Trumpiausios metų nakties išvakarėse formaliai atsistatydino Ingos Ruginienės vadovaujama Vyriausybė. Devynių mėnesių socialdemokratų valdymo pakako suprasti, kad valdantieji vis labiau klimpsta į politinę krizę. Nesvarbu, kokios priežastys lemia Vyriausybės pasitraukimą, tai visuo­met yra rimtas politinis lūžis. Kitaip tariant, išbandymas, reikalaujantis susitelkimo ir kartu atveriantis galimybę iš naujo įvertinti valstybės prioritetus.

Pastarosiomis savaitėmis stebino tai, jog valdantieji apie susidariusią situaciją kalbėjo gana lengvu tonu, su šypsena, tarsi tai būtų dar vienas politinis nuotykis. Galbūt visuomenei iš tiesų įdomiau stebėti ministrų portfelių dalybų melodramą? Praėjusią vasarą matėme pirmąjį šio politinio serialo sezoną, dabar – tęsinį. Ko gero, jau niekas nebesistebėtų, jei kitą vasarą, po savivaldos rinkimų, būtų pasiūlytas dar vienas sezonas.

Nuo pat pirmųjų pergalės Seimo rinkimuose dienų socialdemokratai visuomenei pateikė ne vieną politinį reginį. Ir, deja, vis dar netrūksta žmonių, įsitikinusių, kad visos valdančiųjų problemos kyla vien dėl konservatorių nenoro susitaikyti su pralaimėjimu. Tačiau sunku teigti, jog būtent politiniai oponentai trukdė Gintautui Paluckui tvarkyti savo verslo reikalus ar buvo atsakingi už I. Ruginienės politinės patirties stoką.

Neabejoju, kad daugelis žmonių, balsavusių už socialdemokratus, tikėjosi valstybės, kuri veikia. Jie laukė daugiau santarvės, mažiau politinių konfliktų ir daugiau dėmesio kasdienėms žmonių problemoms. Jiems nebuvo svarbiausia, kas vadovaus konkrečiai ministerijai ar kaip bus sudaryta valdančioji koalicija. Jie tikėjosi efektyvesnio valstybės valdymo.

Bet bent jau kol kas per pirmuosius du šio politinio serialo sezonus tokių pokyčių neišvydome. Prezidentas Gita­nas Nausėda ne kartą viešai reiškė pasitikėjimą tiek G. Palucko komanda, tiek I. Ruginiene, o dabar pabrėžia tikintis ir naujosios Vyriausybės stabilumu. Vis dėlto visuomenės nuotaikos išlieka prastos. Pastarųjų apklausų duomenys rodo vieną žemiausių pasitikėjimo pag­rindinėmis valstybės institucijomis lygių per pastaruosius dešimtmečius. Ir tai yra rimtas signalas visai politinei sistemai.

Vis tik norisi tikėti, jog naujoji Vyriausybė dirbs veiksmingiau ir pagaliau imsis spręsti įsisenėjusias socialines bei ekonomines problemas. Jos sėkmė svarbi ne tik valdančiajai daugumai, bet ir visos valstybės raidai. Tačiau pernelyg dažni politiniai kūlversčiai, skirtingai nei sporte, ne stiprina, o silpnina institucijas.

Ar kas nors gali rimtai tvirtinti, kad po LSDP tarybos sprendimo formuoti naują Vyriausybę I. Ruginienės kabinetas galėjo dirbti visu pajėgumu? Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje dominavo ministrų paieškos, gandai ir politinės derybos, o ne nuoseklus darbas. Vyriausybės kaita nėra vien keliolikos ministrų pakeitimas kitais. Kartu keičiasi ir politinio pasitikėjimo komandos, viceministrai, patarėjai, ministerijų vadovybė, Vyriausybės kanceliarijos vadovai. Pavyzdžiui, Mindaugas Sinkevičius jau paskelbė ketinantis keisti Vyriausybės kanclerį. Per mažiau nei dvejus metus jų jau bus tiek, kad suskaičiuoti vienos rankos pirštų nebeužtektų.

Tuo metu dabartinis kancleris dar tik spėjo įsigilinti į institucijos veiklą, susipažinti su darbuotojais ir pradėti įgyvendinti pokyčius. Visa ši adaptacija dabar prasidės iš naujo, o tam prireiks ne vieno mėnesio.

Esminių permainų tikėtina ir Energetikos, Žemės ūkio, Sveikatos apsaugos bei Užsienio reikalų ministerijose. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje I. Ruginienė taip pat ketina formuoti naują politinio pasitikėjimo komandą.

Norisi tikėti, jog būsimasis Premjeras M. Sinkevičius atsispirs pagundai dar kartą imtis rezidencijos Turniškėse remonto ar modernizavimo, o Finansų ministerijoje bus išsaugotas institucinis tęstinumas ir profesionalų komanda. Šiemet dar yra galimybė anksčiau pradėti rengti kitų metų valstybės biudžeto projektą.

Kita vertus, nors naujosios Vyriausybės programos dar nėra, koalicijos susitarime jau matyti įsipareigojimai didinti valstybės išlaidas. Tuo pat metu apie papildomus pajamų šaltinius ar platesnę mokesčių sistemos pertvarką kalbama gerokai mažiau. Be to, paskutinėmis I. Ruginienės Vyriausybės darbo dienomis paskelbti duomenys parodė prastėjančias Lietuvos tarptautinio konkurencingumo pozicijas. Tai kelia natūralų klausimą: ar ir toliau finansuosime augančias išlaidas skolintomis lėšomis? Valstybės skola pastaraisiais metais reikšmingai išaugo, o vis didesnę biudžeto dalį tenka skirti vien palūkanoms mokėti.

Kartu naujajai Vyriausybei teks spręsti ir problemas, kurios ilgą laiką buvo atidėliojamos: didinti valstybės atsparumą hibridinėms grėsmėms, stiprinti civilinę saugą, spartinti pasirengimą galimoms krizėms. Norisi tikėti, jog viešai demonstruojamas naujosios valdžios atsipalaidavimas ir šypsenos tėra bandymas išlaikyti visuomenės ramybę, o ne ženklas, kad situacijos rimtumas nuvertinamas.

Dar labiau norisi tikėti, jog šiandien dalijamos ne vien ministerijos, komitetai ir pareigybės, o kartu telkiamas ir geriausias valstybės intelektinis potencialas ieškoti atsakymų, kaip stiprinti veikiančią valstybę, kaip išnaudoti dar nepanaudotas galimybes ir svarbiausia – kaip susigrąžinti žmonių pasitikėjimą.

Andrius NAVICKAS

Ūkininkai baigė dekla­ruoti pasėlius. Į numa­tytą laiką sutalpinti procedūros nepavyko, terminą teko pratęsti – nuo COVID pandemijos pradžios tokie pratęsimai tapo įprasta praktika. 

Šįmet daugiau laiko prireikė dėl naujo reikalavimo įrodyti deklaruojamų žemės plotų valdymo teisę. Ūkininkams tai tapo iššūkiu, kadangi dalyje situacijų tokių dokumentų pateikti tiesiog neįmanoma – savininkai mirę, emigravę, nebaigti tvarkyti paveldėjimo reikalai. Bet tie, kuriems pavyko įveikti „popieri­nius” sunkumus, dabar su palengvėjimu juokauja, kad darbymetis jau baigėsi.

Jūratė KIELĖ

Nacionalinės mokėjimo agentūros nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Laukuvoje jau kelis mėnesius netyla kalbos apie mažosios bendrijos „Lugteka“ vadovų ir buvusios darbuotojos konfliktą. Su redakcija šia istorija pasidalinę žmonės tvirtina, jog moteris buvo atleista tuo metu, kai laidojo sūnų ir pusbrolį, o darbdavys jai nesumokėjo už dalį nepanaudotų kasmetinių atostogų. Teisybės laukuviškė ieškojo Valstybinėje darbo inspekcijoje ir galiausiai susigrąžino neišmokėtus pinigus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Šią vasarą Šilalės miesto šventės programą ir vėl papildys automobilių sporto gerbėjų laukiamas ralis: liepos 31 – rugpjūčio 1 d., Šilalei minint 493-iąjį gimtadienį, vyks „NEO Rally Šilalė 2026“. Tikimasi, jog, kaip ir pernai, jis suburs gausų būrį sportininkų, technikos entuzias­tų ir, žinoma, žiūrovų.

Organizatoriai Šilalėje planuoja sulaukti apie 110 ekipažų, o šiemet ralis bus išskirtinis tuo, jog vienu metu vyks net dviejų šalies čempionatų etapas – Lietuvos mini ralio čempionato ir Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato ketvirtieji etapai. 

Preliminariais duomenimis, greičio ruožai nusidrieks per aštuonias Šilalės rajono seniūnijas – daugiausia jų bus Laukuvos seniūnijoje, taip pat sportininkai varžysis Traksė­džio, Kaltinėnų, Šilalės kai­miškojoje, Bijotų, Upynos se-

­niūnijose. Ralio štabas tradiciškai įsikurs Šilalės sporto ir laisvalaikio centre, o iškilmingas varžybų atidarymas bei bendras startas vyks miesto centre.

Automobilių sporto varžybos jau tampa tradicija – pernai vykusios pirmą kartą, jos sutraukė ne tik vietos gyventojus, bet ir svečių iš visos Lietuvos. Tikimasi, kad ir šiųmetis ralis taps vienu ryškiausių miesto šventės akcentų, dovanosiančiu įspūdingų kovų trasose bei gerų emocijų žiūrovams.

„Šilalė Lietuvos automobilių ralio žemėlapyje atsirado tik pernai, tačiau iškart sužavėjo tiek dalyvius, tiek žiūrovus. Iš čia yra kilęs ne vienas lenktynininkas, kuriam buvo garbė priimti savo draugus, kurie trasoje tampa konkurentais. Praėjusiais metais varžybos Šilalėje buvo Lietuvos mini ralio čempionato dalis, o šiemet prisijungs ir aukštesnio lygio –

Lietuvos automobilių ralio sprinto čempionato dalyviai, kuriems tai bus ketvirtasis etapas. Šie pokyčiai lėmė gerokai išaugusį varžybų kilometražą, o per abu čempionatus laukiama rekordinio skaičiaus dalyvių. Prie šio renginio augimo prisideda ir naujas ralio part­neris bei generalinis rėmėjas „NEO taksi“ – viena didžiausių taksi ir pavėžėjimo paslaugų bendrovių“, – sako ralio direktorius Edvinas Vašteris.

Pasak jo, sportininkai į Šilalę pradės rinktis liepos 31 d., Šilalės sporto ir laisvalaikio centre įsikūrusiame ralio štabe susitvarkys administracinius reikalus, o vėliau pajudės į greičio ruožus. Iš 10 net 8 yra unikalūs, todėl lenktynininkams sportinio azarto bus nemažai – ekipažams teks iš pirmo karto maksimaliai gerai įveikti klastingus Šilalės rajono kelius. 

Ralio sprinto čempionato dalyvių laukia apie 60 kilometrų. 

Mini ralio čempionato dalyviai į varžybas įsijungs šeštadienio popietę ir įveiks beveik 32 kilometrų distanciją, sudarytą iš šešių skirtingų greičio ruožų. 

Apdovanojimų ceremonija planuojama nuo 18.30 Jono Basanavičiaus ir Nepriklausomybės gatvių sankryžoje įrengtoje scenoje.

Žiūrovams renginys nemokamas. 

„Šilalės artojo“ inform.

Viliaus ŠALTENIO nuotr.

Prieš 85 metus, 1941 m. birželio 23 d., Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietų oku­pacinę valdžią. Vos prieš metus nepriklausomybę praradusi valstybė buvo išgyvenusi pirmosios sovie­tinės oku­pacijos represijas – masiškai areštuoti, kalinti, tremti ir žudyti Lietuvos gyventojai: politikai, ka­rininkai, mokytojai, šauliai, visuomeninių organizacijų nariai. Šiai sukakčiai skirtas renginys šiemet vyko ir Laukuvoje – patriotiškai nusiteikę žmonės pagerbė žuvusiuosius mūsų krašte ir paminėjo Lietuvos sukilimo prieš okupacinę sovietų valdžią metines.

Prasidėjus Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui, dalis Lietuvos žmonių ryžosi ginklu parodyti, kad nepriklausomos valstybės idėja tebėra gyva, o sovietų skelbtas pasakojimas apie „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS neatitinka tikrovės. Sukilimo centru tapo Kaunas – čia buvo užimta radijo stotis, perskaityta Nepriklausomybės atkūrimo dek­laracija, sugiedotas Lietuvos himnas, o daina „Saulelė raudona“ tapo sutartu ženk­lu pradėti sukilimą.

Istorijoje išliko ir Leono Prapuolenio žodžiai, birželio 23-iosios rytą nuskambėję Kauno radijuje: „Dėmesio, dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva!“ Jie tapo ne tik Birželio sukilimo, bet ir tautos laisvės siekio simboliu.

Remiantis istoriniais šaltiniais, sukilime dalyvavo įvairių socialinių sluoksnių žmonės – buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, mokytojai, valstybės tarnautojai, ūkininkų vaikai ir nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi jaunoji karta. Nors pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą valstybę – dėl nacistinės Vokietijos okupacinės politikos liko neįgyvendintas, sukilimas tapo svarbia Lietuvos laisvės kovų istorijos grandimi ir liudijo lietuvių siekį būti savo valstybės šeimininkais. Ginkluotas pasipriešinimas truko vos savaitę ir buvo numalšintas naujųjų okupantų, tačiau sukilimas apėmė beveik visą Lietuvą. Neaplenkė jis ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie visus čia dalyvavusius sukilėlius iki šiol nėra.

Laukuvoje vykusiame minėjime Lietuvos šaulių sąjungos narys Zenonas Brazauskas priminė, kad norinčiųjų prisidėti prie sukilimo mūsų krašte netrūko.

„Vien tik Laukuvoje jų bu­vo 94, Kvėdarnoje – 27, Kaltinėnuose – 37“, – sakė Z. Brazauskas.

Renginio dalyviai pabrėžė, jog anuomet dalyvauti pasipriešinime buvo ne tik prasminga, bet ir itin pavojinga – žmonės rizikavo būti įskųsti net artimiausių kaimynų.

Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pripažino, kad iki šiol apie sukilimo dalyvius Žemaitijoje žinoma palyginti nedaug.

„Dirbu šį darbą jau daugiau nei 25 metus, tačiau žinias apie Birželio sukilimo dalyvius mūsų kraštuose tenka rinkti beveik apgraibomis. Džiugu, jog pirmą kartą Vytauto Didžiojo karo muziejus ryžosi organizuoti sukilėlių kovos vietų lankymą. Viena tokių –

prie Aitros upelio Rietavo savivaldybėje. Deja, nežinoma, kiek žmonių ten žuvo, tačiau manoma, kad tarp jų galėjo būti ir iš Šilalės rajono kilęs gimnazistas Dargis“, – pasakojo V. Rutkauskas.

Anot jo, tokios vietos turėtų būti deramai pažymėtos atminimo ženklais.

„Žuvusiųjų, mano ži­niomis, buvo ne tik čia. Teneniuose žuvo 147 kovotojai, Žad­vainiuose – 69. Ten net veikė vietinių įkurtas ginklų fabrikas. Tokios vietos neturėtų likti užmirštos“, – sakė muziejininkas.

Kažkada „Artojo“ laikraštyje fotokorespondentu dirbęs plungiškis Vladas Gaudiešius apgailestavo, kad šiandien yra gerokai susilp­nėję kaimyninių rajonų muziejininkų, kraštotyrininkų ir kultūros darbuotojų ryšiai, nors, anot jo, abipusiai mainai visais laikais buvo naudingi. 

Birželio sukilimo reikšmė aktuali ir šiandien. Šiuo metu 49 Seimo nariai yra įregistravę rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma aiškiau apibrėžti Birželio sukilimo teisinį statusą. Kita vertus, primenama, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1941 m. birželio 23 d. paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Todėl dalis politikų abejoja, ar reikalingi papildomi teisiniai sprendimai.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir V. GAUDIEŠIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Tris vakarus prieš Jonines, Ukrainoje vadinamas Kupalos naktimi, prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipdamasis į tautiečius ragino neignoruoti oro pavojaus pranešimų ir būtinai eiti į slėptuves.

„Putinas tampa silpnas. Silpsta ir politiškai, ir kovos lauke, ir fiziškai, todėl gali sustiprinti smūgius į mus, į mūsų žmones raketomis bei dronais. Būkit geri, naudokitės slėptuvėmis. Aš jūsų labai prašau, labai“, – taip padidėjusią grėsmę aiškino V. Zelenskis.

Raginti gyventojus būti pasirengusius slėptis prezidentas pradėjo praėjus vos parai po to, kai ukrainiečių dronams pavyko prasiveržti į Rusijos sostinę ir, pataikius į naftos gamyklą, sukelti milžinišką gaisrą. Juodais dūmais apklotos Maskvos vaizdus rodė visas pasaulis, o karikatūristai ėmė viešinti pašaipius piešinius, kuriuose Kremliaus vadovas Putinas vaizduojamas išlekiantis į dangų. Kyjivas ne tik gyrėsi savo karių gebėjimu įveikti Rusijos oro gynybą, bet ir suprato, kad gaisrai Maskvoje pažemino Putiną, žadėjusį per tris dienas laimėti karą su Ukraina.

Žinant Kremliaus vadovo kerštingumą, buvo galima tikėtis, jog po tokio pažeminimo jis gali nurodyti surengti ypač didelę ir kruviną ataką Ukrainos sostinėje. Pretekstu tokiam smūgiui galėjo tapti ne tik gaisrai Maskvoje, bet ir diena anksčiau įvykusi drono ataka prieš autobusą, vežusį Baltarusijos vaikus atostogauti. Minskas ir Maskva apkaltino Ukrainą, kad Rusijos Briansko srityje, maždaug už 60 kilometrų nuo Ukrainos sienos, važiavusį autobusą atakavo ukrainiečių dronas. Per išpuolį žuvo vaikus lydėjusi moteris, septyni keleiviai, iš jų keturi vaikai, buvo sužeisti.

Kyjivas tokius kaltinimus paneigė ir apkaltino Maskvą surengus melo provokaciją, siekiant į karą įtraukti Baltarusiją. Ukrainos saugumo tarnyba SBU teigia perėmusi Maskvos dokumentą, įrodantį, jog Kyjivas neturi nieko bendro su šia ataka. SBU paviešintame dokumente rašoma, kad nei Rusijos radiolokacinio bataliono, nei oro pažeidimų stebėjimo cent­ro darbuotojai minėto įvykio metu neužfiksavo Ukrainos dronų įsiveržimo į Rusijos teritoriją. Ukrainos armijos Generalinis štabas pareiškė, kad „negalinti pasiekti užsibrėžtų tikslų kovos lauke“ Maskva griebiasi „informacinių manipuliacijų“ ir „sufabrikuotų kaltinimų“.

Praėjus dviem dienoms po šių, Kyjivo teigimu, išgalvotų kaltinimų, V. Zelenskis iškėlė ultimatumą Baltarusijos prezidentui Lukašenkai. Jis nurodė per savaitę pašalinti pasienyje su Ukraina esančią įrangą, padedančią Rusijos kariams koreguoti atakas. Priešingu atveju ukrainiečiai esą ją sunaikins patys. Keliomis dienomis anksčiau Ukrainos armijos dronų padalinio vadas majoras Robertas Brovdi taip pat pareikalavo, jog Baltarusija nebeleistų Rusijai iš savo teritorijos atakuoti Ukrainos. Priešingu atveju jis pagrasino, kad jo vadovaujamo padalinio dronai pradės naikinti taikinius Baltarusijoje.

Baltarusija oficialiai kare nedalyvauja, tačiau jau pirmąją plataus masto invazijos dieną 2022 m. Rusijos kariuomenė puolė Ukrainą ir iš Baltarusijos teritorijos, o dronai iš jos kyla ir dabar. Lukašenka supranta, kad jei Rusija nesugeba apsiginti nuo Ukrainos dronų, jo šalis tai padaryti turėtų dar mažiau galimybių. Ukrainiečiams sunaikinus naftos bei trąšų gamyklas, Baltarusija netektų pagrindinių pajamų šaltinių. Vis dėlto karo ekspertai netiki, kad Kyjivas ryžtųsi bombarduoti Baltarusiją ir taip pradėti karą su ja. Toks žingsnis gerokai prailgintų fronto liniją, pareikalautų mobilizuoti daugiau karių, kurių ir taip trūksta. Be to, karo išplėtimui greičiausiai nepritartų ir Vakarų valstybės, todėl Kyjivo grasinimai Minskui, tikėtina, tėra žodiniai.

Kad net ir žodiniai nesutarimai gali sukelti didelę politinę įtampą, rodo Kyjivo ir Varšuvos konfliktas. Lenkijos prezidentui Karoliui Nawrockiui nusprendus atimti iš V. Ze­lenskio aukščiausią šalies apdovanojimą – Baltojo erelio ordiną, iš Varšuvos gautus apdovanojimus savanoriškai pradėjo grąžinti ir kiti Ukrainos prezidentai bei pareigūnai. K. Nawrockis iš V. Zelenskio ordiną atėmė todėl, jog šis vienam kariuomenės padaliniui suteikė Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) pavadinimą. 1942 m. Vakarų Ukrainoje įkurta UPA siekė atkurti nepriklausomą Ukrainą ir kovojo tiek su Maskvos, tiek su nacistinės Vokietijos kariuomene. Tuo pat metu Voluinės regione ji kariavo ir su lenkų pajėgomis. Manoma, jog tuose mūšiuose žuvo apie 50 tūkst. civilių lenkų ir 20 tūkst. civilių ukrainiečių.

Varšuva ir Kyjivas daugelį metų vieni kitus kaltina vykdžius nepateisinamas civilių žudynes, tačiau tik Lenkija šiuos įvykius įstatymiškai įvardijo tautiniu genocidu ir jo vykdymu apkaltino UPA. Kyjivas ir toliau UPA laiko kovotojais už nepriklausomybę, primindamas, kad Varšuva ukrainiečius žudžiusius „Armia Krajowa“ karius taip pat vadina did­vyriais. Ši politinė trintis dėl Voluinės įvykių tęsiasi jau daugelį metų, tačiau kodėl būtent dabar ji taip smarkiai paaštrėjo, nėra iki galo aišku. Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teigimu, šaltakraujiškumo ir toliaregiškumo pritrūko tiek Ukrainos, tiek Lenkijos prezidentams. Laikraštis paragino abiejų šalių politikus slopinti emocijas ir negadinti tarpusavio santykių, nes tokie nesutarimai naudingi tik Kremliui. Taip pat priminta, kad Ukrainai Lenkija itin svarbi, nes per ją atgabenama didžioji dalis Vakarų paramos. Tuo metu Lenkijos ekonomika patirtų didžiulius nuostolius, jei dėl konflikto šalį paliktų du milijonai ukrainiečių darbininkų ir verslininkų.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija

Nuo rūkytos žuvies ir mėsos delikatesų iki gurmaniškų užkandžių padėklų – vieta, kur kokybė ir skonis tampa kiekvienos šventės dalimi.

Artėjant gimtadieniui, šeimos šventei, draugų vakarui ar įmonės renginiui, daugelis ieško ne tik maisto, bet ir patikimos vietos, kur galima įsigyti kokybiškų užkandžių bei delikatesų.

Šilalėje tokią vietą atranda vis daugiau žmonių – tai „Du karališkieji gurmanai“, įsikūrę J. Basanavičiaus g. 3.

Parduotuvės išskirtinumas – kruopščiai atrinkti produktai ir dėmesys kokybei. Čia pirkėjai ras rūkytos žuvies gaminių, rūkytos ir vytintos mėsos delikatesų, marinuotos mėsos kepimui orkaitėje ar griliui, įvairių alyvuogių bei paprikų, įdarytų minkštuoju sūriu.

Didelio susidomėjimo sulaukia ir rankų darbo šaldyti pusgaminiai, desertai, pistacijų skonio tinginys, brauniai, tikro skonio rankų darbo ledai, aukščiausios rūšies kavos pupelės bei kava išsinešimui.

Tačiau vienu populiariausių pasirinkimų tampa specialiai ruošiami užkandžių padėklai.

Šventėms, kurios palieka įspūdį

„Du karališkieji gurmanai“ ruošia rūkytos mėsos ir rūkytos žuvies padėklus įvairioms progoms – gimtadieniams, jubiliejams, šeimos susibūrimams, draugų vakarams, išvykoms gamtoje ar įmonių renginiams.

Tokie padėklai leidžia šeimininkams sutaupyti laiko, o svečiams mėgautis kruopščiai parinktais skoniais ir estetišku pateikimu.

Kai svarbiausia – tikras skonis

Parduotuvės filosofija paprasta – siūlyti tai, ką patys su malonumu dėtų ant savo stalo. Todėl didelis dėmesys skiriamas produktų kokybei, skoniui ir aptarnavimui.

Neatsitiktinai vis daugiau klientų čia grįžta ne tik prieš šventes, bet ir kasdieniams pirkiniams.

Miesto skvero rekonstrukcija jau beveik baigta, bet pagrindinė problema, kur turėtų persikelti legendinio skrydžio per Atlantą jubiliejui paminėti jame stovėjęs paminklas, vis dar neišspręsta ir toliau skaldo bend­ruomenę. Vos prieš mėnesį tarybos nariams žadėjęs, jog paminklas iki liepos 15 d. bus perkeltas į Atminties aikštę, Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jančauskas praėjusią savaitę inicijavo pa­mink­lo statymo darbus Vytogaloje, prie Stasio Girėno gimtinės – muziejaus. Savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos pirmininkė Rima Norvilienė dėl tokio akibrokšto kreipėsi į merą Tadą Bartkų ir administ­racijos direktorių, o jiems skirtų raštų kopijas persiuntė Generalinei prokuratūrai bei Vyriausybės atstovei Tauragės apskrityje.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Toks įspūdis, kad tolimieji, net per 85-erius metus nuo šiandienos nutolę, 1941 m. birželio sukilimo įvykiai visai arti, čia pat, jie alsuoja ta pačia spontaniško pasipriešinimo bet kokiam okupantui ir laisvės troškimo dvasia. Jie nori nenori iš­kelia gyvybiškai reikalingą klausimą, kuris puikiai išgvildentas pernai išleistoje Arvydo Sekmoko knygoje iškalbingu pavadinimu „Birželio sukilimas nėra baigtas“.

Tiesą sakant, inžinierius, parašiutų sportu besidomintis buvęs energetikos ministras savo kūriniu nustebino: ne kiekvienas politologas taip giliai ir nuosekliai išanalizuoja Birželio 22–28 d. vykusį sukilimą, pastebi sąsajas su Norilsko, Kengyro kalinių sukilimais, Romo Kalantos protestu 1972 m., Lietuvos laisvės lygos įkūrimu 1978 m. ir galų gale Sąjūdžiu, kurio aktyvioji fazė vadinama „dainuojančia revoliucija“. Šie ugningi Lietuvos žmonių valios pasireiškimai, anot A. Sekmoko, sutelpa į tebeaktualų vieno iš antinacinio pasipriešinimo vadovų Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) perspėjimą: „Akcija prieš 1941-ųjų sukilimą ir jo dalyvius rodo, jog sukilimas nėra baigtas. Eina kova dėl sukilimo moralinės ir politinės prasmės. Kova dėl šviesos, kuria gyviesiems tas sukilimas turi pašviesti iš praeities.”

Ši knyga buvo dar kartą paminėta penktadienį Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1941 m. Lietuvos sukilimas: tarptautiniai kontekstai“. Joje siūlyta šį pasipriešinimą vadinti visos Lietuvos arba Tautos sukilimu ir net rašyti iš didžiosios raidės – Sukilimas. Jis įrašytas į visą eilę nacionalinių judėjimų, pradedant Tado Kosciučkos sukilimu prieš caro priespaudą XVIII a. pabaigoje ir baigiant Kovo 11-osios nepriklausomybės atkūrimo aktu. Neužmiršta liko ir partizanų vadų – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narių Minaičių kaimo slėptuvėje pasirašyta Laisvės deklaracija – Birželio sukilimo rezultatas.

Vieni okupantai keitė kitus, ir visos ryžtingos lietuvių pastangos atsimušdavo į geležinę represijų sieną. Bet jos nebuvo bevaisės: reikėjo beveik penkių dešimtmečių, kad Lietuva nusimestų okupacijos pančius...

Okupacijų sandūroje surengtas sukilimas nebuvo spontaniškas. Iš pradžių jis buvo sumanytas kaip papildoma gink­luota jėga Raudonajai armijai išguiti iš Lietuvos, artėjant nacių frontui. Rusiškasis atėjūnas jau buvo pridaręs nemažai žalos lietuvių genofondui. Pasiruošimas vyko daugiausiai Kazio Škirpos dėka Berlyne, Romoje, Kaune. Bet jau 1941 m. pavasarį K. Škirpos veiklą ėmė kontroliuoti gestapas. Vokiečiai pateikė ultimatumą: jokio ginkluoto sukilimo! Jokio nepriklausomybės skelbimo! 

K. Škirpa 1940 m. lapkritį įkurto Lietuvos aktyvistų fronto pareiškime dėl sukilimo organizavimo bandė atiduoti duoklę nacių ideologijai, neva skelbdamas antisemitinius raginimus, bet nacių tai nesužavėjo. Kaltinimai Lietuvos diplomatiniam atstovui holokausto skatinimu virto sovietinės propagandos naratyvu. Jį paneigė Lietuvių informacijų biuras Berlyne, 1941 m. kovo 19 d. išleisdamas pranešimą, skirtą pavergtos Lietuvos tautiečiams. Jo 6-ajame punkte rašoma: „Jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, jog nebūtų bereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad niekas veltui nežūtų“. Kitaip sakant, K. Škirpa geranoriškai perspėjo žydus artėjant nacių holokausto bangai...

Nors ginkluotas sukilimas tęsėsi vos savaitę ir naujųjų okupantų buvo žiauriai numalšintas, jis buvo apėmęs visą Lietuvą. Neaplenkė ir Šilalės krašto, nors tikslių duomenų apie sukilimo dalyvius neradau. „Artojuje“ jau buvo rašyta, kad, 1940 m. birželį prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, svarbiausius vietinės valdžios postus už­ėmė sovietų aktyvistai Edvardas Juška, Efroimas Kaplanas, Volfas Cigleris ir kt. Likus vos savaitei iki nacių įžengimo, birželio 14-ają, iš Šilalės buvo ištremtos aštuonios šeimos. Tais pačiais metais vokiečiai, padedami grupelės bolševikams tarnavusių lietuvių, sušaudė beveik visus miestelio žydus. 1944 m. spalio 8 d. Šilalę užėmė Raudonoji armija. Portalas Partizanai.org rašo, kad sulig nauja okupacija Šilalės krašte ėmė aktyviai veikti partizanų būriai...

Dar ir šiandien Birželio sukilimo aplinkybės ir tąsa kelia daug diskusijų. Viena iš temų: ar vertėjo sudėti tiek patriotų aukų dėl savaitę trukusio ir po šešių savaičių galutinai išsikvėpusio išpuolio? Ar jo organizatoriai įvertino dviejų monstrų jėgą? 

Perkeliant šiuos ginčus į šiandieną, kartais klausiama: ar tokį sukilimą pajėgtume organizuoti, jei šalį užplūstų šiuolaikinis agresorius? Ar įveiktume vidines „penktąsias kolonas“, kurios neabejotinai tarpsta dėl radikalių politikų siautėjimo? Ar mes reikiamai įvertinome teisinį Birželio sukilimo statusą, kylant naujoms grėsmėms Lietuvai?

Šiai istorinei datai bandoma duoti naują impulsą: 49 Seimo nariai įregist­ravo rezoliuciją, reikalaujančią, jog Parlamentas patvirtintų Birželio sukilimo teisinį statusą. Kiti gi sako, kad dar 2000 m. rugsėjo 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo sukilėlių Deklaracija buvo pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu. Tad kai kurie politikai abejoja, ar reikalingi pakartotini žingsniai. Ką manote jūs? 

Česlovas IŠKAUSKAS

Kol vieni svajoja apie gyvenimą kaime, Raminta Laurutienė savo svajonę pavertė realybe. Vaiko priežiūros atostogų metu gimusi idėja šiandien išaugo į modernų šeimos ūkį Radviliškio rajone, Karčemų kaime, kuriame dera šilauogės, šiitake grybai ir bitininkystė. Pradėjusi nuo sprendimo pasinaudoti „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ parama, Raminta kartu su šeima įrodė, kad atkak­lumas, darbas ir kūrybiškumas gali sukurti sėkmingą verslą net ir nedideliame Lietuvos kaime. 

Šiandien „Lauručių ūkis“ – tai ne tik gausus derlius ar dešimtys bičių šeimų, bet ir įkvepianti istorija apie tai, kaip viena svajonė gali išaugti į beveik šimtą natūralių produktų bei tapti pavyzdžiu kitiems jauniems žmonėms.

Viskas prasidėjo nuo svajonės 

Kai Raminta buvo vaiko priežiūros atostogose, ji nusprendė parašyti projektą ir įkurti šilauogių ūkį, nes būtent šių uogų auginimas visuomet buvo moters svajonė. Be to, ji norėjo savo vaikus maitinti kokybiška ir sveikatai palankia produkcija.

„Reikėjo rašyti projektą, nes investicijos didelės ir ne kiekvienas gali susitaupyti tam tikrą sumą ir įkurti savo ūkį. Todėl pasirinkau „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ paramą. Įkūrėme šilauogių, šiitake grybų ir bičių ūkį“, – drąsų žingsnį prisimena jaunoji ūkininkė.

Suteikta parama leido įsigyti šilauogių sodinukų, reikiamos įrangos, kitų priemonių. O sodinukų reikėjo nemažai – 2650, jais apsodino 1 ha. O kur dar aviliai, bičių šeimos, medsukis ir kiti svarbūs dalykai, be kurių ūkio veikla nebūtų įmanoma. Dabar šilauoges šeima augina 2 ha plote, šiitake grybus – 1,7 arų plote, o bičių laiko net 60 avilių. 

Vien auginimu šeima neapsiribojo, suprato, kad moderniam ūkiui būtina trumpa tiekimo grandinė – kai pats ne tik augini, bet ir perdirbi bei realizuoji. Tad šalia namo įrengė  produkcijos gamybos cechą, įsigijo liofilizavimui būtinos įrangos.

Šiandien ūkyje gaminama apie 100 skirtingų produktų. Darbštūs ūkininkai liofilizuoja savo auginamas uogas, grybus, arbatas, rankomis gamina natūralius prieskonius, įvairiausio skonio kreminį medų, o visai neseniai ėmė gaminti greitai paruošiamas avižinių dribsnių košes.  

Paklausta apie ateities planus, Raminta sako, kad svajonių visada yra, šeima planuoja jas įgyvendinti. Planuose – uogų, daržovių ir kitų produktų perdirbimas.

„Kaimuose kurti tikrai yra daug galimybių, ypač jauniems žmonėms. Modernų ūkį plėtoti galima ir nedideliame plote. Svarbiausia – turėti idėją, kurią galėtum įgyvendinti ir naudotis galimybėmis. Žmones domina tai, kas nauja, neatrasta, o svarbiausia – natūralu ir sveika. Medaus, uogų pasiūla yra tikrai didelė, todėl turi sugalvoti, kuo gali nustebinti žmogų, kad jis pas tave norėtų sugrįžti dar ir dar kartą. Niekada nebijokite, kad kažkas nepavyks. Žinoma, iššūkių būna daug, svarbu niekada nenuleisti rankų ir siekti savo svajonių toliau“, – sako Raminta. 

Startui – lengvatinės paskolos

Nuo liepos 1 d. iki metų pabaigos jauni žmonės, planuojantys pradėti ūkininkauti, galės teikti paraiškas leng­vatinėms paskoloms pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“.

Pradedantiesiems ūkininkams siūlomos itin palankios finansavimo sąlygos – investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui galima pasiskolinti iki 100 tūkst. eurų. Net 60 proc. paskolos daliai taikomos nulinės palūkanos, o likusiems 40 proc. skaičiuojama 5 proc. finansų tarpininko marža ir 6 mėn. EURIBOR.

Šiemet lengvatinėms paskoloms numatyta beveik 18,8 mln. eurų.

Paskolos gali būti naudojamos ne tik investicijoms, bet ir kasdienėms ūkio reikmėms finansuoti. Jos padeda užtik­rinti sklandų veiklos tęstinumą, valdyti pinigų srautus ir lengviau įveikti sezoninius iššūkius. Lėšomis galima apmokėti sėklų, pašarų, trąšų, augalų apsaugos ar veterinarinių priemonių įsigijimą, degalus, darbo užmokestį, mokesčius, draudimo įmokas, komunalines bei kitas su ūkio veikla susijusias išlaidas.

„Lengvatinį paskolų pobūdį lemia ne tik mažesnės nei rinkos palūkanos, bet ir paprastesni paskolos užtikrinimo reikalavimai. Investicinės paskolos atveju gali būti prašoma įkeisti tik už paskolos lėšas įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą, o gaunant paskolą apyvartiniam kapitalui dažniausiai pakanka pasirašyti vekselį. Finansų tarpininkai negali reikalauti kitų papildomų užtikrinimo priemonių“, – aiškina Žemės ūkio ministerijos Europos Sąjungos paramos politikos departamento Paramos verslui skyriaus patarėja Sigutė Mečkovskienė.

Norintys gauti lengvatinę paskolą pirmiausia turi pateikti paraišką Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA). Jei paraiška atitinka nustatytus reikalavimus, NMA išduoda tinkamumo gauti paskolą pažymą, su kuria pareiškėjas gali kreiptis į pasirinktą finansų tarpininką.

Artimiausiu metu planuojami ir svarbūs pokyčiai. Siekiama pailginti investicinių lengvatinių paskolų grąžinimo terminą nuo 5 iki 10 metų. Tokiam siūlymui jau pritarė Žemės ūkio ministerijos Strateginio plano stebėsenos komitetas, o galutinį sprendimą dar turės priimti Europos Komisija. Tikimasi, kad naujos sąlygos įsigalios jau šių metų rudenį.

Iš viso 2023–2027 m. strateginio plano priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, apimančiai tiek dotacijas, tiek lengvatines paskolas, numatyta 95 mln. eurų Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Lietuvos Respublikos bend­rojo finansavimo lėšų.

Lauručių ūkio nuotr.