Sudarydama šių metų valstybės biudžetą, Finansų mi­nisterija savivaldybėms papildomai numatė 10 mln. eurų verslui skatinti. Trečiadienį Seimo Biudžeto ir fi­nan­sų komitetas analizavo, kaip tie pinigai naudojami. Pa­aiš­kėjo, kad valstybės skirtais pinigais savivaldybės da­lin­tis su verslu nelinkusios: kol kas vidutiniškai panaudo­ta tik apie 28 proc. lėšų. Tačiau Šilalės savivaldybė labai atsilieka net nuo šitokio vidurkio.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.59

Dėl koronaviruso grėsmės paskelbti apribojimai itin pakoregavo automobilininkų planus dalyvauti įvairiose parodose ar sporto renginiuose, nemažai jų teko atšaukti. Tačiau pasibaigus karantinui ne vienas autoklubas ar automobilininkų asociacija suskubo rengti susitikimus. Gargžduose žinoma asociacija „Garažo raktai“, šiais metais mininti savo veiklos penkmetį, taip pat įsilieja į visuomeninę miesto veiklą.

Rugpjūčio 22 d. Gargždų 767-ojo gimtadienio proga klubo nariai stengiasi suburti bendraminčius automobilininkus į parodą mieste, po atviru dangumi ir taip paminėti ne tik savo asociacijos sukaktį, bet tuo pačiu pagerbti ir svarbią miesto istorijos datą.

„Pasibaigus karantinui svarstėme įvairius variantus, kaip galėtume įprasminti asociacijos pirmojo veiklos penkmečio rezultatus. Tad, gavę pasiūlymą iš Klaipėdos rajono savivaldybės mero prisidėti prie Gargždų gimtadienio organizavimo, surengiant automobilių parodą, nedvejodami sutikome. Manome, kad mums yra garbė atstovauti gimtajam miestui. Prie Minijos krantų prisiglaudusius gražėjančius Gargždus norime parodyti ir savo kolegoms iš visos Lietuvos. Tuo labiau, jog Gargždai garsėja automobilių sporto tradicijomis“,– kalbėjo asociacijos „Garažo raktai“ vadovas Linas Petrauskas.

Asociacija „Garažo raktai“ kviečia rugpjūčio 22 d. į Gargždus, savivaldybės aikštę, 12 val. susirinkti automobilių technikos mėgėjus iš visos Lietuvos ir parodyti, kokius įdomius, retus, senus, patobulintus, ruoštus sportui, bet ne visuomet gatvėje sutinkamus automobilius ar motociklus jie turi!

Parodoje dalyvavimas nemokamas tiek dalyviams, tiek žiūrovams.

Organizatoriai labai prašo norinčiuosius dalyvauti parodoje su savo išskirtiniais automobiliais iš anksto registruotis el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Būtina nurodyti dalyvio vardą, pavardę, automobilio modelį, markę, valstybinius numerius, kontaktinį telefoną ir vietovę, iš kurios atvykstama. Parodos dalyviams ruošiami įvairūs Klaipėdos rajono savivaldybės ir asociacijos „Garažo raktai“ įsteigti apdovanojimai ir prizai skirtingose klasėse. Po parodos visi bus pakviesti mėgautis Gargždų miesto gimtadienio šventės koncertais nuostabiame Minijos slėnyje.

Asociacijos „Garažo raktai“ inform.

Klaudijaus MĖČIAUS nuotr.

Ketvirtą kartą Bilionių seniūnija ir bendruomenė su­kvietė menininkus į plenerą prie Bilionių piliakalnio – šiemet tradicinė kūrybinė stovykla „Šimtmečio veidai ir vaiz­dai“ skirta Tautodailės metams. Visą savaitę prie pi­liakalnio ir greta esančioje etnografinėje sodyboje šur­muliavo smagūs renginiai, savo sugebėjimus išbandė prie Paršežerio stovyklavę etnokultūros kūrybinių dirb­tu­vių dalyviai, svečiavosi Luokės bendruomenės kulina­rinio paveldo komanda. Susibūrimai prie Bilionių pilia­kalnio tampa tradiciniais, o jų jau laukia ne tik vietiniai gyventojai. 

Vieta, kur istorija atgyja

Prie Žemaičių plento stūksan­tis Bilionių piliakalnis, lyg legendinis žemaičių milžinas, iš toli spinduliuoja istorijos jam suteiktą galią ir ramybę, tačiau kartą per metus atgyja visa jėga – piliakalnio papėdėje užsisuka tokia veikla, apie kurią mūsų protėviai tikriausiai nė nesvajojo. 

To šurmulio organizatoriai yra bilioniškiai, prieš keletą metų išsireikalavę atlikti ant piliakal­nio bent epizodinę archeologi­nę žvalgybą. Jų entuziazmas už­krėtė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentą dr. Gintautą Zabielą, o pirmieji unikalūs radiniai leido mokslininkui spėti, jog būtent čia, ant Bilionių piliakalnio, galėjo stovėti legendinė Pilėnų pilis. 

Epizodiniai archeologiniai pa­sižvalgymai tapo rimtu trijų va­sarų moksliniu darbu, pasiekusiu plačiąją visuomenę knyga „Bilionių piliakalnis – nauji Žemaitijos istorijos faktai“. Ir tai yra geriausias įrodymas, kiek daug gali padaryti susitelkusi bendruomenė.

Smagiausia, jog bilioniškiai ne­užmigo ant laurų ir šiemet suplanavo naują savo istorijos įam­­žinimo etapą – sugalvojo parke pastatyti atminimo ženklus visiems aštuoniems savo kaimams. 

„Niekas nežino, ar ateityje iš­liks Bilionių seniūnija, bet akmeniniai ženklai – mažosios skulptūros – amžiams primins, kad šio­je vietoje gyveno savo gimtinę mylintys žmonės“, – teigė Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė. 

Primins gimtinėje paliktas šaknis

Šiemet prie Bilionių piliakalnio prisiglaudusioje senovinėje Juozo Rupšlaukio sodyboje, kur dabar šeimininkauja Edita ir Darius Nevardauskai, ne tik kaukšėjo medžio skulptorių kaltai ir rymojo dailininkų molbertai, bet ir dūzgė akmens apdirbimo technika. Galima drą­siai sakyti, kad bilioniškiai savo kaimams įamžinti pasikvietė pačius talentingiausius šalies tautodailininkus – tris kartus „Aukso vainiku“ apdovano­tą skulptorių Adolfą Teresių ir tokį pat įvertinimą pelniusį Valdą Banzą. Abu jie kelmiškiai, smagūs vyrai, nepailstantys pasakoriai, sugebantys net ir menkiausiose smulkmenose įžiūrėti bei kitiems parodyti grožį. Nuplovę akmenį, abu ir pamatė, jog lauko riedulys jau anksčiau tapo žmogaus rankų kūriniu – ant jo išliko kažkada iškalti romėniški skaičiai. Toks akmuo galėjo būti naudojamas 

kaip lauko riboženklis. Tautodai­lininkų prielaidą patvirtino ir Etninės kultūros globos ta­­rybos pirmininkas Virgini­jus Jocys, to­dėl nuspręsta šį ak­menį išsaugoti ir statyti kartu su naujai sukurtomis skulptūromis. 

Šiemet bilioniškiai įamžino ke­turis kaimus – akmentašiai kūrė skulptūras Baublių, Stonių, Baravykų ir Plunksnės kaimams.

„Kaip Baravykai be baravykų? Susodinsiu ant akmens gra­žią šeimynėlę“, – šlifuodamas akmenį, juokėsi V. Banza. Stonių kaimą primenantis akmuo papuoštas raidėmis ir plunksna, nes jame veikė mokykla, Plunksnes žymintis – kalvę simbolizuojančiu kūju ir priekalu.

Akmentašys iš Kel­mės jau 33-ejus metus kala raides ant kapinių paminklų, o du dešimt­mečius nuo šios monotonijos il­sisi, kurdamas akmens skulptūras. Būtų to ėmęsis ir anksčiau, tik, sako, labai trūko gerų įrankių. 

„Akmuo žmones ne šiaip sau traukia, jis gydo ir mora­liš­kai, ir fiziškai. Jei ka­da susižeisite, ak­mens dulkėmis pabarstykite žaizdeles – vakare pamatysite, kad jau užsidėjo šašas“, – tikino meistras. 

Iš Kelmės kilęs, o dabar Garliavoje gyvenantis trijų „Aukso vainikų“ savininkas  A. Teresius yra medžio skulptorius, kasdien kalbina ąžuolą, akmuo jam yra „atostogų pramoga“, privertusi pasimokyti naujų technologijų. Tačiau naujoku skulptūroje A. Teresiaus nepavadinsi – jo sukurtą iš nendryno brendantį akmeninį paukštuką Baublių kaimui atminti taip ir norisi paglostyti. 

„Kaimų atminimas man labai svarbus, o kūrybai tai ypač gera tema. Mano mama kilusi nuo Varnių, visą gyvenimą kalbėjo žemaitiškai, todėl šis kraštas visada buvo savas. Matyt, manyje tebėra gyvas žemaitiškas genas: nuvažiuoju pas dzūkelius, jie ten taip maloniai ciksi, bet ne tas ir viskas. Žmogui labai svarbu jausti, kur yra jo šaknys“, – sakė A. Teresius. 

Visi kūriniai – to paties ąžuolo šakos

Greta akmentašių gaudė ir medžio skulptorių pjūklai. Prie Bilionių piliakalnio jau tarsi namo kelintą kartą grįžta pag­ramantiškis Nerijus Alšauskas, o Kaltinėnuose gyvenantis kryždirbys Alvydas Pocius čia yra visiškai savas. Šiemet abu jie ėmėsi naujam gyvenimui prikelti tai, kas liko nuo pernai žemaitiška meška pavirtusio seno ąžuolo. O liko šakos, iš kurių šokio judesyje sustingo smagi porelė – skrybėlę laikantis vyras ir grakšti moteriškė. Storos ąžuolinės lentos tapo dailiais, tautiniais ornamentais ir Vyčiu papuoštais suoliukais. 

N. Alšauskui ąžuolas pasiduo­da lengvai, todėl jam tautodailė yra visas gyvenimas: ir verslas, ir pomėgis, ir kūryba, kuriai jis negaili laiko. Skulptorius sakė, jog rankoms dirbant, galvoje sukasi nauji planai, todėl tokie plenerai kaip Bilioniuose atgaivina dvasiškai ir suteikia įkvėpimo būsimiems sumanymams.

Pernai N. Alšauskas kūrė mil­žiną, kurio pypkės pelenai, kaip byloja legenda, ir tapo Bilionių piliakalniu. Šiemet nuspręsta, kad milžinui vienam liūdna dūmoti, reikia, jog jį kas palinksmintų. O kas geriau už šokėjus gali tai padaryti?

„Gal kitąmet dar ir muzikantą į kompaniją įtaisysime“, – užsiminė Bilionių seniūnė, puoselėjanti ne vieną parko gražinimo planą. 

Kryždirbys A. Pocius taip pat yra apdovanotas „Aukso vainiku“, bet pasiūlymų nesirenka – jei reikia suoliukų, sukurs suoliukus, bet tokius, kad visi, ant jų sėdintys, aikčios iš susižavėjimo. 

Vienas iš dviejų A. Pociaus sumeistrautų suoliukų, greičiau­siai tas, ant kurio pavaizduota Vytis ir žemaitiška meška, o atlošą puošia užrašas „Ten, kur tylūs milžinkapiai stovi,/Griovė priešai pilis medines“, bus užneštas ant Bilionių piliakalnio, kad, įveikę kelis šimtus laiptukų, svečiai galėtų atsipūsti ir apžvelgti kraštovaizdį. Bilionių seniūnė džiaugėsi, jog šį kūrinį seniūnijai padovanojo E. ir D. Nevardaus­kai.

Daug gražių vietų įamžino plenere dalyvaujančios dailininkės – Lietuvos dailininkų są­jungos tapytojų sekcijos narės Eglė Petraitytė-Talalienė, Marija Rastenienė ir Jolanta Krivickaitė. Jos Bilioniuose kūrė pirmą kartą, todėl negalėjo atsigėrėti nuo piliakalnio atsiveriančiu vaizdžu, šviesos ir šešėlių žaismu, natūraliu gamtos alsavimu – popiečio kaitrą keičiančiu griaustinio dundėjimu, aud­rą pranašaujančio vėjo sukeltu lapų šnabždėjimu. Tą gamtos keliamą įtampą profesionalios dailininkės bandė atskleisti įvairiomis technikomis – štri­chavo pieštuku popieriuje, liejo akvarelę, margino drobę aliejiniais dažais. E. Petraitytė-Talalienė neslėpė, jog kūrybinė stovykla tėra žvalgytuvės, po kurių namuose gimsta geriausi kūriniai. O plenere sukurti dailininkių darbai papuoš Bilionių bendruomenės salę. 

Šlovino akmenį ir medį

Šiemet pirmą kartą Bilionių seniūnija savo planus derino su Šilalės kultūros centru, prie Paršežerio organizuojančiu jaunimui tradicinę etnokultūros stovyklą. Sumanymas gimė bend­rai ieškant renginiams finansavimo ir besižvalgant į Lietuvos kultūros tarybą. Nauda akivaizdi visiems – į Bilionius pakviestas Užgavėnių kaukių kūrėjas Raimondas Puškorius ir akmens amuletų gamyba užsiimančio Alberto Martinaičio pasakojimai bei pamokymai buvo vertingi ne tik etnokultūra besidomintiems moksleiviams, bet ir suaugusiesiems. 

„Meskite akmenį į mano daržą, o aš iš jo pagaminsiu akmenį po kaklu“, – siūlė prie klėtelės įsitaisęs šiaulietis kalvis A. Marti­naitis, kelias dienas iš ran­kų nepaleidęs koncerti­nos ir nuolat smagiai traukdavęs visų dėmesį prikaustančias dainas. 

Jau daug metų jis gamina miniatiūrinius akmeninius amuletus. Pasak tautodailininko, po ledyn­me­čio akmuo maitino ir rengė žmones: akmeniniu kir­vuku jie nudobdavo žvė­ris, kurių mėsą valgydavo, o kailiais saugodavosi nuo šalčių.

„Net ir visi žodžiai iš akmens amžiaus pas mus atėjo, todėl kožnam save gerbiančiam žemaičiui reikia pasikabinti akmenį po kaklu“, – rodydamas amuletus, aiškino meist­ras.

Dar smagesnis juokas skambėjo nuo daržinės, kur Užgavėnių kaukes demonstravo medžio gabalą skaptavęs kretingiškis R. Puškorius. Tautodailininkas garsėja koplytstulpiais, kryžiais, paminklais ir skulptūromis – didžiuliai jo kūriniai stovi Gargždų, Vėžaičių bažnyčių šventoriuose, Kretingoje bei daugelyje kitų vietų. Bet smagiausia jam kurti Užgavėnių kaukes, kurias drožti išmokė tėvas, garsus Žemaitijos tautodailininkas Anicetas Puškorius. Beje, ranką tam įvaldė visi penki vaikai. Ant daržinės durų iškabinęs velnių, raganų, kanapinių, lašininių, suktų pirklių kaukes, kurią nors nuolat dėdamasis ir gąsdindamas smalsuolius, R. Puškorius juokavo, jog kaukes kuria ir jo vaikai bei anūkai – tai tapo net kelių šeimų užsi­ėmimu, nes jų prireikia ne tik prieš Užgavėnes.

„Piršlio korėjai“ kaukėmis puošiasi vestuvėse, liaudies teatrų aktoriai prašo sukurti vaidinimams, kaip unikalus tautodailės kūrinys kaukės vežamos lauktuvių užsienyje gyvenantiems lietuviams. Nesuskaičiuoju, kiek jų per gyvenimą išdrožiau, bet niekada tiek daug nesu niekur nusivežęs, nes pas mane jos neužsilieka – čia visos šeimos kūrinius sudėjau“, – juokėsi meistras. 

Patyrė atradimo džiaugsmą

Bene daugiausiai žmonių šurmuliavo apie Luokės bendruomenės moteris, iškepusias 100 raganų papločių. Luokiškės ragino prisiminti, kaip mūsų močiutės ant pečiaus rinkių kepdavo duonos papločius. Raganų paplotėliai skanesni, pagardinti dešra ir sūriu, bet jiems iškepti reikia 300 laipsnių karščio. Tokią 1,5 tonos sveriančią krosnį, pagamintą Italijoje pagal specialų užsakymą, luokiškės atsivežė ir į Bilionius. 

„Kai prašo duoti dar, nepaprastai džiau­giamės – matom, kad skanūs tie raganų valgiai. Gal papločiai šiek tiek panašūs į picas, tačiau norime priminti žmonėms, kaip anksčiau buvo gaminamas valgis. Savo krosnyje ir duoną galime kepti, bet per šventes ilgu laukti, reikia mažiausiai trijų valandų“, – pasakojo vos spėjusios ap­link krosnį suktis Luokės moterys. 

Smagų šurmulį stebėjusios Šilalės kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė ir Bilionių seniūnė L. Dau­kantienė džiaugėsi, jog ple­neras „Šimtmečio vei­dai ir vaizdai“ tapo atradimu ir me­ni­nin­kams, ir kaimo bend­ruomenės žmonėms, ir prie piliakalnio užsukusiems lan­kytojams. O svarbiausia, kad tokie renginiai palieka ne tik gražius prisiminimus, bet ir turi išliekamąją vertę. Bilionių parkas vėl praturtės skulptūromis, ne viena būsima karta džiaugsis sumanymu įamžinti seniūnijos kaimus. Geresnės priemonės savo kraštui garsinti ir negali būti.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šilališkis, pavadinkime jį Antanu, yra tas žmogus, ku­ris aktyviai teikia pasiūlymus, kaip ir ką būtų galima su­tvarkyti, kad visų mūsų gyvenimas taptų patogesnis. Šį­kart jis ragina atsakingus asmenis atidžiau apsižvalgyti rekonstruojamoje Šilalės Dionizo Poškos gatvėje.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.58

Kusiai – atokus rajono kaimas. Pu­siau­kelėje tarp Jomantų ir Tenenių, kitoje kelio pusėje, dunkso Vid­girės giria, kurios, sako, vien tik pakraščiai belikę, o vidu­rys iškirstas. Buvo metas, kai šio krašto žmonės, eida­mi į girią, po kelias pintines grybams pasiimdavo, tačiau da­bar ne tik medžių sumažėjo, bet ir kepurėtųjų.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.58

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) kasmet pa­skelbia savivaldybių indeksą. Atliekant analizę, vertinamos gyventojams ir investuo­tojams svarbiausios sritys, kuriose sprendimus priima savivaldybės. Tarp jų – komu­nalinis ūkis, mokesčiai, investicijos, plėtra ir administ­racija. Būtent pastaroji sritis mūsų rajono savivaldybėje jau daugybę metų vertinama gana prastai: nors gyventojų nuolat mažėja, valdininkų skaičius ne tik kad nesitraukia, bet netgi auga. O lyginant Šilalės savivaldybę su kitomis panašiomis savivaldybėmis, biurokratų gausa lenkiame gerokai didesnius rajonus. Šį faktą, būdama opozicijoje bei kritikuodama tuometinę valdžią, nuolat akcentuodavo ir dabartinė valdančioji dauguma, todėl lyg ir logiška, kad buvo nuspręsta imtis savivaldybės administracijos struktūros pertvarkos. Kita vertus, kyla klausimas, ar tokios, kokios planuojamos, permainos duos realių pokyčių ir tikrai sumažins biurokratinio aparato išlaikymo naštą, ar tebus tik dar vienas kitaip sudėliotas „optimizavimas“, skirtas pademonstruoti visuomenei, kad valdžia neva vyk­do rinkimų pažadus.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.58

Iki Seimo rinkimų liko visai nedaug – maždaug  pus­tre­čio mėnesio. Dažnas svarsto: šiemet tikrai sunku pasi­rinkti, už ką balsuoti. Naujausiais tyrimais, daugiau kaip penk­tadalis būsimų rinkėjų nežino, ką pasirinks. Valdantie­siems padeda pats likimas, kurio vardas – koronavirusas. Kažkas ciniškai pajuokavo, kad „valstiečiai“ meldžia naujo karantino...

Juokas juokais, bet Saulius Skvernelis ir Aurelijus Veryga maudosi šlovės spinduliuose pandemijos dėka. Drįskime pripažinti, jog be mažyčių klaidų jie gerai susidorojo su šia pasauline nelaime. Iki šiol Lietuva šiuo požiūriu yra pirmuose dešimtukuose. Svei­ka­tos apsaugos ministras pirmą kartą per trejus metus turi teigiamą vertinimų balansą: „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, liepą jo veiklai pritarė 38 proc. respondentų. O juk 2017 m., kai jis pradėjo įnirtingą kovą su alkoholiu, jo reitingai smarkiai krito ir neatsigavo iki šiol. A. Veryga dabar yra šeštas populiariausias politikas Lietuvoje.

Fenomenas? Anaiptol. Jo vietoje kitas pareigūnas galbūt būtų ne prasčiau susidorojęs su šiuo XXI a. maru. Žinoma, karti ant jo visus šunis galima, bet tuo užsiimti mėgstanti opozicija tik parodo savo neįgalumą. Psichiatras pagal profesiją ministras puikiai išmano ir komunikacijos subtilybes: ar dažnai matėte jį suirzusį, išbalansuotą naivių ir provokacinių žurnalistų klausimų? Kantrybės bei tolerancijos iš jo gali pasimokyti net Premjeras, kuris (gal dėl jį užklupusios nelemtos ligos) dažnai prarasdavo savikontrolę...

Nesu valdančiųjų šalininkas, greičiau save laikau „per žingsnį nuo centro į dešinę“, tačiau opozicija šį pusmetį jei ir nesiliuobė veidu į purvą, bet savo munduro nuo jo taip ir neapsivalė. Nuolatiniai dirbtiniai ir nelogiški priekaištai kovos su COVID-19 vedliams dažnai buvo skelbiami, norint įgelti, pašiepti, pademonstruoti savo propagandinį priešrinkiminį žavesį. Net konservatorių gerbėjai, rikiuodami rinkimų sąrašus, Gabrielių Landsbergį nustūmė kažkur toli toli. Tiesa, savo bjauria retorika nuo jų neatsiliko ir „valstiečiai“: nei Ramūnas Karbauskis, nei Agnė Širinskienė negailėjo aštrių epitetų oponentams...

Politikų vertinimuose gerą įspūdį palieka užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kuris yra antras po Gitano Nausėdos ir net lenkia savo bosą S. Skvernelį. Pagal profesiją inžinierius, sovietinis komjaunimo aktyvistas, išmėginęs žurnalisto duoną, šis po pusmečio 60-ies sulauksiantis politikas (prieš trejus metus jis paliko LSDP) yra kaip reta lojalus lietuviškumui ir gana gerai tvarkosi užsienio politikoje. Opozicija dažnai mėgina jam įgelti, bet tuos geluonis ministras greitai išsitraukia...

Aišku, iki rinkimų dar nemažai vandens nutekės. Nedidelis „karbauskininkų“ atotrūkis nuo „landsbergininkų“ gali dar daug kartų keistis, ir šis balansas priklausys nuo kokio nors mažmožio: ar Vyriausybė paskelbs naujus pandeminius apribojimus, ar A. Veryga anksčiau grįš iš atostogų, ar iš pasyvumo zonos išlįs TS-KDP sąrašo vedlė Ingrida Šimonytė, pagaliau – kuo dar nustebins „visuomenininkai“ iš rinkimams užregistruoto Nacionalinio susivienijimo. 

Mėgstu razinas. Nors šis praėjusios savaitės įvykis labiau panašus į kartųjį pipirą – Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidento Šarūno Narbuto sulaikymas, įtariant jį dėl 5 mln. eurų vertės koronaviruso tyrimams skirtų reagentų pirkimų prekyba poveikiu. Tyrimo duomenimis, valstybės institucijoms kovo mėnesį siekiant ypatingai skubiai įsigyti didelį kiekį reagentų ir pradėjus derybas su vienos užsienio įmonės įgaliotu atstovu, įtariamasis ėmė veikti kaip neoficialus tarpininkas tarp Lietuvos institucijų ir minėtos bendrovės.

Nepasitikėjimą šiais įtarimais kelia grynai žmogiška aplinkybė: ar STT veiksmų pagrindo nesudarė grynai lietuviška savybė – pavydas, kad už tarpininkavimą (beje, Š. Narbutas veikė viešai, oficialiai ir pagal įstatymus) į jo asmeninę banko sąskaitą per keletą kartų buvo pervesta didesnė nei 300 tūkst. Eur suma...

Kaip sakoma, tyrimas tęsiasi, ir kol kas žurnalistas gali reikšti tik savo simpatijas ar antipatijas. Tik priminsiu, kad POLA prezidentas Š. Narbutas yra buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas teisės klausimais...

Česlovas IŠKAUSKAS

Europoje augant artimuosius slaugančiųjų skaičiui, vis didesnis dėmesys atkreipiamas į jų psichologinę savijautą. Reaguodami į pokyčius visuomenėje, Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai, bendradarbiaudami su kolegomis iš Švedijos, pristatė specialią internetinę programą „Slaugau artimą“ ir kviečia atlikti apklausą, kuria siekiama geriau suprasti slaugančių savo artimuosius situaciją ir pagalbos poreikius. Šią programą ir situaciją Lietuvoje bei Europoje pristato dokt. Ieva Biliunaitė (Linšiopingo universitetas, Švedija) ir dokt. Austėja Dumarkaitė (VU). 

 „Slaugau artimą“ – nauja programa psichologinei pagalbai gauti

Stebėdami Europos mastu augantį artimuosius slaugančių žmonių skaičių ir šių žmonių poreikį psichologinei pagalbai gauti, VU Psichotraumatologijos centro mokslininkai, bendradarbiaudami su Linšiopingo universitetu (Švedija), sukūrė ir pristatė internetinę programą „Slaugau artimą“, skirtą žmonėms, kurie slaugo savo artimąjį ir dėl to patiria psichologinių sunkumų.

Programoje „Slaugau artimą“ dalyvavo daugiau nei pusšimtis žmonių, slaugančių savo artimąjį. Į programą užsiregistravę dalyviai naudojosi aštuonių savaičių trukmės internetine psichologine programa. Dalyviai nuotoliniu būdu asmeniškai bendravo su specialiai šiai programai pasirengusiomis psichologėmis, išbandė įvairius metodus, padedančius susidoroti su kylančiais sunkumais, mokėsi suprasti ir tvarkytis su įvairiomis emocijomis. Lygiagrečiai buvo atliekamas programos veiksmingumo vertinimas.

Programa „Slaugau artimą“ įvertinta kaip naudinga: sumažėjo slaugančiųjų depresijos, streso, nerimo simptomai, pagerėjo dalyvių gyvenimo kokybė. Be to, didžioji dalis dalyvių teigiamai atsiliepė apie programą.

„Slaugyti tėtį, mamą ar vaiką gali būti sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – slaugantįjį apima stresas, nerimas, liūdesys. Slaugymą dažnai priimame kaip pareigą, o pasikalbėti apie sunkumus vieniems nėra su kuo, o kitiems net gėda. Norime daugiau sužinoti apie savijautą tų, kurie slaugymo naštą drąsiai užsikelia ant savo pečių“,– sako VU Psichotraumatologijos centro vadovas prof. Evaldas Kazlauskas.

Spėjama, kad nemaža dalis Lietuvos gyventojų rūpinasi vienu ar netgi daugiau savo artimųjų. Taigi būtina išsamiau aiškintis ir suprasti šių žmonių patirtį, jog būtų galima spręsti, kokia psichologinė pagalba būtų labiausiai priimtina šiai žmonių grupei.

Artimųjų slaugymas – apdovanojantis iššūkis

Europoje daugiau nei trečdalis žmonių slaugo asmenį iš artimos aplinkos. Neretai slaugomieji yra silpnos sveikatos tėvai, sutuoktiniai, vaikai ir kiti šeimos nariai ar artimi giminaičiai. Nors kiekvieno slaugančiojo ir slaugomojo situacija yra labai individuali, slaugymas turi didelę įtaką slaugančiojo savijautai. Viena vertus, rūpinimasis artimuoju gali suteikti pasitenkinimo ir pilnatvės: galimybė padėti ir pasirūpinti artimu žmogumi gali sukelti malonių emocijų. Kita vertus, slaugantiems savo artimuosius neretai yra būdinga sumažėjusi gerovė, didesnis streso lygis, pasireiškia depresijai būdingi simptomai ir kiti psichologiniai sunkumai.

Kadangi slaugymas reikalauja nemažai laiko ir pastangų, įvairūs sunkumai gal kilti priklausomai nuo slaugomojo savijautos, sveikatos ar kitų problemų. Pavyzdžiui, slaugant artimąjį, kuriam yra diagnozuota demencija, gali būti sudėtinga dėl ligai progresuojant besikeičiančios žmogaus asmenybės, didėjančio priklausomumo, silpnėjančios atminties. Slaugantiesiems tokioje situacijoje tenka nuolat prisitaikyti prie besikeičiančios artimojo būklės.

Ne mažiau svarbus aspektas – slaugant artimąjį, mažiau laiko lieka sau, laisvalaikiui, pasibuvimui su kitais artimaisiais, draugais. Kai kuriais atvejais slaugantieji turi sumažinti darbo krūvį arba visai nustoti dirbti, tai gali sukelti finansinių sunkumų.

Įtakos turi finansinė parama ir kultūrinės nuostatos

Skirtingose Europos šalyse būdingas nevienodas paramos artimuosius slaugantiems pasiskirstymas, lemiantis artimųjų slaugai skiriamo laiko kiekį. Pavyzdžiui, Skandinavijoje slaugymui skiriamos apie 2–3 valandos per savaitę, Pietų Europoje – Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje neretai slaugymui skiriama ir visa para.

Priklausomai nuo teikiamos paramos dydžio ir prieinamumo, keičiasi ir žmonių laisvė bei galimybės priimti įvairius su slaugymu susijusius sprendimus. Be valstybės teikiamos paramos, didelę įtaką daro ir kultūrinės nuostatos. Kai kuriose šalyse vyrauja stiprios tradicijos rūpintis vyresniaisiais savo šeimos nariais, įtaką daro ir tai, kokios paramos tikisi asmenys, kuriems yra reikalinga priežiūra. Pavyzdžiui, senyvo amžiaus žmonės, priklausomai nuo atitinkamo kultūrinio konteksto, gali turėti labai skirtingus įsitikinimus apie tai, kokios pagalbos jie norėtų, kai jos, tikėtina, prireiks.

Situacija Lietuvoje

Lietuvoje vienas iš pagrindinių artimuosius slaugančiųjų patiriamų sunkumų yra prieiga prie reikiamos informacijos. Kadangi sveikatos ir socialinė parama Lietuvoje nėra galutinai integruota, tai gali sukelti sunkumų norint rasti atsakymus į rūpimus klausimus. Tačiau daugelis kitų būdingų problemų – kaip ir likusioje Europoje: dirbantys žmonės arba neturi, arba turi labai ribotas galimybes prireikus keisti darbo grafiką tam, kad būtų galima prisitaikyti prie slaugomo asmens poreikių.

Kalbant apie emocinę paramą, galimybės ją gauti taip pat yra ribotos. Nepaisant to, Lietuvoje pamažu kuriasi įvairios iniciatyvos pagalbai suteikti: esama telefoninių linijų, į kurias gali kreiptis asmenys, patiriantys psichologinių sunkumų; kai kurios sveikatos ar socialinių paslaugų įstaigos suteikia slaugantiems asmenims galimybę susisiekti su medicinos slaugytojais ir aptarti rūpimus klausimus.

Vis dėlto Lietuvoje dar yra jaučiamas bendras psichologinės pagalbos stygius. Kadangi artimuosius slaugantys žmonės neretai susiduria su streso, depresijos ir nerimo simptomais, svarbu, kad būtų sudarytos galimybės gauti profesionalią psichologinę pagalbą. Ši problema tampa vis aktualesnė dabar, karantino laikotarpiu, kadangi išauga socialinės izoliacijos rizika, yra apribotos medicinos, socialinės ir kitos paslaugos.

Slaugančiųjų apklausa

Siekdami įvertinti savo artimuosius slaugančių asmenų patirtis ir poreikius, šiuo metu VU Psichotraumatologijos centro mokslininkai kartu su Linšiopingo universitetu organizuoja ir kviečia atlikti trumpą slaugančiųjų apklausą (https://www.fsf.vu.lt/naujienos/fakulteto-ivykiai/3250-vu-mokslininkai-pastebi-slaugantieji-artimuosius-auganti-visuomenes-grupe), kurios tikslas – sužinoti apie tai, kokius sunkumus patiria žmonės, slaugantys savo artimuosius.

Surinkta ir įvertinta informacija bus naudojama psichologinės pagalbos galimybėms plėtoti ir pritaikyti. Apklausos metu nebus renkama asmeninė dalyvių informacija. Pildyti apklausą gali visi pilnamečiai Lietuvos gyventojai, kurie slaugo artimą žmogų. Taip pat klausimyną gali užpildyti ir tie žmonės, kurie neslaugo patys, bet gerai pažįsta artimąjį slaugantį žmogų.

Ieva BILIUNAITĖ

Sveikata besidomintys šilališkiai tikriausiai nieko taip nelaukia, kaip laukia atvykstant į Šilalės ligoninę profesoriaus Prano Šerpyčio. Jau kelinti metai iš Žvingių kilęs medikas per atostogas šilališkiams skaito paskaitas apie širdies ligas, pataria, kaip save prisižiūrėti, papasakoja apie naujausius gydymo metodus. Liepos viduryje jis vėl lankėsi Šilalėje. 

Prieširdžių virpėjimas – pasalūniška liga

Gydytojas kardiologas, anes­teziologas-reabilitologas, moks­lų daktaras, Vilniaus uni­versiteto profesorius ir Me­di­cinos fakulteto Skubios pagalbos centro vadovas P. Šerpytis, ko gero, yra vienas daugiausiai pasiekusių mūsų kraštiečių. Šilalėje apie jo nuoširdumą sklando kone legendos – kiek galėdamas jis padeda sunkiausiai susirgusiems, ne vienerius metus remia iš Žvingių kilusį jaunimą, lankydamas gimtinėje gyvenančią mamą, nepamiršta užsukti ir pas buvusius savo mokytojus.

Paskaitos – taip pat pagalba žmonėms, nes medicinos profesorius įsitikinęs, jog žodis gali pasiekti daugiau nei rankos, o vienas žodis kartais gali net gyvybę išgelbėti. Šįkart į Šilalę jis atvyko pasidalinti žiniomis apie  daugelio nejuntamą, bet labai pavojingą širdies ritmo sutrikimą – prieširdžių virpėjimą. Tai dažniausiai pasitaikanti širdies ritmo sutrikimų liga.

„Jei kas nors atrastų būdą šiai ligai užkirsti kelią ar išgydyti ją, tikriausiai gautų Nobelio premiją. Tačiau toks gydytojas dar negimė“, – pradėdamas paskaitą, prisipažino patyręs kardiologas. 

Prieširdžių virpėjimu serga apie 2 proc. pasaulio gyventojų, manoma, jog Lietuvoje tokių ligonių gali būti per 100 tūkstančių. Senstant rizika susirgti didėja, bet to neišvengia ir jauni žmonės – aktyvus darbas, sportas, sukeliantis intensyvų prakaitavimą, bet kada gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Dar didesnę riziką patiria tie, kurie turi širdies ydą, ypač dvigubo vožtuvo angos susiaurėjimą, dėl kurio ple­čia­si prieširdžiai, arba esant padidėjusiai skydliaukės funkcijai, nekontroliuojamai arterinei hi­pertenzijai, progresuojant išeminei širdies ligai bei kitoms būklėms.  

Prieširdžių virpėjimas nėra mirtina liga, tačiau gali sukel­ti labai sunkių komplikacijų. Treč­dalio išeminių insultų prie­žas­tis ir yra prieširdžių vir­pė­jimas, nes jo metu prie­­širdžiuose susidarę trombai pa­tenka į arterijas, „numeta­mi“ į smegenų ar žarnyno krau­jagysles. 

„Jauniems žmonėms atrodo, kad jie gali viską daryti be jokių apribojimų, bet net toks paprastas veiksnys kaip karštis sutrikdo elektrolitų balansą ir, jei tik yra koks nors genetinis polinkis, atsiranda rizika iššaukti aritmiją. Didžiausią riziką  patiria vyresni nei 75 metų, sergantys diabetu, trumpalaikį sąmonės praradimą patyrę, aukštą kraujo spaudimą turintys, kraujagyslių ligomis sergantys žmonės. Nors širdies ligos labiau būdingos vyrams, didesnę prieširdžių virpėjimo riziką patiria moterys.

Be to, ritmo sutrikimus stimuliuoja net ir labai nedidelės alkoholio dozės“, – įspėja profesorius. 

Pasak kardiologo, dauguma žmonių prieširdžių virpėjimo visiškai nejaučia, jis pasireiškia tik didelio fizinio krūvio metu. Bet palaipsniui prieširdžiai plečiasi, vystosi širdies nepakankamumas – širdis nesusitraukia tiek, kiek turėtų susitraukti. Todėl visi, kuriems nustatytas lėtinis prieširdžių virpėjimas, privalo gerti kraują skystinančius vaistus. Tiesa, daugelis klaidingai mano, jog aspirinas apsaugo nuo krešulių susidarymo, esant prieširdžių virpėjimui. Šiam procesui suvaldyti reikalingi vaistai, vadinami antikoaguliantais. Nau­­dojant „senuosius“ (varfarinas), būtina kraujo krešumo kontrolė, t.y. kas mėnesį reikia atlikti kraujo krešumo tyrimą, norint nustatyti vaisto efekty­vumą bei siekiant išvengti krau­javimo ir tromboembolinių komplikacijų.

Geriant „naujuosius” antikoaguliantus, kraujo krešumo tyrimas nebūtinas, bet jie neskiriami ligoniams, kuriems yra implantuoti mechaniniai širdies vožtuvai. Gydymas antiko­aguliantais pradedamas „senaisiais” antikoaguliantais ir, esant neefektyviam gydymui jais, po pusės metų gydytojas kardiologas gali išrašyti kompensuojamus „naujuosius” geriamuosius antikoaguliantus. Vėliau šiuos vaistus turi teisę išrašyti ir šeimos gydytojas. 

„Ko labiausiai reikia, kad širdies ritmas netriktų? Kont­roliuoti arterinį kraujo spaudimą – taip galima 10 kartų sumažinti insulto ir 6 kartus miokardo infarkto riziką. Būtina pasitikrinti, ar nėra skydliaukės susirgimų, širdies vožtuvų patologijos ar išeminės širdies ligos, gerti pakankamai skysčių, nedirbti iki devinto prakaito. Vieną kartą atsiradus prieširdžių virpėjimui, ritmas sutrinka daug greičiau“, – primena profesorius P. Šerpytis. 

Pasak jo, kiekvienas turi žinoti, jog, pajutus prieširdžių virpėjimą, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus – be spe­cialaus paruošimo ir specia­lių tyrimų ritmą galima atsta­tyti ne vėliau kaip per 48 val. Pa­vėlavus lieka tik naudoti kraują skystinančius vaistus. Ilgai trunkantis, nuolatinis prieširdžių virpėjimas nebe­at­sistato, todėl, pajutus, kad ritmas sutriko, reikia kuo greičiau vykti į ligoninę.  

Medikui svarbiausia mylėti žmones

Šilališkiai profesoriui turėjo daugybę klausimų – ne tik prašė pasakyti, ar tinka jų naudojami vaistai, rodė išrašus iš ligoninių su nustatyta diagnoze, bet ir klausinėjo, ką galima ir ko negalima valgyti ar gerti. Stebino mediko kantrybė ir geranoriškumas, o ilgametė farmacininkė, su gėlėmis atėjusi padėkoti ją gelbėjusiam kardiologui, net apsiverkė.

„Po operacijos Vilniuje paju­tau, kokią gerą širdį turte. Iš kur tiek kantrybės ir gerumo? Parvažiuodavote iš Vo­kie­tijos ir skubėdavote prie mano lovos. Ačiū“, – dėkojo šila­liš­kė.

Profesorius juokėsi, kad gydytojo toks darbas – klausytis žmonių ir padėti jiems, nes tam jis ir yra reikalingas. 

„Tie, kurie renkasi mediko profesiją, be gebėjimo mokytis turi mylėti žmones ir žinoti, kad jie yra labai skirtingi. Bet vienodai gerai reikia gydyti ir inteligentą, ir paprastą darbininką, ir asocialų girtuok­lį“, – sa­kė garsus kardiologas, pagar­bos žmonėms vaikystėje išmokęs iš savo tėvų ir galintis pasigirti, jog žino, ką reiškia augti meilėje. 

Tapti mediku Pranas tikina svajojęs nuo pirmos klasės, kai buvo įsižiūrėjęs kolūkio zootechnikę. Gražiausia kaimo panelė važinėjo motociklu, o per atostogas ją vėžino mediciną studijuojantys vaikinai.

„Tada ir nutariau, jog „kiečiausi“ vyrai yra medikai, ir nors tėtis norėjo, kad tapčiau ag­ronomu, savo nusistatymo ne­keičiau“, – juokėsi profesorius. 

Į Kauno medicinos institutą šilališkis įstojo tik iš antro karto, todėl gerą pusmetį Žvingių vidurinėje mokykloje dirbo fizikos mokytoju. Mokytojauti jam patiko, sako, jog dėl to ir dabar su tokiu dideliu malonumu dėsto studentams medicinos mokslus. 

Didžiausiu gyvenimo laimėjimu profesorius laiko žmones, kurie jį lydėjo gyvenimo keliu. 

„Mane visada supo geri žmonės. Atvažiavau į institutą, ma­no „raketa nešėja“ tapo profesorius Algimantas Mickis, kuris laikė mane pavyzdingu studentu ir norėjo, jog pasilikčiau universitete. Esu net Katalikų kroniką institute nešiojęs, jaučiau, kad tai jis mane ir apsaugojo nuo nemalonių – nugesino visus skandalus, nes buvo Kauno medicinos insti­tuto tarybos pirmininkas. Profesorius Jurgis Brėdikis išmokė optimizmo – fantastika, kaip jis mo­kėjo pritraukti jaunimą. Jų patirtis man daugybę kartų yra padėjusi“, – džiaugėsi P. Šer­py­tis. 

Tapęs gydytoju anesteziolo­gu-reanimatologu, pateko į Vilniaus Santaros klinikas, kur nuolat jautė profesorių Al­gi­manto Marcinkevičiaus ir Alek­sandro Laucevičiaus globą. Pastarasis pakvietė dirbti kar­diologijos klinikoje širdies ritmų sutrikimų ir intensyvios kardiologijos srityje. Taip P. Šerpytis susidomėjo skubios pagalbos medicina ir tapo jos pradininku Lietuvoje. 

Profesorius įsitikinęs, jog net talentingiausiems žmonėms rezultatų pasiekti padeda ne įgimti sugebėjimai, o atkaklus darbas.

„Mama mane mokė, kad gyvenime svarbiausi du dalykai: melstis ir dirbti. Niekada nemačiau savo tėvelių tinginiaujančių, ir mes, vaikai, buvome raginami turėti užsiėmimą – po pamokų sportuoti, lankyti būrelius, skaityti, nes kai esi užimtas, į galvą nelenda blogos mintys. Tą sakau ir savo vaikams“, – „Šilalės artojui“ sakė profesorius. 

Su žmona Aurelija šilališkis užaugino du sūnus ir duk­rą. Kaip ir mama, dukra pasirinko farmakologiją, o sūnus Rokas dirba gydytoju kardiologu Santaros klinikose ir yra Vilniaus universiteto doktorantas. Praną džiugina ir ant­rojo sūnaus karjera – Karolis yra ekonomikos mokslų dakta­ras ir dėsto Vilniaus universitete. 

Stebi vykstančias permainas

Dažnai aplankyti mamos į Ši­lalę atvykstantis P. Šerpytis neslepia, jog visada jautė šio kraš­to trauką. Gražėjantis miestas, nauji statiniai džiugina akis, tačiau labiausiai profesorius vertina čia esančius žmones. 

 „Visą laiką galvoju apie žmones. Man ta aplinka, pastatai, supratimas, kad čia yra tavo šak­­nys – labai svarbu, bet jei nebūtų žmonių, nebūtų ir tos šilumos, kurią atvykęs jaučiu. Di­džiuojuosi savo kraštiečiais –

gydytojais, ligonine, kurią jiems pavyko išsaugoti. Mamai dažnai prireikia jų pagalbos. Sė­dėdami savo aukštuose bokštuose galime sakyti, kad čia nieko gero, bet kai patenkame į tas sąlygas, suprantame, jog čia dirbti gerokai sunkiau. Lietuvą kuria tokie maži darbai: pagalba žmogui, nuoširdus pasiaukojimas silpnesniam“, – įsitikinęs profesorius P. Šerpytis.   

2013 m., Šilalei švenčiant 480 metų jubiliejų, kardiologui P. Šerpyčiui buvo suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas. Profesorius tikino, jog šį apdovanojimą priėmė kaip įsipareigojimą kažką gero ir svarbaus padaryti savo kraštui. 

„Mūsų karta yra išmokyta daugiau imti negu duoti, o aš galvoju atvirkščiai: tik duodamas gali jaustis laimingas. Kai duodi, niekada nereikia galvoti, kad grįš: aš ir taip žinau, jog gerumas visada sugrįš tuo pačiu. Stebiuosi, kai girdžiu sakant, kad Lietuva nieko nedavė, čia viskas blogai. Taip ir norisi paklausti – o ką pats davei Lietuvai? Ir aš savęs klausiu, ką jai daviau. Labai malonu, kai supranti, jog turi ką duoti“, – sakė medikas. 

P. Šerpytį džiugina Lietuvos žmonių pakantumas, tolerancija visoms tautoms, pagerė­jęs požiūris į žydus, kurių prieš karą mūsų miesteliuose buvo labai daug ir lietuviai mokėjo gražiai su jais sugyventi. Džiu­gina jį ir permainos Ši­la­lė­je. 

„Slidinėjimo trasa, stadionas, baseinas, dabar statys sporto kompleksą. Sako, jo nereikia. Kodėl? Ar Šilalėje gyvena kitokie žmonės, negu Vilniuje? Važiuoju per Lietuvą ir džiaugiuosi, kai matau naujus namų stogus – Šilalėje jų taip pat daug. Lietuva keičiasi, žmonės tą turi pamatyti, nes daugelis per kasdienybę permainų tiesiog nepastebi. Niekas už mus valstybės nesukurs, mes patys viską turime daryti. Kiek važinėju po pasaulį, tokių darbščių žmonių niekur nemačiau – mums visi gali to pavydėti“, – tvirtino medikas, svajojantis, jog ateis laikas, kai ir mažuose miesteliuose gyvenantys žmonės nebijos imtis verslų ir galės gyventi taip, kaip airiai, vokiečiai ar slovakai. 

Beje, COVID-19 virusas irgi daug ko išmokė. Pavyzdžiui, kad galima dirbti nuotoliniu būdu. Todėl ir gyvenant mažesniame miestelyje darbus galima atlikti iš namų. Nebūtina gyventi Klaipėdoje, Kaune ar Vil­­niuje. 

Sveikatos receptas – gera nuotaika

„Didžiosios ligoninės – San­taros, Kauno klinikos – diag­nostiniai centrai, kur žmogus yra tik numeriukas. Ten leng­viau nustatyti diagnozę, atlikti sudėtingas operacijas ar procedūras, o gydyti reikia mažose ligoninėse, kur medikas yra arti žmogaus. Dar labai svarbu, kad čia būtų teikiama skubi pagalba – širdies ritmui sutrikus, ne iškart galime nuvažiuoti į Vilnių, laukti eilėse. Todėl esu dėkingas tiems medikams, kurie savo likimą susiejo su mažomis ligoninėmis ir čia gyvenantiems žmonėms atiduoda visas savo žinias ir energiją“, – sakė P. Šerpytis.  

Blogai, pasak profesoriaus, kad beveik neliko medicinos punktų. Juk ne visi kaimo gyventojai gali nuvažiuoti pas daktarą, todėl laimė, jog į nuošalesnes vietas atvyksta „ratuota“ slaugytoja, atlieka paskirtas procedūras. Laikmetis keičiasi, gerai, kad atsiranda naujos darbo formos, nebereikia išlaikyti pastatų.

„Bet jei liktų tik Tauragės ligoninė, kaip planuojama, būtų labai blogai. Daugelis žmonių netektų paskutinės vilties greičiau sulaukti pagalbos“, – nuogąstauja profesorius.  

Ligoninėje paskaitos apie prieširdžių virpėjimą pasiklausyti susirinkę šilališkiai išgirdo P. Šerpyčio geros sveikatos receptą: kasdien šalia esančiam žmogui reikia pasakyti bent tris gerus dalykus. Pagirti, kad gražiai atrodo, gerai pasielgė, pasidžiaugti, jog susitiko, kas nors pasisekė. 

Profesorius įsitikinęs, kad teigiamos emocijos veikia geriau nei vaistai, nes seniai įrodyta, jog mintys materializuojasi. Gerų emocijų šaltinių yra daugybė: sportas, gamta, sodininkystė, gėlių auginimas, bend­ravimas su žmonėmis. 

O kas pačiam profesoriui suteikia gerų emocijų? 

„Kiekvienas darbas, gerai pa­­darytas, mane įkvepia. Gy­dy­tojui tenka daug bendrauti su ligoniais, prisiliesti prie tokių asmenybių, kurias šiaip jau galėtume pamatyti tik televizoriaus ekrane. Tai labai smagu. Dar nesimokiau medicinos, kai laikraštyje „Šilalės artojas“ perskaičiau šimtamečio Macaičio interviu. Jis sakė, jog geros nuotaikos semiasi iš gamtos, iš darbo, lietuviško samagono ir gražių moterų...

Supratau, kad niekada negalima prarasti humoro jausmo ir nebijoti pasijuokti iš savęs. Lietuviams to labai trūksta, mes esame skeptikai. Todėl šviesiau žiūrėkime į gyveni­mą – geriau seksis, mažiau sirgsime“, – linki šilališkiams mūsų kraštietis patyręs kardiologas P. Šerpytis. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Norėčiau pasidalinti prisiminimais iš savo vaikystės ir jaunystės, kuri prabėgo Kiau­kų kaime, prie šaltiningojo Noralio upelio Antano No­reikos ir Juzefos Dajoraitės-No­reikienės gausioje, religingoje šeimoje, kurioje užaugome keturi sūnūs ir keturios dukterys.

Proseneliai Izi­dorius Norei­ka su žmona Ma­ri­jo­na Juš­kyte-No­rei­kiene susilaukė keturių vaikų: Ma­­rijonos, Ievos, Jo­no ir Vincento. Jo­nas turėjo duk­ras Stasę ir Ju­ze­fą. Kai Jonas žuvo, mer­­gaitės dar buvo mažos. Stasė užaugusi ištekėjo už Sta­nis­lovo Poškos, o Ju­­zefa – už Ka­zio Tri­jo­­nio.

Vincentas bu­vo išvykęs į Ame­riką už­darbiauti. Sun­kiai dirbdamas su­sirgo, tad grįžo į Lietuvą. Vedė Ag­nieš­ką Šne­paitę iš Obe­lyno, gyveno Pa­je­ru­by­nio kaime, susilaukė sūnaus An­­tano. Šiam paaugus, tėvas samdė mokytoją Joną Tri­jo­nį, kad išmokytų vaiką skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Gavęs šaukimą, Antanas iš­ėjo į kariuomenę, tarnavo Tau­­­ragėje, ulonų pulke. Tėvas nupirko Antanui žemės Kiaukų kaime, pastatė trobą, pagalbinius pasta­tus javams, šienui, tvartą gyvuliams, padargų žemei dirbti. Grįžęs iš kariuomenės, Antanas susituokė su Juzefa Dajoraite iš to paties kaimo. An­tanas už  nupirktą žemę ir visus kaštus turėjo aprūpinti tėvą: išlaikyti jam karvę, nušerti po kiaulę per metus, paruošti pašaro. 

Kai Šilalėje pastatė sviesto gamyklą, A. Noreika viename savo trobos gale įrengė patalpą pieno separavimo punktui. Antanas buvo pasiųstas į kursus ir paskirtas šio punkto vedėju. Punkte buvo pastatytos šildymo krosnys, katilas su vandeniu, įrengtas rankomis sukamas separatorius. Žmonės, at­vežę pieną, jį pašildydavo iki reikiamos temperatūros ir patys išseparuodavo. Liesą pieną pasiimdavo savo reik­mėms: darydavo varškę, raugindavo, balino sriubas ar sugirdydavo veršeliams, paršeliams.

Malkoms paruošti bei krosniai iškūrenti buvo priimtas žmogus. Atskiro darbuotojo reikėjo ir grietinėlei į Šilalės sviesto gamyklą nuvežti bei priduoti. Bidonai būdavo užplombuoti, o jeigu plomba pažeista, grietinėlės nepriimda­vo, grąžindavo atgal. Lyd­raš­tyje būdavo nurodytas svo­ris, riebumas, virinimo tem­peratūra. Užmokestis pieno statytojams bu­vo mokamas pagal pieno riebumą, pinigus jie gaudavo kas mėnesį. Jais žmonės mokėjo žemės mokestį, pirko trąšų, žemės ūkio padargų, šlajų, druskos, žibalo, vinių bei kt.

Savo tėvą Antaną prisimena kaip darbštų ūkininką, pienininką, veterinarą. Jis gražiai giedojo, dainavo, bu­vo mu­zi­kan­tas, bažnyčios ko­mi­te­to pirmininkas, kasininkas, maršalka. Prisimenu, kaip kaimo žmo­nės per An­ta­nines ąžuolo lapais apvainikuodavo mūsų na­mų langus, duris ir padėdavo dovaną tėvui.

A. Noreika palaidotas Tū­bi­nių kapinėse.

Mano tėvai bu­vo darbštūs ir religingi, mus, vaikus, dirbti mo­kė nuo mažens. Prisimenu vie­ną nutikimą. Man teko vež­ti grietinę į Šilalės sviesto gamyklą. Va­žiuo­da­mas radau auksinį laik­rodį. Sek­ma­die­nį per šv. Mišias bažnyčioje kunigas per pamokslą prane­šė, kad pamestas auksinis laikrodis. Pa­si­ro­do, jis buvo zakristijono, kuris pametė laikrodį, važiuodamas dviračiu į Šilalę. Zakristijonas man už atgautą laikrodį padovanojo naują kostiumą.

Tėvo muzikalumą paveldė­jo­me ir mes, ypač brolis Sta­sys. Ganydamas karves, pasidarė smuiką, iš telefono laidų sudėjo stygas. Turėjo gerą klausą: išgirdęs grojant melodiją, atkartodavo ją smuiku. Teta Kazimiera Trijonienė-Ma­cienė, išgirdusi jo grojimą, padovanojo smuiką, kuris buvo Antano Račkausko. Stasys juo mokėsi griežti pas Petrą Gu­dauską. Pusbrolis Pranas Va­lauskas padovanojo mums gitarą, tėvas surado kontrabo­są, sudėjo stygas. Taip sukūrėme kapelą, kurioje Stasys grojo smuiku, aš, Juozas, – gitara, giminai­tis Pranas Trijo­nis – kontrabosu. Pradžioje grojome na­­muose, susirinkda­vo berniukai ir mergaitės iš artimiausių kaimų, mokėmės šokti. Vėliau pradėjome groti jaunimui šokiuose ir už kaimo ribų.

O suaugę, subrendę ir visai išskridome iš savo gimtojo kaimo. Tačiau brangūs veidai, vaizdai, prisiminimai iki šiol tebėra gyvi ir šildo. Ir šaukia vėl susieiti įvairių kartų kiaukiškius, pasklidusius po brangią Lie­tuvą ar už jos ribų, įkvėpti tyro gimtinės oro, pasibičiuliauti ar tiesiog patylėti...

Kiaukų kaimo kraštiečių su­ėjimas rugpjūčio 1 d., 11 val., prasidės šv. Mišiomis Tū­bi­nių bažnyčioje.

Juozas NOREIKA, 

buvęs kiaukiškis, gyvenantis Mažojoje Lietuvoje

Nuotr. iš autoriaus albumo