Šilalėje jau pastatyti atskiri konteineriai, skirti naudoto kepimo aliejaus surinkimui. Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (TRATC) informuoja, kad juos galima rasti aikštelėse prie daugiabučių Maironio g. 23, Da­riaus ir Girė­no g. 51, Kovo 11-osios g. 25 ir Vasario 16-osios g. 16.

„Šilalės artojo“ inform.

A. AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Tauragės regiono atliekų tvarkymo centrui (TRATC) už­siminus apie naujų didžiųjų atliekų surinkimo aikštelių steigimą, sukilo kaimynai skaudviliškiai, sunerimę, jog šią aikštelę ketinama statyti, kaip teigiama, „gyventojams po langais“. Sužinojus, kad tokia pat aikštelė planuojama ir Kvė­darnoje, klausimų kilo ir šio miestelio gyventojams: žmo­nės teiraujasi, kur ji bus ir ar negadins vaiz­do, ar netrukdys viešajam gyvenimui.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Šeštadienio rytą Lietuvos šaulių sąjungos LDK Kęstučio šaulių 7-osios rinktinės Šilalės Stasio Girėno 703-iosios kuopos šauliai išgirdo kvietimą rinktis būstinėje, kur vyko patikrinimas, kaip jie yra pasiruošę vykdyti paskirtas užduotis. Nors Šaulių sąjunga yra visuomeninė organizacija, o jos nariai yra laisvi civiliai piliečiai, tai, jog susirinko daugiau kaip pusė kuopos narių, patvirtino, kad, reikalui esant, Šilalėje būtų kam pasirūpinti visuomenės rimtimi bei svarbių objektų apsauga. 

Sunki ekipuotė – kuprinės su būtiniausiais reikmenimis, šal­­mai, daiktų dėtuvės, palapi­nės nesutrukdė Šilalės šauliams laiku prisistatyti į rikiuo­tę. Išklausę LDK Kęstučio šaulių 7-osios šaulių rinktinės va­do, atsargos majoro Kęstučio Baužos instruktažą, komen­dantiniai šauliai apžiūrėjo nau­jai įrengtą dronų mokomąją klasę, kurioje simuliacine kompiuterine programa galės išmokti valdyti dronus, o vėliau patikrinti savo įgūdžius ir praktiškai. 

„Mes nesame kariuomenė, ne­same savanoriai, nes Šaulių sąjunga yra laisvų civilių, savo laiką tėvynės gynybai bei stip­rinimui skiriančių žmonių organizacija. Valstybės saugumui užtikrinti reikalingi technologiniai pajėgumai. Lietuvos šaulių sąjungai skiriamas valstybės finansinis palaikymas tokioms dronų klasėms įkurti. Vieną kompiuterį su simulia­cine programa gavo ir Šilalės šaulių kuopa. Ateityje tikimės sulaukti daugiau kompiuterių ir dronų“, – sakė rinktinės vadas. 

Vieną droną Šilalės Stasio Girėno 703-iosios kuopai padovanojo šaulys Aurelijus Tvaronavičius. Informacinių technologijų specialistas, dirbantis Užimtumo tarnyboje, šauliu tapo prieš pusantrų metų, nors apie tai galvojo jau seniai. A. Tvaronavičius sakė, jog, norint tapti šauliu, reikia pasiryžti šiai organizacijai skirti nemažai asmeninio laiko, bet svarbiausia – jausti atsakomybę, nes tapus šauliu, negalima atmestinai žiūrėti į savo pareigas.

„Išgirdai kvietimą – viską meti ir eini. Kaip šiandien, nes privalai visada būti pasiruošęs išvykti 48 valandoms vykdyti užduoties, kokia ji bebūtų“, – teigė Aurelijus. 

Tokių jaunų ir stiprių vyrų, kurie dabar vadinami komendantiniais šauliais ir, kilus neramumams, turėtų padėti policijai užtikrinti visuomenės rimtį bei svarbių rajono objektų apsaugą, Ši­lalės Stasio Girėno 703-iojoje kuopoje yra nemažai, ir ji dar plečiasi. Šį pavasarį kuopą turėtų papildyti dar keturi šauliai. Rinktinės vadas, atsargos majoras K. Bauža pasidžiaugė, kad Šilalės rajone ypač stiprūs jaunieji šauliai – ir tai yra didelis kuopos nuopelnas. Nuoširdžiai jaunuosius šaulius tėvynės meilės ir atsakomybės Pajūryje moko Algimantas Dragūnas, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Dariaus ir Girėno progimnazijoje, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje Šaulių sąjungos idėjas skleidžia Valdemaras Voras, Kaltinėnuose ir Laukuvoje – Ernestas Burčas.

Prieš devynerius metus Šilalės Stasio Girėno 703-iai kuopai vadovauti pradėjusio Rimo Vaičikausko šauliškas stažas jau skaičiuojamas dešimtmečiais. Kuopos vadas neslėpė, jog per tą laiką nemažai žmonių teko paprašyti pasitraukti, kiti patys nebenorėjo įsipareigojimų, nes tapo per sunku ar pagailo Šaulių sąjungai skiriamo laiko. 

„Bet yra žmonių, kurie visada rodo pavyzdį kitiems ir sugeba aplinkinius užkrėsti šia idėja. Šiandien čia susirinko būrys motyvuotų šaulių, kurie vykdo komendantinių šaulių funkcijas. Yra vyresnių žmonių, kurie labiau įsitraukia į kultūrinę veiklą, dalyvauja renginiuose. Nauji nariai ateina labai motyvuoti, apsisprendę. Kuo daugiau rodomės visuomenėje, kalbamės su gyventojais, kad jie pamatytų ir sužinotų, ką mes veikiame, tuo daugiau sulaukiame jaunų vyrų, suprantančių, jog tėvynės gynimas yra kiekvieno pilietiško lietuvio reikalas. Jei stoji į šaulius, esi nusiteikęs tarnauti savo šaliai. Mes šaulių nei pagal amžių, nei pagal galimybes neskirstome – kiek­vienas kraštui duoda tai, ką gali. Neturime apie ką kalbėtis tik su tais, kurie klausia, kokios naudos gaus iš Šaulių sąjungos“, – tikino Šilalės Stasio Girėno 703-iosios kuopos vadas R. Vaičikauskas. 

Kiekvienas atsakingas Lietuvos pilietis gali tapti Šaulių sąjungos nariu ir save realizuoti karybos, sporto bei kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms iš viso šalyje šiandien neabejingi daugiau kaip 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvos valstybės atkūrimo die­na, kaip ir kasmet, pasitinkama su pakilia šventine nuotaika – visoje šalyje vyksta koncertai, skamba patriotinės dainos, eisenose ple­vė­suoja trispalvės.

Šilalėje vasario 16 d., 12 val., Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios, o nuo 13.15 val. šilališkiai laukiami šventiniame koncerte „Nuo tautiškos giesmės iki valstybės himno“. Kultūros centro scenoje pasirodys šokių kolektyvai „Mainytinis“ ir „Raizgė“, tradicinių kanklių ansamblis, folkloro ansambliai „Gers smuoks“ ir „Veringa“, kapela „Karšuva“, vokaliniai ansambliai „Aušrinė“ ir „Dainupė“, vaikų vokalo studijos ansamblis, šokio teat­ras bei Meno mokyklos vaikų šokių kolektyvas „Lokysta“. 

Valstybės atkūrimo dienos minėjimai rengiami ir bendruomenėse, mokymo bei ugdymo įstaigose, bibliotekose. Štai Kaltinėnų kultūros namuose vasario 13 d., 19 val., vyks jau devintasis protmūšis, kaltinėniškiai šįkart kviečiami „Nustebinti Stulginskį“, intelektualus žaidimas „Protų mūšis“ organizuojamas ir Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje, jame jėgas bus galima išmėginti vasario 18 d. 

Vasario 14 d., 10.30 val., „Laisvės skonis ant laužo“ plevens Bijotuose, tą pačią dieną (15 val.) muzikinėje – literatūrinėje popietėje „Su Lietuva širdy“ bilioniškiai laukiami Bilionių laisvalaikio salėje, vasario 15 d., 13 val., Laukuvoje, šventėje – varžytuvėse „Šitam dideliam būry“, šėls Žemaitijos regiono šokėjai, vasario 16-ąją, 10 val., Šv. Mišios ir koncertas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti vyks Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčioje. Tądien šventė rengiama ir Jucaičių laisvalaikio salėje (nuo 16 val.).  

Kultūros ministerija skelbia, jog į „Auksinius scenos kryžius“ šiemet pretenduoja net 93 meno darbai. Profesio­naliojo scenos meno vertinimo komisija išrinks nominantus pagal atskiras kategorijas. Laureatai bus apdovanojami kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. 

Profesionaliojo scenos meno premijomis siekiama įvertinti kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius metų darbus bei išskirtinius profesinius laimėjimus. Laureatams įteikiami Auksiniai scenos kryžiai, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“. Šiemet bus įteikta 20 premijų.

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido tremtinio Jono Janušausko „Igarkos dienoraštį“ – išskirtinę tremtį už Šiaurės poliaračio liudijančią publikaciją. Autorius knygą rašė trejus metus, skrupulingai fiksuodamas kiekvienos tremtyje išgyventos dienos įvykius ir smulk­menas, todėl beveik 300 puslapių leidinyje atskleidžiama naujų detalių apie tremtinių gyvenimą Sibire.

„Dienoraštis” yra vertingas šaltinis ne tik istorikams, tremties tyrinėtojams ir kt., bet jį verta perskaityti visiems, besidomintiems tautos praeitimi, vertinantiems tikrą, be pagražinimų ir perdėto jausmingumo papasakotą tremties istoriją. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Susidaro įspūdis, kad kone visas pasaulis tapo politine muilo opera, o pagrindinis jos kūrėjų rūpestis yra sugalvoti vis naujų intriguojančių situacijų bei dialogų. Tačiau realiai niekas nesikeičia – jei ir praleisi keliolika serijų, veiksmas praktiškai nebus pajudėjęs į priekį...

Bandau suprasti, kokiais bendrąjį gėrį stiprinančiais sprendimais galime pasidžiaugti, kai visą savaitę tik ir girdime, jog kažkas į kažką kreiviau pažiūrėjo, kažkas mįslingai atsiduso, o kažkas daugiaprasmiškai pasikrapštė kaktą... Tada vienas veikėjas į televizijos kamerą ryžtingai pasako, kad viskas nusibodo, bet vis tiek geriausia palaukti, kol kažkas kažkaip susidėlios. Tačiau gyvenime, jei, pavyzdžiui, į batą įkrenta ašt­rus akmenukas, sustojame ir iškratome trukdantį svetimkūnį arba nusprendžiame, jog tai yra masažas ir žygiuojame toliau. Dabar gi, gretinant šią paralelę su politika, sunku suprasti, kodėl pasirenkama nuolat aimanuoti, aptarinėti santykius, svarstyti alternatyvas, bet toliau kentėti „akmenuko“ dūrius.

Neabejoju, kad visuomenei svarbiau ne tai, kokiais batais avi mūsų valdžia, bet tai, kaip judame į priekį pasaulyje, kuriame viskas dar labiau dreba nuo prasidėjusių karų dėl tarifų.

Tenka pripažinti, jog muilo operas bando kurti ne tik politikai. Štai modernios, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos simboliu tapusio „Teltonikos” vadovo Arvydo Paukščio pavardė jau kelis mėnesius mirga žiniasklaidoje. O viskas prasidėjo nuo griausmingo pranešimo apie ketinimą nutraukti didžiulės vertės projektą. Viena vertus, A. Paukščio viešas pareiškimas neabejotinai turėjo pozityvų aspektą, nes paskatino diskusiją apie valstybės ir verslo santykius, jų skaidrumą bei naudingumą bendram gėriui, biurokratinius ribojimus, kurie bet kurioje valstybėje yra svarbiausias verslininkų skundų taikinys. Klausimas – ar tikrai tai visuomenesnės intereso saugikliai, ar veikiau labirintas, kuriame galiausiai pasiklysta visos valdžios?

Kita vertus, A. Paukštys viešai išsakė itin daug nerimo sukėlusių užuominų, kad nukentėjo dėl savo politinių simpatijų ir paramos Prezidentui, kad esą susidūrė su politinio pobūdžio kliūtimis.

Po kurio laiko pasirodė abejonių, ar „Teltonikos” sėkmės istorija nebuvo kiek pagražinta reklamos tikslais. Negana to, pasigirdo užuominų, esą šios įmonės produkcija kažkokiu būdu atsiduria Rusijos rinkoje.

Specialiųjų tyrimų tarnyba praėjusią savaitę atsisakė pradėti tyrimą dėl viešai išsakytų „Teltonikos“ įkūrėjo teiginių apie galimą politikų įtaką bendrovės projektui. Tačiau keisčiausia šioje istorijoje yra tai, kad jis tvirtina buvęs ne taip suprastas, kalbėdamas apie politinį spaudimą. Pasak A. Paukščio, jis nepatyrė jokio tiesioginio spaudimo ir nesulaukė užuominų apie gresiančias kliūtis, todėl negalėjo įvardyti, kas konkrečiai ir kaip siekė pakenkti „Teltonikai“. Tiesa, paminėjo žmones, kurie, kaip galima suprasti, paliko daugiausia nuosėdų. Tai kun. Algirdas Toliatas, neva įkalbėjęs jį skirti beveik 60 tūkst. eurų paramą „dvasiniams lustams”, taip pat žurnalistė Rita Miliūtė, kuriai jis atsisakęs duoti interviu.

Ir dvasininkas, ir žurnalistė tai neigia, į šią informaciją reagavo ir keli politinio lauko veikėjai, kurie vakarieniavo su „Teltonikos“ vadovu, tačiau visi šie pasisakymai niekaip nėra susiję su tuo, kaip stiprinti mūsų valstybę, ir tik dar kartą leidžia įsitikinti, jog didelius pinigus sugebėję uždirbti žmonės nėra drėbti iš kitokio molio, turi silpnybių ir keistumų.

Tęsiasi buvusio politiko Kristijono Bar­toševičiaus, įtariamo seksualine prievarta prieš nepilnamečius, teismo procesas. Kai tik pasirodė žinia, jog jis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kilo didžiulis sujudimas, kad būtina imtis radikalių priemonių, jog tokie dalykai nesikartotų. Paaiškėjo, kad mes, kaip valstybė, turime gerokai per mažai rimtų tyrimų apie tai, koks yra seksualinės prievartos mastas, kokios yra svarbiausios šio nusikaltimo priežastys. Taip, tyrimai daug kainuoja, tačiau daug daugiau sumokame už politinius veiksmus, kurie paremti ne realiu situacijos supratimu, bet noru pasirodyti, kad „imamasi griežtų priemonių“...

Žinoma, negalima sakyti, kad nieko šioje srityje nebuvo nuveikta. Tikrai daug pasistūmėta pagalbos nukentėjusiems nepilnamečiams srityje, patobulėjo tokio pobūdžio kaltinimų tyrimo procesas, aukos pradėjo labiau pasitikėti teisine sistema ir drąsiau praneša apie patirtą prievartą. Vienas svarbiausių sprendimų tapo nepilnamečių apsauga nuo to, kad su jais dirbtų žmonės, potencialiai keliantys jiems pavojų. Nes paaiškėjo, jog prieš vaikus smurtavę ar įvairių seksualinio elgesio problemų turintys žmonės sugeba tapti mokytojais, auklėtojais, būrelių vadovais ir pan. Todėl buvo įkurta labiau nepilnamečius apsauganti sistema, reikalaujant, kad visi, kas dirba su nepilnamečiais, turėtų specialų kodą, patvirtinantį, jog nėra pagrindo įtarti, kad vaiko su šiuo asmeniu palikti nėra saugu. Tokiai apsaugai buvo pritariama iš esmės vieningai. Tačiau dabar atsirado politikų, pradėjusių šaukti, kaip drįstama iš žmonių reikalauti kodų, ir jau siūlančių neriboti teisės su vaikais dirbti teistiems (bet ne už seksualinį smurtą) žmonėms ar net visai atsisakyti šio kontrolės įrankio. Pag­rindu tokiam „liberalizavimui“ tapo faktas, jog, įsigaliojus naujai tvarkai, apie 400 asmenų negavo teisėto darbo su vaikais kodo. Taip, dalis priežasčių yra keistos, akivaizdu, jog tvarką reikia tobulinti. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, tai, kad buvo atsijota šimtai žmonių, tikrai leidžia jaustis saugiau dėl savo vaikų. 

Be abejo, nė viena kontrolės priemonė nėra patogi, tačiau jei norime, kad vaikai būtų labiau apsaugoti ir nereikėtų dar vieno šokiruojančio įvykio, jog vėl visi rėktų, kad reikia griežtinti sistemą, turime priimti nepatogumus. Ir, aišku, labai norėtųsi, jog Seimo nariai įsigilintų ir suprastų, už ką balsuoja. Nes jau ne pirmas atvejis, kai politikai piktinasi tais įstatymais, kuriuos dar neseniai patys entu­ziastingai palaikė. 

Andrius NAVICKAS

Pirmajame šių metų savivaldybės tarybos posėdyje rajono politikai lengva ranka laimino kainų kėlimą – padidino ne tik vietinę rinkliavą, bet ir patvirtino naujus UAB „Gedmina“ teikiamų paslaugų įkainius. Įmonės vadovas Donatas Grigalis sėkmingai įtikino tarybos narius, jog, pasibaigus „covido“ santaupoms, „Gedminos“ laukia skolos ir bankrotas, jeigu įkainiai nesikeis.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Vienas rajono gyventojas netikėtai tapo bankomato įkaitu – dėl „prarytos“ kortelės ne tik patyrė nepatogumų, bet ir pasijuto apgautas, iš banko atstovų išgirdęs, jog neva „taip turi būti“.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Sekantys Regionų krepšinio lygos (RKL) A diviziono komandų žaidimą turėjo pastebėti, kaip puikiai aikštelėje dera skirtingo amžiaus ir skirtingos sportinės patirties žaidėjų veiksmai. Pasak sporto žinovų, pastaruoju metu ypač sėkmingai rungtyniaujančios „Lūšies“ lyderiai yra Nedas Vydmantas, Valdas Vasylius, Justas Košys ir tritaškių mėtymo asas Mindaugas Čepauskas.

Iš lėto turnyrinėje lentelėje viršun kilusi Šilalės „Lūšis“ po 15-ojo turo imta vadinti karščiausia lygos komanda. N. Vyd­mantas, žaidžiantis 2-uoju nu­meriu, minimas beveik kiek­viename geriausių RKL A diviziono žaidėjų dešimtuke, tad šiam 19-mečiui prognozuoja­mos didelės perspektyvos. Kaip skelbia RKL, Nedas lyderiauja ir tarp naudingiausių, ir tarp rezultatyviausių, ir pagal baudų pataikymą, ir pagal perimtų kamuolių skaičių, o išprovokuojant varžovų pražangas šiam šilališkiui apskritai nėra lygių – jis pirmauja visos Lietuvos mastu. 

Tik tritaškių mėtymo kategorijoje geriausiųjų dešimtuke N. Vydmanto nėra, bet čia išskiriamas kitas „Lūšies“ žaidėjas – M. Čepauskas, vilkintis marški­nėlius, pažymėtus 1-uoju numeriu. Ypač geros Mindaugui buvo rungtynės su Birštono „Milasta“, per kurias jis surinko 35 taškus (J. Košys pataikė – 16, V. Vasylius – 10). Nostra.lt – RKL pastebi, kad M. Čepauskas šiose varžybose buvo naudingiausias žaidėjas – be pelnytų taškų, 35-erių šilališkis atkovojo tris kamuolius ir pelnė 36 naudingumo balus. 

Krepšininkas, duodamas interviu RKL atstovams, neslėpė džiaugsmo.

„Jausmas, kai laiminčioje komandoje gali tapti savaitės naudingiausiu žaidėju ir vi­są savaitę pasimėgauti padidėjusiu dėmesiu, yra labai geras. Rungtynėse su Birštono „Mi­lasta“ pataikiau pirmą savo metimą, o snaiperiams tai yra labai svarbu – nuo tada „užsikūriau“ ir pajutau, kad galiu sumesti visus. Komandos draugai negailėjo perdavimų, sveikindavo po kiekvieno gero epizodo, o tai pridėjo dar daugiau pasitikėjimo savimi“, – prisipažino Mindaugas.

Patyręs snaiperis atskleidė, kaip „Lūšiai“ pasisekė tapti geriausia komanda lygoje.

„Pergalė po pergalės – ir pasitikėjimas atėjo. Pažiūrėjus į visų veidus prieš rungtynes supranti, kad pralaimėti tiesiog negalim“, – kalbėjo krepšininkas.

Komandos senbuvis atskleidė, kuo komanda išsiskiria šį sezoną ir kokia ji buvo praėjusį.

„Mūsų naujokai Gvidas ir Valdas puikiai pritapo „Lūšyje“, joje išliko senbuviai, paaugo jaunimas, ypač N. Vydmantas ir Vakaris Grikšas. Bet didžiausias „susižaidimo“ nuopelnas tenka treneriui Linui Lekavičiui – jo filosofija veikia, visi juo tiki. Pernai reikėjo laiko priprasti ir jam prie mūsų, ir mums prie jo, šiemet jau atrodome visai kita komanda. Niekas nesivaiko asmeninės statistikos, komandos komplektacija puiki – už tai didžiausia pagarba vadovui Ernestui Aušrai. Bendra chemija taip pat puiki, jaunimas ir veteranai gerbia vieni kitus, o jei ir kyla kokių nesutarimų, viską išsprendžiame rūbinėje. Už viso šito stovi trenerio Lino autoritetas, todėl visi krepšininkai atsiduoda 100 proc.“, – bendra atmosfera džiaugėsi M. Čepauskas.

Jis irgi negailėjo komplimentų didžiulį proveržį šiame sezone padariu­siam N. Vyd­mantui.

„Įspūdingas vaikis, puiki asmenybė. Turi gerą metimą iš tolimo nuotolio, gali mesti staigiai sustojus, greitais prasiveržimais drasko visų gynybą, pasižymi visomis savybėmis, kurių reikia aukštesniam lygiui. Labai smagu su juo žaisti. Manau, Nedas eis toli, o Šilalės komanda bus jam tramplynas į aukštesnį lygį“, – neabejoja patyręs krepšininkas.

Jis pripažino pasvarstantis ir apie karjeros pabaigą.

„Jau kelis sezonus galvoju, kad šis bus paskutinis, bet vis nugali noras žaisti, juo labiau, kad fiziškai dar jaučiuosi gerai, o ir komandoje turime puikių veteranų pavyzdžių – vyrams per 40 metų, o jų vis dar niekas neuždengia. Bet, žinoma, kuo toliau, tuo sunkiau suderinti šeimą, darbus ir krepšinį“, – neneigė sportininkas.

Pasak Mindaugo, puiku būtų, jei „Lūšis“ patektų į finalinį ketvertą bei pasidabintų aukso medaliais.

„Kol kas mūsų tikslas yra ket­vertas, o ten jau matysime. Būtų smagu dar kartą laimėti auksą su komanda. Mano asmeninis tikslas – būti kuo naudingesniu komandai, išlaikyti sportinę formą ir padėti jai pasiekti užsibrėžtus tikslus“, – sakė krepšininkas.

Mindaugas pasiuntė ir gražų palinkėjimą lygai bei sirgaliams.

„Komandos draugams linkiu išlikti pergalių kelyje ir išvengti traumų iki sezono finišo, fanams – toliau aktyviai rinktis ir aistringai palaikyti komandą. Taip pat turiu prašymą vienam iš mūsų pagrindinių fanų  Nerijui Jociui: sugrįžk į areną su savo būgnu, kuris įneštų dar daugiau garso ir energijos! O RKL linkiu nesustoti – ji yra teisingame kelyje, tegul ir toliau auga, tobulėja ir juda tik į priekį“, – sakė „Lūšies“ žaidėjas.  

Po 15-ojo turo Šilalės „Lūšis yra trečioje turnyrinės lentelės vietoje (iš 16 diviziono komandų). Po dvidešimties susitikimų keturiolika kartų „Lūšis“ šventė pergalę, devynias iš jų pavyko išplėšti namuose. Akivaizdu, jog namų sienos padeda, tad žaidėjams būtinas sirgalių palaikymas. 

Pakoregavus A diviziono susitikimų tvarkaraštį, „Lūšis“ vasario 7 d. namuose priims LCC Tarptautinio universiteto komandą. Šilalėje RKL A diviziono dvikovas dar matysime ir kovo 7–8 d. 

Šilališkių intriga, panašu, išsilaikys iki paskutinių sezono valandų, nes mūsiškiai išvykose rungtyniaus ir kovo 21–22 d.: paskutinės sezono varžybos numatytos kovo 22 d. Kazlų Rūdos sporto centre.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Iš Kvėdarnos kilęs aktorius Šarūnas Gedvilas gyvenime stengiasi vadovautis intuicija, drąsa ir gebėjimu nepasiduoti net sunkiausiomis akimirkomis. Šiandien jis jau gana gerai žinomas aktorius, klounas ir įkvepiantis pavyzdys visiems, kurie tiki savo svajonių galia. Nuo pirmųjų žingsnių mokyklos scenoje iki darbo Vilniaus „Lėlės“ teatre ir organizacijoje „Raudonos nosys gydytojai klounai“, Šarūno kelias buvo kupinas netikėtų posūkių, atradimų ir iššūkių.

Kaip gimsta aktorius: pirmieji žingsniai ir netikėti pasirinkimai

Vaikystėje Šarūnas niekada rimtai nesvarstė apie aktorystę. Kaip jis pats sako, nors mokykloje ir buvo aktyvus vaikas, dalyvaudavo renginiuose, netgi vaidino grupėje „Šmaikštukas“, kuriam vadovavo mokytoja Onutė Grygalienė, vis tik apie didžiąją sceną negalvojo. Tačiau viskas pasikeitė, kai su mokyklos draugais sudalyvavo televizijos laidoje „Humoro akademija“ ir sulaukė netikėto režisieriaus komplimento: „Šitas vaikinas gerai vaidina. Gal vertėtų tapti aktoriumi?“

Būtent ši frazė ir įkvėpė Šarūną pabandyti. Su mokytojos Ilonos Česaitienės pagalba pasiruošęs egzaminams, nusprendė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

„Pamenu, atvykęs į stojamuo­sius, buvau pasimetęs, gal dėl to ir į pagrindinį kursą patekti nepavyko. Bet įstojau į pantomimos vaidybos specialybę ir supratau, kad tai buvo liki­mo

ženklas“, – šiandien prisimena Šarūnas, neabejojantis, jog toks, galima sakyti, netikėtas žingsnis tapo tvirtu pagrindu tolimesnei jo aktorystės karjerai.

Teatras, klounada ir gyvenimo spalvos

Šarūno darbas teatro scenoje yra tik viena jo gyvenimo dalis – be darbo Vilniaus teatre „Lėlė“ ir aktorių ansamblyje „Degam“, jis užsiima ir socia­line kultūrine veikla, organizuoja stovyklas vaikams ir jaunimui Šalčininkų rajone, lanko senjorus jų namuose ir pan. Tačiau ypatingą vietą jo širdyje užima klounada. Kartu su kitais organizacijos „Raudonos nosys“ nariais Šarūnas kasdien aplanko ligoninėse gulinčius vaikus ir sen­jorus, dalindamasis su jais džiaugsmu bei viltimi.

„Klounada man suteikė daugiau, nei aš tikėjausi. Dirbdamas su pacientais, tu iškart pamatai savo darbo poveikį – jų šypsenas, džiaugsmo ašaras. Tai motyvuoja labiausiai“, – sako Šarūnas.

Nors dabar Š. Gedvilas jaučiasi pasitikintis savimi, prisipažįsta, kad kelias pripažinimo link nebuvo lengvas, o pirmieji mėnesiai Vilniuje – itin sunkūs.

„Pirmosiomis studijų dienomis net norėjau grįžti namo. Miestas atrodė per didelis, autobusai, daugybė žmonių... Buvau pasimetęs. Bet intuicija padėjo nepasiduoti“, – prisimena aktorius.

Dar vienas nelengvas etapas laukė po studijų, kai teatro trupė, kuriai priklausė, staiga netikėtai iširo.

„Po to netgi teko padirbėti lentpjūvėje, o apie aktorystę tik svajojau. Tačiau gyvenimas išmokė, kad nesėkmės yra laikinos, jos net gali tapti stip­rybės pamatu“, – prisipažįsta kvėdarniškis.

Šarūnas pabrėžia, kad, jo manymu, aktoriui svarbiausia yra drąsa.

„Tai nėra koks nors egzaminas, kurį gali ateiti ir išlaikyti. Mūsų profesijoje reikia atsistoti prieš komisiją, dainuoti, deklamuoti ir netgi šokti. Tam neabejotinai reikalinga savotiška drąsa, atsipalaidavimas, pasitikėjimas savimi. Taip pat svarbus ir gebėjimas prisitaikyti: aktorius turi būti tarsi molis, iš kurio režisierius gali lipdyti vaidmenis. Kūrybiškumas ir talentas – dar du svarbūs elementai. Bet iš patirties galiu pasakyti, jog bene svarbiausia yra nenusivilti, net jei nepasiseka iš pirmo karto. Kartais tiesiog reikia sulaukti savo momento“, – neabejoja Š. Ged­vilas.

Kvėdarna tebėra širdyje

Nepaisant sėkmės Vilniuje, Š. Gedvilas niekada neprarado ryšio su gimtąja Kvėdarna ir tikina, jog šis miestelis jam visada išliks ypatingu. Praėjusią vasarą jis vedė gimnazistams humoro pamokas, nes, anot Šarūno, humoras ne tik kelia šypseną, bet ir atveria kelius į gilesnį savęs pažinimą. Aktorius bei sertifikuotas socialinis klounas savo gimtojo krašto moksleiviams surengė edukacinius klounados ir vaidybos užsiėmimus, o šio projekto epicentre – siekis parodyti, kaip per paprastą, bet labai nuoširdų juoką galima atrasti pasitikėjimą savimi, išmokti laisviau bendrauti ir net įveikti įvairius kultūrinius barjerus.

Š. Gedvilas pastebi, jog klounada iš tiesų veikia giliai. Užsiėmimai, kurių metu dirbama su kūnu, emocijomis bei improvizacija, padeda jaunuoliams išlaisvėti ir nebebijoti nesėkmių.

„Kuo labiau priimame savo netobulumus, tuo labiau tampame atviri pasauliui“, – tikina aktorius.

Todėl ir Kvėdarnoje gimna­zistams Šarūnas ne tik demonstravo įvairius klounados ir pantomimos pratimus, bet ir mokė juos integruoti į kasdienybę.

„Vaidyba, klouno rolė suteikia drąsos bendrauti, pasijuokti iš savo klaidų ir nebesijausti pasmerktiems kitų akimis. Klounada yra galimybė išmokti savo šypseną paversti jėga“, – sako Š. Gedvilas, pabrėždamas, jog šis metodas skirtas kiek­vienam, kuris nebijo išbandyti naujovių ir matyti klaidas kaip savotišką kūrybos šaltinį.

Jis neneigia, kad galbūt ir sunku patikėti, jog paprasta šypsena ar suvaidintas pokštas gali tapti kelrode žvaigžde jaunuoliui, ieškančiam savęs, tačiau patirtis rodo, kad klounada nėra vien tik smagus pasilinksminimas – ji padeda perprasti savo vidinį pasaulį, išlaisvinti užslėptas emocijas ir pradėti labiau pasitikėti savimi. Štai todėl daugelis mokinių, iš pradžių droviai vengiantys dėmesio, jau po kelių užsiėmimų su Šarūnu išmoksta garsiau juoktis iš savo klaidelių ir drąsiau išmėginti vis naujus pratimus.

Pasak Šarūno, tokie projektai ir susitikimai gali tapti puikia alternatyva įprastoms pamokoms, suteikdami galimybę jaunimui atskleisti savo kūrybiškumą, išdrįsti viešai kalbėti ir augti kaip asmenybėms. Ir, žinoma, išmokti nuoširdžiai pasijuokti, bet pirmiausia – iš savęs.

Jis taip pat pastebi, kad gyvenimas mažame miestelyje suteikė daug vertingų patirčių, kuriomis ir dabar verta didžiuotis: „Kvėdarnoje vaikystė buvo kupina laisvės – galėjome žaisti lauke iki paryčių, be baimės dėl pavojų“.

Įkvėpimo šaltiniai – šeima ir kūryba

Šarūnas kartu su žmona, taip pat aktore ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja Virginija Kuklyte-Gedviliene, augina dvi dukras ir didžiuojasi, kad jos jau irgi rodo aktorinius gebėjimus, tačiau tikina, kad jam svarbiau, jog vaikai siektų to, ko nori jų širdis.

„Mūsų vyresnioji yra labai muzikali, o jaunesnioji drąsiai vaidina. Noriu, kad jos pasirinktų savo kelią, ir jei tai bus aktorystė, jas visuomet palaikysiu“, – sako aktorius.

O įkvėpimo savo darbui ir kūrybai jis randa, regis, paprastuose dalykuose. Pirmiausia tai yra ligoninėse sutikti mažųjų pacientų tėvai.

„Labiausiai mane jaudina tėvai, kurie be pertraukos, ištisas dienas praleidžia šalia savo vaikų, net jei gydymas trunka metus ar daugiau. Jų stiprybė ir viltis yra neįtikėtinos“, – teigia Š. Gedvilas.

O paklaustas, kas labiausiai patinka jo veikloje, Šarūnas atsako: „Ypatingai džiugina susitikimai su žiūrovais. Nesvarbu, ar tai teatro lankytojas, ar ligoninės pacientas – tai, jog gali kažkam suteikti džiaugsmą, yra neįkainojama.“

Šarūno kelias bei pasiekimai dar kartą patvirtina, kad net didžiausios svajonės gali tapti realybe, jei tik jų sieki atvira širdimi ir nuoširdžiu tikėjimu savimi. Iš Kvėdarnos kilęs aktorius ir toliau yra nusiteikęs ne tik produktyviai dirbti teatre, bet jo planuose – ir nauji monospektakliai bei projektai, skirti įvairaus amžiaus žiūrovų ir dalyvių auditorijoms.

O kur dar šeimyniniai džiaugsmai – Šarūnas atskleidė, jog su žmona laukia trečiosios atžalos, tad artimiausi mėnesiai žada būti ypač intensyvūs.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė, „Šilalės artojo“ praktikantė

Š. GEDVILO asmeninio albumo nuotr.

Pagal valstybės skiriamą paramą ir gyventojų skaičių, Lietuva yra bene labiausiai Ukrainai padedanti valstybė pasaulyje. Jei būtų sudaroma panaši lentelė pagal savanoriškai piliečių renkamos ir vežamos pagalbos kiekį, mūsų šalis greičiausiai irgi pirmautų, nes paramą nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams gabena ne tik keliasdešimt tam tikslui susikūrusių fondų, bet ir pavieniai asmenys.

Aktyvūs yra ir lietuviškų šak­nų turintys ukrainiečiai, o dvi jų įkurtos organizacijos tapo svarbiu tiltu paramą į frontą vežantiems lietuviams. Fondams „Bucha Help“ bei „Svi za svogo“ vadovaujantys Konstantinas Gudauskas ir Jura Anuškevičius protėvių kalbos nemoka, tačiau neslepia pasididžiavimo, jog, prasidėjus karui, būtent Lietuva, kur yra ir jų šaknys, viena pirmųjų sukruto padėti. 42-ejų K. Gudausko pristatyti šilališkiams jau nereikia, apie jį ne kartą pasakojome, jis lankėsi Šilalėje, daugelis žino, jog Kyjivo priemiestyje gelbėdamas rusų žudomus žmones jis užsitarnavo Bučos angelo pravardę, o šios istorijos pagrindu buvo sukurtas meninis filmas „Buča”, rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Belieka priminti, kad Konstantinas gimė Kazachstane, kur sovietų armijoje tarnavęs tėvas sukūrė šeimą. Tiesa, vėliau išsiskyrė ir grįžo į tėvynę. Po kelių metų mirus vėžiu sirgusiai Konstantino mamai, paauglio gyvenimas komplikavosi, biografijoje atsirado tamsių dėmių, tačiau suaugęs jis pademonstravo ypatingą drąsą, tapo žinomu.

Kai nesugebėję per skelbtas tris dienas užimti Ukrainos sostinės rusai ėmė žudyti civilius gyventojus priemiesčio miestelyje Bučoje, Konstantinas iš ten lengvuoju automobiliu išgabeno 200 leisgyvių žmonių. Nuolat rizikavo savo gyvybe, bet kadangi turėjo Kazachstano pasą, patikrinimo postuose okupantai šį Rusijai draugiškos šalies pilietį pradžioje nustebę praleisdavo be didelio tardymo. Vėliau ėmė įtarinėti šnipinėjimu, vedė į apklausas, grasino sušaudyti, tačiau šis toliau į Bučą gabeno maistą bei vaistus, o iš ten į Kyjivą persigandusius civilius. Be to, apie priešo kariuomenės išsidėstymą bei judėjimo kryptis pranešdavo Ukrainos žvalgybai GRU. Šios agentė, Krymo totorė Gaidė Rizajeva, pažinojusi Konstantiną, paprašė, kad jis padėtų išgabenti kelių kariškių artimuosius, nes jiems grėsė sušaudymas. Į okupuotą Bučą niekas kitas nesiryžo važiuoti, nes sužvėrėję okupantai žudė be gailesčio. Priešo kulkos perskrodė ir Konstantino mašiną, per sprogimą jis buvo kontūzytas, pateko ligoninėn. Ypatingą padėką jis užsitarnavo, kai pavyko išgabenti namo rūsyje besislapsčiusius garsų kompozitorių, du kartus Ukrainos did­vyrį Igorį Pokladą ir jo žmoną Svitlana.

Po kurio laiko K. Gudauskas įsteigė fondą „Bucha Help” ir ėmė gabenti paramą kariams bei senelių ir vaikų namams. Pernai į šį fondą iš Lietuvos buvo atgabenta 126 tonos daiktų, o sunkiausias siuntinys buvo 2000 dėvėtų padangų, atitekusių keturioms kariuomenės brigadoms. Kaip pagrindinius savo partnerius Konstantinas Lietuvoje įvardija fondo „Susivieniję gerumui“ vadovę Agnę Jociuvienę bei savanorių koordinacinio centro, veikiančio Kristaus Prisikėlimo bazilikoje Kaune, vadovę Tetjaną Narkevičienę. 

Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske gyvenantis 32-ejų J. Anuškevičius paramą kariuomenei rinkti pradėjo 2014 m., kai kilo kovos Donbase. Tiesa, fondą „Svi za svogo“ („Savi saviems“) vaikino tėvas Viktoras įkūrė dar gerokai prieš karą ir kitiems tikslams – paramai vaikų namams, ligoninėms. Viktoras buvo sėkmingas verslininkas, tapęs žinomu dėl to, jog Ukrainai 1991 m. atgavus nepriklausomybę ryžosi steigti privačią įmonę lietuvišku pavadinimu „Rytas“. Ji tapo penkta privačia įmone mieste, o inžinieriumi iki tol dirbęs V. Anuškevičius ėmė prekiauti videokasetėmis bei kitais daiktais turguje. Vėliau verslo kryptys pasikeitė, „Rytas“ ėmė remti krepšinio ir futbolo komandas, kultūros renginius, o V. Anuš­kevičius 2006 m. buvo išrinktas Ivano Frankivske meru. Dvi kadencijas 235 tūkst. gyventojų miestui vadovavęs V. Anuš­kevičius tapo pirmu ir kol kas vieninteliu lietuvių kilmės uk­rainiečiu, ėjusiu mero pareigas. Ukrainos, Lietuvos ir Lenki­jos valstybiniais medaliais apdovanotas V. Anuškevičius mies­to

tarybos nariu buvo 16 metų, po to pasitraukė iš politikos. Jis yra gimęs Vorkutoje, kur jo tėvas Andrius, gyvenęs Marijampolėje, buvo ištremtas dėl slapstymosi nuo tarnybos sovietų armijoje. Ten Andrius vedė uždarbiauti atvykusią ukrainiete Olgą, o gimus sūnui su šeima persikėlė į žmonos gimtinę Chmelnickio regione. Vienturtis sūnus Viktoras su žmona Lidija susipažino studijuodami politechnikos institute. Lidija sakė, jog Viktoras ją sužavėjo tuo, kad buvo lėtesnis ir ramesnis, bet tuo pačiu ir veiklesnis, galvotesnis už vaikinus ukrainiečius. Merginai simboliška pasirodė ir tai, kad Viktoro tėvas buvo kilęs iš Marijos vardą primenančio miesto Marijampolės, o ji pati užaugo Marijos atvaizdą herbe turinčiame kaimelyje Mariampilė. 

Vyrui įsitraukus į politiką, humanitarinės paramos fondui vadovauti ėmė žmona, o „Ryto“ įmonės verslams – sūnus Jura. Vyresnėlis Oleksijus tada jau gyveno Vilniuje, kur vėliau persikėlė ir jauniausias sūnus Romanas. Kilus karui, Jura didžiausią dėmesį ėmė skirti paramos armijai fondui, su mama pasidalinęs darbus. 

„Mūsų fondas tapo savotiška „greitąja pagalba“ kariams: kai jiems skubiai kažko labai prisireikia, kreipiasi į mus, nes žino, kad sugebėsime patalkinti“, – pasakojo Jura.

Tos dienos, kai lankiausi Ivano Frankivske, išvakarėse miestą atakavo priešo skraidyk­lės. Visos jos buvo numuštos, tačiau kelios krisdamos pridarė žalos strateginiuose bei kariniuose objektuose. Mano akivaizdoje kariškiai skambino ir teiravosi stogo dangos, Jura telefonu suderino, kad kolegos iš kitos firmos ją padovanos, tą pačią dieną ji buvo užklota.

Vėliau su Jura lankėmės kariniame poligone, kur žurnalistams buvo pristatyta merijos už penkis milijonus hrivinų nupirkta ir padovanota mokomoji skraidyklė – kad į frontą iš Ivano Frankivsko siunčiami kariai išmoktų ja valdyti. Prieš tai nedidelę mokymo skraidyklę buvo nupirkęs Juros fondas, o šią, gerokai brangesnę, miesto vadovus įkalbino padovanoti vaikino tėvas. Dalinio vadas širdingai dėkojo rėmėjams, pirmiausia paminėdamas „lietuvišką“ fondą. 

Išvykstant iš dalinio prie vaikino priėjęs karo kapelionas Volodymiras Duchovičius pakvietė apžiūrėti rėmėjų lėšomis įrengtą maldų bei psichologinės pagalbos kambarį ir teiravosi dėl paramos kitam projektui. Kapelionas sakė turintis šeimą, du vaikus, tačiau į karo tarnybą pasiprašė, nes suprato, jog kovotojams labai reikia jo pagalbos. Jis dažnai lanko karius pafrontėje, ne kartą išgyveno pavojingas situacijas. 

Jurai už pagalbą dėkojo ir regėjimą fronte praradęs vaikinas. Jam fondas parūpino mašiną, padeda ir kitaip.

„Pagalbos prašančių yra daug, tačiau nesiblaškom, remiam tas pačias dešimt brigadų, kurioms padedame nuo karo pradžios. Neperkame nei maisto, nei rūbų, tik tai, ko dabar labiausiai reikia, kovojant su priešu ir saugant mūsiškių gyvybes – dronus, antidronus, ma­šinas, kitą techniką. Kovotojus, aišku, pradžiugina ir saldumynai, tačiau jų į siuntinius įdedame tik tada, kai atveža iš Lietuvos“, – kalbėjo Jura.

Pernai fondas „Svi za svogo“ kariams perdavė paramos už 20 mln. hrivinų. Iš Lietuvos gaunamas mašinas fondo meist­rai paremontuoja, kad fron­te jos ilgiau tvertų, o dronus perdaro, jog priešams bū­tų sunkiau numušami. 

Pasak Juros, su Lietuvos organizacijomis bendradarbiavimas užsimezgė atsitiktinai, kai kelyje sugedo Jonavos savanorių mašina ir šie ėmė Ukrainoje ieškoti tautiečių, kad pagelbėtų. Taip užsimezgė draugystė su Olesios Černauskienės vadovaujamu jonaviškių fondu „Mes esame bastionas“. 

Juros mama Lidija didžiuojasi, jog sėkmės sulaukė vaikiškų piešinių akcija – iš visos Ukrainos vaikai kasmet siunčia piešinius į paro­dą Ivano Frankivske, vėliau kūriniai keliauja į parodas Lietuvoje, Ispanijoje, Švedijoje, o už parduotus piešinius surinktos lėšos atitenka kariams. Jiems perduo­dami ir pinigai už parduotas lėles, kurias siuva ukrainietės, o prekiauja jonaviškės. Ant visų lietuvių lėšomis nupirktų daiktų (dronų, kompiuterių, generatorių) yra išgraviruojami geradarių kontaktai. Pavyzdžiui, kai O. Černauskienės vyras Mindaugas gimtajame Salantų miestelyje Kretingos rajone inicijavo specialią mugę ir už suaukotas lėšas nupirko droną, ant jo atsirado užrašas „Salantai“.

„Kariai sako, jog tokius pažymėtus daiktus labiau saugo, nes tai primena, kad kovoje jie nėra vieni, kad jais yra rūpinamasi, kad remia užsieniečiai, o tai kelia moralinę dvasią“, – sakė J. Anuškevičius.

Jis ir jo mama prašė perduoti nuo frontininkų padėką Lietuvai už pagalbą.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS ir pašnekovų nuotr.