Problemos atsiranda dėl nemokėjimo klausytis

COVID-19 pandemija pakeitė pasaulį negrįžtamai. Ji daro įtaką ne tik ekonomikai, sveikatos sektoriui, bet taip pat ir žmonių tarpusavio santykiams. Karantino metu daugiau laiko praleidome su artimaisiais, šiomis dienomis, kuomet susirgusiųjų koronaviruso infekcija daugėja, irgi dažniau nusprendžiame dirbti ar mokytis iš namų. Viena vertus, šeimos nariams tai yra ne tik galimybė užmegzti artimesnius santykius, bet ir rizika patirti didesnį nuovargį.

Vieniems tėvai – dirgiklis, kitiems – džiaugsmas

Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys įsitikinęs, kad nuovargis atsiranda, nes žmonės tarsi vaidina spektaklį, jog gyvenime neva niekas nepasikeitė, tik daugiau laiko praleidžiama namuose. Tačiau iš tiesų situacija yra visiškai priešinga.

„Mes imituojame, kad realiame gyvenime niekas nesustojo. Tai melas, kuris, laikui bėgant, ima varginti. Juk socialinis gyvenimas nėra vien tik fizinis išėjimas iš namų, tai yra tam tikras emocijų pasidalinimas. Per dieną su kiekvienu sutiktu žmogumi pasidaliname vis kita emocija, o kai to nebelieka, visomis emocijomis dalijamės tik su šeimos nariais, kuriems jų tenka daugiau nei bet kada anksčiau“, – sako L. Slušnys.

Viena iš didžiausių problemų, anot psichiatro, jog paaugliams per karantiną nuolatinis tėvų buvimas šalia tapo didžiuliu dirgikliu.

„Tai natūralu: jie nebegalėjo susitikti su draugais ir pasidalinti savo nepasitenkinimu tėvais, tad šis nuolat augo. Tėvams to atvirai vaikai taip pat jautėsi negalintys papasakoti, nes šie nesuprasiantys. Šią priešpriešą tarp vaikų ir tėvų karantinas tik išryškino. Netgi tėvų teiravimasis, kaip jaučiasi, paauglius pradėjo erzinti, nes jie tai laikė nekantrumo išraiška“, – teigia L. Slušnys.

Kita vertus, jis tikina savo praktikoje sutikęs ir labai gražių bendravimo pavyzdžių, kuomet karantinas santykius tik pagerino. 

„Vienas pradinukas labai atvirai pasakė, kad džiaugiasi karantinu, nes prieš tai tėtis visada dirbdavo, o dabar jis namuose su mama. Vaikui labai smagu, nes tėtis jam skyrė daug dėmesio, žaidė su juo. Vaikui tokie santykiai – dovana“, – pavyzdžiu dalijasi psichiatras.

L. Slušnio teigimu, visos santykių problemos – ne tik tėvų ir vaikų – remiasi į gebėjimą klausytis ir išgirsti, o kartais išbūti tyloje. Vis daugiau laiko leidžiant namuose jis pataria išmokti stebėti tiek save, tiek savo artimąjį, o kartais, tyloje būnant, pajausti, ko reikia aplinkui esantiems žmonėms ir būtent tai jiems pasiūlyti.

„Vaikai nemoka įvardyti, ko jiems reikia, dėl to jie ima nervintis, kyla konfliktai. Paaiškėjo, jog geri santykiai yra įmanomi net ir sudėtingomis sąlygomis, jei tik mokame vienas kito klausytis ir gebame kalbėtis. Deja, daugybė suaugusiųjų to nemoka“, – pabrėžia jis.

Išmokime dalintis emocijomis ir tinkamai į jas reaguoti

L. Slušnys akcentuoja, kad, norint palaikyti gerus santykius, pirmiausiai reikia išmokti dalintis savo emocijomis su kitais žmonėmis, taip pat gebėti priimti kitų emocijas.

„Jei aš jaučiu tam tikrą emociją, turiu pasakyti tai, o jeigu pasidalinu savo jausmais, kitas žmogus turi tai išgirsti. Nesvarbu, ką jaučiame, negalime numoti ranka į savo pojūčius. Taip pat be galo svarbu suvokti vieną dalyką: jei žmogus kažkaip jaučiasi, mes tą emociją turime išmokti priimti. Jei kitas šeimos narys sako, jog šiandien yra liūdnas arba pavargęs, tai nederėtų atkirsti jam tokiomis sparnuotomis frazėmis, kaip „ar čia buvo dėl ko pavargti, juk niekur nėjai, ar yra čia ko liūdėti“. Žmogus, pasidalijęs savo jausmais ir išgirdęs tokį atsakymą, jausis kaip beisbolo lazda į galvą gavęs ir daugiau nebenorės išsipasakoti“, – aiškina jis.

Psichiatras rekomenduoja šeimoje padėti vienas kitam atrasti džiaugsmą, pastebėti kito pervargimo simptomus ir į tai reaguoti nuoširdžiai bei supratingai. Pasak jo, kad tai įvyktų, kai kuriems tėvams reikėtų sugrįžti į šiuolaikinės mokyklos suolą.

„Tėvams būtina įgyti socialinių ir emocinių kompetencijų – pasimokyti to, ko šiandien mokosi jų vaikai pirmose-aštuntose klasėse. Tai ilgas procesas, todėl karantinas ir laiko leidimas namuose yra naudingi tuo, jog žmonės gauna progą stebėti ir pagaliau išmokti tiek su savo vaikais, tiek ir kitais žmonėmis bendrauti kitaip, išvysti juos kitoje šviesoje, pajusti, koks santykis juos sieja“, – pastebi L. Slušnys.

Jis priduria, kad nors žmonės ir baiminasi galimo antrojo karantino bei bando jam nusiteikti, tokioms situacijoms niekas negali iš anksto būti pasiruošęs, todėl tėra viena išeitis – priimti tai kaip faktą, jog privalome būti karantine, nes tokiu būdu saugome save ir kitus.

„Kiekvienas žmogus, sąžiningai laikydamasis karantino, saviizoliacijos taisyklių ar elementarių saugumo reikalavimų, turėtų sau „užsidėti“ aureolę. Juk sėdėdami namuose ir vengdami kontaktų saugome tuos, kuriems gali prireikti rimtos medicininės pagalbos, vietos ligoninėje. Nepamirškime, jog karantinas skirtas ne kažką įkalinti, apriboti žmonių galimybes ar net teisę į judėjimą, bet tam, kad „nesprogtų“ sveikatos sistema“, – gyventojų nuogąstavimus dėl galimo antro karantino komentuoja L. Slušnys.

Gabija VAITIEKŪNĖ