Savaitgalį Šilalės „Lūšies“ krepšininkai namų arenoje nutraukė nenugalima vadintos Gargždų ekipos pergalių seriją, o sostinėje nepaliko galimybių laimėti „Rytas-MRU“ komandos krepšininkams.

Laukiant penktadienio susi­tikimo nuomonių būta įvairiausių – netrūko skeptikų, ne­tikėjusių šilališkių pergale, nes be pralaimėjimų šiame sezone žaidžianti Gargždų sporto centro komanda tokių galimybių dar nebuvo suteikusi niekam. Tačiau „Lūšis“ pademonstravo tikrą kovinę dva­sią – susitikimas baigėsi šilališkių pergale 84:70. Per pirmus du kėlinius mūsiškiai susikrovė 22 taškų pranašumą ir kaustė gargždiškių judėjimą aikštėje visomis prasmėmis. 

Pasibaigus rungtynėms, ypa­tingai dėkota Šilalės sirgaliams, kurie pateisino šeštojo žaidėjo vardą. 

Lemiamas šįkart buvo Justo Košio žaidimas, kuris vertinamas vienu įspūdingiausių sezone: jis pelnė 41 naudingumo balą, surinko 29 taškus, atkovojo 12 kamuolių. 

Kad pergalė nebuvo atsitiktinė, šilališkiai įrodė ir kitos dienos rungtynėse Vilniuje, re­zultatu 81:78 įveikę „Rytas-MRU“ komandą. Šiai ekipai pra­laimėjimas buvo jau 12-as iš eilės, o „Lūšį“ į pergalę vedė Gvidas Kačiušis (22 taškai), J. Košys (16 taškų), Tomas Ze­lenskij (14 taškų ir 4 rezultatyvūs perdavimai). 

Šilalės „Lūšis“ jau yra sužaidusi 13 rungtynių, kuriose 9 kartus šventė pergalę. Šiuo metu A divizione vis dar pirmauja Gargždai, antra yra LCC Tarptautinio universiteto komanda, trečia – Birštono „Milasta“, o po jos – Šilalės „Lūšis“. 

Šį savaitgalį Šilalės sporto centro salėje laukia susitiki­mas su Prienų „Tikodenta“, gruodžio 19 d. „Lūšis“ Kazlų Rūdos sporto centre žais su vietos „Ataka-Danilus“, o gruodžio 20 d. namuose priims Tauragės krepšininkus.

„Šilalės artojo“ inform.

Emilijos ŠMITAITĖS-KERINIENĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Šilalės rajone apsilankę Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS – LKD) frakcijos Seime nariai Arvydas Pocius, Audrius Petrošius, Jurgis Razma, Mindaugas Lingė ir Kazys Starkevičius bendravo su kariais, policininkais ir vers­lininkais, šauliais, kurie politikams išsakė savo rūpesčius.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Rudenį Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra kvietė Lietuvos vaikus ir jaunimą dalyvauti nacionalinia­me piešinių konkurse „Pagarba – tavo kalbos spalva“. Mano paskatinti šilališkiai mokiniai taip pat prisijungė prie šio konkurso ir nupiešė tikrai puikių darbų, kuriuose kalba virto spalvomis, o pagarba neįgaliesiems išreikšta jausmu. 

Konkurso organizatoriai kvietė pažvelgti į žodžius kūrybiškai – pamatyti, kaip jie keičia aplinką, santykius ir padeda suprasti vieniems kitus. Taip pat piešiniais kurti pasaulį, kuriame visi jaučiamės saugiai. Konkurso tikslas buvo atkreipti dėmesį į tai, kokius žodžius vartojame kalbėdami apie šalia esančius žmones su negalia, paskatinti jaunimą apmąstyti, kaip jie formuoja požiūrį į šiuos žmones, ir kaip pagarbi kalba prisideda prie įtraukesnės visuomenės kūrimo. 

Konkursui iš visos Lietu­vos buvo atsiųsta beveik 500 piešinių, kuriuose atsispindėjo vaikų matymas, patirtys ir supratimas apie pagarbą bei empatiją. Gruodžio 3-iąją, minint Tarptautinę asmenų su negalia dieną, konkurso laureatai bei geriausių piešinių autoriai su mokytojais ir tėveliais buvo pakviesti į Prezidentūrą, kur vyko oficialus pa­rodos atidarymas bei laimėtojų apdovanojimai. Susirinkusiuosius pasveikino Prezidentas Gitanas Nausėda, socialinės apsaugos ir darbo minist­rė Jūratė Zailskienė, švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė bei Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros direktorė Eglė Čaplikienė, išgirdome vaikų ir mokytojų patirtis apie kūrybos procesą, vyko forumas „Žodžiai, vaizdai ir veiksmai – kelias pagarbios visuomenės link“.

Ypatingai džiaugiamės, jog pirmosios vietos parkeliavo į Šilalę – Prezidentas I-osios vietos diplomą ir dovanas įteikė Šilalės meno mokyklos mokiniui Bernardui Matvejevui, II-osios – Neli Chakimovai. Geriausių piešinių autorėmis komisija paskelbė Vestą Sakalauskaitę bei Kamilę Šimutytę iš Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos. Mergaitėms taip pat įteiktos dovanos. 

Šiuo metu geriausi mokinių piešiniai eksponuojami Prezidentūroje, o Prezidentas G. Nausėda dėkoja vaikams už sielos, atjautos ir stiprybės spalvas.

Ilona VENCKIENĖ

Šilalės meno mokyklos ir Šilalės Dariaus bei Girėno progimnazijos dailės mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Nors dienos vis trumpėja  ir tamsėja, bet visur jaučiamas šventės laukimas. Jau­čiamas jis ir Šilalės meno mokyklos jaunųjų dailininkų kūrybinių darbų parodoje ,,Sidabru žvilgantis šventės laukimas“, eksponuojamoje Šilalės viešosios bibliotekos vai­kų skyriuje. 

Į parodos atidarymą atskubėję jaunieji dailininkai ir jų tėveliai buvo maloniai nustebinti melodingomis dainomis, atliekamomis Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos muzikos mokytojos Laimos Saročkienės auklėtinių, susirinkusiuosius sveikino bibliotekininkės Ona Bajorinienė ir Dalė Goštautienė, pasidžiaugusios jaunųjų dailininkų plastilino tapyba atliktais darbais, kuriuose spalvingi nameliai žiemos sidabro pusnyse alsuoja šventės laukimu. Moky­toja Laimutė Rupšytė papasakojo, kaip kilo idėja kurti šventės laukiantį miestą, kaip sekėsi mažiesiems prisijaukinti tapybą plastilinu ir sukurti įspūdingą, sidabro žvilgesiu spindinčią nuotaiką. Jaunieji kūrėjai iš pradžių nedrąsiai rodė savo darbelius, tačiau puikus įvertinimas tikrai padėjo jiems įgyti daugiau pasitikėjimo savimi. Tuo labiau, jog ir bibliotekininkės kvietė mažuosius kūrėjus kuo dažniau apsilankyti bibliotekoje, pakviesti savo draugus aplankyti parodą, kuri vyks iki kitų metų sausio 9 d.

Laimutė RUPŠYTĖ, Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja ekspertė

Aistės MONKIENĖS nuotr.

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokiniai ir mokytojai turėjo uni­ka­lią galimybę iš ar­čiau su­sipa­žin­ti su progra­ma „Eras­­mus+“, jos siūlo­mo­mis galimybėmis bei išgirsti įkvepiančių sėk­mės istorijų. Gimnazija tei­kė paraišką konkursui „Eras­mus+ mokykloms“, ku­rį organizavo Švietimo mai­nų paramos fondas kartu su Lietuvos nacionaline prog­­ra­mos „Erasmus+“ agentūra švietimo bei mokymo srityje ir pateko tarp keturių Lietuvos mokyklų, pakviestų da­lyvauti šiame projekte.

Gimnazijoje dvi išskirtines pa­mokas I–IV g kl. mokiniams bei mokytojams vedė „Eras­mus+“ komanda. Švietimo mai­nų paramos fondo komunikacijos sky­riaus specia­listas Edgaras Ži­linskas pristatė „Erasmus+“ prog­ramą, jos galimybes, baigus mo­kyk­lą, motyvavo jaunimą semtis tarptautinės patirties. 

Apie sa­vo patirtis užsienio šalyse ir įspūdžius „Eras­mus+“ mainuose papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos Kraštovaizdžio dizaino, Agronomijos gretutinių studi­jų studentė Emilija Sviderskytė, o apie studijas Argentinoje bei kitose šalyse kalbėjo VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto absolventas Karolis Kasarauskas. Tai buvo įkvepiantys pasakojimai mokiniams, skatinantys juos drąsiau planuoti savo ateities galimybes.

Švietimo mainų paramos fondo projektų vadovė Onė Ča­pienė susitikime su mokyto­jais ir administracija kalbėjo apie mobilumo projektus bendrojo ugdymo srityje, paraiškų rengimo principus, atsakė į aktualius klausimus bei paskatino aktyviau įsitraukti į tarptautines veiklas.

Labai džiaugiamės garbingų svečių vizitu ir dėkojame už įkvėpimą mokiniams drąsiau svajoti, o mokytojams – atrasti naujų tarptautinių galimybių.

Tokio susitikimo naudą įvertino ir gimnazistai. Pasak jų, svečių pasakojimai buvo įkvepiantys ir labai sudomino bei paskatino drąsiai dalyvauti „Erasmus+“ programoje.

„Ši pamoka parodė, jog „Eras­mus+“ suteikia daugybę galimybių studijuoti ir siekti savo svajonių užsienyje bei išbandyti kažką naujo ir augti kaip asmenybei“, – sakė II g klasės gimnazistė Deimantė.

Jai pritarė ir gimnazijos trečiokės Justė ir Rugilė bei ket­virtokas Nojus, pasak kurių, susitikimas su jaunuoliais, išbandžiusiais „Erasmus+“ galimybes, paskatino susimąstyti apie studijas užsienyje, sužinoti, kaip vyksta mokslai skirtingose kultūrose.

Kristina KATAUSKAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja

Mildos MIKAŠAUSKIENĖS nuotr.

Įvykių centre – įtampa tarp politikos ir kultūros atstovų bei žurnalistų. Vilniuje tęsiasi kultūrininkų ir žurnalistų protestai prieš antidemokratines jėgas bei laisvo žodžio varžymą, regionų kultūros darbuotojai praneša apie patiriamą spaudimą nepalaikyti tokių pilietinių protestų. Tuo pačiu vis dėlto nenumaldomai artėja Kalėdos – kont­rastinga Advento dvasia į kraštą atneša įvairių renginių: nuo M. K. Čiurlionio įkvėpto šokio iki romansų vakaro su Advento vainikų apdovanojimais.

Vos aprimus pagrindinei kultūros darbuotojų protestų bangai, Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai praneša, kad kova toli gražu nesibaigė. Ypač didelis nerimas kyla dėl padėties regionuose, mat vis garsiau girdisi, jog pilietinį judėjimą palaikantys kultūrininkai susiduria su tiesioginiu spaudimu ir gąsdinimais. Ši situacija aptarta ir praėjusį penktadienį surengtame tarptautinio demokratinio pasipriešinimo forume „Kaip iššokti iš verdančio puodo?”, kur buvo diskutuojama, kad antidemokratinės tendencijos, jau įsisiūbavusios Vengrijoje ar Slovakijoje, pasiekė ir Lietuvą. Dabar pag­rindinis antidemokratinių politinių jėgų taikinys – nepriklausoma žiniasklaida. Asamblėja įspėja, jog Seime svarstomos LRT įstatymo pataisos – tai ne tik „LRT ar jos vadovybės klausimas“, bet ir pirmas žingsnis žodžio laisvės suvaržymo ir demokratijos griovimo link. Todėl šiandien (gruodžio 9 d.), 12 val., Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje bus reikalaujama ginti žiniasklaidos nepriklausomumą, teigiant, jog „šiandien giname ne LRT – giname teisę į tiesą visiems“.

Politiniams neramumams tęsiantis, bandoma rasti laiko atsikvėpti ir į prieštaringą kasdienybę įnešti Advento ramybės bei Kalėdinio stebuk­lo. Gruodžio 12 d., 18 val., Šilalės kultūros centre vyks Padėkos vakaras, kurio metu bus pagerbti ir apdovanoti Šilalės kraštui nusipelnę asmenys. Koncertinėje programoje pasirodys tarptautinio Tauragės džiazo festivalio jaunimo rezidencijos „Džiazo jūra 2025“ jungtinis orkestras bei solistai, Šilalės, Jurbarko ir Tauragės jaunieji talentai.

Šilalėje vyksta ir Advento vainiko konkursas, kuriam dar galima spėti (iki gruodžio 10 d.) atnešti savo pagamintus adventinius vainikus į Šilalės kultūros centrą. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti romansų koncerto „Skamba žodžiai“ metu.

O paklausyti šio koncerto bus galima gruodžio 13 d., 17 val., Šilalės kultūros centre. Jame pasirodys mūsų rajono vokaliniai ansambliai, atlikėjai Vesta ir Karolis, Akmenės kultūros namų romansų grupė „Akmenės vyrai“. Renginys nemokamas.

Gruodžio 12 d., 18 val., Tauragės kultūros namuose vyks šokio spektaklis „Paukščio skrydis“, įkvėptas M. K. Čiurlionio. Jį kuria choreografė Vilija Krūgelienė, šoka Tauragės kultūros centro šokio teatro studijos šokėjos, kostiumus sukūrė Erika Urbutienė, režisierės – Rima Bandzinaitė-Latožienė ir Algima Juščiuvienė. Renginys nemokamas.

Gruodžio 14 d., 13 val., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje rengiamas koncertų ciklas „Sekmadienio akordai“. Čia pasirodys kolektyvas „Schola Cantarum de Regina Pacis“, atliksiantis grigališkojo choralo giesmių programą žvakių šviesoje.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Keliolika metų yra tekę vadovauti nekomercinei žiniasklaidos priemonei. Buvo dalykų, dėl kurių galiu pasidžiaugti ir tikiu, kad ano meto Bernardinai.lt suteikė šalies žiniasklaidos kraštovaizdžiui naujų spalvų bei impulsų. Bet taip pat prisimenu ir kitą pusę – kasdienę kovą už išgyvenimą: kaip sumokėti uždirbtą atlygį žurnalistams, kaip spręsti techninio palaikymo ir veiks­mingo administravimo iššūkius, kaip pritraukti talentingus autorius, kai nėra finansinių galimybių nu­kon­kuruoti tas medijas, kurios platina gandus ir pataikauja rek­la­mos tei­kė­jams ir pan. Ir bene la­biau­siai glu­min­davo nemenka dalis žmo­nių, nuolat šaukdavusių (ir tebe­šau­kian­­čių), jog esą žinias­klaida yra banali, šališka ir parsida­vusi. Nors patys ir skaitydavo (ir te­beskaito) spaudą, nes kitaip iš kur žinotų, kokia ji neva „nuodėminga“. Kita vertus, daug lengviau yra šūkauti nei žvelgti gi­liau, svarstyti ir analizuoti.

O visai neseniai į žiniasklaidos pasaulį teko žvelgti ir iš kitos perspektyvos, tapus politiku, kai praėjusią kadenciją dirbau Seime. Prisipažįstu, būdavo apmaudu dėl kai kurių kolegų paviršutiniškumo ir susitelkimo į menamus konfliktus, ignoruojant konst­ruktyvios politikos elementus. Tik­rai nemanau, jog didžioji dauguma Lietuvos žurnalistų yra politiškai šališki, veikiau problema yra tai, kad dažnai einama lengvesniu keliu – skinami žemiausiai kabantys vaisiai. Kitaip sakant, paprasčiau mikrofoną paduoti ar kamerą nukreipti į garsiausiai rėkiantį, ir šou prasideda.

Kadangi buvau tiek žurnalisto, tiek politiko „batuose“, drįstu manyti, jog suvokiu ir sparčiai besivystantį dabartinio politinio „elito“ konfliktą su visuomeniniu transliuotoju LRT.

Būkime realistai – visos žiniasklaidos priemonės turi problemų ir trūkumų, todėl labai svarbu, kad jų vadovybė sugebėtų būti savikritiška ir nuolat siektų tobulėti. Taip pat – ir tai, deja, yra pasaulinė tendencija – dažniausiai sudėtingas visuomenės problemas laidose ar spaudos puslapiuose aptarinėja politikai, o ne mokslininkai ar praktikai. Nors, ko gero, visiems būtų geriau, jei politikai daugiau klausytųsi ir mažiau plepėtų visomis temomis, kurios tik šauna į galvą. Dar vienas dalykas – net ir nuo reklamos nepriklausomos žiniasklaidos priemonės vis tiek bando naudotis rinkodaros triukais, kovodamos dėl auditorijos, nes tenka įrodinėti, kad kuriama medžiaga yra įdomi ir aktuali.

Skeptiškai žvelgiu į politikų pretenzijas žiniasklaidai. Nes dažniausiai būtent jiems, nors ir kalba apie visuomenės interesą, rūpi ne nešališka, daugiabriaunė, kūrybinga žurnalistika, bet ta, kuri juos liaupsintų ir pataikautų. Viena iš Lietuvos bėdų yra tai, jog ir politikai, ir dalis visuomenės nevertina konstruktyvios kritikos kaip pagalbos augti. Todėl paprastai pareigas valstybės institucijose užimantys žmonės suburia aplink save ne patarėjų, bet pritarėjų ir paklusnių vykdytojų komandas, kurios visaip siekia, jog tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, atitiktų jų  „viršininkų” nuomonę ir prisidėtų prie jų teigiamo įvaizdžio formavimo.

Ne kartą įsitikinome ir tuo, kad valdžios vyrai ir moterys, kai jų klaidas ar kai kuriuos, švelniai tariant, „keistus” sprendimus aptarinėja žurnalistai, puola piktintis, jog tai esą yra opozicijos užsakymai ir netgi klasta. Geriausias pavyzdys – jau ne viena valdančioji dauguma kūrė komisijas, auditus, įstatymo pataisas, siekiančias „pastatyti į vietą“ LRT. Todėl ir šioji valdžia nėra išimtis – siekis parodyti „savo vietą” žurnalistams nėra pirmas. Tačiau esminis klausimas: kas tai per „vieta“? Auditas, kritiška veik­los analizė yra sveikintini dalykai. Tiesa, yra labai svarbus skirtumas tarp to, kai bandome objektyviai analizuoti situacija, ir nurodymo „kažką atrasti“. Pavyzdžiui, ir po LRT audito buvo pasiūlyti būdai, kaip galima tobulinti visuomeninio transliuotojo veiklą, tačiau valdančiuosius tai nuvylė, nes nebuvo suteikta pagrindo jų kuriamai legendai, kad jie neva yra LRT „aukos.“ 

Todėl nuspręsta eiti keliu: LRT lėšos įšaldomos, nors audite pateiktos aiškios rekomendacijos, kaip jas derėtų naudoti, galvojant apie visos visuomenės interesą. Beje, sakoma taip bus taupomos valstybės biudžeto lėšos. Tačiau kažkodėl politikai biudžeto įšaldymą pradeda ne nuo nuolat augančių Seimo, Vyriausybės kanceliarijų ar Prezidentūros išlaidų...

Yra daug besipiktinančių, kad LRT biudžetas ir taip esą per didelis. Skaičiuoti kitų pinigus ir mokyti taupumo bei racionalumo yra paprasčiausia. Ne kartą ir man buvo atėjusi tokia mintis, ypač palyginus, koks, tarkime, buvo Bernardinai.lt metinis biudžetas. Kita vertus, kokybiškas žiniasklaidos darbas reikalauja milžiniškų išlaidų. Tuo labiau, jog dėl LRT biudžeto buvo sutarta, visuomeniniam transliuotojui atsisakius reklamos, iš kurios verčiasi komercinė žiniasklaida. Tačiau dabartinis politikų puolimas prieš LRT tikrai nėra nei siekis, nei tikslas patobulinti jos kuriamą turinį ar valdymą, pasiekti, jog būtų daugiau kokybiškų laidų įvairioms visuomenės grupėms. Tėra tik noras gražiau atrodyti LRT „veid­rodyje“, nors, kaip sakoma „ne veidrodis kaltas, jei snukis kreivas“.

Seimo politikų siekis susidoroti su LRT yra pavojingas ir dar vienu aspektu bei rodo pavojingą tendenciją regionuose – vietiniai vadukai taip pat neatsisako ketinimų ir užmačių spausti rajono žiniasklaidą, kuri nėra susijusi su savivaldybe ir stengiasi išlikti nepriklausoma. Vietos valdžia labai dažnai deda lygybės ženklą tarp savo politinių interesų ir miesto ar rajono bendrojo gėrio, mokesčių mokėtojų pinigai politikų traktuojami, kaip „mūsų“, kuriuos skirsto „iš geros valios, tikėdamiesi atsakomojo geranoriškumo“, o kai vietos spauda tai pastebi, užsitraukia ne tik asmeninę rūstybę, bet ir yra ignoruojama laiku neteikiant informacijos, neskelbiant visuomenei aktualių žinių ir pan. Deja, atsilaikyti pavyksta ne visoms redakcijoms – kai kurios, norėdamos išlikti, yra priverstos pasiduoti susireikšminusių vietos politikų manipuliacijoms.

Kol valdantieji skaičiuoja visuomeninio transliuotojo pinigus, į laisvę išėjo įvairiausiomis bausmės sutrumpinimo galimybėmis pasinaudojęs Kauno miesto administracijos direktorius Vilius Šiliauskas, nuteistas už rekordinį 260 tūkst. eurų kyšį. Kaip į tai reaguoja tie, kurie kažką gali pakeisti teisinėje sistemoje? Ogi skaičiuoja, ar ne per mažai kartų LRT kalbino Ingą Ruginienę ar Remigijų Žemaitaitį. Beje, pastarajam vėl išmušė „žvaigždžių valanda” – Vilniaus apygardos teismas ketvirtadienį jį pripažino kaltu dėl antisemitinių pasisakymų, jam skirta 5 tūkst. eurų bauda. Jei nuosprendis įsiteisės, politikas ją turės sumokėti per du mėnesius. Šis sprendimas dar gali būti skundžiamas, bet aišku, jog dabar visose laidose „aušrietis” pasakos, kad tai yra susidorojimas su juo... 

Andrius NAVICKAS

Į „Šilalės  artojo“ redakciją su nuotraukomis ir kita vaizdine medžiaga atskubėjęs Pakalniškių senkapio likimu susirūpinęs gyventojas patvirtino tai, ką dažnai nutylime – mūsų kraštas slepia nepaprastai turtingą, tačiau sistemingai nykstančią istoriją, nors būtent po mūsų kojomis glūdi tūkstantmečius menanti praeitis. Deja, didelė jos dalis per daugelį metų buvo „nukultivuota“, suarta ir paprasčiausiai prarasta, o tai rodo ne tik archeologinių objektų trapumą, bet ir visuomenės požiūrio problemą: į žemę žiūrima tik kaip į resursą, dirbamą plotą, ekonominę naudą teikiantį vienetą. „Jeigu yra žemė, ji turi būti dirbama“, – toks požiūris giliai įsišaknijęs ir tarsi ištrina suvokimą, jog kai kurios vietos turi ir kitokią, ne materialią vertę.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Kaltinėnuose yra keturios seniūnaitijos, bet visų jų veikla, atrodo, susilieja į vieną „tašką“ – kultūros namus, kur šeimininkauja Neringa Eitutienė. Du iš keturių seniūnaičių tikina, jog ši veikli moteris yra ne tik Kaltinėnų miestelio, o ir visos seniūnijos veiklos „variklis“.

„Radiškės seniūnaitija nuo Kaltinėnų nutolusi vos per 3 kilometrus, tad beveik šliejasi prie jų. Be to, pas mus gyventojų sparčiai mažėja, dėl to visa veikla persikėlė į Kaltinėnus, tapome miestelio dalimi: padedame ir renginius organizuoti, ir patalkininkaujame. Žinoma, anaiptol ne visi, nes tik­riausiai kaip ir visur – kas linkęs į bendruomeniškumą, tas neatsisako visuomeniškos veiklos, o kuris uždaras, jo nė su pagaliu, nė su duonos kepalu į viešumą neišviliosi“, – sako Radiškės seniūnaitė Dalia Vaigauskienė.

Ji šias pareigas eina trejus metus ir pastebi, jog, iširus bendruomenei, tapo savotišku tarpininku tarp eilinio kaimo žmogaus ir įvairių institucijų.

„Žmogui daug paprasčiau ateiti ir man išsipasakoti savo problemas. Aš suprantu, kad taip kaimynas nori sulaukti pagalbos, tad tenka suktis – padedu pačiais įvairiausiais reikalais, pradedant ūkiniais, baigiant socialiniais. Atrodytų, keista, juk seniūnijoje dirba socialiniai darbuotojai, bet gyventojai seniūnaičiu pasitiki labiau, net ligoms užpuolus prašo, kad padėčiau“, – tikina Dalia.

Jai antrina ir Iždonų seniūnaitis Andrius Eitutis – neseniai išrinktas pirmasis šios vietovės seniūnaitis. Jis kilęs nuo Kvėdarnos, bet likimas pastūmėjo į Kaltinėnų pusę. 

„Nusipirkome seną sodybą Kaušų kaime, greta Aušrinės alkakalnio, ten kur išteka Rotužė. Įspūdinga vieta, kurią pamėgo senuosius lietuvių papročius propaguojantys lietuviai. Iždonai su Pagrybiu yra išties patrauklioje vietoje, netgi istorikas Vytenis Almonaitis ir kraštotyrininkas Vladas Statkevičius yra juos aprašę. Manoma, jog čia yra buvusi pagonių šventykla – ant Aušrinės kalno nuo seno žmonės aukodavę dievams gyvulių, o iki dabar tikima gydomąja Rotužės vandens galia, juo plaunamos žaizdos. Tiesa, vietiniai į tas ceremonijas žiūri skeptiškai, bet smagu, kad gyvename tokioje ypatingoje vietovėje“, – teigia seniūnaitis.

Pasak istorinių šaltinių, Aušrinės kalnas – didžiulė, vietovėje dominuojanti kalva, skirstoma į Didžiąją ir Mažąją. Čia po Jurginių vykdavo apei­gos deivės Aušrinės garbei, žmonės prašydavę deivės Žemynos ir dievo Lauksargio saugoti derlių bei laukus (beje, iki šiol greta Kaušų tebėra ir Lauksargio kaimas). Anuometines tradicijas liudiję ir V. Statkevičiaus 1975-aisiais kalbinti vietos gyventojai. Dabar senųjų tradicijų atminimas saugomas gatvių pavadinimuose. 

„Man, kaip seniūnaičiui ir Iždonų gyventojui, smagu stebėti, jog kaimas atgimsta – nelabai surasi laisvą sodybą, kuriasi jaunos šeimos, vaikai lanko Kaltinėnų gimnaziją. Tiesa, tėvai dažniausiai dirba Tauragėje, Šilalėje ar Klaipėdoje. Optimistiškai nuteikia, kai matai ir iki šiol neregėtų dalykų – prieš kokius penkerius metus kaime išvysti kažką vakarais bėgiojant, vaikščiojant ar vedžiojant šunį, buvo neįtikėtina, o dabar iždoniškiai aktyviai sportuoja, bendrauja, prisigalvoja įvairių veiklų“, – džiaugiasi seniūnaitis.

A. Eitutis pritaria Daliai: ir į jį, kaip seniūnaitį, žmonės kreipiasi įvairiais klausimais – nuo asmeninių rūpesčių iki visam kaimui aktualių reikalų. Pašnekovas įsitikinęs, kad be seniūnaičių pagalbos neišsiverstų ir seniūnas Antanas Bartašius, ir kultūros centro padalinio vadovė Neringa – pagalbos reikia organizuojant šventes, sporto ar kultūros renginius.

„Vienas žmogus nieko padaryti neįstengtų, viskam reikalinga komanda. Dalis visuomenės ateina į renginius ar šventes tik pasižiūrėti, ką gero kaimynai ir draugai padarė, kad juos pradžiugintų, bet yra ir tokių kaip Andrius su Dalia, kurie, kur bepašauksi ir ko bepaprašysi, visada atskubės į pagalbą“, – giria savo pagalbininkus N. Eitutienė. 

Šiuo metu, pasak Neringos, pagrindinė jos paspirtis yra ir 11 savanorių talkininkų. Dvi iš jų – Evelina Tūtoraitytė ir Julija Teresė Sadauskytė yra ne tik darbščios, o ir gabios bei veiklios gimnazistės (viena yra mokinių tarybos pirmininkė, kita – mokinių prezidentė), bet laiko savanorystei vis tiek suranda. 

„Nuo vaikystės lankėmės renginiuose, o lūžis nutiko per pirmąjį bardų festivalį – buvome juo sužavėtos. Tad pasidarė smalsu pasižiūrėti į renginių vidų, sužinoti, kaip jie tampa tokiais įtraukiančiais, todėl po pirmojo festivalio „Žodžiai nebijo lietaus“ bėgome pas Neringą ir prašėmės į savanorius“,  –  juokiasi Evelina.

Merginos sako matančios veikloje daug naudos. Julija Teresė prisipažįsta linkstanti prie meno labiau nei prie kitų dalykų, tad dalyvavimas kultūrinėje veikloje – didžiulė atgaiva sielai.

„Iš pradžių tėvai klausinėdavo, kur dingstu po pamokų, ką čia veikiu. Bet paskui liovėsi. Tiesą sakant, kai ryžomės savanorystei pas Neringą, nesitikėjome, kad organizuojant iš pažiūros labai paprastus renginukus, reikia tiek daug pasiruošimo. Tai visiems buvo didžiulis atradimas, pakeitęs supratimą apie daugelį dalykų. Štai ir šiuo metu plušame, nes skubame papuošti miestelį šventėms“, – prisipažįsta Julija Teresė.

Abi energingos merginos įsitikinusios, jog įgyta patirtis yra neįkainojama ir neabejotinai pravers tiek gimnazijoje, tiek tolimesnėje veikloje. Bet svarbiausia, kad Kaltinėnų jaunimas žino, jog bend­ruomeniškume nėra nė vieno nesvarbaus darbo.

N. Eitutienė sako, jog Kaltinėnuose vadovaujamasi viena taisykle – renginiai reikalauja visų amžiaus grupių prisidėjimo, tad būna, kad į bendrą būrį, jiems rengiantis, susirenka 3–4 kartos. 

„Gyventojų mažėja, bet poreikiai niekur nedingsta. Sakyčiau gal net priešingai: norisi glaudesnio ryšio, smagu, kad taip galvoja absoliuti dauguma, todėl į mūsų salę, kurioje yra 250 vietų, per šventinius renginius sunkiai telpa žiūrovai“, – sako savo darbo laiko neskaičiuojanti kultūros darbuotoja.

N. Eitutienė yra dirbusi Iždonų pradinėje mokykloje mokytoja, o ją uždarius teko ieškotis kito užsiėmimo. Iš pradžių Kaltinėnų kultūros namuose vadovavo šokių būreliui, vėliau, prisidėjus Jolantai Kažukauskienei, Kaltinėnuose atgimė etnografinė ir kaimo kapelos, o atsikėlus Viletai Gailevičienei, kapela gavo „Ašvijos“ vardą, įsisteigė moterų šokių kolektyvas (vad. Aušra Danisevičienė), mėgėjų teatras (vad. N. Eitutienė), moterų vokalinis ansamblis „Versmė“. 

„Nėra mėnesio, kad Kaltinėnuose kas nors nevyktų. Seniūnija mus remia tiek darbo jėga, tiek medžiagomis, o mes žinome, kad nėra darbo, kurio neįmanoma padaryti – jeigu nepavyksta iš pirmo karto, bandome, kol pavyksta. Štai kapelai „Ašvija“ šiuo metu vadovaujantis Alvydas Juodviršis kelia aukštus reikalavimus muzikantams, bet jie renkasi į repeticijas ir juokauja, kad visą gyvenimą groję savo malonumui, dabar mokosi, kaip tai daryti tinkamai“, – juokauja N. Eitutienė.

Repeticijas A. Juodviršis ren­gia kartą per savaitę ir džiaugiasi, jog kapeloje groja labai entuziastingi muzikantai: bandonija, akordeonu ir armonika griežia bei dainuoja Jonas, Stasys, Alvydas muša būgną, Edmundas barbena perkusija.

„Esu vyrams dėkingas už tai, kad jie supranta, jog, norint groti gerai, būtinos nuoseklios repeticijos. Žinoma, kai rengiamos didesnės šventės, atvyksta „pastiprinimas“ iš kitų mano kolektyvų (Traksėdžio kapelos „Tekinis“, Šilalės „Padkavos“). Toks būrys kai užtraukia dainą, kai užgroja – visiems ausys linksta. Gaila tik vieno – jaunimas vangiai renkasi šį muzikos stilių, dėl to Šilalėje iširo grupė „Uknolis“, nors norėtųsi sukauptą patirtį perduoti jaunajai kartai“, – apgailestauja „Ašvijos“ vadovas A. Juodviršis.

Tačiau niūrias mintis akimirksniu praskaidrina Julijos Teresės ir Evelinos nusiteikimas, kurios ne taip seniai Kaltinėnuose organizavo 1990-ųjų diskoteką.

„Iš pradžių galvojome daryti muzikinį vakarą savo tėvų amžiaus kaltinėniškiams, todėl parinkome jų laikų jaunystės muziką. Rezultatas nustebino – ėmė rinktis paties įvairiausio amžiaus gyventojai, bet dar svarbiau, kad renginys patiko ir jaunimui, ir vyresnės kartos atstovams“, – pasakoja merginos ir sako jau sulaukiančios klausimų, kada kita panaši diskoteka vyks.

Gruodžio 12–13 d. Kaltinėnai įžiebs Kalėdų eglutę, ta proga entuziastai parodys ir mėgėjų teatro naująjį kūrinį. N. Eitutienė skaičiuoja, kad iš viso jos vadovaujamame kolektyve dalyvauja 19 kaltinėniškių, bet prie teatro veik­los prisideda maždaug pusšimtis ar net daugiau. Šiemet pastatymas atspindės garsųjį „Spragtuką“, o į šventes kelią rodys kalėdinis traukinys. Neringa juokauja, kad šis traukinys transformuojasi į visus metų laikus ir tarnauja nuo derliaus šventės – tikimasi nuveš iki pat Velykų. 

Beje, Neringai šie metai pažymėti savotiškais jubiliejais: ji Kaltinėnuose pradėjo dirbti gruodžio 7-ąją, mėgėjų teatrą įkūrė lygiai prieš 10 metų. 

„Smagu, kad turime tiek daug palaikančių žmonių – seniūnas supranta mūsų mate­rialinius poreikius, seniūnaičiai prisideda visuomeniška veikla, o muzikuoti gebantys kaltinėniškiai nė neprašomi atsineša instrumentus. Visi kartu galime nuveikti labai daug prasmingų darbų, nors daugumą jų tenka atlikti po darbo valandų ir nemokamai. Bet juk bendruomeniškumas yra kur kas svarbesnis turtas už pinigus“, – įsitikinusi Kaltinėnuose vykstančių renginių sumanytoja bei įgyvendintoja N. Eitutienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Kalbininkas, žemaičių kalbos saugotojas ir puoselėtojas profesorius Juozas Pa­brė­ža kviečia visus kalbėti prigimtine savo kalba. Mūsų kraštietis, laikraščio bendraauto­rius prof. Albinas Bagdonas siūlo „naužmiršti na tik garsines, o ir rašy­tines dūnininku šnektos“. Be to, visai neseniai Seime vyko renginiai, skirti Žemaitijos regiono kultūrai ir žemaičių kalbos puoselėjimui bei priimta rezoliucija inicijuoti „Etninės kultūros valstybinės globos įstatymo, Valstybinės kalbos įstatymo ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų užtikrintas Žemaitijos kaip istorinio Lietuvos regiono su sostine Telšiais ir regioninės žemaičių kalbos teisinis įtvirtinimas.“ „Šilalės artojas“, atliepdamas šiuos pasiūlymus ir palaikydamas sie­kį išsaugoti gimtąją tarmę, kviečia savo skaitytojus, rajono mokinius, pedagogus, kultūros darbuotojus ir kt. kurti, dalintis mintimis dūnininkų šnekta. Pasak prof. A. Bag­dono, „Šilales artojė̅“ atradus bint nadideli ploteli tikrīms žemaitiškīms tekstukams (eilėraštukams, kokīms nors trumpīms porinimams), sustiprėtų ir dūnininku rašytines šnektos norminims. Skaitydami tokius tekstukus išgrynintumėm ir sava šnekta, jug vos na kožnas kaims tur tos šnektos savumu. Daug mūsu šnektō svetimybiu (ypač slavizmu). Rēktu anus keisti į mūsiškes šnektos atitikmenius. Nors dūnininku šnekta prasided nu Kelmes, ēn pro Varnius (jin dar ir vadin varniškiu šnekta), tinsaas lig Nemuna (Pagėgē, Tauragė, Šiluti), anos cintras – Šilales rajons. Tad šilališkēms ir prigul imtis iniciatyvas jin saugoti ir plėtoti. Jūlab, kad yra žmonių, pasiryžusiu tum reikalu užsiimti. „Šilales artojis“ būtų puiki tribūna tokiam rekalū“.

O įžanginį straipsnį naujai laikraščio rubrikai „Žuodis jung“ parašė kraštietė kal­bi­ninkė, Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Mokslo tarybos pir­mininkė dr. Albina Auksoriūtė. 

Žemaičių tarmė nėra vientisa, ji skirstoma į tris patarmes. Pasak kalbininkės Onos Ka­žukauskaitės, kilusios iš Šilalės, kvėdarniškio kalbininko Kazimiero Jauniaus mo­ki­nys, didis kalbininkas Kazimieras Būga pasiūlė patarmėms įvardyti dūnininkų, dou­nininkų ir donininkų pavadinimus. Mokslinėje literatūroje vartojami kiti žemaičių patar­mių pavadinimai: pietų žemaičiai, šiaurės žemaičiai ir vakarų žemaičiai.

Pietų žemaičiai dar skirstomi į pietų žemaičius raseiniškius ir pietų žemaičius varniškius. Varniškių patarmė paplitusi Kuršėnų, Šaukėnų, Karklėnų, Užvenčio, Varnių, Laukuvos, Šilalės, Kvėdarnos, Švėkšnos apylinkėse, taigi Šilalės rajonas priskiriamas pietų žemaičiams varniškiams. Šviesios atminties kuršėniškis, žymus leksikografas ir dialektologas Vytautas Antanas Vitkauskas apie Šilalę rašė: „Kokia graži yra pati Šilalė, kokie ten gražūs ir geri žmonės gyvena! Pati žemaičių širdis, pats visos žemaičių garsios tarmės ir kunigaikštystės branduolys“. 

Tad kokios skiriamosios ypatybės būdingos šio krašto patarmei?

Pirmiausia reikėtų paminėti, kuo skiriasi pietų žemaičiai nuo aukštaičių. Pietų žemaičių, kaip ir kitų žemaičių, pagrindinis skiriamasis bruožas nuo aukštaičių yra kirčiuotų dvibalsių ie, uo tarimas. Tiek pietų žemaičiams priskiriami varniškiai, tiek raseiniškiai vietoj kirčiuotų dvibalsių ie, uo taria ilguosius ī, ū: pīns (pienas), dūna (duona), jūks (juokas), šīns (šienas), svīsc (sviestas), ūsis (uosis), vīns (vienas). 

Kaip rašė kalbininkas akademikas Zig­mas Zinkevičius, minėti dvibalsiai, išvirtę ilgaisiais ī, ū ir būdingi pietų žemaičiams, yra savasis žemaičių paveldas, o šių dvibalsių kitoks tarimas dounininkų ir donininkų plote jau yra kuršių kalbos įtaka. Kuršių įtakos labiausiai paveiktos yra šiaurinės ir vakarinės žemaičių tarmės dalys. Tad galima sakyti, jog pietų žemaičiai yra tikrieji žemaičiai, išlaikę senąjį žemaičių tarmės paveldą. Tačiau pietų žemaičiai tarpusavyje taip pat skiriasi. Varniškiai nuo raseiniškių skiriasi tuo, kad dvigarsius an, am, en, em verčia on, om, ėn, ėm: kond (kanda), ronka (ranka), somtis (samtis), skomb (skamba), švėntė (šventė), žėngė (žengė), lėmpa (lempa). Varniškiai ilguosius balsius o ir ė tiek kamiene, tiek galūnėje dvibalsina – taria kaip uo, ie: kuojė (koja), šakuos (šakos), pelie (pelė), siekla (sėkla), žuodis (žodis).

Senovės paveldas yra žodžio kamieno ir kirčiuotų galūnių, vadinamų nosinių balsių ą, ę, į, ų, tarimas on, ėn (en), in, un, pavyzdžiui, koncnis (kąsnis), žoncis (žąsis), kėnctė (kęsti), brenct (bręsta), linctė (lįsti), siunctė (siųsti). Blėsta dvibalsių ai, ei šaknyse vienbalsinimas. Seniau buvo drąsiai sakoma vāks (vaikas), vākščiuoji (vaikščiojo), rēk (reikia), ėšpēkc (išpeiks), o dabar retai beišgirsi.

Kai kuriose vietose vietoj afrikatų dž varniškiai turi priebalsius t, d, pavyzdžiui, medē (medžiai), medems (medžiams), jautē (jaučiai), jautem (jaučiams). Varniškiai trumpina galūnes, nekirčiuotų galūnių balsius išmeta, o ilguosius trumpina vīrs (vyras), nams (namas), neš (neša), vies (vėjas), raša (rašo).

Bene ryškiausiai varniškius su kitomis žemaičių patarmėmis sieja kirčiavimas – visuotinis kirčio atitraukimas, tvirtagalių dvigarsių spūdis ant pirmojo dėmens (krãus – kraujas), o vietoje tvirtapradės priegaidės turima laužtinė priegaidė (kâuls – kaulas, šâlt – šalta). 

Pietų žemaičiai varniškiai turi ir savitų žodžių, kurie žinomi tik to krašto žmonėms, tarkime, brastva (brasta), brėkšti (temti), grobai (žarnos), kuisis (uodas), kūlis (akmuo), multūzas (mulkis, ištižėlis), nakabis (velnias), snopis (apsnūdėlis), soda (kaimas). 

Šilalės krašto žmonės vartoja savų gražių, išmintingų posakių. Tarkime, liūb sakys mano babukas (močiutė): mīgu augsi, mīgu tuksi, mīgu nieka gera namatīsi (miegodamas augsi, miegodamas storėsi, miegodamas nieko gero nematysi), vīna galvelė – auksa dīnelė, kur nuēsi, ten numā, kur numirsi, ten kapā (viena galvelė – aukso dienelė, kur nueisi, ten namai, kur numirsi, ten kapai).

Albina AUKSORIŪTĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija