Vyriška draugystė nepasiteisino: girtas bičiulis leido sa­vo mašiną pavairuoti teisės tam neturinčiam bičiuliui, ir abu įkliuvo policijai. Byla pasiekė teismą, kuris už to­kius nusižengimus skyrė pusket­virto tūkstančio baudos.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

Šilališkiai, kurių sklypus vagoja melioracijos kanalai, nesupranta, kada tikėtis savi­valdybės pagalbos, o kada tvarkytis patiems. Tuo tarpu atsakingi specialistai tiek su gy­ventojais, tiek su žurnalistais kalba nesuprantama šneka.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

„Šilalės artojui“ paskambinusi Kiaukų kaimo gyvento­ja skundėsi prasta vietinio kelio būkle.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

Prieš savaitę dar buvusi „geltonojoje“ zonoje, Šilalės savivaldybė da­bar „raudonuoja“ kaip ir aplinkiniai Raseinių bei Kelmės rajonai. Ser­gančiųjų Covid-19 daugėja kiekvieną dieną, o pirmadienį, antradienį ir trečiadienį buvo užregistruota po devynis naujus atvejus. Koronavirusas jau pasiekė ir Šilalės ligoninę – baiminamasi, kad joje gali susiformuoti naujas ligos plitimo židinys.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

Vos užėmęs pareigas, meras Algirdas Meiženis ne kartą viešai yra pa­­reiškęs, kad, vertindamas savivaldybei pavaldžių įstaigų bei or­ga­ni­za­cijų vadovų darbą, nežiūrės partiškumo ir vertins jų veiklą taip, kaip ją vertina žmonės. Tačiau porinkiminei euforijai išblėsus, pasimiršo ir skam­būs lozungai. Bent jau taip atrodo, vertinant pastarųjų savaičių val­džios sprendimus. Praėjusį antradienį „Šilalės artojui“ paskelbus in­formaciją apie ūkinę-finansinę Šilalės šilumos tinklų padėtį, redakciją pa­siekė žinia, jog UAB „Šilalės šilumos tinklai“ direktorių Kęstutį Ačą rajono vadovai dar spalio pradžioje buvo išsikvietę „ant kilimėlio“ ir siūlė nuo spalio 30-osios palikti pareigas „šalių susitarimu“.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.85

Praėjo vos metai po to, kai Šilalės kultūros centre pa­statyta muzikinė inscenizacija „Eliza“ maloniai nustebi­no ne tik mūsų rajono, bet ir kitų miestų žmones. Ir štai – ši­la­liškiai vėl ruošiasi naujo miuziklo premjerai. Tiesa, „Čar­dašo karalienę“, kaip ir prieš metus „Elizą“, re­ži­suo­jan­tis Antanas Kazlauskas neslepia, jog statyti miuziklus Ši­lalėje yra nemenkas iššūkis. 

Šilalėje gimė muzikinis teatras

Muzikinio teatro vadovo, režisieriaus A. Kazlausko pirmiausia norisi klausti, kaip jam apskritai į galvą šovė mintis kurti muzikinį teatrą ir vieną po kito statyti miuziklus. 

„Tokia idėja kilo ne man vienam, apie galimybę statyti miuziklą Šilalėje svajojome kartu su Soneta Būdvytiene, tapusia ir pagrindine „Elizos“ atlikėja, bei šokių kolektyvo „Mainytinis“ vadove Laima And­rejauskiene. Rizikavome, nes puikiai suvokėme, kad publika tokio žanro gali ir nepriimti. Ir apie „tikrą“ miuziklą iš pradžių negalvojome, svarstėme, jog tai turėtų būti kuklesnis pasirodymas. Tačiau kūrybos proceso eigoje gimė tai, ką žiūrovai pamatė ir priėmė. O dėl to yra „kalti“ tie žmonės, kurie atsirado Šilalės kultūros gyvenime kaip tik tuo metu, kai jų reikėjo“, – kukliai savo nuopelnus vertina režisierius.

Visi atlikėjai, dalyvaujantys muzikiniame teatre, yra ši­­la­liš­kiai, o jų gabumai opere­tės žanrui atsiskleidė netikėtai. Re­žisierius kalba ne tik apie pagrindinių vaidmenų atli­kė­jus S. Būdvytienę, Al­vy­dą Juod­viršį, Žilviną Jan­kų. Miu­ziklui svarbi ir choreog­rafija, kurios autorė yra „Mai­ny­tinio“ vadovė L. Andre­jaus­kienė, ir dekoracijos bei kostiumai. O kai prie solistų ir šokėjų prisijungė Šila­lės krašto mišrus choras, vadovaujamas Sandros Rimkutės-Jan­­kuvienės bei Rasos Ra­ma­naus­kienės, atsirado ir daugiau pageidaujančiųjų dalyvauti pasirodyme. Taip pamažu vienas prie kito prisijungė dar keli kultūros centro kolektyvai.

„Premjeros laukiau su didžiuliu nerimu. Žinoma, ir anks­čiau yra tekę organizuoti di­desnės apimties sezono ati­darymus, scenoje skambėdavo ne tik populiarioji ar kapelų muzika, bet būdavo atliekamos ir arijos. Tačiau ne visada šilališkiams patikdavo jų klausytis. O čia buvo kuriamas vientisas, daugiau nei pusant­ros valandos trunkantis miuziklas, kuriame skamba operetės arijos. Atvirai sakau, tai, jog viskas pavyko, pajutau tik tada, kai nusileido premjerinio spektaklio scenos uždanga. Tik tada, pasigirdus ovacijoms, supratau, kad Šilalė miuzik­lą pri­ėmė“, – sako A. Kaz­lauskas.

Tiesa, po pirmojo spektak­lio nei jis, nei dalyviai netikėjo, kad „Elizą“ teks rodyti beveik dešimt kartų ir net vykti į gastroles. Ir jeigu ne pasaulį sukausčiusi pandemija, pasirodymų skaičius greičiausiai būtų išaugęs dar kelis kartus.

„Elizą“ keičia „Silva“

Tačiau laikas nestovi vietoje – kai visi aikčiojo iš nuostabos, jog šilališkiai gali pastatyti tokį puikų miuziklą, A. Kaz­lauskas ėmė kurti planus, ką publikai parodyti kitą kartą. Vėl buvo pasirinktas miuziklas, šįkart – Imrės Kalmano „Čardašo karalienė“ (daugeliui ši operetė labiau žinoma „Silvos“ pavadinimu). 

„Ir vėl pavyko surinkti nuostabią solistų bei aktorių komandą, kurioje jau pažįstami S. Būdvytienė, A. Juodviršis, Ž. Jankus, R. Ramanauskienė, Astutė ir Virginijus Noreikai, Laimonas Merkelis, Modestas Jokūbauskas, Alvydas Rudys, Rai­mondas Gedvilas, Eimantas Betingis, Martynas Jocys ir kt. Miuzikle taip pat pasirodys šokių kolektyvas „Mainytinis“, Ši­lalės krašto mišrus choras, voka­linis ansamb­lis „Aušrinė“ (vad. Lai­ma Pet­ku­vienė), prie jo jungiasi pučiamųjų inst­rumentų orkest­ro grupė (vad. Zig­­mas Le­vickis). Iš viso sceno­je išvysime apie 70 dalyvių“, – netrukus pasirodysiančio miuziklo veikėjus pristato režisierius.

Jis neslepia, jog tai bus sudėtingesnis visomis prasmėmis kūrinys. Pastarojo arijos ilgesnės, sudėtingesnis ir struktūrinis „Čardašo karalienės“ pa­sta­­­tymas. Be to, miu­­ziklas skirtas tik suaugusiesiems, tad neprilygsta „Elizai“ ir tu­riniu. To­dėl, režisieriaus teigimu, šių dviejų spektak­lių nereikėtų lyginti.

„Kūriniai – pasaulio klasika, o mūsų atlikėjai – mėgėjai. Ta­čiau mes į profesionalų lygį ir nepretenduojame, tiesiog mėgs­tame muziką ir semiamės idėjų bei patirties iš pasaulio ir Lie­tuvos muzikos grandų. Mū­sų atlikėjų dainavimas, vaidyba nėra tai, ką galima išvysti didžiosiose scenose, bet šilališkiai stengiasi viską atlikti nuoširdžiai. Ir jeigu žiūrovas mus vertina, mums ploja, tai ir yra tas rezultatas, kurio siekiame, vardan kurio dirbame“, – sako Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kazlauskas.

Operetės kūrybai – daugiau nei pusmetis

Pasirengimas premjerai prasidėjo dar prieš pirmąją koronaviruso bangą – spektaklis pradėtas repetuoti metų pradžioje.

„Viskas puikiai vyko iki kovo 16-osios, kai per naktį viskas pasikeitė: įvestas karantinas, nutrūko repeticijos... Ban­dymas repetuoti nuotoliniu būdu baigėsi tuo, kad tik matėme vienas kitą ekrane, bet laikyti to repeticijomis negalėjome – būtinas gyvas bendravimas. Žinoma, esant tokiai situacijai, ieškojome galimybių, kaip dirbti, mokomės tekstus ir net dainavome prieš veidrodį“, – prisimena režisierius. 

Paklaustas, kaip pavyksta ma­žoje bendruomenėje surasti daug talentingų žmonių, režisierius atsako, jog kiekvienas vaidmuo yra kuriamas, o žmogaus galimybės kartais atsiskleidžia visiškai netikėtai.

„Aš, kaip režisierius, turiu viziją, kaip viskas turi atrodyti scenoje. Todėl savo artistams visada sakau, kad jie pabandytų mano sumanymą suvaidinti. Pastebėjau, kaip keičiasi žmogus, kuris savyje atranda kūrėjo gyslelę, kai atsiskleidžia tokios jo savybės, apie kurias jis nė nežinojo. Tad aš sakau, jog režisieriaus darbas yra padėti atlikėjams atrasti savyje paslėptus talentus“, – sako A. Kaz­lauskas.

Jis prisipažįsta, kad meile operetei „užsikrėtė“ tuomet, kai studijavo Kauno Juozo Gruo­­džio konservatorijoje ir Lie­­­tuvos muzikos akademijos Kau­no fa­kultete – studentams buvo suteikiama privile­gija lankytis Kauno muzikiniame teatre ne­mokamai. Tad studijų metais A. Kazlauskas peržiūrėjo tik­riau­siai visus to meto pastatymus ir iki šiol žavisi teat­ro solistais Danute Dir­gin­čiū­te, Juozu Malikoniu, Kris­­tina Siur­byte, Rita Preik­šaite, Andriu­mi Apšega bei kt.

Šilalės muzikinio teatro miu­ziklo „Čardašo karalienė“ premjera buvo nu­matyta Tau­ragės kultūros rūmų scenoje spalio 29 d. Tačiau dėl koronaviruso grėsmės ji nukelta. Apie tai, kada bus rodomi spektakliai, informuosime atskirai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ne kiekvienas žmogus yra pakankamai ryžtingas ir stiprus, jog, nutaręs imtis kardinalių pokyčių, to ne­ati­dė­liotų ir sąžiningai laikytųsi sau duoto žodžio. Juolab, kai kalbama apie metimą rūkyti – neretai prireikia ne tik begalinio noro, bet ir plieninės valios. 

Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis Saulius Urbonavičius-Samas sutiko pasidalinti savo sėkmės istorija bei papasakoti, kodėl nusprendė mesti rūkyti, kaip sekėsi žengti pirmąjį žingsnį sveikesnio gyvenimo link ir kokius naujojo etapo privalumus įžvelgia.

Buvo rūkoma visur

Prieš daugiau nei 20 metų rūkyti metęs S. Urbonavičius-Samas labai tiksliai prisimena, kada ir kodėl nusprendė visam laikui mesti šį žalingą įprotį. 

„Didysis virsmas manyje įvyko dar 1993-iaisiais, kai gy­venome tikrai pašėlusį „ro­kenrolinį“ gyvenimą ir su grupe BIX dalyvavome didžiu­lia­me ture po Prancūziją su daugiau nei 100 koncertų įvai­riausiuose miestuose“, – pa­sakoja S. Urbonavičius-Samas. 

Anot jo, tais laikais dar nebuvo išsivysčiusi rūkymo kultūra – žmonės rūkydavo vieni prie kitų, o uždarose vietose, nesvarbu, ar tai būtų klubas, kavinė ar autobusas, ore tvyrodavo didžiuliai dūmų kamuoliai. 

„Visur viskas buvo lyg išrūkyta, ir tai galiausiai įgriso, todėl, grįžęs po šio turo, iškart mečiau rūkyti“, – sako S. Ur­bo­navičius-Samas, juokaudamas, jog anksčiau nebūtinai turėjai rūkyti pats, kad prisirūkytum.

Pasijuto lyg ant sparnų

Tiesa, tuo metu grupės BIX lyderis turėjo pertrauką tarp turų bei koncertų, stengėsi nesilankyti klubuose ar kavinėse, todėl išvengė bent menkiausių pagundų ir rūkymo metimą atsimena be didelių sunkumų: jeigu nusprendė imtis, tai lyg kirviu nukirsta.  

Pasak pašnekovo, po mėnesio jis pasijuto lyg ant sparnų, nes iš organizmo pasišalinęs nikotinas ir kitos kenksmingos medžiagos suteikė begalinio lengvumo pojūtį. 

„Tie, kas ilgą laiką rū­kė ir yra bandę mesti rūkyti, tikriausiai žino šį jausmą, o tiems, kurie nebandė to atsisakyti, siūlau pabandyti. Jausmas yra fantastiškas: praėjus kuriam laikui (man užteko mėnesio), tu jauti savo prasivaliusį kūną šiek tiek pakilusį virš žemės“, – tvirtina S. Urbonavičius-Sa­mas. 

Kaljanas – toks pat rūkymas

Tiesa, televizijos laidų prodiuseriui ir BIX grupės lyderiui S. Urbonavičiui-Samui vis dėlto reikėjo poros pasitikrinimų, kad tvirtai žinotų, jog nebeužsikabins už šio žalingo įpročio. 

„Buvau kartą Egipte pakvailiojęs ir su kaljanu, tačiau greitai supratau, kad tai yra visiškai tas pats rūkymas. Todėl greitai jo atsisakiau, niekada nebegrįžau ir, manau, nebesugrįšiu“, – teigia jis.

„Su siaubu žiūriu į šitą madą“

Matantis, kokiu milžinišku greičiu įvairios rūkymo priemonės, tokios kaip elektroni­nės cigaretės ar bedūmio kaitinamojo tabako gaminiai, tampa 

populiarūs ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp jaunimo, S. Ur­bonavičius-Samas su siaubu ver­tina šitą madą. 

„Manau, jog tai yra dar baisesnis dalykas už cigaretes. Tra­dicinės cigaretės smirdėdavo, buvo labiau dozuotos: surūkius vieną, retai kada užsimanydavai kitos. O visų šių naujovių pasekmės yra visiškai neaiškios ir neištirtos. Todėl darosi baisu, kai matau, kaip ypač jaunimas nepaleidžia iš rankų tos „pypkės“ ir pučia didžiausius dūmų kamuolius į orą“, – pasakoja atlikėjas, pridurdamas, jog tai yra opi prob­lema ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai. 

„Reali padėtis – tikrai siaubinga, nes įvairiausios elekt­roninės cigaretės yra labai patrauklios. Tad kaip apsau­goti savo vaikus yra didžiulis iššūkis ir galvos skausmas tėvams. Manau, svarbiau­sia jau­nimui išaiškinti tokių rū­kymo alternatyvų grėsmes ir neigiamas pasekmes, o tuomet be­lieka tikėtis jų są­mo­ningu­mo“, – svarsto S. Ur­bo­na­vi­čius-Samas.

Televizijos laidų prodiuseris ir BIX grupės lyderis mano, jog geriausiai kitą įkvėpti bei motyvuoti gali ne moralai ar pasvarstymai, bet asmeninė patirtis. Todėl jei prieš daugiau nei 20 metų jis galėjo mesti rūkyti, gali ir tu, o jei iškyla sunkumų, yra specialistų, kurie visuomet pasiruošę tau padėti. Pavyzdžiui, pasak gydytojos Viktorijos And­rejevaitės, norint mesti šį žalingą įprotį, rekomenduoja­ma keisti savo mąstymą, veng­ti streso, gerti daug vandens, bandyti nukreipti mintis nuo rūkymo, darant kažką malonaus, ir stengtis sąžiningai laikytis susidaryto nerūkymo plano. Jeigu nepasiseka – bandyti vėl ir vėl, kol galiausiai atprantama ir nebesinori.

Nuotr. asmeninio archyvo