaušinį nestoru sluoksniu apdėliojame burokėlių tarkiais, kad neliktų tarpelių ir nesimatytų lukšto, standžiai apspaudome ir įvyniojame į maišelį arba apsukame maistine plėvele. Taip supakuotus kiaušinius dedame į šaldytuvą – kuo ilgiau jie ten gulės, tuo intensyvesnė spalva bus.

Margutį išvyniojame, atsargiai nu­imame burokėlių likučius (neplauname) ir nudžioviname. Sausus galima pablizginti aliejumi (netinka kokosų aliejus, nes jis suteikia balzganumo).

„Šilalės artojo“ inform.