Iš Upynos kilusi, Rytų Azijos kultūrą studijavusi ir japonų kalbą išmokusi Monika Grundhauser (Gerdauskaitė) stengiasi gyventi taip, kaip liepia širdis. O ji linksta prie kaimo, kur seneliai Pukeliai įdiegė paprastą, bet efektyvią gyvenimo sampratą – reikia mokėti visus darbus, bet ne visus būtina daryti. Televizijos laidą „Atgimstančios sodybos” kurianti videografų šeima savo laimei kurti pasirinko kaimą netoli Kauno.
Mokė šviesiai žiūrėti į gyvenimą
Petkalnio kaime gyveno net kelios Pukelių kartos. Nors dabar čia likusios gal tik kelios sodybos, kažkada tai buvo nemažas kaimas. Senelio brolis Monikai pasakojo, jog čia buvusios dvaro žemės, žmonės jas išsidalijo, pasistatė sodybas. Danutė ir Jonas Pukeliai buvo vieni iš paskutiniųjų senosios kartos šio kaimo gyventojų.
Monika sako, jog Petkalnis jai buvo kaip namai, o seneliai niekuo nesiskyrė nuo tėvų. Lietuvos televizijos laidos „Atgimstančios sodybos“ kūrėja ir vedėja tikina, kad jie buvo paprasti žmonės, bet šviesiai žiūrėjo į gyvenimą ir ją mokė to paties. Abu kalbėjo žemaitiškai, tik skirtingai, nes močiutė Danutė Voverytė buvo kilusi iš Kvėdarnos. Jei vienas sakydavo „veršuks“, tai kitas – „veršalis“, vienam po kiemą lakstydavo „vištuks“, kitam – „vištalis“.
„O mano tėvai stengėsi kalbėti taisyklingai, nes tais laikais nebuvo madinga šnekėti tarmiškai. Tas pats jautėsi, kai įstojau studijuoti Kaune – kaip aš dabar žemaičiuosiu? Negražu, bet kažkaip vis tiek tokių žodžių turiu, nors ir nesu visai žemaitiškai kalbanti, kaip mano seneliai. Labai stengiuosi žemaitiškus žodžius savo vaikams įterpti, nes kalba taip ir išnyks, jeigu niekas ja nekalbės“, – įsitikinusi M. Grundhauser.
Išvykusi studijuoti, Monika pastebėjo, jog daugelį dalykų supranta kitaip nei jos bendraamžiai.
„Kai augi kaime, o seneliai gyvena ūkiškai, tas supratimas apie gyvenimą yra šiek tiek kitoks. Seneliai visada laukdavo rajono laikraščio „Šilalės artojas“, man labai įdomūs būdavo visi skelbimai: kas veršelius ar ką kitą parduoda, perka. Mieste nėra įpročio skaityti vietines naujienas, bet aš taip anksti, kaip miestuose gyvenę bendraamžiai, neturėjau interneto“, – juokiasi Monika, neabejojanti, kad žmogų iš kaimo gali išvaryti, bet kaimo iš žmogaus – niekaip.
Dėl to niekas nesistebi, kad ir jos namuose Kauno rajone yra būrys augintinių, daržas, o šventėms kepamas kugelis.
Monika norėtų laikyti karvę ir vištų, kad galėtų vaikams parodyti, kaip kadaise gyveno žmonės. Kur kitur galėtų tai padaryti, ji sako nežinanti, nes dabar jau ir kaime karvių beveik neliko, jų galima pamatyti tik didelėse fermose – o tai ne tas pats. Vokietijoje užaugęs jos vyras gal irgi neprieštarautų, tik pati tokiam sprendimui vis dar nesiryžta.
Rytų kultūra sudomino senelis
Upynoje baigusi vidurinę mokyklą, Monika netikėtai pasirinko Rytų Azijos regiono studijas Vytauto Didžiojo universitete. Pripažįsta, kad tai irgi senelio įtaka. Nors jis nebuvo baigęs jokių mokslų, kolūkyje dirbo vairuotoju, dirbtuvių vedėju, bet buvo labai šnekus, mokėjo bendrauti ir savarankiškai domėjosi Rytų kultūra, turėjo žemėlapių, galėjo daug pasakoti apie jam įdomias šalis.
„Imponavo tai, jog senelis labai domėjosi istorija ir geografija – tai buvo jo gyvenimo varikliukas. Kuo toliau, tuo įdomiau būdavo su juo kalbėtis, tos kultūros mane labai traukė, net hieroglifai atrodydavo labai gražūs. Kaip tik „Hitachi“ įmonė Visagine norėjo statyti atominę elektrinę ir kai reikėjo rinktis, kurias kalbas mokytis – buvo siūloma kinų, korėjiečių ir japonų, senelis patarė imti būtent japonų“, – prisimena Monika.
Išmokti skaityti hieroglifus, pasak jos, įmanoma, bet tai kitas, vizualus kalbos mokymosi būdas.
„Žiūrėdamas į žodį, gali suprasti, ką jis reiškia, nes jei užrašyta „medis“, skaitydamas ir matai medį. Man buvo įdomu ir tai buvo pats svarbiausias dalykas. Studijos buvo intensyvios, kalbos pamokų labai daug, bet mes nebuvom kalbininkai, nebuvom filologai, mes tokie labiau antropologai, todėl svarbiausia buvo suprasti kultūrinius skirtumus“, – pasakoja buvusi upyniškė.
Pažinti tolimos Rytų Azijos kultūrą Monika vyko į Taivaną, nors toks jos sprendimas visai šeimai įvarė nerimo – kaip viena gali skristi į šitokią tolybę. Bet ji žinojo, kad kas ką besakytų, nuo šios kelionės neatkalbės. Ir paskui savo užsispyrimu labai džiaugėsi, nes būtent Taivane suprato, kokį didelį dvasinį lobį paveldėjo su savo kaimiška kilme ir žemaitišku charakterio užtaisu.
„Man labai pasisekė, nes žmonės, kuriuos sutikau, savimonei labai daug davė. Ieškojau Taivano kaimo, draugės veždavosi pas močiutes ir ta vietinė kultūra, jos ištakos buvo labai įdomios. Grįžusi parašiau baigiamąjį darbą, apsigyniau jį ir galvojau, ką toliau daryti. Kai baigi humanitarinių mokslų studijas, neturi specialybės, tik išsilavinimą, o kur pritaikyti įgytas žinias, reikia rasti pačiam. Man nesisekė – kur nueinu, tarsi užkeikta, ten atsimušu lyg į sieną. Kad galėtų padėti, seneliai net telyčią pardavė“, – skausmingas darbo paieškas prisimena Monika.
Sukūrė filmą apie savo šeimą
Bet kai jau buvo visiškai netekusi vilties ir nusprendusi vėl skristi į Taivaną bei padavusi prašymą skirti tam stipendiją, vasarą užėjo pasikalbėti dėl darbo į televizijos laidas kuriančią prodiuserių kompaniją. Šis žingsnis iš esmės pakeitė jos gyvenimą, nes gavo ne tik darbą – sutiko iš Vokietijos atostogauti atvykusį ir vasarą padirbėti Lietuvoje panorusį Gediminą. Ir jau daug metų jiedu nesiskiria nei darbe, nei namuose.
„Iš esmės tai ir jį čia televizija užlaikė, nes aš būčiau išskridus į Taivaną, jis būtų grįžęs į Vokietiją ir niekada galbūt nebūtume susitikę. Nesigailėjau nė minutės, jog neišvykau. Nors mano darbas nėra susijęs su studijomis, labai esu patenkinta tuo, ką turiu Lietuvoje – šeimą, du vaikiukus, įdomų darbą. Stengiuosi gyventi taip, kad nesigailėčiau. Kartais būna sunku, bet kažkaip pagalvoju, kad kaip širdis liepia, taip ir turi daryti“, – tikina Monika.
Daug metų abu su vyru kūrę laidas komercinėms televizijoms, dabar jie turi savo „Šeimos dokumentikos“ projektą ir kuria laidas „Atgyjančios sodybos“. Pirmojoje laidoje Monika su žiūrovais sveikinosi iš senelių sodybos Petkalnio kaime.
„Su Upynos kultūros namuose dirbančia teta per pandemiją vis važinėjom filmuoti, kalbinom senelį, kuris labai džiaugėsi, jog proanūkis bus pavadintas jo vardu – Herkum Jonu, nes mūsų šeimoje daug Pukelių buvo Jonai. Visus nufilmavom, dar senelį, kuris vis šnekėjo ir šnekėjo apie Petkalnį, ruošėmės filmuoti, kai jis susirgo kovidu ir netikėtai mirė – atsigulė vakarienę pavalgęs ir amžiams užmigo. Labai pergyvenau, o kadangi buvau septintą mėnesį nėščia, ir atsisveikinti negalėjau, turėjau saugotis“, – pasakoja Monika.
Bakūžes kaime perka miestiečiai
Visus metus ji tikina negalėjusi prisiliesti prie filmo, taip skaudu buvo matyti kalbantį senelį.
„Bet atėjo laikas, kai pagalvojau: Dieve mano, tas vaikiukas toks panašus į mano senelį, abu tokie pat šnekučiai, reikia kažką daryti. Sumontavau filmą ir supratau, kad savo šeimos istoriją sumontavau. Pamatę visi pradėjo klausti, ar galiu kitus pakalbinti, nufilmuoti. Taip atsirado „Šeimos dokumentika“, – prisimena upyniškė.
2018 m. Monika ir Gediminas sukūrė dokumentinį filmą „Vaidilutė“ – apie dabar jau šviesios atminties neeilinę asmenybę, mokytoją lituanistę iš Upynos, kurios begalinė meilė vaikams ir Lietuvai buvo puoselėjama net sovietinio režimo laikais V. Jončaitę-Lovčikienę. Ji tapo ne vienos iškilios asmenybės gyvenimo mokytoja, žmogumi, įkvėpusiu siekti aukštojo mokslo, ne vienas jos mokinys tęsė mokytojos pradėtą veiklą, susijusią su folkloru, tautodaile ar lietuvių literatūra. Pasak Monikos, filmo tikslas buvo parodyti, kad net toli nuo didžiųjų kultūros centrų gyvenantys žmonės turėjo įtakos nepriklausomos Lietuvos dabarčiai.
Laidos „Atgimstančios sodybos“ vedėja pastebi, kad didelė dalis miestiečių, kurie neturi savo šaknų kaime, pasijunta pavargę nuo miesto ir nusprendžia nusipirkti kad ir visai apleistą bakūžėlę.
„Labai norisi kažkaip tuos žmones parodyti ir įkvėpti, nes ramybė, kurią jie randa kaime, yra neįkainuojama vertybė, ypač šiais laikais, kai gali dirbti nuotoliu. Apie tai ir yra mūsų laida – apie žmones, kurie lyg ir visai paprasti, bet vis tiek kitokie, ieškantys natūralumo, kad ir morką savo darže galėtų patys užsiauginti“, – tikina laidos kūrėja.
Daiva BARTKIENĖ
Pašnekovės asmeninio archyvo nuotr.
