Rugpjūčio 1 d. socialiniuose tinkluose pasirodžiusi Kvė­darnos seniūnijos informacija, kad ir vėl paslaugos bus teikiamos nuotoliniu būdu, privertė sunerimti šios se­niūnijos gyventojus. Atostogaujantis seniūnas Aivaras Do­bilas tikina, jog tai tik rekomendacija, visi turintys rei­kalų gali užeiti į seniūniją, bet pirmiau paskambinus telefonu ir suderinus laiką.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Ketvirtadienį vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje politikams besivaržant, kurie pasiūlys mokėti daugiau bendruomenių pirmininkams ir seniūnaičiams, laimėjo pas­tarieji – nuspręsta skirti triskart didesnes kompensa­cijas nei iki šiol. Bendruomenių pirmininkams teks luk­telėti, kol politikai susipras ištaisyti klaidą. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Mano rusakalbis kaimynas rugpjūčio 1-ąją, kai atsinaujino kaukių dėvėjimas, pasipiktinęs šaukė: kokia čia vals­ty­bė, jei taip prievartauja savo piliečius! Suprantama, jam atsikertu: kuo čia dėta valstybė, kai reikia kiekvie­nam ap­sisaugoti nuo mirtino užkrato? 

Bet šįkart apie kitokį užkratą, kuris judina kaimyninės diktatūros pamatus. Ne apie tą, kuriuo tarsi giriasi paskutinis Europos diktatorius, prasitaręs, kad neva persirgęs koronavirusu...

Baltarusijoje plinta visuomenės nepasitenkinimo infek­ci­ja. Ji taiki, moteriškai jausminga, netgi aksominė, nes nuo­lat vykstantiems mitingams ir protesto akcijoms vadovauja vieningas trijų moterų štabas. Tos žavios simpatiškos bal­tarusės – tai nuo prezidento rinkimų nušalintų opozicijos ly­derių žmonos. Net kažkaip niežti liežuvis tą pasipriešinimą vadinti „Si­jo­nų revoliucija“...

A. Lukašenka jų aiškiai bijo. Nors mažiau kaip po savaitės, ateinantį sekmadienį, vyksian­tys prezidento rinkimai ne­paklibins jau 25-erius metus 

valdžioje esančio „sovchozo” direktoriaus kėdės, jam labai neramu. Ir prezidentas įjungia propagandinę pavarą. Štai liepos 16 d., lankydamasis 103-iojoje Vitebsko desantininkų brigadoje (toks objektas irgi pasirinktas ne be reikalo), A. Lukašenka pradėjo gąsdinti perversmu Baltarusijoje, nauju Maidanu, ketinimais „parklupdyti nepriklausomą Baltarusiją“. Jis prisiminė 2010-uosius, kai esą 400 agresyvių smogikų norėjo užgrobti Vyriausybės rūmus. Anot prezidento, dabartinė situacija primena anuos metus. 

Jis tiesiogiai nekaltina opozicijos kandidatų, kurių du pasodino už grotų, o vienam pavyko pasitraukti į Rusiją. Į vyrų misiją pratęsusias žmonas jis tik ranka numoja. Punktą neleisti „bobų“ į vadovaujančius valstybės postus jis norėtų įteisinti ir Konstitucijoje. Apskritai A. Lukašenka mėgina kopijuoti V. Putiną ir „sunulinti“ savo prezidentavimo kadencijas, kitaip sakant, tapti amžinu diktatoriumi. 

Kadangi už liaunų moteriškų pečių stovi didžiulė protestuotojų minia, „batkos“ balse jaučiamas susierzinimas, ir jis griebiasi seno metodo – vaizduoti, jog neramumus šalyje organizuoja jėgos iš išorės. Štai kodėl jam prireikė sulaikyti 33 Rusijos privačios karinės kompanijos „Wagner“ smogikus, kurie trečiadienį nekliudomai nusileido Minsko oro uoste, pavėlavo lėktuvan į Stambulą, apsigyveno iš pradžių viešbutyje, po to persikėlė į šalia sostinės esančią sanatoriją, čia gyveno visai nesislapstydami, apsirengę komufliažine uniforma ir kirsdami baltarusiškas keptas bulves. Tik po kiek laiko „Alfa“ būrio kovotojai juos suėmė...

Toks A. Lukašenkos viražas pagimdė daug spėlionių. Matyt, teisus Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius, pavadinęs jį naujausiu A. Lukašenkos rinkimų farsu. Jam jis reikalingas atitraukti rinkėjų dėmesį nuo opozicijos suaktyvėjimo ir sutelkti savo elektoratą po „grėsmės iš išorės“ vėliava. 

„Tai nesibaigiantis tikrų šulerių iš Minsko ir Maskvos lošimas pokeriu“, – sako analitikas. 

Paprastai kalbant, gali būti, kad A. Lukašenka ir V. Putinas iš anksto susitarė suvaidinti sceną su smogikais iš „Wagner“, jog būtų sukompromituoti baltarusių protestuotojai, o diktatorius ant balto žirgo vėl įjotų į savo, rodos, penktą kadenciją nuo 1994 m. O koks „vagneriečių“ likimas? Juos greičiausiai paleis, bet dalis elektorato bus įtikinta rugpjūčio 9 d. balsuoti už gudų tautos gelbėtoją...

Tačiau, kaip rašo portalas Graniru.com, jo bičiulis iš Kremliaus „batkai“ ruošia pinkles. Na, dabar A. Lukašenka laimės, bet ateis laikas – ar su smogikų pagalba, ar įkaitus atmosferai Baltarusijoje, ir jam teks ieškoti prieglobsčio Rusijoje kaip 2014 m. V. Janukovičiui... Tai atsarginis variantas. Dar baisesnis, apie kurį Londono „The Guardian“ užsiminė už grotų sėdintis jo oponentas V. Babarika, – tai Rumunijos diktatoriaus N. Čaušesku likimas 1989 m gruodį… O kol kas Maskvai reikia A. Lukašenkos, kad Rusija pamažu galėtų praryti šią Lietuvos kaimynę ir taip sustiprinti vadinamos sąjunginės valstybės vakarinį flangą. 

Tik štai koks kliuvinys: ar pats V. Putinas išlauks iki savo 2036 m.? Juk jeigu išplis neramumai, kokie praėjusią savaitę apėmė Chabarovską, gali būti, kad 67-erių Kremliaus valdovas ir dvejais metais jaunesnis „batka“ apverks savo likimą prie butelio namų arešte kur nors Novo Ogoriove...

Štai koks virusas klaidžioja po Baltarusiją.

Česlovas IŠKAUSKAS

Akies lęšiukas savo funkcijas gerai atlieka tik tada, kai yra skaidrus. Tačiau kai kurios akių ligos trukdo lę­šiu­kui tinka­mai funkcionuoti. Viena iš jų – katarakta.

Visus, kuriems diagnozuota katarakta ir reikia atlikti operaciją, kviečiame į „Akių chirurgijos centrą“, esantį Savanorių pr. 66, Kaune. 

Registruotis tel. (8-37) 75-08-05. www.akiuchirurgija.lt. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.60

Įspūdingas, padavimais apipintas Treigių piliakalnis, o jo vardu pavadintas kaimas dar ir šiandien maloniai kvie­čia užsukti, pasigrožėti gilia senove, gamta. 

1949 m. kovo 25 d., 4 val. nakties, į šio kaimo gy­ven­tojo Kajetono Knystauto trobos duris su triukšmu įsiveržė ginkluoti žmonės, prikėlė iš miego ne tik tėvus, bet ir dvy­likametę Genutę bei vos metukų sesutę Stefą Birutę. Pakėlė tam, kad pasiųstų į ne­žinią...

Šiomis dienomis Genutė minėjo garbingą 85-erių metų jubiliejų. Jaunatviškos iš­vaiz­dos, šviesaus proto mūsų likimo draugė veda mus nuo paauglystės praeitu gana sunkiu gyvenimo keliu. 

Bau­dėjai tėvams neleido nieko pasiimti, atstatę šautuvus, liepė rengtis. Motina norėjo įsi­dėti maisto atsargų, lašinių atsipjauti, bet neleido nė gabalėlio. Mama tik spėjo įsipilti sė­­tuvę rugių. Vaikus skubino reng­tis, į vystyklus suvynio­jo sergančią sesutę.

„Iki Laukuvos penketą kilo­met­­rų mus vežė ark­liais. Vėliau persodino į atvirą bortinę mašiną, kurią lydėjo sargybinis. Geri žmonės spėjo dar įmesti duonos – matė, kad nieko neturime pasiėmę, verkiame. Iki Tauragės vežė keletą valandų. Sesutė drebėjo iš šalčio, nes mama nespėjo pasiimti šiltesnės skaros. Už išsaugotą jos gyvybę esame dėkingi mus lydėjusiam rusų kareiviui – jis nusivilko savo „šinelį“ ir padavė mamai, kad susuptų mažylę... 

Kelionė į tremtį truko visą mėnesį. Išgyventi 25 šeimų na­riai turėjome patys, kaip sugebame. Rytais tik paklausdavo, ar visi gyvi... Po mėnesio  išlaipino iš traukinio ir vežimais, traukiamais jaučių, gabeno dar 20 kilometrų iki kolūkio „Birriusinskij partizan“. Kaimas pasitiko sukežusiomis bakūžėmis, bet, ačiū Dievui, ge­ros širdies žmonėmis. 

Sunkiai, vargingai, bet išgyvenome. Tėvą išsiuntė dirbti į taigą. Vasarą ganydavo gyvu­lius, žiemą šerdavo. Jo nematydavome ištisus mėnesius. Kaip sugebėjo, taip pats savimi rūpinosi. Mama dirbdavo visus darbus. Labai norėjau mokytis. Pramokau rusų kalbos, pri­ėmė į antrą klasę. Baigusi vietinę mokyklą, su drauge, rusų mergaite, išvykau laikyti stojamųjų egzaminų į medicinos mokyklą. Norėjau būti felčere-akušere. Egzaminus išlaikiau gerai, buvau priimta mokytis, bet turėjau gauti komendanto leidimą. Deja, vietoje leidimo – atsakymas, jog mano vieta už grotų, o ne mokslo įstaigoje... Ir visa tai dėl to, kad neatsiklaususi išvykau laikyti egzaminų. Tačiau ir atsiklausus būtų neišleidęs...“ – savo sunkios jaunystės keliais veda mus jubiliatė.  

Atsitiktinai pamatęs begalinį merginos sielvartą ir ašaras, vaikų namų vadovas ją ramino, įdarbino auklyte, pasi­rūpino, kad galėtų mokytis ne­akivaizdžiai. Tik diplomo Genutė neįgijo, nes šeimai buvo leista grįžti į tėvynę, o vienos sve­timame krašte tėvai nepaliko.

Genutė ir šiandien bendrauja su savo jaunystės draugė­mis, susirašinėja laiškais. Prieš kurį laiką jaunesnioji sesuo lan­kėsi buvusioje tremties vietoje, kvietė kartu važiuoti ir ją, tačiau Genutė nesiryžo. Pabūgo, jog teks plaukti laivu upe, per kurią anuomet, tirpstant ledams, jaučiai tempė vežimus. Jaučiai jau plaukė, o jie iš­korijusiu ledu slydo rogėmis...

Negalia, pažeistas sąnarys nebeleidžia moteriai, kaip iki šiolei, aktyviai judėti. Jaukiuose jos namuose buvo maloniai gera. Atsisveikindami tremtiniai linkėjo, kad jubiliejus būtų tęsiamas po penkerių metų, linkėjo giedros nuotaikos ir Kūrėjo palaimos. 

Sukančius iš kiemo Genutė išlydėjo mojuodama lange.

Teresė ŪKSIENĖ

LPKTS Šilalės skyriaus pirmininkė

Nuotr. iš autorės albumo

Prieš kelis metus Lietuvos paštas pradėjo pertvarką, kuri neaplenkė ir mūsų rajo­no – jau pusmetį gyventojus aptarnauja 8 mobilieji laiškininkai. Tiesa, uždarius 7 pašto skyrius (Bijotų, Didkiemio, Pajūrio, Tenenių, Tūbinių, Upynos ir Žadeikių), žmonės juose vis dar aptarnaujami nustatytu laiku, tačiau ši paslauga bus teikiama tik iki metų pabaigos. Ir nors pašto permainos kėlė daug nerimo, dabar prie jų baigia priprasti ir gyventojai, ir patys laiškininkai. 

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Į redakciją paskambinusi šilališkė teiravosi, kam skirtos bendruomenėse įrengtos salės, jeigu tos bendruomenės nariai negali jomis naudotis.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Praėjo Oninės, nuo seno laikytos vasaros derliaus nuėmimo švente, kai baigia­mi patys sunkiausi darbai ir galima džiaugtis jų rezultatais. Seniau Ry­tų Aukš­taitijoje, Dzūkijoje ši diena būdavo tapatinama su javapjūtės pabaiga, gi Že­mai­tijo­je – tik jos pradžia. Iš tiesų dėl vėloko ir vėsaus pavasario, drėgmės trūkumo Že­­maitijoje vėlavo žiemkenčių vegetacija, sunkiau dygo vasarojus.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59