Sakoma, kad savi marškiniai arčiau kūno. Todėl žmonėms rūpi ne tik Aleksejaus Navalno apnuodijimo peripetijos, Aleksandro Lukašenkos represijos ar Donaldo Trumpo retorikos šuoliai, o ir savi reikalai: kaip rajone ar miestelyje sekasi gintis nuo koronaviruso, kada kelininkai pataisys rudens darganų apgadintą žvyrkelį, kokią ir kada gaus išmoką, dar – ką rinks į Seimą spalio 11-ąją. Tai štai apie tuos „marškinius“ platesne prasme.
Praėjusią savaitę įvyko Prezidento Gitano Nausėdos inicijuotas kasmetinis Regionų forumas. Prezidentūroje ir Valdovų rūmuose dvi dienas buvo aptarinėjami svarbiausi regionų politikos, savivaldos plėtros ir savarankiškumo stiprinimo klausimai. Pagrindiniu jo akcentu tapo programos „Kurk Lietuvai” projekto dalyvių parengtas savivaldybių savarankiškumo stiprinimo priemonių planas. Antrą dieną Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Lietuvos skyriaus vadovas, decentralizacijos ekspertas Hansjörgas Blöchligeris skaitė pranešimą „Sėkmingos decentralizacijos kelias“, diskutavo ekspertai.
„Kurk Lietuvoje“ atliko 55 savivaldybių tyrimą, kurio pagrindinė išvada – suteikti savivaldai didesnį savarankiškumą, ypač finansinį. Šito pageidavo forume kalbėję rajonų merai ir centrinių institucijų atstovai. Vidaus reikalų viceministras Tautvydas Tamulevičius pabrėžė, kad, nors regionų socialiniai bei ekonominiai netolygumai yra dideli, savivalda reikia daugiau pasitikėti. „Centrinė valdžia ir jos institucijos yra ekspertinės, turi kompetencijų, bet jos veikia čia, Vilniuje. Kontrolė turi išlikti, bet atsakomybė turi būti regionuose“, – pažymėjo T. Tamulevičius.
Pasak jo, savivaldybės turi kokybiškai bendradarbiauti, o ne tik konkuruoti tarpusavyje. Dažnai jos elgiasi kaip gyvenimo pamokytas ūkininkas: prašyk daugiau – gausi mažiau, bet vis tiek ne minimumą. Taip gudraudamos, rajonų tarybos verčiasi per galvą, kurdamos bei tvirtindamos nerealias projektų sąmatas, kitaip sakant, plaudamos pinigus, kurie kartais nusėda lyg tas vanduo į smėlį...
Tai patvirtino, tiesa, senokai (2015 m.), Specialiųjų tyrimų tarnybos korupcijos prevencijos specialistų Panevėžio miesto ir Pasvalio rajono savivaldybėse atliktas tyrimas dėl lėšų skyrimo nevyriausybinių organizacijų ir viešųjų įstaigų projektams finansuoti tvarkų. Pareigūnai nustatė, kad jose nebuvo įtvirtinta, kokią projekto dalį gali finansuoti savivaldybė, o kiek turi prisidėti projekto vykdytojas, t. y. neaišku, kokią didžiausią sumą projektui gali skirti savivaldybė. Be to, šiose savivaldybėse stokota viešumo: neskelbiama informacija apie atliktus darbus įgyvendinant projektus.
Štai todėl centrinė valdžia, vengdama galimo lėšų švaistymo, viską griebia į savo rankas. Kaip forume sakė „Kurk Lietuvai“ projektų vadovė Dovilė Sujetaitė, „Lietuva yra viena labiausiai centralizuotų šalių Europos ekonomikos ir bendradarbiavimo organizacijoje, taip pat pagal šį rodiklį ji yra žemiau Europos Sąjungos šalių vidurkio“.
Lietuvos savivaldybių asociacijai vadovaujantis Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius prašė Prezidento ir Seimo paramos, keičiant Fiskalinės sutarties įgyvendinimo konstitucinį įstatymą ir Biudžeto sandaros įstatymą.
Tiesą sakant, daugelis forume dalyvavusių merų dideliu optimizmu netryško: konferencijos, pasitarimai, forumai praeis, ir viskas liks kaip buvę. Dažnai centrinės institucijos nemato ir nenori matyti, kuo gyvena savivalda, kuri yra arčiausiai žmonių. Tik artėjant rinkimams politikai staiga susirūpina būsimu rinkėju ir papila saldžių pažadų.
Iš savo patyrimo: prieš trejus metus, švęsdami mano gimtojo Balbieriškio (Prienų r.) 515-ąsias įkūrimo metines, surengėme konferenciją apie mažų Lietuvos miestelių ateitį, regionų stiprinimą, paslaugas kaimo gyventojams. Tuomet girdėjosi prognozių, kad, kaip rašė žinomas ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuvoje teliks vos 2,5 didesnių miestų, o rajono centrai, juo labiau – mažesni miesteliai, jeigu nebus suteikta daugiau įgaliojimų ir veiksmų laisvės savivaldybėms, virs pavienėmis ištuštėjusiomis gyvenvietėmis. Priėmėme rezoliuciją, patvirtinome ją atviru balsavimu miestelio gyventojų šventėje, išsiuntinėjome valstybės vadovams, Seimui. Tyla. Per trejus metus net atsakymo niekas nesiteikė atsiųsti... Tad iš kur semtis to optimizmo?
Česlovas IŠKAUSKAS
