Šilalės rajono motociklininko Nerimanto Juciaus prista­tinėti nebereikia – jo pasiekimai kalba patys už save. Ne kartą kalbintas sportininkas šįkart neslepia: pergalė vie­name didžiausių ralių jam itin svarbi.

„Breslau rally“ yra ne tik vienas didžiausių Europoje rally-raid tipo ralių, sportininkai jį įvardija ir kaip Lenkijos sacharą. Varžybos visą savaitę vyksta vakarinėje Lenkijos dalyje, dviejuose kariniuose poligo­nuose, esančiuose šalia Za­ga­nės ir Drawsko Po­mors­kie mies­tų. Šįkart prie starto linijos rikiavosi daugiau nei 250 ekipažų. Sudėtingoje trasoje buvo varžomasi motocik­lais, keturračiais, motobagiais, visureigiais ir sunkveži­miais. Šįkart tarp ekipažų bu­vo ir gana daug lietuvių, o vie­nas jų – šilališkis N. Jucius, atstovavęs „Spe­cia­­list racing team“ komandai.

„Tokios varžybos man nauja praktika, su kuria dar nebuvo tekę susi­dur­­ti. Varžybų metu reikėjo orien­­tuotis pagal kelio knygą, kuri buvo gana klaidinanti, o prie jos sudėtingumo prisi­dė­jo ir ne pačios palankiausios oro sąlygos: merkiantis lie­tus, purvas, kaitinanti saulė“, – „Šilalės artojui“ sakė Ne­­ri­man­tas.

Jis patikino, jog vadovautis kelio knyga buvo gana nemenkas iššūkis – netrukus paaiškėjo, kad vien ja kliautis negalima.

„Jau trečią ralio dieną pirmuose kilomet­ruose ant kelio atsirado neti­kėta kliūtis – nuvirtęs medis. Tai nebuvo pažymėta kelio knygoje ir susi­dū­rimo ne­­iš­­ven­giau. Gerai, kad pavyko staigiai reaguoti – rimtesnės traumos išvengiau, atsipirkau tik lengvais nubrozdinimais. Tiesa, motociklas buvo ap­gadintas“, – vieną rimčiausių šių varžybų nelaimių įvardijo sportininkas.

Nepaisant visų sunkumų, po įtemptų varžybų, trukusių šešias dienas, Nerimantui pavy­ko sukaupti reikiamą laiko pra­našumą. Tad šilališkis tapo nugalėtoju tarp savo klasės atstovų „Enduro“ kategorijoje. 

N. Jucius šiųmečiame „Bres­lau rally“ savo kategorijoje yra vienintelis Lietuvai atstovavęs čempionas. Antras po Ne­ri­man­­to liko sportininkas iš Pie­tų Af­rikos, trečias – Olan­dijos atstovas.

Po apdovanojimų šilališkis sa­kė esąs dėkingas visiems, kas prisideda prie jo pasiekimų. Ši­lalėje, pasak pašnekovo, taip pat yra žmonių, kurie prisidėjo, kad jo vardas skambėtų visame pasaulyje. Tiesa, sportininkui žadėta parama iš Šilalės savivaldybės patvirtinta tik vakar. Ji buvo užstrigusi dėl mero bei valdančiosios daugu­mos poli­tinių nesutari­mų. Ir nors rajono „galvos“ da­ro vis­ką, kad Ši­lalės vardas neskambėtų gerąja pras­me, N. Ju­cius savo, rėmėjų bei komandos „Specialist racing team“ dėka pasiekia tai, kas, atrodytų, neįmanoma. 

„Prieš vykdamas į šias varžy­bas, nekėliau sau ypatingų tikslų – tiesiog norėjau išbandyti jėgas, pa­sižiūrėti, ką galiu pasiekti. Ži­noma, norėjosi patekti į geriausiųjų dešimtuką, ir jau pirmąją ralio dieną mano svajonės ėmė pildytis“, – sakė sportininkas.

Tos dienos pirmame greičio ruože šilališkis užfiksavo greičiausią laiką, antrame – antrą, o po trijų ruožų savo atstovaujamoje „Enduro“ klasėje laiko rezultatas buvo dešimtas. Tačiau susumavus visus taškus, jau pirmos varžybų dienos vakarą N. Jucius pakilo į pirmąją vietą. Šis pasiekimas ir paskatino iškovotos pozicijos nebeužleisti – važiuoti iš visų jėgų ir stengtis nesuklysti. Nerimantui tai pavyko. 

„Noriu būti pasirengęs naujiems startams ir turiu tik­rai ambicingų sumanymų. Ar­ti­miau­­sios varžybos, kuriose ža­du startuoti, yra laikomos sunkiausiomis „Enduro“ klasė­je, jos vyksta Prancūzijoje („Six days enduro“). Po to planuoju dalyvauti Dakaro ralyje. Kaip pasiseks ir ar pasiseks rasti rėmėjų, parodys laikas. O kol kas tariu ačiū visiems, kas manimi tiki“, – sakė N. Jucius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

N. JUCIAUS asmeninio archyvo nuotr.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49)

Iš kol kas aplankytųjų mano šalių įspūdingiausia kelionė buvo į Etiopiją. Vienareikšmiškai. Alkaną, tamsią, iki begalybės skurdžią, bauginančią ir be didesnių prošvaisčių, jog kada nors bus kitaip.

Apie žuvį ir meškerę

Apie paramą skurstančiai Afrikai girdime jau labai seniai. Kartais tokios paramos baigiasi skandalais, o ypač kai mūsų scenos „žvaigždutės“ sumano už UNICEF pinigus po Etiopiją pakeliauti ir su snarglinais vaikais nusifotografuoja... O iš tikrųjų ten reikėtų ne žuvies, bet meškerės. Labai daug meškerių. Net jeigu vagoną dolerių į Etiopiją nusiųsi, jie šalies neišgelbės, nes tuos pinigus išleidę, etiopai lauks naujos siuntos. Etiopijai reikia investicijų, o ne išmaldos, kurios ji ištisai kaulija. Ubagauti šios varganos šalies žmones pasaulis jau išmokė. Tačiau ir su „meškerėmis“ Etiopijoje nėra paprasta, nes ten reikia visko: drėkinimo sistemų, grūdų sandėlių, elementariausios technikos, o bene svarbiausia – kelių. 

Štai UNICEF ėmėsi iniciatyvos skatinti ūkininkus imti paskolas geresnėms sėkloms bei trąšoms. Derlius užaugo neįtikėtinai puikus. Tačiau dėl itin blogų kelių ar net jų nebuvimo jis visas nuėjo perniek, liko tik skolos bankams. Matėme, jog Etiopijoje kelius jau tiesia kinai. Tik mūsų gidas Teklu tuo nebuvo sužavėtas, nes jis tame matė Etiopijos kolonizaciją, kinų invaziją į jo šalį. Gidas neabejojo, kad humanitarinė pagalba padeda ir karams tęstis, kadangi tiesioginis maisto bei vaistų tiekimas aprūpina ne tik civilius, bet ir kareivius. Pasak Teklu, bet koks įsikišimas iš išorės, net jeigu tai yra humanitarinė pagalba, sukelia problemų. Vienintelė pagalba – žmonių švietimas, jų mokymas. 

Tačiau kaip tai padaryti gūdžiose gentyse, kai žmonės nežino, kada jie gimė, neturi jokių asmens dokumentų ir net nežino, kas tai yra, kai jų genties tapatybė nustatoma pagal kūno piešinius, randus, šukuosenas, kai jie net laiką savitai skaičiuoja – pagal mėnulio pilnatį: kai ji ateina, užriša mazgelį. Ir mūsų grupė į kai kurias gentis pagal išankstinį gido Teklu susitarimą turėjo atvykti po aštuonių pilnačių... Be patikimų vietinių vedlių į kai kurias gentis visai nepateksi. Etiopų vaikai ir tėvai net neturi bendros pavardės: vaikams pavardę atstoja tėvo vardas. Daugelyje genčių neegzistuoja net pinigai. Pagrindinė valiuta – ginklai, už kuriuos jie perka galvijus, nuotakas. Ir karai tarp jų vyksta dėl galvijų. Dėl moterų – rečiau. Tačiau būtent dėl tokių unikalių genčių ir leidausi į Etiopiją, į kelionę laiku atgal, kai iš XXI amžiaus patenki į pirmąjį. Tik čia patekęs iš tikrųjų supranti, ką reiškė kelionės organizatorių perspėjimas, kad ši kelionė pareikalaus psichologinio pasiruošimo, nes tai, ką pamatai, smegenys atsisako suprasti.

Po labdaros priedanga

Mus lydėję gidai nesidžiaugė ir įvairiomis labdaringomis organizacijomis, netgi tomis, kurios susijusios su vaikais. Sakė, jokia čia labdara, tai – verslas, nes yra daugybė atvejų, kai vaikus paimdavo net iš šeimų, kad tik gautų labdaros.

Epiopai neturi jokių socialinių garantijų, jiems niekas nemoka pensijos, išskyrus labai mažą ratą valstybės tarnautojų. Nusenusiais žmonėmis, invalidais rūpinasi šeima, bendruomenė. Sveikatos apsauga prieinama tik „patiems pačiausiems“, yra labai brangi ir paprastam mirtingajam nepasiekiama. Tiesiog išlieka stipriausieji.

Etiopijoje labai neigiamas požiūris į gė­jus. Tokį jie iškart gali nulinčiuoti be per­spėjimo. Tuomet supratome, ką reiškė mūsų viešbučiuose ant sienų ir durų pakabintos taisyklės, jog tos pačios lyties turistams, tarpusavyje nesusijusiems giminyste, viename kambaryje nak­voti draudžiama. Vadinasi, mes su kambarioke rizikavome būti skaudžiai nubaustos. Gidas perspėjo, kad vienas iš požymių, leidžiančių atskirti turistus ho­moseksualus, yra basos jų kojos batuose...

Pamirštas įstatymas

Minėjau, kad etiopai labai žiauriai elgiasi su savo gyvūnais. Vištas, surištas už kojų, turguje pakabina galvomis žemyn, nusipirktą ožką velka prisirišę prie asilo... Tačiau būtent Etiopija buvo pirmoji šalis, kuri įstatymu uždraudė skriausti gyvūnus. Istorija buvusi tokia ir, mūsų gido tvirtinimu, tikra. Gondere rezidavęs karalius Johanesas (tai – tikra asmenybė), kuris buvęs visiems labai teisingas. Jis prieš savo rezidenciją aikštėje pakabinęs varpą, kad kiek­vienas, kuris jautėsi patyręs neteisybę, galėtų tuo varpu paskambinti ir būtų paties karaliaus išklausytas. Sako, sparčiai mažėjo neteisybės, nes niekas nenorėjo būti prieš karalių apskųstas, varpas skambėjo vis rečiau ir rečiau. 

Bet vieną dieną jis suskambo. Karalius pasiuntė patarėją atvesti skambinusįjį. Tačiau šis aikštėje prie varpo rado tik asilą. Taip ir pasakė grįžęs. O varpas netrukus vėl suskambėjo. Ir vėl karaliaus patarėjas grįžo nieko nepešęs. Suskambo ir trečią kartą. Tada patarėjas karaliui atvedė tą asilą: nušašusį, ligotą, siaubingai nuplaktą. Karalius negaišuodamas pasirašė įsakymą, draudžiantį skriausti gyvūnus. Ir toks įsakymas tikrai buvo ir, sako, tebėra. Tačiau nebėra karaliaus Johaneso ir nebėra kas asilus išklauso...

Gražūs žmonės

Žavėjomės, kad etiopai – labai gražūs žmonės. Dailiai sudėti, gražių veido bruožų, gana aukšti. Ir nė vieno nors kiek stambesnio. Lieknučiai, it iš madų katalogo. Spalva – nuo pieniško šokolado iki smalos juodumo. Kuo toliau į pie­tus, tuo žmonės tamsesni. Atkreipėme dėmesį į jų labai dideles pėdas. Jos daug didesnės nei mūsų, europiečių. Gal ne vien todėl, kad jie visąlaik vaikšto basi? Gidas Teklu priminė, jog dėl šios savybės etiopai yra labai geri bėgikai. Jų pasididžiavimas – 1960 m. Abebe Bikila, pirmasis afrikietis, basas įveikęs Romoje maratoną ir laimėjęs olimpinį auksą. Kodėl basas? Sakė, paprasčiausiai jam nerado tinkamos avalynės, visi siūlomi batai buvo per maži. Po ketverių metų jis vėl laimėjo auksą Tokijo olimpiadoje. Sako, tokių maratonininkų bei kitokių bėgikų Etiopijoje yra devynios galybės, tik niekas jų nepastebi. Tad laksto jie paskui savo bandas ir tiek. 

Falašai

Etiopijoje aplankėme ir žydų, čia vadinamų falašais, gyvenvietę. Nedaug jų belikę, bet jų nameliai byloja, kad žydų čia gausiai gyventa. Sako, jog tai – paties Saliamono ir Sabos karalienės Mikaldos (Mikedos) palikuonys, patys tik­riausi žydai. Tik visiškai juodi. Apie pustrečio tūkstančio metų falašai nežinojo, kad pasaulyje yra ir kitokių žydų negu jie. Nedaug žydų čia beliko po 1984-aisiais Izraelio vykdytos šešių savaičių trukmės „Mozės operacijos“, per kurią slapta į Izraelį buvo išskraidinta per 20 tūkst. žydų (iš viso Etiopiją paliko apie 35 tūkst.), gelbstint juos nuo buvusio komunistinio režimo. Patys Etiopijos žydai nenori būti vadinami falašais, nes taip vadinami atėjūnai. Izraelyje jie buvo pavadinti falašmura (perkrikštytais falašais). Izraelio valdžia neleidžia visiems falašmura atvykti į šalį, nes būgštauja, jog tai išprovokuos nekontroliuojamą visų giminių pervežimo į Izraelį srautą.                  

Tačiau, sako, falašai ir Izraelyje laimės nerado. Jiems atiteko antrarūšių vieta ar net blogiau, nes jie – juodaodžiai. O giliai po jų istoriją niekas nenori kapstytis. Didžiausias falašų rūpestis – tiesiog išgyventi. Gidas Teklu pabrėžė, jog vis tik geriau jiems būtų Etiopijoje, kur bent jau dėl odos spalvos nebūtų diskriminuojami.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)

Brangūs Lietuvos žmonės,

sveiki sulaukę Liepos 6-osios!

Prieš 769 metus Lietuva garsiai paskelbė apie save pasauliui ir pakilo užimti deramą vietą krikščioniškosios Europos tautų šeimoje.

Ilga ir turtinga istorija mums padėjo net didžiausių sunkumų akivaizdoje išlaikyti ryžtą kurti savo valstybę bei tikėjimą jos ateitimi.

Ir šiandien mes puikiai žinome tikrąją laisvės kainą ir esame pasirengę ją ginti.

Valstybės dienos proga linkiu, kad kiekvieno iš mūsų širdyje per amžius drąsiai skambėtų meilės Tėvynei giesmė. Tegul ji mus suartina, ir tegul garbingi valstybės kūrimo darbai niekada nesustoja!

Gražios šventės visiems!

Pripratus prie nedidelių Lietuvos atstumų, Ukrainos dydis pri­trenkia. Jei šalis bus priimta į Europos Sąjungą, ji taps antra pagal dydį vals­ty­be, nusileidžiančia tik Prancūzijai. Šių šalių plotas atitinkamai siekia 675 ir 603 tūkst. kv. km, o už Lietuvą Ukraina yra didesnė devynis kartus.

Mums nuvažiuoti 300 km traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą užtrunka 4 valandas. Ukrainoje iš Užgorodo į Charkivą 1300 km įveikiama per 25 val., bet per karą kelionė gali užsitęsti ir dvi paras. Man pasisekė – traukinys iš Odesos į už 550 km esantį Dniprą nuvyko laiku, per 12 val. Šis miestas įsikūręs arčiau šalies centro, tarp Dniepro ir į jį įtekančios Samaros upių. Pasivaikščiojimas po Dnip­rą netapo poilsiu – netrukus nugriaudėjo du garsūs sprogimai, o kitoje upės pusėje į dangų iškilo grybo formos dūmų debesis. Dauguma tą šeštadienio vakarą krantinėje buvusių žmonių neramiai sukluso, dalis sparčiu žingsniu išsisklaidė. Pamatęs tiltą saugančius kariškius, nubėgau paklausti, kas atsitiko ir ar ieškotis požeminės slėptuvės. Jie pasakė, kad oro pavojus po sprogimų atšauktas, tad į slėptuvę eiti nebūtina. Anot jų, bombos sprogo Naujosios Maskvos (Novomaskovska) mikrorajone, kurį prieš 200 metų įkūrė pats Kremlius.

Kitą dieną paaiškėjo, kad bombos pataikė į pramoninius objektus, o skeveld­ros sužeidė 11 žmonių. Šiaip Dnipras per pirmus keturis karo mėnesius nebuvo dažnai apšaudomas, didelių sugriovimų nepatyrė, bet į arčiau fronto esančias gyvenvietes bombos atskrenda beveik kasdien, mat miestas atlieka svarbų vaidmenį. Norėdami iš užimtų teritorijų Donecke, Luhanske ir Chersone judėti Kyjivo link, maskoliai privalėtų visų pirma įveikti pakelyje esantį Dniprą. Be to, jame bazuojasi į frontą vykstantys Ukrainos kariai, iš čia į Donbasą vyksta civiliai. Mašinų aikštelėje prie traukinių stoties privatūs vežėjai siūlo nuvežti į mūšių apimtus  Slovianską, Kramatorską, Pokrovską, Bachmutą. 

Prikalbinau Vadimu prisistačiusį vairuotoją rezervuoti man kelionę sekmadienio rytą į Kramatorską. Jis tvirtino, jog šiuo metu maskoliai atakuoja tik 13 km toliau esantį Slovianską, o Kramatorske per dieną sprogsta vos kelios bombos. Tačiau kitą rytą paskambinau Vadimui ir pasakiau, jog persigalvojau – hostelyje sutikau iš Kramatorsko pabėgusį 28-erių statybininką, poetą Jevgenijų, kuris ir atkalbėjo nuo išvykos.

Kai 2014 m. Kremliaus separatistai atplėšė pusę Donecko regiono su sostine Donecku, Ukrainos priklausomybėje likusios teritorijos sostine tapo Kramatorskas. Šiemet okupantai miestą ne kartą įnirtingai atakavo, dėl priartėjusio fronto iš jo jau pabėgo dauguma iš 150 tūkst. gyventojų. Didžioji dalis likusių – pensininkai, kurie neturi nei jėgų keltis kitur, nei noro mesti užgyventą turtą. Kramatorske liko ir Jevgenijaus tėvai, o jam pačiam išvykimas įvarė baimės: rodant pasus viename blokposte, danguje pasirodė maskolių lėktuvas. Visi persigando, kad bus numesta bomba, bet, laimei, lėktuvas nuskrido.

Nusprendžiau apsiriboti Dnip­ru, juolab, kad šis milijoną gyventojų turintis ir ketvirtas pagal dydį Ukrainos miestas dar prieš 30 metų buvo už­daras užsieniečiams. Sovietmečiu jis vadinosi „kosminiu miestu“, nes jame buvo sutelkta karinės kosminės įrangos gamyba.

Viduramžių laikais, kai Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo išsiplėtusi iki Juodosios jūros, Dnip­ro teritorija priklausė mums. Dėl stepėse siautėjančių kazokų lietuviai ne­įsitvirtino, nors bendrai su Lenkijos karalyste 1635 m. Dnipro prieigose buvo pastatę Kodakų pilį. Praėjus 50 metų po jos sugriovimo, netoli buvo įkurta pirmoji tose žemėse carinės Rusijos tvirtovė Bogorodickaja. Vėliau ji pervadinta į Naujosios Maskvos mikrorajoną ir vadinasi taip iki šiol. Po karo Dnip­ro vado­vai greičiausiai jį pakeis, taip, kaip buvo pakeistas Dnepropetrovskas į Dniprą. 

Dnipro centras gražiai sutvarkytas ir primena europietišką miestą. Puikų įspūdį palieka ir gyventojai, kurie, nepaisydami karo, sugeba tęsti normalų gyvenimą: eina į darbą, vysto verslą, sportuoja, lanko kavines, rengia koncertus. Tą daryti savo žmones ragina ir Ukrainos vadovai, įspėjantys, jog Rusijos agresija gali užsitęsti dešimtmečius, todėl šalis privalo išmokti gyventi ir tvyrant nuolatinei karo baimei. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Sakoma, jog jei likimas žmogų nuskriaudžia, Dievas jį apdovanoja neeiliniais gabumais. Juk pats polinkis į kūrybą jau yra Aukščiausiojo patepimas. Žinia, atsiskleisti neįgaliam žmogui nėra labai paprasta, ir jeigu ne įžvalga iš šono, kažkieno paskatinimas, tai galbūt ir visai neįmanoma. Būtent tokią misiją Viktoro gyvenime atliko Šilalės socialinių paslaugų namų neįgaliųjų dienos centras.

Dienos socialinė globa įstaigoje – taip vadinasi paslauga, kuria gali naudotis neįgalūs ar senyvo amžiaus rajono gyventojai. Pasak Socialinių paslaugų namų direktoriaus Andriaus Jančausko bei pavaduotojos Loretos Bujienės, ši paslauga teikiama nuo pat įstaigos įsikūrimo 2007-aisiais. Lankytojų kasmet būna apie 18–20.

„Pagrindinis šios paslaugos tikslas yra lavinti neįgaliųjų gebėjimus, ugdyti elementarius įgūdžius, skatinti mėgiamas veiklas. Tai duoda rezultatų: mūsų ugdytiniai dalyvavo meno šventėse Panevėžyje, Gargžduose, o netrukus vyks į sporto varžybas Priekulėje. Užimtumą pas mus randa visi lankytojai: kas užsiima rankdarbiais, naudojasi kompiuteriu, o kas tiesiog mėgaujasi relaksaci­ja“, – pasakojo L. Bujienė.

Socialinės įstaigos personalas, anot direktoriaus, mielai priima visus tokių paslaugų pageidaujančius žmones.

„Kiekvieną atsivežame savo įstaigos transportu ir parvežame atgal. Už visas paslaugas šie žmonės sumoka 20 proc. savo pajamų kas mėnesį“, – sakė A. Jančauskas.

Socialiniai darbuotojai bei užimtumo specialistai gerai pažįsta kiekvieną lankytoją, žino, kas ką sugeba ir ką mėgsta.

„Yra norinčių pinti iš vytelių ir tai neblogai daro, kiti gi įstengia tik priruošti tam tikrų medžiagų darbeliams, pavyzdžiui, prikarpyti detalių. Svarbiausia, kad žmonės nesėdi užsidarę namuose, bet nori bendravimo, užimtumo“, – sakė socialinė darbuotoja Jūratė Toleikienė.

Anot Socialinių paslaugų namų specialistų, bene labiausiai visus žavi ir džiugina savo neeiliniais  gabumais jau aštuntus metus Neįgaliųjų dienos cent­rą lankantis kvėdarniškis Viktoras. Nors 38-erių vyriškiui dėl klausos sutrikimų sunku yra ir kalbėti, tačiau jis greitai pritapo prie kolektyvo bei darbuotojų, aktyviai įsijungė į veik­las, noriai kibo į pamokas pinant iš vytelių, lipdant iš molio. O išmokęs naudotis kompiuteriu, semiasi naujų pynimo iš popieriaus idėjų.

„Pažįstu Viktorą nuo vaikys­tės – jis visada labai gražiai piešė, daugiausia – automobilius. Turėjo įsirengęs bute tarsi kokias dirbtuves, ten lipdydavo, dažyda­vo. Kai daugiabučio kaimynai ėmė prie­kaištauti dėl sklindančių kvapų, Vik­toras savo kampelį perkėlė į ūkines patalpas. Visada buvo ir tebėra geranoriškas, pozityvus, darbštus, noriai talkina visuose darbuose, tvarkant įstaigos aplinką, padeda bei pagelbsti kitiems centro lankytojams, jeigu reikia“, – gerų žodžių savo pusbroliui negailėjo direktorius A. Jančauskas.

Anot J. Toleikienės ir užimtumo specialistės Rasos Račkauskaitės, meninius pagrindus Viktoras atsinešė iš namų – turbūt matydama brolio polinkį į kūrybą, jo sesuo „ištraukdavo“ iš interneto visokių nuotraukų, pagal kurias jis bandydavęs kažką daryti.

„Maždaug prieš metus kilo mintis pasiūlyti jam nupinti iš popieriaus Baub­lius. Įkalbinėti reikėjo ilgokai, nes svars­tė, galvojo, iš kur gauti kokią detalę. Galiausiai ėmėsi darbo su užsidegimu, o dabar, pabuvoję ne vienoje parodoje, Baubliai puikuojasi Bijotų biblioteko­je“, – pasakojo Rasa.

Pasak J. Toleikienės, išvardinti visus Viktoro darbus būtų neįmanoma.

„Nemažai jų parduodame per Kaziuko muges – perka ir užsukę šilališkiai, ir mūsų įstaigos darbuotojai. Ir kitų cent­ro lankytojų darbelių žmonės įsigyja, bet Viktoro yra gerokai meniškesni, padaryti su didžiuliu kruopštumu, dailūs. Jo kūrinių padovanojame atvykstantiems svečiams arba patys kam nors įteikiame kaip dovaną ar lauktuvių. Vik­toro darbų parodos buvo surengtos Ši­lalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, Viešojoje bibliotekoje. Jis yra vedęs edukacijas Pajūryje, bibliotekoje. Nors kalbėti jam sunkoka, tačiau gerą nusiteikimą, draugiškumą byloja nuolatinė šypsena veide. Be visų savo meninių gabumų, Viktoras yra labai aktyvus, darbštus: padeda senukams atlikti kokius nors darbus, netgi padarė remontą tėvų namuose“, – gyrė savo auklėtinį Jolanta ir Ra­sa.

O paskutinis, turbūt kol kas žymiausias Viktoro kūrinys – didžiulis „Lituanicos“ modelis, nupintas iš popieriaus. Lėktuvo ilgis siekia 1,42 metro, aukštis – 0,55 m, sparnai – 1,50 m. Simboliška, jog šis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno „Lituanicos“„antrininkas“ legendinio mūsų tautos lakūno S. Girėno gimtinę pasieks iki 89-ųjų šių dviejų didvyrių skrydžio per Atlantą metinių.

O atkakliam, žingeidžiam kūrėjui Viktorui belieka palinkėti su dar didesniu entuziazmu duoti laisvę giliai viduje sly­pintiems talentams.

Eugenija BUDRIENĖ

Socialinių paslaugų namų nuotr.

Vienas po kito besibaigiantys ir prasidedantys kultūros renginiai su­­teikia galimybę dienas pripildyti prasminga kultūrine veikla, su kuria atsipūsti bei pajusti tikrą sielos po­ilsį pasidaro leng­viau.

Lietuvos rusų dramos teatre pra­ėjo dvi dienas trukęs dramaturgijos festivalis „Mes – Ukraina‘22“. Neišvengta karo aktualijų: kai kurie festivalyje atsisakė dalyvauti dėl to, kad jis vyko Rusų dramos teatre, kiti kūrėjai nevengė karo tematikos, treti bandė nuraminti žiūrovus karo vengdami, o komisija išrinko programos nugalėtoją, kuriuo tapo ukrainietis aktorius ir režisierius Viktoras Marvinas. Žiūrovai pamatė režisierių V. Marvino, Julijos Aug ir Ramunės Kudzmanaitės ukrainiečių pjesių spektaklių eskizus, taip pat į festivalio „Off“ programą įtrauktus režisierių Manto Jančiausko ir Andriaus Darelos režisuotus performansus bei Maksimo Tuchvatulino eskizą. 

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko antrasis Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas. Renginiuose dalyvavo 25 rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai iš 15 šalių, vyko almanacho „Egzodika 2“ pristatymo vakaras, kūrybos skaitymai, susitikimas su Lietuvos rašytojų sąjungos nariais. 

Kaune, Europos kultūros sostinėje, praėjo šiuolaikinio miesto festivalis „Audra“. Per penkias dienas pristatytos meninės akcijos, garsių atlikėjų pasirodymai, dvi naktis iki ryto skambėjo elektroninės muzikos koncertai. Praėjusį savaitgalį Tarptautiniame Transilvanijos kino festivalyje specialų­jį žiuri prizą pelnė režisierės Dovilės Šarutytės debiutinis filmas „Ilgo met­ro filmas apie gyvenimą“. Tai pirmas kartas, kai lietuvių kūrėjų darbas apdovanojamas šiuo prestižiniu prizu de­biutiniams kino filmams skirtame   Ru­mu­nijos kino festivalyje. „Ilgo met­ro filmas apie gyvenimą“ – itin asmeniška režisierės gyvenimo istorija, virtusi kino pasakojimu. 

Tarptautinis festivalis „Operetė Kauno pilyje“ liepos 5 ir 6 d. kviečia į susitikimą senosios pilies apsuptyje. Žiūrovai mėgausis būriu jaunų dainininkų, šiuolaikiškos klasikos baleto šokiais, muzikos garsais papasakotomis istorijomis. Apie lietuviškojo rašto ištakas primins opera „Mažvydas“ – liepos 5 d. ją rodys valstybinio ansamblio „Lietuva“ artistai. Liepos 6 d. prie pilies skambės koncertas „Girdėtas ir negirdėtas Štrausas“. Daugiau informacijos – operetta.lt. 

Liepos 11 d. prasideda nuo 2016 m. organizuojamas unikalus sostinės festivalis „Midsummer Vilnius“. Šiemet prog­ramoje – ne vien Lietuvos, bet ir žinomų užsienio atlikėjų vardai. Tarp jų – „Brainstorm“, „Daddy Was a Milkman“ su orkestru, „Kamanų šilelis“ ir kt. Trys festivalio vakarai bus palydėti maestro Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos kamerinio orkestro. Daugiau informacijos – midsummervilnius.com.

Geriausiems 2021 m. kultūros cent­rams paskirtos Kultūros ministerijos premijos. Aukščiausiosios kategori­jos kultūros centrų grupėje premija atiteko Palangos kultūros ir jaunimo centrui, pirmosios kategorijos – Pabradės kultūros centrui, antrosios – Kauno rajono Ramučių kultūros centrui. Komisija vertino, kaip puoselėjama etninė kultūra, mėgėjų menas, kuriant menines programas bei kt. Premijų tikslas – skatinti kūrybingą kultūros centrų veiklą ir pagerbti darbuotojus.

Kotryna PETRAITYTĖ

Birželio 25-ąją, minint kunigo kankinio Stanislovo Pijaus Rimkaus 110-ąsias gimimo ir 80-ąsias nužudymo metines, Žadeikiuose prie paminklo, skirto Atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečiui, Jo Ekscelencija Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pašventino kryžių. Tuo pačiu vyko tradicinė Kraštiečių šventė.

Po pagerbimo iškilmių renginio dalyvių eisena, lydima Šilalės kultūros cent­­ro pučiamųjų orkestro, vadovauja­mo Zigmo Levickio, patraukė į koplyčią, kur šv. Mišias kartu su vyskupu aukojo kun. Kazys Žąsytis. Sakydamas pamokslą, vyskupas priminė kun. S. P. Rim­kaus gyvenimą, akcentavo jo au­kos svarbą Lietuvai. Seniūnijos salėje, va­dovaujant Šilalės kultūros centro vo­­kaliniam moterų kvartetui „Aitra“ (vad. Laima Petkuvienė), sugiedotas Lie­­­tu­vos himnas. Po to renginį vedu­si se­niūnijos kultūros darbuotoja Jo­lan­­ta Ka­žu­kauskienė suteikė žodį rajono val­džios atstovams bei Žadeikių seniū­nui, kurie įteikė padėkas žadeikiškiams, labiausiai prisidėjusiems organizuojant mi­nė­jimą.

Prisiminimais apie kun. S. P. Rimkų pasidalijo Rimvydas Girčys, jo sesuo Da­lia Kazlauskienė, telšiškė Valda Uk­sai­­tė-Va­lužienė, kvėdarniškis Albinas Rim­­kus. Apie kunigo atminimo įamži­ni­mą kal­bėjo Kelmės rajono Kražių Mo­tie­­jaus Ka­zimiero Sar­bie­vijaus kultūros cent­­ro muziejaus ve­dėjas Vygantas Ma­­žo­­nas, Že­maičių mu­ziejaus „Al­ka“ dar­buo­tojai Jurgita ir An­­tanas Ivins­kiai, Sei­mo narys Jonas Gu­­dauskas, grupė Šilalės sa­vi­valdybės tarybos narių.

Renginio dalyviai ne tik meldė­si, bet ir klausė­si koncerto. Birbyne gro­jo R. Girčys, gi­ta­­ra – V. Uk­sai­tė-Va­lu­­žienė, grojo ir dai­na­­vo Albinas Rim­kus bei Gražina Pa­me­ditienė, po keletą dainų atliko „Ait­ra“, Žadeikių moterų ansamb­lis „Šven­tai“, Telšių kultūros centro po­litinių kalinių ir tremtinių mišrus choras (vad. Mil­da Ulkštinaitė). JE vyskupui emeritui J. Kauneckui kaip padėkos ir pagarbos ženklas įteikta žadeikiškės Albinos Le­ka­vi­čienės iškepta duona. Baigiantis renginiui, seniūnas Faustas Meiženis pakvietė apžiūrėti seniūnijoje surengtą nuotraukų parodą apie kun. S. P. Rimkaus gyvenimą.

Dėkojame visiems, padėjusiems surengti šventę: Brigitai Ma­cai­tei – už fotografijas, Simonai Pu­džemytei – už pagalbą vedant renginį, bei visiems dalyviams. Vykdami namo, svečiai aplankė kun. S. P. Rimkaus gimtąją sodybą, kur birbynės garsais juos pasitiko R. Girčys.

Faustas MEIŽENIS

Žadeikių seniūnas

Nuotr. iš autoriaus albumo

Apsistojęs Odesos hostelyje „Le Reve“, tapau vieninteliu jo klientu. Todėl vakare pasijutęs nejaukiai ir žingeidumo skatinamas ėmiau šnekinti administratorę, liūdnai susimąsčiusią moterį. Pagalvojau, kad tokia prislėgta ji greičiausiai dėl karo. Ir neapsirikau. Prisistačius žurnalistu iš Lietuvos, nuo antros karo savaitės ketvirtą mėnesį stebinčiu įvykius Ukrainoje, moters veidas pagyvėjo.

„O jūs buvote Mariupolyje?“ – sukluso 42-ejų Olia Buravliova. Išgirdusi, kad ne, tyliai ištarė: „ O mano sūnus, kariškis, ten pateko į nelaisvę, bet ne „Azove“, ir jau du mėnesius neturiu jokių žinių apie jį...“

Netrukus prisėdę prie kiemelyje stovinčio staliuko, ėmėme šnekučiuotis. Tiksliau – kalbėjo Olia, žodžiai liejosi be per­stojo, tarsi būtų laukusi momento kažkam išsipasakoti.

Karas paženklino visą jos šeimą, mat tiek vyras Grigorijus, tiek vienturtis 26-erių sūnus Denisas yra kariškiai, o karas juos persekioja jau aštuntus metus. Iki 2014-ųjų jie gyveno Mostino kai­me šalia Donecko, kur ir gimė Denisas. Prasidėjus karui, nusprendė sprukti nuo bombardavimų į Kyjivą. Tačiau neskubėjo, nes nemanė, kad viskas peraugs į tokias kruvinas kovas. Bomboms ėmus kristi į kiemą, apsigyveno rūsyje, o kai raketos pražudė dviejų gretimų namų gyventojus, puolė į paniką ir spruko. Prieš pabėgdama O. Buravliova išleido į laisvę visus kaimyno ūkininko gyvulius ir paukščius, dėl ko šis vėliau visą pusmetį jai telefonu priekaištavo, nors pats, kilus karui, saugiai ilsėjosi Ispanijoje. Kaime liko Olios namas, į kurį šeima taip ir negrįžo.

Bėgant iš Donecko, teko regėti sudar­kytus žmonių lavonus bei išgyventi paralyžiuojančią baimę. Po tokių su­krėtimų moterį ėmė kamuoti širdies negala­vi­mai, prasidėjo košmarai. Tokiomis be­miegėmis naktimis jai kilo mintis atnaujinti dvynės sesers paieškas – Olios mama tris dukras paliko vaikų namuo­se. Su sese dvyne iki šešerių metų Olia gyveno drauge, bet tada jas perskyrė ir išsiuntė į skirtingas prieglaudas. Olia buvo apgyvendinta ten, kur jau gyveno jos devyneriais metais vyresnė sesuo, bet ši po metų išvyko mokytis ir ryšio nepalaikė, o vėliau žuvo.

Anksti ištekėjusi ir pagimdžiusi savo vaiką, O. Buravliova seserų bei mamos paieškas pradėjo būdama trisde­šimties. Deja, valstybinėse institucijo­se susidūrė su abejingumo siena. Pakartotinė pa­ieška prieš kelis metus visgi buvo sėk­minga, ji susitiko su seserimi ir dabar pa­laiko ryšį. Atradusi ją, moteris pasi­juto laimingesnė, suretėjo naktiniai koš­marai.

Į Mykolajivą, kur šeima gyveno ir kur jūros pėstininkų dalinyje tarnavo Denisas, okupantai įsiveržė pirmą karo dieną. Ir nors buvo pasitikti šūviais, mies-

tą užimti bandė dar keletą kartų, tačiau ukrainiečiai kariai ne tik neįleido priešų, bet ir nustūmė juos keliolika ki­lo­metrų.

„Okupantai susprogdino vandentiekį, kuriuo geriamas vanduo atitekėdavo iš Chersono, tad kelias savaites teko jį semti iš griovių ar upės ir virinti”, – prisimena O. Buravliova. Dabar vanduo at­vežamas cisternomis į kiemus, o namuose iš kranų bėga tik nusimaudyti tinkamas.

Nepaisant dažnų bombardavimų, moteris po darbo Odesoje grįžta į butą Mykolajive, nutolusiame per 100 kilometrų.

„Ten mano sūnaus kambarys, jo daiktai, privalau juos tvarkyti, liesti”, – sako O. Buravliova.

Sužinojusi, kad sūnus paimtas į nelais­vę, ji kelias savaites raudojo ir meldėsi.

„Išverkiau upes ašarų, dabar jau galiu apie tai kalbėti, nors naktimis ir toliau nemiegu, vaikštau”, – pri­sipažįsta Olia.

Sūnaus vadai ją guodžia, jog maskoliai suimtų medikų paprastai nežudo, labai nekankina tardydami, nes šie esą žino nedaug karinių paslapčių. Bet tai nelabai guodžia, nes apie sūnų nėra jokių žinių.

O. Buravliova prasitaria beveik kasdien gaunanti žinučių, kuriose kariūnai dėkoja už tai, kad jos sūnus išgelbėjo jų gyvybę. Tokius pat laiškus siunčia ir iš­gydytų karių mamos, visi drąsina, jog Denisas sugrįš.

„Tie laiškai ir džiugina, ir liūdina, nes paguoda situacijos nekeičia – ir toliau esu priversta gyventi vien laukimu bei viltimi”, – sako O. Buravliova.

Ji prasitaria beveik kasdien pildanti Gynybos ministerijos formuliarus dėl dingusio kario paieškos ir nuolat gau­nanti neigiamus atsakymus.

„Ta nežinia nepaprastai slegia, kar­tais nebeturiu noro nei valgyti, nei dirbti, nei eiti į cerkvę, nors pradžioje bėg­da­vau ten po kelis kartus per dieną ir ant žemės parkritusi maldavau gelbėti sū­nų”, – prisipažįsta moteris.

Prieš man išvažiuojant iš Odesos į Dnip­rą, hostelio administratorė vėl pasiūlė prisėsti  lauke. Ji ir vėl gėrė labai stiprią kavą, aš tenkinausi žaliąja arbata.

„Kodėl Dievas man skyrė tiek daug išbandymų: užaugau nepažinusi nei ma­mos nei tėčio, skendau upėje, patyriau namo gaisrą ir karo bombų siaubą, o dabar – sūnus nelaisvėje”, – labiau savęs, o ne manęs klausė moteris.

Ji išsidavė nemigo naktimis rašanti ei­­lėraščius.

„Nemanau, kad jie yra vertingi, aš juk neišsilavinusi, neturėjau ga­limybės gilintis į literatūrą, ta­čiau eilių kūrimas apramina sielą. Ypač tada, kai skausmas rauna stogą”, – sako kario mama.

Kai prasitariau, jog svarstau vyk­ti į Kramatorsko miestą, esantį Donbaso fronto sūkuryje, ji pa­prašė to nedaryti.

„Mano sūnus išgelbėjo ne vieno kario gyvybę ant operacinio stalo, tuo didžiuojuosi, bet visiems sakau: nerizikuokite savo gy­vybe, laikykitės kuo toliau nuo fronto, nes jis neša žūtį ir skaus­mingą nežinią artimiesiems”, – įspėjo O. Buravliova.

Traukiniu vykdamas į Dniprą, mąsčiau, jog karas labai pakeis Ukrainos visuomenę, traumuoti liks daugybė žmonių. Ar galima iš­likti normaliam, kai kasdien girdi pavojaus sirenas, sprogimų aidus, pranešimus apie žuvusius, o galvoje tiksi suvokimas, kad sau­gu niekur nėra? Fizinius bei psichinius sužalojimus patirs ne tik kovotojai, bet ir jų artimieji, kasdien nervingai laukiantys teigiamų žinių iš fronto. O daugybė sūnų ir sutuoktinių negrįš arba parvyks suluošinti, šeimos niekada nebebus tokios laimingos, kaip anks­čiau.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Aprašęs sudėtingą situaciją Moldovos Padniestrės regione, vėl grįžau į karo kamuojamą Ukrainą. Odesa pa­sitiko vasaros atostogų nuotaika – šioje Ukrainos kurortų sostinėje karo griausmų pastaruoju metu be­veik nesijaučia. Tiesa, pirmą kartą į Ukrainą atvykusiam žmogui pavojaus sirenų gausmas, kasdien bent ke­lis kartus Odesoje pusvalandžiui užgožiantis visus kitus gatvės garsus, gali pasirodyti labai gąsdinantis. Ta­čiau sirenos čia automatiškai įsijungia net tada, kai iš Rusijos laivų paleistos raketos nuskuodžia į kitus Ukrainos regionus.

Odesos priešlėktuvinės apsaugos tarnyba gauna vis naujesnės ir modernesnės vakarietiškos įrangos ir veikia vis geriau. Kadangi numušamos beveik visos raketos, skrendančios į miestą, odesiečiai jaučiasi vis saugesni ir nebekreipia dėmesio į sirenas. Jau atsidarė beveik visos parduotuvės ir restoranai, tačiau prekeiviai bei viešbučių savininkai dejuoja dėl bankroto, mat šiemet visiškai neatvyksta poilsiautojų. Žmones, kurie investavo į turistų aptarnavimo verslą, tikrai galima užjausti. Tačiau jų nerimas yra niekis, palyginus su tuo, kokį išgyvena už šimto kilometrų nuo Odesos esančio Mykolajivo gyventojai. Šis miestas nuo karo pradžios atsidūrė mūšių lauke ir žmonėms čia rūpi ne turizmas, bet kaip išlikti gyviems per kasdienius bombardavimus.

Dėl susprogdintų bėgių traukinių eismas į Mykolajivą yra nutrūkęs, o į pusmilijoninį miestą, devintą pagal dydį Ukrainoje, dabar galima nuvykti tik privačiais mikroautobusais. Jų per dieną iš Odesos išvažiuoja vos penki, nes norinčiųjų ten keliauti yra mažai. Užtat gerokai daugiau pageidaujančiųjų iš Mykolajivo išvykti, todėl juos kasdien į Odesą gabena nemokami autobusai. Iš čia dauguma pabėgėlių keliauja į Vakarų Ukrainą arba į užsienį.

Mykolajivą jau paliko daugiau kaip pu­sė gyventojų. Išlipus miesto centre, į akis krenta tai, jog kone visos parduo­tuvės ir kavinės uždarytos, o net ir veikiančių langai bei durys apkalti apsau­ginėmis medžio plokštėmis. Gatvėse ne­daug mašinų ir praeivių, o pastarieji beveik vien pensininkai ar kariškiai. Labai mažai mamų su mažyliais, nes jie buvo skubiai išgabenti. Mykolajivas Ukrainoje yra vadinamas nuotakų miestu, nes čia esą labai gražios merginos ir visos šalies vyrai pageidauja jas imti į žmonas. Man, deja, išskirtinių gražuolių gat­vėje pamatyti neteko, nes jaunų merginų išvis nedaug sutikau. 

Ištuštėjusiame mieste daugiau žmonių galima pamatyti tik prie Raudonojo Kryžiaus labdaros skyrių. Vienur pagal specialius sąrašus dalijami maisto daviniai, kitur – rūbai, o trečiuose žmonės ri­kiuojasi, kad gautų nemokamus pietus.

Jaunimo nedaug ir tai beveik išimtinai vyrai, nes šiems ne tik draudžiama išvykti iš šalies, tačiau be rimtos priežasties negalima palikti ir prisiregist­ravimo vietos – kad prireikus bet kada būtų pašaukti į kariuomenę.

Vykdamas į Mykolajivą visgi nemaniau, jog trumpas pasisvečiavimas pa­frontės mieste atgaivins baimę, kurią patyriau per karo pradžioje išgyventus bombardavimus Charkive. Apsirikau: karas yra karas, todėl šalia pasigirdę sprogimų aidai ir baiminga miesto  dvasia vėl persidavė. Juolab, kad centrinėje gatvėje kalbinant eilėje prie maisto paketų stovinčius žmones, nudundėjo du sprogimai ir dauguma pensininkų išsigandę išsilakstė. Vėliau paaiškėjo, jog bomba sugriovė namą priemiestyje ir sužeidė penkis žmones. O per tą parą nuo sprogimų Mykolajivo rajone sužeidimus patyrė 19 žmonių, laimei, niekas nežuvo.

Mykolajivui Ukrainos prezidentas su­teikė miesto didvyrio vardą, nes jisai su­gebėjo ne tik išvyti karo pradžioje įsiveržusius okupantus, bet ir stebuklingai sustabdė keleriopai gausesnį puolimą. Kremlius labai norėjo užimti Mykolajivą, nes tai būtų leidę pereiti prie Odesos šturmo ir tuo pačiu palikti Uk­rainą be priėjimo prie Juodosios jūros. Okupantai susprogdino gėlo vandens vamzdyną, kuriuo į Mykolajivą vanduo buvo tiekiamas iš Chersono. Po to kelias savaites žmonės vandenį sėmė iš griovių ir pelkių. Būtent tada miestą skubiai paliko dauguma moterų su mažais vaikais bei gimdyvės.

Pašnekintos 69 ir 72 metų pensininkės Aleksandra bei Nadežda, viena buvusi fizikos mokytoja, kita – vaikų gydytoja, sakė, jog neturi giminaičių, pas kuriuos galėtų išvykti. Moterys neslėpė pykčio, kad Maskva savo agresiją teisina tariama kova su fašistais.

„Nei mes fašistės, nei mūsų mieste jų buvo. Visi kalbėjom rusiškai ir netikėjom, jog gali būti bombarduojami gyvenamieji rajonai. Jaučiamės tarsi mus pultų sužvėrėję nacistai“, – sakė Aleksandra.

„Neturim jėgų vykti kitur ir nenorim palikti savo namų. Tikime Ukrainos per­gale ir greita karo baigtimi, tačiau į gat­vę einame su baime, kad galim žūti, netoliese sprogus bombai“, – pritarė jai Na­dežda.

Apie kasdien lydinčią baimę prasitarė ir prie humanitarinės pagalbos cent­ro sutikta 26-erių Svetlana. Moteris į miestą su šešerių sūnumi Andriuša at­sikraustė po to, kai jų Blagadatny kai­mą, esantį už 20 km nuo rusų užimto Chersono, ėmė intensyviai bom­bar­duoti okupantų artilerija.

„Mūsiškiai gynėjai buvo įsitvirtinę už kaimo, tačiau maskoliai kažkodėl bombardavo ne tik juos, bet ir kaimą. Kai žuvo kelios kaimynų šeimos, visi, kas galėjom, puolėm bėgti, palikę ir gyvulius, ir techniką. Iš kaimo nieko neliko“, – teigė Svetlana.

Ji Mykolajive apsistojo tuščiame giminaičių bute, nes jie išbėgo į Moldovą.

Pasak moters, toliau vykti nenori, prie bombardavimų priprato, tad į lauką nei­na tik tada, kai sprogimai yra garsūs ir griaudėja arti, o šiaip stengiasi gyventi tikėdami, kad mirtis aplenks. Moteriai tą dieną eilėje prie maisto davinio teko laukti šešias valandas, bet ji nesipiktino – tokia pafrontės kasdienybė.

Tačiau 28-erių Nina, su kuria įsikalbėjau grįždamas į Odesą, taip rizikuoti neketino. Į Mykolajivą ji buvo nuvykusi trims dienoms: aplankyti kariškio vyro ir aptvarkyti palikto buto.

„Čia per didelė rizika žūti civiliui, todėl miesto meras ragina visus, kas gali, išvažiuoti. Mano vyras nenori, kad aš net trumpam atvykčiau, bet ilgiuosi tiek jo, tiek namų, tad kas dvi savaites aplankau, nors miegu čia labai neramiai“, –  prisipažino informatike dirbanti moteris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.