Penkis mėnesius ir dvi dienas – tiek šiemet dirbome tam, kad su­mokėtume mokesčius. 153 dienas. Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išaušo birželio 3-iąją. Tai simbolinė diena, kai žmogus nustoja dirbti bendroms valstybės reikmėms ir pradeda dirbti sau ir savo šeimynai. 

Laisvės nuo mokesčių diena parodo mums perskirstymą, esantį kiekvieno mūsų kasdienybėje, ne politikų šūkiuose. Kodėl šiemet ši diena tapo aktuali daugeliui – net ir tiems, kurie iki šiol nesidomėjo nei mokesčiais, nei biudžetu?

Atsakymas paprastas: mokesčių reforma. Seime svarstomi pakeitimai, kurie bus svarbūs kiekvienam – dirbančiam, turinčiam verslą, būsto savininkui. Labiausiai visiems nerimą kelia nekilnojamojo turto mokestis. Ir tai suprantama – jis, skirtingai nuo kitų mokesčių, sumokamas paties žmogaus, todėl yra labiausiai apčiuopiamas. Nuo darbo užmokesčio mokesčius bei socia­lines įmokas perveda darbdavys, pridėtinės vertės mokestį prie kasos įmuša kasininkas. 

Kaip žmogui žinoti visą jam tenkančią mokesčių naštą, o dar svarbiau – kokias valstybės išlaidas jis finansavo savo darbu ir laiku? Pagaliau, ką jam konkrečiai reiškia tas misti­nis perskirstymas, kurį politikai kviečia dar didinti?

Būtent į šiuos klausimus atsako Laisvės nuo mokesčių diena – ji leidžia paprastai ir skaidriai įvardinti, kad šiemet gynybai – mūsų visų deklaruojamam prioritetui – dirbome vos 13 dienų. O štai socialinei apsaugai – net 39. Išlaidos gynybai augo 5 proc., o kai kurioms socialinėms išmokoms – net 26 proc. Tai reiškia, jog deklaruojami prioritetai skiriasi nuo valdžios veiksmų.

Mokesčių reformos autoriai kalba apie būtinybę finansuoti saugumą. Tačiau pripažįsta, kad reforma skirta ne tik saugumui, bet ir rinkimų pažadams įgyvendinti. Štai kitų metų Vyriausybės planuose – sparčiau didinti nedarbo išmokas, skiriant tam 40 mln. eurų, 34 mln. eurų numatyta nemokamam maitinimui visiems pradinukams, keliasdešimt milijonų eurų irklavimo trasai prie Lampėdžių ežero, sandėlio Šiauliuose rekonstrukcijai į žirgyną ar verslinės žvejybos vidaus vandenyse leidimų išpirkimui iš žvejų... Ar tikrai visoms biudžeto išlaidoms žmonės pritartų, žinodami, kiek darbo valandų ir dienų kainuoja valdžios dosnumas?

Mūsų ekspertų skaičiavimai rodo, kad jeigu valdžia rimtai norėtų didinti gynybos finansavimą, tai galėtų padaryti be jokio mokesčių didinimo – tiesiog optimizavusi išlaidas, sumažinusi valstybės aparato dydį bei sutrumpinusi biurokratines procedūras, kurios stabdo gamyklų statybas, verčia žmones ieškoti landų reguliavime, t.y. lėtina gerovės kūrimą. Juk kuo daugiau gerovės sukursime, tuo greičiau surinksime valstybės biudžetą. Taigi mažiau dienų reikės dirbti bendriems poreikiams finansuoti. Ir atvirkščiai – kuo daugiau biurokratijos ir išlaidų, tuo mažiau gerovės sukuriame ir tuo mažesnė jos dalis lieka žmogui.

Laisvės nuo mokesčių diena – ne tik šventė, bet ir veidrodis, kuris parodo, kiek dienų dirbame tikriems ir tariamiems valstybės prioritetams. O prasmės ieškantiems žmonėms tai ir proga naujai atrasti ištisų metų prasmę: kam jie dirbo 153 dienas ir kam skirs likusias 212 dienų. Proporcija tarp jų parodo mums perskirstymą, jau dabar esantį mūsų gyvenimuose, ne politikų debatuose ir pažaduose.

Elena LEONTJEVA

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Nors finansinis pasirengimas pensijai aktualus tiek vyrams, tiek moterims, daug žmonių vis dar atideda sprendimą kaupti oriai senatvei. Kokios priežastys tai lemia ir ką daryti kitaip, pasakoja „Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė.

Evelina LAUČIŪTĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Labai ankstyvas, bet permainingas pavasaris šiemet ūkininkams sukėlė daug rūpesčių. Kelias savaites be perstojo varginusios stiprios šalnos pakenkė ne tik uogynams ir anksti kaip niekada pradėjusiems žydėti rapsams, bet nuo didelio temperatūrų skirtumo nukentėjo ir pievos – ūkininkai tikina, jog pirmoji žolė užaugo nekokybiška, o pastaruoju metu įsismarkavę lietūs bent savaitei atitolino šienapjūtės pradžią.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Kelionė į Braziliją – tai ne tik pabėgimas nuo kasdienybės, bet ir nepakartojamas nuotykis į vieną spalvingiausių ir kont­ras­tingiausių pasaulio šalių. Ši Pie­tų Ame­ri­kos milžinė vilioja neįtikėtina gam­tos įvai­rove, aistringa kultūra, garsiai­siais Rio de Žaneiro karnavalais bei drau­giš­kais, gy­vybingais žmonėmis. Todėl vos prieš po­rą mėnesių grįžusi iš nuostabios kelionės, nusprendžiau pasidalinti su „Šilalės ar­to­jo“ skaitytojais dar gana švie­žiais įspū­džiais – kviečiu kartu su manimi atrasti Bra­zi­liją. 

Praėjęs balandis buvo įspūdingas – net 15 parų praleidau tyrinėdama spalvingąją Braziliją, didžiulę ir įspūdingą ša­lį, kurioje yra net 214 mln. gyvento­jų ir kuri yra penkta pasaulyje pagal sa­vo dydį bei gyventojų skaičių. Tiesa, nusprendus ją aplankyti, verta žinoti, jog vien skrydis iš Stambulo į San Paulą trun­ka net keturiolika valandų, o laikas nuo mūsiškio skiriasi šešiomis valandomis.

Šalis užima didelę teritoriją tarp Andų kalnų ir Atlanto vandenyno, ribojasi su Urugvajumi, Argentina, Paragvajumi, Bo­livija, Peru, Kolumbija, Venesuela, Gajana, Surinamu ir Prancūzijos Gviana. Bra­zilija yra buvusi Portugalijos kolonija, tad čia yra likę daug portugalų kultūros. Tiesa Brazilijos kalbos, virtuvė, muzika ir religija buvo smarkiai paveikti indėnų bei afrikiečių įtakos. Kaip ir daugybės į šią šalį atvykusių italų, vokiečių bei kitų Europos šalių imigrantų. Turbūt nerastume nė vieno, bent viena ausimi nieko negirdėjusio apie įspūdinguosius brazilų karnavalus – kasmetinę šventę, kuri yra švenčiama 40 dienų prieš Velykas ir žymi gavėnios pradžią. Gidas pasakojo, kad karnavalinių šokių mokyklos labai rimtai ruošiasi šiam renginiui ir reginiui, o aukščiausio lygio sambos mokyklai per metus skiriama iki 18 mln. realų (apie 3 mlrd. JAV dolerių), kad galėtų tinkamai pasirengti. 

Enciklopedijų duomenimis, Brazilijoje gyvena apie 230 indėnų genčių ir vis atrandama naujų. Amazonijos baseino miškuose klesti didžiausia gyvūnijos ir augalijos įvairovė, Pantanalio pelkė­se auga viena aukščiausių Pietų Amerikos žemyne medžių rūšių – tikrieji kapok­medžiai – paprastai pasiekiantys 23–70 metrų aukštį. 

Brazilijos virtuvė yra europietiškų, indėnų ir afrikietiškų tradicijų rinkinys. Tačiau pastebėjome, jog šios šalies gyventojai yra aštraus maisto mėgėjai, kurie labiausiai vertina ant iešmo keptą mėsą su pupomis, įdarytą žąsį, pupelių piurė su manijoko miltais, riešutų sriubą ir pan. Šalyje geriami ir alkoholiniai kokteiliai – caipirinija, gaminama iš vietinio samagono – kašasa (cachaca), smulkiai pjaustytų laimo vaisių, grūstų su vietinių cukranendrių cuk­rumi ir daug le­do. Teko ragauti – labai skanu. Kava taip pat yra labai populiari, sakoma, kad vienas brazilas per dieną jos išgeria virš 10 puodelių. Ir, aišku, žavi mūsų skoniui egzotiniai vaisiai – ananasai, laimai, bananai, mangai, papaja ir kt.

Prieš išvykstant į kelionę buvo rekomenduojama pasikeisti pinigų, tačiau Lietuvoje nė viename banke Brazilijos realų neturėjo (1 euras – apie 6,44 realų). Pasirodo, jų reikia užsisakyti iš anksto, tad teko keisti juos Rygos aerouoste. Kursas buvo apgailėtinas – už 1 Eur gavau 4,50 realų. Bet bent jau jų turėjau, nes Brazilijoje neatsiskaitysi nei eurais, nei doleriais. Beje, nuvykus į šią šalį, pinigų keityklų neteko matyti. Mums gidas pakvietė į viešbutį pažįstamą žmogų, kuris ir iškeitė norimas sumas geru kursu.

Brazilijoje dažniausiai lietuviai lanko Salvador, Manaus, Recife, Porto Alegre, Kuritiba miestus, kurie, deja, patenka į pasaulio pavojingiausių miestų 50-uką. Tad reikia elgtis atsargiai. Be to, Brazilijoje dažnai vyksta protestai ir demonst­racijos, kurių metu pasitaiko smurto proveržių, todėl turistams rekomenduojama vengti susibūrimo vietų, visuomet išlaikyti  budrumą, incidento ar užpuolimo atveju nesipriešinti. Ir visada privalu su savimi turėti asmens dokumentą. Tinka net kopija.

Atskridome į San Paulą, miestą su 24 mln. gyventojų, įsikūrusį tarp atogrąžų miškų. Labai nustebino čia esanti gausi lietuvių bend­ruomenė, turinti savo bažnyčią ir kultūros centrą Vila Zelinoje.

Iš San Paulo autobusu pasiekėme Rio de Žaneirą – 430 kilometrų kelionė truko aštuonias valandas. Rio de Žaneiras – Brazilijos širdis, laikomas grožio sostine ir turizmo centru.

,,Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintą dieną jis sukūrė Rio de Žaneirą“, – taip sako brazilai apie savo gimtąjį miestą. Rio de Žaneire yra apie 14 mln. gyventojų, iš kurių net 60 tūkst. – milijonieriai. Tiesa, čia nesuskaičiuojama gausybė ir miegančių ant šaligatvių, aikštėse, prie bankų, dangoraižių. Valdžia jiems leidžia taip gyventi iki 7 val. ryto, dieną jie turi žygiuoti savais keliais, o vakare vėl grįžta. 

Į akis krito beprotiškas kiekis šiukšlių – tiek jų nebuvau mačiusi niekur pasaulyje. Kaip ir tokio skaičiaus jas surenkančių mašinų bei neįtikėtino skaičiaus šluojančių, plaunančių gat­ves ir šaligatvius žmonių. Ir nors, atrodo, jas tvarko tūkstančiai, padėtis neblizga, nes kol vieni šluoja ir tvarko, kiti toliau viską šveičia tiesiai po kojomis.

Rio de Žaneiro Lapos rajonas žinomas dėl savo bohemiškos atmosferos, istorinių paminklų ir gyvo naktinio gyvenimo. Stebino labai daug gražių senovinių, bet apleistų pastatų. Klausėm gido, kodėl valstybė nesuinteresuota išsaugoti senamiestį, ir atsakymas paprastas: pastatai turi savi­ninkus, kuriems neapsimoka jų renovuoti, o valstybė nesikiša į privačią nuo­savybę.

Rio de Žaneire įsikūrusios penkios Favelo grupuotės, kurios tarpusavyje konkuruoja dėl narkotikų, kurios užsiima ir kita nusikalstama veikla. Naktį girdėjom daug šūvių, o rytą per televiziją parodė, kad šios grupuotės taip aiškinosi santykius. Gerai, kad nepapuolėm į susišaudymus... 

Gidas nuvedė į vieną iš rajonų Rocinh. Buvo griežtai pasakyta, kad fotografuoti, filmuoti negalima be atskiro lydinčiųjų leidimo. Įėjus į teritoriją, pasitiko labai daug ant galingų motociklų sėdinčių vyrų, jautėmės atidžiai stebimi. Viena moteris iš mūsų grupės paslapčia mėgino filmuoti, bet netrukus buvo pavesta į šalį ir viskas iš telefono ištrinta. Negana to, virš galvų skraidė dronai. 

Rajonas išsidėstęs kalvotoje vietovėje, siauromis gatvelėmis vos įmanoma praeiti, žmonės čia gyvena lyg atskirame pasaulyje, susiskirstę į kastas. 

Aplankėme vieną iš naujausių septynių pasaulio stebuklų – Kristaus Atpirkėjo statulą. Ji stovi ant Korkovado kalno viršūnės. Būtent dėl šios aukštos ir gerai matomos vietos statula tapo ne tik Rio de Žaneiro, bet ir visos Brazilijos simboliu. Nuo kalno atsiveria įspūdinga miesto panorama. Idėja pastatyti religinį paminklą kilo 1850 m., kai kunigas Pedro Maria Boss pasiūlė tai padaryti Brazilijos princesei Izabelei. Bet sumanymas nebuvo įgyvendintas. 1921 m., artėjant Brazilijos nepriklausomybės 100-mečiui, katalikų bažnyčia vėl ėmėsi šios idėjos, siekdama atkurti religinį entuziazmą. 1922 m. prasidėjo statybos, statula oficialiai atidaryta 1931 m. spalio 12 d. – Brazilijos globėjos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo dienos proga. Statulos aukštis siekia apie 38 metrus, o ištiestų rankų plotis – 28 m, sveria ji 1145 tonas. Pagaminta iš gelžbetonio, o išorinis sluoksnis padengtas daugiau nei 6 mln. mažų trikampio formos muilo akmens plytelių.

Įspūdingas Cukraus galvos kalnas (Pao de Acucar), kurio viršūnė iškilusi Guanabaros įlankos pakrantėje. Kalno pavadinimas kilo dėl jo panašumo į rafinuoto cukraus galvą, kokia buvo įprasta XVI–XVIII a., kai Brazilija buvo svarbus cukraus gamybos centras.

Rio de Žaneire pamatėme ir didžiausią pasaulyje graffiti „Etnias“. Šis įspūdingas kūrinys buvo sukurtas garsaus brazilų gatvės meno kūrėjo Eduardo Kobra 2016 m., Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms, ir tapo vienu ryškiausių miesto akcentų. Graffitis užima apie 3000 kvad­ratinių m, todėl buvo įtrauktas į Guinneso rekordų knygą.

Aplankėme ir vaizdingus miesto paplūdimius Famengo, Botafogo bei kt., sustojome prie Sambadromo, kur vyksta gatvių procesijos, paradai ir Brazilijos karnavalai, pabuvojom Brazilijos futbolo Mekoje – legendiniame stadione „Maracana“, pasivažinėjome po vakarinį Rio – Arpoador – vaizdingą kyšulį, esantį tarp garsiosios Kopakabanos (Copacabana) ir Ipanemos paplūdimių...

Penkias dienas praleidome Buzios miestelyje, kuriame gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Anksčiau buvęs ramus žvejų kaimelis 1964 m. išpopuliarėjo, kai jį aplankė prancūzų aktorė Brigitte Bardot. Šiais laikais Buzios tapo pasaulio elito ir menininkų atostogų vieta, o turistus pasitinka auksiniai paplūdimiai, rami jūra su skaidriu vandeniu. Atlanto srovė supjaustė salą į dešimtis mažų įlankėlių, todėl atsirado antrasis Buzios pavadinimas – Tūkstančio veidų kyšulys. Buzioje yra apie 20 paplūdimių – ir yra netgi Rasos paplūdimys. Čia atšventėme ir Velykas, sukeldami vietinių nuostabą, kai, prekybos centre prisirinkom svogūnų lukštų, nusipirkom kiaušinių ir viešbučio šeimininkių paprašėm juos išvirti. Rytą kiaušinius, kaip mums, lietuviams, įprasta, dažėme svogūnų lukštų nuoviru. Vietiniai negalėjo atsistebėti, nes kiaušinių per Velykas Brazilijoje niekas nemargina.

Aparecidos mieste aplankėme Aparecidos Švč. Mergelės Marijos nacionalinę šventyklą – didžiausią katalikų šventovę Brazilijoje ir antrą pasaulyje po Šv. Pet­ro bazilikos Vatikane. Joje telpa apie 45 tūkst. tikinčiųjų, kasmet sulaukia apie 12 mln. piligrimų. Tai įspūdingas, pritrenkiantis dydžiu ir grožiu statinys. Tuomet, kai mes ją aplankėme, kaip tik vyko Mišios už mirusį popiežių Pranciškų.

Smagu išvažiuoti pasidairyti po pasaulį, bet geras jausmas apima, kai grįžti į gimtinę. Matyt, kelionės tuo ir svarbios, kad gali pajusti, pažinti ir po to įvertinti. Antrą kartą į Brazilijos miestus nevažiuočiau. Bet labai smalsu pamatyti Amazonės miškus ir indėnų kaimelius.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Integruota vokiečių kalbos, Lietuvos istorijos, informatikos pamoka, skirta Dalios Grinkevičiūtės atmini­mui – pirmųjų Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos klasių mokiniams tokią pamoką gegužės 28 d. vedė vokiečių kalbos mokytoja metodininkė Rasa Meškėnienė. Ši data pasirinkta neatsitiktinai: būtent gegužės 28-oji yra D. Grinkevičiūtės, Lietuvai nusipelniusios asmenybės, knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės, gi­mi­mo diena. 

Pamokos pradžioje mokiniai klausėsi pačių parašytų teiginių apie tai, ką jiems reiškia gimimo diena, kaip ją švenčia. Svarbiausioji pamokos dalis – dokumentinis filmas, kurį savo vertimais įgarsino patys mokiniai. Vertimus iš vokiečių kalba išleistos 

D. Grinkevičiūtės knygos „Aber der Himmel-grandios“ gimnazistai pateikė labai originaliai: kūrė filmukus, kuriuose skambėjo vertimas, buvo demonstruojami istoriniai bei meniniai kadrai, susiję su lietuvių tremtimi. Pasak mokytojos R. Meškėnienės, su mokiniais teko mokytis montuoti video su „Open Shot“ nuo programos atsisiuntimo iki video eksportavimo. 

Malonu ir įspūdinga, jog pedagogės ir gimnazistų sukurtas filmas suskambėjo išties emociškai jautriai, buvo pagrįstas istorinėmis žiniomis, tad tikime, kad jo kelionė tik prasideda. 

Ačiū mokiniams Urtei Šaulytei, Evitai Ūksaitei, Emilijai Bambalaitei, Ugniui Straukui, Mėjai Draudvilaitei, Dorotėjai Rupšytei, Rimantei Martinavičiūtei, Deimantei Grikšaitei, Skaistei Piežaitei, Nojui Černobylovui, Pauliui Kaspučiui už puikiai atliktą darbą, gražiai ir profesionaliai išverstą bei perskaitytą tekstą, pagarbą istorinei atminčiai. 

Dėkojame mokytojai R. Meš­kėnienei, sumaniusiai prasmingą pamoką, kurioje moki­niai, ugdydami pažintines kom­­petencijas, susimąstė ir apie dvasinę stiprybę bei mei­lę Lie­tuvai. 

Zoja MASTEIKIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Meno mokyklos mokytojas, kompozitorius Ta­das Zakarauskas vėl pasižymėjo „Amber Wind“ festivalyje – jo sukurta kompozicija „Jūra ma­nyje“ pelnė pirmąją vietą. Ir tai – jau nebe pirmas toks šilališkius vaikus meno paslapčių mo­kančio pedagogo laimėjimas.

Šilalės meno mokyklos mokytojas metodininkas T. Zakarauskas vaikus moko groti saksofonu ir muzikos kompozicijos. Tačiau ir pats nepraleidžia progos dalyvauti įvairiuose konkursuose bei festivaliuose, taip dar labiau gilindamas profesines žinias ir tobulėdamas. Praėjusią savaitę paaiškėjo, jog Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje festivalio „Amber Wind 2025“ baigiamojo koncerto metu T. Zakarausko kompozicija „Jūra manyje“ pelnė pirmąją vietą. 

„Kūriniai dažniausiai gimsta spon­ta­niš­kai ir priklauso nuo nuotaikos, o kartais būna tiesiog sporti­nis interesas dalyvauti konkurse. Dažniausiai ma­no kūryba yra orientuota į jaunuosius muzikantus, nes mano sritis labiau vaikų orkestrai. Juokauju, jog „Jūra many­je” gimė iš trijų natų, kurias sugalvojo kolega.

Palangos konkurse sėk­mę išbandžiau jau tris kartus, du sykius laimėjau pirmas vietas. Esu parašęs kūrinį ir Fland­rijos (Belgija) muzikos (VLAMO) konkursui. Be to, kai reikia, galiu parašyti kūrinį ir pagal užsakymą“, – su šypsena „Šilalės artojui“ pasakoja kūrėjas.

Kompozitoriaus, aranžuotojo, dirigento ir pedagogo sąskaitoje – originalios pjesės pučiamiesiems, simfoniniams orkestrams, kameriniams ansambliams, taip pat kūriniai medžioklės ragams. Atlikėjo ir kūrėjo patirtis atsispindi ir aranžuotėse bei orkest­ruotėse, skirtose įvairios sudėties kolektyvams. Taip pat jis diriguoja Tau­ragės kultūros cent­ro lengvosios muzikos orkestrui, o nuo 2018 m. vadovauja kameriniam orkestrui „Salve Musica“. Šilalės meno mokykloje vaikus saksofonu groti T. Zakarauskas moko nuo 2010-ųjų, ėmėsi vadovauti ir saksofonininkų ansambliui.

„Aranžuoju, instrumentuoju, orkestruoju kūrinius pučiamųjų ir simfoniniams orkest­rams, kuriu pjeses solo pu­čia­­majam instrumentui su fortepijono pritarimu, ansambliams, 2018 m. tarptautinėje konferencijoje „Winds bring changes 2018“ įvyko mano kūrinio „Olivia“ varinių pučiamųjų instrumentų orkestrui premjera. 2019 m. kūrinys fanfariniam pučiamųjų instru­mentų orkestrui „Kai džiaugias širdis“ pristatytas Lietu­vos pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionate bei muzikos festivalyje „Trakų fanfa­rinė savaitė“. Konkursuose Palangoje prieš ke­lis metus laimėjau pirmą vietą su kūriniu pučiamųjų instrumentų orkestrui „Gintaro rūmai“, esu tapęs finalininku su kūriniu „Vasaros miražas“, – savo pasekimus atskleidžia pedagogas. 

T. Zakarauskas taip pat yra elektroninio forma­to knygų „Simple Duets for Brass Players“ ir „Simple Etudes for Brass Players“ bendraautorius, o 2025 m. XXV Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate jo kūrinys „Frozen Forest” („Užšalęs miškas“) buvo atrinktas privalomuoju kūriniu orkest­rams.

„Šilalės artojo“ inform.

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Gyventojams kasdien susiduriant su problemomis dėl duobėtų ir dulkančių kelių bei gatvių, stringančio viešojo transporto, jaunimo organizacijų atstovams prašant savivaldybės surasti per metus vos 20 tūkst. eurų mobiliojo darbo su jaunimu projektui tęsti ir pan., iš savivaldybės vadovų lūpų atsklinda la­ko­niš­kas „biudžete tam lėšų nėra“. Tačiau pervertus savivaldybės viešųjų pirkimų suvestines ir atradus jo­se stulbinančių išlaidų, susidaro įspūdis, kad pinigų ne tik kad netrūksta, bet atvirkščiai – jų yra per daug. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Jau kuris laikas politikai, apžval­gininkai ir šalies piliečiai narsto taip vadinamą Gintauto Palucko skandalą, kai jam iš dalies pri­klau­­santi įmonė „Garnis“ gavo leng­va­tinę paskolą. G. Paluckas ne tik ti­kina, jog lengvatinė paskola gauta lai­kantis visų įstatymų, bet ir iš Sei­mo tribūnos ironiškai pasiūlė, jei kam neaiškios jos gavimo ap­lin­kybės, kreiptis dėl jų į Antarktidos pingvinus...

Gal dar pamenate animacinį filmuką, kuriame pasakojama labai liūdna isto­rija apie perinčius pingvinus? Vie­nam trumpai pasitraukus, kitas, turėjęs kiaušinius prižiūrėti, neatlieka savo pareigos, o vietoj kiaušinio nieko neįtariančiam pingvinui pakiša panašios formos akmenį. Kai jau visi ping­viniukai išsirita, pingvinas nesupranta, kas vyksta, nes iš to akmens niekas nesirita, ir vis laukia. Galiausiai jis leidžiasi su visais į kelionę jūra, tik kai kiti pingvinai plaukia su savo vaikais, nelaimėlis tempiasi sunkų akmenį ir galiausiai paskęsta...

Taigi, jei jau vedame paralelę, Prem­jero siūlymu, su pingvinais, ar nėra taip, kad didelė dalis Lietuvos žmonių, per rinkimus balsavę už socialdemokratus, dabar jaučiasi kaip tas ping­vinas, kurį apgavo ir pakišo akmenį ir kuris dabar tapo sunkia našta? Kita vertus, tas akmuo gali nuskandinti ir pačių valdančiųjų reitingus, nors atrodė, kad visos aplinkybės jiems yra palankios: nėra nei jokių pandemijų, nei tūkstančių per sieną stumiamų mig­rantų, net ir sutarimas dėl Vokietijos brigados jau buvo parengtas ankstesnės Vyriausybės.

Greičiausiai lengvatinės paskolos iš valstybinio banko, skirto paremti pradedančius verslus, skandalas nesukels Vyriausybės griūties. Tuo labiau, jog Premjeras tvirtai laikosi už sa­vo kėdės, valdančiosios koalicijos part­neriai (bent jau „Aušriečių“ lyderis Re­migijus Žemaitaitis) ir patys socialde­mokratai taip pat tvirtina, kad čia esą smulkmena. Anot Premjero gynėjų, negi aukščiausias po­litines pareigas užimantis žmogus, jei jis ir turi kažkokių akcijų ar riešut­medžių plantaciją Turkijoje arba Bra­zilijoje, dabar turi nusišalinti nuo vidaus ir užsienio politikos, nes kiek­vienas sprendimas kam nors gali sukelti įtarimų, kad Premjeras siekia asmeninės naudos, o ne atstovauja valstybės interesams?

Bet tai iš tiesų yra komplikuota situacija. Todėl ir yra numatyti akcijų patikėjimo trečiajam asmeniui laikotarpiui, kai esi politikas, mechanizmai. Kitas dalykas – G. Paluckui prob­lemų kelia ne vien tai, kad jis yra akcininkas, bet ir tai, jog galimai jis nusprendė būti privilegijuotu, lyginant su kitais verslininkais. Ar tikrai „Garniui“ buvo būtina valstybės leng­vatinė paskola, kai buvo akivaizdu, jog gali kilti daug klausimų? Ar tikrai įmonės akcininkai nebando gudrauti?

Todėl net jei Premjeras ir liks stiprus kaip ledkalnis, paramos jo valdomam verslui sistema primena „Titaniką“, kuriuo statytojai didžiavosi, tačiau jis tragiškai nuskendo...

Nepamirškime ir to, kad visa tai vyksta tuo metu, kai bandoma patvirtinti mokesčių reformą, kuri būtina, nes valstybei trūksta pinigų savo įsipareigojimams įgyvendinti. Daug verslininkų ją kritikuoja, teigdami, jog reforma tėra tik aritmetinis mokesčių pakėlimas, susijęs su noru uždėti didesnę mokestinę naštą. O mokėti didesnių mokesčių niekas nenori. Premjeras į tokius priekaištus, bent jau iki šiol, atrėždavo, kad esą reikia galvoti ne tik apie save, bet ir apie valstybę. Tačiau dabar, po fakto su lengvatine paskola, šie žodžiai skamba groteskiškai.

G. Paluckas ragina nesureikšminti problemų, tačiau jų, regis, gali būti ir Vyriausybės išsaugojimui grėsmė kyla. Tuo labiau, jog daug kritinių pastabų jau išsakė ne tik Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis, bet ir „valstiečių“ lyderis europarlamentaras Aurelijus Veryga. Demokratai ir „valstiečiai“ yra pasiryžę išnaudoti dabartinę situaciją savo politinių jėgų stiprinimui ir naujų potencialių rinkėjų pritraukimui.

Tai reiškia, kad G. Paluckas yra visiškai priklausomas nuo R. Žemaitaičio – jei „Nemuno aušra“ vieningai rems Prem­jerą, jokie skandalai negalės jo išversti iš posto. 

Kita vertus, daug svarbesni yra kiti dalykai – regis, pats G. Paluckas nesimoko iš savo klaidų ir niekaip neapsisprendžia, ar jis politikas, ar verslininkas. O tokia jo pozicija neabejotinai nepatiks nemažai daliai socialdemok­ratų rinkėjų. Ir kaip reaguos G. Palucko partijos bičiuliai, kai šie per kitus rinkimus nuspręs pasirinkti kitas politines jėgas?

Dar vienas dalykas – toks Premjero skandalas parankus R. Žemaitaičiui, kuriam dabar nėra geriausi laikai, mat jis privertė savo frakciją balsuoti už nekilnojamo turto mokestį ir sulaukė savo rinkėjų pykčio: viešojoje erd­vėje ne tik liejasi upės kritikos ir kaltinimai išdavyste, bet ir kuriami „Aušriečių“ memai su kiaulių knysliais, ir netgi gaminami plakatai, skelbiantys, jog šie „pasiklydo tarp trijų pušų“... Todėl gal G. Palucko įmonėms suteikta paskola užgoš jam nepalankią situaciją? Akivaizdu, kad R. Žemaitaičio ir G. Palucko politinė draugystė padeda jiems trumpalaikėje perspektyvoje. Tačiau ar nepaskandins abiejų vėliau? Ir net jei Antarktidos pingvinai žino atsakymą, mes, deja, nesuprantame jų kalbos.

Beje, trečiadienį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė pradėti tyrimą dėl Premjero G. Palucko galimai supainiotų viešųjų ir privačių interesų, paaiškėjus, kad su juo siejama įmonė gavo lengvatinę paskolą iš na­cionalinio plėtros banko ILTE.

Taip pat valdantieji, reaguodami į savo rinkėjų nepasitenkinimą, suskubo pranešti, jog keičiamas nekilnojamojo turto apmokestinimas – žadama, jog pirmasis būstas nebus apmokestinamas. Tačiau dėl jo dar bus karštų ginčų – kai kurie socialdemokratai nepatenkinti, mat toks koalicinės tarybos siūlymas neatitinka to, kas parašyta partijos prog­ramoje.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Birželio 2 d. užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys susitiko su Ukrainos užsienio reikalų ministru Andrijumi Sybiha, kuris lankėsi Vilniuje kartu su Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio, dalyvaujančio Vilniaus viršūnių susitikime, vadovaujama delegacija.

Lietuvos ir Ukrainos ministrai aptarė situaciją fronte, Ukrainos karinius poreikius, būtinybę Ukrainai suteikti tvirtas saugumo garantijas, tarp jų – Ukrainos narystę Europos Sąjungoje vėliausiai iki 2030 m. kaip esminę ES suteikiamą saugumo garantiją.

„Šį savaitgalį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacija prieš Rusijos karinius objektus paneigė Kremliaus skleidžiamą naratyvą apie karinį dominavimą ir parodė, kad Ukraina gali sėkmingai gintis, jei turi visas reikiamas priemones. Todėl privalome nenutrūkstamai teikti visą reikalingą karinę paramą – oro gynybos sistemas, šaudmenis, amuniciją, bei kitą ginkluotę“, – sakė K. Budrys.

Ministras taip pat pabrėžė, jog Lietuva tvirtai remia tarptautinės bendruomenės pastangas siekiant teisingos ir tvarios taikos. Pasak K. Budrio, būtina stiprinti spaudimą Rusijai siekiant visapusiškų ir besąlygiškų paliaubų kaip privalomos sąlygos prasmingoms deryboms dėl taikos.

Lietuvos diplomatijos vadovo teigimu, Kremlius nėra suinteresuotas paliaubomis ir realiomis taikos derybomis. Priešingai – jis kelia išankstines sąlygas, riboja paliaubų taikymo apimtį ir, ignoruodamas bet kokius raginimus jas paskelbti, stengiasi įvelti Ukrainą į procesą, kuris sunkiai gali būti vadinamas derybomis. Todėl, K. Budrio teigimu, Europa privalo griežtinti sankcijas įvesdama 18-ąjį sankcijų paketą.

Ministras dar kartą pabrėžė, jog teisinga ir tvari taika privalo būti pagrįsta visapusiška ir besąlygine pagarba Ukrainos suverenitetui bei teritoriniam vientisumui. Pasak K. Budrio, Lietuva niekada nepripažins okupuotų Ukrainos teritorijų priklausomybės agresorei Rusijai – nei de facto, nei de jure. Ministras referavo į gegužės 8 d. LR Seimo priimtą rezoliuciją dėl Ukrainos nepriklausomybės, suvereniteto ir teritorinio vientisumo.

Tai – pirmasis Andrijaus Sybihos kaip Ukrainos užsienio reikalų ministro vizitas Lietuvoje. Pirmasis dvišalis Lietuvos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrų susitikimas įvyko balandį, kai K. Budrys su darbo vizitu lankėsi Kyjive.

URM Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos departamento Visuomenės informavimo skyriaus inform. ir nuotr.