Per rugsėjį Šilalės rajone buvo užfiksuoti vos keli nauji koronaviruso atvejai, specialistai džiaugėsi, kad realiai sirgo tik du asmenys. Tačiau, vėstant orams, džiaugsmas blėsta: vien per keturias šios savaitės dienas gauti net penki pranešimai apie užsikrėtimą pavojingu virusu.
Daiva BARTKIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81
Dažnai sakoma: jei devyni amatai – dešimtas badas. Tačiau Traksėdžio seniūnijoje, pačiame Gūbrių kaimo pakraštyje gyvenantys bei ūkininkaujantys Adolfina ir Stanislovas Neimantai tam kategoriškai prieštarauja. Žemės jiedu turi ne tiek ir daug – apie 20 hektarų, dalį paskyrė pievoms bei ganykloms, nes iki šiol vis dar laiko keturias karves, pieną parduoda supirkėjams. Sėja žiemkenčių ir vasarojaus. Grūdų neparduoda, nes juos sušeria savo augintiniams, kuriuos visus krūvon sudėjus keli šimtai gautųsi.
Aldona BIELICIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81
Tauragės apskrityje lankantis Prezidentui Gitanui Nausėdai, Jurbarko, Tauragės ir Šilalės rajonų bei Pagėgių savivaldybių merai pasirašė susitarimą dėl bendros viešojo transporto sistemos kūrimo. Taip savivaldybės įsipareigojo gerinti viešųjų paslaugų prieinamumą bei įdiegti bendrą maršrutų planavimo sistemą ir bendrą elektroninį bilietą. Tuo tikslu kitais metais planuojama įsteigti ir visų savivaldybių viešąją įstaigą.
„Šilalės artojo“ inform.
LR Prezidento kanceliarijos/Roberto DAČKAUS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81
Prasidėjus naujam šildymo sezonui, nuo spalio 1 d. jau galima kreiptis į savivaldybę kompensacijų už įsigytą kietąjį kurą. Tokia parama priklauso mažas pajamas gaunančioms šeimoms ir vienišiems asmenims, nenaudojantiems centralizuotai gaminamos šilumos energijos.
Daiva BARTKIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.81
„Brandi tauta, nebijanti savo istorijos, privalo įamžinti tuos savo žmones, kurie gyveno, norėjo gyventi ir tam gyvenimui turėjo teisę“, – neabejoja signataras Jurgis Jurgelis.
Tuo, kad nekaltų aukų atminimas leistų atviriau žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje, neabejoja ir nekaltai žuvusių aukų likę gyvi artimieji.
Tuo tiki ir Janina Lebrikienė, kurios vyro Jurgio šeima taip pat nukentėjo pokariu. 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas ir Rozalija Lebrikai, jų sūnūs: ūkininkas Jonas, eigulys Kazimieras, marti Aleksandra. Gyvą paliko tik Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Rimutį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes buvo ištremta į Vorkutą, jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) pripažino, jog Lebrikų šeima pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“. Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal LGGRTC tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti tai, jog jie buvo naujakuriai. Tai, kad šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo. Tuomet viešai pripažinta, kad šio centro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais. Be kaltės kalti...
Tačiau Lebrikų artimieji pasirinko ne keršto kelią – prieš kurį laiką kaime, kur visa tai įvyko, pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. O spalio 17 d. Vaičių kaime, prie koplyčios, buvo atidengtas informacinis stendas, nusakantis pokario laikotarpio tragizmą mūsų istorijoje, atminimo vietą pašventino Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios klebonas kun. Saulius Katkus, buvo aukojamos Šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms pokario aukoms atminti.
„Šilalės artojo“ inform.
A. AMBROZOS nuotr.
Atmindami visus nekaltai žuvusiuosius, mes atkuriame istorinį teisingumą ir puoselėjame žmogiškąsias vertybes. Tačiau, norėdami tai padaryti, privalome žinoti tiesą tokią, kokia ji buvo iš tiesų. 1944 m. į Lietuvą grįžus komunistinei valdžiai, kilo spontaniškas, beveik dešimt metų (1944–1953 m.) trukęs antisovietinis partizaninis pasipriešinimas. Deja, partizaniniame kare Lietuvoje nuo pogrindžio dalyvių nukentėjo arba buvo nužudyta ir tūkstančiai niekuo nekaltų civilių gyventojų – moterų, vyrų ir net vaikų. Kol kas niekas nesuskaičiavo, kiek tokių šeimų buvo Lietuvoje, tačiau jų, deja, yra daugiau, nei šiandien viešai norima pripažinti...
Kai kurie partizanai ar net būriai, atitrūkę nuo štabų, užsiiminėjo ginkluotais plėšimais (banditizmu). Formaliai jie buvo partizanai, tačiau iš esmės – plėšikai, kai kurie sulaukė karo lauko teismo. Vienas žymiausių ir autoritetingiausių partizanų vadų pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis viename savo įsakyme konstatavo, kad į „žaliukų dalinius susispietė ne tik taurūs kovotojai dėl Lietuvos laisvės, bet ir nemažas nuošimtis kriminalinių polinkių asmenų, kurie neretai, naudodamiesi ginklu, skriaudžia niekuo nekaltus gyventojus ir vykdo plėšimus“.
Mes gerbiame kritusius partizanus, žuvusiuosius nuo sovietų represijų, tačiau paprastas žmogiškumas, istorinis teisingumas reikalauja atminti ir pogrindžio dalyvių nekaltai nužudytus žmones bei atjausti likusius gyvus jų artimuosius. Tarp tokių nekaltai nužudytų, žiauriai nukankintų aukų buvo ir Lebrikų šeima iš Vaičių kaimo. Toje vietoje, kur įvyko kruvina egzekucija, dabar pastatyta koplyčia būtent tokioms nekaltoms aukoms atminti.
Lebrikų šeima, kaip ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“: 1947 m. gruodžio mėnesį, naktį iš 7 į 8 d., Vaičių kaime buvo apiplėšti ir nužudyti ūkininkai naujakuriai Stanislovas Lebrikas (70 m.) ir Rozalija Lebrikienė (67 m.), jų sūnūs: ūkininkas Jonas Lebrikas (30 m.), eigulys Kazimieras Lebrikas (40 m.), marti Aleksandra Lebrikienė (25 m.), tuo metu buvusi septintą mėnesį nėščia. Kraujo klane prie lavonų gyvą paliko tik nužudytųjų Stanislovo ir Rozalijos dukros Teodoros Lebrikaitės-Gečienės sūnų Rimutį, kuriam tuo metu buvo vos ketveri. Visą savaitę po žudynių vaikas negalėjo kalbėti. Jo motina Teodora išvengė mirties, nes prieš metus buvo ištremta į Vorkutą dėl to, kad jos 16-metis sūnus Vytautas buvo įsitraukęs į partizanų gretas. Kita dukra Juzė Lebrikaitė-Kuskienė liko gyva, nes tuo metu studijavo Vilniuje.
Iš sodybos buvo išvežtas visas užgyventas turtas, neliko net kuo aprengti žuvusiųjų laidotuvėms. Pagal nustatytus faktus bei liudijimus, turtas buvo išgabentas keturiais vežimais, išvesti visi gyvuliai ir arkliai...
Našlaičiais liko Jono bei Aleksandros mažamečiai vaikai: jaunėlis metukų Jurgis, ketverių Stasys ir penkerių Jonas. Jie buvo palikti vieni sodyboje, kai tėvus į speigą nuogus, basus, surištus spygliuota viela, banditų būrys išvedė mirti...
Liko našlaičiais ir keturi K. Lebriko vaikai: aštuonerių Irena, septynerių Zenaida, penkerių Vanda bei trimetis Kazimieras.
Dabar jau nustatyta, kad mano šeimą Kęstučio apygardos Aušros rinktinės būrio vado Fridricho Gaupčio-Vytauto įsakymu nužudė grupė partizanų, yra žinomi jų vardai, pavardės bei slapyvardžiai. Atkūrus Nepriklausomybę, kai kuriems iš jų dėl informacijos nebuvimo po mirties buvo suteiktas teisinis kario savanorio statusas. Ši klaida turėtų būti ištaisyta – partizanais jie buvo iki nusikaltimo, po jo tapo šio garbingo vardo nevertais nusikaltėliais.
Kodėl buvo išžudyta Lebrikų šeima, tikslaus atsakymo nėra. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) tyrimo išvadas, motyvu galėjo tapti būtent tai, jog buvo naujakuriai. Tai, jog šie žmonės nebuvo nei slaptieji bendradarbiai, nei sovietų valdžios rėmėjai, nei komunistiniai pareigūnai, nei represinių struktūrų nariai, yra įrodyta. Po LGGRTC 2018 m. pakartotinai atlikto tyrimo viešai pripažinta, kad šio centro darbuotojai klydo, o ir kitus klaidino, Lebrikų šeimos vyrus išvadindami stribais... Be kaltės kalti...
Nužudytų artimųjų širdyje visada liks kraujuojanti žaizda, jie nejaučia ir niekada nejaus pagarbos tiems, kurių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju. Kas jie buvo? Vieni – besislapstantys žydšaudžiai, kiti – jauni kaimo vyrai, nenorintys tarnauti sovietų armijoje...
Tačiau tai nereiškia, jog tokie faktai paneigia žygdarbį tų, kurie buvo tikri patriotai, kurie guldė galvas iš meilės Lietuvai ir vardan jos Laisvės. Todėl šviesaus jų atminimo negali temdyti partizanų veikla prisidengusių ir nekaltų žmonių krauju susitepusių asmenų šešėlis...
Tuo žiauraus pokario laikotarpiu žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, kai kiekvienas pabeldimas į duris galėjo reikšti mirtį. Tiems, kurie gyveno prie miško, teko pabendrauti ir su partizanais, ir su stribais, ir vieni, ir kiti liepdavo atiduoti maistą, drabužius. Dauguma kaimo gyventojų nedalyvavo politikoje, nebuvo jokie kolaborantai, paprastų kaimo artojėlių vienintelis siekis buvo išlikti gyviems ir išmaitinti savo šeimas.
Seimui 1997 m. priėmus įstatymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų teisinio statuso, nukentėjusiais pripažinti tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių represinių struktūrų aukos. Partizaninio pasipriešinimo laikotarpio beprasmės nekaltų civilių gyventojų aukos visiškai pamirštos. Mūsų valdžios vyrai atsiprašinėja visų tautybių piliečių, nukentėjusių nuo lietuvių dalyvavimo represiniuose veiksmuose, tačiau nesiryžta parodyti atjautos partizaninio karo metu nužudytiems niekuo nekaltiems žmonėms, neišreiškia užuojautos jų artimiesiems. Gal tai drąsos stoka pažvelgti nemaloniai tiesai į akis ir pripažinti, jog tarp Nepriklausomybės kovų dalyvių, deja, buvo ir niekšų, vedamų ne patriotinių, o savanaudiškų tikslų, kuriuos reikėtų priskirti prie karo nusikaltėlių? Tačiau faktų neigimas žeidžia aukų artimuosius, skaldo tautą ir žlugdo pasitikėjimą valstybe.
Viename savo straipsnyje signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas Jurgis Jurgelis rašė: „Mūsų valstybė pagrįstai pripažįsta partizaninį pasipriešinimą kaip teisėtą ir didvyrišką pasipriešinimą okupacijai. Tad valstybei belieka pripažinti ir to pasipriešinimo netektis: beprasmes nekaltų civilių gyventojų aukas. Nuo to tautos patriotinė dvasia nenukentės. Tiesa ir pagarba žmogui – gyvam ir žuvusiam – yra patriotizmo sąjungininkas, o ne patriotizmo priešas. Taip būtų išreikšta ir užuojauta žuvusiųjų (nužudytųjų) artimiesiems, kurie dar gyvi, kurie gyvena su širdgėla ir su širdgėla miršta. Kai visi iškeliaus į Anapilį, užuojauta nebebus reikalinga“.
Su šitais teiginiais, manau, sutiktų didžioji dauguma Lietuvos žmonių. Pripažinti klaidas reikia drąsos, ir tai verta pagarbos.
Mano vyras, J. Lebriko jauniausias sūnus, jau amžiną atilsį Jurgis, visą gyvenimą ilgėjosi tėvų, gyveno su skausmu širdyje ir ieškojo atsakymo, kas ir už ką išžudė dvi šeimas, kas yra tie, kurie paliko vaikus našlaičiais, atėmė vaikystę ir suluošino gyvenimą. Jis pasirinko ne keršto kelią – kaime, kur visa tai įvyko, savo pastangomis ir lėšomis pastatė koplyčią ne tik savo šeimai, bet ir visoms nekaltoms aukoms atminti. Labai norėtųsi, kad jų atminimas leistų atvirai žvelgti į sudėtingą, skausmingą, tragišką pokario istoriją, skatintų teisingumo siekį bei puoselėtų žmogiškumą mūsų visuomenėje.
* * *
Spalio 17 d., 11 val., Vaičių kaime, prie J. Lebriko statytos koplyčios, bus atidengtas informacinis stendas, nusakantis pokario laikotarpio tragizmą mūsų istorijoje, vyks atminimo vietos pašventinimas.
12 val. Šilalės bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios visoms nekaltai žuvusioms pokario aukoms atminti. Maloniai kviečiame prisijungti bendrai maldai.
Janina LEBRIKIENĖ
Nuotr. iš šeimos archyvo
Rugsėjo pabaigoje Pajūrio Švč. Trejybės bažnyčia šventė Šv. Kryžiaus išaukštinimo atlaidus bei Pajūrio Švč. Trejybės bažnyčios 190 metų jubiliejų. Po šv. Mišių visi rinkosi į šalia bažnyčios esantį parkelį, kur šventė prasidėjo brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono salvėmis iš istorinio pabūklo.
Pajūrio bažnyčios istoriją pristatė Danutė Danaitienė.
„Pirmoji medinė bažnyčia, kurioje meldėsi mūsų protėviai, buvo pastatyta prieš 240 m., o dabartinei mūrinei šiemet sukanka 190 m. Bažnyčios archyviniai dokumentai byloja, kad Juozapas Valavičius savo dvare Pajūryje pirmą medinę bažnyčią pastatė 1780-aisiais. Tais pačiais metais ją pašventino Šilalės klebonas kun. Juozapas Gedvila. 1839 m. vizitacijos dokumentuose nurodoma, jog mūrinė bažnyčia pastatyta 1830 m. Mykolo Valavičiaus lėšomis bei rūpesčiu. Ji išsiskyrė iš Pajūrio peizažo, nes yra aukščiausias miestelio pastatas.
Kunigas iš dvaro savininko gaudavo sutartą algą. Varpinės dar nebuvo, mažas varpas kabėjo kupole. Kunigo gyvenamasis namas buvo molinis. Dar buvo svirnelis iš rąstų, tvarteliai ir daržinė. Kun. Pranciškus Kaupavičius jokio bažnyčios turto neturėjo, jis kunigavo septynerius metus.
Dokumentuose pažymima, kad nuo 1847-ųjų bažnyčia prižiūrima pavyzdingai. Pajūrio dvaro savininko generolo Povstanskio bažnyčia, kunigo gyvenamasis namas, visi ūkiniai pastatai buvo geros būklės, nes tuo rūpinosi dvaro valdyba. Altoriai buvo perdaryti, paauksuoti, paveikslai restauruoti. Sutvarkyta šventoriaus tvora, iš plytų sumūryti vartai. Kunigui gyventi skirtas jau medinis namas. Mykolas Andriuškevičius pasirūpino kapinių apmūrijimu.
Pajūrio dvaro savininkė Vanda Povstanskienė dovanojo bažnyčiai 27 dešimtines žemės. 1912 m. įsteigta Pajūrio parapija, bet oficialiai patvirtinta 1928-aisiais.
Per pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia beveik nenukentėjo. Išstūmus rusus, vokiečių kareiviai apsigyveno klebonijos gale. Kunigu tada buvo Antanas Šiupšinskas. Vokiečiai iš Pajūrio bažnyčios paėmė vieną varpą, sveriantį du centnerius.
1919 m. birželį Pajūrį vizitavo vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris bažnyčią konsekravo Švč. Trejybės titulu.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus karui, vokiečiai padegė Pajūrio miestelį, tačiau bažnyčia nenukentėjo. Karo metais klebonavo kun. Adomas Alminas, kuris pokaryje sovietinio saugumo buvo suimtas ir nubaustas 10 m. pataisos darbų lageryje ir paleistas tik 1956 m.
Po karo sovietų valdžia atėmė bažnyčios žemę, nacionalizavo kleboniją. 1947-aisiais Pajūrio klebonu paskirtas kun. Klemensas Arlauskas, bet po dvejų metų jis buvo suimtas ir įkalintas, nes palaikė ryšius su pogrindžiu. Nuteistas 10 m. pataisos darbų lageryje, išleistas tik po 7 m. Pajūriškiai prisimena ir kleboną kun. Joną Rudzinską, o 1970-ųjų liepą paskirtas kun. Vladas Abromavičius. Jam mirus, nekrologe rašoma, kad per 13 m. jis atstatė kleboniją, suremontavo bažnyčios vidų ir išorę, sutvarkė šventorių. Kunigo praeitis – sunki: 1945-aisiais buvo suimtas ir atsidūrė pataisos darbų lageryje, nes tėvas buvo kariškis, o po 4 m. ištremtas į Jakutsko sritį, iš kur grįžo tik 1958-aisiais. Už tai, jog 1981-ųjų spalį Nijolė Sadūnaitė Pajūrio bažnyčioje kalbėjo susirinkusiems žmonėms, religinių reikalų įgaliotinis Anilionis raštu įspėjo kun. V. Abromavičių, kad už tokį prasižengimą bažnyčia gali būti uždaryta.
Pajūryje dirbo ir klebonas kun. Albinas Arnašius, vienuolis kun. Vytautas Sadauskas, kunigai Jonas Baginskas, Mykolas Petrauskas, Antanas Mačius, dabar – Jonas Jucys. Visi jie stengėsi ir stengiasi skleisti tikėjimą Pajūrio parapijoje“, – baigė bažnyčios istorijos pristatymą D. Danaitienė.
Po to sveikinimo žodžius tarė svečiai, Pajūrio miestelio bendruomenės nariai padovanojo bažnyčiai 100 pagalvėlių, skirtų klūpėjimui, kurias pasiuvo savanoriai Pajūrio miestelio bibliotekoje. Nuostabų koncertą dovanojo kolektyvas „Menora“, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos moksleivės Gabija Pakalniškytė, Rugilė Daukšytė, Emilija Dikčiūtė ir Gabrielė Dikčiūtė. Prasmingą, saulėtą ir šiltą šventę baigė Regimantas Šilinskas, garsus savo skrabalais bei dainomis visoje Lietuvoje.
Po dešimties metų, kai minėsime mūsų bažnyčios 200 m. jubiliejų, tikimės, nebebus didelių suvaržymų ir galėsime švęsti be kaukių, su dar didesniu tikėjimu ir meile Dievui.
Ingrida SYMINAITĖ-PAULAUSKIENĖ
Pajūrio miestelio bendruomenės pirmininkė
Rugsėjo mėnesį baigėsi paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Prevencinių priemonių taikymas prieš vilkų ūkiniams gyvūnams daromą žalą“ teikimas. Tai – nauja KPP veiklos sritis, paraiškos šiemet renkamos antrą kartą. Vis tik norinčiųjų pasinaudoti parama netrūksta – preliminariais duomenimis, pateiktos 82 paraiškos. Gamtos apsaugos asociacijos (GAA) „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius džiaugiasi iniciatyva ūkininkų ir vilkų konfliktus spręsti taikiai ir humaniškai.
Skepticizmą įveiks parama
GAA „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas A. Laurinavičius sako, kad džiaugiasi ūkininkams teikiama parama, ir viliasi, jog pareiškėjų ateityje daugės.
„Bendra tendencija nėra palanki – vyrauja skepticizmas, žmonės nepasitiki siūlomomis priemonėmis. Labai dažnai suklaidina medžiotojai, teigiantys, kad nuo vilkų neapsaugos niekas. O kai paklausiame jų, kokias priemones išmėgino, sulaukiame tylos arba įvardijamos senosios priemonės, kurios net nėra skirtos apsaugai nuo vilkų: trys elektrinio piemens virvelės iki kelių, neįtvirtinti tinklai. Mūsų patirtis parodė ką kita. Išbandėme tinkamai įrengtus elektrinius aptvarus, tinklus – tai tikrai veikia. Konsultavome kitus: niekas nebenorėtų grįžti prie ankstesnių būdų. Manau, kad ir ūkininkai įsigis, įsirengs, išbandys bei patirs naudą. Galbūt tada mūsų požiūris pamažu ims keistis“, – tikisi A. Laurinavičius.
GAA „Baltijos vilkas“ nariai lanko ūkininkus, kurių gyvulius užpuolė arba bandė užpulti vilkai. A. Laurinavičius pasakoja, jog neretai susiduria su pykčiu ir noru atkeršyti.
„Ir tai visai suprantama – skaudu matyti užpultus savo gyvulius. Bet tai yra tik emocija. Stengiamės nuraminti, pasikalbėti, paaiškinti vilko elgseną: kad jo tokia prigimtis, kad užpuolimas nėra kažkaip išskirtinai nukreiptas prieš konkretaus žmogaus gyvulius, teritoriją ir keršyti šiam žvėriui nereikia“, – pasakoja tarybos pirmininkas.
Skaičiai nedideli
Kiekvienais metais Lietuvos ūkininkai patiria nuostolių dėl plėšrūnų. Ir nors dažnai kaltė tenka vilkams, ganyklose gyvulius puldinėja ir sulaukėję šunys.
„Aišku, gyvulį užpuolė šuo ar vilkas – ūkininkui nuo to nė kiek ne lengviau. Tačiau apsaugos priemonės išsprendžia abi bėdas – saugo ir nuo vienų, ir nuo kitų. Realybė yra tokia, jog pagal auginamų gyvulių skaičių mūsų šalyje vilkų užpuolimai nesiekia nė procento. Skaičius tikrai nėra didelis, bet pavienių atvejų užtenka, kad būtų imamasi gąsdinimų ir kuriami apibendrinimai“, – sako A. Laurinavičius.
Vilkas, anot jo, yra retas, ekosistemai itin svarbus gyvūnas, reguliuojantis miško populiaciją, apsaugantis nuo ligų proveržių.
„Jeigu bus naudojamasi tinkamomis apsaugos priemonėmis, vilkas liks miške, kur ir turėtų būti, o ne šeimininkaus ūkininko laukuose. Mažiau vieni kitus pastebėsime, o jei ir pastebėsime, tai nebent pasigrožėsime, kad mūsų gamta yra turtinga ir, svarbiausia, gyva“, – sako pašnekovas.
Ir smulkiems šeimos ūkiams
Kaip ir po pirmojo pavasarį vykusio kvietimo, šįkart paramos lėšų užteks visiems pareiškėjams. Jais gali būti fiziniai bei juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio veikla ir teisėtais pagrindais valdantys žemės sklypus, kuriuose numatoma įrengti apsaugos priemones. Beje, pakeitus priemonės veiklos srities įgyvendinimo taisykles, dėl paramos galėjo kreiptis ir smulkūs šeimos ūkiai.
Šiam paraiškų teikimo etapui buvo skirta 475 747 eurai Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos biudžeto paramos lėšų. O bendra prašoma paramos suma sudaro 359 928 Eur. Didžiausia galima paramos suma vienam pareiškėjui – 5 tūkst. Eur.
Pareiškėjams bus kompensuojamos išlaidos už gyvulių apsaugos nuo vilkų priemonių (vielinio elektrinio aptvaro ir (arba) jo dalių, juostinio elektrinio aptvaro ir (arba) jo dalių, tinklinio elektrinio aptvaro ir (arba) jo dalių, elektros tiekimo bei palaikymo įrenginio (-ių) ir (arba) jo (-ų) dalių) įsigijimą.
Pareiškėjai įsipareigoja šias priemones įrengti, laikydamiesi visų įgyvendinimo taisyklėse numatytų techninių reikalavimų bei rekomendacijų. Taip pat privalu užtikrinti, jog minėtos apsaugos priemonės tinkamai veiktų iki projekto kontrolės laikotarpio pabaigos – t. y. penkerius metus po paskutinės paramos išmokėjimo dienos.
Jeigu priemonės, kompensuojamos paramos lėšomis, yra sugadinamos, jas pareiškėjai turi atkurti savomis lėšomis ne mažesnės vertės ir techninių parametrų.
Aktyviausi – uteniškiai
Parama pagal priemonės veiklos sritį teikiama toms investicijoms, kurios įgyvendinamos savivaldybėse, kuriose yra didelė tikimybė patirti vilkų daromą žalą ūkiniams gyvūnams, t. y., kuriose vilkų ūkiniams gyvūnams daromos žalos atvejų fiksuota ne mažiau kaip penkis kartus per penkerius paskutinius metus. Į tokių savivaldybių sąrašą patenka Šilalės, Vilkaviškio, Klaipėdos, Alytaus, Varėnos, Rokiškio, Anykščių, Ignalinos, Biržų, Lazdijų, Kalvarijos, Kaišiadorių, Kupiškio, Ukmergės, Trakų, Tauragės, Elektrėnų, Molėtų, Širvintų ir Prienų rajonai.
Tiesa, šiuo paraiškų teikimo etapu geografija išplėsta. Paraiškas teikti galėjo ir ūkininkai iš dar šešių šalies rajonų: Jurbarko, Kėdainių, Šalčininkų, Telšių, Utenos, Zarasų.
Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos specialistų duomenimis, pareiškėjai aktyviausi buvo Utenos rajone. Čia iš viso pateikta 10 paraiškų. Aštuonias pateikė sklypų, esančių Širvintų r. sav., savininkai, septynias – Anykščių r. sav., po šešias – Telšių ir Ignalinos r. sav., po penkias – Tauragės, Šilalės bei Klaipėdos r. sav., po keturias – Prienų ir Alytaus r. sav., tris – Molėtų r. sav., po dvi – Zarasų, Vilkaviškio, Ukmergės, Lazdijų, Kauno, Kalvarijos bei Kaišiadorių r. sav., po vieną – Biržų, Rokiškio, Jurbarko, Elektrėnų ir Šalčininkų r. sav.
Laukuviškiai galbūt ir susigyveno su tokia kaimynyste, bet užsukusiems į miestelį jo centre riogsantys palaikiai pastatai kelia siaubą. Neramu ir tiems, kurių vaikai pro šalį eina į mokyklą. Tačiau problema, anot seniūno Virgilijaus Ačo, tapo uždaru ratu, o sprendimą greitai rasti vargu ar pavyks.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80
Nuo penktadienio iki vakar vidurdienio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Tauragės departamento Šilalės skyrius gavo keturis naujus pranešimus apie susirgimus koronavirusu. Iš viso mūsų rajone dabar serga 14 žmonių, iš jų du – Pajūrio batalione tarnaujantys kariai. Abu gydomi Druskininkų karių reabilitacijos centre.
Daiva BARTKIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.80