Nuaidėjo paskutinis eilėraščio posmas, nuskambėjo paskutinė dainos eilutė – baigėsi respublikinis eilė­raščių konkursas „Bijotai – mažoji kultūros sostinė“.

„Konkursu siekiama apdainuoti turtingą ir įdomią Bijotų kaimo istoriją, čia kūrusius ir gyvenusius žmones, prisiminti esamus, primirštus ar visai užmirštus vietovardžius, poetą Dionizą Pošką, jo Baublius, pirmąjį Lietuvos muziejų. Šilalės rajonas yra ypatingai turtingas piliakalniais, kupinas legendų ir istorinių įvykių, tad konkursas paskatintų labiau įsigilinti į šio krašto istoriją bei dabartį. Įspūdinga ir nepakartojama gamta“, – buvo rašoma kvietime dalyvauti konkurse.

Konkursiniuose darbuose kalbėta ne tik apie D. Pošką ir Baublius, bet eilėraščių posmais apdainuoti Bijotai ir „Bijotaičiai“, Kalvalių kalva, o vertinimo komisija (ją sudarė po­etas, kraštotyrininkas Eugenijus Šaltis, Tauragės savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktorė  Meilutė Parnarauskienė, Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė Dalia Zabitienė) džiaugėsi radę ir žemaičių kalba parašytų eilėraščių. Buvo įsteigtas net specialus prizas, kurį pelnė šilališkė Teresė Ūksienė, tapusi ir trečios vietos laimėtoja. Antrąją pelnė Dalia Petkevičienė iš Upynos, o pirmoji paskirta šių eilučių autorei už septynių eilėraščių ciklą „Pasikalbėjimai su Dionizu“. Padėkos įteiktos Marei Lydai Voroneckajai (už eilėraštį „Bijotai ir Bijotaičiai“), Livetai Raudoniūtei („Bijotai“), Jonui Jakštaičiui („Sugrįžimas į Bijotus“), Danutei Šerpytytei („Ant Kalvalių kalvos“) bei Simonai Bendikaitei („Ąžuolui“). Prizą už originalumą ir žemaitiškos kalbos puoselėjimą pelnė Remigijus Žukauskas (eilėraštis „Bijotai“).

Norisi pasidžiaugti ne tik jaukia popietės atmosfera, kurią sukūrė renginio vedėjas E. Šaltis ir bardas Rimas Lio­ran­čas, bet ir stipria bijotiškių komanda: Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis, bendruomenės pirmininkė Laura Žiauberytė-Pundinienė įsteigė specialius pri­zus dalyviams, vyr. muziejininkė Lina Bajorinienė pristatė „Bijotų – mažosios kultūros sostinės“ renginius, brošiūrą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“. Atskirai verta paminėti Bijotų dvaro festivalio vadovą Valdą Latožą – eilėraščio konkurso idėjos autorių, kuris taip pat įsteigė vertingus prizus. Jo pastangomis 2019 m. atsirado  „Bijotų dvaro festivalis“, o šiemet – ir eilėraščių konkursas. Ne vienas sakė, kad būtų prasminga jį tęsti.

„Kalbuosi su tavim, šviesuoli Dionizai,/Per vadovėlį apie darbus ir gyvenimą mužiko,/Apie žodynus, kalbą, vertimus – /Tik tiek iš tavojo gyvenimo te­liko,/O mes ir šiandien statome kalbos namus“.

Tad statykime juos visi, prisidėdami prie gimtojo krašto praeities įprasminimo ir saugojimo.

Dalia GRIŠKEVIČIENĖ

Literatų klubo „Be rėmų“ vadovė

Linos BAJORINIENĖS nuotr.

2022-ieji bijotiškiams atnešė džiugią naujieną – Bijotai paskelbti Mažąja Lietuvos kultūros sostine. O tai vertė pasitempti, susitelkti ir ruoštis pasidalinti savo kultūra su visa Lietuva. Bijotų dvaro festivalio komanda taip pat atsakingai dėliojo programą, nes norėjosi ištikimiems žiūrovams pasiūlyti kažką intriguojančio, dar įdomesnių kūrybinių sprendimų ir netikėtumų. Vienas iš tokių – po šimtamečiais Dionizo Poškos ąžuolais surengti Tauragės regiono teatrų sueigą.

Tie, kas nors kartą yra aplankęs D. Poškos įkurtą ir šiemet 210-ąją sukaktį minintį muziejų, tikrai pritars, kad ten tvyro ypatinga aura. Apie ją kalbėjo ir į Teatrų sueigą suvažiavę teatralai.

„Ąžuolų pa­unksmėje teatrų sukurtas magiškas vyks­mas suteikė šiai vietai dar daugiau magiškumo, o žiūrovų širdyse dar ilgai išliks įsimintiniausių spektaklių akimirkos. Neabejotinai Teatrų sueigos Bijotuose vyks ir ateityje, nes gausiai susirinkę žiūrovai, puikiai spektakliams tinkanti vieta, net ir vėjas šimtamečių ąžuolų viršūnėse patvirtino, kad to reikia, o ir D. Poška tam tikrai būtų pritaręs“, – teigė Bijotų dvaro festivalio Teatrų sueigos projekto vadovė Rima Bandzinaitė-Latožienė.

Pirmieji į sceną lipo šilališkiai – bend­ruomenės „Saulietekis“ mėgėjų teat­ras „Paplepys“ su spektakliu „Nakties paukščiai“, kurį režisavo Danguolė Šer­petauskienė. Į netikėtas ir painias situa­cijas patekę herojai šmaikščiais tarmiškais pajuokavimais traukė žiūrovų dėmesį nuo pat pirmų spektaklio akimirkų.

Šilališkius scenoje keitė kaimynai iš Skaudvilės – mėgėjų teatras „Atodan­ga“ atvežė komediją „Kas netiesa – nebūtinai melas”. Daug nesusipratimų bei keblių situacijų spektak­lio herojams paruošė scenarijaus autorė ir režisierė Zita Jurevičienė. Bet skaud­vi­liškiai ne iš kelmo spirti – visas paspęstas intrigas atskleidė ir sunkias gyve­nimiškas situacijas išsiaiškino, padovanodami žiūrovams daug įdo­mių bei šmaikščių scenų.

Pirmąją Teatrų sueigą Bijotuose užbai­gė Jurbarko kultūros centro Skirs­nemu­nės teatras „Pakeleivis“ su visiems puikiai pažįstamu kūriniu „Trys mylimos“ pagal Žemaitę. Liudvikas su visomis savo mylimosiomis scenoje užkūrė tik­rą pirtį, o charakteringi personažai, netikėtos mizanscenos ir scenografiniai sprendimai privertė žiūrovus kvatoti iš širdies.

Nutilus plojimams, nurimus ir vėjui ąžuoluose, teatralai susėdo pasidalinti įspūdžiais, aptarti būsimų susitikimų. Tad iki pasimatymo Bijotuose ir kitą, ir dar kitą vasarą!

Nuoširdžiausia padėka Bijotų bend­ruomenei bei jos pirmininkei Laurai Pundinienei už dieviško skonio paeliją, seniūnui Ignui Gužauskiui – už visokeriopą pagalbą organizuojant šį renginį, Šilalės Vlado Statkevičiaus muzie­­jui – už partnerystę, ačiū informaciniams rė­mėjams laikraščiui ,,Šilalės artojas“ ir Tau­ragės radijui.

Festivalį finansuoja Kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Festivalio organizatorių nuotr.

Jau šią savaitę šilališkiams bus pristatytas naujasis Šilalės muzikinio teatro kūrinys – roko opera „Intrigų miestas“. Joje vaidmenis kuria ne tik jau žinomi atlikėjai, bet išvysime ir visiškai naujų veidų. 

Roko opera gimė atsitiktinai

Ne vienas, matęs pirmuosius Šilalės muzikinio teatro pastatymus, stebėjosi, kad vaidmenis kuria šilališkiai, o ne kviestiniai atlikėjai. Teatro įkūrėjas, vadovas ir režisierius Antanas Kazlauskas jau ne kartą yra sakęs, jog nors jis domisi muzikinėmis naujienomis, bet niekada nebūtų drįsęs pagalvoti, kad taps roko operos režisieriumi. Tačiau smalsumas ir troškimas pabandyti kažką naujo įveikė.

„Jausmas dvejopas: buvo ne tik smalsu išbandyti naują žanrą, bet reikėjo įvertinti ir tai, kad esame mėgėjiškas kolektyvas. Klasikos žanras labiau tinka profesionalams, o mes turime orientuotis į tai, kas patinka publikai ir į savo atlikėjų galimybes. Roko opera pareikalavo ir kitokių balsų, tad teko ieškoti šilališkių, gebančių tas idėjas įgyvendinti“, – teigia Muzikinio teatro vadovas.

Kaip nedideliame Šilalės rajone surasti tiek daug gabių žmonių? Režisierius šypsosi ir tikina, jog gabumų turime kiekvienas, tik reikia tam tikrų aplinkybių jiems atsiskleisti. 

Visuose trijuose spektakliuose pagrin­dinius vaidmenis atliekanti Soneta Būd­vytienė kaip niekas kitas gali pasakyti, kiek reikia investuoti (ir ne tik finansine prasme) į pastatymus. 

„Visi trys spektakliai yra apie meilę, o pastarasis daugumos vadinamas „Ro­meo ir Džiuljeta“. Tai nėra visiška tiesa – nors muzikinė inscenizacija sukurta pagal V. Šekspyro kūrybą, muzika paimta iš šio pavadinimo roko operos. Teksto šiam spektakliui nėra, visi vaidmenys atsiskleidžia per dainas, o jų tekstų lietuvių kalba nebuvo. Pa­siryžau juos sukurti. Be to, reikia nepamiršti, kad kiekvienos dainos tekstas formuoja personažą. Ta darbo dalis atėmė daugiausiai laiko: kūriau žodžius, bandžiau netgi visų atlikėjų partijas sudainuoti, derinau viską su režisieriumi bei atlikėjais ir tik tada, kai visiems viskas tiko, galėjome spausdinti natas. Tad tekstine prasme „Intrigų miestas“ yra mano autorinis darbas“, – sako lietuviškų tekstų autorė ir pagrindinio vaid­mens atlikėja S. Būdvytienė.

Scena ir gyvenimas – skirtingi dalykai

Dvejų dalių miuziklas „Intrigų miestas“ į vieną kolektyvą subūrė 65 žmones. Tiesa, scenoje matome  apie 50 atlikėjų, kiti liko „už kadro“, nors be jų nei pastatymas, nei parodymas būtų neįma­nomi. 

„Visada noriu, kad žmonės būtų „gyvi“, kad skambėtų gyvai atliekama muzika. Nesvarbu, jog balsas gal ir suvirpa – tai ir parodo, kad dainuojame gyvai kiek­vieno spektaklio metu. Labai svarbu, kad žmogus, kuriam tenka vienas ar kitas vaidmuo, jaustųsi puikiai, kad vaidyba padėtų atsiskleisti, o ne glumintų. Todėl visada primenu: scenoje kiek­vienam suteikiama galimybė pabūti per­sonažu, kuriuo neišdrįstum, o gal ir negalėtumei būti realiame gyvenime“, – sako režisierius.

Atrodo, jo mintį puikiai perprato bene jauniausias pagrindinių vaidmenų atlikėjas Paulius Skurdelis, kuriam „Intrigų mieste“ teko vienuolio vaid­muo.

„Mano personažas yra ne tik dvasininkas, bet ir įsimylėjęs vyras. Balsu tu­riu perteikti jo išgyvenimus, vidinę kovą tarp jausmų bei pareigos. Tai turbūt buvo sunkiausia, o šiaip patirtis  labai įdomi ir nauja. Žinoma, kaip ir kiek­vienam naujokui, buvo sunku įveikti vi­dinį susikaustymą, nes vis galvodavau, kaip atrodau, ką kalbės pažįstami. Galiausiai supratau, jog scenoje svarbiausia atlikti savo vaidmenį“, – tikina P. Skurdelis.

Jo scenos partnerė Jolanta Kažukaus­kienė, atliekanti auklės ir jo mylimosios vaidmenį, šilališkiams žinoma kaip folk­loro specialistė bei atlikėja, prisipažįsta, kad miuziklas tapo iššūkiu.

„Kažkodėl galvojau, jog nesugebėsiu dainuoti roko operoje, todėl iš pradžių bandžiau balsą „derinti“, ieškojau reikalingų spalvų. O kol apsipratau ir susitapatinau su nauju vaidmeniu, man prireikė nei daug, nei mažai – maždaug metų“, – juokiasi vieno pagrindinių vaid­menų atlikėja.

Jolanta sako prieš miuziklo premjerą Tauragėje bene labiausiai bijojo pamiršti žodžius ir judesius, rūpėjo, kaip vaidmenį priims publika. Šilalėje premjera startuoja jau poryt, tad jaudulio ir vėl užtenka, todėl tiek Paulius, tiek ji sako, jog būtina sąlyga scenoje – vienas kito palaikymas.

Jaunikio vaidmenį įkūnijęs Mantas To­leikis ir realiame gyvenime yra susijęs su roku – muzikuoja grupėje „Šta­bas“, kaip, beje, ir Paulius. Tad prisipa­žįsta buvęs įsitikinęs, kad vaidinti bus kur kas paprasčiau, nei dainuoti „Štabe“.

„Galvojau, kad miuzikle galima „pasislėpti“ už kitų atlikėjų, tačiau greitai supratau klydęs. Dar didesniu iššūkiu tapo tai, jog tenka ir šokti. Ir nors dabar galiu sakyti, kad smagu, pradžia buvo labai sunki. Todėl dėkoju savo žmonai ir trims vaikams, kurių laisvalaikį „aukoju“ Šilalės muzikiniam teatrui. Beje, žmona ne tik palaiko, bet ir pastūmė­jo šiai avantiūrai“, – neslepia M. Tolei­kis.

Jis prasitaria, jog baiminosi publikos verdikto – su nerimu laukė, kokia bus žiūrovų reakcija. Tą patį sako jautusi ir Muzikinio teatro naujokė Ilona Raudonienė. Tiesa, vadinti naujoke ją galima sąlyginai, nes Ilona dalyvavo visuose trijuose miuzikluose, tik iki šiol būdavo choro grupėje, o dabar atlieka motinos vaidmenį. 

„Tai buvo viena didžiausių mano svajonių. Anksčiau yra tekę vaidinti, bet įkūnyti vieną pagrindinių vaidmenų ir dar dainuojant – patirtis nepakartojama. Pagal profesiją esu muzikos mokytoja, tačiau niekaip negalėčiau pasakyti, kad jaučiausi komfortiškai. Laimei, sulaukiau daug palaikymo, tad galutiniu rezultatu esu patenkinta – vaidmenį sukurti pavyko neblogai“, – sako I. Rau­donienė.

Miuziklas – iššūkis ne tik solistams

Šilalės kultūros centro direktorė Irmi­na Kėblienė pritaria, jog šis muzikinis spektaklis daugeliui kūrėjų buvo iššūkis. Tuo labiau, kad jame naudojama ne tik Šilalėje, bet ir aplinkiniuose rajonuose iki šiol neregėta 3D šviesų instaliacija.

„Be to, spektaklis tapo nemenku išbandymu ir mūsų siuvėjoms Daivai Kaunienei bei Livijai Valauskytei, kurios yra kostiumų autorės – faktiškai nė vieno žmogaus scenoje nėra apsirengusio taip pat“, – tikina Kultūros cent­ro vadovė, ir pati dalyvaujanti miuzikle choristų gretose. 

Tai – didžiulis projektas, todėl jį remia Lietuvos kultūros taryba. Atlikėjai vaidmenis kuria be jokio atlyginimo, tiesiog iš idėjos, todėl ir režisierius, ir Kultūros centro direktorė yra dėkingi ne tik kūrėjams, bet ir jų artimiesiems – juk repeticijoms skirtą laiką visi jie „pavagia“ nuo šeimos. 

Režisierius A. Kazlauskas sako esąs dėkingas ne tik vaidmenų kūrėjams, bet visiems, prisidėjusiems prie naujojo kū­rinio: tai ir vaizdo projekcijų dailininkai Algirdas Šaulys bei Andrius Pleikys, šviesų dailininkas Aivaras Armonas, dailininkas-scenografas Vidmantas Dar­gis, garso režisierius Gediminas Pily­pas bei projekto autorė Guoda Juš­kai­­tė. Nė vienas miuziklas neapsiėjo be vokalinio ansamb­lio „Aušrinė“ (vad. Lai­ma Petkuvienė) ir šokių kolek­ty­vo „Mainy­tinis“ (vad. Laima Andre­jaus­kienė).

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Ištrauka iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasi­no knygos „Gy­ve­nimo pynė“ II dalies „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28, 44)

Biurokratijos spąstuose

1954-aisiais atėjo penkioliktasis mano gimtadienis, baigiau septynias kla­­ses Ši­­lutės 1-oje vidurinėje mokyk­loje. Vos tik parėjau namo ir parodžiau mokyklos baigimo pažymėjimą, mama ir sako: „Sūneli, tu jau moki rašyti, skaityti, galėtumei valdiškame darbe padirbėti, vie­ną kitą rub­lį prisidurtume, padoresnį rūbą ar apavą nupirktume. Anądien sutikau Al­gį, kuris vykdomajame komitete dirba, mašinėle visokiausius raštus spausdina. Jis išvažiuoja į Vilnių mokytis. Pagalvojau, kodėl tau jo vietoje nepadirbėjus, tik reikėtų gauti mokyklos direktoriaus lei­dimą“.

Idėja man patiko ir jau kitą dieną pra­vėriau direktoriaus kabineto duris. Pasi­sakiau, ko atėjęs, kiek pagalvojęs, jis su­tiko duoti leidimą, bet turėjau paža­dėti, kad vakarais lankysiu darbo jaunimo mokyklą. Nuskubėjau į vykdomąjį komitetą. Bend­rojo skyriaus vedėjas A. Žemai­tai­tis, pavartęs leidimą, liepė ra­šyti pareiškimą – būsiu priimtas bandomajam laikotarpiui.

Ėjau namo ir džiūgaudamas, ir nerimau­damas. Džiaugiausi, kad priėmė, bet dėl spausdinimo mašinėlės nerimavau: o jeigu neišmoksiu ja spausdinti? Nesinorėjo, jog tėvai laikytų nevykėliu. Tačiau šiokį tokį pasitikėjimą kėlė neblogas lie­tuvių kalbos mokėjimas ir rašiniai, kuriuos mokytoja retkarčiais pagirdavo.

Po dienos kitos buvau pasodintas prie­šais rašomosios mašinėlės klaviatūrą.

„Prisilakstei paskui karves, dabar imkis rimtesnio darbo“, – paspaudė man ranką Algis ir išėjo.

Sėdėjau prie stalo, nukloto potvarkiais, sprendimais bei kitokiais raštais. Spoksojau į mašinėlę su keistu virpuliu tarytum būčiau aplietas šaltu vandeniu. Pri­si­minęs padrąsinančius žodžius, pirštais paliečiu klaviatūrą. Paspaudžiu raidę, kuri šokteli volelio link, pajudindama ir esančias greta. Tačiau raidės su­siglaudžia tarpusavy ir mašinėlė „užspringsta“. Nesėkminga pradžia suglu­mina, bet nusiraminęs išskiriu rai­des ir vėl baksnoju, kol raidės sudaro žodžius, o žodžiai – sakinius. Tą patį tekstą perspausdinu po keletą kartų ir jaučiuosi vis drąsiau.

Tokia buvo mano darbo pradžia. Die­nos bėgo, aš nuo ryto iki vakaro tarškinau mašinėle, tik knygos ir mokykli­niai sąsiuviniai gulėjo portfelyje nepaliesti. 

Visgi po kurio laiko, pasibaigus aštuonių valandų darbo dienai, skubėdavau į mokyklą, kur pamokos prasidėdavo septintą ir baigdavosi vienuoliktą vakaro. Būdavo, kai namo grįždavau gerokai po vidurnakčio, ir vis per tas dramos ar tautinių šokių repeticijas, kuriose dalyvauti prikalbindavo mokytojai. Žinoma, ne be mano noro šokti, dainuoti bei vaidinti...

Netruko prabėgti mėnuo. Mamai parnešiau kuklų atlyginimą. Ji nusišypsojo: „Matai, sūneli, kaip gerai: dieną padirbėsi, vakare pasimokysi ir dar pinigų užsidirbsi. Tik klausyk viršininkų, kad iš darbo neišmestų“.

Esu labai dėkingas mamai, paskatinusiai ieškoti vietos po saule, ir mokyk­los direktoriui, leidusiam pajusti valdiškos duonos skonį. Prisimenu ir lietuvių kalbos mokytoją E. Misevičiūtę, įskiepijusią meilę gimtajai kalbai, Lie­tuvos istorijai, kultūrai bei papročiams. Ne kartą jos kukliame butelyje valgėme kūčiukus, daužėme margučius, šventėme kitas lietuvių šventes. Mokytoja labai rizikavo tokiais pasibuvimais, nors turbūt kviesdavosi tuos, kuriais pasitikėjo. Kodėl aš buvau nusipelnęs jos pasitikėjimo? Greičiausiai todėl, jog nebuvau priešakinėse tarybinio jaunimo gretose, o gal dėl to, kad lankiau dramos būrelį.

Atmintyje išliko nuoširdus mokyto­jas Verbus, mokęs istorijos ir skudučių meno, fizinio lavinimo mokytoja A. Mark­valdaitė, visuomet geros nuotaikos ir sportiškos išvaizdos, matematikas P. Bud­rys, mokytojai S. Grėbliūnaitė, I. Bra­zys bei kiti.

O Šilutės darbo jaunimo mokyklos dramos būrelio nariai pastatė ne vieną spektaklį. Apie mūsų pasirodymą 1958 m. Šilutės, Žemaičių Naumiesčio bei kitų miestelių gyventojams rašė tuometinis rajono laikraštis „Leninietis“: „...Ši­lutės darbo jaunimo vidurinės mokyk­los mokytojų ir mokinių dramos ratelis pa­rodė pjesę „Brandos atestatas“ <...>. Gerai savo vaidmenis atliko J. Stasinas,  A. Šimkus, V. Stancikas, V. Kensgaila, mo­kinės S. Le­vickytė, S. Sudei­kytė, B. Viršilaitė“.

Beje, V. Kens­gaila šiandien yra žinomas aviakonstruktorius. Jis sukonstra­vo ne vieną skraidantį aparatą, bet svar­biausias jo darbas – S. Dariaus ir S. Gi­rėno lėktuvo „Lituanica“ tikslios skrai­dančios kopijos sukūrimas.

Neilgai truko mano darbas biurokratinėje įstaigoje ir draugystė su rašomąja mašinėle. Pasitaikius progai, atsisveikinau ir pasukau į knygų pasaulį.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

1374-aisiais kunigaikščio Gedimino anūkas, Podolės val­­dytojas Jurgis Karijotaitis buvo išrinktas Moldovos val­dovu. Deja, trumpam, nes tais pačiais metais dėl šio ti­tulo varžęsi moldavų didikai jį nunuodijo.

Po pusės amžiaus į Moldovos sostą pateko kita lietuvė – ku­nigaikščio Kęstučio dukra Rimgailė. Ji 1419 m. tapo Moldovos karaliaus Aleksando Gero­jo žmona. Ši santuoka įvyko gry­nai dėl politinių sumetimų, nes Aleksandras Gerasis tai ieškojo Lietuvos didikų paramos, tai nuo jų nusisukdavo. Jauno­ji pora vaikų nesusilaukė, o po dvejų metų santuoka, kuri Alek­sandrui Gerajam jau buvo trečia, buvo nutraukta.

„Moldovos karalystė ir Lietu­vos didžioji kunigaikštystė (LDK) tarpusavyje nekariavo, nors viduramžiais jas skyrė tik Dnepro upė“, – pasakoja vienu geriausiu Moldovos istorijos žinovu laikomas profesorius Viktoras Butnaru.

Su profesoriumi susitikome So­rokų pilyje, kurią pastatė garsiausias Moldovos kunigaikštis Stefanas III Didysis (1433–1504), praplėtęs šalies ribas nuo Karpatų kalnų iki Juodosios jūros. Tuo metu LDK ribos irgi buvo išsiplėtusios iki Juodosios jūros ir Dnep­ro upės, tad LDK netikėtai tapo Moldovos kaimyne. Moldovai, kaip ir Lietuvai, istorija ne visada buvo dėkinga, viduramžių klestėjimą bei valstybės išsiplėti­mą vėliau lydėjo įtakos suma­žėjimas ir grėsmė būti užkariautiems stipresnių kaimynų. Lie­tuva, kenčianti kryžiuočių bei Maskvos puldinėjimus, ryžosi apsijungti su Lenkija, o Mol­dovos didikai priėmė kitokį sprendimą. Jie nesijungė su jokia kita karalyste, bet pasirašydavo pavaldumo sutartis su galingesnėmis valstybėmis ir mo­kėdavo joms duoklę. Moldo­va dažniausiai duoklę mo­­kė­jo Osmanų imperijai arba Abiejų tautų respublikai, taip išsaugodama didelę kunigaikščių autonomiją.  

„Tačiau apie didingą šalies praeitį ar ryšius su LDK ir kitomis Europos valstybėmis nei Moldovos mokyklose, nei universitetuose sovietmečiu nebuvo mokoma“, – liūdnai pripažįsta 59-erių V. Butnaru.

Sorokų pilis yra vienintelė Mol­dovoje išlikusi nesugriauta viduramžių pilis, jos direktoriaus pavaduotoju ir dirba V. Butnaru. Jo kabinetas yra vargingame Sorokų kraštotyros muziejuje, nes garsiosios pilies per trisdešimt nepriklausomybės me­tų taip ir neįstengta suremontuoti. Kodėl? 

„Todėl, kad mus valdė arba komunistai, arba kitos prorusiškos partijos, kurios nebuvo suinteresuotos Moldovos tapatybės įtvirtinimu“, – teigia istorikas.

O. Butnaru istorines žinias gilino Rusijos, Rumunijos, Belgijos ir Vokietijos universitetuo­se. Tik tada, kai Lietuvos pavyzdžiu 1989 m. Moldova ėmė rengti demonstracijas, reikalaujančias pasitraukimo iš sovietų sąjungos, vietos istorikai pradėjo viešinti nuo tautos slėptus istorinius  faktus. Iš pradžių apie daugelį šeimų palietusius sovietinės okupacijos žiaurumus – į Sibirą ištremtus 100 tūkst. tautiečių, apie kas dešimtą iš bado per priverstinį kolūkių steigimą mirusį moldavą bei kt. Tada penktakursis V. Butnaru ir tapo vienu iš studentų judėjimo lyderių, įkūrė bei vadovavo organizacijai „Karolis XII“, kuri siekė atskleisti nuslėptą istoriją. Pavyzdžiui, apie tai, jog Švedijos karalius Karolis XII carinės Rusijos imperiją laikė blogio įsikūnijimu ir, padedamas moldavų bei lietuvių karių, tikėjosi ją nugalėti, bet pralaimėjo.

„Sovietmečiu mums buvo kalama į galvą, jog Moldova laiminga ir klestinčia tapo, tik įsiliejusi į sovietinių tautų sudėtį, o tikroji mūsų abėcėlė yra ne lotyniška, bet rusų kirilica, jog turime kalbėti rusiškai“, – pasakoja V. Butnaru.

1992 m. Kremlius sukurstė rusakalbį Padniestrės regioną atsiskirti nuo Moldovos. Tada Mokslų akademijoje ką tik pradėjęs dirbti V. Butnaru nuėjo į karinį komisariatą, norėdamas stoti į steigiamą armiją ir vykti kovoti į Padniestrę.  Tačiau išgirdo, kad tokie kaip jis yra reikalingi mokslo fronte. Netrukus V. Butnaru išvyko studijuoti į užsienį, bet grįžęs patyrė šoką, kai paaiškėjo, kad jo nebenori įdarbinti Mokslų akademijoje.

„Moldavijoje darbo pagal pro­fesiją negausi, mes tuo pasirūpinsime“, – taip esą pareiškė tuometinio prezidento, komunistų partijos lyderio Vladimiro Voronino pavaldinys.

V. Butnaru spėja, jog komunistus pykdė ne tik jo rašiniai, bet ir siūlymas Moldovai tapti monarchine valstybe bei jungtis su Rumunija. Jis prisipažįsta, jog tada, išgirdęs grasinimą, nesusilaikęs ir pareiškęs: „Nesitikėkite, kad vykdysiu komunistų užgaidas falsifikuoti istoriją“. 

Ir teigia, kad jeigu jo nebūtų įdarbinęs Vokietijos V. Gėtės instituto filialas Kišiniove, turbūt būtų tekę išvykti į užsienį dirbti statybininku, jog išmaitintų šeimą.

Viešai apšauktas nacio­nalistu radikalu, jis tris kartus buvo nežinomų asmenų užpultas ir sumuštas. Po paskutinio sumušimo mėnesį praleidęs ligoninėje, istorikas nusprendė keltis į gimtąjį Sorokų miestą ir įsidarbino tenykščiame krašto­tyros muziejuje. Dabar kar­tu su kolegomis iš Ru­mu­nijos ruošia projektą, kaip, gavus ES finansavimą, užbaigti Sorokų pilies remontą, kad joje būtų galima įrengti ekspoziciją lankytojams.

„Rusija, 200 metų valdžiusi Moldovą, yra išsi­vežusi į savo archyvus vi­sus archeologinius radinius ir net kaulus“, – apgailestauja V. Butnaru.

Jam pikta, jog Kultūros ministerija bei visos vyriausybės atsiribojo nuo pilies ir ja rūpintis nurodė Sorokų miesteliui, kurio biudžete tokių pinigų nėra.  

„Maskva tyčiojosi iš mū­sų istorijos – nepriklausomy­bės sim­boliu laikomos Sorokų pilies rū­siuose po antrojo pasaulinio ka­ro laikė ir tardė suimtus patrio­tus“, – piktinasi profesorius.

Rusija, anot jo, esą nutyli ir tai, jog Kremlių statė valahai, meist-rai iš Moldovos. Bet V. But­naru viliasi, kad Sorokų pilyje įkurtoje ekspozicijoje atsiras skyrius ir apie Moldovos karalystės bei LDK bendradarbiavimą.

„Žalgirio mūšyje LDK sąjungininkais buvo būtent moldavų pulkai“, – didžiavosi istorikas. 

Ir priminė, jog po Aleksand­ro Gerojo mirties į Moldovą ėmė kėsintis Osmanų imperija, Vengrija ir Abiejų tautų respublika. 1457 m. valdovu tapęs Stefanas III Didysis laimėjo 34 iš 36 mūšių ir rekordiškai išplėtė karalystės valdas. Po jo mirties kito tokio didžiūno neatsirado, todėl ir Moldova 300 metų tapo pavaldi Osmanų imperijai. Vėliau dalį Moldovos 200 metų valdė carinė Rusija, o kita pusė, kartu su Valakija ir Transilvanija, apsijungė į Rumunijos karalystę. 

Sorokų pilis viduramžiais atliko svarbų gynybinį vaidmenį. Pastatyta ant aukšto Dnepro upės šlaito ji leido iš toli matyti artėjantį priešą, todėl gerai įtvirtintą pilį, saugomą sraunios upės, nedaug kas ryžosi pulti. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Sekmadienio popietę Vilniuje finišavo tradicinis trijų dienų ralis „Aplink Lietuvą“, kurio dalyviai var­žė­si dėl Prezidento Gitano Nausėdos pereinamosios tau­rės. Ralio trasos driekėsi ir per Šilalę, nugalėtojams bu­vo įteikta ir rajono me­ro taurė. 

Finišo ceremonijoje išdalyta gausybė apdovanojimų, tačiau skambiausias akordas teko ralio nugalėtojams – Vyčiui Pauliukoniui ir Audroniui Gulbinui, kuriems įteiktas pagrindinis ralio trofėjus. Šių metų ralio nugalėtojai laimėjo jau šeštąją Prezidento taurę.

Ralio „Aplink Lietuvą“ trasos driekėsi per daugiau nei 20 savivaldybių, dalyviai varžėsi dėl jų merų taurių. Prezidento taurės laimėtojai V. Pauliukonis su A. Gulbinu džiaugėsi savo kolekcijas papildę Ukmergės mero Rolando Janicko ir Pakruojo bei Šilalės rajonų savivaldybių merų Sauliaus Margio bei Algirdo Meiženio taurėmis.  Mūsų rajone varžybos šį kartą griaudėjo Kvėdarnoje.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS ir Juozo MAŽEIKIO nuotr.

Įsibėgėjant atostogų sezonui, vis daugiau informacijos, jog už­sie­ny­­je atostogauti yra daug pigiau, nei Lietuvoje. Paneigti di­­­­deles kai­­nas sunku, tačiau ne­­mokamų ren­gi­nių Lietuvoje yra itin gausu. Todėl gal bent tai ga­li­ma vadinti savotiška kompensa­cija, neturint galimybės atsikvėpti prie jūros.

Jau devintą kartą „Kino pavasario“ „Kino karavanas“ išvyko į kelionę po Lietuvą, kurios metu nemokamai bus rodomas autorinis kinas, gyventojai kviečiami į susitikimus ir pokalbius su kūrėjais, įvairių sričių specialistais. „Kino karavanas“, šiemet aplankysiantis 40 miestų bei miestelių, savo kelionę pradėjo Marijampolės apskrityje, Sasnavoje, kur pakvietė į dviejų filmų – „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ ir „Kernagis“ – peržiūras. Po pirmojo filmo seanso vyko susitikimas su Lietuvoje gyvenimą kuriančiais jo herojais iš Ukrainos. Daugiau informacijos apie kino maršrutą – kinokaravanas.lt. Deja, bent jau kol kas jame Šilalės nėra...

Praėjusį savaitgalį po vienuolikos me­tų pertraukos Baltijos studentų dainų ir šokių šventė „Gaudeamus“ sugrįžo į Lietuvą. Į Vilnių atvyko ne tik Lietuvos miestų aukštųjų mokyklų studentai, bet ir Latvijos bei Estijos delegacijos. Šventėje pasirodė daugiau nei 3 tūkst. dalyvių, o ją vainikavo sekmadienį įvykęs didysis koncertas Kalnų parke.

Savaitgalį sostinėje vyko kultūros ir meno festivalis Kultūros naktis. Šiųmetis šūkis – „Šviesa visada laimi“. Programoje buvo numatyta apie 90 muzikos, teatro, vizualiųjų menų, kino, šokio ir edukacinių renginių. Buvo matyti daug geltonos ir mėlynos spalvų, simbolizuojančių paramą Ukrainai.

Septynios parodos, šešiolika edukacinių programų, paskaitos, intriguojantys pristatymai – tiek ir daugiau veiklų praėjusį savaitgalį siūlė per dvidešimt Lietuvos muziejų bei institucijų, prisijungusių ir švenčiančių Europos archeologijos dienas. Šiemet oficialus jų organizatorius Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su partneriais – Lietuvos archeologijos draugija, Kultūros pavel­­do departamentu, Vilniaus, Klaipėdos universitetais ir archeologijos institutu – pakvietė veiklas siūlyti ne tik muziejus, bet ir kitas organizacijas, įstaigas bei specialistus, dirbančius archeologinio paveldo tyrimų, išsaugojimo ir populiarinimo srityse.

Žemaitijoje įsikūręs Kulių miestelis liepos 2–10 d. jau 6-ąjį kartą kvies kultūros mylėtojus į festivalio „Sofija“ renginius. Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės vardu pavadintas festivalis tęsia šios išskirtinės asmenybės, Kuliuose praleidusios svarbų gyvenimo etapą, idėjas – skleisti meno ir švietimo aurą bei „užkrėsti kultūra“. Festi­valis leis susipažinti su skirtingomis kul­tūromis, ugdys toleranciją ir kvies atrasti bendrystę ne­di­deliame, bet savo is­torija turtingame miestelyje. Daugiau informacijos apie festivalį – sofijosfestivalis.lt.

Turiningas buvo praėjęs savaitga­lis ir kultūrą vertinantiems šilališ­kiams. Šeštadienį Bijotuose, prie Baub­lių muziejaus kluono, vyko „Teat­rų sueiga“, kur spektaklius rodė Skirsne­munės (Jurbarko r.), Skaudvi­lės (Tau­ragės r.) ir kaimų bendruomenės „Saulietekis“ (Grimzdai) teatrai, o sekmadienį Bijotų dvaro sodyboje vyko eilėraščių konkurso „Bijotai – mažoji kultūros sostinė 2022“ dalyvių pagerbimas. 

Šią savaitę siaučia Joninės – nemokami renginiai organizuojami kone kiek­viename miestelyje ir kaime. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Ūkininkai, turintys galiojančius valstybinės žemės nuomos dokumentus, bet dėl nekorektiško valstybinės žemės duomenų sluoksnio negalėję užbaigti deklaruoti žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų iki deklaravimo termino pabaigos, paraiškų duomenis galės pakeisti iki liepos 8 dienos. Išmokų mažinimo nuoskaitos dėl vėlavimo nebus taikomos, nusprendė Žemės ūkio ministerija.

Ši išimtis taikoma tik tiems pareiškėjams, kurie susiduria su valstybinės žemės deklaravimu ir turi galiojančias valstybinės žemės nuomos sutartis. Svarbi sąlyga – paraišką pareiškėjas turi būti pateikęs iki birželio 14 d. Tokiu atveju sklypus valstybinėje žemėje, kurie patenka į „Valstybinės žemės“ ar „Laisvos valstybinės žemės“ sluoksnius, ir kurių Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) nebuvo perdavusi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo  verslo centrui (ŽŪIKVC), bus galima deklaruoti keičiant paraiškos duomenis.

Sankcijos nebus taikomos tik už vėliau deklaruotų laukų valstybinėje žemėje paraiškos dalį.

Nuo šių metų pakeitus deklaravimo taisykles ir sugriežtinus valstybinės žemės deklaravimo tvarką, nebeleidžiama deklaruoti valstybinės žemės neturint nuomos sutarties arba suteiktos teisės laikinai naudotis valstybine žeme. Tačiau pasitaiko atvejų, kai dėl nekorektiškų valstybinės žemės duomenų ne visa teisėtai naudojama valstybinė žemė įkelta į žemės ūkio valdas ar atvaizduojama Paraiškų priėmimo informacinėje sistemoje.

Šios informacijos patikslinimas NŽT ir duomenų perdavimas ŽŪIKVC užtrunka. Taigi, ūkininkai deklaruoti naudmenas valstybinėje žemėje gali tik tuomet, kai NŽT atnaujina žemdirbiams laikinai suteiktų valstybinės žemės plotų sluoksnį, o ŽŪIKVC patikslina duomenis žemės ūkio valdų registre ir juos integruoja į Paraiškų priėmimo informacinę sistemą.

Svarbu žinoti. Subnuomininkai ir toliau galės deklaruoti sklypus, kurių nuomininkai žemę iš valstybės nuomojasi pagal sutartis, kuriose yra numatyta galimybė žemę subnuomoti NŽT leidimu. Būtina sąlyga – sklypą reikia  įtraukti į deklaruojančio asmens žemės ūkio valdą.

Sklypas į valdą įtraukiamas įvedant duomenis pasirinkus nekilnojamojo turto tipą „Neregistruota NTR sutartis dėl NT naudojimo“, skiltyje „Antra sutarties šalis“ nurodomas valstybinės žemės nuomos sutartį turinčio asmens kodas, „Naudojimo teisinis pagrindas“ nurodoma „Panauda“  ir nurodomas sutarties objektas – įvedamas sutartyje nurodytas sklypo unikalus numeris.

Įvedus reikiamus sutarties duomenis, būtina į Valdų registro skiltį „Dokumentai“ įkelti nuskenuotą / nufotografuotą žemės nuomos sutartį bei sudarytą subnuomotojo ir subnuomininko sutartį, leidžiančią subnuomininkui naudotis žemės sklypu, nurodytu NŽT sutartyje. Įvesti duomenys išsaugomi tik visiškai užbaigus valdos atnaujinimą.

Primename, jog vėluojant pateikti paraiškas (deklaruoti) dėl paties pareiškėjo kaltės taikoma nuoskaita – išmokų suma mažinama 1 proc. už kiekvieną pavėluotą darbo dieną.

Žemės ūkio ministerijos informacija

(Užs. Nr. 102)

Antradienį prie „Laisvės šauklio“ paminėta Gedulo ir vilties diena – 81-osios represijų metinės, primenančios, kokią neįkainojamą vertę turi Nepriklausomybė. Prie akcijos „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ pirmą kartą prisijungė ir Šilalė.

Lietuvoje tremtinio dalią pa­tyrė apie 130 tūkst. žmonių, daug jų iš amžinojo įšalo žemės nebegrįžo – dingo Vor­ku­tos anglies kasyklose, suša­lo prie Laptevų jūros, mirė nuo bado ir ligų. Septinti metai žmo­nės kviečiami prisiminti jų vardus ir likimus. Šiemet akcija „Ištark. Išgirsk. Išsaugok“ vyko septyniose savivaldybėse, perskaityta 110 tūkst. tremtinių pa­vardžių. Tokia pat žinia pasauliui birželio 14-ąją nuskambėjo ir Briuselyje – Europos Są­jungos sostinėje tremtinių var­dus, pavardes ir likimus skaitė jų vaikai bei anūkai.

Deja, Šilalėje paminėti birželio 14-ąją susirinko mažas būrelis žmonių – prie „Laisvės šauklio“ atžygiavo jaunieji šauliai, atėjo rajono vadovai. Bet, skubėdami į pratybas prie tven­kinio, net nestabtelėjo mokiniai – auga karta, nežinanti, kokia yra jų laisvės kaina...

Ko verta laisvė, priminė ir Ši­lalėje nuo karo prisiglaudusi ukrainietė Zoya Khara­mins­kaya, į susirinkusius prabilusi lietuviškai ir visos ukrainiečių bendruomenės vardu pareiškusi užuojautą dėl tremties sukelto sielvarto. Andriulių šeima, dabar priglaudusi Zoya ir jos artimuosius, taip pat patyrė, ką reiškia sovietų represijos – 1948 m. vos penkerių Petras Andriulis aštuoneriems metams atsidūrė Sibire, nes jo bro­lis buvo įtariamas bend­radarbiavimu su partizanais.

„Negalėjome įsivaizduoti, kad 21 amžiuje tremties siaubas pa­sikartos – Ukrainoje rusų ag­resoriai vėl tremia civilius į ap­leistus Rusijos regionus, į Si­birą. Okupantai gaudo vaikus ir prievarta juos įvaikina rusų šeimose. Visos aukos pereina filtracijos stovyklas, kur žmonės yra žeminami, iš jų tyčiojamasi. Dabar kaip niekada svarbu prisiminti, kas atsitiko Lietuvai, kai okupavo sovietai. Gerbkime šią atmintį ir neleiskime vėl tam įvykti. Ukraina kovoja ne tik už savo, bet ir už visos Europos laisvę“, – sakė Z. Kharaminskaya, paprašiusi tylos minute pagerbti žuvusiuosius Mariupolyje, Bučoje ir kituose Ukrainos miestuose.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus vadovai Teresė Ūksienė ir Antanas Rašinskas priminė, jog iš rajono į nežinią buvo išvežta apie 2,5 tūkst. tremtinių, per 800 politinių kalinių, pokario kovose žuvo 360 už Lietuvos laisvę kovojusių jaunų vyrų bei moterų. Jų atminimą siekiama įamžinti Pajūryje, kur granito plokštėse jau iškalta per 1000 pavardžių, netrukus ten bus pritvirtintos plokštės su dar 400 pavardžių.

Žmogus gyvas, kol gyvas jo atminimas, todėl kiekvienas ištartas tremtinio vardas yra tarsi grįžimas iš tremties, kurios paliktos skriaudos moko mus nepamiršti, kas yra okupacija. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Gimtinę paliekančius vaikus dažniausiai palydime su lūkesčiu, kad jie kada nors sugrįš. Tad visada smagu, kai subrendę ir nemažai pasiekę bei žinomi kraštiečiai atveža naujos patirties, naujų įgūdžių, grįžta su idė­jomis, kaip gimtąjį miestą padaryti gražesnį. Viena tokių – po pasaulį keliaujanti menininkė Aušrinė Pudževytė, užsimojusi spalvingomis fres­komis pagyvinti Šilalės veidą.

Aptikta pačiame darbų įkarštyje, mer­gina piešė freską ant aptrupėjusios mū­ro sienos greta atnaujinto Kultūros cent­ro pastato.

„Ši siena virs spalvotu, unikaliu ir ryškiu meno kūriniu, kuris bus toks pirmas, bet tikrai ne paskutinis Šilalės mieste“, – džiaugdamasi, kad pastato savininkai davė leidimą, o jai į talką kasdien atskuba būrys jaunų savano­rių, praėjusią savaitę sakė Aušrinė.

Dabar išraiškingas kūrinys jau traukia praeivių žvilgsnius ir ne vieną priverčia stabtelti bei atidžiau jį apžiūrėti.

Mergina neslėpė – tokių jos pieštų freskų galima rasti dažname pasaulio kampelyje. Todėl ir grįžusi į gimtinę tik trumpų atostogų, jas nusprendė išnaudoti prasmingai.

„Žmonės manęs dažnai klausia, kodėl tai darau, kam to reikia. Man tokių klausimų net nekyla, nes aš žinau, jog menas gydo, išlaisvina, pažadina ir nuspalvina žmogaus gyvenimą. Tad bet kuris kūrybinis projektas vertas tik vie­no klausimo: kada?“ – sako mergina.

Aušrinė tikina sieną Kultūros centro pašonėje būsimos freskos tapybai nusižiūrėjusi pernai vasarą, kai į tėvų namus Šilalėje grįžo po pustrečių metų, praleistų Afrikoje. Tad ir atsakymas į jos užduotą klausimą jau pateiktas – dabar. Tiek pati, tiek Šilalės moksleiviai, pažįstami, šiaip menui prijaučiantys en­tuziastai kasdien piešė freską bei padėjo įgyvendinti Aušrinės sumanymą.

Mergina sako, jog užbaigtas kūrinys miestelėnų ir svečių akis džiugins ne vienerius metus. O dėkodama visiems savanoriams už pagalbą, dailininkė juo­kavo, kad su tokiais entuziastais fres­komis ištapyti būtų galima visas Ši­la­lės gatves.

Aušrinė, lankydamasi Afrikoje, paliko ten daug savo darbų – po visą žemyną jų išsibarstė daugiau nei 200. Keliauti mėgstanti šilališkė daug kur už paslaugas atsilygina savo kūryba. Su A. Pudževyte, įdomia ir išskirtine asmenybe, „Šilalės artojas“ kalbėjosi praėjusių metų balandį („Po Afriką keliaujanti Aušrinė: svarbiausia tikėti svajonėmis“, Nr. 30). Tuomet mergina prisipažino, jog tai, kas daugeliui įprasta, jai tiesiog nuobodu. Būtent noras pažinti pasaulį paskatino ją kelionėms po Europą, egzotiškąjį Balį, kol galiausiai atsidūrė Af­rikoje.

„Gyvenu gražiausiose pasaulio vietose nemokamai, mainais į savo kūri­nius“, – prieš metus, dar būdama Namibijoje, „Šilalės artojui“ sakė Aušrinė.

Ir tai yra geriausias pavyzdys, jog, turėdamas noro bei užsispyrimo, žmogus gali daug pamatyti ir patirti be ypa­tingų finansinių išteklių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.