Pirmadienį, spalio 27-osios rytą prie Vyriausybės rūmų, Vinco Kudirkos aikštėje buvo perskaityti visų peticiją prieš LR kultūros ministerijos politinį išmainymą pasirašiusiųjų vardai. Vykstant protesto mėnesiui, akciją „Mes esame kultūra: peticijos vardų skaitymas“ inicijavo režisierius Aleksandras Špilevoj. Daugiau nei šimtas pilietiškų jaunų žmonių atsiliepė į atvirą kvietimą prisijungti į akciją.

Į aikštę paimti peticijos atėjo Ministrės pirmininkės patarėjas ryšių su Seimu klausimais Tadas Vinokur ir patarėja kultūros klausimais Ingrida Kutkienė. Peticija nuo kultūros bendruomenės perduota su 71444 oficialiai patvirtintais parašais, tarp kurių ir 277 kultūros, meno ir pilietinės visuomenės organizacijos – valstybiniai teatrai, muziejai, bibliotekos, leidyklos, festivalių organizatoriai, meno sąjungos, kūrėjų asociacijos, švietimo įstaigos, kultūros iniciatyvos ir nevyriausybinės organizacijos.

Rugsėjo 22 d. Kultūros ministerijos perdavus partijai „Nemuno aušra“, kultūros lauko atstovai – menininkai, kuratoriai, rašytojai, dizaineriai, architektai, muzikantai, aktoriai, kritikai, muziejininkai, prodiuseriai, NVO ir festivalių vadovai – išreiškė gilų susirūpinimą dėl sprendimo „išmainyti Kultūros ministeriją kaip politinių derybų objektą“. Jie išreiškė susirūpinimą, kad partija „Nemuno aušra“ niekada nerodė reikalingų kompetencijų šiai valstybės sričiai valdyti ir nėra įsipareigojusi saugoti kultūros autonomiją.

Dešimčių tūkstančių piliečių pasirašyta peticija tapo ne tik kultūros bendruomenės, bet ir visuomenės brandos ženklu – pilietišku reagavimu į situaciją, kai kyla pavojus pamatinėms vertybėms – tiesai ir laisvei. Akcija „Mes esame kultūra: peticijos vardų skaitymas“ – tai ir simbolinė padėka kiekvienam iš pasirašiusiųjų.

Peticijos pabaigoje išreikštas pažadas – „Mes patvirtiname, kad kultūros bendruomenė nebus tyli, kai pažeidžiami demokratiniai principai ir keliamas pavojus mūsų kultūros institucijoms. Kultūra nėra prekė. Kultūra yra laisvos ir demokratinės tautos šerdis“ – nuosekliai tęsiamas. Protestas tapo jungiančiu reiškiniu, apėmusiu skirtingus miestus, institucijas ir profesijas – nuo didžiųjų scenų iki regioninių kultūros centrų, palaikymą išreiškia ir kiti sektoriai. Vieningai siekiama bendro tikslo – apsaugoti kultūrą nuo prorusiškų, antisemitinių, demokratines vertybes paminančių politinių jėgų.

Socialdemokratams toliau vengiant aiškiai atsakyti, ar „Nemuno aušros” atstovai dalyvaus Kultūros ministerijos valdyme, vilkinant ministro skyrimą ir tik imituojant dialogą su bendruomene, Kultūros asamblėjos iniciatyvinė grupė pakvietė jungtis į visą mėnesį truksiantį protestą „Mes esame kultūra“. Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose kultūros bendruomenės vykdo akciją „Aš (at)stovėsiu iki galo. O Tu?“. Visuomenė ir skirtingos įstaigos bei organizacijos aktyviai įsitraukė į solidarumo su Ukraina akciją „Nubausk ir mane“. Protesto mėnesis baigsis lapkričio 21 dieną finaline akcija Vilniuje, prie kurios palaikyti kultūros bendruomenės jungsis ir kitų sektorių atstovai.

Artėjanti Viljamo Šekspyro „Ričardo III“ premjera Klaipėdos dramos teatre – didelis įvykis. Spektaklis žymi pirmąją šio teatro partnerystę su Artūro Areimos teatru, o taip pat ir vieno reikšmingiausių visų laikų teatro klasikų, V. Šekspyro, sugrįžimą į Klaipėdos dramos teatro sceną. Paskutinį kartą V. Šekspyro kūrinys čia statytas 2006 m. („Karalius Lyras“, rež. A. Latėnas).

„Ričardas III“ – viena garsiausių V. Šekspyro istorinių dramų. Joje vaizduojamas vadinamųjų Rožių karų, Anglijoje XV a. tarp Jorkų ir Lankasterių šeimų vykusių pilietinių karų dėl šalies sosto, finalinis etapas. Pjesėje pasakojama Ričardo, Glosterio kunigaikščio, istorija – klasta, manipuliacija ir žmogžudystėmis jis siekia tapti Anglijos karaliumi.

Aktorė Regina Arbačiauskaitė spektaklyje kuria Ričardo mamos, Jorko hercogienės Sesilės Nevil vaidmenį. Pasak aktorės, ji juto didžiulį malonumą gilindamasi tiek į istorinę medžiagą, tiek dalyvaudama itin įdomiame repeticijų laikotarpyje. „Žiūrovų laukia tikrai nemažai staigmenų“, – neabejojo R. Arbačiauskaitė.

„Ričardo III“ premjera jau lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kiek dažni jūsų susitikimai su Šekspyru scenoje?

Tai tik antras kartas. Pirmasis buvo jo komedija „Vindzoro šmaikštuolės“ tuometiniame Akademiniame dramos teatre.

Šekspyras yra labai įvairus ir jo istorinės dramos labai skiriasi nuo jo komedijų ar kitų kūrinių. Labai įdomu, kad A. Areima pasirinko būtent istorinę pjesę. Manau, kad jos ateina, kai tai padiktuoja laikmetis, jaučiu, kad ir dabar yra tas atvejis.

Pati Šekspyrą priimu kaip dovaną. Man patinka istoriniai vaidmenys, patinka gilintis į istoriją, archyvinę medžiagą, jaučiu didelę atsakomybę. Šiuo atveju, turėjome tam ir laiko.

Jūsų nuomone, kur slypi istorinių vaidmenų žavesys?

Tai kažkokia magija: kurdama vaidmenį, ieškai sąsajų su šia diena, su savimi, bet taip pat turi didelį pagrindą nuo ko atsispirti. Nors apie Jorko hercogienę likusi medžiaga gana skurdi, tai sąlygojo ir laikmetis – moterys buvo kur kas labiau nuošalėje, bet ir jos atveju galima rasti kažką tikro. Yra ir romanų, kur ji vaizduojama remiantis istoriniais archyvais, laiškais, metraščiais.

Apibendrinant, kiek teko skaityti, pastebiu, kad ji iškyla tokiais momentais, kai keičiasi istorijos struktūra. Ir šioje pjesėje Šekspyras išveda ją beveik einant į finalą, kai ateina Jorkų dinastijos pabaiga, kai vyksta didelis pokytis.

Kaip apibūdintumėte Jorko hercogienę?

Ji buvo ilgaamžė, turėjo trylika vaikų, beveik trisdešimt anūkų. Visos jos jėgos buvo atiduotos dinastijos stiprinimui, nors pastaroji, kaip žinome, nebuvo sėkminga. Buvo labai įdomu skaityti apie Rožių karų laikotarpį. Sunku įsivaizduoti, kaip tuo metu gyveno moterys, jų išlikimo sąlyga – giminės tęsimas. Jorko hercogienė šia prasme buvo sėkminga, du jos sūnūs buvo Anglijos karaliais. Netipiška ir jos pačios santuokos istorija, paprastai tuo metu vedybos buvo plauojamos iš išskaičiavimo, bet galima suprasti, kad jos pačios santuoka buvo sėkminga.

Susidariau įspūdį, kad Jorko hercogienė buvo tvirta, su stuburu, skyrusi daug energijos dinastijos puoselėjimui. Kai jos sūnus Edvardas tapo Anglijos karaliumi, ambasadorių pasisakymuose užsimenama, kad jis labai geras, bet jei norima pakalbėti apie verslą, tą geriau daryti su motina. Tai reiškia, kad ji buvo įtakinga. Būtent per ją labai įsitvirtino karalienės motinos figūra.

Yra išlikęs jos testamentas, paskutiniais gyvenimo metais ji atsitraukė nuo pasaulietinių reikalų, labiau susitelkė į religiją, nors yra žinoma, kad gyvenime mėgo prabangą, turėjo karališką garderobą, kartais buvo ekstravagantiška. Savo testamentu didelį dėmesį skyrė tarnų apdovanojimui, man įstrigo ir tai, kad savo palikuonims paliko konkrečių, simbolinę reikšmę turinčių dalykų, pavyzdžiui, vienam iš anūkų palikti daiktai buvo su Fortūnos rato simbolika, primenančia nuolatinį gyvenimo svyravimą tarp sėkmės ir nesėkmės.

Kuriant vaidmenį, man svarbi ir viena detalė, kaip ji save įvardija – kaip Ričardo Jorko žmoną, karaliaus Edvardo IV motiną, tuo tarpu jauniausias sūnus, karalius Ričardas III, net nepaminimas. Tai leidžia pjesėje fantazuoti apie jos santykį su šiuo sūnumi. Galima galvoti visaip. Bet tai gali būti ir tiesiog per ilgą gyvenimą išsiugdytas pragmatiškumas, gebėjimas išlikti – ji negalėjo galvoti tik apie save, dar buvo jos vaikai, anūkai, ji visada turėjo mąstyti į ateitį, būti diplomatiška.

Jorko hercogienės sūnus Ričardas pjesėje tikras blogio įsikūnijimas. Ar bandėte rasti tai jo tamsai priežasčių, galbūt, slypinčių santykyje ir su motina?

Čia gal tinkama vieta prisiminti, kad Šekspyras neieškojo istorinės tiesos, jis sukūrė apibendrintą personažą. Jo sukurtą Ričardą atrandame visais laikais, jis mums visada suskamba. Šiandien, beje, taip pat turėtų labai suskambėti.

Koks buvo tikrasis Ričardas, gerai nežinome ir nežinosime. Pavyzdžiui, yra likęs jo paties laiškas motinai, manoma, kad prieš lemiamą mūšį jis lankėsi pas ją ir jie kartu meldėsi. O štai pjesėje Šekspyras pateikia kitaip – Jorko hercogienė jį pasmerkia.

Tikrasis Ričardas savo laišką mamai pasirašo „kukliausias Jūsų sūnus“. Galime tą visaip priimti.

Taigi, kokią motiną scenoje kuriate pati?

Negalime istorinėje medžiagoje ir Šekspyro pjesėje kurti motinos pagal savo šiandienį įsivaizdavimą. Tais laikais aukštuomenės moterys labai retai vaikus augino pačios. Jų likimai planuoti šeimos įtakos plėtimui.

Ėjimas prie šio vaidmens buvo skausmingas, reikėjo rasti, kaip atsiriboti nuo savęs, nuo to, kas man pačiai yra motinystė, nepainioti savo pačios jausmų, bet tai buvo labai įdomus procesas. Apskritai, repeticijų laikotarpis buvo labai įdomus.

Tai ir pirmasis jūsų darbas su režisieriumi A. Areima?

Taip, bet man labai patinka su juo dirbti. Jis visada labai pasiruošęs, ramus. Labai įstrigo jo pasakymas „man tragedija visada šalia grotesko“, čia daug telpa. Manau, kad „Ričardas III“ bus geras, daug kuo nustebinantis spektaklis. Stebins ir aktoriniai darbai, ir scenografija, ir kostiumai. Tikiu, kad žiūrovai tikrai pajus teatro malonumą.

Su klasika kai kurie žmonės turi komplikuotą santykį, bet šiame spektaklyje Šekspyras skambės jo dirbtinai nešiuolaikinant? Koks jausmas dirbti su jo tekstu?

Man labai patinka, kaip jaunimas dirba su tais tekstais, Šekspyras skamba taip gyvai, net jaudinuosi, kaip mes, vyresnės kartos aktoriai, skambame – nenoriu pompastikos, noriu gyvybės.

Scenoje jaučiasi pagarbus santykis su tekstu, aišku, pjesė kažkiek kupiūruota. Prie spektaklio aprašymo pažymėta, kad jis pagal Šekspyrą, bet tikrai nebus didelio nuotolio. Tai Šekspyras. Tiesiog šiandien.

Beje, ir pats Šekspyras iki šiol mįslė – netrūksta skirtingų įsivaizdavimų ir niekas nežino, koks jis buvo iš tiesų. Net jo portretai labai įvairūs – vienur nutapytas kaip paprastas miestelėnas, kitur – didikas. Bet visur lieka jo skvarbios akys, sakančios, kad šis žmogus yra patyręs gilią širdgėlą, dėl to ir jo paliktos istorijos yra taip stipriai paliečiančios. Čia gal ir jo dramaturgijos amžinumas, joje slypi daug žmogiškumo, širdgėlos, leidžiančios Šekspyrui gyvai nuskambėti ir šiandien.

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė, kompozitorė π (Monika Poderytė), garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Jonas Baranauskas, Monika Poderytė, Vaidas Jočys, Karolis Legenis, Karolis Norvilas, Toma Gailiutė, Valerijus Kazlauskas, Vidas Jakimauskas, Regina Arbačiauskaitė, Rimantas Pelakauskas, Gytis Mikšys, Nojus Stirbys.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kurį laiką ant „Joninių vaistinės“ durų kabėjęs lapelis šilališkiams uždavė daug peno įvairiausioms mintims. Atsakymas paaiškėjo beveik po pusmečio – nors įprasta vaistinė pakeitė įvaizdį ir vardą, pagrindinis farmacininkas liko tas pats, t. y. su šilališkiais ir toliau bendrauja bei jiems į pagalbą skuba „Joninių vaistinės“ įkūrėjas ir vadovas Jonas Leilionas.

Nuo spalio vidurio Šilalėje atsirado naujas vaistinės vardas „Benu“. Ji veikia J. Leiliono įkurtos senosios vaistinės patalpose.

„Kad laukia dideli pokyčiai žinojau, nes dvi mano darbuotojos pavasarį jau ketino išeiti į užtarnautą poilsį. Turėjau rinktis, likti dirbti vienas ar patalpas išnuomoti. Pasirinkau antrąjį kelią ir tikrai neapsirikau – „Benu“ tinklas tuo metu kaip tik ieškojo patalpų Šilalėje, šių vaistinių mūsų rajone iki šiol nebuvo“, – sako ilgametis ir beveik kiekvienam šilališkiui puikiai pažįstamas farmacininkas.

Jo įkurta „Joninių vaistinė“ gyvavo lygiai ketvirtį amžiaus – 25-erius metus. Kol kas šilališkis savo  patalpas yra išnuomavęs penkerių metų laikotarpiui su pažadu, jog visą tą laiką gyventojus aptarnaus jis pats. Kadangi „Benu“ vaistinė dirba nuo 8 iki 17 val., išskyrus šeštadienius ir sekmadienius, J. Leilionas yra įdarbintas 1,25 etato.

Farmacininkas prisipažįsta, jog jam labiausiai gaila vieno – kad nebegali pagelbėti gyventojams ne darbo laiku.

„Bet tuo pačiu noriu pasakyti, kad mano asmeninis požiūris į žmogų, jo problemas ir rūpesčius niekur nedingo, ir to niekas nepakeis. Jeigu tik galėsiu, visada padėsiu, patarsiu. Kol kas mano licencija galios trejus metus, tiek laiko tikiuosi ir dirbti, nors gyvenime gali visko nutikti ir nieko nėra amžino“, – kviesdamas šilališkius užsukti į jo naująją darbovietę „Benu“ vaistinę.

Anot patyrusio farmacininko, užsukti čia verta ir dėl to, jog šioje vaistinėje yra gana platus vaistų bei maisto papildų asortimentas, taikoma klientui patogi nuolaidų sistema.

Be to, visiškai pasikeitė ir pačios vaistinės veidas – patalpose prekės išdėstytos patogiai, šviesioje savitarnos salėje.

Vaistininkas – tai daugiau nei darbuotojas, o įvairiausi tyrimai patvirtina, jog Lietuvos gyventojų pasitikėjimas šios srities darbuotojais per kelis pastaruosius per metus išaugo. Nes dažnai į vaistines žmonės ateina ne tik įsigyti vaistų ar pasikonsultuoti, bet ir su klausimais apie vieno ar kito negalavimo gydymą.

„Kai negaluoja šeimos nariai ar nerimą kelia kokie nors neįprasti simptomai, savaime suprantama, kad žmogus ieško, kas jį nuramintų. Todėl kad ir kas nutiktų, mes stengiamės būti atidūs kiekvieno poreikiams, išgirsti ir įsiklausyti bei pasiūlyti patį geriausią aptarnavimą. Siekiame, kad kiekvienas „Benu“ vaistinėje apsilankęs žmogus jaustų šį rūpestį ir žinotų, jog visada sulauks profesionalios ir dėmesingos pagalbos. Kompetencija, draugiškumas, naujumas, inovacijos ir įsipareigojimai – penkios vertybės, kurios yra „Benu“ vaistinių veiklos pamatas“, – sako šilališkiams gerai pažįstamas ir jų pagarbą bei pasitikėjimą jau seniai pelnęs J. Leilionas.

„Benu“ vaistinė siūlo prekės ženklo „Livsane“ produkciją vaistinių klientams bei „Tamro“ produkciją didmeninei prekybai. Būtent „Benu“ vaistinė yra „Tamro Baltics“ padalinys, veikiantis Lietuvoje, nes tam pačiam tinklui priklausančios vaistinės Latvijoje bei Estijoje turi kitus vardus – „Aptieka1“ ir „Apteek1“.

Oficialiais duomenimis, „Benu“ su partneriais vaistinių tinklas yra vienas didžiausių Baltijos šalyse, jungiantis beveik 440 vaistinių.   

„Be to, „Tamro Baltics“ yra „Phoenix“ (Vokietija) grupės dalis. Ši grupė veikia 29 šalyse, turi daugiau kaip 45 tūkst. darbuotojų, 224 didmeninės prekybos vaistais vietas, daugiau kaip 3200 nuosavų vaistinių bei  17  tūkst. partnerių. O dabar ši vaistinė jau atsidarė ir Šilalėje“, – sako J. Leilionas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

..

Vyriausybė pristatė kitų metų biu­džeto projektą. Tai yra vienas svar­biausių dokumentų – jam neprilygs­ta nei Vyriausybės programa, nei politikų įsipareigojimai ar pažadai. Ir nors aišku, jog nė viena Vyriausybė negali atliepti visų lūkesčių, kuriuos išsako piliečiai, vis tik vilties, jog poreikiai bus patenkinti bent mi­ni­maliai turi visi. Tuo labiau, jog biu­­džeto projektas neišvengiamai pri­verčia sudėlioti spręstinas problemas pagal svarbą, taip pat primena skaudžią tiesą, kad labai paprasta dalinti dosnius pažadus, tačiau kai tenka nurodyti, iš kur bus imamos lėšos jiems įgyvendinti, viskas tampa gerokai sudėtingiau. 

Šūkis „gerovė bus jau rytoj“ tikrai yra patrauklus, tik tas „rytojus“ yra tarsi horizonto liniją – kai atrodo, jog prie jos artiniesi, ji vis tolsta. Išsamiau apie tai, ką mums visiems žada ateinančių metų biudžetas, dar būtinai padiskutuosime, kai įvairių sričių ekspertai giliau išanalizuos pateiktus skaičius. O šiandienos komentaro temą paskatino Lietuvos sprendimas sumokėti 3,16 mln. eurų solidarumo įnašą ir nepriimti jai priskirtų maždaug 158 į Europos Sąjungą patekusių migrantų. 

Iš kur atsirado tokia prievolė? Apsispręsti, kaip elgtis, mus įpareigoja artimiausiu metu įsigaliosiantis Europos Sąjungos Migracijos ir prieglobsčio paktas, patvirtintas 2024 m. gegužę. Juo numatoma kasmet perskirstyti bent 30 tūkst. migrantų tarp valstybių narių. Šalys, atsisakančios priimti prieglobsčio prašytojus, turi sumokėti 20 tūkst. Eur už neapdorotą prašymą arba imtis kitų solidarumo priemonių, pavyzdžiui, teikti personalą, įrangą ar logistinę pagalbą. Tačiau pakte numatyta galimybė šalyse, patiriančiose ypatingą migracijos spaudimą, suteikti dalinę arba visišką atleidimo nuo solidarumo įsipareigojimų galimybę. 

Kiekvienas Europos regionas turi savo aktualijas ir skaudžias problemas. Mes gyvename netoli karo veiksmų, kurie gali persimesti ir į mūsų teritoriją, taip pat turime Rytų kaimynę, kuri privertė per visą pasienį pasistatyti spygliuotą tvorą. Šalia Viduržemio jūros esančioms Europos valstybėms, deja, tokia siena nepadė­tų – jos susiduria su dideliu srautu nelegalių migrantų iš Azijos ir Afrikos, kurie šias šalis pasiekia vandeniu. Tad solidaru­mas su šiomis valstybėmis yra dalies srauto perkėlimas ir integravimas arba finansinis indėlis tiems, kurie apsi­ima tai padaryti.

Kodėl Lietuvos Vyriausybė pasirinko įmoką? Svarbiausias argumentas yra tai, jog per gana trumpą laikotarpį Lietuvoje labai išaugo migrantų skaičius. Šiandien oficialiai jų turime daugiau nei 200 tūkstančių. Nėra abejonių, kad dar keliasdešimt tūkstančių išvengė apskaitos ir yra čia nelegaliai. 

Aišku, tarp jų yra ir aukštos kvalifikacijos profe­sionalų, kuriuos galima vadinti paspirtimi, o ne našta. Taip pat turime daug pabėgėlių iš Ukrainos, politinio režimo oponentų iš Rusijos ar Baltarusijos. Didesnė dalis šios kategorijos atstovų yra politiniai, o ne ekonominiai migrantai ir patys stengiasi susirasti, kaip gali būti naudingi visiškai naujoje aplinkoje. Tačiau reikia kalbėti ir apie kategoriją žmonių iš Afrikos ar Azijos, kurie į mūsų šalį pateko net neįsivaizduodami, kas yra Lietuva. Juos galima suprasti – žmonės stengiasi pakliūti ten, kur geriausios ekonominės sąlygos. 

Yra ir dar viena kategorija imigrantų – tai žmonės, dažnai iš tų valstybių, kur pragyvenimo lygis yra itin menkas, todėl jie sutinka Lietuvoje pigiai atlikti bet kokius nekvalifikuotus darbus. Deja, jų skaičius nuolat auga, nes tuo suinteresuota nemaža dalis Lietuvos darbdavių.

Galime džiaugtis, jog mūsų šalyje migrantai dar netapo nevaldoma problema. Yra skundų, jog Vilniuje gerokai padaugėjo rusų kalbos, tapo įprasta matyti ne lietuvių kilmės kurjerius, vairuotojus, aptarnavimo sferos atstovus ar darbininkus įvairiuose objektuose. Tačiau neturime didžiulių, uždarų ir pagal savo taisyk­les gyvenančių konglomeratų, kuriuos vietos žmonės priima kaip pavojų. Kita vertus, kaip tik dabar palanki situacija nuosekliai ir ryžtingai veikti, mokantis iš kitų Europos valstybių klaidų. Itin svarbu intensyviai rūpintis migrantų integracija ir nebijoti griežtai atsijoti tuos, kurie nenori pagarbiai elgtis mūsų valstybėje.

Štai čia ir susiduriame su dalies darbdavių, kurie aktyviai užsiima lobizmu, interesais. Nežinia, kiek pagrįsti kai kurių iš jų argumentai, kad emig­rantai dirba tik tuos darbus, kurių nenori atlikti vietiniai. Tačiau visiškai nepriimtina, kai priešinamasi elementariam reikalavimui, kad kiekvienas Lietuvoje dirbantis žmogus privalo gerbti vietos įstatymus ir mokytis lietuvių kalbos. Juk tai svarbu ne vien jų integracijai, bet ir demonstruojama pagarba Lietuvai bei jos piliečiams, nes mes turime teisę savo šalyje susikalbėti su mums paslaugas teikiančiais darbuotojais. Niekas neneigia, jog mūsų kalba yra sudėtinga, reikia laiko jai išmokti, tačiau kalbame apie elementarias žinias ir svarbiausia – apie pastangas bei norą jos mokytis.

Politiniai ar karo pabėgėliai buvo įsitikinę, kad tik trumpam rado Lietuvoje prieglobstį ir netrukus galės grįžti į tėvynę. Tačiau dabar jau akivaizdu, jog taip nenutiko, todėl jie irgi privalo, jei nori likti mūsų šalyje, stengtis integruotis ir ieškoti, kuo galėtų būti naudingi pagalbą suteikusiai valstybei. Taip pat atsakomybė tenka ir darbdaviams, kurie ištisais srautais perkelia čia pagalbinius darbuotojus iš užsienio – jie turi rimtai pasirūpinti, kad šie pradėtų suprasti lietuviškai.

Šį komentarą paskatino ne tik mūsų valstybės institucijų sprendimas mokėti kelių milijonų įnašą į solidarumo fondą, bet ir tai, jog į darbuotojus iš trečiųjų šalių besidairantys darbdaviai dažnai galvoja tik apie savo ekonominę naudą, bet ne apie socialinius savo veiksmų padarinius. Būtent darbdavių iniciatyva pasiekta, kad būtų atidėtas reikalavimas visiems darbuotojams pačiu elementariausiu lygmeniu mokėti lietuviškai. Be to, bandoma užsitikrinti, jog daugumai darbuotojų tokio lygmens esą pakaktų. Žinoma, taip lengviau vis atnaujinti darbuotojų srautą, nereikia integracijai skirti papildomų investicijų. Tačiau kur valstybės interesai? Tuo labiau, jog būtent toks lobizmas jau ne vieną Vakarų valstybę nuvedė į situaciją, kai vietiniai žmonės pasijuto svetimi savo krašte. O ir mūsų Prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais jau ne kartą yra pabrėžęs, kad migracija „tampa net tik socialiniu ar ekonominiu klausimu, bet kuo toliau, tuo labiau – ir nacionalinio saugumo klausimu“. Todėl neabejotina, jog užsieniečių integracijos problemą būtina spręsti, kol dar galima santykinai nesunkiai kontroliuoti problemą. Tiesą sakant, to reikia ir patiems migrantams, norint, jog jie išvengtų naujosios „vergovės“, kai visiškai priklauso nuo darbdavio įnorių, o dauguma nė nežino savo teisių. Taip pat išvengtume tokios būklės, kai visi užsieniečiai paverčiami „atpirkimo ožiais“, kaltinant juos dėl mūsų socialinių problemų, nors iš tiesų dėl jų dažniausiai yra kalti ne atvykėliai, o savanaudžiai politikai.

Andrius NAVICKAS

Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyba spalio 17-ąją užregistravo naują Lietuvos rekordą – didžiausio skersmens tortą, pagamintą būtent Šilalėje. Į šį saldų iššūkį susibūrė 46 kepėjos – konditerės iš 24 Lietuvos miestų – Alytaus, Šiaulių, Panevėžio, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Raseinių, Šilutės ir kt.
Kiekviena dalyvė atsivežė po 2 kilogramus savo gaminto torto, o visus juos sujungus ir gimė įspūdingas kūrinys – 154 centimetrų skersmens gardumynas, svėręs daugiau nei 100 kilogramų. Torto puošybai prireikė apie 25 kilogramų šviežių uogų, kurios suteikė desertui spalvų, kvapo ir tikros šventės nuotaiką.

Pasak renginio organizatorės, šilališkės Doros Jurgutės, šias moteris vienija ne kokia nors organizacija ar asociacija, o bendras pomėgis ir draugystė.
„Socialiniame tinkle esame susibūrusios į kepėjų - konditerių grupę „Mokomės puošti savo skanėstus“, kuri gyvuoja jau apie 12 metų ir vienija daugiau kaip šimtą narių iš visos Lietuvos, taip pat iš Anglijos, Airijos, Norvegijos, Švedijos – iš visur, kur lietuvės kepa tortus savo klientams. Dalijamės idėjomis, receptais, patarimais. Kalbamės paprastai tik apie konditeriją, bet per tiek metų labai susidraugavome, todėl nusprendėme vieną dieną skirti laisviems pokalbiams – apie viską. Kad galėtume ir pasidžiaugti, ir pasiguosti. Esame tarsi didelė šeima“, – šypsosi D. Jurgutė.

Pastaruosius šešerius metus kepėjų susitikimai vyksta kasmet, ir kiekvieną kartą moterys sugalvoja vis naują kūrybinę atrakciją.
Pirmasis renginys buvo surengtas Raseinių rajone, vėliau – prie Šiaulių, tada Šilutėje, Panevėžyje, Marijampolėje. Pernai Suvalkijos sostinėje pereinamasis renginio raktas buvo įteiktas šilališkei Dorai, kuriai šiemet ir teko garbė bei atsakomybė priimti bendraminčių būrį savo mieste.

„Pasitarėme su klaipėdiete Regina Glinskiene dėl renginio temos ir nusprendėme kepti didžiausią tortą. Vėliau kilo idėja šį sumanymą paversti rekordu – atlikome visus formalumus ir jį oficialiai užregistravome Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyboje. Tai – didžiausio skersmens Lietuvoje pagamintas tortas“, – pasakojo D. Jurgutė, šilališkiams (ir ne tik) puikiai žinomos „Doros saldumynų studijos“ įkūrėja.

Anot jos, dėl torto dydžio ir formos jo pasverti galimybės nebuvo, tačiau, įvertinus kiekvienos kepėjos atvežtus gaminius, kremo bei uogų kiekį, bendras svoris siekė daugiau nei 100 kilogramų.
„Suklijuoti tortą užtrukome maždaug valandą, o pjaustėme jį apie dvi valandas. Jis buvo sudėliotas net iš 46 skirtingų tortų – daugiausia „medučių“, „napoleonų“, maskarponės ir šokoladinių. Aptepimui sunaudojome apie 5 kilogramus sviestinio kremo ir maždaug 25 kilogramus šviežių uogų – aviečių, šilauogių ir gervuogių,“ – vardijo D. Jurgutė.

Pasak jos, po renginio skanėsto gabalėliai buvo padalinti visoms kepėjoms, atvykusioms iš įvairiausių šalies kampelių.
„Kiekviena iš mūsų į namus parsivežė ne tik lauktuvių, bet ir dalelę šios šventės atmosferos – juoko, bendrystės ir saldaus pasididžiavimo jausmo,“ – pridūrė ji.

Dora puikiai prisimena savo pirmąjį tortą – jį kepė dar 1999 m., dukrytės pirmajam gimtadieniui.
„Norėjau būtinai pati iškepti tortą savo vaikui. Svečiai liko sužavėti, ir nuo tada pradėjau kepti visoms šeimos šventėms, o vėliau – ir seserų šventėms. Pyragus kepu nuo vaikystės, tai yra absoliučiai mano pašaukimas“, – juokiasi moteris.

Kai Dora nusprendė palikti samdomą darbą, šeima bei artimiausi draugai ją nuoširdžiai palaikė ir drąsino.
„Esu be galo jiems dėkinga. Prisimenu, kai nedrąsiai užsiminiau vyrui, kad svajoju apie savo mažytę kepyklėlę, jis iškart pasakė, jog įrengs patalpas savo rankomis. Labai bijojau naujos pradžios, bet jis vis skatino ir sakė: „Pabandyk, tau pavyks“. Pinigų reikėjo daug, bet aš jų neturėjau. Tuomet paklausiau sesers, ar paskolintų.

„Žinoma, paskolinsim. Tik daryk, net neabejok,“ – sakė ji.

Bet tikrai nebuvo lengva. Dirbdavau be išeiginių, kartais ir naktimis, tačiau niekada nė vienos akimirkos nesigailėjau, kad palikau samdomą darbą ir pasiryžau pradėti savo veiklą,“ – dabar šypsosi Dora.

Šiandien šilališkė džiaugiasi, kad jos saldumynų studija – tai ne tik darbas, bet ir nuo vaikystės puoselėta svajonė, kurią išdrįso paversti realybe. Dora tiki, jog kiekvienas žmogus turi savąjį pašaukimą, tik reikia juo patikėti ir nepabijoti išeiti iš komforto zonos.
„Kai dirbi iš širdies, viskas pavyksta. Kartais ne iš karto, bet vis tiek visada pavyksta,“ –  įsitikinusi D. Jurgutė.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Luko ČERKAUSKO nuotr.

Praėjusį savaitgalį tarp Žadeikių ir Kvėdarnos įrengtoje motokroso enduro trasoje vyko sezono užbaigimo šventė. Jos iniciatorius – šioje trasoje sportinius įgūdžius išsiugdęs Dakaro dalyvis, stipriausias ne tik Lietuvoje, bet ir visų Baltijos šalių enduro čempionas Nerimantas Jucius. Uždaryti aktyvaus motociklų sporto sezono pas mus atskubėjo dalyviai iš visų Lietuvos pakraščių, o kai kurie – ir iš Švedijos.

Paskelbęs apie planuojamas sezono uždarymo varžybas Kvėdarnos motokroso trasoje, N. Jucius sako, jog rezultatas maloniai nustebino: sulaukta daugiau dalyvių nei planuota, o žiūrovai rinkosi gausiau nei į čempionato rungtynes.

„Tai buvo nemokamas, bet anaiptol neprastas renginys. Labai smagu, kad mūsų pastangas palaikė ir gamta – buvo idealios oro sąlygos“, – jau pasibaigus renginiui kalbėjo varžybų sumanytojas.

Tokį renginį žinomas šalies lenktynininkas organizavo antrus metus. Pernai į jį atvyko 25 dalyviai, kuriems Kvėdarnos trasa, regis, paliko gerą įspūdį, todėl jie su nekantrumu laukė šių metų važiavimo. Tačiau, anot Nerimanto, kad sportininkai norėtų važiuoti į mūsų kraštą, teko gerokai paplušėti.

„Čia yra buvęs karjeras, tad dauba pati savaime buvo gera trasa, o lygumose kelius padarėme patys, nors prieš kurį laiką toje vietoje plytėjo sąvartynas. Vietovė yra drėgna, molinga, tad įrengti trasas vienam būtų buvę neįmanoma. Esu dėkingas visiems, kurie prisidėjo: dvi dienas prieš varžybas teritorijoje dirbo ūkininko Artūro Damb­rausko ir įmonės „Hidrema“ savininko Manto Beržinio technika“, – sakė kiek­vieną šios vietovės centimetrą pats išbandęs sportininkas. 

Šįkart į Nerimanto organizuotas varžybas užsiregistravo 45 dalyviai, kurie varžėsi keturiose klasėse: vaikų, mėgėjų, pradedančiųjų ir profesionalų. Visiems jiems organizatoriai paruošė rėmėjų dovanų – nuo pasiekimą liudijančių statulėlių („Eurobiuras“) iki praktinių prizų (šalmų, tepalų, grandinių ir kt.). Vieną tokių į namus Švedijoje išsivežė ir 11-metė Gerda, su tėvais atvykusi į Lietuvą specialiai dėl šių varžybų.

„Ji yra Nerimanto mokinė, treniruojasi su juo dar tik metus, bet daugumoje varžybų jau pelno prizines vietas, dažnai – pirmąsias. Švedijoje, kur gyvename, kaimynai neatsistebi, iš kur toks gabus vaikas atsirado“, – akcentuodamas, jog pirmieji svarūs dukros rezultatai pasirodė jau po pusmečio treniruočių, pasakojo lenktynininkės tėtis Remigijus Šliožys. 

Vyras juokavo, jog augina dvi dukras ir abi jos – vyriškomis vis dar vadinamų sporto šakų entuziastės: vyresnioji žaidžia futbolą, jaunėlė nuo mažens linkusi prie technikos, prieš porą metų Kalėdų senelio užsiprašė sportinio motociklo. Tėvai duk­ros noro iš pradžių nepriėmė rimtai – ji jau važinėjo vaikišku keturračiu, manė, tuo viskas ir pasibaigs. Bet kai pastebėjo, jog Gerda laisvalaikiu ištisai stebi motokroso varžybas, apsisprendė dar labiau paskatinti.

„Nerimantą suradome per draugus. Be to, per kiekvienas šventes grįžtame į sodybą Varniuose, joje bent mėnesį praleidžiame kiekvieną vasarą. Tad nusprendėme, kad Gerda atostogas Lietuvoje galės leisti treniruodamasi, o dabar matome, jog jos jau duoda vaisių“, – džiaugėsi jaunosios motokrosininkės tėtis.

Pasak N. Juciaus, jis šiuo metu ne tik sportuoja, bet pradėjo didesnį dėmesį skirti ir jaunosios kartos ugdymui. Tam ir Kvėdarnos motokroso enduro trasoje vyksta renginiai, ateityje jų tikimasi organizuoti dar daugiau.

„Čia grįžtu labai dažnai, ypač vasaromis, nes tai mano „gimtoji“ trasa, kurioje užaugau. Gal jaučiu daugiau sentimentų, bet manau, kad ji yra ideali motokrosui –

turime ir lygumų, ir kalvų, netgi kalnų, yra ir drėgnų ruožų, ir smėlynų. Šioje trasoje yra išbandomi patys įvairiausi motociklininkų gebėjimai, todėl labai džiaugiuosi, kai matau, kad rungtyniauti norinčiųjų gretos plečiasi. Dar smagiau, kad auga ir jaunoji karta – kartu su patyrusiais sportininkais šįkart rungtyniavo vos 5 metų vaikas – jį, beje, taip pat treniruoju aš“, – akcentavo motokroso populiarinimą gimtajame krašte N. Jucius.

Jis pats šiose varžybose taip pat buvo dalyvis, nors tikino, jog tai tebuvo treniruotė. Be abejo, profesionalų klasėje lygių Nerimantui nebuvo, o štai antroje vietoje įrašytas taip pat mūsų kraštiečio Šarūno Matučio vardas, trečia vieta teko Saimonui Vespenderiui iš Klaipėdos motociklininkų klubo „Kirai“, kuriam priklauso ir abu šilališkiai.

Sekmadienį varžybos vyko maždaug 5 kilometrų ilgio trasoje suaugusiesiems ir 2 km vaikams – kuo daugiau ratų per valandą motociklininkas įveikė, tuo geresnis buvo rezultatas. Suaugusiųjų laukė įdomus startas: ties starto linija buvo išrikiuoti tik motociklai, o vairuotojai, lyg kokie vikingai, laukė startinio šūvio už keliasdešimties met­rų – jį išgirdę šoko ant savo metalinių žirgų ir leidosi į išbandymus. Anaiptol ne visiems pavyko sudalyvauti varžybose taip, kaip tikėjosi, o ne vienam taip ir nepavyko užbaigti valandos iššūkio. 

Buvo varžybose ir tokių dalyvių, kurie ant motociklo tebuvo praleidę vos kelias valandas. Vienas jų – 12-metis tauragiškis, kuris tam ryžosi vos ket­virtą kartą gyvenime. Bet paauglio drąsa atsipirko – jis iškovojo ketvirtą vietą ir tai gali tapti puikiu stimulu tobulinti įgūdžius. Nerimantas jam dovanojo vardinius savo marškinėlius. 

Bendrai vaikų klasėje pirmąją vietą išplėšė 12 numeriu startavusi G. Šliožytė, antras liko Martynas Tolis, trečias – Herkus Pociūnas, ketvirtas – Ąžuolas Katauskas, penktas – Jokūbas Jazbutis.

Tarp pradedančiųjų geriausią rezul­tatą pasiekė Mindaugas Venckus, Ugnius Baranauskas ir Laimis Sinkevičius.

Mėgėjų klasėje (važiuojantys ilgiau nei dvejus metus) nepralenkiamas bu­vo Vytautas Vasiliauskas, antras – Gied­rius Baškys, trečias – Nerimanto brolis Edgaras. Pasibaigus lenktynėms broliai svarstė, jog Edgarui pakišo koją nesėk­mė – jis trasoje griuvo, prarado brangaus laiko, nors pirmoji vieta savo klasėje ir atrodė ranka pasiekiama. 

Akivaizdu, jog motokroso mėgėjai, nepaisant jų amžiaus ir lyties, į Kvėdarnos trasą dar tikrai sugrįš. Žinoma, jeigu ir ateityje atsiras, kas tuos renginius inicijuos ir bus norinčiųjų prisidėti. Deja, Šilalės savivaldybės tarp jų šį rudenį nebuvo...

Pasak Nerimanto, šį rudenį tai įgyvendinti pavyko tik rėmėjų ir pačių sportininkų sumokėto startinio mokesčio dėka.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Spalis – krūties vėžio žinomumo mėnuo. Tai metas, kai visame pasaulyje primenama, kad krūties vėžys – ne nuosprendis, jei liga nustatoma laiku. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų specialistai pabrėžia, kad profilaktinė patikra gali išgelbėti gyvybę, o reguliarus tikrinimasis yra svarbiausias žingsnis, užkertant kelią ligos progresavimui.

Statistika skelbia, jog Lietuvoje krūties vėžys išlieka dažniausia onkologinė moterų liga: kiekvienais metais nustatoma apie 1700 naujų atvejų, o pernai šalyje gyveno daugiau kaip 21 tūkst. moterų, turinčių šią diagnozę. Vis dar per daug nustatoma vėlyvos stadijos atvejų, todėl liga kasmet nusineša šimtus gyvybių. Vien praėjusiais metais dėl krūties vėžio netekome daugiau nei 500 moterų.

Statistika negailestinga – nustatyta, jog viena iš 10 moterų Lietuvoje serga/susirgs krūties vėžiu. Tačiau jei liga aptinkama ankstyvoje stadijoje, ji išgydoma. Tad atsakomybę už savo sveikatą turi prisiimti ir pačios moterys – nuo 45 iki 74 metų jos gali kas dvejus metus atlikti prevencines mamogramas, o šis tyrimas gali išgelbėti gyvybę.

„Krūties vėžys dažnai būna klastingas, nes ne visada pasireiškia aiškiais simptomais. Dažnai moterims, pastebėjusioms pakitimus, jau būna pažengusi ligos stadija, kai gydymas tampa sudėtingesnis ir reikalauja kompleksinės terapijos. Tuo tarpu ankstyvosiose stadijose nustatytą ligą galima sėkmingai išgydyti, dažnai net be chemoterapijos, atliekant tik operaciją“, – pabrėžia Santaros klinikų Radiologijos ir branduolinės medicinos centro 1-o radiologijos skyriaus vedėja doc. dr. Raminta Lukšaitė-Lukštė

Lietuvoje nuo 2025 m. sausio 1 d. krūties vėžio prevencinė programa praplėsta – nemokamai tikrintis kviečiamos moterys nuo 45 iki 74 m., o ne nuo 50-ies, kaip iki šiol. Kartą per dvejus metus atliekama mamografija leidžia aptikti pakitimus dar tada, kai moteris nejaučia jokių simptomų.

„Tai labai svarbus pokytis, nes būtent 45–50 m. amžiaus grupėje pastebime augančią riziką. Ankstyvas nustatymas reiškia didesnę tikimybę pasveikti – net iki 95 proc. atvejų, kai liga diagnozuojama pirmajame etape. Vaisingo amžiaus moterims rekomenduojama krūtis apčiuopti kas mėnesį paskutinę mėnesinių dieną. Moterims, kurios neturi rizikos veiksnių, didinančių krūties vėžio tikimybę, tarptautinė Europos krūtų radiologų asociacija rekomenduoja atlikti krūtų ultragarsinį tyrimą kartą per metus/du nuo 40 m., o nuo 50 m. mamografijos tyrimą“, – primena Santaros klinikų gydytoja radiologė Indrė Lekienė.

Ji tikina, jog ultragarsinis krūtų tyrimas trunka apie 15-20 minučių ir nėra skausmingas. Tyrimo metu radus pakitimus, gydytojas dažnu atveju paskiria papildomą ištyrimą: biopsiją, jeigu įtariama, kad pakitimai gali būti piktybiniai, arba trumpalaikę kontrolę, jeigu nėra įtarimų, jog pakitimai gali būti piktybiniai. Pavyzdžiui, pirmą kartą aptikus nepiktybinį darinį krūtyje fibroadenomą, paskiriamas kontrolinis ultragarsinis tyrimas kas 6-9 mėn. iki 2 metų.

„Jeigu esate 45 m. ar vyresnė (iki 74 m.), kas dvejus metus jums priklauso nemokamas mamografijos tyrimas, dėl kurio galite kreiptis į savo šeimos gydytoją ar prevencinių programų koordinacinį centrą, kuris nukreips į sveikatos įstaigą, atliekančią prevencinės programos tyrimus. Jaunesnėms moterims, jeigu nėra jokių rizikos veiksnių, didinančių krūties vėžio išsivystymo tikimybę, prevenciniai krūtų tyrimai ligonių kasų nėra apmokami“, – aiškina I. Lekienė.

Medikės apgailestauja, jog dažnai moterys bijo dalyvauti prevencinėje programoje, kad neišgirstų onkologinę ligos diagnozės. Dalis jų baiminasi ir paties mamografijos tyrimo, nes šis gali sukelti skausmą.

„Šiais laikais tyrimai atliekami naujausia aparatūra, kuri naudoja mažiausią įmanomą kompresiją. Tikrai pasitaiko moterų, kurios ateina su didele skausmo baime, tačiau pačios nustemba, kaip sklandžiai gali praeiti tyrimas“, – nepasiduoti baimei ragina dr. R. Lukšaitė-Lukštė.

Valstybinės ligonių kasos (VLK) Paslaugų kompensavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jurgita Grigarienė sako, jog nuo šių metų pradžios išplėtus tikslinę amžiaus grupę, prie programos prisidėjo apie 150 tūkst. naujų dalyvių. Dabar nemokamai pasitikrinti pagal šią prevencinę programą kas dvejus metus gali apie 615 tūkst. mūsų šalies gyventojų.

„Nors programos finansavimui skirtos lėšos kasmet auga, daug moterų vis dar neskuba tikrintis – pernai mamografiją atliko kas trečia tikslinės grupės moteris. Vienos atidėlioja vizitus arba mano, kad tyrimai nėra būtini, kol nejaučia simptomų, trečios bijo rezultatų. Tačiau reguliariai pasitikrinti turi tapti kiekvienos moters įpročiu“, – pabrėžia J. Grigarienė.

Pasak ligonių kasos specialistės, daugeliu atvejų prevencinių patikrų metu nustatoma nepavojingų pakitimų. Pernai dėl krūties vėžio pasitikrino daugiau kaip 131 tūkst. moterų. Daugiau nei 60 tūkst. moterų mamogramų rezultatai buvo geri, maždaug 63 tūkst. moterų buvo nustatyta gerybinių pakitimų, beveik 5 tūkst. atvejų prireikė papildomo ištyrimo, siekiant patvirtinti arba atmesti diagnozę, o daugiau nei 200 moterų buvo diagnozuotas krūties vėžys.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Kaip iš oro pagaminti turtą? Tai gali pademonstruoti Šilalės savi­val­dybės vadovai, kurie suge­bė­jo įregistruoti ir savival­dybės nuo­sa­vybėn perimti kelią, kurio nėra. Po­pieriuose tai tvirtas, 100 proc. baig­tas kelias, kuriuo gali važinėti au­to­mobiliai, o iš tiesų ten – pieva ir pušynas.

Apie tai, kad Šilalės savivaldybė įsivėlė į naują teisinį ginčą – Re­gionų administracinio teismo Šiau­lių rūmuose turės įrodyti, kad maž­daug 599 metrų privažiavimas prie Jūros upės yra kelias, o ne per ilgą laiką susiformavusios kokios nors vėžės per mišką, „Šilalės artojas“ rašė rugsėjo pabaigoje („Būti ar nebūti keliui iki upės: situaciją narp­lioja teismas“, 2025 m. rugsėjo 23 d., Nr. 72). Šią temą gvildeno ir „Lietuvos rytas“ bei portalas Lrytas.lt, o po publikacijų tyrimą atlikusi Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) konstatavo, kad kadastro bylą pa­rengusi matininkė Didkiemio kaime esantį 150 metrų keliuką pailgino 4 kartus, Šilalės savivaldybė šią melagingą informaciją pateikė Re­gistrų centrui, kuris patikliai įrašė visus duomenis į Nekilnojamo turto registrą. Taip Lietuvos žemėlapyje atsirado dar vienas valdiškas stebuklas – kelias, kurio nėra.

Arvydas LEKAVIČIUS

Daivos BARTKIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 80