Šilalės suaugusiųjų mokyklai – 80 metų

Per šiuos dešimtmečius ši švietimo įstaiga tapo svarbia vieta tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo ar nespėjo įgyti išsilavinimo anksčiau, tačiau neprarado noro mokytis. Čia ir dabar susitinka skirtingos patirtys, amžius ir gyvenimo istorijos, bet bendras tikslas išlieka tas pats – žinios, atveriančios naujų galimybių. Ir nors per tuos aštuonis dešimtmečius teko patirti įvairiausių negandų – pokario metai, partizaninės kovos bei tremtys ir kt. – mokykla sugebėjo išlikti iki šių dienų. Tiesa, iššūkių nestinga ir šiuo laikmečiu – rajono valdžioje norinčiųjų atsikratyti ugdymo įstaiga buvo dar visai neseniai. Tad išskirtinis jubiliejus – proga prisiminti nueitą kelią, įvertinti bendruomenę ir dar kartą patvirtinti, kad mokytis niekada nevėlu.

Nuo 2004-ųjų Šilalės suaugusiųjų mokyklai vadovaujanti Daiva Rudminienė į 80-ąjį jubiliejų kvietė buvusius mokytojus, mokinius bei mokyklos vadovus. 

„Deja, iš direktorių gyvi yra vos keli. 1975–1985 m. mo­kyklai vadovavo Birutė Bik­nevičienė, kuri šiuo metu gyvena Palangoje, bet dėl sveikatos į šventę negalėjo atvykti, iki manęs, 1997–2004 m. direktore dirbo Ramutė Marija Valiuvienė-Bendorienė“, – sakė D. Rud­minienė.

Dešimtmečiais išdėstytas šventės scenarijus tarsi vedė jos svečius per visą mokyklos gyvavimo istoriją ir priminė, jog 1945–1955 m. dabarti­nėje Simono Gaudėšiaus gim­nazijoje veikė Šilalės suaugusiųjų gimnazija, ku­rios šūkis buvo „Darbo žmonėms atsiveria naujas, šviesus gyvenimas“. Tuo laikotarpiu į tremtį buvo išsiųsta apie 1800 šilališkių, daugelis likusių suaugusiųjų buvo tik pradėję lankyti mokyklą, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Tad nuo 1945 m. spalio 15 d. prie vidurinės mokyklos atidarytos 2, 4 ir 5 klasės. Suaugusieji mokėsi vakarais, po darbo, o jų mokytojais buvo tie, kurie mokėsi toje pačioje mokykloje rytais. Pirmoji mokyklos direktorė buvo Regina Doveikienė, tuo metu čia mokėsi 41 mokinys. Norinčiųjų įgyti vidurinį iš­silavinimą vis daugėjo, tad 1956-57 m. mokykla jau turėjo 141 mokinį, atsirado 8 ir 10 klasės.

1955–1965 m. mokykla pervadinta į Šilalės darbininkų jaunimo vidurinę mokyklą, kuriai buvo keliamas tikslas suteikti aštuonmetį išsilavinimą visiems dirbantiesiems. Dėl to išaugo mokinių skaičius, buvo įvesti papildomi užsiėmimai, padedantys įgyti vairuotojų ir motociklininkų teises. 1965-aisiais buvo suformuota net dešimt klasių su 279 mokiniais, atsirado tradicinės mokslo metų pradžios ir pabaigos šventės. Šiuo laikotarpiu neakivaizdi­niai mokyklos skyriai kū­rėsi ir kaimo vidurinė­se bei aštuonmetėse, kiek­vienas turėjo savo vadovą. Mieste buvo galima rinktis, mokytis vakarinėje (keturi susitikimai savaitėje) ar neakivaizdžiai (dvi dienos per savaitę). Per šį dešimtmetį mokyklą baigė ir atestatą gavo 183 abiturientai.

1965–1975 m. mokyk­la pervadinta į Šilalės vakarinę vidurinę mokyk­lą, netrukus ji tapo savaran­kiška, o jai 15 metų vadovavo E. Mikutienė. Mokytojai ne tik teikė žinias, bet ir padėdavo mokiniams apsispręsti, kokį gyvenimo kelią rinktis toliau, tad nemažai šilališkių tęsė studijas technikumuose ar aukštosiose mokyklose. Per 10 metų mokyklą sėkmingai baigė 356 mokiniai. Iki šiol jie mena lietuvių kalbos mokytoją Aleksandrą Šidlauską bei direktorių Antaną Sladkevičių.

„Pati mokiausi šioje mokykloje, vėliau ir dirbau. Tarp mūsų buvo ne vienas, vėliau pasiekęs didelių nuopelnų šalyje. Aš ir dabar dar galėčiau mokyti kitus, tik žurnalus reikia pildyti nebe ranka, o naudojantis technologijomis“, – juokavo 98-erių Zita Palmyra Kalnikienė.

1975–1985 m. mokykla pavadinimą pakeitė dar kartą ir tapo Šilalės rajono vidurine neakivaizdine mokykla. 

„Mokslas visiems laisvu nuo darbo laiku“ ir „Kiekvienam jaunam dirbančiajam – vidurinį išsilavinimą“ buvo pagrindinės to dešimtmečio idėjos. Vaikinams, išeinantiems tarnauti į kariuomenę, egzaminų laikyti nereikėjo, atestatai jiems buvo įteikiami dovanai, tad šiame dešimtmetyje brandos atestatus gavo daugiau nei 2500 mokinių. 

1985–1995 m. su šūkiu „Žinios – mūsų laisvės pamatas“ ugdymo įstaiga atkeliavo į naują veiklos dešimtmetį ir į naują pavadinimą – Šilalės suaugusiųjų vidurinė mokykla. Po nepriklausomybės atkūrimo tai buvo naujos transformacijos laikotarpis, buvo panaikinti skyriai kaimuose, nes nebeliko kolūkių, be to, pasikeitus ideologijai, trūko vadovėlių. Tačiau mokykla išgyveno, nes netrūko profesijai pasišventusių mokytojų. 

1995–2005 m. mokykla vėl turėjo naują šūkį: „Nestovėk vietoje – judėk ir tu“. Tai buvo išskirtinis metas, nes iš ankstesniųjų išsiskyrė „klajoklišku“ gyvenimu: iš gimnazijos 2001-aisiais mokykla buvo perkelta į buvusios katalikiškos mokyklos patalpas, o 2004-aisiais – į tuometę Šilalės Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinę. 

Nuo 2012-ųjų suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokykla išsikelia naują šūkį „Mokant mokytis, mokantis mokyti“, prie jos prijungtos keturios mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, klasės, kuriose mokosi jaunimas nuo 7 iki 21-erių metų, abiturientai valstybinius bei mokyklinius brandos egzaminus laiko bendrajame egzaminų centre. 

Viena geriausių to laikotarpio mokinių Kristina sakė išlaikiusi tris brandos egzaminus valstybiniu lygiu, tęsė studijas iki magistro laipsnio.

„Pradėjau mokytis, kai vyriausioji duk­ra ėjo į pirmą klasę, o mažoji buvo dar kūdikis. Ne tik pati nusprendžiau įgyti vidurinį išsilavinimą, bet į šį procesą pastūmėjau ir sutuoktinį“, – pasakojo Kristina, savo istorija įkvėpdama abejojančiuosius.

Jos kolegė Ilona atskleidė, kad šią mokyklą baigė ne tik ji, o ir jos mama, galbūt čia mokysis ir jos vaikai.

„Šita mokykla yra lyg pavasario saulė – suteikia šilumą ir viltį, pasitikėjimą, kurie yra labai svarbūs žmogui, abejojančiam, ar jis gali ko nors gyvenime pasiekti“, – pripažino buvusi mokinė.

Per 80 mokyklos veiklos metų tokių ar panašių istorijų būta ne vienas šimtas, jas prisiminė ir renginyje dalyvavę buvę mokiniai. 

Tačiau, nepaisant sėkmės pavyzdžių, nestigo ir iššūkių. 2021-aisiais, kai mo­kyk­la tikino, jog „Mokytis niekada nevėlu“ ir pradėjo vykdyti vaikų bei jaunimo vasaros poilsio programas, dalyvavo „Erasmus+“ programose kartu su partneriais iš įvairių užsienio valstybių, jai buvo iškeltas ultimatumas – tuometė rajono valdžia užsimojo ją uždaryti ar reorganizuoti, motyvuojant rajono mokyklų tinklo optimizavimu ir neva mažėjančiu mokinių skaičiumi. Laimei, bendruomenei pavyko įrodyti, kad norinčiųjų siekti vidurinio išsilavinimo skaičius nemenksta – ir šiandien čia mokosi 155 mokiniai, o tokia ugdymo įstaiga, be jokios abejonės, yra ir reikalinga, ir paklausi.

„Iš šios mokyklos išsinešiau labai stip­rią žinią – kiekvienas žmogus esame gilė, bet tai nereiškia, kad kiekviename mūsų gyvena ąžuolas. Tarp mano mokinių buvo ne vienas, kuris, atrodė, tuoj sprogs, buvo besijaučiančių lyg nuvytusios gėlės, tačiau buvo ir tokių, kuriems mokslo reikėjo lyg duonos kasdieninės. Dėl jų ir norėjosi dirbti, nors buvo rajono merų, kurie turėjo planų mokyklą uždaryti – lengviausia griauti... Bet juk yra daug gyventojų, kuriems mokslo reikia lyg duonos, o jų viduje gyvena ąžuolo energija“, – vaizdingai linkėdama mokyklai išlikti sakė buvusi mokytoja Vilija Pocevičienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir mokyklos archyvo nuotr.