Nors koronavirusas paveikė daugelį gyvenimo sri­čių, „Poezijos pavasaris – 2020“ įvyko. Ir toje pačioje vie­toje – Dionizo Poškos Baublių muziejaus teritorijoje, po šim­ta­­mečiais ąžuolais. Šįkart Šilalės savivaldybės įsteigta pre­­mija iškeliavo į Žygaičius (Tauragės r.), nes ten gyvena laureatė – mūsų kraštietė Regina Šliogerytė-Bliū­džiu­vienė.

„Trumpiškių kaimelis mažas. 

Pamiškėj sodybos rąžos. 

Jo būtis šventai lėta – 

Čia pjūtis – čia vėl sėja. 

Vakar dar žydėjo ievos, 

O šiandien jau džiūsta šienas. 

Ką tik miškas barstė uogas, 

Va, jau stovi tuščias, nuogas“. 

Tai – ištrauka iš R. Šliogerytės-Bliūdžiuvienės knygos „Mitai ir sapnų šalis“, už kurią šiemet jai ir buvo įteikta 1450 eu­rų Dionizo Poškos premija. 

Moteris visą gyvenimą dirbo, gyveno ir tebegyvena Žygaičiuo­se.

„Nuvykau ten pagal paskyrimą, baigusi studijas. Bet Šilalė man visada buvo, yra ir bus viso gyvenimo ir kūrybos atrama“, – po premijos įteikimo „Šilalės artojui“ sakė nominantė.

Poetė yra buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Ją į šventę atlydėjusi Žygaičių kaimo bendruomenės „Žygava“ val­dybos narė Jolanta Vaitiekienė prisistatė Reginos mokine.

„Visada stebėjausi ir tebesistebiu savo mokytojos puikia atmintimi. Kol sėdėjome mokyklos suole, mums atrodė savaime suprantama, kad mokytoja eiles skaito mintinai. Tik vėliau supratau, jog tai – talentas“, – apie išskirtinį R. Šliogerytės-Bliūdžiuvienės skaitymą sakė Jolanta.

 Apdovanojimą pelniusi knyga buvo išleista 2019 m. o per 2020-uosius autorė jau parašė dvi. Be to, ši nominacija R. Šliogerytei-Bliūdžiuvienei – jau dvy­liktas jos kūrybos įvertini­mas. Šviesaus atminimo rašytoja, Ko­vo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė apdovanotajai knygai „Mitų ir sapnų šalis“ parašė dedikaciją, kurioje pastebi, jog „vaikai tokią poeziją lengvai skaito ir greitai išmoksta mintinai, nes tas žodžio sukurtas vaizdas juos pagauna ir įtraukia“, „tokia poezija gali nuspalvinti magiška šviesa kiekvieno iš mūsų gimtinės vietą, nekalbant jau apie vaiko pasaulį“. 

„Daug metų rašiau moki­niams į širdis, bet atėjo laikas rašyti į popierių. Gyvenime būna labai daug sutapimų. Pavyz­džiui, studijų metais rašiau dar­bą apie Dionizą Pošką, ir štai atėjo laikas, kai stoviu prie jo žymiųjų Baublių, po jo paties ranko­mis pasodintais ąžuo­lais ir man įteikiama jo vardo premija. Todėl sakau, jog neverta ieškoti toli esančių labai aukštų viršūnių, nes viskas yra čia, po mūsų kojomis. Ir knygose ieškoti išskirtinumų nereikia, nes knyga esame mes patys“, – dėkodama už Šilalės ra­jono ir jos kūrybos įvertinimą, kalbė­jo R. Šliogerytė-Bliū­džiuvienė. 

Taip mūsų rajo­ne baigėsi 56-asis „Poe­zijos pa­vasaris”, kurio me­tu eilės skaitytos du kartus: su­sitikime „Poezijos reveran­sai” Aleksand­ro Stulginskio gimti­nė­je (Kutalių k., Kaltinėnų sen.) ir baigiamojoje šventėje.

Be laureatės, savo kūrybą pristatė Šilalės rajono poetai bei svečiai iš Lietuvos: Agnė Žag­rakalytė, Benediktas Januševičius, Ieva Gudmonaitė, Jolanta Sereikaitė, Juozas Žitkauskas, Rūta Jonuškienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nors pilietiškumas Lietuvoje daugeliui dar yra sunkiai suprantama sąvoka, bet atsiranda vis daugiau tokių, kuriems rūpi ne tik savo šeima, ūkis ir asmeninė gerovė. Deja, neretai plačiau mąstantys, principingiau į valdžios institucijų darbą žiūrintys žmonės susilaukia ne pagyrų, o priekaištų. Tačiau, nepaisant šito, Vedriuose ūkininkaujančiam Gražvydui Jukniui už gerus santykius su įtakingais žmonėmis daug svarbesnis yra istorinės praeities išsaugojimas. Ūkininkas ne tik savanoriškai tvarko Vedrių piliakalnio prieigas, bet ir neduoda ramybės valdininkams, nematantiems ar nenorintiems matyti istorinio paveldo niokotojų. 

Radinius atidavė valstybei

Liepai baigiantis, po užsitęsusios šienapjūtės, į redakciją užsukęs G. Juknius, ant stalo sukrovė daugybę keramikos šukių, ietigalių, verpstukų, akmeninių grūstuvų, kaip didžiausią lobį rodė miniatiūrinį galąstuvėlį. Visas šis žmonių gyvenimą prie Vedrių piliakalnio liudijantis turtas surinktas balandžio mėnesį.

„Ne mano šie daiktai, viskas valstybei priklauso, todėl noriu atiduoti, kad ir kiti žmonės galėtų juos apžiūrėti“, – sakė G. Juk­nius. 

Dėmesį į Vedrių piliakalnį visa Lietuva atkreipė birželio viduryje, paaiškėjus, jog Bal­sių kaime veikiančios įmonės savininkas istorinį objektą pavertė juodžemio karjeru. Aiškintis aplinkybių į Ved­rius sulėkė Kul­­tūros paveldo departamento atstovai. Sa­vi­val­dybės Švie­timo, kultū­ros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Viršilienė tuomet darė prielaidą, kad juodžemis galėjo būti pradė­tas kasti gegužę – mėnesio pradžioje ji buvo nuvykusi prie piliakalnio ir matė žaliuojančią pievą, jokių pažeidimų tada neužfiksavo.   

„Nežinau, kurioje vietoje lankėsi J. Viršilienė ir kur ta pieva buvo, bet priešpilis jau balandį buvo suartas, o dabar ten žaliuoja mišinys. Ba­lan­džio mėnesį atsitiktinai ten užsukau ir pamačiau arime kyšant keramikos šukes. Pa­gautas azarto, tris dienas vaikš­čiojau ir surinkau visą krepšį įvairiausių radinių. Ži­nau jų vertę, todėl padariau nuotraukų, kuriose matyti į žemę „įaugęs“ verpstukas,  galąstuvas, keramikos šukės“, – pasakojo Gražvydas. 

Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslinis darbuotojas doc. Gintautas Zabiela ne tik patvirtino, jog radiniai turi istorinę vertę, bet ir pastebėjo, kad sudužę moliniai indai buvo puošti retais ornamentais. 

Reikšmingas visai Žemaitijai

Rajono vadovai, pasak G. Juk­­niaus, dažnai giriasi, jog Ši­la­lė yra piliakalnių kraštas – turime jų net 33. Tačiau Vy­riau­sy­bės patvirtintame išskirtinę vertę turinčių kultūros paveldo objektų ir vietovių sąra­še yra tik penki Šilalės rajono piliakalniai – Med­vė­ga­lio, Padievaičio, Vilkų Lauko, Sprau­­daičių, vadinamas Ve­rin­­­ga, ir Vedrių piliakalnis su prieš­­pilio gyvenviete. 

2005–2008 m. tiriant piliakalnio ir greta jo buvusios gyvenvietės kultūrinį sluoksnį, archeologai rado daugybę I tūkstantmečio pabaiga–II pradžia datuojamų radinių: lipdytos keramikos, gyvulių kaulų, žalvarinių papuošalų ir jų nuolaužų, geležinių dirbinių, atkasė ylą, pentiną, įveriamą strėlę, molinį verpstuką ir pu­sę akmeninio, tris akmeninius trintuvus, neaiškaus sidabro lydinio frag­mentą. 

Tyrimai patvirtino, kad piliakalnį su papėdės gyvenvietės liekanomis reikia saugoti kaip vertingą archeologijos pamink­lą, kuriame dar yra daug tyrinėtinų vietų. 

Doc. G. Zabiela tuomet darė išvadą, jog Vedrių piliakalnio papėdės gyvenvietės tyrinėjimai pateikė įvairios ir turtingos medžiagos centrinei Že­mai­tijai pažinti.

Valdininkai dirba popieriams?

Prieš daugiau nei dešimt­metį vykusių archeologinių tyrinėjimų metu rasti radiniai perduoti Lietuvos nacionali­niam muziejui. Daugybę tokių pat radinių į savivaldybę atnešęs ūkininkas stebėjosi, kad valdžia nesugeba išsaugoti net tokio svarbaus šalies istorijai objekto.  

„Valdininkai dirba popieriams: prirašo planų, prikuria strate­gijų, visi turi darbo, kol Vyriau­sybė juos patvirtina, o pačius piliakalnius seniai pamiršo. Tvarko vieną kitą – tik tuos, kurie arčiau greitkelio, labiau lankomi, o kiti, žolėmis, krūmais apaugę, į piliakalnius nebepanašūs“, – piktinosi G. Juk­nius. 

Pasak jo, seniūnai, už kultūros paveldą atsakingi savivaldybės specialistai turėtų daugiau bendrauti su vietiniais žmonėmis, prašyti jų prižiūrėti piliakalnių aplinką, skirti bent simbolinį finansavimą.

„Jei piliakalniai būtų sutvarkyti, atsirastų normalūs privažiavimai, šeimos vaikus ten nusivežtų pasivaikščioti, žmonės galėtų pasigėrėti kraštovaizdžiu. O į šabakštynus kas nori eiti“, – svarstė G. Juk­nius.

Gyvenimą įprasmina istorinė atmintis

Savanoriškai Vedrių piliakal­niu besirūpinantis, kasmet ne kartą jį nušienaujantis ūkininkas sakė suprantantis, kad jo raginimas prižiūrėti piliakalnius valdžiai nepatinka. Ir nors žino, jog tvarkyti privaloma, seniūnijos ne­skuba to daryti. 

Kad daugiau laiko galėtų skirti visuomeninei veiklai, ke­lias dešimtis karvių žin­denių laikantis ir mėsinius bulius auginantis G. Juknius šį ru­denį žada sumažinti bandą. Ne tik dėl to, jog vienam per sunku tokį ūkį prižiūrėti. Vy­ras tikina norintis pakeliauti, pamatyti įvairesnį gyvenimą, daugiau laiko skirti pomėgiui tyrinėti istoriją. 

„Vien darbu žmogus negali būti gyvas. Šventa teisybė, kad nekrutinama valdžia kaip vanduo – užpelkėja, pasmirsta, todėl kažkam turi rūpėti viešasis interesas. Vien paskui gyvulių uodegas lakstant gyvenimas netektų prasmės“, – įsitikinęs Gražvydas. 

Istorija jam labai svarbi – to­kį požiūrį nuo vaikystės išugdė šviesaus atminimo tėvas Kazys Juknius. Gražvydo įsitikinimu, sovietinio mąstymo, prieš kurį kovojo tėvas, deja, dar yra labai daug, o blogiausia, kad jis iki šiol nuodija ir dalies valdžios žmonių protus. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Rusų klasikas Levas Tolstojus yra pasakęs: „Atiduok žmogui viso pasaulio gerybes, tik atimk iš jo laisvę, ir viskas bus atimta“. Iš mūsų tėvų ir senolių buvo atimta viskas, bet okupantai nesugebėjo išplėšti iš žmonių širdžių Lietuvos ir tikėjimo.

Rugpjūčio 1-ąją Ariogaloje vyko jubiliejinis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos XXX-asis saskrydis „Su Lietuva širdy“. Šventė prasidėjo eisena nuo Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios į Dubysos slėnį. Eiseną lydėjo garbės sargybos kariai ir Karinių oro pajėgų orkestras.

Tylos minute pagerbėme sovietinio režimo aukas – žuvusius už Lietuvos laisvę, negrįžusius iš tremčių ir kalėjimų. Prie Kankinių memorialo Ariogalos kapinėse gėlių padėjo Garbės sargybos kuopos kariai. Buvo pakeltos Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos.

Šv. Mišias aukojo Kauno arkivyskupas Lionginas Vir­ba­las.

Lietuvos Res­pub­likos Pre­zi­den­tas Gitanas Nau­sėda išreiškė nuoširdžią pa­garbą LPKT sąjungai už dau­­gelį metų puoselėjamą tau­­­tinę kultūrą, už rūpestį jau­nosios kartos patriotiniu ug­dymu. Taip pat dalyvavo LR Sei­mo Pirmininkas Viktoras Pranskietis. Buvo perskaitytas Ministro Pirmininko Sau­liaus Skvernelio sveikinimas, šventės dalyvius sveikino LPKTS pir­mininkas Gvidas Rut­kaus­kas, Atkuriamojo Sei­mo Pir­mi­ninkas Vytautas Lands­ber­gis, Sei­mo nariai.

Klausėmės tremtinių choro dainų bei Vilniaus miškų urėdi­jos folkloro ansamblio koncerto.

Nuoširdžiai dėkojame LPKTS Šilalės filialo tarybai už turinin­gą ir prasmingą išvyką.

Elena VISMANTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Liepos pabaigoje Parš­eže­rio stovyk­la­vie­tėje jau šeš­tą kar­tą dūzgė tradi­ci­­nė vai­kų ir jaunimo etno­kul­tū­rinė sto­vykla „Et­no­­kul­­­tūros kūrybinės dirb­tuvės”, skir­ta Tau­to­dai­­lės metams pa­mi­nėti. 

Nors koronaviruso grėsmė ap­ribojo stovyklos dalyvių skaičių, veiklos įvairovė tikrai nenukentėjo: stovyklautojai kiek­vieną dieną save galėjo išbandyti pačiose įvairiausiose kūrybinėse veiklose, dalyvauti et­nokultūrinėse vakaronėse, judriuosiuose lauko žaidimuose, filmų peržiūrose po atviru dangumi, žygiuose, edukacinėse programose, dainuoti, bend­rauti ir kurti. 

Šiemet stovyklai pasirinkta medžio tema. Medžio motyvai dominavo tiek stovyklos apipavidalinime, tiek visoje veik­loje: etnomuzikavime, dainose, šokiuose, tradiciniuose amatuo­se, tapyboje bei kt. 

Dvi dienas stovyklautojai da­ly­vavo tautodailės plenere „Šimt­mečio veidai ir vaizdai“ Bilioniuose, kur stebėjo tautodai­lininkų kūrybos procesą, links­mino juos dainomis, šokiais. 

Nors orai nelepino, tačiau sto­vykloje darbas virte virė: net trijose didžiulė­se palapinėse, pastogėse ir nameliuose triūsė šaunus daugiau kaip 30 vadovų būrys, padedamas jaunųjų padėjėjų, savanorių, darbščių stovyklautojų. Stovyk­loje tradi­ciškai darbavosi vaikų ir jaunimo folkloro ansamb­lių, etnokultūros studijų vadovai bei mu­zikantai, Šilalės ir kaimyninių rajonų pedagogai bei kultūros darbuotojai, tautodailininkai, amatininkai. 

Šilalės krašto žemaičių kuli­narinio paveldo edukacinę prog­ramą vedė Šilalės viešosios bib­liotekos darbuotojos, kartu su stovyklautojais žemaitišką šiupinį ir košę virė Rimas Šedbaras, šiaudais bei repeticijų patalpomis pasirūpino Požerės kaimo bendruomenė bei pan. Džiugu, kad atsiranda vis daugiau savo krašto tradicijų išsaugojimu ir puoselėjimu besirūpinančių žmonių, palaikančių bei paremiančių mūsų veik­lą.

Etnokultūrinėje stovykloje ga­lėjome pademonstruoti vaidy­binius, meninius gabumus, groti, dainuo­ti ir šokti, pristatyti savo gebėjimus mažojo tautodailės plenero „Gyvybės medis“ pa­ro­doje. Koncertavo modernaus folkloro grupė „Auksa žovis“, folkloro ansamblis „Ratilėlis“, jungtinis stovyklos vadovų bei jaunųjų muzikantų kolektyvas. Ir galiausiai – diskoteka. 

Smagu, kad globalėjančiame pasaulyje jaunoji karta puoselėja lietuviškas tradicijas bei pa­pročius. 

Dėkojame visiems, prisidėjusiems organizuojant stovyklą.

Irmina KĖBLIENĖ, 

Guoda JUŠKAITĖ,

 Ilona RAUDONIENĖ

Etnokultūrinės stovyklos organizatorės

Nuotr. iš albumo

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministre nuo rugpjūčio 4 d. pradėjo dirbti Šilalės savivaldybės tarybos narė Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė. Mūsų rajono taryboje ji atstovauja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai, yra partijos Šilalės skyriaus pirmininkė.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61

Praėję metai Šilalės savivaldybei tapo neišnaudotų galimybių laiku: iš konservatorių valdžią perėmę „tvarkiečiai“ nesugebėjo kelių remontui panaudoti per 500 tūkst. eurų, grąžino valstybei nemažą dalį melioracijai skirtų lėšų. Šiemet Vyriausybė dosni – ekonomikai Šilalėje gaivinti pažėrė daugiau kaip 5 mln. Eur, tačiau jau dabar daugeliui tarybos narių kyla abejonių, ar tikrai visus pinigus pavyks panaudoti. Dešimtadalis lėšų kol kas kybo „ant plauko“, nes projektai, kuriems jos skirtos, dar nepradėti vykdyti. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.61

„Šiandien sugrįžome į savo namus, nors kai kurių jau nebėra, pa­vaikš­čioti žeme, kurioje tebėra mūsų pėdos, susitikti su gimtojo krašto dvasia, kažkada buvusiais labai svarbiais, mylimais žmonėmis. Susitikome, kad pasikalbėtume širdimi, išgirstume vienas kitą: buvusį kla­sės draugą, kai­my­ną, giminaitį“, – tokiais žodžiais prasidėjo šventė, skirta buvusiai Kiaukų pradinei mokyklai, kurios vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

„Šis kraštiečių susitikimas – tai galimybė gimtųjų laukų peizaže padėkoti už gyvenimo dovaną, už duoną, kuria mus maitino, už suformuotą ka­ta­likišką, tautišką moralę, pirmąsias mokslo žinias, už gyvenimo patirtį, senųjų kaimo žmonių dovanotą išmintį“, – pradėdama renginį, kalbėjo viena iš jo iniciatorių bei organizatorių Kristina Paliutienė (Macikaitė).

Iškilmės prasidėjo šv. Mi­šio­mis Tūbinių bažnyčioje, kurias aukojo kraštietis vyskupas Darius Trijonis, jam talkino kun. Kęstutis Pajaujis, taip pat turintis sąlytį su Kiaukų žeme – iš čia kilusi jo motina. Šventę pagerbė ir liuteronų kunigas Remigijus iš Šilutės. 

Sakydamas pamokslą, vyskupas ragino nepamiršti savo šaknų – krašto, kuris mus augino, brandino, davė tai, kas svarbiausia, teikė stiprybės tolesniame gyvenimo kely­je. Bai­giantis šv. Mišioms, buvęs tūbiniškis tautodailinin­kas Al­fonsas Bendikas per­davė Tū­bi­nių bažnyčiai dailininkės Lai­mutės Račkauskaitės-Jun­du­lienės, Kiaukų mokyklos įkū­rėjo Antano Račkausko duk­­ros, paveikslą „Šv. Jurgis“.  A. Račkausko tapytas paveikslas „Kiaukų mokyklėlė“ padovanotas Tūbinių bendruomenės namams.

Po šv. Mišių mašinos pajudėjo Kiaukų link, linguodamos, ačiū Dievui, lietaus išvengusiais pievų keliukais. Nors dauguma buvusių šios mokyklos mokinių subėgdavo iš įvairiausių šio bei aplinkinių kaimų pakraščių, aiškiai me­na didžiulius, paunksmę teikusius medžius palei bėgimo taką, galingą tuopą prie tuomet gana sraunaus Noralio upelio, kuris almėjo pro pat mo­kyklą, lieptą per jį, pavasario polaidžio metu neretai semiamą vandens, šiandien nieko to neišvydo. Tiesa, ir anuomet ne­buvo lengviesiems automobiliams pritaikytų kelių – važiuodavo vežimais ar­­ba sunkvežimiais. Prieš daugelį me­tų nugriovus mo­kyk­los pastatą (iš gre­ta ir aplink sė­dinčių šventės dalyvių niekas ne­­galėjo pasakyti, kada tai nutiko) bei užsodinus miš­ką,  šiandien ne­beliko net mokyklos pamatų. Visgi vienas akcentas vertė širdį suvirpėti – tai likęs tuopos sausuolis: aplūžęs, sueižėjęs, bet vis dar kovojantis su laiku ir nepasiduodantis greta žaliuojantiems medžiams.

Nuo šiol draugiją jam palaikys paminklinis  akmuo, skirtas įamžinti mokyk­los atminimą.

Ant supilto, laukų ak­menimis grįsto kalnelio vienas ant kito stovi du lauko riedu­liai, kurių viename tarsi sro­vena Noralis... Greta – atminimo lenta, kurioje užrašyta: „1938–1974 m. čia veikė Kiau­kų pradinė mokyk­la, įkurta mo­kytojo Antano Rač­kaus­ko. Dė­kingi buvę mokiniai“. A. Rač­kauskas, į Šilalės rajoną atkeltas dar 1930 m., sukūręs šeimą ir apsigyvenęs Kiaukuose, čia mokytojavo nuo 1938 m. iki 1941-ųjų birželio 14-osios, kuomet su šeima buvo suimtas ir išgabentas tremtin į Komijos Respubliką, kur praleido kone 18 m. 

„Stovime prie savo mokyk­los simbolio, prie šitų laukų akmens, kuriam patikime saugoti 36 laidų mokinu­kų vaikiškas viltis, lūkesčius, dabar jau išsipildžiusias ir neiš­si­pildžiusias svajones“, – kalbėjo Kris­tina, kviesdama ati­­dengti paminklinį akmenį jo autorių buvusį mokinį Zig­mą Astrauską bei mokytoją Ma­rytę Pintverienę, kuriai buvo lemta, paskutinį kartą užrakinti mokyklos duris...

„Kraštą puošia ne gražūs pastatai, bet žmonės, kurie palieka jame giliausią pėdsaką. Ir šis gimtųjų laukų akmuo, pastatytas brangių žmonių atminimui, kurie kažkada čia mokėsi, mokė, primins įmintas pėdas, palikusias širdyse didžiulį pasiaukojimo, kant­rybės pėdsaką“, – šventindamas paminklinį akmenį, malda pagerbti visus buvusius mokinius bei mokytojus ragino vyskupas D. Trijonis.

„Idėją įamžinti mokyklos atminimą man davė Kristina, savo gimtosios sodybos vietoje nutarusi pastatyti kryžių. Taigi, galima sakyti, savo idėjas suvienijome. Sulaukėme ir kitų žmonių pritarimo. Svars­tėme, kas galėtų tikti. Pa­siūliau akmenį, įsivaizdavau, kad turėtų būti apie dviejų met­rų aukščio. Bet tokio neatsirado. Mokytoja Donata Dau­ki­lienė patarė suformuoti kau­burį ir dėti akmenį ant akmens. Pa­ma­tinis pamink­lo akmuo yra išgriebtas iš Noralio. Sau­lutę padarė Dai­nius Mikalauskas. Kai pastačiau, žiūriu, kas gavosi: saulė teka rytuose, čiurlena upelis, o tos šaknys – visų čia besimokiusių vaikų. Ačiū visiems, prisidėjusiems bei parėmusiems finansiškai. Manau, kompozicija ilgus dešimtmečius saugos Kiaukų pradinės mokyklos mokytojų bei mokinių atminimą“, – sakė Zig­mas. 

Kiaukų pradinėje mokykloje dirbo daugiau nei dešimt pedagogų, daugelio jau nebėra tarp gyvųjų – visų jų pavardės nuskriejo medžių viršūnėmis. Šventėje dalyvavusi mokytoja M. Pintverienė sunkiai tramdė susijaudinimą: jos čia ne tik dirbta, bet su šeima ir gyventa. Tad nenuostabu, jog vos atėjusi pirmiausia ji patraukė prie upelio, nužvelgė vietą, kur kažkada ėjo lieptas, ir aiktelėjo: o čia juk buvo mano daržas. Mokytoja sakė menanti Kiaukų sodybas, žmones, menanti savo mokinių veidus, bet tik vaikiškus... Tad priėjus ir ištarus „laba diena, mano pirmoji mokytoja!“, jai reikėjo gerai pagalvoti: o kuris gi čia galėtų būti iš šitokio būrio mokinių?

Kiaukų pradinė buvo ne vien mokyk­la – tai buvo kaimo kultūros židinys. Tiesa, kartu su Marytės Vėlavičienės vadovaujama biblioteka, kur žmonės, kaip sakydavo, eidavo „pasikeisti“ knygų.

Mokykloje grodavo kaimo muzikantai, susibūrę į ansamblį, dainavo balsingi kaimo vyrai ir moterys, kūrė vaidinimus. O kokias mename naujametines (tuomet kalėdinių būti negalėjo) mokinių programėles: ir šokiai, ir dainelės, ir spektakliukai. Sakoma: mažas vaikas – didelis pasaulis. Gal todėl viskas atrodė taip didingai, bet tik dabar gali suprasti, kiek pastangų ir darbo reikėjo įdėti mokytojai, kol visa tai tapo įgyvendinama! O kokios „skanios“ rudenį būdavo Derliaus šventės, kuomet mokytoja vesdavosi į savo virtuvę, ir ten iš jos darže užaugintų gėrybių mokėmės kepti, virti... O skaniausia – visiems krūvoje valgyti. Ir dar tai, ką gavau svarbiausio – mokytojos palinkėjimą naujametiniame atviruke. Atvirutė neišliko, bet visą gyvenimą saugau širdyje joje užrašytus žodžius: „Būk darbšti ir nuoširdi – tave visur ir visada lydės laimė ir pasisekimas“. Ar bereikia vaikui geresnio pirmosios mokytojos palinkėjimo?

Prisiminimus kraštiečių suėjime kei­tė sveikinimai, šiuos – Tauragės ban­donininkų ansamblio muzika ir dainos. Jame gro­ja ir buvęs kiaukiškis Pra­nas, anuometinio kaimo muzikanto links­muolio Juozo Gudausko sūnus. Ap­link šmėžavo žmonių kažkada matyti veido bruožai, ir atmintis kaip įmanydama stengėsi persiplėšti: koks jo ar jos vardas, pavardė? Vienų prisimeni, kitų – nebe, kai ką supainioji: pasirodo, ne Danguolė, o Daiva, tokia panaši į sesę!

Glėbesčiavimasis, džiaugsmo šūksniai dažnai nustelbdavo šventės oficialumą. Tačiau taip ir turi būti tokiame susitikime. Juk kraštietis – kažkoks ypatingas žmogus: šiltesnis, malonesnis, netgi gražesnis... Todėl susitikę linkėkime labos dienos, dalinkimės šypsena, kaip kažkada dalinomės vienu taku, žole ir rasa ant jos...

„Negali likti be ženklo ta vieta, kurioje trijų kartų žmonių gyventa, mylėta, vargta ir tikėtasi“, – kryžiaus, skirto Dajorų–Macikų sodybai įamžinti, šventinimo iškilmėse kalbėjo čia kadaise gyvenusi Kristina.

Pašventintas ir koplytstulpis–Rū­pin­­tojėlis atkurtoje Noreikų sodyboje.  Kop­lytstulpio autorius – tautodailininkas A. Ben­dikas.

Susitikimas baigėsi pasibuvimu Tū­binių bendruomenės namuose. Kve­­pė­jo kugelis, garavo arbata. Upe­liais liejo­si prisiminimai, linksmino ir graudino ban­do­ni­jos garsai.

Tai ar gyva gimtinė Kiaukų kaimo vaikų širdyse? Gyva! Kaip gyvas ir pats kaimas: jis gyvena, dirba, kuria, gražėja. Ir brangina bei saugo praeities atminimą.

Eugenija BUDRIENĖ,

buvusi kiaukiškė

Augenijaus BENDIKO nuotr.

Tradiciniai, apipinti legendomis, įaugę į krašto žmonių sąmonę, Švč. Mergelės Marijos Snieginės atlaidai bažnyčioje, kurios altoriuose rymo medžiuose įamžinti šventieji. Sambūris kasmet pažadina miestelį, jo metu aptariami prisiminimai galbūt net atlieka savotišką dvasinį au­ditą bei stato atminties paminklus su subtilios lokaliosios istorijos at­spal­viais. Į atlaidus susirinkę žmonės dalijasi savo socialiniais die­no­raščiais, pastebėjimais, žyminčiais kartą ir stilių... 

„Mes vaikystėje taip nelaukdavome Kalėdų ir kitų švenčių, kaip laukdavome Sniegenos“, – šiai vieno iš Girdiškės kilusio garbaus politiko minčiai pritarė kone visi vyresnės kartos žmonės, praėjusį sekmadienį ir vėl sugrįžę į savo vaikystės prisiminimus.

Tiesa, jei prieš kelis dešimt­mečius šeimyna į atlaidus vykdavo geriausia brikute, o šventiniai užkandžiai buvo kuklūs, tai šiandien į juos iš visų kampelių suvažiuojame apynaujais automobiliais, o nuo užkandžių įvairovės raibsta akys. Bet tikrai ne tai svarbiausia – susirenkame čia pabūti, pagerbti artimųjų atminimo, susitikti su seniai matytais bičiuliais.

Pasak legendos, prieš daugelį amžių Romoje rugpjūčio mėnesį iškrito sniegas. Toje vietoje buvo pastatyta bažnyčia. Taip ir Girdiškės bažnyčioje per atlaidus kasmet „sninga“: žmonių gausa, gerumu, nuoširdumu, susibūrimo šiluma... Dievo valia gali bet ką.

Šiemetinės parapijos šventės kultūrinės dalies akcentas – Bijotų dvaro festivalis, kurio organizatorius iš Bijotų kilęs Valdas Latoža pasirūpino susirinkusiesiems dovanoti puikų Renatos ir Deivio koncertą.

Girdiškėje tvyro tikras dvasingumas, nors jos neaplenkia ir tam tikrų iššūkių bei modernizmo srovė.  

Arūnas MIKALAUSKAS 

V. LATOŽOS nuotr.

Privalomoji mediacija, sprendžiant šeimos ginčus, Lie­tuvoje startavo šių metų sausio 1 d., tačiau susipažinus su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (VGTPT) duomenimis už pirmąjį 2020 m. pusmetį, akivaizdu, kad ne visos šeimos sutinka tokiu būdu ieš­koti išeities. Kodėl taip atsitinka? 

Jolita LELĖNIENĖ,

mediatorė 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60