Biržų Lauko gyvenvietė – nedidelė: pagrindinė Akmenos gatvė ir kelios iš jos išsi­ša­­kojančios šalutinės. Akmenos upės pakrantėje, vaizdingoje vietoje, dar sovietmečiu bu­­vo pastatyti du aštuonbučiai, būstus juose suteikdavo ūkio spe­cialistams ir darbinin­kams.

„Į tėviškę iš Šilalės tenka važiuoti per Biržų Lauką. Jau ir akys priprato prie kiekvienos sodybos: gražiai čia tvarkosi dauguma žmonių, gyvenančių privačiuose namuose. Ir tik Akmenos gatvės pabaigoje sto­vintys du aštuonbučiai buvo tarsi kokie šašai. Atrodydavo, jog čia gyvenantieji nemėgsta nei tvarkos, nei grožio – namo aplinka apie žmogų daug pasako...

Dabar džiaugiuosi klydusi – ir kaimo žmonėms rūpi jų kasdienė aplinka. La­bai maloniai nustebino Ak­menos g. 7 namo išvaizda: per­nai rudenį pastatą renovavus,  šią vasarą neatpažįstamai sutvarkyta ir aplinka. Matyt, ir į mažesnius kaimus ateina reno­vacijai valstybės skirtos lėšos“, – rašo laiške redakcijai laik­raščio skaitytoja.

Deja, nieko panašaus: daugiabučio atnaujinimas ir pradėta tvarkyti aplinka – iš pačių gyventojų kišenės. Kadangi šio namo butai šildomi individualiai, kiekvienas turi atskirą krosnį ar kitą šildymo įrenginį, nėra bendros katilinės, pasinaudoti valstybės para­ma namo renovacijai gyventojai negali. Tačiau jie nebenori gyventi vėjo perpučiamuo­se butuose su kiauru stogu, sutrūkinėjusiais pamatais, nuolat besikemšančia kanalizacija. 

Pasak vienos iš  kalbintų namo gyventojų, ne iš karto buvo nuspręsta namą renovuoti, nes atsirado ir nepritariančių, bijančių mokestinių įsipareigojimų keliems metams. Ne sykį su gyventojais bendravo „Šilalės būsto“ atstovai, kol galų gale žmonės nutarė įsirengti kanalizacijos valymo įrenginius, apšiltinti stogą, pamatus, sienas. Praėjusių metų rudenį šie darbai buvo baigti, dabar gyventojai džiaugiasi, jog žiemą būstuose buvo šilta, sutaupė mažiau kūrendami. Darbams atlikti pinigų paskolino UAB „Šilalės būstas“, kuriam gyven­tojai skolą įsipareigojo sumokėti per penkerius me­tus.

Atėjus pavasariui, žmonės pamatė, kad prie gražaus pastato nedera niūri aplinka. Vis dar gyva nuomonė, jog aplinką labiau tvarko vyresnės kar­tos atstovai, o jaunesnieji tam neva neturi laiko. Gi šio namo prieigas gražinti ėmėsi visi gyventojai. Pinigų augalams ir skaldai susidėjo visi bendrai, o į nuolatines talkas susirenka kas gali. Tiesa, anot moterų, nei paramos, nei pagalbos nesuteikia savivaldybė, nors šiame name yra ir socialinis būstas. Biurokratai reikalauja pateikti pirkimo ir darbų atlikimo kvitus. Bet iš kur juos gauti, jei perkama iš žmonių, o dirbama savo jėgomis?

„Kol kas čia tik pradžia. Jau, atrodo, galėtume pasidžiaugti savo darbo rezultatais, tačiau svarbu ne vien vaizdas, bet ir patogumas. Norėtume įsirengti geres­nį įvažiavimą ir mašinų stovėjimo aikštelę kieme, nes jie labai duobėti. Planuojame sutvarkyti sandėliukų te­ritoriją. Darbų laukia daug, vis­kam rei­kia laiko ir lėšų. Savivaldybės parama būtų labai reikalinga“,  – sakė viena iš moterų, mananti, jog tai būtų ir kaip kompensacija už socialinį būstą.

Apie tai, jog kieme iš biudžeto lėšų būtų įrengta vaikų žaidimo aikštelė, suoliukai, apšvietimas, daugiabučio gyventojai nė nesvajoja. Jei kada pasidarys patys, tuomet ir turės. Nes kol kas visos tokioms reik­mėms skiriamos biudžeto lėšos atitenka Šilalei bei didesnėms gyvenvietėms.

Dabar šalia stovintis antra­sis aštuonbutis atrodo visai ap­gailėtinai – aptriušusios sienos, nuo stogo nutįsę smalos varvekliai.  Ir šiame name atsiras­tų žmonių, kurie sektų kaimynų pavyzdžiu, bet pirmiausia reikia vienybės, sutarimo, pasitikėjimo. Ir suvokimo, jog ne­užtenka susitvarkyti tik iki savo buto durų. Už jų – laiptinė, kiemas, kur visi bend­rai vaikštome, kuriais naudojamės. Ne veltui šios erdvės vadinasi bendro naudojimo, tad ir pri­žiūrėti jas reikia bendromis pas­tangomis, pasitelkus gerano­riškumą. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Antrą kartą šiais metais Šilalės savivaldybės taryba pakėlė maksimalius socialinės globos paslaugų dydžius – nuo šiol už globą institucinėse įstaigose savivaldybė galės mokėti iki 800 eurų per mėnesį.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69

Retas šilališkis yra girdėjęs, jog kaimo gyventojai, norintys kurti verslą, visiškai len­g­vai gali gauti 70 tūkst. eurų – tereikia pareikšti tokį norą ir pateikti prašymą Šilalės vietos veiklos grupei (VVG). 2014–2020 m. vietos plėtros strategijai įgyvendinti Šilalės VVG yra gavusi net 2 mln. 246 tūkst. Eur. 75 proc. skirtų lėšų priva­loma išdalinti darbo vie­toms kurti. 

Pinigų dalybos įpusėjo, jau paskirstyta daugiau kaip 710 tūkst. Eur, tikinama, jog įkurtos net 22 darbo vietos. Atrodytų, galima džiaugtis rezultatais, tačiau savivaldybės tarybos narių susitikimas su VVG administracijos vadove Terese Jankauskiene ir pro­jekto finansininke Odeta Krasauskiene iškėlė daugiau klausimų, nei sulaukta at­sa­kymų. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.69

Rugsėjo 1-oji! Kodėl Mokslo ir ži­­nių dienos pavadinimą rašome iš didžiosios rai­dės? Ne dėl to, kad taip sugal­vo­­­jo „dėdės” iš Seimo ar kokie minis­terijos gal­vočiai. Ji įaugusi mu­­myse – mažuose ir dideliuo­se, mo­ki­nukuose, stu­dentuose ir sen­jo­ruo­se kaip jaunystės, džiaugs­mo, ži­­nių troškulio, ne­už­mirštamo drau­gų ūžesio bei šypsenų šventė. 

Neužmiršiu savo sūnaus nuo jaudulio drėgno delniuko tą vaiskų rytą pakeliui į pirmą klasę. Sunkus ilgas kardelis kitoje rankoje buvo didesnis už pyplį. Bet aš jaudinausi ne mažiau negu pirmokėlis: kaip jam seksis, ar nebus skriaudžiamas, ar gerai moky­sis, ar augdamas nepridarys kokių ei­bių… Tiesa, tas tėviškas jaudulys tę­sia­si visa gyvenimą, bet sūnus niekada mū­sų nepavedė.

Rugsėjo 1-oji šviesi diena ir kita pras­me. Prieš 23 metus Atmintinų die­nų įstatymu ji iš rugpjūčio 31-osios – Išsivadavimo dienos – perkelta į rugsė­­jo 1-ąją kaip Laisvės dieną. 1993 m. rugpjūčio pabaigoje po ilgų derybų iš Lietuvos pagaliau pasitraukė okupa­cinė sovietinė kariuomenė. Kai kas ver­tina, jog būtent tuomet Lietuvoje atkurta tikroji nepriklausomybė.

Manau, kad šios dienos viena kitą puikiai papildo. Tik laisvoje demokratinėje visuomenėje įma­nomas pilnavertis švietimas ir žinių sklaida. Šitai dar kartą įsisąmoniname, matydami bei gir­dėdami, kas dedasi už piet­rytinės mūsų sienos, Baltaru­sijoje.

Bet vis dėlto šiandien grįž­kime prie Rugsėjo 1-osios. Šie­­met ji kitokia, kaip kitoks buvo ir visas pirmasis pusmetis. Šventė šį­kart vyksta be masi­nių ren­ginių, laikantis atstumų ir at­sisa­kant įsišaknijusių tra­dicijų, pa­vyzdžiui, kai dvyliktokai į mo­­kyklą atveda pirmokus. Prie­­žastis visiems suprantama – vėl įsisiautėja koronavirusas. 

Principas irgi turi bū­ti aiškus: kuo ma­­žiau kon­taktų, sąlyčio,  bend­ravimo „veidas į veidą”. 

Vyriausybė parengė visą są­rašą rekomendacijų. Tačiau su­rašyti nurodymus, nepalie­kant laiko pasirengti naujam sezo­nui – viena. Visai kas kita yra juos įvykdyti, suorganizuoti, su­derinti visas tarnybas. Pa­vyzdžiui, patariama kiekvie­nai klasei turėti savo patalpą ar kabinetą, mokyklose numa­tyti mokinių judėjimo srautus, derinti skirtingus pamokų lai­kus, tariantis dėl jų su moksleivių pavežėjais. 

Atskira problema – tėvų darbas, jeigu staiga vėl prireiktų nuotolinio mokymosi. Iki rug­pjūčio 27 d. jis labiausiai grė­sė šešioms savivaldybėms: Mo­lė­tų, Kauno, Trakų rajonams, Kau­nui, Neringai ir Vilniui. Čia užkratų ypač daug.

O kaip dėl moksleivių maiti­nimo? Kokia kaukių dėvėjimo tvarka klasėse, kabinetuose? Ar pasiteisins griežti reikalavimai vaikams jas užsidėti tik per pertraukas? Jau anksčiau didmiesčiuose žmonės susi­durdavo su tokia problema: at­važiuoji po pamokų pa­im­ti vaikų, o prie mokyklos bu­di policija ir baudžia kiek­vie­ną vos sustojusį, mat yra ženk­las…

Nelemtas COVID-19 galuti­nai pakirto pedagogų pres­ti­žą, mokyklose ėmė jų trūkti: dalis pasi­traukė ne­no­rėdami rizikuoti savo sveikata, ki­tiems visi suvaržymai neatitiko jų atlyginimo, treti, ypač senjo­rai, jau anksčiau buvo at­leis­ti arba nepageidaujami. Štai todėl dar ne­mažai šalies mokyklų karštligiškai te­be­ieško moky-

tojų į laisvas darbo vietas. Ypač trūksta už­sie­nio kalbų, IT spe­cialistų, psi­chologų. Tai būtent tos profesijos, kurios paklausios ir ge­riau apmoka­mos kitose vietose, kur ir rizi­ka mažesnė. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, visoje šalyje trūksta apie 700 pedagogų, daugiausiai – Vilniaus, Telšių apskrityse, Šiauliuose, Klaipėdoje.

Bet tikiu, jog šiuos sunkumus įveiksime. Pakeiksnodami valdžią, Premjerą ir sveikatos ministrą Aurelijų Verygą, prisimindami, kad visa tai jie daro prieš Seimo rinkimus, protestuodami prieš kaukių dėvėjimą ir bausmes, reikalaudami jų atsistatydinimo. Beje, vienas apžvalgininkas pa­siūlė apskritai atšaukti 2020–2021 mokslo metus...

Linksma ta Mokslo, žinių ir laisvės diena! Neištežkime prieš sunkumus. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Visai neseniai Tauragėje surengtoje jau tradicine tapusioje šventėje „Šokių sūkury“ savo talentus kartu su kolektyvais iš visos Lietuvos demonstravo ir Šilalės „Mainytinio“ bei Laukuvos „Laukivos“ šokėjai. 

„Šokių sūkury“ buvo suplanuotas Tauragės kultūros rūmų scenoje, tačiau koronavirusas koreguoja planus daugelyje sričių. Tad ir šokėjų pasirodymai ne išimtis – nuspręsta renginį perkelti į Pilies kiemelį, po atviru dangumi.

Pagal Vyriausybės reikalavimus, žiūrovai buvo priversti stebėti šokėjus su apsauginėmis veido kaukėmis. Laimei, bent šokėjai nebuvo taip suvaržyti.

Šventę vedusios Alma Rumšienė ir Birutė Normantienė pranešė, jog sulaukta per 200 šokėjų. Dalyvavo ne tik tauragiškiai, bet atvyko ir kolektyvai iš Pagėgių, Joniškio, Raudondvario, Jurbarko, Kėdainių, net Ignalinos. Smagiam renginiui startą davę Tauragės šokių kolektyvai vėliau sceną užleido artimiausiems kaimynams – Šilalės „Mainyti­nio“ poroms. Savo pasirodymą demonst­ravo ir kolektyvas iš Laukuvos „Laukiva“.

Morta MIKUTYTĖ 

AUTORĖS nuotr.

Vasarai dar nesibaigus, Tauragės rajone esančiame Kęstučio batalione ir vėl suburti nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai. Šįkart tėvynei prisiekė net puspenkto šimto jaunuolių.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotajame pėstininkų batalione po atnaujinto šaukimo atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą jau šeštą kartą prisiekė šauktiniai. Tuo pačiu paminėtos ir bataliono, esančio Tauragės rajone, Laužo kaime, įkūrimo 28-osios metinės. Šventinė diena prasidėjo šv. Mišiomis, o kol kariai ruošėsi iškilmingai rikiuotei, bataliono vadas bendravo su karių artimaisiais, atsakė į jiems rūpimus klausimus, aprodė batalioną bei jo ginkluotę.

Kaip susirinkusiems pristatė bata­liono vadas pulkininkas leitenantas Vytis Andreika, šiemet šauktiniai ypač patriotiški ir jauni – daugelis į tarnybą atėjo vos į rankas gavę brandos atestatą, tad amžiaus vidurkis siekia apie 20 metų.

„Turime itin patriotišką jaunimą, nes bene 95 procentai čia esančių tarnauti nusprendė savo noru ar pateikė prašymus dėl eilės pirmumo“, – sveikino karius bei jų artimuo­sius bataliono vadas.

Iš viso priesaikos žodžius ir šūkį „Tėvynės labui“ tarė 453 kariai. Jiems suteikti jaunesniųjų eilinių kariniai laipsniai. Kiek karių atvyko į tarnybą iš Šilalės rajono, bataliono atstovai nepatikslino.

Pasveikinti ką tik priesaiką davusių karių atvyko Seimo nariai, Tauragės rajono savivaldybės vadovai, Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ vadas pulkininkas Nerijus Stankevičius, dalinio veteranai, karių artimieji.

Šįkart šventė vyko pagal visus Vyriausybės reikalavimus – kariai nosį ir burną dengė kaklaskarėmis, artimieji – apsauginėmis kaukėmis.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Sekmadienio vakarą prie Medininkų pasienio posto į gyvą grandinę su­stojo per 50 tūkstančių gyventojų iš įvairiausių šalies vietų. Išgirdę Baltarusijos laisvės simboliu tapusios Sviatlanos Cichanouskajos kvietimą susikibti už rankų, į „Laisvės kelią“ vyko ir didelis būrys šilališkių. 

„Laisvės kelias“ sekmadienio vakarą sujungė Vilnių ir Medininkus pasienyje su Baltarusija. Kelios dešimtys kilomet­rų tapo gyva grandine, kurioje stovėjo Baltarusijos kovą už laisvę palaikantys Lietuvos žmonės, skambėjo Lietuvos ir Baltarusijos himnai. Į Medininkus palaikyti baltarusių atvyko ir Prezidentas Gitanas Nausėda, kadenciją baigę Dalia Grybauskaitė bei Valdas Adamkus.

„Baltijos kelias“ mūsų tautos išsivadavimo simboliu tapo lygiai prieš 31-erius metus, kai gyva žmonių grandinė sujungė trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Rugpjūčio 23-iosios vakarą Lietuva antrą kartą stojo į gyvą grandinę: supratę, jog ko­va už Laisvę niekada nesibaigia, žmonės ištiesė ranką į kovą prieš diktatūrą pakilusiems kaimynams.

Palaikyti laisvę siekiančių Baltaru­si­jos žmonių vyko ir daugiau nei 40 Ši­lalės rajono gyventojų. 

„Mūsų šalies nepriklausomybę pirmoji pripažino ma­ža Islandija ir tai buvo ženklas, jog pasaulyje esame ne vieni, mus mato ir remia mūsų kovą. Tokį padrąsinimą nenuleisti rankų kaimynams siunčiame ir mes. Kai laisva bus Baltarusija, mažiau grėsmių kils ir Lietuvai“, – sa­vo apsisprendimą dalyvauti „Laisvės kelyje“ grindė šilališkiai.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS ir Valdo ARLAUSKO nuotr.

Nors vis dar atsiranda niurzgančių dėl sužlugusių šiųmečių kelionių į užsienius,  užtenka gerai apsidairyti aplink, ir pamatai, jog Lietuvoje yra daugybė gražių vietų, kuriose galima ne tik maloniai praleisti laiką, bet ir daug sužinoti. Ko gero, tikrai yra šilališkių, dar neaplankiusių Šakių rajone esančio Kudirkos Naumiesčio – vos kelis šimtus gyventojų turintis miestelis vadinamas ne tik Tautiškos giesmės gimtine, bet ir Lietuvos bulvių augintojų sostine. Visoms įdomioms vietoms aplankyti bei visiems pasakojimams išklausyti gali neužtekti dienos, todėl kelionę reikėtų pradėti didelio Šilalės ūkininkų bičiulio, Lietuvos nusipelniusio agronomo Jono Valaičio įkurtame Bulvės mu­ziejuje. 

Likimas lėmė gyventi pasienyje

Pro atvirus tik pernai įkurto muziejaus langus kaip ant delno atsiveria vaizdas į Šešupės ir Širvintos santaką, tapusią išorine Europos Sąjungos siena. Tai pati seniausia Europos žemyno siena, nustatyta 1622 m. Vytauto Didžiojo ir Jogailos sudaryta Melno sutartimi, garantavusia Žemaitijai teisinę bei politinę nepriklausomybę. Po šios sutarties Žemaitija tapo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalimi.  

J. Valaitis, jau 30 metų gyvenantis dviejų upių santakoje, sako, jog kaip tik čia prasideda Lietuva. Suvalkiečiai tiki, kad šiame Europos užkampyje prieš 2020 m. į dausas pakilo pagonims tikėjimo šviesą nešusio vyskupo Brunono ir 18 jo palydovų dūšios. Sako, jog dabar tą jau pripažįsta net lenkai, šventajam Brunonui gar­binti paskyrę daugybę svarbiausių Gižycko miesto vietų. 

Kudirkos Naumiesčio istori­ja prasidėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikš­čio Zigmanto Vazos val­dymo me­tais. Miestu šią kaimišką vietovę 1643 m. pavertė Vla­dis­lovo Vazos žmona Ce­ci­lija Re­nata, savo vyro garbei pasienio miestelį pavadinusi Vla­­dislavovu. 

Caro okupacijos metais jis net tapo apskrities centru, istoriniai šaltiniai teigia, jog čia gyveno per 6 tūkstančius žmonių. Tuo metu Vladislavovas bu­vo tapęs iš Tilžės gabentų lie­tuviškų knygų perskirstymo centru, čia veikė didžiuliai slap­ti lietuviškų knygų sandėliai. 

Vladislavovo klestėjimas baigėsi Pirmojo pasaulinio karo metais. Didžioji miesto dalis sudegė, o vokiečiai tiesiog gat­vėse gaudė gyventojus ir vežė darbams į Vokietiją. Vla­dis­la­vovas neteko daugiau kaip pusės gyventojų. 

„Tokia pasienio dalia – per šią vietą ėjo visi karai. 1812 m. vos per kelias birželio dienas mažomis grupelėmis, viską siaubdami, pro mus praėjo 40 tūkst. Napoleono kareivių. Grįžo tik 8 tūkst. – išbadėję, vos vilkdami kojas. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje mūsų apylinkėse jaunas galvas padėjo 6,5 tūkst. raudonosios armijos karių: tris mėnesius Šešupės ir Širvintos santakoje stovėjęs frontas 1944-ųjų rudenį prasiveržė su baisia jėga, griaudamas viską, kas pasitaikė jo kelyje. Tai, kad žuvo tik vos daugiau kaip 325 vokiečių kariai, rodo, kokia patrankų mėsa bu­vo tapę sovietiniai kareiviai“, – mano Kudirkos Naumiesčio istorija besidomintis J. Valaitis. 

Pavadintas Vinco Kudirkos garbei

Lietuvoje ma­žą pasienio mies­­tuką išgarsino daktaras Vin­cas Ku­dirka, Prū­sijos pasienyje pra­­leidęs pas­ku­­tinius ketve­rius sa­vo gy­ve­­ni­mo metus. Čia bu­vo sukurta ir Lie­­tu­vos him­­­nu tapusi Tau­­tinė giesmė. Jos kūrėjo gar­­bei miestas 1934 m. pavadintas Ku­dir­kos Nau­­mies­čiu. Lie­tu­vy­bės puoselėtojas čia ir palaidotas.  

Iškalti tauti­nę giesmę ant V. Kudirkai skir­to paminkli­nio ak­mens nusprendė Ne­pri­klau­so­mybės akto sig­nataras Jonas Vileišis. V. Kudirka buvo laisvamanis, todėl ant jo paminklo fasadinės pusės Nu­kry­­žiuotojo nėra, bet, žiūrint iš viršaus, kryžiaus ženk­las matyti – J. Va­laičio duo­meni­mis, tuo pa­sirū­pino ak­mentašiai. Dau­­giau nei 5,5 tonos sve­rian­tį akmenį 1905 m. iš Pil­viškų geležinkelio sto­ties iki Kudirkos Nau­miesčio ka­pinių rogėmis vežė dvi paras.

Pirmasis pastatas, kuris iškilo Kudirkos Naumiestyje Lie­tuvai atgavus nepriklausomybę, buvo Vinco Kudirkos muziejus. Lankytojams duris jis atvėrė 1998 m. gruodžio 5 d., minint Lietuvos himno sukūrimo 100-metį ir V. Kudirkos gimimo 140-ąsias metines. Iki praėjusių metų muziejus buvo daugiausiai lankytojų sutraukianti Kudirkos Naumiesčio vie­ta. 

Šiemet visų norinčiųjų nebesutalpina mažutis, buvusioje linų fabriko siurblinėje prieš metus įsikūręs J. Valaičio Bul­vės muziejus.

Lietuviai be bulvių – kaip be duonos

Prieškario Lietuvoje buvo sakoma, jog po bulviakasio visiems pilvai pradeda augti. Bulvė lietuviui yra šventas dalykas, be jos neįsivaizduojamas nei skurdus pietų, nei prabangus vaišių stalas. O kad daugiausiai bulvių užauginama Su­valkijoje – irgi žinoma: lengva, smėlinga šio krašto žemė ypač tinka iš tolimos Pietų Ame­rikos į Europą Kolumbo atvežtam augalui. 

„Jei norite viską sužinoti

apie bulves, nereikia važiuoti į Briu­selį, kur yra vienintelis Eu­ropoje Bulvės muziejus. At­­­važiuokite į Kudirkos Nau­miestį ir išrinkite bulvę karalienę“, – kviečia tris dešimt­mečius bulves auginantis J. Va­laitis. 

Įkurti muziejų bei pastatyti paminklą bulvei buvo ne tik agronomo profesinės veik­los tikslas, bet ir viso gyvenimo svajonė. Ilgai ieškojo jam vietos, kol nutarė, kad pati geriausia vieta – savo namų kiemas ir jame esanti sena nuotekų siurb­linė. Pats projektavo jos perstatymą, lyg kepurę ant pastato „uždėjo“ Laimės bokštą, rūsyje įrengė bulvių degustacijų salę. Idėjos įgyvendinimas truko kelis metus, todėl dabar J. Valaitis su džiaugsmu pasitinka kiekvieną – vaišina saldainiais, pastebi, jog viskas, ką pamatys, yra jo paties projektas, kurį galima, o gal net ir būtina kritikuoti. Stabteli prie geltonumu švytinčios ąžuolinės skulptūros: pajuokauja, kad paminklą bulvei vyrai laiko seksualiausiu Lietuvos kūriniu, nes bulvėms būdinguose apvalumuose galima įžiūrėti ką tik nori. 

Sumanęs aukštai iškeltą bulvės gum­bą apvainikuoti gyvybę simbolizuo­jan­čiais žiedais, Jo­nas pats nupiešė pa­minklo eskizą.

„O skulptorius And­rius Bie­liu­kas padarė geriau nei galėjau įsivaizduoti“, – pripažįsta agronomas,

žiūrėdamas į šak­nimis tarsi kojomis žemėn atsirėmusį ąžuolinį kūrinį. Po juo – simboline saulute papuošti bulvės namai, kuriame augalas pereina visus vegetacijos etapus ir subrandina derlių. Kuo daugiau gumbų užaugina bulvė, tuo labiau džiaugiasi muziejaus įkūrėjas – juk toks ir yra bulvių augintojų tikslas. 

Kai dirbo bulvių sėklininkystės ūkyje, Kudirkos Nau­mies­tyje veikiančioje bendrovėje „Šaka“, iš trijų gumbų užaugindavo 1,5–2 kg bulvių.

„Bendrovė iš hektaro kasa po 50–60 t bulvių. Ar galite įsivaizduoti“? – lankytojus stebina agronomas. 

Sėkmė šypsosi darbščiausiems 

Pernai J. Valaitis pardavė visas savo paties kurto ūkio akcijas ir atsidėjo bulvės šlovini­mui. Bet ir muziejaus sodelyje auga bulvės – gražiai išrikiuotuose bandymų laukuose jau prasidėjo bulviakasis. Kas savai­tę agronomas iškasa po kerą iš kiekvieno lauko, pasveria, suskaičiuoja ir nufoto­g­rafuoja gumbus. Gamybi­nių bandymų rezultatų lau­kia didžiausios Europoje bulvių 

sėk­lininkystės firmos „Euro­plant“ mokslininkai, su kuriais jis bend­radarbiauja jau daugiau kaip ketvirtis amžiaus. 

O bulvių valgiais vaišina muziejaus svečius ir kviečia rinkti bulvę karalienę. 

J. Valaitis neslepia, kad gyvenime jam šypsosi sėkmė. 1993 m. pa­ro­do­je „Ag­robalt“ užsuko į stendą, kuria­me vokiečiai demonstravo bulvių „Gra­­no­la“ gali­mybes. Išprašė kelis gumbus, pasodino šiltnamyje, įsmeigė kuoliuką su veislės pavadinimu ir parodė „Šakoje“ apsi­lankiusiam vokiečių selekcininkui. Šis kone apsiverkė, pamatęs, jog kažkur pa­saulio pakraštyje, tuo metu dar mažai kam žinomoje Lietuvoje, auginamos jo išvestos bulvės. Kitą pavasarį bend­rovė gavo ne­įkainojamą dovaną – vokiečiai atsiuntė kelis vilkikus veislinių bulvių. 

Nors iki šiol jam gražiausias žydintis bulvių laukas ir svajoja kada nors sukurti bulvių žiedų ekstraktą, iš tiesų J. Va­laitis džiaugiasi, kai bulvės nežydi – žydėjimas, pasak Jono, tik eik­voja gumbams auginti skirtą augalo energiją. 

„Kolumbas iš Andų kalnų papėdės bulves į Europą atgabeno dėl gražių žiedų, bet jos maro metu milijonus žmonių išgelbėjo nuo bado. Dabar yra išvesta šimtai bulvių veislių, ir visų jų skoniai skiriasi“, – tikina J. Va­laitis.

Laimės bokšte – šimtai pasagų

Varpo dūžiais „Kilkite, kilkite, kilkite“ Jonas svečius palydi į Laimės bokštą. Jis pastatytas spe­cialiai pasagoms eksponuoti. Per ketvirtį amžiaus J. Valaitis Ku­dir­kos Nau­mies­­čio laukuose surinko daugiau nei 300 pasagų, tačiau dviejų vienodų net ir labai norėdamas nerasi. 

„Nekaustytas arklys menkavertis, jo kanopos neturi sukibimo su že­me – tokio arklio nuo ledo niekaip nenuvesi. Todėl visus ark­lius kausto. Neįmanoma, kad vienoje vietoje jie pamestų iškart abi pasagas“, – muziejaus lan­kytojams paaiškina agronomas.

Pasaga pasagai nelygi: vienos storos, masyvios, kitos plonutės, lengvos. Yra ir su virviniu intarpu – kad arklio kanopos ant grindinio ankstyvais rytais nekaukšėtų ir žmonių iš mie­go nebudintų. Tokias pasagas prieš kelis šimtmečius naudojo antrapus Širvintos upelio gyvenę prūsai. Pagarbiai rodoma ir lietuviško žemaituko pasaga, kurią padovanojo ekspedicijos aplink Lietuvą organizatoriai. 

Kolekcionuoti pasagas J. Va­laitis sumanė pastebėjęs, jog šis senų laikų palikimas su kasamomis bulvėmis vis atsiduria ant kasamųjų transporterių.   

„Lietuviai tiki, kad, radus pa­sagą, nusišypsos laimė. Pa­sa­ga visada bu­vo brangus daiktas, nes yra pagaminta iš metalo. Arklys lietuviui irgi yra turto, jėgos bei stiprybės simbolis“, – primena Jonas. 

Nusifotografuoti Laimės bokš­te prie pasagų žvaigždės – lyg išsivežti iš muziejaus laimės nuojautą. O kol vyksta fotosesijos, Jonas savo svečius laimina varpų skambėjimu ir linki laimės. Tokios pat, kuri nusišypsojo jam, kai prieš daugelį metų įsikūrė Širvintos ir Šešupės santakoje. Tada sako ir supratęs, jog pati tik­riausia laimė yra turėti mėgstamą darbą, mylimą šeimą ir nurimti neleidžiančią idėją.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Vyresnio amžiaus žmonėms internetas tampa kasdieninio gyvenimo dalimi. Bibliotekos, turėdamos glaudų ryšį su vietine bendruomene ir technines galimybes, taip pat turi geras sąlygas paskatinti gyventojus aktyviau naudotis kompiuterių ir interneto galimybėmis kūrybiniams sumanymams įgyvendinti bei problemoms spręsti įvairiose gyvenimo sferose.

Net ir neturėdami kompiuterio namuose, gyventojai gali prisijungti prie virtualaus pasaulinio tinklo ir nemokamai gauti naudojimosi juo mokymus ir (ar) konsultacijas – tam atviros visos šalies viešosios bibliotekos įvairiuose miestuose bei miesteliuose. Tačiau atverdami interneto galimybes, bib­liotekų darbuotojai kartu įspėja – vir­tualioje erdvėje būtina elg­tis saugiai ir žinoti tam tikras taisykles.

Lietuvos bibliotekose organizuojami renginiai ir projektai šiemet kaip reikiant įsibėgėjo – vasara suteikė daugiau galimybių renginius organizuoti lauke, gryname ore. Pavyzdžiui, programos „Draugiškas internetas“ iniciatyva „Saugus internete ir vasarą!“ sėkmingai nuvilnijo per Lietuvą, atkreipdama dėmesį į pavojus, kurie gali kilti naršant internete.

Saugumas internete – aktuali pokalbių tema

Apie kibernetinį saugumą su senjorais vietos bibliotekose daug kalbėjo ir programos „Prisijungusi Lietuva“ įgyvendintojai, siekiantys sukurti efektyvią, saugią bei atsakingą skaitmeninę bendruomenę.

„Renginiuose ir mokymuose dalyvaujantys senjorai šiuolaikines technologijas vertina įtariai, bijo suklysti. Tad kalbėti apie kibernetinį saugumą stengiamės jiems suprantama kalba ir pavyzdžiais, kad lankytojai suvoktų, jog internetas – tai tik įrankis. Šiek tiek praktikos bei lengvai įsimenamų patarimų, ir žmogus išmoksta pagrindines saugumo taisykles – daugiau nebebijo naudotis internetu“, – teigia Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos inovacijų ir mokymo centro vedėja Virginija Liutikaitė.

Ji pasakoja, kad lankytojai greitai perpranta, kokie turi būti saugūs ir lengviau įsimenami slaptažodžiai.

Aktyviai diskutuojama, kokios informacijos internete geriau neskelbti.

„Žmonės dalijasi patirtimi ir tuo pat metu mokosi“, – pastebi V. Liutikaitė.

Daugiausiai klausimų – dėl elektroninės bankininkystės

Anot pašnekovės, bibliotekose žmonės išmoksta naudotis elektroniniais valdžios vartais, internetine prekyba ar elektronine bankininkyste. Prisijungus prie pažangių informacijos ir ryšių technologijų, pagerėja gyvenimo kokybė, atsiranda galimybė veiksmingiau pasirūpinti savo gerovės ugdymu bei socia­linių reikmių trūkumų šalinimu.

Tačiau programų dalyviams visada primenama, jog net elektroniniu paštu reikia naudotis saugiai, nes jis gali tapti kibernetinių nusikaltėlių įrankiu arba taikiniu.

„Žinoma, daugiausiai klausimų sulaukiame dėl elektroninės bankininkystės. Juk internetu pasiekiamose sąskaitose žmonės laiko savo santaupas, gauna įplaukų. Jie nori, kad pinigų pervedimai būtų maksimaliai apsaugoti“, – pabrėžia V. Liutikaitė.

Suteikia vertingų patarimų

Bibliotekų lankytojus mokantys bibliotekų darbuotojai remiasi kibernetinio saugumo ekspertų rekomendacijomis.

Norint saugiau naudotis elektronine bankininkyste jie pataria:

• atkreipti dėmesį į nuorodos adresą lango viršuje. Jis turi prasidėti raidėmis https://. Tokia svetainės adreso pradžia rodo, jog duomenys perduodami užtikrinant aukštesnį saugumo lygį;

• jokiu būdu neatskleisti savo prisijungimo duomenų kitiems asmenims. Slaptažodžius ir PIN kodus saugoti galvoje. Mat, pavyzdžiui, ant lapelio užrašytu ir neapdairiai paliktu slaptažodžiu gali pasinaudoti piktavaliai; 

• įsidėmėti, kad policijos, „Sodros“, mokesčių inspekcijos ar banko atstovai niekada neskambina ir nesiunčia elektroninių laiškų, prašydami pateikti internetinės bankininkystės slaptažodžius ar prisijungimo kodus;

• niekada nespausti nuorodų į banko tinklalapį, jeigu jos yra atsiunčiamos elektroniniu paštu;
• geriausia prie elektroninės bankininkystės jungtis atidarius naują naršyklės langą.

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos informacinių tech­nologijų ir projektų valdymo skyriaus vedėja Jolita Baltrimienė sako, kad mokantis internetu saugiai tvarkyti reikalus svarbiausia yra drąsiai klausti.

Be to, pašnekovė bibliotekos lankytojams visada primena, jog kiekvienas iš jų turi dvi tapatybes – internetinę ir gyvąją.

„Kaip mes elgiamės ir rūpi­namės savo saugumu gyvai, taip turime elgtis ir rūpintis savimi internete. Realiame gyvenime niekada nepaliekame atvirų, atrakintų durų, ne­sidalijame su kitais, svetimais asmenimis savo pasu, banko ar tapatybės kortelėmis“, – sako J. Baltrimienė.