Vasarai įsibėgėjant, daugėja muzikos ir teatro festivalių ne tik didžiuosiuose miestuo­se – mažuose miesteliuose irgi verda kultūrinis gyvenimas. Tiesa, praėjusią savaitę labiausiai išsiskyrė uostamiestis, kur skambėjo ir dainos, ir vyko teatralų pasirody­mai. 

Šakių rajone, Griškabūdyje, prasidėjo muzikos festivalis „Beatričės vasaros“. Jį penktadienį atidarė Nacionalinis simfoninis orkestras ir violončelininkas Davidas Geringas. Festivalis „Beatričės vasaros“ pavadintas dainininkės Beat­ričės Grincevičiūtės, kurios vaikystė prabėgo Šakių rajone, Ilguvos dvare, vardu. Šiemet aštuoni koncertai vyks Ilguvos, Gelgaudiškio, Zyplių dvaruose, Sudarge ir Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje. Festivalis tęsis iki rugpjūčio 28 d., jo programa – tinklalapyje beatrice.sakiai.lt. 

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras sekmadienį atidarė ir Dainavos šalies muzikos festivalį Alytuje. Nuo 2002 m. šis festivalis yra vienintelis profesionaliosios muzikos festivalis Alytuje, suburiantis visos Dzūkijos profesio­naliosios muzikos gerbėjus. Šiemet jame – net 7 koncertai, dalis jų – nemokami. Dainavos šalies muzikos festivalis vyks iki liepos 7 d., o renginiai skelbiami tinklalapyje alytus2022.lt.

Praėjusią savaitę Radviliškio rajone esančiame Daugyvenės istorijos kultūros muziejaus-draustinio Kleboniškių kaimo buities skyriuje prasidėjo renginių ciklas „Šeštadienių popietės klojimo teat­re“. Sena klojimo teatrų tradicija – žaidimai, šokiai, dainos, tad lankytojai kviečiami ne tik į spektaklius, bet ir dalyvauti užsiėmimuose, žaisti senovinius žaidimus. „Šeštadienių popietės klojimo teatre“ tęsis visą vasarą, repertuarą sudarys penkiems etnografiniams regionams (Aukštaitijai, Dzūkijai, Mažajai Lietuvai, Suvalkijai bei Žemaitijai) atstovaujančių teatrų vaidinimai. Bus parodyti septyni spektakliai, tris iš jų vaidins profesionalūs teatrai, vienas spektaklis bus skirtas vaikams. Daugiau informacijos ir renginių programa – daugyvenesmuziejus.lt.

Nuo praėjusios savaitės Klai­pėdoje kūrybinėmis idėjomis dalinosi profesionalūs režisieriai, dramaturgai, scenografai ir aktoriai iš Lietuvos bei užsienio: birželio 8–11 d. vyko Klaipėdos jaunimo teatro organizuojamas festivalis „Jauno teatro dienos“. Šiemet festivalis – jau dešimtasis, o jubiliejaus proga jis dovanojo didelę teatrinę ir muzikinę šventę ne tik teatro bendruomenei, bet ir visiems žiūrovams. 

Po ketverių metų pertraukos Klaipėdoje vyko Vakarų krašto dainų šventė, skirta Mažosios Lietuvos lietuvių dainų šventės 95-mečiui bei kom­po­­zitoriaus Stasio Šimkaus 135-osioms gimimo metinėms. Joje dalyvavo per 280 meninių kolektyvų, tarp ku­rių – ir šilališkiai, daugiau kaip 6500 dalyvių iš visos Lietuvos. Sulaukta ir svečių iš Danijos sostinės Kopenhagos. 

Ateinantį penktadienį sostinėje vyks kasmetinis kultūros ir meno festivalis „Kultūros naktis“, kuris suteiks progą patirti virš 90 skirtingų kultūros ir meno renginių – koncertų, parodų, instaliacijų, spektaklių, kūrybinių dirbtuvių bei ekskursijų. 2022-ųjų „Kultūros naktis“ su viltingu šūkiu „Šviesa visada laimi“ kviečia apsilankyti ir solidarumą su Ukraina išreiškiančiuose renginiuose. Iš beveik 100 skirtingų festivalio renginių tokių bus kone kas antras. Visi festivalio „Kultūros naktis“ renginiai yra nemokami, daugiau informacijos – www.kulturosnaktis.lt.

Neliūdi ir provincija. Štai į Bi­jotus ateinantį šeštadienį kviečia Teatrų festivalis, bir­želio 21-ąją į Šilalę atvyks „Maisto banko“ ir Taivano atstovybės inicijuojamas renginys – automobilis-smaližiamobilis (ЛасунCar), kuris kviečia mūsų rajone apsistojusius mažuosius ukrainiečius pasmaližiauti.

Ir, žinoma, aktyvius piliečius kviečia šiandien vykstantys Gedulo ir vilties dienai skirti renginiai, kuriuose galime prisiminti visus tuos, kurių gyvenimai tekėjo Sibiro toliuose...

Kotryna PETRAITYTĖ

Žemės ūkio ministerija birželio pradžioje pasidalijo džiugia žinia apie pirmo Lietuvoje regioninio logistikos centro kūrimą. Tikimasi, kad, pramušus ledus, tokių centrų atsiras ir daugiau. O nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 31 d. iš norinčių vystyti smulkų ir vidutinį verslą, kurti vieną ar kelis rajonus apimančias trumpas tiekimo grandines arba steigti regioninius logistikos centrus priima­mos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Šiemet priemonės taisyklėse atsirado ir tam tikrų pakeitimų, susijusių su in­flia­cija šalyje bei kainų šuoliu.

Įsigaliojo pakeitimai

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos rei­ka­lų ir paramos politikos de­partamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus vyr. specialistė Nomeda Pad­vais­kaitė pirmiausia pasidžiaugė Kauno rajone, Karmėlavoje, planuojamu įkurti regioniniu logistikos centru. 

„Vienam regioniniam logistikos centrui yra patvirtinta paraiška ir skirta parama“, – sakė pašnekovė.

Vyr. specialistė taip pat informavo, jog birželio 2 d. įver­tinus turėtą patirtį, buvo pa­keistos šios veiklos srities įgy­vendinimo taisyklės – padi­dintos sumos per visas tris pa­ramos schemas, atnaujinti (pa­didinti) fiksuotieji įkainiai interneto svetainei ir elektroninei parduotuvei kurti, padi­dinti projekto grandinės daly­vių užaugintos ir (arba) pagamintos produkcijos realizuojami kiekiai per metus bei atlikti kiti smulkūs patobuli­ni­mai.

20–30 proc. išaugo paramos sumos

Kaip vardijo N. Padvaiskaitė, labiausiai išaugs parama sta­tomų arba rekonstruojamų že­mės ūkio produkcijos re­gio­ninių logistikos centrų projektams – ji didėjo nuo 700 tūkst. eurų iki 1,5 mln. eurų projektui, jei logistikos centras sta­tomas. Jeigu patalpos tokiam

centrui bus nuomojamos, mak­simali paramos suma vie­nam projektui, kaip ir iki šiol, sieks 700 tūkst. Eur.

Anot ŽŪM atstovės, 50 tūkst. Eur didesnė paramos suma teks kuriantiems vieno ar kelių rajonų vietos lygmens vystymo trumpą tiekimo grandinę, kai žemės ūkio produkcija tiekia­ma vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms, restoranams ir t. t. Maksimali parama vienam projektui įgyvendinti – 250 tūkst. Eur.

Parama kuriantiems smul­kaus ar vidutinio verslo vystymo trumpą tiekimo grandinę padidinta iki 150 tūkst. Eur. 

Pasiūlė šokoladinį medų

Pasinaudoję šia parama džiau­giasi ne tik smulkieji ūki­ninkai, bet ir įmonės bei kooperatinės bendrovės.

Štai bitininkai iš Rokiškio rajono, Juodupės miestelio, Ri­man­tas Petras ir Zita Rušė­nai, besisukantys bityne „De­vy­­­ni medūs“, kuriame dirba tik šeimos nariai, pasinaudoję šia parama, rinkai pradėjo tiek­ti neįprastus produktus: me­daus šokoladą su mėtomis, avie­tė­mis ir vyšniomis, saldainius, medaus skanėstus bei medaus šaukštelius – mėtos, citrinos ir kreminio medaus mišinius, įlietus į specialų užsandarintą šaukštelį. Visomis šiomis gė­ry­­bėmis bitininkai prekiauja savo interneto svetainėje „9 me­dūs“ bei džiaugiasi galintys pa­siū­lyti išrankiems klientams kaž­ką naujo ir neįprasto.

Iš pirmų rankų

Žemės ūkio kooperatinės bend­rovės „BIO LEUA“ direktorius Ni­kolajus Dubnikovas sakė, kad bendrovė taip pat pasinau­do­jo šia parama ir da­bar ne tik tie­siogiai parduoda savo koope­ratyvo narių už­augintą pro­duk­­ciją klien­tams, bet ir pla­nuoja plės­ti veiklos galimybes – išban­dy­ti jėgas viešojo maitinimo sektoriuje. Kaip pasa­ko­jo bendrovės direktorius, pasi­nau­dojęs KPP parama, kooperatyvas Kaune iš­si­nuo­mo­jo pa­talpas, kuriose įsi­kū­rė par­duo­tuvė „Rupūs mil­tai“.

Anot N. Dubnikovo, par­duo­tuvėje prekiaujama įvairiomis lietuviškomis prekėmis – be­veik viskuo, ką užaugina Lie­tuvoje veikiantys ekologiniai ūkiai: mėsa, pieno produktais, grūdais bei jų gaminiais, duo­nos gaminiais, aliejumi, medumi. 

„Pagrindinis mūsų išskir­ti­numas, lyginant su kitais šio­je nišoje veikiančiais kon­ku­rentais, yra lietuviškos kil­mės, nacionalinės kokybės eko­lo­gi­nė produkcija. Mūsų pirkėjai – eiliniai Lietuvos žmonės, vertinantys kokybiškus gami­nius“, – sakė pašnekovas.

(Užs. Nr. 100)

„Klystate, jeigu manote, kad Rusijos karių žiaurumai atsiskleidė Ukrainos Bučoje – jie tai pademonstravo dar 1992-aisiais Moldovoje, bet apie tai pasaulis nežino“, – teigia Ki­šiniovo žurnalistas bei rašytojas Vlad Greku.

Buvęs tų kruvinų įvykių epi­cent­re V. Greku tvirtina, jog Maskva tada specialiai iš kelių Sibiro kalėjimų išleido nuteistuosius, kad jie padėtų Pad­niestrei „sukilti“ ir atsiskirti nuo Moldovos. Į Padniestrę ėmė plūsti ir Rusijos kazokai, ku­rie kartu su vietos gvardiečiais bei Sibiro kaliniais netrukus išgarsėjo žiaurumu. Mas­koliai sadistai prievartavo moldavų moteris ir paaugles mergaites, žudė jas bei jų tėvus, vyrus, prieš nušaudami, kankino elektra ir ugnimi, išbadydavo akis, nupjaudavo ausis... 

Šie nusikaltimai pasauliui nebuvo viešinami esą dėl Krem­lius gąsdinimo, jog apie tai pra­kalbusi Moldova nebegaus du­jų bei elektros. Moldovą valdę komunistai, anot rašytojo, pakluso Kremliui ir Rusijos karių žvėriškumo ne tik negarsino, bet ir neįkūrė institucijos, kuri kauptų faktus ir keltų bylas galvažudžiams. Tuo pasinaudodama, Maskva ėmė falsifikuoti įvykius ir skelbti, jog žudynes Padniestrėje rengė ne separatistai, bet patys moldavai.

Inžinieriumi statybos firmoje Dubosarų mieste dirbęs V. Gre­ku gerai žino 30 metų senumo įvykius, nes pats kariavo prieš Kremliaus okupantus. 

„Kišiniovui 1989 m. pranešus apie ryžtą išstoti iš sovietų sąjungos ir moldavų kalbą skelbti valstybine, rusakalbiai gyventojai ėmė mokytis mūsų kalbos, kuri iki tol buvo podukros vietoje“, – pasakoja V. Greku.

Tačiau Kremlius nenorėjo suteikti laisvės nei Lietuvai, nei Moldovai ir ėmė kurti planus, kaip sukelti vidaus konfliktą. Tiek Vilniuje, tiek Kišiniove rusakalbiai ėmė burtis į neva jų teises turintį ginti „Interfontą“. Šis ėmė agituoti nuo Lietuvos atskirti lenkišką Vilniaus rajoną, o nuo Moldovos – rusišką Padniestrę bei tiurkų kalba šnekančią Gagaūziją. Rusakalbiai gyventojai Padniestrėje nustojo lankyti moldavų kalbos kursus ir ėmė reikalauti autonomijos, jų kalbą skelbti antra valstybine. Demonstracijos vyko Padniestrės sostinėjė Tiraspolyje, tačiau netrukus persimetė ir į 50 kilometrų nuo sostinės nutolusius Dubosarus, kur gyveno 30 tūkst. žmonių. 

„Kremlius siūlė kurti federacinę autonominių regionų respubliką, kad Padniestrė su Gagaūzija parlamente turėtų balsų daugumą, bet mes nesutikome, nes norėjome vieningos šalies“,– teigia V.Greko.

1990 m. gruodį Padniestrė paskelbė įkurianti nepriklausomą Padniestrės Moldovos respubliką (PMR) ir ėmė formuoti savo gvardiją, kuriai ginklų davė čia karinę bazę turinti Rusijos armija. Realiai Padniestrėje tuo metu vyravo dvivaldystė, Kišiniovas PMR nepripažino, čia toliau veikė Moldovos policija ir įstaigos, tačiau tuo pačiu gatvėse ėmė budėti ir gvardiečiai. Pastarieji po kiek laiko paskelbė, jog Moldovos policija Padniestrėje yra neteisėta, o tvarką palaikys jie. Savo tvarką Maskvos šalininkai netrukus ėmė įvedinėti ir Dubosaruose.

„Dubosarai buvo vienintelis miestas Padniestrėje, kuriame vyravo ne rusakalbiai, bet moldavai, todėl akivaizdu, kad būtent čia ir kilo pirmi susirėmimai“,– sako V. Greku. 

Ginkluoti susirėmimai Dubosaruose prasidėjo po to, kai gvardiečiai pabandė užgrobti  policijos būstinę, o moldavai atėjo policininkams į pagalbą ir traktoriais išvaikė okupantus. Nepasisekus užimti būstinės, gvardiečiai Dubosarų merijoje įkūrė savo policiją ir ėmė suiminėti moldavų policininkus, atiminėti iš jų ginklus, o budėdami keliuose šaudė į sustoti atsisakančius moldavus ir kelis nušovė arba sužeidė. 

„Tikrasis karas Dubosaruose prasidėjo 1992 m. kovo 2-ąją, aš prisijungiau prie savanorių armijos po dviejų dienų, nes pirmiau turėjau saugiai išgabenti žmoną su dviem mažais vaikais“,– prisimena V. Greko.

Tuo metu jam buvo 33-eji, jis su šeima vos prieš penkis mėnesius buvo įsikraustęs į nuosavą butą, kurio, anot jo paties, laukė 11 vienuolika metų ir kurį per karą okupantai atėmė. Sužinoję, kad V. Greko prisijungė prie moldavų savanorių kovotojų, Padniestrės gvardiečiai perėmė jo nuosavybę ir išvarė iš buto rašytojo seserį.

Vlado gimtojo Kočerų kaimo vyrai dalyvavo keturis mėnesius užsitęsusiose kovose. Per karą žuvo 61 žmogus, iš kurių tik septyni buvo savanoriai kovotojai. Kiti gyventojai žuvo, į jų namus pataikius priešo bomboms arba užpuolus sužvėrėjusiems gvardiečiams. „Kaip ir dabar Ukrainoje, jie ir iš mūsų vežėsi pagrobtus šaldytuvus, skalbimo mašinas ir televizorius, kilimus, maistą ir net vyną“,– prisimena V. Greko.

Anot jo, gvardiečiai buvo nepaprastai žiaurūs – kai po vieno bombardavimo kaime iš rūsio išlindo pasislėpusi šeima ir pamatė svetimą turtą grobiančius okupantus, šie nužudė devynis liudininkus, išsigelbėjo tik vienas, likęs pasislėpęs statinėje rūsyje. Dešimties ir trylikos metų mergaitės buvo pirma išprievartautos, o po to nušautos kontroliniu šūviu į ausį, taip, kaip mėgsta daryti KGB agentai.

„Prieš rašydamas knygą aš susitikau su aukų artimaisiais ir jie man pripasakojo tokių dalykų, jog net plaukai piestu stojosi“, – teigia V. Greko.

Nužudytas aukas okupantai įmesdavo į upę, užkasdavo miške ar laukuose, todėl žemę ardami kaimiečiai ir dabar iškasa žmonių kaulų, o keliasdešimt moldavų tebėra laikomi dingę be žinios.

Kišiniovui sutikus negarsinti karo nusikaltimų, Padniestrė ėmė melagingai tvirtinti, jog sadistines žudynes rengė moldavai, jie prievartavo bei žudė... 

Rašytojas panoro perduoti ir patarimą lietuviams: jokiu būdu nepasitikėti Kremliumi, kurio atstovai sugeba dalinti tik gražius pažadus, o daro tai, ką yra numatę ir nesiskaito su jokiomis priemonėmis, įgyvendindami savo imperinius tikslus, nesibodi jokių apgaulių, nusikaltimų bei šmeižto.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ vartotojai vasarą turės galimybę dalyvauti neeiliniame žaidime, kurio prizų fonde net 1 tūkst. naujų „Samsung“ telefonų. Įrenginių dalybos prasideda birželio 9 dieną ir tęsis iki rugpjūčio 5 dienos. Klientai beveik 2 mėnesius galės rinkti taškus ir išmėginti savo sėkmę išmaniųjų telefonų loterijoje.

„Pildyk“ paslaugos klientams, norintiems dalyvauti žaidime ir rinkti taškus, nereikės nieko papildomai atlikti – pakaks ir toliau naudotis paslaugomis bei išbandyti savo sėkmę atveriant dėžutes, kuriose slepiasi prizai. Visi klientų atlikti veiksmai bus vertinami skirtingu taškų kiekiu – jie skiriami esamiems „Pildyk“ klientams, kurie perka planus, užsisako paslaugas, naršo ir atlieka kitus veiksmus.

Vieni taškai bus suteikiami kaskart po plano pirkimo ar sąskaitos papildymo, priklausomai nuo išleistos sumos – kuo didesne suma pildote sąskaitą ar įsigyjate planus, tuo daugiau taškų už tai gausite. Kiti taškai bus fiksuoti ir skiriami tik vieną kartą, pavyzdžiui, už „Pildyk App“ programėlės atsisiuntimą, el. pašto patvirtinimą ar užsisakius naujienlaiškį.

Kampanijos metu taškus rinkti ir bet kuriuo jos laikotarpiu panaudoti loterijoje galės visi „Pildyk“ klientai. Loterijoje laimėti galima „Samsung S22 128 GB“, „Samsung A53 128 GB“ arba „Samsung A13 32 GB“ išmaniųjų modelius. Atvėrus laimingą dėžutę, kurioje slepiasi telefonas, bus galima rinktis iš dviejų įrenginio spalvų. Dėžutėse taip pat slepiasi ir kiti prizai, pavyzdžiui, nemokami gigabaitai, kurių kiekis svyruoja nuo 1 iki 100 GB.

Informaciją apie sukauptus taškus, jų vertę ir už ką jie skiriami, vartotojai galės matyti „Pildyk“ savitarnos svetainėje, prisijungę prie savo paskyros arba programėlėje. Iš viso bus organizuojamos 3 skirtingos loterijos, kiekvienam įrenginio modeliui laimėti. Vartotojai galės pasirinkti, ar nori dalyvauti tik vieno įrenginio žaidime, ar visus sukauptus taškus paskirstyti po norimų telefono modelių loterijas.

Akcijos laikas ir prizų kiekis – riboti. Daugiau informacijos apie akcijos taisykles ir dovanas galite rasti: https://pildyk.lt/akcijos/pildyk-taskai

Praėjusių metų pradžioje keturių apskrities savivaldybių įsteigtos viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ veikla pamažu įsibėgėja – pirmieji rezultatai turėtų paaiškėti rudenį. Viešojo transporto sistemą bandantys reformuoti specialistai neslepia, jog pokyčius sunkiausia gali būti pasiekti būtent Šilalėje, kur savivaldybė neskiria dėmesio gyventojų susisiekimui. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Liko vos kelios dienos iki pasėlių deklaravimo pabaigos. Tiesa, pavėlavusius seniūnijų žemės ūkio specia­listai priims ir vėliau, tačiau už kiekvieną pradelstą dieną tiesioginių išmokų suma mažės 1 proc.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Lietuvos vyriausybei nusprendus visiškai atsisakyti rusiškų dujų ir naf­tos, pasigirdo balsų, jog neva darome klaidą, nes turėsime pirkti iš kitur brangesnį kurą ir žmonių piniginės suplonės. Taip, dujos ir degalai bus brangesni, tačiau laikinai, nes kainos yra pakilusios visoje Europos Są­jun­goje. O diskusijoje dėl rusiško kuro svarbiausia yra Lietuvos, kaip vals­tybės, savarankiškumas, nes Kremlius savo planų iš naujo uždėti oku­pa­cinį jungą, kaip buvo 1940-aisiais, neatsisako.

Tiems, kurie mano, jog grėsmė Lietu­vai būti iš naujo valdomai Maskvos yra gąsdinimas, pravartu susipa­žinti su dabartine situacija Moldovoje. Juolab, kad ši gyventojų skaičiumi panaši į Lietuvą valstybė nuo sovietų sąjungos atsiskyrė prieš 31-erius metus, kaip ir mes. Tačiau šiandien Mol­dova yra vargingiausia Eu­ropos valstybė, kurios beveik pusė gyventojų priversti triūsti užsienyje, nes savo tėvynėje būtų be darbo ir taptų skurdžiais. Be to, Moldova nėra nei ES, nei NATO narė, o per dabartinį karą Uk­­rainoje jai yra iškilusi grėsmė būti užgrobtai Rusijos.

Moldovos bėdas nulėmė tai, jog Mask­vai 1991 m. pavyko joje sukelti pilietinį karą ir suskaldyti šalį: Padniestrės regionas tada pasiskelbė nepriklausoma Pad­niestrės Moldovos respublika (PMR). Padniestrėje Kremliaus užmačias pa­leng­vino tai, kad šis regionas yra plačios Dnep­ro upės atribotas nuo likusios Mol­dovos teritorijos. O lemiamu veiksniu buvo tai, jog Padniestrėje savo bazę turėjo so­vietų kariuomenė. Jai ėmus bom­barduoti moldavų kaimus, Kiši­nio­vas persigando, kad Maskva okupuos vi­są šalį, ir sutiko pripažinti PMR savaran­kiškumą. Tai buvo pirmas žingsnis, Mol­dovą paver­čiant Rusijos įkaite. Po to se­kė kitas Krem­liaus ėjimas, tapęs gud­riais spąstais Moldovai – Rusijos dujos.

Kadangi jos į Moldovą atiteka pro Pad­niestrę, Maskva ėmė šantažuoti Ki­ši­nio­vą, kad jei ši bandys atsikovoti Pad­niestrę, negaus dujų ir sustos gamyklos, o gyventojai žiemą sušals. Moldova galėjo skubiai tiesti dujų vamzdžius iki netoli esančios Rumunijos sienos ir pirkti iš jos, tačiau Maskvos dujos buvo dešimteriopai pigesnės. Bijodamas ekono­minio kracho bei gyventojų maišto, Ki­šiniovas pasirašė ilgalaikę sutartį su Ru­sijos įmone „Gazprom“ ir sutiko, kad jis taptų dujomis prekiaujančios valstybinės įmonės „Moldovagaz“ didžiausiu akcininku arba realiu savininku. Po keleto metų „Gazpromas“ ėmė kelti dujų kainas, ir per laiką jos čia tapo vienos brangiausių Europoje, o Moldovos įsiskolinimas „Gazpromui“ šiuo metu siekia 8,5 mlrd. eurų. Maskva ne tik įvarė Moldovą į skolas, bet ir „Gazpromo“ pinigais ėmė steigti bei finansuoti prorusiškas partijas, sau palankias žiniasklaidos priemones bei papirkinėti politikus, kad jie balsuotų už Kremliui naudingus sprendimus.

„Kišiniovas tapo „Gaz­promo“ įkaitu, o šio siūlomais pinigais susiviliojo daug partijų ir politinių lyderių“, – tvirtina Mol­dovos eksparlamentaras, politologas, tinklala­pio „Omega“ redaktorius Aleksandras Petkovas.

Jo teigimu, dauguma šalies po­li­tikų viešai pasisako už stojimą į ES bei NATO, bet iš tikrųjų balsuo­ja už Krem­liui naudingus sprendimus. Anot žur­­nalisto, Mask­­va politikus papirkinėja visoje Eu­ro­­poje. Jis pri­minė buvusio Vokietijos vadovo Ger­hardo Schroederio pavyzdį. Šis, susiviliojęs milžinišku atlyginimu, tapo Rusijos nafta prekiaujančios įmonės „Ros­neft“ ste­bėtojų tarybos pirmininku ir ėmė girti Putiną.

A. Petkovas demaskavo, kaip susidarė 8,5 mlrd. Eur Kišiniovo skola už dujas, ir atskleidė, jog šioje aferoje dalyvauja Moldovos politikai: „Gazpromas“ dujas parduoda „Moldovagaz“ įmonei, kuri įsipa­reigoja du trečdalius jų perparduoti separatistinei PMR. „Moldovagaz“ PMR dujas perparduoda penkiolika kartų pigiau, nei pati iš Ru­si­jos perka. Tokia sutartis kasmet didina Moldovos įsiskolinimą „Gazpromui“, nors iš tikrųjų Rusijai skolinga yra PMR.

„Dujų tiekimas PMR yra tarptautinė pinigų plovimo afera, su kuria Moldovoje nedrįstama kovoti, nes pi­nigų nubyra daug kam“, – sakė A. Pet­ko­vas. 

Ši afera leidžia klestėti PMR ekonomikai, nes pigiomis dujomis ji gali gaminti pigias prekes ir jas eksportuoti, taip žlugdydama Moldovos ekonomiką bei kenkdama ES įmonėms. 

Anot A. Petkovo, Kišiniovui buvo siūloma pirkti dujas iš Kazachstano, sujungti vamzdynus bei elektros tinklus su Rumunijos ir tapti nepriklausomiems nuo Rusijos. Tačiau per 31-erius metus to nesugebėta padaryti, nes visus siūlymus užblokuodavo politikai ir partijos, kurias slapta finansuoja „Gazpromas“.

Spėjama, jog dalis Kišiniovo politikų visai nėra suinteresuoti ir Padniestrės suvienijimu su Moldova, mat Padniestrė yra tapusi tarptautinės kontrabandos centru, o iš nelegalių pajamų lobsta valdininkai ir Kišiniove. Padniestrėje valdžią savo rankose yra sutelkęs dviejų KGB darbuotojų įkurtas koncernas „Sherif“, per kurį galimai irgi paperkami Moldovos politikai. „Sherif“ yra siejama ir su pinigų plovimo, ir su ginklų prekybos bei narkotikų kontrabanda, tačiau Padniestrėje niekas jai nedrįsta kelti bylų. O tai, kad iš Padniestrės neišvedama Rusijos kariuomenė, „Gazpromo“ uždėtas apynasris Kišiniovui bei pan. yra lemiami veiksniai, trukdantys Moldovai būti priimtai į ES ir NATO.

Eldoradas  BUTRIMAS

AUTORIAUS  nuotr. 

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Dvikova su vandenų karaliene

Į pamarį pažvejoti visais me­tų laikais renkasi žvejai, apsi­karstę įvairiais žūklės įrankiais. Čia juos vilioja vandens gy­vūnijos gausa, žu­­vų nerštas, ypač pavasariais. Anks­čiausiai, balandžio ant­roje pusėje, Ne­muno deltos už­lie­jamose pievose, kur vanduo greičiausiai įšyla, pradeda neršti lydekos.

Išplaukus ledams, Skirvytėje ir Rus­nė­je pasirodo dideli būriai didstinčių. Joms nebaigus neršti, atplaukia pūgžliai. Ge­gu­­žės pirmoje pusėje, dar labiau įšilus vandenims, Deltos at­si­ša­­­­ko­jimuose neršia starkiai bei kuo­jos, vandens tempe­ra­­tū­rai paki­lus iki 16 laipsnių – karšiai, raudės ir lynai. Rudenį ir net žiemą Nemu­no deltoje neršia nėgės ir vėgėlės, taip pat sazanai, perpelės bei kitos žuvys. 

Deltoje bei Kuršių mariose gausu ir praeivių žuvų: ungurių, lašišų, žiobrių, upinių nėgių. Ne veltui Nemuno žemupys vadinamas žvejų rojumi, kuriame pažvejoti yra kiekvieno žvejo svajonė.

Pokariu šilutiškiai žvejai laisvalaikį mėgdavo praleisti prie vandens. Sa­vait­galio dienomis, vieni motorinėmis, kiti irklinėmis valtimis Šyšos upe išplaukę į Nemuno deltą, sukdavo pažvejoti į Atmatą, Skir­vytę, Krokų lanką ar Kuršių ma­rias. Pažintinio turizmo mėgėjai bei sumaniusieji pailsėti gamtoje nusiirdavo į Rusnės salą, Mingės kaimą ar Ventės ragą. Į kurią nors kompaniją įsiprašydavome ir mes, paaugliai.

Kai norėdavome pasiausti draugų būrelyje, plauk­davome irklinėmis valtimis vie­ni, be suaugusiųjų. Šian­dien stebiuosi mūsų drąsa vieniems išplaukti į Del­tos bei Kuršių marių neaprėpiamus vandenis audros ir didelio bangavimo metu. Tokios išvykos kai kuriems baig­davosi tragiškai, bet mus, matyt, saugojo stebuklinga likimo ranka, kuri, kilus aud­rai, suteikdavo jėgų ir ištvermės pasiekti krantą. 

Sakoma: kur yra žuvies, ten netrūksta ir brakonierių. Pa­marys – ne išimtis. Turtingi žuvimi pamario vandenys žmones neteisėtai žvejybai traukė visais laikais, bet ypač ši veikla suaktyvėjo pokariu. Sunkmečiu ji padėjo žmonėms ne tik prasimaitinti, bet ir užsidirbti vieną kitą červoncą.

Pavasarį, kai prasidėdavo žu­vų nerštas, brakonieriai darbuodavosi išsijuosę. Vieni su žeberklais, kiti, dienai brėkštant nusiyrę į žuvingas vietas, pamerkdavo po keletą venterių, tink­laičių ir palikdavo nakčiai. Anksti rytą, dar rūkui nenusėdus, grįždavo prie savo žvejybos įrankių, susimesdavo į valtį gausų žuvų laimikį ir skubiai dingdavo. 

Ne visuomet tokia žūklė baigdavosi laimingai. Kartais, betraukiant pilnus žuvies venterius ar tinklus, žiūrėk, ir prisistato gamtos apsaugos inspektoriai, kurie, pasislėpę brūzgynuose, meldynuose ar švendrynuose, tykodavo brakonierių net naktimis. Šie, užklupti nusikaltimo vietoje, namo grįždavo ne tik be žuvies, žvejybos įrankių, bet dar ir piniginę baudą užsidirbę. Tačiau įžūlesni brakonieriai ir toliau tęsdavo neteisėtą žvejybą bei prekybą žuvimi. Tuomet gamtosaugininkai, pasitelkę visuomenininkus, skelbdavo jiems negailestingą „karą“. 

Pamario vandens platybėse laimėti „karą“ prieš brakonie­rius būdavo labai sunku. Ne vie­nas principingas gamtos apsaugos inspektorius net gyvybę yra praradęs. Toks įvykis plačiai nuskambėdavo ne tik pamario krašte, bet ir visoje šalyje, sukeldamas didelį visuomenės pasipiktinimą. Deja, ne visuomet tokius nusikaltimus pavykdavo ištirti.

Nuslūgus pavasario potvyniams, daug įvairiausios žuvies likdavo karnoliuose (dideli grioviai pievoms nusausinti). Kar­­tą ir aš sumaniau jame pažve­joti. Tuo­met man dar nebuvo nė dešimties ir apie žvejybą ne ką teišmaniau, bet pasisekė per „klaidą“ pagauti pirmą ir paskutinę žuvį gyvenime. Ta „klaida“ greičiausiai buvo ne mano, o žuvies. Kai ji griebė slieką, užmautą ant kabliuko, prie išsilaužto lazdyno koto pritvirtintas valas įsitempė, ir aš pajutau, jog mane kažkas traukia į vandenį. Tačiau kojomis įsirėmęs į čia pat esantį kelmą, iš lėto, bijodamas nutraukti valą, vilkau tą nematomą gyvūną į krantą. Po kelių minučių tampymosi į vandens paviršių mano džiaugsmui iškilo didelė, šviesiu pilvu, pilkšvai žals­vais šonais žuvis. Tai buvo van­denų karalienė lydeka. 

Iškilusi į paviršių, žuvis taip timptelėjo valą, kad aš vos neatsidūriau vandenyje. Lydeka keletą kartų persivertė ore ir nėrė į vandenį. Bet aš dar stipriau suspaudžiau meškerykotį ir toliau kant­riai traukiau. Nenurimo žuvis ir išvilkta į krantą. Pabūgęs, kad bešokinėdama vėl neįkristų į vandenį, vis bandžiau sugriebti ją rankomis ar prispausti koja. Galiausiai, išeikvojusi visas jėgas, lydeka nurimo.

Atslūgus žvejybos įkarščiui, man pa­si­darė gai­la lydekos, išgaravo ir „pergalės“ džiaugs­mas. Ėmiau galvoti, ar nevertėtų paleisti atgal... Bet vai­kiškas noras pasirodyti su įspūdinga žuvimi kiemo draugams ir tėvams buvo stipresnis.

Tačiau ši „dvikova“ neleido man daugiau imti į rankas meškerės. Ne tik jos, bet ir medžioklinio šautuvo, nors, dirbdamas gamtosaugos srityje, turėjau galimybę ir žvejoti, ir medžioti.  

Juozas STASINAS

Alberto ŠAKALIO nuotr.

(Bus daugiau)

Siekiant paskatinti jaunus žmones rinktis ūkininkavimą ir kurtis kaimiškose vietovėse, jiems šiemet numatyti beveik 23 mln. Eur. Jaunasis ūkininkas galės gauti 40 tūkst. eurų verslo planui įgyvendinti.

Iš viso naujuoju 2023-2027 m. finansiniu laikotarpiu jaunųjų ūkininkų įsikūrimui planuojama skirti 75 mln. Eur. Jie taip pat bus skatinami kitomis priemonėmis, skiriant jiems didesnį paramos intensyvumą.

2014-2021 metais jiems buvo skirta apie 90 mln. Eur.

„Žemės ūkio ministerija  jauniesiems ūkininkams skiria daug dėmesio. Ir iki šiol situacija yra viena geresnių Europoje – Europos Komisijos rekomendacijose dėl Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos strateginio plano yra pastebėta, kad nepaisant sudėtingų demografinių sąlygų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų procentinė dalis, palyginti su visais žemės ūkio veiklos vykdytojais, viršija ES vidurkį ir ši tendencija didėja“, - teigia žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis.

Šiuo metu Lietuvoje yra 30 proc. pensinio amžiaus sulaukusių ūkininkų, o jaunesnių kaip 40 m. jaunųjų ūkininkų yra 17 proc., tad kaimo senėjimo problemai, kuri aktuali visoje Europoje, Žemės ūkio ministerija skiria daug dėmesio.

Galimybė pradėti savo verslą ir perspektyvos matymas

Žemės ūkis yra verslas, kuris turi būti skatinamas, jei norime išlaikyti jaunąją kartą kaimiškose vietovėse. Tačiau, pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininko Vytauto Buivydo, be palankių sąlygų dar svarbus ir  perspektyvos matymas.

„Banguojanti žemės ūkio politika ir neaiški perspektyva neretai stabdo jaunus žmones. Turi būti strategija dešimčiai metų ir tada jaunieji ūkininkai, matydami perspektyvą, tikrai ateis.

Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui dabar yra patrauklesnė, nes anksčiau, kad būtum tinkamas pareiškėjas, privalėdavai turėti daug žemės. Ne žemės plotas sukuria verslo planą, o pats verslo planas ir idėja sukuria potencialą ūkininkauti. Parama yra gera, yra kur tobulėti, bet vis tik tai yra galimybė ūkininkui pradėti savo veiklą“, - apie Lietuvos kaimo plėtros programos paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti sako V. Buivydas.

Pasak jo, norint užsiimti gyvulininkyste ar augalininkyste reikia daug žemės, tad jaunieji ūkininkai į žemės ūkį žvelgia inovatyviau ir ieško kitokių galimybių, siekia gauti didesnę pridėtinę vertę iš vieno hektaro.

„Perspektyvas matau tose šakose, kurių Lietuvoje trūksta, būtent čia ateina jaunieji. Pavyzdžiui, sliekų augimas, naujų kultūrų bandymas, kanapių aliejaus spaudimas, arbatos, žolelės, uogos, sodai – jaunimas daro kitaip, nei Lietuvoje įprasta daugelį metų. Daugeliui ūkininkavimas nėra verslas, dažniausiai tai – gyvenimo būdas“, - teigia Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas.

Naujos galimybės – jau birželį ir liepą

Kad pradėti savo verslą kaime būtų lengviau, Žemės ūkio ministerija kviečia birželį ir liepą teikti paraiškas paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.

Bus remiama žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir tiekimas rinkai.

Paraiškas galės teikti ūkininkas (fizinis asmuo, savo vardu, kaip valdos valdytojas įregistravęs žemės ūkio valdą ir savo vardu įregistravęs ūkininko ūkį), kuris paramos paraiškos pateikimo metu atitinka šiuos reikalavimus:

• yra ne vyresnis kaip 40 m. amžiaus (paraiškos pateikimo dieną dar nėra suėję 41 m.);
• turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijų (arba iki verslo plano įgyvendinimo pabaigos įsipareigoja jų įgyti);
• pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje kaip ūkio valdytojas.

(Užs. Nr. 99)

Nenorėdamas provokuoti vyrų, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau už pusšimčio metrų. Ne­pai­sant to, dar neišlipus iš mašinos, prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, jog esu žurnalistas ir vykstu į Lvivą bei planuo­ju nu­si­gauti iki Kyjivo, siekdamas aprašyti uk­rai­nie­čių kovą su agresoriumi, neužteko: pri­va­­lė­jau parodyti dokumentus bei žurnalisto pa­­žy­mė­jimą, kuriuos apžiūrėję, vyrai tapo drau­giš­kes­ni ir pakvietė prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti ba­ri­kadą bei pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas sėkmingas.

Kirtus Ukrainos sieną ties Pe­remyšliu ir vykstant į už šimto kilometrų esantį Lvivą, barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių, pasitinka greitkelio į Lvivą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio. Ji stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženk­las sulėtinti greitį iki 20 km. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškė, kad jokiu būdu. Tas pats vėliau nutiko prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvive, priminę, jog, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų.

Sėkmingu tapo penktas bandymas greitkelyje, nes Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Tiesa, vėliau gavau leidimą fotografuoti barikadą ir kitoje vietoje, tačiau ten gynėjai nebuvo tokie šnekūs. Čolgini kaimelio vyrai perspėjo, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Tą patį Lvive pareiškė ir patruliavę kariškiai, kurie leido juos fotografuoti tik iš nugaros.

Čolgini kaimelio barikada ne­didelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei mašinų padangos. Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Ties smėlio maišais ir ant padangų plevėsuoja Ukrainos vėliavos. Ant vienos stiebo kabo lentelė su užrašu „Čolgini kaimo savigyna“, o mažesnėmis raidėmis parašyta: „Seniūnė Svit­lana Škarpinec“. 

Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausęs, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinau, jog ši išvykusi ir bus tik vakare.

„Pakelėje matyti daugybė barikadų. Ar tai reiškia, kad nujaučiate, jog Kyjivas bus užimtas, ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – klausiu.

„Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kyjivo, sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, kad gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – tikina savanoriai.

„Bet jei okupantai nežengs to­liau Kyjivo, kodėl jūsų regio­ne barikados stovi prie kiek­vieno kaimo?“– kamantinėju.

„Taip mes saugomės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją“, – paaiškina gynėjai.

Vyrų teigimu, keliolika kilo­met­rų nuo jų kaimelio į vieną pusę yra nedidelis aerodromas, į kitą – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tik­rin­da­mi pravažiuojančius asmenis, jie nori užtikrinti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolginio eina trys keliai, prie visų jų suręstos barikados. Kai­melio vyrai susitelkė į tris grupes po 40 žmonių ir pakaitomis budi prie priskirto posto. Lygiai taip pat visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę „molotovo kokteilių“ bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti. 

„Jei rusai įžengtų į Vakarų Uk­rainą, juos sprogmenimis ir šūviais pasitiktų kiekvienas kai­mas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali“, – garan­ta­vo kalbiausias kaimo sa­vano­ris. Jis teigė, kad jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keletą kartų rengė mokymus. Kaimo vyrai buvo įsitikinę, jog karas netrukus baig­sis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančios uk­rainiečių gynybos.

„Ten pas juos juk betvarkė, matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o kol jų ieškojo, vienas romas tą tanką nuvarė!“ – sušuko malkas ka­pojęs gynėjas.

Šią repliką palydėjo linksmas vyrų juokas ir jie, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti istorijas apie betvarkę rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius. Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai, savanoriai peikė Vakarus ir gy­rė Lietuvos bei Lenkijos pagalbą.

„Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau senai būtų parklupdyta“, – sakė savanorių lyderis. 

Tvirtindami, kad tiki Ukrai­nos kariuomenės pergale, gynėjai visgi išdavė, jog žmonas su vaikais išvežė ar planuoja išgabenti į Lenkiją.

„Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima yra saugi, bus drąsiau kovoti“, – paaiškino mal­kas kapojęs gynėjas.

Pasak vyrų, kaime gyvena apie 800 žmonių, iš kurių jau beveik 100 persikėlė į Lenkiją, pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.

Bet rečiau apie sugrįžimą kalba ukrainiečiai karo pabėgėliai, sutikti Lvivo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti yra labai niūru. Čia dabar telkiasi žmonės, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis žmonės kantriai laukia ilgose eilėse sodinimo į trauki­nius, vykstančius į Lenkiją.

Už­­kalbinu nuošaliau, prie palapinės, skirtos kūdikius maiti­nan­čioms mamoms, sėdinčią senutę, iš Charkivo pasprukusią ligotą 83-ejų Nadeždą Na­viš­čevą, buvusią biologijos mokytoją. Prasidėjus bombardavimams, ji dešimt dienų nėjo iš namų ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Ta­čiau jų kasdien mažėjo, kol jos laiptinėje penkiaaukščiame na­me Saltavkos mikrorajone li­ko vos dvi šeimos. Nebelikus kaimynų, moteris buvo priversta pati eiti pirkti kraujo spaudimą mažinančių vaistų. Išstovėjus eilėje tris valandas ir ruošiantis namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi jų lavonus, moteris sako taip persigandusi, jog pagaliau irgi nusprendusi bėgti iš miesto. Ly­di­­ma buvusios savo mokinės pen­­sininkė tikisi nusigauti pas Pran­cūzijoje gyvenančią duk­rą. 

„Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones. Nesuvokiu ir to, kad rusai bom­barduoja rusakalbius – Char­kive juk beveik visi rusakalbiai. To Putinui niekada neatleisim“, – tvirtino buvusi pedagogė.

Kalbantis su ja, tapau kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku – moteris nesuvaldė emocijų, nes apsaugos tar­nybos atsisakė į trauki­nį įleis­ti jos sūnų. Apie tai – reportažo tęsinyje kitame laik­raš­čio numeryje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.