Laukuvos kultūros namuose nuaidėjo devintoji šokių šventė „Šitam dideliam būry“. Pasak šventės pradininkių, ilgamečių kultūros darbuotojų Virginijos Mikutavičienės ir Olgos Jogminienės, švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, vainikuojant ją šokiais, nuspręsta, kai tuometinis Šilalės kultūros centro direktorius  Antanas Kazlauskas ėmė raginti kultūros darbuotojus valstybines šventes minėti įvairiau, savičiau ir džiaugsmingiau. 

Šiais metais šventėje – varžytuvėse dalyvavo 9 kolektyvai iš Pietų Žemaitijos, daugiau kaip 130 įvairaus amžiaus meno mėgėjų. Laukuvoje uždegančiai šokius trypė Rietavo („Bella dance“), Varnių („Naktigonė“), Tytuvėnų („Ūliava“), Šilalės („Mainytinis“), Nemakščių („Smiltė“) ir kt. šokėjai. Organizatorių laukuviškių kolektyvai var­žytuvėse nedalyvavo, bet dovanojo nepaprastas dovanas: įžan­ginę tautinę insceni­za­ciją, teatralizuo­tą šventę ir puokštę smagiausių liaudiškų šokių. Su­sirinkusiuosius sveikino Laukuvos seniūni­jos seniūnas Vir­gi­lijus Ačas ir bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė.

Beje, žiūrovai šiųmetėse varžytuvėse tapo ypač svarbia renginio dalimi, mat būtent jie balsavimo būdu rinko labiausiai patikusį kolektyvą, kuriam įteikta nominacija „Publikos numylėtinis“. Ją pelnė Tytuvėnų (Kelmės r.) kultūros centro moterų šokių grupė „Ūliava“ (vadovė Henrika Barkauskienė). Žiūrovų balsavimą akylai stebėjo ir balsus skaičiavo „veizorių“ penketas: Virginija Geštautienė, V. Mikutavičienė, V. Ačas, Silvijana Trijonaitienė ir B. Viknienė.

Tradicinė Žemaitijos regiono teatralizuota šokių šventė – varžytuvės „Šitam dideliam būry“ yra pats svarbiausias, reikšmingiausias ir dalyviais gausiausias Laukuvos kultūros namuose vykęs renginys, todėl džiugu sulaukti palaikymo iš vietos meno mėgėjų kolektyvų „Laukiva“ ir „Dūzginėlis“, Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos merginų ir jaunučių šokių kolektyvų bei iš meno mėgėjų šeimų narių (ačiū už lydėjimą į repeticijas, parengimą koncertui), Laukuvos seniūno V. Ačo ir vyriausiosios specialistės Dalios Čeponienės bei šaunios ūkinės dalies komandos (Rūtos, Angelės ir Stasio), ilgametės kultūros darbuotojos V. Mikutavičienės, kolegų Olgos ir Sauliaus Jogminų, Dariaus ir Astos Vasiliauskų, bibliotekininkės bei renginio fotografės Rugilės Virbašienės, bibliotekininkės Jolantos Kairienės, papuošusios vestibiulį pa­roda, bendruomenės pirmininkės B. Vik­nienės, kavinės „Juodasis serbentas“ ir parduotuvių „Kontautėliai“ bei „Eurobiuras“ darbuotojų.

Malonu sulaukti kiekvieno žmogaus dėmesio ir supratingumo, įvertinimo, tad didžiausias ir nuoširdus ačiū visiems, kartu šventusiems Valstybės gimtadienį.

Renata GUŽAUSKIENĖ

Laukuvos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė ir dirigentė 

Rugilės VIRBAŠIENĖS nuotr.

Praėjusį sekmadienį paminė­jo­me 107-ąsias valstybės atkūrimo metines, per jas prezidentūroje ap­dovanoti 2024 m. Nacionalinių kultūros ir meno bei Jono Basa­navičiaus premijų laureatai. Dabar, artėjant Knygų mugei, skelbiami „Metų knygos rinkimų“ nominantai, pristatoma reikšmingiausio Lietuvos kino festivalio „Kino pa­vasaris“ programa, įspūdingas kultūros paveldo projektams ski­riamas finansavimas.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos šiemet įteiktos choreografei Birūtai Komskienei, tapytojui Ar­vy­dui Šalteniui, režisierei, scenaristei Marijai Kavtaradzei, menininkui Dariui Žiūrai, menininkei, meno kritikei Laimutei Kreivytei bei poetui, prozininkui Al­vydui Šlepikui. J. Basanavičiaus 2024 m. premiją nuspręsta skirti tautodailininkei, etninės kultūros puoselėtojai, populiarintojai ir edukatorei Marytei (Marijai) Liugienei. Lietuvos naciona­linėmis kultūros ir meno premijomis kasmet įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, bei darbai, atspindintys ilgametį autoriaus kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną. 

Šiais metais akcijos „Metų knygos rinkimai“ komisija sudarė ilguosius knygų sąrašus. Ekspertai šias knygas pristato visuomenei kaip itin reikšmingą praėjusių metų lietuvių literatūrą. Atsižvelgdama į 2024 m. išleistų knygų kontekstą, komisija sudarė 13 knygų vaikams, 14 negrožinės literatūros knygų ilguosius sąrašus, taip pat išrinko prozos ir poezijos dešimtukus. Knygos nominantės bus paskelbtos vasario 27 d. Vilniaus knygų mugėje. Tarp išrinktųjų ilgajame sąraše – Vytautas V. Landsbergis, Ramutė Skučaitė, Gytis Norvilas, Viktorija Dau­jotytė ir kiti gerai pažįstami arba nauji autoriai bei kūrėjai.

Kovo 7–23 d. jau 30-ąjį kartą į kino sales pakviesiantis atsinaujinęs kino festivalis „Kino pavasaris“ praėjusią savaitę atskleidė visą jubiliejinio festivalio programą. Joje – ne tik naujausi ir pasaulyje jau pamilti filmai, bet ir ypatingi seansai, šventiniai susitikimai bei garsūs svečiai. Vienas iš ilgamečių „Kino pavasario“ siekių – atkreipti dėmesį į lietuvių kiną bei palaikyti jo kūrėjus, tad ir šiemet lietuviškų filmų programa užims ypatingą vietą. Lietuvių režisieriai pristatys jau pasaulio festivalius apkeliavusius vaidybinius ir dokumentinius filmus, taip pat tuos, kurie dar tik pradės savo kelionę. Visą festivalio programą galima rasti kinopavasaris.lt. 

Kultūros ministerija paskelbė, kad trylikai kultūros paveldo projektų bus skirta daugiau kaip 7,5 mln. eu­rų iš Europos regioninės plėtros fondo.

Tarp finansuojamų projektų – Kre­tin­gos muziejaus žiemos sodas, Vil­ka­viškio Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro muziejus, Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, Plungės Mykolo Oginskio dvaro žirgynas, Pažaislio kamaldulių vienuolyno arklidės ir Skuodo evangelikų liuteronų bažnyčios pritaikymas įvairioms kultūrinėms veikloms. Projektai atrinkti pagal Kultūros ministerijos 2021–2030 m. Kultūros ir kūrybingumo plėtros prog­ramos pažangos prog­ramą.

Kotryna PETRAITYTĖ

Puikiai žinomi krepšininkai olimpinis čempionas Valdemaras Chomičius ir Europos čempionas Virginijus Praškevičius praėjusią sa­vaitę lankėsi Šilalėje ir bendravo su sporto mokyklos auklėtiniais, pravedė jiems atvirą treniruotę, akcenta­vo pramankštos naudą, de­monstravo vaikams įvairius pratimus. Tokie susitikimai su jaunaisiais sportininkais – Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) inicijuoto projekto „Diena su legenda“ dalis.

Prieš porą metų V. Chomičius, kaip projekto „Atskleisk talentą“ treneris,­ jau svečiavo­si Šilalėje – tąsyk Simono Gau­dėšiaus sporto salėje jis vedė treniruotę U13–U18 amžiaus kategorijos jauniesiems krepšininkams. Kaip ankstesnysis, taip ir dabar vykdomas projektas yra labai populiarus ir laukiamas kiekviename mieste, o LKF pastaraisiais metais plečia savo socialinę, projektinę veiklą, vienas projektas papildo kitą. 

„Siekiame stiprinti ryšį su regionų krepšinio atstovais, todėl džiaugiamės, jog naujajam LKF projektui „Diena su legenda“ sutiko vadovauti V. Chomičius. Tikime, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas projektas atneš didelę naudą visiems“, – kviečia mokyklas registruotis projektui LKF generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.

V. Chomičius pristatomas ne tik kaip krepšinio treneris ir šios srities legenda, bet ir kaip LKF ambasadorius, kuriam pavesta surinkti kiekvienos savivaldybės išsakytus rūpesčius. 

„Žmonės regionuose yra ištroškę­ bendravimo, tad šiuo projektu norime­ jiems tokią progą suteikti – pakviesti­ į susitikimus, suteikti galimybę užduoti klausimų ir išgirsti atsakymus“, – „Šilalės artojui“ sakė legendinis krepšininkas. 

Deja, Šilalėje informacija apie būsimą renginį ir susitikimą su krepšinio žvaigždėmis iš anksto niekur nebuvo paskelbta – rajono savivaldybės viešų­jų ryšių specialistai nepasirūpino pakviesti nei visuomenės, nei jaunųjų sportininkų tėvų, todėl naujojoje sporto salėje su patyrusiais ir tituluotais krepšininkais bendravo tik dvi jaunųjų krepšininkų grupės. O „visuomenės“ statusą, matyt, prisiėmė me­ras...

„LKF vykdo ne vieną projektą jaunimui ir į kiekvieną galima registruotis bei teikti paraiškas atskirai. Štai vieno projekto organizatoriai ieško potencialių būsimųjų krepšininkų. Mūsų su Valdu projektas yra kitoks – pirmiausia supažindiname su Lietuvos krepšinio istorija, su šio žaidimo teorija, o pabaigai pasiūlome treniruotę“, – sakė V. Praškevičius.

„Krepšinis nėra vien kamuolio mėtymas į krepšį, neužtenka tik dalyvauti treniruotėse – kiekvienas krepšininkas privalo nuolat rūpintis savo fiziniu kūnu, kasryt atlikti bent 10 minučių mankštą. Aš, pavyzdžiui, iki šiol padarau po 50–100 pritūpimų, tiek pat atsispau­dimų ir tiek pat prisitraukimų. Krepši­ninkas turi būti fiziškai stiprus, vikrus, greitai mąstyti. O tam reikia rengtis, ir kuo atsakingiau tai darysime, tuo produktyviau treneriai galės dirbti, taip galėsime pasiekti ir aukštesnių rezultatų“, – aiškino jauniesiems Šilalės krepšininkams V. Chomičius.

Jam antrino ir V. Praškevičius, prisiminęs, kokiu būdu pateko į Lietuvos rinktinę. 

„Apie tokias galimybes, kokias turite jūs, mes anuomet galėjome tik pasvajoti. Todėl bū­tina pačiam sau susikurti­ tikslą, motyvaciją. Aš esu gimęs­ soviet­mečiu, kai nebuvo galimybių išvykti į jokią užsienio valstybę. Tad užuominos apie Lietuvos krepšinio rinktinės ga­limybę pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas, man tapo didžiausia motyvacija siekti­ kuo geresnių rezultatų. Tuo laiku buvau „Žalgirio“ dublerių sąrašo gale, atrodytų, neturėjau jokių perspektyvų. Bet susiėmiau, daug dirbau, intensyviai treniravausi, rengiausi atrankai, o po jos paaiškėjo, jog esu vienas geriausių rinktinėje. Tai tik įrodo, kiek daug gali valia ir užsispyrimas. Ir dar vienas ne mažiau svarbus da­lykas – savęs nepervertinti, neužriesti nosies, nes visada atsiras, kas tave pralenks“, – dalijosi įžvalgomis V. Praškevičius.

Jaunieji krepšininkai susižavėję klausėsi pasakojimų apie tai, jog krepšinis – tai ne tik žaidimas, bet ir gyvenimo mokykla, ugdanti drausmę, atsakomybę ir pagarbą, legendos dalijosi prisiminimais apie gyvenimą skirtingose užsienio valstybėse. Šešiomis kalbomis laisvai bendraujantis V. Chomičius jaunuoliams patarė išsirinkti krepšinio žvaigždę, į kurią norėtų lygiuotis, ir šio tikslo atkakliai siekti. Tiesa, jam paprašius įvardinti bent keletą vyresnės kartos Lietuvos krepšininkų, Šilalės sporto komplekso arenoje stojo mirtina tyla... 

„Šilalė nėra išimtis – lankomės jau 19-oje savivaldybėje, ir situacija visur panaši. Mano galva, didžiausia problema yra, kad nei tėvai, nei treneriai jaunimui nepasakoja krepšinio istorijos, todėl vaikai nežino mūsų šalies krepšininkų“, – apgailestavo V. Praškevičius.

Projekto „Diena su legenda“ vadovas V. Chomičius jaunuoliams linkėjo sportuoti ne dėl galimybės išgarsėti ar užsidirbti, o iš meilės krepšiniui. Šilališkiai entuziastingai pademonstravo savo užsidegimą žaisti, prieš prasidedant treniruotei sudrebindami arenos sienas šūkiu „Mes už Lietuvą!“

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą papildė pasaulinio pripažinimo sulaukęs Timo Minchino ir Denniso Kelly dviejų veiksmų miuziklas „Matilda“, sukurtas pagal skaitytojų pamėgtą Roaldo Dahlio romaną. Šis visai šeimai skirtas spektaklis sulaukė didelio publikos susidomėjimo ir gausių aplodismentų.

Įspūdinga kūrybinė komanda

Miuziklo kūrybinėje grupėje dirbo talentingi profesionalai: muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Valys, režisierė Rūta Bunikytė, scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė, choreografas Taurūnas Baužas, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Scenoje pasirodė beveik šimtas atlikėjų: Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, choro artistai, baleto trupės nariai bei Klaipėdos vaikų operos studijos (KVOS, vadovai V. Valys ir T. Baužas) auklėtiniai. Miuziklui diriguojant V. Valiui grojo KVMT simfoninio orkestro kamerinė grupė ir kviestiniai muzikantai.

Išskirtiniai pagrindinių vaidmenų atlikėjai

Vasario 14-ąją Matildos vaidmenį atliko Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Radvilė Galminaitė, o vasario 15-ąją – KVOS auklėtinė Vytautė Rimkutė. Miuzikle taip pat dainavo Beata Ignatavičiūtė, Žyginta Jašinskaitė, Gytis Šimelionis, Mindaugas Rojus, Rasa Ulteravičiūtė, Judita Butkytė, Liuda Montrimienė, Reda Jucevičienė, Ernesta Stankutė, Vilius Trakys, Tadas Jakas, Šarūnas Šapalas, Valdas Kazlauskas, Aurimas Raulinavičius, Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Modestas Narmontas, Jonas Ščerbiakas ir daugelis kitų.

Neįtikėtina muzika ir scenografija

Miuziklo muzika – unikali ir žaisminga, perteikianti istoriją, kuri jaudina tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. R. Venskutės sukurta scenografija greitai transformuojama ir keičiasi taip sparčiai, kad žiūrovai vos spėja sekti – akimirksniu atsiduriama tai knygų pasaulyje, tai mokykloje, tai namuose.

Choreografo T. Baužo sukurti judesiai harmoningai apjungė baleto trupės narius, teatro chorą ir jaunuosius KVOS auklėtinius, pabrėždami jų talentus. Ryškios miuziklų meistrės, režisierės R. Bunikytės sudėliota istorija vertė kvatotis, spaudė ašaras ir, svarbiausia, skatino susimąstyti: ar tikrai skiriame pakankamai laiko ir dėmesio vaikams? Kas mes esame gyvenime – atsainūs tėvai, nesuprasti vaikai ar palaikantys mokytojai?..

Įkvepianti Matildos istorija

Miuziklas pristato istoriją apie mergaitę Matildą, augančią šeimoje, kurioje tėvai visiškai nesirūpina savo žingeidžia dukra. Jie skatina dukrą atsisakyti knygų manydami, kad „visko galima išmokti iš televizoriaus“. Mama pernelyg susitelkusi į savo grožį ir svajones tapti šokėja, tėvas siekia bet kokia kaina praturtėti, o brolis Briusas labiau domisi televizija ir skanėstais nei sesers problemomis. Mokykloje ne ką geriau – čia vadovauja griežta ir bejausmė direktorė Trančbul, kurios ugdymo metodai paremti žeminimu ir bauginimu.

Tačiau Matildos istorijoje yra ir šviesių akimirkų: bibliotekininkė, skatinanti mergaitę pasinerti į knygų pasaulį, bei nuoširdi mokytoja panelė Meilutė, kuri mergaitei tampa tikru įkvėpimu. Skirtingai nei Matildos šeima, mokytoja vertina mokslą, rūpinasi savo mokiniais ir skatina juos siekti daugiau. Kaip baigiasi ši istorija? Tai sužinos tik tie, kurie apsilankys spektaklyje!

Sėkmės istorija tęsiasi

Galima spėti, kad ši istorija apie išskirtiniais gabumais apdovanotą mergaitę, kuri narsiai kovoja su neteisybe tiek šeimoje, tiek mokykloje, sulauks didelio populiarumo ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Bilietai į pirmuosius spektaklius buvo išgraibstyti akimirksniu, tačiau Matildos gerbėjai vis dar turi galimybę pamatyti šį įspūdingą reginį – spektakliai rodomi iki pat birželio pabaigos.

Spektaklyje pristatomos vertybės aktualios visų amžiaus grupių žiūrovams. Kaip dainuoja herojai: „Viskas, ko man reikia – tai namai. Tai tiek nedaug, bet juk ir ne taip mažai...“

KVMT inform.

Spektaklio nuotraukos – Gabrielio Jauniškio, svečių – Prokadras.lt

Vasario 16 dieną Šilalės rajono kultūros centre nuskambėjo koncertas ,,Nuo Tautiškos giesmės iki Valstybės himno‘‘, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti.

Koncerte pasirodė Šilalės kultūros centro šokių kolektyvai ,,Mainytinis‘‘, ,,Raizgė‘‘ (vad. Laima Andrejauskienė), tradicinių kanklių ansamblis, folkloro ansamblis ,,Veringa“ (vad. Jolanta Kažukauskienė), folkloro ansamblis ,, Gers smuoks‘‘ (vad. Ilona Raudonienė), tradicinė kapela ,,Karšuva‘‘ (vad. Vaclovas Rudys), vokalinis ansamblis ,,Aušrinė‘‘ (vad. Laima Petkuvienė), vokalinis ansamblis ,,Dainupė‘‘ (vad. Soneta Būdvytienė), vaikų vokalo studijos ansamblis (vad. Orinta Merkelienė), šokio teatras (vad. Aušra Danisevičienė), Kvėdarnos kultūros namų tradicinių kanklių ansamblis ,,Kvėdainėlė" (vad. Jūratė Augienė), folkloro ansamblis ,,Kvėdaina" (vad. Jolanta Kažukauskienė) bei Meno mokyklos vaikų šokių kolektyvas ,,Lokysta‘‘ (vad. Laima Andrejauskienė).

Vaizdo projekcijų autorius bei užkadrinis balsas Algirdas Šaulys. Renginio režisierius Antanas Kazlauskas.

Renginį organizavo Šilalės rajono savivaldybės kultūros centras. Dėkojame informaciniam rėmėjui UAB ,,Šilalės artojas‘‘.

Informaciją pateikė Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro kultūrinės veiklos sklaidos specialistė Ieva TVARONAVIČIŪTĖ.

Nuotr. Ievos Tvaronavičiūtės

Mergaitės mokyklose turi teisę dėvėti kelnes taip pat, kaip ir ber­niukai – tokią rekomendaciją pateikė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje besimokan­čios pradinukės mamos skundą išnagri­nėjusi lygių galimybių kontrolierė. Pasirodo, moteris buvo nepatenkinta, jog jos dukra vietoj mokyklinio sarafano negali vilkėti kelnių. Tačiau gimnazijos atstovai ir kiti mokinių tėvai tikina, jog problema perdėta.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šillės artojo“ Nr. 13

Ateinančią savaitę Šilalės savivaldybės tarybos politikai svarstys 2025 m. rajono biudžeto pajamų ir išlaidų planą. Rajono biudžeto tvirtinimas yra svarbiausias metų sprendimas, nulemsiantis, kam bus skiriamas finansavimas, o kas liks su riestainio skyle rankose. Nors jau kelinti metai kalbama apie rekordinį biudžetą, kuris pernai peraugo 50 mln. eurų ribą, o šiemet turėtų didėti dar labiau, tendencijos nesikeičia – kaip ir anksčiau, pinigų visiems poreikiams ir norams užtikrinti neužteks.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Prieš savaitę Anykščių kultūros centre pagerbti Lietuvos ūkininkų sąjungos organizuoto konkurso „Metų ūkis 2024“ laimėtojai. Tarp jų – ir trys mūsų rajono ūkininkai, Šilalėje jau pasveikinti per spalį vykusią Rudens mugę. Nugalėtojus į Anykščius lydėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos ir Žemės ūkio rūmų Šilalės skyriaus vadovai bei savivaldybės vicemerė.

Baigiamajame „Metų ūkis 2024“ respublikinio konkurso etape, šiemet surengtame Anykščiuose, buvo pagerbti 105 konkurso laimėtojai iš 35 savivaldybių. Iš viso konkurse dalyvavo 260 ūkių. Konkurso nugalėtojais paskelbti ir skirtingas veiklas vykdantys Šilalės rajono ūkininkai Daiva ir Ernestas Kairiai, Dalia ir Arūnas Petkevičiai bei Viktoras Taroza.

Pasak mūsų krašto atstovus į šventę lydėjusios vicemerės Jolantos Skrodenienės, jų sunkus darbas bei atsidavimas ne tik buvo įvertintas apdovanojimais, bet tokie renginiai, kai ūkininkai pajaučia pagarbą savo veiklai, skatina dar labiau susitelkti visą bendruomenę.

„Didžiuojuosi savo rajono ūkininkais, kurie atstovauja tvaraus ir novatoriško žemės ūkio tradicijoms. Jų ryžtas ir įsipareigojimas ne tik stiprina vietos ekonomiką, bet ir kuria ateitį mūsų bend­ruomenei.

Dėkoju Žemės ūkio konsultavimo Šilalės tarnybos vadovei Jūratei Ciparienei ir Ūkininkų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkui Aivarui Tamošaičiui už jų rūpestį ūkininkais, nuolatinę paramą ir profesionalias konsultacijas – visa tai yra svarbus veiksnys, padedantis ūkininkams pasiekti sėkmės ir tobulėti“, – tikino vicemerė.

Konkursas „Metų ūkis 2024“ buvo organizuotas jau 31-ą kartą, beveik visus tuos metus jame nugalėtojais skelbiami ir Šilalės krašto ūkininkai.

„Šilalės artojo“ inform.

„Anykštos“ redakcijos ir „Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Vieną po kitos pergales prie smiginio lentos skinanti Ieva Tvaronavičiūtė save vadina iššūkių žmo­gumi ir tikina, kad į priekį ją veda ne noras nu­galėti varžovus, o siekis įveikti save bei poreikis to­bulėti. Baigiantis 2024-iesiems, Ievai už Šilalės kraš­­to garsinimą buvo įteikta rajono mero padėka ir me­nininko Andriaus Zaikausko sukurta simbolinė gi­lė, visada priminsianti, kad Ši­lalės krašto žmonės įvertino jos pastangas.

I. Tvaronavičiūtė – jaunosios kartos atstovė, ieškanti savo kelio ir dar tik įsitvirtinanti visuomenės gyvenime, bet ją jau žino daugelis šilališkių, ir ne tik bendraamžiai. Prieš septynerius metus Ieva įkūrė mažąją bendriją „Septintas kadras“, dirbo jaunimo klube „Pulsas“, organizavo jaunimo užimtumo programos įgyvendinimą Kaltinėnuose, Laukuvoje ir Kvėdarnoje, kvietė moteris ir merginas važiuojant dviračiu pažinti savo kraštą. Sunku net suskaičiuoti visas veiklas, į kurias visa galva buvo ar yra panirusi Ieva.

Prieš porą metų šilališkė įsigijo gink­lą savigynai, nes saugumo, kaip pati sako, niekada nebus per daug, ypač dabar, tokiais neramiais laikais. Kadangi fiziškai nesijautė stipri, norėjo pažiūrėti, ar gali įgyti įgūdžių, kurie padėtų apsiginti. Ieva neslepia, jog tai buvo ne tik rimtas iššūkis, bet ir žingsnis į visiškai kitą veiklos sritį, kuri jai visada atrodė neįveikiama – tapo šaudymo instruktore. 

„Reikia kelti sau iššūkius, kad augtum kaip žmogus. Taip mano gyvenime atsirado ir smiginis“, – tikina iš Tūbinių kilusi, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją baigusi ir gimtajame krašte likusi Ieva.

Į smiginio klubą „Draugužiai“ ją pakvietė draugė. Visada maniusi, jog sportas jai neįdomus, sako sutikusi nueiti į klubą tik dėl kompanijos. Ir iškart pajuto, kad tai yra draugiškų ir geranoriškų žmonių bendruomenė. Paraginta pabandyti mesti strėlytę į taikinį, apsidžiaugė, jog pataikė į lentą, o ne Dievui į langus. Netrukus išsiaiškino, jog smiginis yra sportas, kuriame nesvarbu nei žmogaus amžius, nei ūgis, nei svoris ir fiziniai pajėgumai – jis reikalauja tik vidinės ramybės, susikaupimo ir šiek tiek skaičiavimo įgūdžių. 

O Ievai skaičiukai patinka. Tokie, kuriuos sudėjus, iškart matyti rezultatas. Jai svarbu, kiek žingsnių nueina per dieną, savaitę ir mėnesį. Nors mokyk­loje niekada nesportavo, dėl rezultato kasdien nubėgdavo dešimtis kilometrų ir net yra įveikusi pusmaratonį. Skaičiuodavo ir dviračiu nuvažiuotus kilometrus. Skaičiukų magija užbūrė ir prie smiginio lentos. 

„Esu rezultato siekėja, man patinka jį matyti. Skaičiai mane privertė kitaip pažvelgti ir į smiginį. Nors iš pradžių eidavau į klubą smagiai pavakaroti malonioje kompanijoje, netrukus supratau, kad būti paskutine merginų reitingo lentelėje nenoriu. Tomas, su kuriuo jau daug metų esame kartu, pasiūlė pasidomėti šio žaidimo technika. Sužinojau, kad jų yra net keli šimtai, galima rinktis iš daugybės skirtingų stovėsenos ir metimo būdų, labai skirtingas strėlyčių ilgis ir svoris, o iš visos tos įvairovės reikia pasirinkti tai, kas tau asmeniškai labiausiai tinka“, – pasakoja Ieva.  Pra­dėjusi gilintis į šio žaidimo niuansus, netruko suprasti, jog smiginis, nors ir yra paprastas, bet daug paslapčių turintis sportas. Po pirmosios pergalės klube „Draugužiai“ Ievą apėmė  azartas: nusprendė, kad turi patekti bent į klubo reitingo dešimtuką, todėl pradėjo treniruotis namuose, užkrėtė smiginiu savo draugą, o netrukus pajuto ir pergalės džiaugsmą. 

2022-ųjų pradžioje pirmą kartą pravėrusi Šilalės smiginio klubo „Draugužiai“ duris, per vasarą skyrusi daug laiko treniruotėms, rudenį Ieva išvažiavo į varžybas ir iškovojo pirmąją vietą – visiems, net ir jai pačiai, tai sukėlė lengvą šoką. Laimėjusi kelias varžybas Lietuvoje, I. Tvaronavičiūtė pateko į geriausių šalies smiginio žaidėjų dešimtuką, o 2024 m. tapo geriausia Lietuvoje. Ji suskaičiavo, kad per pustrečių metų dalyvavo 23 šalies ir tarptautinėse varžybose, net 18-oje tapo nugalėtoja. Ieva yra Baltijos šalių čempionė, sausį į Šilalę parvežė Lietuvos „Masters“ titulą, o prieš kelias savaites iškovojo Kauno rajono mero taurę.

„Išlaikyti pirmąją vietą yra psichologiškai labai sunku, sunkiau nei iškovoti, nes tampi kitų sportininkų tikslu. Todėl smiginis visada yra mano mintyse, eini žaisti ne prieš priešininką, o prieš patį save, nes turi parodyti savo įdirbį. Jei nesitreniruoji, negali tikėtis, jog laimėsi. Kūno raumenys turi atsiminti judesį, siekiant laimėti, jį reikia tris kartus preciziškai atkartoti – pataikyti tiksliai ten, kur reikia. Tą kūno atmintį reikia nuolat tobulinti, tam būtinos kasdienės treniruotės“, – tikina sportininkė. 

Ji pripažįsta, jog smiginis visiškai pakeitė gyvenimą. Anksčiau pagrindinis Ievos pragyvenimo šaltinis ir nuolatinis darbas buvo fotografavimas. Dabar užsakymus ji derina su varžybų datomis, o fotografija tapo pomėgiu, leidžiančiu pailsėti smegenims bei raumenims nuo minčių apie smiginį, reikalaujantį daug fizinių pastangų ir psichologinio nusiteikimo.

Supratusi, kaip svarbu kilti ir nugalėti tuos, kurie ką tik atrodė neįveikiami, Ieva dabar svajoja patekti į Europos ir pasaulio reitingus. Kol kas juose nėra nė vienos moters lietuvės, o į pasaulio smiginio žvaigždžių elitą pakilo vienintelis Darius Labanauskas, kuriam šis sportas yra ne tik hobis, bet ir darbas bei pragyvenimo šaltinis.

Šilališkė sutinka, jog rungtyniauti su šiaurės šalių sportininkais, kuriems smiginis įaugęs į kraują, nes kiek­viename bare yra po taikinį ir strėlyčių rinkinį, yra beveik neįveikiama užduotis. Lietuviams ši sporto šaka kol kas yra tik smagus laisvalaikio užsiėmimas, bet tai nereiškia, pasak Ievos, kad mums kas nors draudžia tobulėti, mokytis iš geriausių. Be to, įsitikinusi šilališkė, jei profesionalumo gali siekti vyrai, tas neuždrausta ir moterims. Per tris strėlytes maksimaliai galima surinkti 180 taškų (vyrai vidutiniškai surenka 70–90, moterys – 50–65 taškus), o visą žaidimą galima laimėti su devyniomis strėlytėmis. Tos devynios ir yra visų smiginio žaidėjų siekiamybė.

„Mano rezultatas – vienuolika strėlyčių. Kaip moteriai, tai yra stipru, bet norėčiau, kad to „kaip moteriai“ neliktų“, – tvirtina Ieva, skaudžiai juntanti tarp vyrų ir moterų įsišaknijusią nelygybę.  Jai atrodo, jog nėra jokio skirtumo, kas mėto strėlytes, vyrai ar moterys, todėl treniruojasi ne tik žaisdama prieš moteris, bet mėgsta pakovoti ir su vyrais. Kai varžovas stipresnis, jaučiasi labiau tobulėjanti.

Šilališkė tikina, kad dalyvaudama varžybose neturi tikslo nugalėti varžovą, nori tik parodyti, kuo yra už jį pranašesnė. Labai svarbi šiame sporte vidinė ramybė, jokių neramių minčių nekamuojama galva. I. Tvaronavičiūtei stiprybės suteikia sugebėjimas nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink, ir šalti nervai. Ieva sako, jog per varžybas jai mintyse dažniausiai sukasi kokios nors smagios dainos melodija ir žodžiai, o tas skambėjimas ir padeda susikaupti. 

Pernai tapusi Lietuvos čempione ir patekusi į šalies smiginio rinktinę, šilališkė atstovavo Lietuvai WDF Europos čempionate Slovakijoje. Ir nors, kaip pati sako, jame tik apsižvalgė, pačiu didžiausiu laimėjimu tapo patirtis. Ateinantį rudenį Ieva tikisi išbandyti jėgas Pietų Korėjoje rengiamame WDF pasaulio čempionate. 

„Labiausiai noriu, kad per mano pasiekimus garsėtų ir Šilalės vardas. Turime daug gražių dalykų, bet parodyti savo krašto privalumų dar nemokame, net ir patys jų nepastebime. Man labai svarbu, gavus apdovanojimą, parašyti, kad jis važiuoja į Šilalę. Gal dėl to taip džiaugiausi Dakare plevėsuojančia Nerimanto Juciaus nuvežta Šilalės vėliava. Tai yra didžiulė vertė, kurią ir aš labai norėčiau duoti Šilalei“, – sako gimtojo krašto vardą garsinanti Ieva.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės albumo nuotr.