Minint Tarptautinę teatro dieną įteikti tradiciniai uostamiesčio teatro kūrėjų apdovanojimai „Padėkos kaukė“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras džiaugiasi ir didžiuojasi, kad „Metų režisiere“ tapo Rūta Bunikytė, kuri šio pripažinimo sulaukė už Timo Minchino miuziklo „Matilda“ (pagal Roaldo Dahlio knygą) režisūrą.

Džiugu, kad ir šiuose apdovanojimuose pastebėti ir kiti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrėjai. „Metų režisieriaus vardui nominuota ir choreografė Daria Verovka (Silvijos Miliūnaitės šokio spektaklis „Panama labai graži“), į „Metų aktoriaus“ titulą pretendavo Tadas Jakas, sukūręs ypač įtaigią mokyklos direktorę panelę Agatą Trančbul miuzikle „Matilda“.

Rūta Bunikytė Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo dramos režisūros bakalauro (2005) ir magistro (2007) diplomus. 2007–2012 m. dirbo režisieriaus padėjėja Klaipėdos lėlių teatre, nuo 2012 m. – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus asistentė.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre režisavo vodevilį „Sveikas, Čarli“ (2012), muzikinę pasaką vaikams „Verpalų pasakos“ (2012), teatralizuotą miuziklų reviu „Sapnai apie Brodvėjų“ (2012), spektaklius „Varnas“ (2013), „Romeo ir Džuljeta“ (2013–2014), muzikinę pasaką vaikams „Tinginėlių kaimas“ (2014), I. Kálmáno operetę „Misteris X“ (2014), teatralizuotus koncertus „The Beatles Show“ (2014), „Broadway.lt“ (2015), F. Wildhorno miuziklą „Boni ir Klaidas“ (2016), J. Kanderio miuziklą „Čikaga“ (2017), teatralizuotą Eduardo Balsio dainų programą „Aš – senas jūrininkas“ (2019) ir vienaveiksmių operų diptiką „Vivat kava!“ (2020), J. Offenbacho operetę „Orfėjas pragare“ (2020), teatralizuotą Arvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“, skirtos Klaipėdos įkūrimo 770-mečiui, premjerą (2022), teatralizuotą koncertinę programą „A la luna“ IV tarptautiniame Klaipėdos festivalyje (2024), teatralizuotą reviu „Sapnai apie Brodvėjų“ (2024), miuziklą „Matilda“ (2025), mono operą „Prima Donna“ .

Režisavo spektaklius bei tarpdisciplininio meno projektus Vilniaus „Menų spaustuvėje“, Klaipėdos Pilies teatre ir savo pačios įkurtoje VšĮ „Memelio teatras“. Klaipėdos lėlių teatre pastatė kaukių ir lėlių spektaklių vaikams ciklą „Svečiuose pas Klaipėdikių šeimyną“ (2008–2009). Kauno valstybiniame muzikiniame teatre režisavo operetę „Silva“ (2019). Alytaus miesto teatre pagal savo pačios scenarijų pastatė judesio spektaklį „Fikcija made in social media“ (2023). Dirbo režisiere tarptautiniuose projektuose „The strangest dream“ (2008, „Risor International Performance Project“, Risoras, Norvegija), „The Raven“ (2013, South Baltic Academy of Independent Theatre). Bendradarbiaudama su Bencha teatru (Nyderlandai) ir Ingos Briazkalovaitės šokių mokykla CODA, režisavo vertikalaus šokio projektus „Kalbantis Bokštas“ (2017), „Giedanti Vydūno upė“ (2018), „Kūrėjo kodas“ (2020), „Tempo“ (Nyderlandai, 2022), „Kambarys“ (2023).

Dirbo pasirodymų režisiere LRT projekte „Delfinai ir žvaigždės“ (2015–2016). Režisavo Lietuvos jūrų muziejaus renginius „Pasivaikščiojimas su Prezidentu Antanu Smetona po Lietuvos laivybos istoriją“ (2018), „Sniego karalienė“ (2019), „Su jūra mes didesni“ (2024). Buvo daugelio teatralizuotų renginių Klaipėdos mieste režisierė.

Keturiskart buvo nominuota Klaipėdos miesto teatralų apdovanojimams „Padėkos kaukė“: 2007 m. už dramos spektaklį „Ne aš“ Klaipėdos Pilies teatre (nominacija „Metų debiutas“), 2016 m. už miuziklą „Boni ir Klaidas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (nominacija „Metų spektaklis“), 2019 m. už spektaklį „Alisa stebuklų šalyje“ (nominacija „Metų šokio projektas“), 2024 m. už vertikalaus šokio performansą „Kambarys“ (nominacija „Metų režisierius (-ė)“. Su vertikalaus šokio performanso „Kambarys“ kūrybine komanda pelnė „Padėkos kaukės“ sruogą už išskirtinumą, inovatyvumą ir žaismingumą. 2022 m. pelnė KVMT apdovanojimą „Pagauk bangą“ (nominacija „Metų iššūkis“) už sugrįžusį ir Lietuvos publiką pavergusį miuziklą „Čikagą“.

KVMT inform.

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrybinę kryptį ir iššūkius kalbamės su baleto trupės šokėju, choreografu ir pedagogu Mantu Ūsu, kuris yra ir teatro Meno tarybos narys. Ilgametę scenos patirtį sukaupęs artistas dalijasi savo įžvalgomis apie tai, kokią reikšmę kūrybiniam procesui turi bendradarbiavimas, profesinis augimas ir atvirumas naujovėms. Taip pat jis pasakoja kokius spektaklius rekomenduotų pamatyti teatro žiūrovams.

Įvardinkite Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro stiprybes ir kas jį išskiria iš kitų teatrų?

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, mano manymu, yra „eksperimentinis“ teatras, novatoriškas. Nesakau, kad tai vienintelis teatras Lietuvoje, kuris ieško naujovių, bet, manau, mes sau leidžiam labiau išeiti už kanonų ribų, nei kiti didieji teatrai. Žinoma, pasitaiko klaidų, bet juk menas ir yra klaidos, ir tik menininkas nusprendžia, kurias klaidas rodyti. Man tai ir stiprybė, ir unikalumas.

Kokias teatro sritis reikėtų tobulinti ir kokius sprendimus ar iniciatyvas tam siūlytumėte?

Teatras toks organizmas, kad visada yra kur tobulėti. Todėl sunku įvardinti ką konkretaus reikia tobulinti, nes tai jau vyksta visose teatro srityse. Sakyčiau, kad kiekvienam svarbu tobulėti individualiai – kaip savo srities profesionalui ir, žinoma, kaip žmogui. Todėl visos iniciatyvos ir sprendimai, kurie gali prie to prisidėti, yra sveikintini ir laukiami: nuo tvarumo sprendimų teatro pastate iki naujos šokio dangos baleto studijoje. Asmeniškai, kaip baleto trupės šokėjas, negaliu prisiminti geresnių darbo sąlygų nei dabar.

Su kokiais iššūkiais susiduriate teatro choreografijos, šokio atlikimo srityje ir kaip juos, Jūsų manymu, galima įveikti?

Baigdamas savo septynioliktąjį sezoną supratau, koks svarbus yra spektaklio statymo laikas. Ne kartą savo karjeroje teko kūrybinį procesą labiau iškentėti nei juo mėgautis, o tada artistams atsiranda dvigubas iššūkis – nesinešti tos patirties į sceną. Malonus ir konstruktyvus kūrybinis spektaklio procesas visada greičiau bus siekiamybė, tad šiame kontekste labai svarbūs yra kūrėjai, puikiai valdantys šį laikotarpį ir neatsinešantys blogų emocijų ar įpročių į studiją, o vėliau ir į sceną. Patikėkite manimi – esant geram kūrybiniam procesui gerokai padidėja tikimybė sukurti gerą spektaklį, kuris patiks ne tik artistams, bet ir žiūrovams.

Kaip savo patirtį profesionalaus šokėjo, choreografo ir pedagogo darbe panaudojate Meno taryboje?

Vertinant ir siūlant idėjas man svarbiausia išlikti kuo objektyvesniam, nes nemanau, kad tai yra erdvė, kur mano asmeninis skonis turėtų turėti lemiamą balsą. Žinoma, šimtu procentų to pasiekti nepavyksta, nes žiūrovai taip pat diktuoja savo poreikius, todėl, manau, turime susitikti per vidurį. Tą balansą pasiekti visada yra sudėtinga. Kol kas, kai jaučiu poreikį, išsakau savo argumentuotą nuomonę, tačiau dažniausiai pritariu teatro krypčiai, nes ji neprieštarauja mano, kaip profesionalo, požiūriui.

Ar dažnai lankotės teatro pastatymuose kaip svečias, ir kokius spektaklius rekomenduotumėte pamatyti savo kolegoms ar pažįstamiems?

Yra toks vidinis juokelis, kad aš nesirenku, kur ir ką pamatyti, nes dažniausiai arba pats esu scenoje, arba turiu repetuoti tuo metu, kai kiti kolegos rodo spektaklį. Vis dėlto su metais vis dažniau pavyksta pamatyti spektaklį kaip žiūrovui, su kuriuo nesu tiesiogiai susijęs. Nors jau porą metų esu tėtis, o tai gerokai sutrumpino mano laisvalaikį, vis tiek stengiuosi rasti tam laiko.

Visiems rekomenduoju lankytis teatre kuo dažniau, jei tik leidžia galimybės, ypač kolegoms – tai padeda praturtinti profesinį akiratį. Mano asmeniniam skoniui labai tinka spektakliai „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, miuziklai „Smuikininkas ant stogo“, „Matilda“, o baletas „Eglė žalčių karalienė“ man yra tiesiog labai svarbus.

Kokia kryptimi artimiausiu metu galėtų augti KVMT baleto trupė?

Juokaudamas atsakyčiau – į viršų. Tačiau šokėjo profesijoje augimas yra neišvengiamas: tiek individualus, tiek kolektyvinis. Ne veltui kiekvienas rytas prasideda nuo baleto pamokos – ji skirta ne tik paruošti kūną dienos darbui, bet ir nuosekliai jį lavinti ateičiai, nes niekada nežinome, kokių iššūkių pareikalaus choreografas statydamas naują spektaklį.

Kadangi mūsų trupė yra ganėtinai jauna, manau, labiausiai jai dar trūksta sceninės brandos. O ši ateina tik su laiku ir patirtimi. Greičiausias būdas ją ugdyti – kuo dažniau būti scenoje, pasirodyti žiūrovams ir kaupti gyvą sceninę patirtį.

KVMT ypač laukiami choreografai, turintys aiškią stilistiką, novatoriški ir nebijantys rizikuoti. Taip pat svarbu, kad jie keltų iššūkius šokėjams ir skatintų nuolat tobulėti.

Ko šiandien labiausiai reikia jauniems baleto artistams, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras jiems būtų patrauklus?

Dažniausiai šokėjams tiesiog reikia šokti – skamba banaliai, tačiau tai yra esmė. Didelę reikšmę turi repertuaras ir kūrėjai, su kuriais tenka dirbti, nes būtent jie lemia profesinį augimą ir įkvėpimą.

Žinoma, svarbios ir geros darbo sąlygos. Vis dėlto tokie dalykai kaip nauja šokio danga motyvuoja tik pirmąsias savaites – vėliau tai tampa kasdienybe. Kur kas didesnę reikšmę ilgainiui įgauna kolektyvas. Man asmeniškai labai svarbūs žmonės, su kuriais tenka kartu dirbti, prakaituoti, įveikti fizinius iššūkius ir dalintis patirtimis.

Geras mikroklimatas trupėje leidžia lengviau atsiduoti savo amatui ir padeda siekti geriausios savo versijos.

Žaneta SKERSYTĖ

Ilgametis kolega iš Lietuvos radijo per veteranų eterio žurnalistų ir inžinierių apdovanojimų ceremoniją Telecentre (Kultūros ministrės padėkos raštas bei prizas buvo įteikti ir man) pertraukėlės metu tarstelėjo: ką ten Iranas, ką ten Kuba ar koks Hormūzas! Panagrinėk, kas dedasi Lietuvoje...

O kodėl gi ne? Štai didžiulį „kipišą“ sukėlė dar vienas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko (VKI) Audriaus Valotkos akibrokštas, esą žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra leistini, seni, tradiciniai. 

„Atsidarykite Tautinių mažumų departamento puslapį ir suraskite, kaip vadinasi jų tautinė bendrija. Jie patys savo bendriją yra pavadinę „Čigonų laužas“, – pareiškė jis.

Lyg tyčia šiandien, kai į rankas skaitytojas paims šį laikraštį, yra pažymima Tarptautinė tiesos apie žmogaus teisių pažeidimus diena. Tiesa, Jungtinių Tautų asamblėja 1980 m. ją paskelbė pagerbdama už raginimus kareiviams nežudyti krikščionių prie altoriaus nušauto San Salvadoro arkivyskupo Oskaro Romero (Óscar Romero) atminimą. 

O Lietuvoje nutiko dar du ekscesai. Kovo 11-ąją ant vieno Vilniaus viaduko pasirodė nuorodą į sostinės centrą uždengęs plakatas su šūkiu „Lietuva lietuviams“. Gi vienas jaunas, bet itin aktyvus docentas iš Vilniaus universiteto jį nuplėšė ir dar susipešė su plakato kėlėjais.

Iš pirmo žvilgsnio visa tai gali atrodyti kaip kaimo muštynės per gausiai alkoholiu laistomas vestuves. Tačiau šie įvykiai sukėlė nemažą ažiotažą, į kurį įsijungė ir teisėsaugos organai, ir net Kultūros ministerija su įvairiais specialistais, politikais bei žmogaus teisių gynėjais. Klausimas: ar verta dėl to laužyti tiek iečių? Ir kuo čia dėtos žmogaus teisės?

Šiaip jau VKI vadovui priminčiau priesaką „Santūrumas vyrą puošia“. Arba – seną, dar Smetonos laikų karei­višką šūkį, kuris kabėjo ant sienos mano tėvo namuose: „Darbais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylime“. A. Valotka – patyręs, gerbiamas filologas, nuosekliai ginantis lietuvių kalbą nuo įvairiausių jos „graužikų“. Pritariu vieno buvusio sąjūdiečio pastabai: jeigu valdžios viršūnėse nebūtų tokio žmogaus, mes greit paskęstume savo kalbos šiukšlėse... 

Specialistai sako, kad svarbu, kokią prasmę įdedame į žodžius ar net kokia intonacija ar veido išraiška juos sakome. Svarbu neperžengti padorumo ir tolerancijos normų, nepasiduoti žodinėms provokacijoms. Tačiau teisininkai atkreipia dėmesį į ploną ribą tarp šių išraiškos būdų ir pateikia „ribinį“ atvejį. Šiauliuose įkurto Romų integracijos centro vadovė Konsuela Mačiulevičiūtė portalui LRT. lt sakė, jog Kaune įsikūrusios augalų parduotuvės „Čigono daržas“ pavadinimas romus esą žeidžia. A. Valotka atkirto gana šiurkščiai: „Čigonai neturi reguliuoti lietuvių kalbos“... Tad kas čia peržengia tą ribą?

Šūkis ant viaduko subtilesnis. Galima ginčytis, ką jis reiškia: ar yra rasistinis ir ekstremistinis, kaip tvirtina jį nuplėšęs jaunas mokslininkas, ar patriotinis ir labai savalaikis? Juk užplūdus Lietuvą visokio plauko rusakalbiams ir mel­džiantis angliškiems užrašams bei pavadinimams, lietuviškumo troškulys jau nereiškia pliko ir vulgaraus nacionalizmo, kurį bjauriu trumpiniu „nacizmas“ taip mėgsta prikišti agresorius iš Rytų. 

Šiandien tai greičiau skamba kaip raginimas prioritetu laikyti lietuvių kalbą, kultūrą ir tautinį savitumą. Kas kita, jei šūkyje būtų įterptas žodelis „tik“. Mano nuomone, šiandien nebent visiškas nesusipratėlis ir marginalas, turintis rasistinių kėslų ar atsiųstas kitų tarnybų, viešai gali kelti atvirai visuomenę provokuojančius šūkius. Žmonės „ant tilto“ niekur nesislėpė ir, tikėkimės, savo iššūkiui suteikė atviro reikalavimo stiprinti lietuvybę, apsivalant nuo valstybei kenkiančių apraiškų, atspalvį. Sutikime, jog šis laikotarpis reikalauja didžiulio apsivalymo. O kokią konotaciją (papildomą, šalutinę žodžio reikšmę, apimančią emocinius, vertinamuosius ar stilistinius atspalvius – cituoju žinyną) tam suteikia koks nors neapsiplunksnavęs veikėjas ar „idėjų istorikas“, nesvarbu, sėdi jis miesto taryboje ar Seime, tai yra jo problema. 

Labai suprantamai šį šūkį paaiškino Seimo narys Vytautas Sinica: „Jei aš vartočiau tą šūkį, jis būtų nukreiptas prieš migraciją, kad Lietuva netaptų multikultūrine. Mes norime, jog Lietuva liktų lietuviška. Ir šia prasme čia nematau jokio ekstremizmo...“

Taigi du tokie, iš pirmo žvilgsnio neryškūs, antraeiliai geopolitinių įvykių kontekste nutikimai rodo, kokie mes esame jautrūs ir pažeidžiami, kaip skirtingai suprantame žmogaus teises. O išbalansuota, suskaldyta visuomenė tampa puikia dirva veistis valstybę griaunančioms jėgoms. 

Jeigu būčiau koks mesijas, mielai dalinčiau patarimus: valdžios žmonės turi būti santūresni savo vertinimuose, nors santūrumas šiandien, kaip matome, dažnai siejasi su abejingumu ir neveiklumu. Kita vertus, tolerancija negali būti beribė, nes tuomet ateis metas, kai Lietuvos nebeliks.

Tačiau daug pavojingesnis už neapgalvotus „ribinius“ poelgius yra mūsų abejingumas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Vasarį baigėsi dar vienas Šilalės savivaldybės administracijos darbuotojų vertinimas. Didelių aistrų dėl jo šįkart nekilo – sutapimas ar ne, bet, artėjant kitų metų savivaldos rinkimams, net 98 proc. darbuotojų buvo įvertinti kaip viršiję lūkesčius. Galima ironizuoti, jog skaičiai primena sovietmetį, nors net rajono mero Tado Bartkaus tiesioginės sesijos metu socialiniame tinkle skambėjo priekaištai galimai nekompetentingiems savi­valdybės specialistams ir bu­vo prašoma atkreipti dėmesį į bend­ravimo su klientais etiką.

Daiva BARTKIENĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Demografiniai pokyčiai Baltijos šalyse šiandien tyliai perbraižo ekonomikos ateitį. Mažėjantis gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė ir vėliau priimami svarbiausi gyvenimo sprendimai keičia ne tik visuomenės struktūrą, bet ir darbo rinką, vartojimą bei finansų sistemą. Lietuvoje visuomenė sensta beveik dvigubai greičiau nei vidutiniškai Europos Sąjungoje, o iki 2050 m. ji gali tapti viena vy­riausių Europoje. Ar mūsų ekonomika tam pasiruošusi?

Rūta EŽERSKIENĖ

„Citadele“ banko valdybos pirmininkė, generalinė direktorė

„Citadele“ nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 22

Iš Šilalės kilusi pedagogė Alvija Steponavičiūtė šiemet pelnė di­džiausio Lietuvos švietimo forumo „Švietimo kodas“ apdovanojimą ir laimėjo pirmą vietą nominacijoje Švietimo pagalbos specialistas. Ją įvertino ne tik žmonės, kurie balsavo internetu, bet ir kompetentinga komisija. Pedagogė yra subūrusi 52 tūkst. žmonių bendruomenę socialiniame tinkle, išleidusi dvejas pratybas moki­niams ir beveik kasdien kuria mokomąsias priemones vaikams.

Darbas moko kantrybės

Pastaraisiais metais itin daug kalbame apie įtraukųjį ugdymą, o susidūrę su tuo vaikai, jų tėvai ir pedagogai neretai laikosi skirtingų nuostatų ar turi savo požiūrį į tokį mokymą. 

„Tėvai turi išgyventi labai daug jausmų, jie jaučia ir gėdą, ir nerimą, nes nežino, kaip atrodys jų vaiko ateitis“, – sako su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais dirbanti Alvija. 

Darbas su mokiniais ją įkvėpė kurti užduotis įvairių mokymosi sunkumų turintiems vaikams. Teksto suvokimo, žaidimų pobūdžio ir kalbos ugdymo užduotys yra patrauklios bei praverčia ir įprastos raidos vaikams. Šis jaunosios kartos mokytojos inovatyvumas, nuoširdus darbas ir gražus ryšys su mokiniais buvo pastebėtas ir įvertintas, o pati Alvija sako buvusi be galo laiminga ir susijaudinusi, gavusi širdžiai brangų apdovanojimą. Tai buvo ne tik džiaugsmo, bet ir didelio dėkingumo momentas.

„Džiaugiausi nominacija, žmonių palaikymu, komisijos sprendimu. Bet netrūko ir dvejonių, natūraliai kilo noras save lyginti su tais, kurie švietime dirba jau daug metų, yra įveikę didžiulius iššūkius ir sukūrę daugybę mažų bei didelių kasdienių stebuklų. Todėl šis apdovanojimas man tapo ne tik įvertinimu, bet ir priminimu, kad tai, ką darau, turi prasmę“, – džiaugiasi A. Steponavičiūtė.

Jaunoji pedagogė juokiasi, jog, stovint ant scenos ir priimant apdovanojimą, drebėjo kojos. 

„Toje erdvėje buvo tiek daug šviesos ir gėrio – žmonių šypsenų, palaikymo, todėl labiausiai norėjosi apkabinti kiek­vieną, kuris prisidėjo prie mano augimo kelionės. Tuos, kurie mane įkvėpė, palaikė, tikėjo net tada, kai pati dar nedrąsiai ieškojau savo kelio. Todėl didžiausias įvertinimas man yra ne statulėlė, o žmonės, kurie tiki tuo, ką darau, palaiko. Ir, žinoma, vaikų šypsenos, su jais atrastas ryšys, tie kasdieniai stebuklai, kurie primena, kodėl einu šiuo keliu“, – sako apdovanojimo laimėtoja.

Būdama vos 23-ejų, Alvija jau yra sukūrusi du pratybų sąsiuvinius, per mažiau nei trejus metus subūrė daugiau nei 52 tūkst. žmonių bendruomenę „Facebook“ platformoje, kur beveik kasdien dalinasi nemokama medžiaga. 

Šiuo metu šilališkė, dirbanti Klaipėdos Vitės progimnazijoje socialine pedagoge ir mokinio padėjėja, sako, jog tai yra labai įvairių emocijų kupina veikla, kai nutinka gražių akimirkų, nuoširdžių pokalbių su vaikais, tačiau būna ir dienų, kai jie patiria sunkumų, o tada jų emocijos natūraliai paliečia ir aplinkinius.

„Vis dar mokausi to nepriimti asmeniškai – suprasti, jog vaikas gali ateiti į mokyklą su savo išgyvenimais, susidurti su sunkumais pamokų metu ir į mano užsiėmimą atsinešti visus tuos susikaupusius jausmus. Kartais vaikai dar nežino arba tuo metu negali prisiminti tinkamų nusiraminimo būdų, todėl tas emocijų išliejimas būna skaudus tiek jiems, tiek man. Iš kitos pusės, pagalvoju, kad galbūt vaikas pas mane jaučiasi saugus, todėl ir „paleidžia“ viską, kas buvo sukaupta“, – svarsto pedagogė.

Mergina tikina, jog darbas su ypatingais vaikais moko kantrybės, jų meilė yra tokia didelė ir stipri, kad, pabuvęs šalia, pradedi ir pats matyti pasaulį vaikų akimis: pastebėti grožį, mažas smulk­menas, dalykus, kurių mes, suaugusieji, dažnai nepamatome.

„Vaikas labai lengvai perima suaugusio žmogaus emocijas, todėl jei nori jam suteikti ramybės, pirmiausia turi ją turėti. Todėl ir man šis darbas tampa erd­ve sustoti, nusiraminti, o kai tą darau, gaunu dvigubai atgal“, – šypsosi Alvija.

Iš pradžių, rinkdamasi profesiją, mergina save matė šiek tiek kitoje srityje, socialinė pedagogika buvo tarsi antras pasirinkimas. Tačiau ją visada lydėjo noras padėti žmonėms.

„Mokykloje turėjau labai gražių pavyzdžių – psichologę Eglę Kviet­kauskaitę, socialinę pedagogę Ramintą Rudzinkovienę, kurios man padėjo suvokti paprastą taisyklę – kiek širdies įdedi į savo darbą, tokie ir rezultatai. Mačiau, kokį stip­rų poveikį jų komanda daro vaikų ir paauglių gyvenimams, šie prisiminimai liko atmintyje, todėl pasirinkau vaikystės pedagogikos studijas (ikimokyklinį, priešmokyklinį ugdymą ir socialinę pedagogiką), kad pati galėčiau prisidėti prie to, jog kiek­vienas mano sutiktas vaikas būtų pastebėtas, jo jausmai ir mintys priimti. Norėjosi būti ta užuovėja, kurioje vaikui gera augti“, – teigia švietimo pagalbos specialistė.

Klaipėdos Vitės progimnazijoje ji atliko socialinės pedagogikos praktiką, ten teigia sutikusi žmones, kuriuos šiandien jau gali vadinti kolegomis. 

„Mano galvoje buvo milijonas klausimų, o jų širdyse – kantrybė ir noras dalintis. Būtent jų dėka ir jų pavyzdžio įkvėpta nusprendžiau eiti šiuo keliu ir siekti, kad galėčiau dar daugiau bei geriau prisidėti prie vaikų ugdymo. Praktikos metu pirmą kartą iš tikrųjų pažinau ypatingus vaikus – jų pasaulį, jautrumą, kitoniškumą. Jie ypač reikalauja švelnumo ir kantrybės, turime juos tarsi „prisijaukinti“, kad užsimegztų tikras, nuoširdus ryšys. O tai reikalauja laiko, kantrybės ir, žinoma, žinių“, – sako A. Steponavičiūtė.

Po bakalauro studijų Alvija pasirinko specialiosios pedagogikos studijas, nes norėjo padėti ypatingiems vaikams mokytis, atrasti jiems tinkamiausius kelius bei patirti sėkmę.

Neapsiriboja viena veikla

Prieš du mėnesius savo socialinio tinklo puslapyje „Mokomės smagiai“ pedagogė atliko apklausą, norėdama geriau susipažinti su bendruomene, sužinoti, kokie žmonės čia renkasi. Paaiškėjo, kad ją „seka“ specialieji ir socialiniai pedagogai, logopedai, psichologai, ergoterapeutai ir pan. Bendruomenėje yra ir tėvų, senelių, studentų, bibliotekininkų, dėstytojų, lektorių, įvairių dalykų mokytojų – nuo matematikos iki gamtos mokslų. 

„Manau, jog tokia įvairovė parodo, kad puslapis yra aktualus labai skirtingų ugdymo sričių specialistams. Nors dažniausiai dalinuosi skaitymo, rašymo ar socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymo užduotimis, čia galima rasti ir matematikos, geografijos ar gamtos mokslų pamokoms skirtų veiklų. Man taip pat labai svarbu, kad jos būtų pritaikomos skirtingiems vaikams, nes kiekvieno gebėjimai yra labai skirtingi, todėl ta pati užduotis vienam gali būti lengva ir jis ją atliks dar būdamas pradinukas, kitam – sudėtinga ir įveikiama tik vyresnėje klasėje. Dirbant su ypatingais vaikais ypač aiškiai supranti, kad amžius ne visada apibrėžia gebėjimus. Bet norisi, jog kiek­vienas rastų tai, kas jam tinka ir padeda augti“, – teigia A. Steponavičiūtė. 

Šis jos puslapis gimė tada, kai, pradėdama pedagogės kelią, pajuto, kad trūksta medžiagos – užduočių, kurias galėtų naudoti dirbdama. 

„Bendraudama su mokiniais praktikos metu vis galvodavau, kokias veiklas ar klausimus galėčiau jiems parengti, kad geriau atskleisčiau jų vidinį pasaulį, kad jie galėtų pažinti savo emocijas, reakcijas į tam tikras situacijas, analizuoti elgesį ir pan. Taip po truputį pradėjau kurti, dėlioti pirmąsias užduotėles, atsirado užduotys skaitymui, rašymui, kalbos pažinimui. Dalindavausi jomis su kolegėmis, o jų gražūs žodžiai labai šildė širdį. Užduočių vis daugėjo, kartu augo ir noras jas kurti dar gražiau, estetiškiau“, – prisimena švietimo pagalbos specialistė.

Pedagogė sukūrė ir „Mokomės smagiai“ „YouTube“ kanalą, kuriame šiuo metu dalinasi vaizdinėmis pasakomis, viktorinomis bei kitomis pamokėlėmis, tinkančiomis įvairaus amžiaus vaikams.

„Mano kūryba ir puslapis man labai siejasi su popieriniu lėktuvėliu. Jis net atsirado puslapio logotipe, kadangi simbolizuoja mane pačią – yra paprastas ir dar popierinis. Tai nėra tikras lėktuvas, kuris yra užtikrintas, kad visos kelionės bus sėkmingos, kad jis pasieks savo tikslą ir įveiks didžiausius atstumus. Popierinis lėktuvėlis neskrenda didelių atstumų, ne visos jo kelionės ar jų rezultatai džiugina, tačiau tai yra neatsiejama jo dalis. Tai lyg parodo jauno žmogaus augimą“, – šypsosi A. Steponavičiūtė.

Šiuo metu be visų kūrybinių veiklų ir socialinės pedagogės darbo Alvija yra ir šeštoko padėjėja. Ji sako, jog tai nuostabus berniukas, su kuriuo dažnai labai įdomiai pasikalba. Vis dėlto tenka patirti ir iššūkių, vienas didesnių – kalba, mat vaikas kol kas kalba tik angliškai. Natūralu, kad, nesuprantant kalbos, sunku įsitraukti į veiklą ar atlikti užduotis. Tačiau, pasak Alvijos, jis labai stengiasi, plečia savo žodyną ir vis dažniau mintis bando išsakyti lietuviškai.

Jaunoji pedagogė ragina visuomenę keisti požiūrį į kartais nepastebimą mokinio padėjėjo darbą. Ji įsitikinusi, kad padėjėjas reikalingas ne tik atversti vaikui knygą ar pirštu parodyti, ką skaityti ir rašyti. Tai –  artimiausias žmogus vaikui darželyje ar mokykloje, jo palaikytojas, ramstis, su kuriuo jis gali dalintis savo jausmais, baimėmis ir džiaugsmais.

Vesta VITKUTĖ

Per šiuos dešimtmečius ši švietimo įstaiga tapo svarbia vieta tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo ar nespėjo įgyti išsilavinimo anksčiau, tačiau neprarado noro mokytis. Čia ir dabar susitinka skirtingos patirtys, amžius ir gyvenimo istorijos, bet bendras tikslas išlieka tas pats – žinios, atveriančios naujų galimybių. Ir nors per tuos aštuonis dešimtmečius teko patirti įvairiausių negandų – pokario metai, partizaninės kovos bei tremtys ir kt. – mokykla sugebėjo išlikti iki šių dienų. Tiesa, iššūkių nestinga ir šiuo laikmečiu – rajono valdžioje norinčiųjų atsikratyti ugdymo įstaiga buvo dar visai neseniai. Tad išskirtinis jubiliejus – proga prisiminti nueitą kelią, įvertinti bendruomenę ir dar kartą patvirtinti, kad mokytis niekada nevėlu.

Nuo 2004-ųjų Šilalės suaugusiųjų mokyklai vadovaujanti Daiva Rudminienė į 80-ąjį jubiliejų kvietė buvusius mokytojus, mokinius bei mokyklos vadovus. 

„Deja, iš direktorių gyvi yra vos keli. 1975–1985 m. mo­kyklai vadovavo Birutė Bik­nevičienė, kuri šiuo metu gyvena Palangoje, bet dėl sveikatos į šventę negalėjo atvykti, iki manęs, 1997–2004 m. direktore dirbo Ramutė Marija Valiuvienė-Bendorienė“, – sakė D. Rud­minienė.

Dešimtmečiais išdėstytas šventės scenarijus tarsi vedė jos svečius per visą mokyklos gyvavimo istoriją ir priminė, jog 1945–1955 m. dabarti­nėje Simono Gaudėšiaus gim­nazijoje veikė Šilalės suaugusiųjų gimnazija, ku­rios šūkis buvo „Darbo žmonėms atsiveria naujas, šviesus gyvenimas“. Tuo laikotarpiu į tremtį buvo išsiųsta apie 1800 šilališkių, daugelis likusių suaugusiųjų buvo tik pradėję lankyti mokyklą, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tad nuo 1945 m. spalio 15 d. prie vidurinės mokyklos atidarytos 2, 4 ir 5 klasės. Suaugusieji mokėsi vakarais, po darbo, o jų mokytojais buvo tie, kurie mokėsi toje pačioje mokykloje rytais. Pirmoji mokyklos direktorė buvo Regina Doveikienė, tuo metu čia mokėsi 41 mokinys. Norinčiųjų įgyti vidurinį iš­silavinimą vis daugėjo, tad 1956-57 m. mokykla jau turėjo 141 mokinį, atsirado 8 ir 10 klasės.

1955–1965 m. mokykla pervadinta į Šilalės darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą, kuriai buvo keliamas tikslas suteikti aštuonmetį išsilavinimą visiems dirbantiesiems. Dėl to išaugo mokinių skaičius, buvo įvesti papildomi užsiėmimai, padedantys įgyti vairuotojų ir motociklininkų teises. 1965-aisiais buvo suformuota net dešimt klasių su 279 mokiniais, atsirado tradicinės mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės. Šiuo laikotarpiu neakivaizdi­niai mokyklos skyriai kū­rėsi ir kaimo vidurinė­se bei aštuonmetėse, kiek­vienas turėjo savo vadovą. Mieste buvo galima rinktis, mokytis vakarinėje (keturi susitikimai savaitėje) ar neakivaizdžiai (dvi dienos per savaitę). Per šį dešimtmetį mokyklą baigė ir atestatą gavo 183 abiturientai.

1965–1975 m. mokyk­la pervadinta į Šilalės vakarinę vidurinę mokyk­lą, netrukus ji tapo savaran­kiška, o jai 15 metų vadovavo E. Mikutienė. Mokytojai ne tik teikė žinias, bet ir padėdavo mokiniams apsispręsti, kokį gyvenimo kelią rinktis toliau, tad nemažai šilališkių tęsė studijas technikumuose ar aukštosiose mokyklose. Per 10 metų mokyklą sėkmingai baigė 356 mokiniai. Iki šiol jie mena lietuvių kalbos mokytoją Aleksandrą Šidlauską bei direktorių Antaną Sladkevičių.

„Pati mokiausi šioje mokykloje, vėliau ir dirbau. Tarp mūsų buvo ne vienas, vėliau pasiekęs didelių nuopelnų šalyje. Aš ir dabar dar galėčiau mokyti kitus, tik žurnalus reikia pildyti nebe ranka, o naudojantis technologijomis“, – juokavo 98-erių Zita Palmyra Kalnikienė.

1975–1985 m. mokykla pavadinimą pakeitė dar kartą ir tapo Šilalės rajono vidurine neakivaizdine mokykla. 

„Mokslas visiems laisvu nuo darbo laiku“ ir „Kiekvienam jaunam dirbančiajam – vidurinį išsilavinimą“ buvo pagrindinės to dešimtmečio idėjos. Vaikinams, išeinantiems tarnauti į kariuomenę, egzaminų laikyti nereikėjo, atestatai jiems buvo įteikiami dovanai, tad šiame dešimtmetyje brandos atestatus gavo daugiau nei 2500 mokinių. 

1985–1995 m. su šūkiu „Žinios – mūsų laisvės pamatas“ ugdymo įstaiga atkeliavo į naują veiklos dešimtmetį ir į naują pavadinimą – Šilalės suaugusiųjų vidurinė mokykla. Po nepriklausomybės atkūrimo tai buvo naujos transformacijos laikotarpis, buvo panaikinti skyriai kaimuose, nes nebeliko kolūkių, be to, pasikeitus ideologijai, trūko vadovėlių. Tačiau mokykla išgyveno, nes netrūko profesijai pasišventusių mokytojų. 

1995–2005 m. mokykla vėl turėjo naują šūkį: „Nestovėk vietoje – judėk ir tu“. Tai buvo išskirtinis metas, nes iš ankstesniųjų išsiskyrė „klajoklišku“ gyvenimu: iš gimnazijos 2001-aisiais mokykla buvo perkelta į buvusios katalikiškos mokyklos patalpas, o 2004-aisiais – į tuometę Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinę. 

Nuo 2012-ųjų suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokykla išsikelia naują šūkį „Mokant mokytis, mokantis mokyti“, prie jos prijungtos keturios mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, klasės, kuriose mokosi jaunimas nuo 7 iki 21-erių metų, abiturientai valstybinius bei mokyklinius brandos egzaminus laiko bendrajame egzaminų centre. 

Viena geriausių to laikotarpio mokinių Kristina sakė išlaikiusi tris brandos egzaminus valstybiniu lygiu, tęsė studijas iki magistro laipsnio.

„Pradėjau mokytis, kai vyriausioji duk­ra ėjo į pirmą klasę, o mažoji buvo dar kūdikis. Ne tik pati nusprendžiau įgyti vidurinį išsilavinimą, bet į šį procesą pastūmėjau ir sutuoktinį“, – pasakojo Kristina, savo istorija įkvėpdama abejojančiuosius.

Jos kolegė Ilona atskleidė, kad šią mokyklą baigė ne tik ji, o ir jos mama, galbūt čia mokysis ir jos vaikai.

„Šita mokykla yra lyg pavasario saulė – suteikia šilumą ir viltį, pasitikėjimą, kurie yra labai svarbūs žmogui, abejojančiam, ar jis gali ko nors gyvenime pasiekti“, – pripažino buvusi mokinė.

Per 80 mokyklos veiklos metų tokių ar panašių istorijų būta ne vienas šimtas, jas prisiminė ir renginyje dalyvavę buvę mokiniai. 

Tačiau, nepaisant sėkmės pavyzdžių, nestigo ir iššūkių. 2021-aisiais, kai mo­kyk­la tikino, jog „Mokytis niekada nevėlu“ ir pradėjo vykdyti vaikų bei jaunimo vasaros poilsio programas, dalyvavo „Erasmus+“ programose kartu su partneriais iš įvairių užsienio valstybių, jai buvo iškeltas ultimatumas – tuometė rajono valdžia užsimojo ją uždaryti ar reorganizuoti, motyvuojant rajono mokyklų tinklo optimizavimu ir neva mažėjančiu mokinių skaičiumi. Laimei, bendruomenei pavyko įrodyti, kad norinčiųjų siekti vidurinio išsilavinimo skaičius nemenksta – ir šiandien čia mokosi 155 mokiniai, o tokia ugdymo įstaiga, be jokios abejonės, yra ir reikalinga, ir paklausi.

„Iš šios mokyklos išsinešiau labai stip­rią žinią – kiekvienas žmogus esame gilė, bet tai nereiškia, kad kiekviename mūsų gyvena ąžuolas. Tarp mano mokinių buvo ne vienas, kuris, atrodė, tuoj sprogs, buvo besijaučiančių lyg nuvytusios gėlės, tačiau buvo ir tokių, kuriems mokslo reikėjo lyg duonos kasdieninės. Dėl jų ir norėjosi dirbti, nors buvo rajono merų, kurie turėjo planų mokyklą uždaryti – lengviausia griauti... Bet juk yra daug gyventojų, kuriems mokslo reikia lyg duonos, o jų viduje gyvena ąžuolo energija“, – vaizdingai linkėdama mokyklai išlikti sakė buvusi mokytoja Vilija Pocevičienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir mokyklos archyvo nuotr.

Dvi savaites į kino teatrus kvietęs „Kino pavasaris“ pasiekė finišą: pa­skelbti konkursinių programų nugalėtojai, tarp kurių – ir lietuvių ki­no kūrėja Aistė Žegulytė su doku­mentiniu pasakojimu „Dulkės, kau­lai ir stebuklai“. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga išrinko „Metų verstines knygas“, taip pat prasideda intensyvus pasiruošimas Velykoms.

Grožinės literatūros kategorijoje geriausia išrinkta ukrainiečių poeto ir kario Maksymo Kryvcovo, 2024 m. žuvusio už savo tėvynę, eilėraščių knyga „Eilėraščiai iš šaudymo angos“, negrožinės literatūros kategorijoje nugalėjo Krzysztofo Czyżewskio, „Mažasis pasaulio centras: idėjų praktiko užrašai leidi­mas“, o vaikų ir jaunimo literatūros kategorijoje – sukrečiantis italų rašytojo Fabio Geda pasakojimas „Jūroje būna krokodilų: iš Afganistano į Italiją, tikra Enajo pabėgimo istorija“.

Regiono kultūrinė panorama taip pat džiugina įdomiais susitikimais bei pa­rodomis. Šiandien (kovo 24 d.), 17 val., Tauragės B. Baltrušaitytės viešojoje bib­liotekoje vyks Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narės Justinos Trilikauskienės poezijos knygos „Atspindžiai“ pristatymas, muziejuje „Santaka“ iki balandžio 18 d. eksponuojama išskirtinė tarptautinio fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ paroda, o kovo 25 d., 17.30 val., lankytojai kviečiami į susitikimą su jos organizatoriais, kuriame bus pristatyta šių metų festivalio tema „Sankirtos“. 

Kovo 26-ąją, 18 val., Šilalės žiūrovai laukiami Arvydo Ambraso absurdo dramos pjesėje „Duobė“. Šis Šilalės kultūros centro dramos studijos kūrinys jautriai vaizduoja sovietmečio visuomeninio gyvenimo atmosferą bei kalba apie istorinę ir kultūrinę okupacijos duobę, kurioje ne dėl savo kaltės gyvenome ir į kurią kiekvienas reagavo savaip. Spektaklis nemokamas, tačiau reikalingi kvie­timai – juos galima atsiimti Šilalės kultūros centro bilietų kasoje.

Kovo 27 d., nuo 19 val., Obelyno bend­ruomenės namai kviečia į Žemaitiškų kalnų giedojimo vakarą, o kvėdarniškiai tęsia kūrybinių dirbtuvių ciklą „Iš žemės, iš saulės – į Velykas“ (kovo 26 d., nuo 12 val.).

Tauragės kultūros rūmuose vyksta mokinių tautodailės konkursas „Sidabro vainikėlis“, kuriame eksponuojami ir šilališkių Neridijos Vaitkutės, Inesos Kazlauskaitės (mokytoja Daiva Kačinauskienė), Inetos Kumponaitės, Vytautės Buinevičiūtės (mokyt. Daiva Pocienė), Lukrecijos Kungytės (mokyt. Lina Kibelytė) ir Rimantės Martinavičiūtės (mokyt. Jolanta Baubkuvienė) darbai. Regio­ninio turo laureatų pagerbimo šventė rengiama kovo 31-ąją, tad laiko apžiūrėti juos dar yra.

Geriausi darbai pateks į trečią turą – nacionalinę parodą, kuri gegužės mėnesį bus eksponuojama Telšių kultūros centre, o birželio 1 d. surengti laureatų apdovanojimai. 

Intensyviai ruošiamasi Lietuvos moksleivių dainų šventei „Laiku. Ratu. Kartu“,  kuri vyks liepos 3–6 d. Vilniuje. Kaip skelbia Šilalės kultūros centras, pasiruošimo etapą jau įveikė šokių kolektyvo „Mainytinis“ jaunuolių ir jaunimo grupės, merginų šokių grupė „Raizgė“ (vad. Laima Andrejauskienė), Šilalės meno mokyklos šokių studija ,,Lo­kysta” (vad. Digma Kononovienė ir L. Andrejauskienė), Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos tautinių šokių jaunučių kolektyvas (vad. Olga Jog­minienė) bei Kvėdarnos kultūros namų merginų tautinių šokių kolektyvas „Kadagėlis“ (vad. Lina Linkė).

Kotryna PETRAITYTĖ

Artėjant kovo 27-ąją švenčiamai Tarptautinei teatro dienai, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija „Bega“ įteikė savo įsteigtą ir jau dešimtus metus gyvuojančią nominaciją „Mūza“. Viena iš šių metų laureatų tapo Rita Petrauskaitė – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė, įvertinta už profesionalumą, sceninę charizmą ir reikšmingą kūrybinį indėlį į muzikinio teatro meną.

Nominaciją „Mūza“ solistei įteikė jos steigėjas, kompanijos „Bega“ valdybos pirmininkas Aloyzas Kuzmarskis.

„Teatras yra viena ryškiausių Klaipėdos identiteto dalių. Jis telkia bendruomenę, praturtina klaipėdiečių laisvalaikį, skatina kūrybiškumą ir leidžia miestui gyventi intensyvų kultūrinį gyvenimą. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie šios tradicijos puoselėjimo ir pagerbti žmones, kurie kasdien kuria scenos magiją. „Mūzos“ nominacija – tai mūsų padėka teatro kūrėjams už jų talentą, atsidavimą ir indėlį į miesto kultūrą. Kartu šis apdovanojimas dar kartą patvirtina ilgalaikę verslo ir kultūros partnerystę, kuri yra labai svarbi tiek abiem bendradarbiaujančioms pusėms, tiek pačiam Klaipėdos miestui“, – sakė A. Kuzmarskis.

Rita Petrauskaitė nuoširdžiai dėkojo už įvertinimą ir skirtą apdovanojimą. „Esu labai nustebinta ir sujaudinta“, – prisipažino ji. Savo padėką ji pirmiausia skyrė spektaklio „Prima Donnos“ idėjos autorei ir režisierei Rūtai Bunikytei, pabrėždama, kad šios kūrybingos teatro sielos dėka spektaklis tapo realybe. Taip pat ji dėkojo teatro vadovei Godai Giedraitytei už pasitikėjimą ir nuolatinį palaikymą. Nuoširdūs padėkos žodžiai skambėjo ir dirigentui Vytautui Valiui – už kantrybę, toleranciją, muzikalumą bei kruopštumą, o scenografei ir kostiumų dailininkei Renata Valčik - už įspūdingą sceninį vaizdą, kurį įamžino fotografė Eglė Sabaliauskaitė.

„Esu laimingas žmogus, nes esu apsupta nuostabių teatro žmonių, kolegų ir jų palaikymo“, – sakė R. Petrauskaitė, dar kartą dėkodama visai kūrybinei komandai ir nominacijos steigėjams.

Klaipėdos uoste veikianti kompanija „Bega“ „Mūzos“ nominaciją įsteigė dar 2016 metais. Per šį laiką ji tapo gražia tradicija, skirta pagerbti teatro kūrėjus – aktorius, režisierius, vadovus ir kitus scenos menininkus, savo darbu praturtinančius Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Visą šį laiką kompanija „Bega“ yra ir Klaipėdos teatrų rėmėja, kasmet pratęsianti finansinės paramos, skirtos teatrų kūrybinei veiklai, sutartis.

Apdovanojimą sudaro originali statulėlė, kurią sukūrė žinomas klaipėdiečių skulptorius Klaudijus Pūdymas, ir 1000 eurų piniginis paskatinimas.

Per dešimtmetį „Mūza“ tapo reikšmingu įvertinimu uostamiesčio teatro bendruomenei. Nuo nominacijos įsteigimo jos laureatais jau yra tapę 18 Klaipėdos teatrų kūrėjų. Tiesa, šiemet tai bus ne vienintelis „Mūzos“ apdovanojimas, tad laureatų sąrašas dar pasipildys. 

„Mūzos“ laureatai:

2016 m. – aktorės Regina Šaltenytė ir Renata Idzelytė.
2017 m. – šviesaus atminimo režisierius, meno vadovas Povilas Gaidys ir aktorius Vaidas Jočys.
2018 m. – šviesaus atminimo aktorė Nijolė Sabulytė ir aktorius Jonas Baranauskas.
2019 m. – aktoriai Igoris Reklaitis ir Linas Lukošius.
2021 m. – aktoriai Toma Gailiutė ir Rimantas Pelakauskas.
2022 m. – aktorė Regina Arbačiauskaitė ir teatro vadovas Tomas Juočys.
2023 m. – aktoriai Justina Vanžodytė ir Darius Meškauskas.
2024 m. – teatro vadovė Laima Vilimienė ir aktorė Eglė Barauskaitė.
2025 m. – solistė Beata Ignatavičiūtė.

2026 m. – solistė Rita Petrauskaitė.

KVMT inform.