Nors atrodytų, kad pasaulis per šimtmetį beprotiškai sparčiai pa­sikeitė, tačiau vis labiau stebina, jog daugėja paralelių tarp tos geo­po­litinės situacijos, kurioje 1918-ųjų vasarį buvo paskelbta nepriklau­somybė, ir tų visų keis­te­nybių, ku­rias matome dabarties pasaulyje.

1989 m. nuvertus Berlyno sieną, griūvant Sovietų sąjungai, amerikiečių mąstytojas Francis Fukuyama rašė, kad esame istorijos pabaigos liudytojai. Esą pasibaigė didžiųjų ideologinių priešpriešų epocha ir atėjo galutinio demokratijos triumfo metas. Tai, ką JAV prezidentas Vudrou Vilsonas, pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, suformulavo kaip „Keturiolika principų“, kurie turi už­tikrinti pagarbų bei sąžiningą santykį tarp tautų ir ilgalaikę taiką, atrodė pagaliau išsipildė XX a. pabaigoje. Šiandien jau tvirtai galima sakyti, jog nuo gražių svajų grįžome prie 1918 m. tik­rovės. Anuomet Lietuvos nepriklausomybė atrodė neįmanoma misija. Regis, patys signatarai nebuvo tikri, kad jų žodžiai virs kūnu. Padėjo tai, jog Rusija ir Vokietija kovojo ne tik tarpusavyje, bet ir turėjo vidinių problemų, o V. Vilsono teiginys apie kiekvienos tautos apsi­sprendimo laisvę buvo svarbus koziris, įtvirtinant laisvą Lietuvą.

Šiandien Lietuva yra stipriausių pasaulio organizacijų narė. Per daugiau nei 30 laisvos valstybės atkūrimo metų esame labai sustiprėję ir, aišku, net negalime lyginti dabartinės situacijos su ta užduotimi, kuri buvo iškilusi Lietuvos kūrėjams 1918-ųjų vasarį, kai teko tuščioje vietoje sukurti visas valstybės institucijas, kariuomenę, ūkio struktūrą, švietimo tinklą. Kita vertus, naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas iš dalies tarsi atšaukia tą JAV politikos kryptį, kuri, su tam tikrais pasvyravimais, buvo būdinga šiai šaliai nuo V. Vilsono laikų...

Visai netoli Lietuvos vyksta žiaurus karas, kuris jau pareikalavo sunkiai įsivaizduojamo aukų skaičiaus. Deja, jos ten nesibaigia. Mūsų tikrai negali žavėti ir perspektyva, jei JAV, Rusijos ir Kinijos politiniai lyderiai pasidalins pasaulį kaip savo įtakos sferas. Tuo labiau, jog Lietuva per visą savo istoriją vis nukentėdavo nuo įvairiausių padalijimų.

Kita vertus, nepaisant visų analogijų su Vasario 16-osios Lietuva, nepamirškime, kad esame ne istorijos stebėtojai, bet jos dalyviai ir nuo mūsų, regis, nedidelių apsisprendimų tikrai daug kas priklauso. Turime galimybę mokytis iš istorijos, taip pat ir iš XX a. pirmosios pusės Lietuvos istorijos.

Pirma pamoka, kurią privalome išmokti – branginti visus bičiulius, part­nerius, kuriuos pavyko įgyti. Būtų klaida kliautis kitais, ypatingai tose situacijose, kuriose sprendžiasi mūsų likimas. Prieš 107 metus Lietuvos savanoriams teko dalyvauti ne viename mūšyje. Anuomet kariuomenę prisiėjo kurti nuo nulio, šiandien turime profesionalų branduolį, turime karių, kurie yra užgrūdinti tarptautinėse misijose. Beje, nebūtina dairytis toli į istoriją, kai šalia yra Ukrainos pavyzdys. Sutinku, kad ukrainiečiai, kad ir kaip didvyriškai kaunasi, neatsilaikytų be sąjungininkų pagalbos. Tačiau tiesa ir tai, jog, norint, kad ta pagalba ateitų, pirmiausia jiems patiems reikėjo pademonst­ruoti valią priešintis bei kovoti.

Antra pamoka – susitelkti ir siekti sutarimo pamatiniais valstybei klausimais. Vasario Lietuva buvo politiškai susiskaldžiusi. Partijos konkuravo, politikai pykosi. Tačiau esminiais klausimais, susijusiais su valstybės ir visuomenės stiprinimu, kuriant švietimo tinklą, verslo koncernus, stiprinant įvairias institucijas, būta plataus sutarimo. Dabar galima svarstyti, jog mus susilpnino ir sugriovė ryžtą priešintis didėjantis vidinis susiskaldymas XX a. ket­virtojo dešimtmečio Lietuvoje.

Trečia pamoka – tik švietimą ir kultūrą branginanti tauta sugeba išskleisti savo stiprybę. Paradoksas, jog Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuva pradėjo iš esmės skirtingose starto pozicijose. XX a. pirmoje pusėje reikėjo sukurti lietuvišką švietimo tinklą, suteikti impulsą išsilavinimo troškimui bei kultūrai. Nors sovietmečiu teko kęsti rusifikaciją ir įvairaus pobūdžio cenzūrą, buvo sugriauta daug kultūrinių jungčių su Vakarais, tačiau Atgimimas atvėrė puikias galimybes išskleisti užgniaužtą tapatybę, nieko nereikėjo kurti nuo nulio, tik pasinaudoti tuo, ką gali pasiūlyti geriausiomis vadinamos švietimo sistemos.

Tačiau reikia pripažinti, jog dažnai išoriniai ribojimai yra ne tokie pavojingi, kaip neaprėpiama eksperimentų, vis naujesnių technologijų ir mąstymo „ramentų“ pasiūla. Daug kalbama apie tai, kaip svarbu yra turėti „imunitetą“ dezinformacijai, koks reikšmingas yra kritinis mąstymas, tačiau tuo pačiu regime gąsdinančius tyrimus, rodančius, jog didelė dalis dabartinės Lietuvos gyventojų nesugeba perskaityti ilgesnio teksto, nebenori skaityti knygų, nemoka rišliai bei argumentuotai formuluoti minčių. Ir tai nėra tendencija, susijusi su kurios nors konkrečios politinės valdžios klaidomis ar švietimo tinklo netolygumais – tai prastėjančio bendro kultūrinio, intelektualinio klimato apraiška. Perspėjimo signalas, kad mūsų „imunitetas“ beprotybei ir manipuliacijai yra itin nusilpęs.

Žinoma, turime kuo pasidžiaugti. Pavyz­džiui, apie tokią Baltijos valstybių energetinę nepriklausomybę, kurią pagaliau pasiekėme šį vasarį, XX a. pirmos pusės Lietuva galėjo tik pasvajoti. Regis, ir patiems dar sunku priprasti, kai į mus žvelgiama jau nebe kaip į naujokus Europos Sąjungoje, bet iš mūsų mokomasi, kaip spręsti problemas – patirties semiasi ne tik tos valstybės, kurios viltingai svajoja apie narystę, bet ir kitos ES narės... 

Tačiau laisvė yra trapi, o dabartinė geopolitinė situacija tik patvirtina, jog itin svarbu yra įdėmiai žvelgti į istoriją ir bandyti paneigti populiarią frazę, kad vienintelė istorijos pamoka yra ta, kad niekas iš jos niekada nepasimoko.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

Į redakciją, sunerimę dėl savo vaikų saugumo, kreipėsi vienos rajono seniūnijos gyventojai (visų pašnekovų pavardės yra žinomos, bet nei jų, nei vietovės redak­cija negali atskleisti dėl nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo – red. pastaba) – pasak jų, po apylinkes besišlaistantis asmuo galimai skriaudžia ne tik savo šeimos mažamečius, bet grasina ir aplinki­niams, tačiau ir mokykla, ir kitos atsakingos institucijos tyli. Todėl vienas tėvas netgi pagrasino, kad jeigu ir toliau taip bus, griebsis linčo teismo.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Brangūs Lietuvos žmonės, sveiki sulaukę Valstybės atkūrimo dienos!

Kaskart žiemai einant į pabaigą susitinkame vieningi ir stiprūs, kaip viena Lietuva. Kartu vis iš naujo patiriame didingą šalies praeitį. Apžvelgiame veržlią dabartį. Su viltimi žvelgiame į ateinantį pavasarį.

Vasario 16-oji mums visiems dovanoja priminimą, kad valstybė prasideda nuo idėjos. Ji gimsta ir bręsta žmonių galvose. Stiprėja, perduodama iš kartos į kartą.

Lietuvos valstybė, sudėtingiausiomis sąlygomis iškelta iš pasaulinio karo sumaišties, – svarbiausias mūsų protėvių palikimas. Mūsų bendro gyvenimo pagrindas. Pamatas, ant kurio šiandien statome būsimą klestėjimą ir visų Lietuvos žmonių gerovę.

Tad branginkime ir saugokime savo valstybę kaip didžiausią turtą. Budėkime, kovokime ir laimėkime, kaip daug kartų laimėjome praeityje. Dovanokime Tėvynės meilę ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams.

Gražios šventės visiems!

Panašu, kad kai kuriems galva ant pečių išties „uždėta“ tik tam, jog į pilvą lapų ne­pri­kristų. Šįkart teisiamųjų suole atsidūrusių vyrų gyvenimo būdas iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo linksmai, bet kai kurių poelgių pasekmės – skaudžios, kurių verčiau nekartoti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Rytas prasideda skubėjimu į greitaeigių traukinių stotį, iš kurios po gerų poros valandų turėtume atsidurti Džangjė, pradardėję šiaurine Šilko kelio atkarpa Didžiosios Kinijos sienos link ir garsiojo italų keliautojo Marko Polo keliais, kuris, kaip spėjama, XIII a. čia praleido net 17 metų. O kol traukinys skrieja, prieš akis veriasi kas sekundę besimainantis vakarų Kinijos kraštovaizdis – kalnus, uolas­ bei plačius slėnius kadaise kirto ir bandė užvaldyti bei prisijau­kinti skirtingos Rytų tautos.

Daugiatautis

Šiandien Džangjė telkiasi per 30 etninių grupių, ir tai yra bene margiausias regionas Kinijoje. Gausiausiai čia yra tibetiečių, kurie kadaise šiame regione turėjo itin didelę įtaką. Tai šiandien tibetiečiai yra nustumti į užribį, patiria pažeminimą ir net smurtą. Klausiausi jų istorijų ir dingojosi, jog viskas taip panašu į buvusią Lietuvos okupaciją. Girdi, Kinijai net dėkoti reikėtų, kad ši rūpinasi tibetiečiais, modernizuoja jų gyvenimą, kovoja su prietarais. Tik va tas Dalai Lama XIV drumsčia šį „darnų“ sugyvenimą. Beje, kinų mokslininkai, pasivadinę vienais įtakingiausių pasaulio tibetologų, ne taip seniai lankėsi ir Lietuvoje bei bandė išsklaidyti neva britų prieš šimt­metį sukurtus mitus dėl tibetiečių neprik­lausomybės: esą tai britai įkalė šiai etninei mažumai į galvas, jog šie tikrai kažkada buvo nepriklausomi... 

Tik pasaulis pasakomis, jog Tibetas buvo ne okupuotas, bet išlaisvintas, ne nuniokotas, bet modernizuotas netiki. Visai taip, kaip kažkada rusai mus „išlaisvino“... Šiaip jau Kinijai būtų patogiau, jei tibetiečių iš viso nebūtų. Bet jų yra ir jie kasdien patiria kančias, jų unikali kultūra ir gamta vis labiau niokojama. Nepatiria laimės ir kitos Kinijos tautinės mažumos. Net musulmonų kvietimas maldai yra uždraustas.

Džangjė miestas kadaise buvo vadintas­ Gondžau. Kalvotos apylinkės, išvagotos upių ir kasmet patręšiamų išsiliejančių upių žemių, labai skiriasi nuo kitų su juo besiribojančių regionų. Šiaurėje Džangjė ribojasi su į stepes pereinančia Vidine Mongolija, pietuose – su Činhajaus provincija, buvusiu Tibeto Amdo regionu. Be to, atsižvelgiant į gigantiškus Kinijos mastus, netoli plyti ir islamiškasis Sindziango uigūrų autonominis regionas. Bet apie jį – šiek tiek vėliau, kai ten nuvyksime...

Pirklių migracijai buvusio svarbaus Hesi koridoriaus pusiaukelėje augęs Džangjė miestas iki pat paskutinės Padangių imperijos dinastijos Čingų buvo vadintas Gondžau. Vėlesni valdovai norėjo modernesnio pavadinimo. Džangjė „tobulėja“ ir šiandien. Jis globalėja ir modernėja kartu su visa Kinija, dėl to tiesiog akyse dūsta senoji miesto dvasia. Jos dar kažkiek yra likę, bet ateities turistai vargu ar jos beras.

Dafo šventyklos

Viena Džangjė įžymybių – Didžiojo Budos – Dafo šventyklos. Tai – didžiausias iš Vakarų Xua dinastijos, valdžiusios regio­ną nuo XI iki XIII a., laikų išlikęs šventovės kompleksas. Šiame komplekse objektas Nr.1 tiek budistams, tiek turistams yra per du aukštus įkurdintas Gulintis Buda. Tai yra didžiausia visoje Kinijoje tokio pobūdžio skulptūra. Jos aukštis siekia 33 metrus, ilgis –24 m, plotis – net 49 m. Auksu padengto, raudonu apsiaustu prisidengusio didžiojo mokytojo gulėjimo poza rodo, kad jis jau palieka šį pasaulį ir panyra į nirvaną. Už jo stovi mokiniai. 

Didelės reikšmės šventyklai suteikia i­r legenda, tikinanti, jog būtent čia gimė Čin­gischano anūkas Kublaichanas, Kiniją užvaldžiusios mongolų Juanių dinastijos įkūrėjas. Čia įsikūręs ir didžiausias Azijoje Dafo vienuolynas, yra ir budizmo akademija bei Kung Fu mokykla. 

Mati – niekaip neatkartojama ir nenukopijuojama įstabi žmogaus ir gamtos architektūra. Kiekviena detalė – nuo mažiausių molinių skulptūrų, ant rausvomis ar pilkšvomis juostomis bei „dėmėmis“ kabančių pagodų, iki daugybės „akių“, žvelgiančių į Čiliano kalnus, yra kažkas fantastiškai pribloškiančio. Mati, išvertus iš kinų kalbos, reiškia „arklio kanopos“. Šį pavadinimą grotoms padovanojo graži legenda apie skrendantį arklį, kuris paliko savo kanopų įspaudus Linsongo uolose. Spėjama, jog budistinių mokymų, ritualų ir meditacijų pastoge jos virto V ar VI a. 

Siauručiukais, stačiais tunelių laiptais braunamės į magiškas budų buveines, meditacijų urvus, juos jungiančius tunelius. Vienas mūsų bendrakeleivis iškart pasiduoda – nepralįsiąs. Viena moteriškė čia suprato turinti klaustrofobiją. Ir išties, klajonės praeities tibetiečių kultūros labirintais tik­rai nebuvo lengvos. Bet juk ne lengvų takelių ieškoti ir vykstama į Kiniją.

Prie Tibeto budizmo priartina ir baltos stupos kupolas bei smailė, tarytum girliandos vėjyje plazdančios skirtingų spalvų maldos vėliavos, į kurias tarsi alsuoja taurus kalnų horizontas. O gal viename iš urvų bus aptikta kosminio grožio thanka ar narsioji dievybė? Net ir nežinodami visų religijos istorijos vingių ir budistinių mokymų smulk­menų, savo oda pajutome, kad paradoksų­ pilna Tibeto budizmo šventovių aplinka, jo­se tvyranti atmosfera smarkiai skiriasi nuo­ kitų lankytų tokio pobūdžio objektų.

Nekultūringa kultūra

Džangjė miestas bei jo apylinkių šventyk­los šiandien atrodytų visai kitaip, jei ne Mao Dzeduno vykdyta Kultūrinė revoliucija. Savo vado paraginti jaunieji chunveibinai atsidavusiai puolė naikinti praeities prietarų, šventovių ir jų meno. Iš daugelio šventovių liko tik pelenų krūvos ir griuvėsiai. Visai taip pat, kaip ir mūsų bažnyčios kadaise buvo paverstos sandėliais ar net arklidėmis. Todėl mums labai gerai suprantama, ką šio krašto žmonės patyrė.

Mirus Mao Dzedunui, jį pakeitė kitas komunistas, tačiau jo požiūris į kultūrą buvo šiek tiek nuosaikesnis. Tik bėda, jog to kultūrinio paveldo nedaug bebuvo likę. Pasak gido, liko tik atplaišos, kurios nedegė ir negriuvo. Pasikeitus valdžiai, lyg ir bandyta šį bei tą atkurti, kad prieš pasaulį taip negražiai neatrodytų, bet dirbta atgrubnagiškai, nesigilinant į detales, ir, kaip sakė mus lydėjęs gidas, tas „atkūrimas“ autentiškas tiek, kiek mūsų Valdovų rūmai. Arba pilys Baltarusijoje, kurias „restauravo“ proftechninės mokyklos mokiniai...

„Vekseliai“

Kai kurios šventyk­lėlės, urvai tiesiog užgriozdinti popieriais. Bet ne šiaip paprastais popieriais, o „vertybiniais“, o geriau į juos įsižiūrėjęs, matai, kad iš jų yra kažkas išlankstyta. Tikima, kad jei žmogui po mirties jo artimieji į šventyklą atneš išlankstytą namą ar kokį kitą daiktą, tai pomirtiniame gyvenime jis jį tokį ir gaus. Tik būtina tuos lankstinukus sudeginti, nes tik taip dovanos pasieks mirusįjį, nukeliaus pas jį per dūmus ir ugnį. Deja, panašu, kad mūsų lankytose šventyklėlėse artimųjų dovanos įstrigo: popierėlių gausa rodė, jog adresatai labai seniai lauktuvių iš šio pasaulio nesulaukia. Tačiau jų kiekis liudija ir apie gyvųjų svajones, norus, mat tikima, jog, juos užrašius, norai išsipildo. Užrašiau ir aš – kad Ukraina laimėtų. Bet dievai dar neišgirdo...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje pristatoma miuziklo „Matilda“ premjera. Daugybę gerbėjų visame pasaulyje turintis, pagal britų rašytojo Roaldo Dahlio knygą pastatytas ir daugiau kaip 100 apdovanojimų įvairiose šalyse pelnęs miuziklas jau daugiau kaip dešimtmetį karaliauja ekranų bei muzikinių teatrų repertuaruose.

Miuziklo pastatymo kūrybinėje grupėje muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas bei šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Dalyvauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choro artistai, simfoninio orkestro kamerinė grupė, baleto trupės nariai ir Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai.

Naujos patirtys tiek žiūrovams, tiek atlikėjams

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Goda Giedraitytė akcentuoja teatro patrauklumo jaunimui svarbą. „KVMT repertuare gausu spektaklių, skirtų įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonėms, tarp jų ir vaikams bei jaunimui. Pastatymai jaunuoliams – viena iš šio teatro stipriųjų pusių. Netrukus į šią šeimą įsilies ir miuziklas „Matilda“, pasakojantis apie kiekvienai kartai aktualias problemas – vaikų santykius su šeima ir mokykla. Tai dvi esminės sritys, formuojančios jaunąją kartą.

Miuziklas „Matilda“ skirtas visai šeimai, tačiau ypač aktualus paaugliams. Kviečiame visus vyresnius nei septynerių metų žiūrovus pažinti teatro plačią įvairovę. Spektaklis apjungia ne tik KVMT profesionalus, bet ir daugybę jaunimo: jie ir spektaklio kūrėjų, ir atlikėjų komandose. Tikimės, kad ši patirtis taps gražios draugystės pradžia. Galbūt užaugę šie jauni žmonės panorės papildyti KVMT komandą?

Kad spektaklis bus publikos mėgiamas, leidžia spėti tai, jog bilietai į pirmuosius tris parodymus jau išpirkti. Nusiminti nereikėtų – spektaklis bus rodomas kone kas mėnesį iki birželio pabaigos. Nuoširdžiai dėkoju spektaklį pastačiusiai jaunatviškai komandai, kurioje ne tik teatro darbuotojai, bet ir kviestiniai profesionalai“, – sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė G. Giedraitytė.

Atranką įveikė penkios Matildos

Miuziklo muzika – unikali, žaisminga, o svarbiausia – pasakojanti istoriją. Muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys sako, kad ši muzika ne tik perteikia atlikėjų jausmus, nuotaikas, svajones.

„Ši muzika įvairi kaip vaiko gyvenimas: čia skamba ir lyrika, ir džiazas, ir rokas, ir salsa... Manau, kad ji labai patiks jaunimui, mėgstančiam pokyčius ir veržlumą. Dinamiką mėgsta ir spektaklyje dainuojantys Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS) auklėtiniai“, – sako V. Valys.

Matildos ir Briuso vaidmenims atlikti KVMT skelbė atranką. Sulaukta daugiau nei 20 mergaičių, norinčių tapti Matildomis, ir vieno paauglio, pretendavusio į Briuso vaidmenį. Atranką įveikė penkios Matildos, tačiau šiuo metu šią partiją ruošia trys. Likusios dvi dainuoja spektaklio vaikų chore ir galbūt prie pagrindinio vaidmens prisijungs vėliau.

Vyriausia Matilda – devyniolikmetė Radvilė Galminaitė, KVOS dainavusi nuo devynerių, jau atlikusi vaidmenų KVMT spektakliuose, pavyzdžiui, operoje „Bohema“, miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Šiuo metu ji studijuoja muzikos industrijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje bei koncertuoja kaip atlikėja.

„Tai studijos nuo mažens užaugintas vaikas, kuriuo labai didžiuojuosi. R. Galminaitė idealiai atitinka Matildos personažą savo išvaizda, charakteriu ir kitomis savybėmis. Kitos Matildos – moksleivės, taip pat KVOS auklėtinės – Nora Žiulkutė ir Vytautė Rimkutė“, – akcentavo V. Valys.

Briuso vaidmenį ruošia KVOS auklėtiniai Leonardas Farah ir Renaldas Radavičius.

Svajonės išsipildymas

Pirmosios premjeros metu kaip Matilda debiutuosianti Radvilė Galminaitė sako, kad pasirodymas KVMT scenoje yra jos gyvenimo svajonės išsipildymas.

„Esu klaipėdietė, baigiau Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklą ir „Ąžuolyno“ gimnaziją. Šiuo metu studijuoju LMTA. Nuo pirmojo apsilankymo teatre svajojau čia dainuoti. Nuoširdžiai dėkoju visai komandai, didžiuojuosi savimi ir tikiuosi, kad dar turėsiu daug galimybių dainuoti“, – džiaugėsi R. Galminaitė, neatmetanti galimybės, jog ateityje dirbs Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Miuziklas „Matilda“ suvienys scenos profesionalus ir jaunuosius kviestinius atlikėjus:  spektaklyje dainuos Rasa Ulteravičiūtė, Judita Butkytė, Beata Ignatavičiūtė, Žyginta Jašinskaitė, Liuda Montrimienė, Reda Jucevičienė, Ernesta Stankutė, Emilia Janina Kozłowska, Vilius Trakys, Mindaugas Rojus, Gytis Šimelionis, Tadas Jakas, Šarūnas Šapalas, Valdas Kazlauskas, Aurimas Raulinavičius, Giedrius Gečys,  Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Modestas Narmontas, Jonas Ščerbiakas ir daug kitų.

„Kokį rytojų kursiu jums visiems...“

Miuziklo „Matilda“ dramaturgijoje užkoduotos amžinos, svarbios ir sudėtingos temos. Anot režisierės Rūtos Bunikytės, spektaklis pasakoja apie vaiką ir jo asmenybės formavimąsi sąlygojančius veiksnius.

„Gal tai namų erdvė, gal biblioteka, o gal tiesiogiai žalojanti vieta, iš kurios norisi pabėgti. Miuzikle „Matilda“ erdvių dvilypumas, kai „mano erdvė“ ir „ne mano erdvė“ įgauna ypatingą prasmę, yra labai ryškus. Nepaisant aplinkybių, jaunas žmogus šioje erdvėje turi rasti savo kelią. Spektaklio herojė Matilda nuo pat pradžių pasiryžta savos tiesos ieškojimams, o patirties semiasi iš ne visada tam palankios aplinkos. Spektaklio pagrindinė žinutė: kaip aš užaugsiu, koks aš būsiu ir kokį rytojų jums visiems kursiu aš...“ – akcentuoja Rūta Bunikytė.

Režisierė sako, kad vienas iš sudėtingiausių šio pastatymo iššūkių buvo kurti ir spektakliui ruoštis naudojant vaikų kalbą. „Atradau, kad jaunas žmogus gali duoti tiek daug patirčių ir žinių, kurių visai neturėjai, nors turi daugybę režisūrinio darbo patirties. Linkiu tą patirti visiems suaugusiesiems. Turime spektaklių, kur dainuoja vienas ar keli jauni žmonės, o čia jų daugybė, tad stengiuosi kalbėti vaikų kalba, kuo paprasčiau išreikšti savo pastabas ir pakreipti juos reikiama linkme. Džiaugiuosi, kad šiems vaikams viskas labai paprasta ir suprantama, o gal tai KVOS ilgamečio vadovų darbo rezultatas. Scenoje dirba tobula komanda, su kuria lengva kalbėti, dirbti, klysti, o galiausiai pasijuokti iš savo klaidų!“ – tikina R. Bunikytė.

Laikas į sceną!

Scenografija ir kostiumai miuziklui „Matilda“ – pirmas Rūtos Venskutės darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. „Pagrindinė koncepcija – visas veiksmas vyksta pagrindinės herojės Matildos galvoje, o scenos vaizdas atspindi jos vidinį pasaulį“, – sako R. Venskutė.

Miuziklo scenografija lyg paslaptingas miestas, primenantis senų knygų viršelius. Ji lengvai transformuojasi ir kinta: vienu atveju tai miestas, kitu – biblioteka ar tėvų namai. Šiam efektui sustiprinti didžiąją scenografijos dalį sudaro judančios, riedančios dekoracijos. Tai siurrealistinis, fantasmagoriškas Matildos vidinio pasaulio atspindys.

Choreografas Taurūnas Baužas sako, kad miuziklą jis jau sapnuoja naktimis, o tai greičiausiai ženklas, kad „Matildos“ premjera jau netrukus. „Kadangi šiame spektaklyje dalyvauja vaikai, muzikinio teatro solistai ir baletas, mano tikslas buvo, kad choreografija scenoje atrodytų natūraliai ir dinamiškai, kad daug darbo įdėję vaikai galėtų darniai stoti į vieną gretą su profesionalais. Savo visa esybe išskirtinei Matildai sukūriau „kitokį“ choreografinį pasaulį. Norėjau, kad miuziklo choreografija būtų charakteringa, originali, energinga, pasakotų istoriją ir tuo pačiu būtų atpažįstama“, – sako T. Baužas.

KVMT inform.

Praėjusiame tarybos posėdyje patvirtintas Šilalės savi­valdybės 2025 m. melioracijos darbų, finansuojamų vals­tybės lė­šo­mis, sąrašas. Treti metai iš eilės melioracijos įrenginiams atnaujinti ir remontuoti valstybė skiria 203 tūkst. eurų. Beveik tiek pat lėšų šiems darbams (202 tūkst. Eur) Šilalė bu­vo gavusi ir 2022 m.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Į redakciją užsukęs Upynos seniūnijos gyventojas skundėsi, kad laukus išknisę šernai pridarė daug nuostolių ir piktinosi, jog iš dalies dėl to kalti ir medžiotojai, šiuos gyvūnus šeriantys ir taip juos savotiškai priviliojantys į pievas. Tačiau pradėjus aiškintis, ar yra galimybė gauti už tai kokią nors kompensaciją, paaiškėjo, jog ne viskas taip paprasta – kelias iki žalos atlyginimo pasirodė esąs gana sudėtingas, o gyventojams suprantamą informaciją iš valdininkų „išplėšti“ sudėtinga net redakcijai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Simbolinis Baltijos šalių pasitraukimas iš bendros su Baltarusija ir Rusija elektros sistemos sutarties (BRELL) – svarbiausias praėjusios savaitės įvykis, kažkieno prilyginamas net su sovietinės kariuomenės pasitraukimu iš Lietuvos 1993 m. Bet šį kartą patraukime į platesnius vandenis. 

Donaldo Trumpo sprendimai daugeliui politikų ir politologų (neišskiriant ir šių eilučių autoriaus) dabar jau nebeatrodo tokie beviltiški ir nemotyvuoti. Netgi tas verslininkiškas pasiūlymas, kad mainais už JAV pagalbą Ukrainai į Ameriką būtų tiekiami retieji metalai, vis labiau panašėja į seną kaip pasaulis „barterį“, tik šįkart kitokį – taika už metalus. Tiesa, čia neįskaičiuojamas moralinis segmentas, bet racionaliajam D. Trumpui jis, matyt, svetimas, o Volodymyras Zelenskis šiandien elgiasi pagal posakį „geriau žvirblis saujoj negu briedis girioj“...

Beje, sekmadienio rytą mus pasiekė žinia, esą D. Trumpas telefonu kalbėjosi su Putinu, bet kiek kartų ir apie ką, laik­raščio „The New York Post“ teigimu, neatskleidė.

Vasario 14–16 d. Miunchene vyksiančioje saugumo konferencijoje Vašingtono pasiuntiniai su Ukrainos prezidentu aptars būsimo taikos plano aplinkybes. Pats planas konferencijoje nebus pateiktas. Po to specialusis pasiuntinys Ukrainai ir Rusijai Keithas Kelloggas atvyks į Kyjivą, kur savo akimis įsitikins Rusijos karo prieš Ukrainą žiaurumais. Pats D. Trumpas užsiminė, jog šią savaitę taip pat gali pasimatyti su V. Zelenskiu, tačiau nei vietos, nei laiko nepatikslino. Į Kyjivą atvykti jis nedrįsta...

Vašingtone puikiai žino, kad Ukraina garsėja pasaulyje savo turtingomis žemės gelmėmis. Kalbama ne apie auksą ar sidabrą, bet, pavyzdžiui, apie manganą, kuris naudojamas kitų brangiųjų metalų apdorojime, taip pat titano, ličio dažnai dar eksploatuojamus klodus. Jų vertę ekonomikos analitikai įvertino 12,4 trilijono dolerių. Tiesa, dalis kasyklų, ypač rudosios akmens ang­lies ir kai kurių metalų, yra Rusijos užgrobtose teritorijose. Bet, pavyzdžiui, mangano rūda kasama Nikopolio bei Didžiojo Tokmako baseinuose, ir čia apie 10 tūkst. kv. km plote ir 140 metrų gylyje glūdi maždaug 2,5 mlrd. tonų vieni didžiausių pasaulyje šios rūdos klodai. Rūda pradėta kasti dar 1886 m., o mangano kiekis joje sudaro net iki 34 proc.

Visi šie ir kiti (disprozijus, neodimis, ceris) metalai reikalingi JAV kompiuterių, baterijų ir pažangių energetikos technologijų pramonės šakoms. Tad nenuostabu, jog verslo magnatas D. Trumpas gviešiasi šių turtų. Laikraštis „The New York Post“ rašo, kad jis ketina su V. Zelenskiu pasirašyti 500 mln. dolerių vertės sutartį dėl galimybės pasiekti šiuos retųjų metalų bei dujų išteklius.

Ką tai reiškia? Kyjivas dar pernai Vakarų valstybėms pateiktame taikos plane, kuris taip ir nebuvo iki galo išviešintas ir ekspertų reikiamai įvertintas, siūlo už saugumo garantijas Ukrainai eksploatacijai atverti turtingas šios šalies šachtas. Kitaip sakant, jeigu JAV investuos į šių metalų gavybą (tai bus įmanoma tik tuomet, jei Rusija sustabdys karo veiksmus šioje šalyje), į Ukrainą plūstels Vakarų kapitalas – investicijos, ekspertai, technologiniai pajėgumai. Bet kol kas nekalbama apie tą penktadalį Ukrainos teritorijos, kurią yra užgrobusi Rusija. Čia anglies ir kitos šachtos neveikia arba yra užgriuvusios. 

V. Zelenskio koziris – panaudoti savo išteklius bent laikinai taikai pasiekti ir gauti saugumo garantijas – gana stiprus. Putinui būtų surištos rankos plėsti karo veiksmus visoje Ukrainoje, o jo garsiai išreklamuoti „specialios karinės operacijos“ tikslai užgrobti visą šalį eitų perniek. 

Ar tai būtų jo asmeninis fiasko? Dar anksti spręsti... Bet aišku, jog Putinas, pajutęs galingą konkurentą už Atlanto, ima jam meilintis. Rusijos žiniasklaidoje jau mažiau paniekos Amerikai, ne taip kategoriškai keliamos sąlygos būsimoms deryboms, o ir V. Zelenskio legitimumas šiose derybose bus sprendžiamas ne Maskvoje, o Vašingtone. Akivaizdu, kad Putinas negali daryti įtakos kitos valstybės konstitucijai...

Žinoma, ne viskas bus aptarta savaitgalį vyksiančioje Miuncheno saugumo konferencijoje. Vašingtonas paneigė, jog ten bus pristatytas taikos Ukrainoje planas. Tačiau akivaizdu, kad tai nebus Vakarų nuolaidžiavimo Hitleriui aktas, kaip įvyko 1938 m. rugsėjį, nei įžūlus Putino išpuolis prieš JAV, kuriam jis ryžosi lygiai prieš 18 metų, 2007-ųjų vasario 11 d. Bavarijos sostinėje. 

Atrodo, Putinui ateina sunkūs laikai. Kada nors jam reikės atsakyti už trijų metų agresiją. Ir tai yra (bus) didžiausias naujojo Amerikos lyderio nuopelnas. Bent jau sprendžiant iš jo ugningos pradinės, nors ir ne visus įtikinančios retorikos.

Česlovas IŠKAUSKAS